 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina
|
Tomas Šalenga
Lettonia - Henrikas Latvis (Henricus de Lettis)
https://archive.org/details/henrikas-la ... 4/mode/2up
Henrikas puikiai pažįsta atskiras baltų gentis, tačiau nieko nežino apie vidinį Lietuvos geografinį skirstymą. Nemini jis nei Žemaitijos nei Aukštaitijos. Kaip ir atskirų lietuviškų žemių. Na o iš kur jam žinoti? Jis rašo apie 1225-27 metus. Iki Žemaitijos dalybų dar toli. Jo aprašomu laikotarpiu gimė ir užaugo Mindaugas.
Tačiau su lietuviais Livoniečiai turi reikalų nemažai. Ne tik kariauja, kartais taikos sutartis sudarinėja. Netgi atskirų kunigaikščių vardai žinomi. Tuo laikotarpiu dažniau lietuviai puldinėja Livoniją, nors žinomi ir reidai su žiemgaliais į Lietuvą. O taip pat ir žiemgalių sąjunga su lietuviais. Iš čia peršasi išvada, kad ir žiemgaliai irgi nieko per daug apie geografinius Lietuvos regionus nežinojo (Gal būt “kažką girdėjo”). Jiems visi - lietuviai. Reiškia ir savimonės teritorinės pas lietuvius nebuvo. Aukštaitija išryškėja jau po Mindaugo, intensyvėjant vokiečių reidams į Žemaitiją. Čia surinkau tik tai, kas susiję su Lietuvą:
Susidūrimas su Lietuviais 1201 metai
Tais pačiais metais, Dievo valia, ir lettonai ieškojo taikos, po kurios sudarymo jie su krikščionimis įėjo į draugišką sąjungą. Po to kitą žiemą su didele kariuomene leidosi Dauguva žemyn į Semigaliją. Tačiau, prieš išsikeldami į semigalų žemę, jie išgirdo, kad karalius Ploscekietis (Polocko kunigaikštis) su savo kariuomene įsiveržė į Lettoniją, todėl jie semigalus paliko ramybėje ir skubiai pasuko atgal į namus. Keldamiesi per upę ties Rumbula, aptiko du vyskupo žvejus, kaip „plėšrūs vilkai juos užpuolė ir atėmė drabužius. Išrengti žvejai atbėgo į Rygą ir papasakojo, kas atsitiko. Tada piligrimai, ištyrę reikalą, pagavo kai kuriuos Rygoje buvusius lettonus ir surakintus laikė tol, kol tai, kas pagrobta iš žvejų, buvo grąžinta.
Lietuviai puola Rygą 1204
Šeštaisiais metais vyskupas, baimindamasis su lyviais kad miestas dar nedidelis ir silpnas, esant nedaugeliui tikinčiųjų, gali atsidurti dideliame pavojuje, jeigu pagonys jį pultų, vėl išvyko į Teutoniją rinkti piligrimų. Uoliai rūpindamasis krikštu, jis kasmet keliaudavo į Teutoniją ir atgal, nugalėdamas dažnus ir nepakeliamus sunkumus. Jam išvykus, lettonai, taip neapkentę krikščionių vardo, susidėję su lyviais iš Askrodės ir Lenavardės, tada dar pagonių, iš viso 300 žmonių, ėjo į Rygą ir vėl ketino išsivesti miestiečių bandą, besiganančią pievoje. Tuo metu Rygoje buvo maža vyrų, ir rygiečiai nedrįso visi kartu išeiti iš miesto, kad nepatektų į pasalas, galėjusias būti įrengtas apylinkės miškuose. Tačiau 20 narsių vyrų persekiojo nedraugus, atėmė galvijus, ir kada šaukėsi visagalio Dievo pagalbos ir atvyko riteriai iš miesto, tada prie Senojo kalno prasidėjo mūšis su pagonimis. Atkakliose grumtynėse mušėsi iki jėgų išsekimo. Kai kurie lyviai valtimis leidosi Dauguva žemyn, kad ištuštėjusį miestą užpultų iš kitos pusės. Tačiau Viešpats dievas apgynė savuosius: buvę mieste puolė juos strėlėmis ir privertė bėgti. Kai jie bėgo, ėmė trauktis ir lettonai su lyviais, pagrobę iš viso tris miestiečių arklius, ir teutonai, vieningai dėkodami Dievui už žmonių apsaugojimą ir gyvulių atgavimą, džiaugdamiesi grįžo į miestą.
Lietuvių kunigaikštis Svelgatas Rygoje 1205 metai
Septintaisiais metais gavėnioj, kada didžioji dalis čionykščių tautų (magis illae gentes). daro savo puolimus, lettonai, apie du tūkstančius jų raitelių (ujvorum eguitum) užpuolė estus. Ir kai lettonai slinko palei Dauguvą ir ėjo pro Rygą, į šį miestą su savo draugais užėjo vienas turtingas ir. galingas lettonas, vardu Svelgate. Tarp rygiečių, sutikusių jį taikiai, buvo vienas fryzas, vardu Martynas, kuris Svelgatei davė midaus (medonem). Kadą tas išgėrė midų, tai nuėjo prie kariuomenės ir savo draugams sakė: „Ar jūs nematėt, kaip to teutono, prinešusio man midaus, drebėjo rankos? Vos tik juos pasiekė gandas apie mūsų atvykimą, jie taip išsigando, kad ir dabar tebedreba. Šiuo metu negriausim miesto, bet kai nugalėsim visą kraštą, prieš kurį mes einame, tai visus sugaudysime ir išmušime, o jų kaimą (villam) sunaikinsime. Kažin ar šitame mieste rasis tiek dulkių, kad mūsiškiams tektų po pilną saują“ (posakis iš Biblijos).
Mūšis su lietuviais
Lettonai grįžo su daugybe belaisvių ir gausiu galvijų ir arklių grobiu. Įžengę į Livoniją, jie ėjo iš kaimo į kaimą ir pagaliau atėjo prie Kaupo pilies, kur, pasitikėdami taika su lyviais, sustojo nakvynės. Teutonų ir semigalų pasiųsti žvalgai tiksliai sužinojo apie lettonų grįžimą ir viską pranešė kariuomenei, o kitą dieną sekti išėjo kiti žvalgai, jie ir sužinojo, kad lettonai ketina grįžti ne tuo pačiu keliu, o per Rodenpoisą ir Ykeskolą. Kariuomenė apsidžiaugė, ir jos kariai vienas po kito ėmė rengtis mūšiui. Lettonai artėjo su savo grobiu ir belaisviais, kurių buvo daugiau kaip tūkstantis, jie padalijo savo kariuomenę į du sparnus, vidury sustatė belaisvius ir, brisdami sniegu vienas paskui kitą, ėjo pirmyn. Bet vos tik ėję priekyje pamatė žmonių pėdas, įtardami pasalą, sustojo, užpakaliniai su belaisviais prie jų priartėjo, ir visi jie sudarė vieną vorą. Daugelį semigalų, pamačiusių, kokia jų (lietuvių) daugybė, apėmė baimė, ir jie nedrįso stoti į mūšį, stengėsi slėptis nepavojingose vietose. Tai matydami, kai kurie teutonai kreipėsi į riterį Konradą ir primygtinai prašė leisti jiems pirmiems kautis su Kristaus priešais ir sakė, kad geriau už Kristų garbingai mirti, ne kaip savo tautos (gentis) gėdai negarbingai pabėgti. Konradas, kaip dera riteriui, pats ir jo žirgas buvo su gerais šarvais, su nedaugeliu greta buvusių teutonų puolė lettonus, o tie, išgąsdinti ginklų žvilgesio — Viešpats dievas taip pat didino jų baimę,— traukėsi atgal į visas puses. Tada semigalų valdovas, matydamas, kaip lettonus, Dievo valia, apėmė siaubas, padrąsino savuosius vyriškai pulti priešą, ir kada kariuomenė puolė, lettonai pakriko kaip avys ant kelio, ir nuo kalavijo ašmenų žuvo 1200 žmonių.
Svelgato žuvimas
Vienas iš vyskupo palydos, Teodorikas Seilinų gas, aptiko Svelgatą, kuris kalbėjo apie dieviškojo miesto sunaikinimą, sėdintį rogėse, ir perdūrė jam šoną ietimi. Keli semigalai, pamatę jį nusvirusį, nukirto galvą, įsidėjo į roges, prikrautas daugybės lettonų galvų, ir nusivežė į Semigaliją. Kai kurie iš belaisvių estų, anksčiau nepalankūs buvę krikščionybės šalininkams, taip pat buvo iškapoti kalaviju. Šitaip krikščionys, susijungę su pagonimis semigalais, pasiekė pergalę prieš abi tautas (populo), būtent prieš lettonus ir estus (Letthonum et Estonum).. Nugalėję lettonus ir estus, teutonai ir semigalai pasuko atgal ir pradėjo grobti šitų tautų žemę ir, laimėję didžiulį grobį, kaip arkliais ir galvijais, taip apranga ir ginklais, jie, Dievo malone, vyko namo, dėkodami Viešpačiui, grįžo sveiki, nesužaloti ir nenukentėję.
Žuvusių lietuvių žmonos nusižudo
Vienas dvasininkas (sacerdos), vardu Joanas, tuo metu buvęs Lettonijoje (in Letthonia) nelaisvėje, pasakoja, kad viename kaime (vico) 50 moterų (mulieres), žuvus jų vyrams, pasikorė, nes tikėjo, kad kitame gyvenime jos vėl gyvens su savo vyrais.
Gąsdinimas lietuvių atėjimu
Ir kada jis atvyko į vieną kaimą, vadintą Sydegunda, tai sušaukė visus žmones paklausyti Dievo žodžio. Čia atėjo naktį vienas lyvis iš miško tankynės ir, pasakodamas apie pasivaidenimą, sakė: „Aš mačiau lyvių dievą, kuris pranašavo ateitį. Iš medžio išaugo dievo vaizdas nuo krūtinės iki galvos, ir dievas man sakė: rytoj rytą ateis lettonų kariuomenė, ir, bijodami tos kariuomemės, mes nedrįsime susirinkti“.
Lietuvių žygis į Tureidos žemę 1207
Lettonai, prisiminę savuosius, prieš dvejus metus žuvusius nuo rygiečių ir semigalų, pasiuntė šauklius po visą Lettoniją ir surinko didelę kariuomenę. Persikėlę per Dauguvą, visą naktį Kristaus gimimo išvakarėse (gruodžio 24—25) jie ėjo į Toreidą, anksti rytą perėjo Koivą ir pasipylė po visus kaimus, ir kadangi jie šitam krašte nesutiko kokios nors kariuomenės pasipriešinimo, tai nemaža žmonių užmušė ir daugelį paėmė į nelaisvę.
Kalėdų dieną du dvasininkai — Johanas Strikas ir Teodorikas — su patarnautojais atliko lyviams pamaldas Kubeselės bažnyčioje. Po pirmųjų mišių Johanas pradėjo kitas, tuo tarpu parapijiečiai, išgirdę artėjant kariuomenę, išbėgiojo iš bažnyčios. Tie, kurie pasislėpė miško tankymėje, išsigelbėjo, o tie, kurie skubėjo į namus, pakelėse buvo sugauti ir daugelis užmušti. Tuomet, kada bažnyčioje iš eilės buvo skaitoma Evangelija, lettonai atjojo su savo greitais žirgais ir užpuolė bažnyčią, kur Viešpats dievas saugojo savuosius, ir dvasininko namus, iš kurių išsivedė arklius ir galvijus, paėmė drabužius, maistą, viską, ką rado, ir sukrovė į roges. Lettonai parapijos namus (curia) siaubė taip ilgai, kad per tą laiką dvasininkas bažnyčioje baigė šventąją Viešpaties kūno ir kraujo paslaptį ir nesvyruodamas pats aukojosi, pavesdamas save Viešpačiui. Su juo liko ištikimieji, dvasininkas Teodorikas, patarnavęs pamaldose, ir tarnas, kuris saugojo duris. Jie drąsino dvasininką nenutraukti pamaldų iš baimės prieš pagonis. Ir kada Dievo apvaizdos dėka panialdos buvo baigtos, jie surinko šventuosius indus, drabužius ir sudėjo į zakristijos kampą ir ten pasislėpė. Vos tik jie baigė ruošą, vienas lettonas įėjo į bažnyčią, visą apėjo ir jau buvo beveik prie zakristijos, bet kada pamatė, kad altorius nudengtas ir ant jo nieko nėra, kas jam tiktų, pasakė: ba! ir išėjo iš bažnyčios pas savuosius. Pagrobę visa, ką rado, lettonai patraukė savo keliu. Ir vos tik jie išėjo iš kiemo, atėjo kita jų minia, galingesnė už pirmąją; radę nusiaubtus namus, išskubėjo paskui savuosius. Vienas lettonas raitas įjojo į bažnyčią ir Čia, neradęs ką paimti ir neįtardamas, kad kai kas paslėpta kampe, taip pat išskubėjo. Atėjo ir trečia minia lettonų, vienas jų pervažiavo bažnyčią rogėmis ir dvasininkų nepastebėjo. Dvasininkai dėkojo Viešpačiui, kad apsaugojo nuo pagonių sveikus ir nenukentėjusius; lettonams pasišalinus, jie vakare išėjo iš bažnyčios ir pabėgo į mišką. Nevalgę tris paras, ketvirtą parą atėjo į Rygą.
Lettonai, nusiaubę visą aplinkinę žemę, nakvoti susirinko Anno kaime ir anksti rytą (gruodžio 26) išvyko namo, pasiėmę daug moterų ir vaikų ir didelį grobį. Kalėdų naktį lyviai pasiuntė šauklį pas vyskupą pranešti, kad į Livoniją įsiveržė lettonų kariuomenė, o po to atvyko kitas šauklys ir papasakojo, kiek pagonys užmušė žmonių, kiek paėmė į nelaisvę, kaip apiplėšė bažnyčią ir kiek žalos padarė šiai jaunai bažnyčiai.
Tai išgirdęs, vyskupas sušaukė piligrimus ir brolius riterius bei pirklius ir ragino dėl nuodėmių atleidimo stoti už Viešpaties namus ir išvaduoti bažnyčią nuo priešų. Visi paklausė vyskupo ir ėmė rengtis mūšiui. Visiems lyviams ir lettams buvo pranešta ir pagrasinta: „Kiekvienas, kuris neateis ir neprisidės prie krikščionių kariuomenės, sumokės tris markes baudos“.
Mūšis prie Askradės
Visi išsigando, prisidėjo ir nuėjo prie Dauguvos susitikti su rygiečiais. Vyko į Leneverdę, čia susijungė, suėjo į pilį ir tyliai laukė grįžtančių lettonų. Pasiuntė žvalgus sužinoti, kur eina lettonai; jie pasitiko lettonus, ledu besikeliančius per Dauguvą su belaisviais ir grobiu prie Leneverdės. Lettonų valdovas su palydovais privažiavo prie pilies, pašaukė pilies viršininkus, paklausė, kur susirinkę krikščionys, ir sakė: „Eikite ten ir sakykite krikščionims: prieš dvejus metus jūs sumušėte mano iš Estonijos grįžtančią kariuomenę, kada ji miegojo; o dabar rasite mane ir visus mano vyrus žvalius“.
Tai išgirdę, krikščionys skubėjo melstis ir anksti rytą ėmė vytis priešą. Ir, trečią valandą perėję Dauguvą prie Askradės, ten rado lettonus. Pagonys, pamatę, kad juos persekioja, ir su baime pajutę, kas jų laukia, pradėjo garsiai šaukti, kviesdami savuosius, ir atsigręžė prieš krikščionis. Krikščionys, neišsigandę nei jų riksmo, nei šauksmo, pasidavę Dievo malonei, su iškeltomis vėliavomis puolė lettonus ir guldė juos į kairę ir į dešinę, mūšis buvo atkaklus iš abiejų pusių. Lettonai, vikresni ir žiauresni už kitas tautas, kaip jau sakyta, kautynėms buvo pasirengę, todėl ilgai ir narsiai grūmėsi su krikščioni" mis, iki pagaliau ėmė trauktis. Pasirodo, jie ne tik greiti muštis, bet ir greiti bėgti, vieni metėsi į mišką, kiti bėgo keliu, palikę vietoje belaisvius ir grobį. Krikščionys persekiojo juos visą dieną, daug jų užmušė, kiti išsigelbėjo pabėgdami. Grįžę prie lettonų palikto grobio, atrišo moteris ir išvadavo mažus naujakrikštų ir visų kitų belaisvių vaikus. Ir susijungė visi naujakrikštai, tiek lyviai, tiek ir lettai, su teutonais ir dėkojo Viešpačiui dievui už paklydusią ir rastą avį, tikriau pasakius, už avį, išgelbėtą iš vilko nasrų. Pasidalijo grobį ir belaisviams leido vykti pas savuosius.
Žemgalių ir kalavijuočių žygis į Lietuvą ir jų pralaimėjimas 1208 m.
Tuo metu rygiečiai ir Livonijoj esantys krikščionys tikėjosi ilgai trunkančios taikos, tačiau įsiveržimas taika neatėjo, siekė jie gero, bet, o varge, patyrė gundymą. Po pergalės prieš rutenus jie tikėjo, kad jau išvengė Charibdės, tačiau pavojus jiems grėsė iš Scilės.
Vestardas, semigalų vadas, prisiminė, kaip lettonai jį nugalėjo ir apiplėšė, ir tai padarė prie Semigalijos sienos. Jis pasirengė žygiui prieš lettonus ir Rygoje neatstodamas ėmė prašyti krikščionių pagalbos, pridurdamas, kad jis kitą kartą ateis į pagalbą rygiečiams kitų pagonių nugalėti, ir, be to, sakė, kad mesti burtai jo dievams krito į palankiąją pusę. Rygos viršininkai, nekreipdami dėmesio į jo dievų burtus, nesuteikė jam pagalbos dėl jų pačių mažo skaičiaus ir nenorėjo tuo metu pradėti karo su lettonais. Pagaliau jie nusileido įkyriam Vestardo prašymui ir perdėtai drąsai tų neišmintingų vyrų, kurie panoro eiti drauge su semigalais, sutiko nedrausti jiems vykti į karą ir siųsti į mūšį, įspėję, kad jų kūnai ir sielos nepalūžtų tokiam dideliam pavojuje. Ir pasiuntė su Vestardu 50 ar kiek daugiau vyrų, riterių ir šaulių, taip pat daugelį brolių Kristaus riterių; jie pasiėmė Danilą, Idumenės dvasininką, ir išvyko į semigalų žemę.
Sėdėdami ant žirgų ir švytėdami savo šarvais, jie ten atvyko ir semigalų buvo draugiškiausiai priimti. Semigalai išsiuntė šauklius po visą savo žemę ir surinko didelę kariuomenę. Ir kada jie atėjo į Lettoniją, sustojo nakvynės ir ėmė teirautis savo dievų apie ateitį, metė burtus, prašydami dievų malonės, ir klausė: ar paėjo gandas apie jų atvykimą ir ar stos lettonai su jais į mūšį. Burtas krito, kad gandas paėjo ir lettonai pasirengę kariauti. Dėl to semigalai beveik apstulbo “ ir siūlė teutonams grįžti, nes labai bijojo užpuolimo. Tačiau teutonai prieštaravo ir sakė: „Nedarysime to, kad bėgtume ir užtrauktume gėdą savo tautai! Ne, eisime prieš savuosius priešus ir su jais kausimės“. Ir neįstengė semigalai jų perkalbėt. Semigalų buvo daugybė, jais teutonai pasitikėjo, nors potvynis galėjo juos visus paskandinti. Ir vis dėlto jie narsiai veržėsi į Lettoniją, padalijo kariuomenę į būrius ir pasipylė po kaimus, bet kaimai jau buvo tušti: vyrai ir moterys su vaikais buvo išbėgioję slėptis. Iš baimės, kad teks kautis, semigalai tuojau susirinko į krūvą ir negaišdami pasirengė tą pačią dieną trauktis. Tai pastebėję lettonai atšuoliavo ant vikrių žirgų prie jų ir savo įpratimu, užjodami iš kairės ir dešinės, staigiai atsitraukdami ir staigiai puldami, daugelį semigalų sužeidė,.mesdamiesi ant jų su žirgais ir kuokomis. Tada teutonai šustojo pleištu ir, dengdami kariuomenės užnugarį, leido semigalams eiti pirmyn. Tie netikėtai leidosi bėgti, spūstyje vieni lipo ant kitų, kiti metėsi į miškus ir "pelkes; visa kautynių našta krito ant teutonų. Kai kurie iš jų gynėsi narsiausiai ir ilgai grūmėsi su lettonais, bet dėl mažo skaičiaus negalėjo atsispirti gausybei. Ten buvo labai narsių vyrų, Gervinas ir Rabodas ir daugelis kitų. Po ilgo ir atkaklaus mūšio vieni krito sužeisti, kitus paėmė į nelaisvę ir nuvedė į Lettoniją. Dar kiti išsigelbėjo pabėgdami ir, grįžę namo į Rygą, papasakojo, kas atsitiko.
Vokiečiai atsisako naudoti vienus pagonis prieš kitus
Miestui sužinojus apie savųjų pabėgimą ir lettonų narsumą, rygiečių arijos virpesys staiga pavirto skausmo šauksmu, o giedojimas — verksmu. Ir kilo malda į dangų, visi vyresnieji ir protingieji žmonės sutarė ateityje ne tik nepasitikėti pagonių skaičiumi, bet ir nesikauti su vienais pagonimis prieš kitus, o pasikliaudami Dievo apvaizda, narsiai stoti prieš pagonių tautas tik su krikštytais lyviais ir lettais. Taip ir buvo daroma. Ir todėl tais pačiais metais šventosios mergelės vėliava, iškelta lyvių, lettų ir teutonų, buvo nunešta į Ungauniją, o vėliau ir visiems estams, ir aplinkinėms pagonių tautoms padėjo Viešpats dievas, vienintelis, nugalintis visas karalystes.
Žemgalių pasipriešinimas lietuviams
Po to lettonai su didele kariuomene įsiveržė į Semigaliją ir pradėjo užmušinėti ir siaubti ką sutikę. Tačiau semigalai patykojo jų kelią, kirto mišką (keliui užversti), išmušė lettonus beveik visus, kada jie grįžo namo. Dalį grobio pagarbiai kaip dovaną pasiuntė rygiečiams.
1209 metai
Vienuoliktaisiais savo vyskupavimo metais vyskupas Albertas grįžo iš Teutonijos, daugelio piligrimų lydimas. Tarp piligrimų buvo Rodolfas Ierichonietis ir Volteris Hammerslevietis ir daugelis kitų senjorų , riterių, klierikų bei kitokių žmonių, kurie nepabijojo jūros pavojų ir išlipo Livonijoj. Paklausęs piligrimų patarimų, vyskupas liepė susirinkti visiems lyviams ir estams, kurie jau seniai krikštyti, ir, prisiminęs piktadarybes, padarytas praėjusiais metais karaliaus Vescekės jam, vyskupui,ir saviesiems, kada tas karalius klastingai nužudė riterius ir jo palydos karius, kurie karaliaus prašymu su didelėmis išlaidomis buvo pasiųsti į pagalbą prieš lettonus, juos visus išžudė su neišpasakyta klasta.
Po to vyskupas su savo piligrimais ir kariais išvyko į Koknesę ir rado tą kalną apleistą ir ir pasidalijimas dėl ten buvusių gyventojų nešvaros prisiveisusį kirmėlių ir gyvačių, jis liepė išvalyti kalną (pilį) ir įsakė sustiprinti tvirtu pylimu. Ir buvo pastatyta stipri pilis, o jos apsaugai palikta riterių ir šaulių su vyskupo saugos kariais, kuriems vyskupas įsakė budriai saugotis tiek gobšių lettonų, tiek ir klastingų rutenų. Vyskupas taip pat pasiūlė minėtam Rodoliui lerochiniečiui pusę pilies, o broliams riteriams — trečiąją dalį. Palikęs juos čia ir viską sutvarkęs, vyskupas grįžo namo į Rygą.
Tuomet lettai su dviem kariuomenės būriai įsiveržė į Letoniją, kai kuriuos lettonus užmušė, kai kuriuos paėmė į nelaisvę ir grįžo pas savuosius į Koknesę, ir tada kartu su vyskupu ir su visais vyskupo žmonėmis grįžo namo.
Žygis prieš lietuvius ir rusėnus
Prasidėjus rudens dienoms, vyskupas, nuolatos rūpindamasis Livonijos bažnyčios sėkme ir apsauga, tarėsi su savo artimaisiais ir nuodugniai svarstė, kaip išvaduoti jauną bažnyčią nuo lettonų ir rutenų persekiojimų. Ir prisiminė jie visa pikta, ką Gercikės karalius su lettonais pridarė Rygos miestui, lyviams ir lettams, ir todėl nutarė eiti kariauti su krikščionių vardo priešininkais. Būtent karalius Vissevalde (Vsevolodas) buvo nuolatinis priešas krikščionių, visų pirma lotynistų (katalikų) vardo, buvo vedęs vieno galingo lettono (Daugeručio) dukterį ir susigiminiavęs bei susidraugavęs su lettonais, jis dažnai būdavo jų kariuomenės vadu, leido jiems keltis per Dauguvą ir parūpindavo jiems maisto žygiuose tiek prieš Rusiją, tiek prieš Livoniją ir Estiją. Dėl to Lettonijos valdžia siekė valdyti visas šituose kraštuose gyvenančias gentis, tiek krikščionių, tiek ir pagonių, ir retas kas drįsdavo gyventi savo sodyboje, labiausiai nedrįso lettai. Ir dėl to jie visada per pavojus palikdavo savo namus ir slėpdavosi miško tankynėse, bet ir čia neišsigelbėdavo nuo lettonų; lettonai persekiojo juos miškuose, vienus užmušinėjo, kitus ėmė į nelaisvę, vedė juos į savo žemę ir ėmė iš jų viską kaip savo. Ir bėgo rutenai miškais ir kaimais nuo lettonų, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo, o lyviai ir lettai klusniai tarnavo lettonams, davė maistą ir pašarą, kaip avys be ganytojo patekusios į vilkų gaują.
Lietuvių žygis į Sakkalą
Tuo metu atėjo lettonai į Koknesę, prašė taikos ir laisvo kelio į Estoniją; jiems buvo duota taika ir leista eiti prieš dar neapkrikštytus estus.
Jie tuojau išvyko su savo kariuomene, taikiai perėjo lettų žemę ir įsiveržė į Sakkalą, pagavo daug vyrų ir juos užmušė, paėmė visą jų turtą, estų moteris, vaikus ir gyvulius išsivedė. Ir, vilkdami didelį grobį, jie grįžo į savo žemę kitu keliu. Teutonai buvo nepatenkinti tuo, kad jie nusiaubė Sakkalą, kuri jau priklausė vyskupui, lettonai atsakė, kad tai buvę teisėta, nes estai vis dar vaikšto ištempę kaklus (iškėlę galvas) ir nepasiduoda ne tik teutonams, bet ir jokioms kitoms tautoms.
Lietuvių žygis latvių žemę 1213
Lettonai, nesilaikydami sudarytos su teutonais taikos, atėjo prie Dauguvos (1213 m.), kai ką pašaukė iš Koknesės pilies ir metė ietis į Dauguvą, tuo reikšdami taikos ir draugystės su teutonais atsisakymą. Ir susirinko didelė lettonų kariuomenė, kuri persikėlė per Dauguvą ir įžengė į lettų žemę, rado žmonių kaimuose ir daugelį jų nužudė. Jie priėjo prie Trikatujės, šitos žemės valdovą Talibaldą paėmė į nelaisvę su Varibula, jo sūnum. Po to persikėlė taip pat per Koivą ir Imeroje, kaimuose rado žmonių, juos suėmė, kai kuriuos užmušė, po to staiga su savo grobiu grįžo atgal. Ir kada Rameka pamatė, kad jo tėvą ir brolį varo į nelaisvę, apsiginklavo su visais lettais ir kartu su jais Bertoldas Vendenietis su broliais riteriais, ir visi jie ėjo prieš lettonus. Ir kada Rameka pasivijo lettonus, tai baimindamasis, kad lettonai nenužudytų jo tėvo, kada jis juos puls iš užpakalio, jis pasuko kitu keliu. Tačiau lettonai tai pastebėjo, greitai pabėgėjo ir jį aplenkė. Ir kada lettonai persikėlė per Dauguvą ir pasiekė savo žemės sieną, Talibaldas pabėgo iš nelaisvės ir, dešimt dienų išbuvęs be duonos kąsnio, džiaugdamasis grįžo į tėvynę.
Daugeručio mirtis
Tuo metu Daugerutis, karaliaus Visvaldžio žmonos tėvas, vyko su daugeliu dovanų pas didįjį Nogardies karalių ir sudarė su juo taikos sąjungą. Grįžtantį atgal broliai riteriai jį sugavo, atvedė į Vendeną ir surakintą uždarė. Grandinėse jis išbuvo keletą dienų, ko! kai kurie jo draugai iš Lettonijos atėjo pas jį. Po to jis persismeigė kalaviju.
Kalavijuočiai puola lietuvius ir sėlius
Koknesės riteriai ir lettai dažnai puldinėjo sėlius ir lettonus, naikino jų kaimus ir užtvaras, vienus žudė, kitus ėmė į nelaisvę, dažnai patykodami keliuose ir daug jiems žalos pridarydami. Tada lettonai surinko kariuomenę ir pesikėlė per Dauguvą į Lenevardės žemę, užpuolė lyvius ir jų kaimus, kai kuriuos nukankino, pagrobė moteris, vaikus ir gyvulius ir išsivedė į nelaisvę šios žemės valdovą Uldeveną. Čia atvyko Volkvinas, Kristaus riterių magistras, kurio broliai kartu su pirkliais pasikėlė aukštyn Dauguva (aplenkdami grįžtančius). Magistras su nedaugeliu (riterių) puolė lettonus iš, užpakalio ir su jais kovėsi. Čia krito lettonų karvedys ir valdovas, liko daug užmuštų, bet tie, kurie buvo priekiniuose būriuose, bėgo ir išsivedė Uldeveną. Vėliau jis buvo išpirktas už užmušto lettonų vado galvą, nes lettonai reikalavo atiduoti jiems nors galvą, kad pagal pagonių papročius galėtų žuvusį palaidoti ir iškelti šermenis.
Lietuvių karvedžio Steksės žuvimas
Lettonai su savo palydovais persikėlė per Dauguvą, ir su jais buvo jų karvedys ir valdovas Steksė. Teutonai apsidžiaugė jo atvykimu ir susirinko visi kartu su Bertoldu Vendeniečiu ir jo broliais (riteriais) ir pasikvietė karalių Voldemarą su kitais teutonais ir lettais; pasitiko lettonus, pakelėse pastatė pasalas ir juos užpuolė. Čia jie užmušė jų vadą, aukščiau minėtą Steksę, ir daugelį kitų; kiti lettonai bėgo namo pranešti, kas atsitiko. Ir kurį laiką bažnyčia buvo rainybėje.
Gercikės užpuolimas ir lietuvių laimėjimas ją ginant 1215
Meinardas Koknesietis su savo bendrininkais riteriais vėl (1215 m.) surinko didelę kariuomenę prieš Vissevaldį, Gercikės karalių. Tai išgirdęs Vissevaldis pasiuntė šauklį pas lettonus. Lettonai atvyko ir kitoj Dauguvos pusėj laukė teutonų. Tie, kurie ėjo su Meinardu, nieko nežinojo apie lettonus, jie atėjo ir užėmė Gercikę su dideliu grobiu arklių ir galvijų. Lettonai, stovėję kitame Dauguvos krante, paprašė duoti laivų persikelti, nes jie atėję taikos atnaujinti. Teutonai geraširdiškai patikėjo apgaulės žodžiais ir nusiuntė jiems laivus; lettonai vienas po kito sėdo į laivus, o su jais vis daugiau ir daugiau žmonių, ir pagaliau visa lettonų kariuomenė metėsi į Dauguvą ir artėjo prie teutonų. Riteriai, matydami daugybę lettonų, pabijojo laukti mūšio, todėl dalis jų sėdo į laivus, plaukė Dauguva žemyn ir sėkmingai grįžo į Koknesę, o kiti, su lettais grįžtantieji keliu, turėjo atremti puolimą iš užnugario. Lettai, matydami, kad jų nedaug, leidosi bėgti. Riteris Meinardas, Joanas ir Jordanas kovėsi su lettonais ir, negalėdami atsispirti prieš tokią didelę kariuomenę, pagaliau krito ir liko negyvi. Ir išgirdo apie tai vyskupas ir rygiečiai, liūdėjo ir kalbėjo: „Taip kare krito narsieji, o jų ginklai žlugo!“
Ploceko kunigaikščio Vladimiro rengtas rusų ir lietuvių žygis ir jo mirtis
Po Velykų (1216 m.) pasiuntė estai karaliui Voldemarui prašymą, kad jis atvyktų su kariuomene ir apgultų Rygą, o patys žadėjo kariauti su lyviais ir lettais ir sulaikyti juos nuo pagalbos rygiečiams ir kartu užstoti Dinamiundės uostą. Karaliui patiko toks klastingųjų pasiūlymas, nes jis visada galvojo, kaip nugalėti Livonijos bažnyčią, pasiuntė šauklius į Rusiją ir Lettoniją ir sudarė didelę kariuomenę iš rutenų ir lettonų. Ir kada visi susirinko ir pasirengė žygiui ir pats karalius jau norėjo sėsti į laivą ir plaukti kartu su kariuomene, staiga jis krito, išleido dvasią ir mirė netikėta mirtimi. Ir visa jo kariuomenė išsivaikščiojo. po savas žemes.
Lietuviai užpuola Pskovą 1218
Atėję į Ungauniją, išgirdo; kad Rusijoje lettonų kariuomenė, ir, sugrįžę į:Plescekovą; rado K + dalį miesto lettonų apgrobtą.
Žemgaliai atsimeta ir dedasi su lietuviais
Kada teutonai, buvę pilyje, sužinojo apie savųjų žuvimą ir, neturėdami metams jokių atsargų ir matydami semigalų, lettonų ir kuršių nenumaldomą neapykantą Kristaus vardui, susirengė visi, paliko pilį ir išvyko į Rygą. Tuomet krikštytieji semigalai užmiršo priimtas paslaptis, atsimetė nuo krikščionybės, susivienijo su kitais semigalais ir kartu su jais ir lettonais dėjosi į suokalbį ir sąjungą prieš rygiečius, lyvius ir visus. krikščionis. Jie visi, tiek krikštytieji, tiek ir pagonys, susirinko į minėtą pilį, apkasė ir padarė tvirtą pylimą ir po to ėjo į žygį prieš Holmo lyvius, juos žudė ir grobė. Lyviai savo keliu įsiveržė į jų žemę ir pridarė panašių blogybių.
Išgirdo vyskupas ir Saksonijos hercogas Albertas apie sumušimą savųjų ir visa pikta, ką padarė semigalai, šaukė visus lyvius ir lettus, įsakė jiems pasirengti žygiui ir, jeigu Viešpats laimins žygį, atkeršyti pagonims.
Rusai ir lietuviai puola
Ir atsiuntė atgal rutenai iš Plescekovo taikos sutartį, sudarytą Odenpėje, ir ėjo su didele kariuomene, kuriai vadovavo Nogardies karalius (Sviatoslavas), tas pats, kurį kitais metais užmušė totoriai. Šitoje kariuomenėje buvo daugiau kaip dvylika tūkstančių rutenų, kurie susirinko iš Nogardies ir iš kitų Rusijos miestų muštis su krikščionimis, esančiais: Livonijoje. Jie atėjo į lettų žemę, sustojo ir laukė dvi savaites atvykstančių lettonų ir nuniokojo visa, kas buvo kaimynystėje. Po to jie priėjo prie Vendeno. Prie vartų juos pasitiko broliai riteriai su savo vendais, tačiau, neturėdami jėgų priešintis priešo gausybei, padegė namus ir kaimus ir pasitraukė į pilį. Tačiau rutenai, apėję pilį, persikėlė per Koivą ir pasirodė Toreidoj. Ir apgrobė visą kraštą, sudegino visus kaimus, bažnyčias ir javus, jau laukuose sudorotus, žmones ėmė žudyti ir padarė kraštui didelę žalą. Lettonai slinko tuo pačiu keliu į Vendeną kaip ir rutenai, perėjo Koivą, prie jų prisijungė, ir kur rutenai padarė mažiau žalos, ten pridėjo ranką litovinai (litowini) ir žalą padidino. Iš Rygos išvyko brolių riterių magistras ir riteris Bodo su keliais piligrimais, maža kas tada dėjosi su juo dė! krašte kilusių nesutarimų. Nuvyko magistras su savaisiais ir su kitais, ėjusiais prie Koivos, ir užtvėrė rutenams krantą taip, kad jie negalėtų pereiti į jo kraštą. Kai kurie lyviai persikėlė per upę ir ėmė persekioti būrį lettonų, einančių su belaisviais ir grobiu nuo Koivemundės, užmušė jų apie dvidešimt žmonių, kiti pabėgo pas rutenus. Kogelsė kaime lyviai aptiko būrį rutenų, iš jų septynis užmušė, o kiti pabėgo pas savuosius, kai kurie gelbėdamiesi pasislėpė miške. Rutenai kalbėjo: „Negerai čia būti, nes lyviai su teutonais gali mus apsupti iš visų pusių“, ir jie vidurnaktį atsikėlė ir pradėjo trauktis iš krašto. Kitą naktį jie atėjo į Ikevaldę ir visą aplinkinę žemę apgrobė ir padegė. Trečią naktį tą pačią žalą padarė Imeroj. Atėjo į Ungauniją, keturias dienas grobė šitą žemę ir grįžo atgal į Rusiją. Lettonai nedrįso atsiskirti nuo rutenų, bijojo teutonų, ėjo kartu su rutenais iki Plescekovo ir išbuvo ten visą mėnesį, po to ėjo namo į savo žemę.
Lietuvių užpuolimas
Broliai riteriai kartu su kitais, kurie lettonus lietuvių užpuolimas persekiojo iki Imeros, manė, kad juos grįžtančius pasitiks prie Dauguvos, todėl grįžo atgal ir kartu su Koknesėj buvusia popiežiaus palyda įrengė lettonams pasalą ir laukė jų tris savaites. Broliams riteriams toks laukimas įkyrėjo, ir jie grįžo į Rygą. Tačiau Teodorikas, Koknesės riteris, kartu su kitais riteriais ir vyskupo tarnais ir su nedaugeliu lettų ėjo prie Plescekovo ir pakelėį septynias dienas ieškojo lettonų, pagaliau aptiko jų pėdas ir tuojau stojo prieš juos. Ir buvo jų tik 15 teutonų, lettų daugiau, iš viso 89 žmonės, o pagonių — apie 600. Juos apėmė baimė, pamačius tokį skaičių, ir dėjo savo viltis į Viešpatį ir ryžtingai stojo prieš pagonis. Lettonai, matydami, kad eina prieš juos, išrikiavo savo kariuomenę ir du šimtus savo geriausių raitelių pastatė nuošaliau teutonams persekioti, kada jie bėgs, likusieji ėjo su teutonais kautis. Teutonai, pamatę, kad jų mažai ir neįstengs sėkmingai kautis, tačiau žinojo, kad jų pusėj Tasai, kurio valia anuo metu vienas vijo „ tūkstantį, o du privertė bėgti dešimtį tūkstančių, atsidavę Jam, su išskleista vėliava stojo prieš lettonus. Ir kada jie ėjo į mūšį, abiejose pusėse krito po keletą vyrų, ir kadangi siauras keliukas vedė mišku, tai priekyje kautis ėjo teutonai, o lettai ėjo paskui juos ir rėkė, kaip jiems buvo pasakyta rėkti, vokiškai: „Imkite, čiupkite juos, muškite mirtinai!“ Lettonai išsigando tokio riksmo ir pamanė, kad už tų priekinių eina daug teutonų, leidosi bėgti, du narsiausieji krito, kitų krito apie šimtą, kiti metė ginklus ir pabėgo į mišką. Teutonai paėmė visą jų grobį, ir ko negalėjo paimti su savim, tą sudegino, ir paėmė apie 400 žirgų, kuriuos nusivedė, ir šlovino Tą, kuris kovėsi už juos. Buvo užmušti trys teutonai, kurių vėlės tebūnie ramybėje su Kristumi. Amen.
Lettonai, išsislapstę miškuose dėl prasidėjusios žiemos ir atsiradusių sunkumų persikelti per Dauguvą, vieni nuskendo, kiti miške pasikorė ir negrįžo į savo žemę, nes apgrobė žemę Švenčiausios mergelės, jos sūnus už tai juos nubaudė. Amžina jam garbė!
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
