 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27412
Miestas: Ignalina
|
Zarasuose pašto stotis nugriauta, o Zarasų rajone tokia pašto stotis yra išlikusi tik Degučiuose - 1998 m. joje įrengta katalikų bažnyčia.
Informacija apie Sankt Peterburgo - Varšuvos traktą ir jo istoriją renkama Zarasų krašto muziejuje - žiūr.:
http://www.mmlab.ktu.lt/mmlab/Zarasai/muz/m_zkm.htm
http://www.mmlab.ktu.lt/mmlab/Zarasai/muz/mz_eks.htm
Sankt Peterburgo - Varšuvos traktas
Šaltiniai:
http://www.mmlab.ktu.lt/mmlab/Zarasai/kul/k_tra.htm
http://www.mmlab.ktu.lt/mmlab/Zarasai/kul/kt_obe.htm
XIX a. pradžioje plečiantis Rusijos ekonominiams, politiniams ir kultūriniams ryšiams su Vakarų Europos šalimis buvo susirūpinta kelių tiesimu, nes jais vyko pašto, kareivių, karo amunicijos, prekių ir keleivių pervežimas.
Svarbus buvo Sankt Peterburgo - Varšuvos traktas, einantis per Daugpilį, Zarasus, Uteną, Ukmergę, Kauną, Kalvariją, Suvalkus.
Sankt Peterburgo - Varšuvos traktas
1828 m. liepos 16 d. Caro Nikolajaus įsaku buvo patvirtintas trakto dalies nuo Sankt Peterburgo iki Kauno projektas. Šią trakto dalį buvo numatyta užbaigti iki 1833 m, tačiau sutrukdė 1831 m. sukilimas. 1836 m. kelio tiesimas buvo baigtas.
Zarasų vystymuisi didelės įtakos turėjo nutiestas 1830 - 1836 metais pirmasis kelio traktas Lietuvoje, jungiantis Peterburgą su Varšuva.
Pasakojama, kad 1836 metais apžiūrėdamas naują kelio trasą, caras Nikolajus I pravažiavo pro Zarasus. Vietovė jam labai patiko ir jo įsakymu apskrities centras iš Vydžių buvo atkeltas į Zarasus, o miestelis pavadintas Novoaleksandrovsko vardu.
Šio kelio ruožo įamžinimui Zarasuose, netoli buvusios pašto stoties, pietinėje kelio pusėje, 1836 metais (ar po po 1845 m.?) buvo pastatytas 11 metrų ketaus obeliskas, kuris yra išlikęs iki šių dienų.
Paminklo autorius - Piotr Šteinkeller. Obeliskas - 11 metrų aukščio, nulietas iš aukščiausios kokybės ketaus ir nesurūdijęs iki mūsų dienų. Ant jo buvo pritvirtinta ketaus plokštė su užrašu rusų kalba "Carui Nikolajui I įsakius buvo pastatytas kelias nuo Kauno iki Daugpilio/ 193 varstai / 1836 m".
Zarasų krašto muziejuje eksponuojama senoji paminklinė lenta, kuri buvo pritvirtinta prie stulpo. Nors pati lenta yra suskaldyta, tačiau joje yra išlikęs užrašas.
Tais laikais kelio tiesimas buvo vykdomas ypač sunkiomis ir sudėtingomis sąlygomis. Atkarpos ruožas nuo Daugpilio iki Kauno kainavo 1225000 rublių (6060 rublių vienam kilometrui).
Važiuojamoji kelio dalis turėjo kietą dangą iš sutankinto žvyro, abipus kelio buvo iškasti gilūs grioviai, apsodinti baltais beržais, kurių dar išlikę iki mūsų dienų. Anais laikais tai buvo modernus kelias, turėjęs svarbią ekonominę ir politinę reikšmę ne tik Rusijai, bet ir Lietuvai.
Kelio aptarnavimui ir priežiūrai pakelėje buvo pastatyti įvairios paskirties statiniai : pašto stotys, kelio prižiūrėtojo pastatai, kelių užkardos, užvažiuojamieji namai (karčiamos).
Šaltinis:
http://www.mmlab.ktu.lt/mmlab/Zarasai/kul/kt_pas.htm
http://www.mmlab.ktu.lt/mmlab/Zarasai/kul/kt_pas_n.htm
Pašto stotys
Pašto stočių kompleksai buvo statomi maždaug kas 16-20 varstų. Tai priklausė nuo pakelėje esančių didesnių gyvenviečių ir sankryžų. Pašto stotys - tai klasicistinės architektūros formų pastatai, didžiausią dėmesį skiriant stočių fasadams, orientuotiems į magistrales. Pašto stotyse buvo pašto tarnyba, arklių keitimo punktas, kareivinės, viešbutis, užkandinė, laukimo salės įvairaus rango keleiviams.
Zarasų rajone išliko tik Degučių arklių pašto stotis.
Degučių arklių pašto stoties kompleksas.
Degučių arklių pašto stotis - dabar bažnyčia.
Pagrindinės susisiekimo priemonės buvo diližanas. Jo ratas buvo rastas Zaraso ežere . Rodomas ir to laikmečio medinis kelioninis lagaminas.
Vien 1857 m. per Degučių pašto stotį pravažiavo 2600 keleivių. Caro laikais be keleivių transporto veikė pašto, vėliau telegrafo tarnybos. 1998 m. joje įrengta katalikų bažnyčia.
Zarasų pašto stotis buvo nugriauta XX a. pradžioje - 1926 m.
Zarasų pašto stotis, nugriauta 1926 m.
Kelio apeivių namai
Šaltinis - http://www.mmlab.ktu.lt/mmlab/Zarasai/kul/kt_kel.htm
Kelio apeivių namai, sarginės arba žmonių vadinamos "kašarkos" (lotyniškai "casa" - namas, rusiškai "košary" - valytojai) yra santūrių klasicistinių formų, tipiški XIX a. antros pusės statiniai. Visi pastatai vienaukščiai, stačiakampio plano, raudonų plytų, tinkuoti ir baltai dažyti. Net kelio apeivio namų mediniai ūkiniai pastatai turėjo panašų ir savitą stilių. Juose gyveno kelio remontininkai, čia dirbantys ar pravažiuojantys kareiviai, samdomi darbininkai.
Zarasų rajone išlikę du kelio apeivių namai.
Asavytų kelio apeivių namas
Asavytų kelio apeivio namas yra dešinėje kelio pusėje, 4 km nuo Zarasų, kur kelias pakyla į aukštą kalnagūbrį, esantį net 200 m virš jūros lygio. Tai pirmoji, į Lietuvą įvažiavus, sarginė.
http://www.mmlab.ktu.lt/mmlab/Zarasai/kul/kt_kel02.jpg
Degučių kelio apeivių namas
Degučių kelio apeivio namas yra dešinėje kelio pusėje ant plokščios kalvos, 12 km nuo Zarasų.
Abu pastatai įtraukti į saugomų paminklų registrą.
Kelių užkardos
Šaltinis - http://www.mmlab.ktu.lt/mmlab/Zarasai/kul/kt_uzk.htm
Kelių užkardos išsiskyrė iš kitų trakto pakelės statinių puošnumu: pagrindinėje fasado dalyje yra portikas su keturiomis dorėninėmis kolonomis. Užkardose buvo laikomos specialios paskirties karinės įgulos, kelių patruliai ir net muitininkai. Čia buvo tikrinami važiuojantys, išduodami leidimai, renkamas kelio mokestis iš visų keleivių (ir vaikų) bei pirklių, tikrinami kroviniai ir bagažas.
Karinės sargybos turėjo užtikrinti transporto saugumą nuo užpuolimų.
Dalis užkardos patalpų buvo skirta karininkų butams, kiti kambariai -kareiviams, kanceliarijai.
Galminų užkarda
17 km nuo Zarasų link Kauno baltuoja vietinės reikšmės istorijos paminklas - Galminų užkardos pastatas.
Užvažiuojamieji namai
Šaltinis - http://www.mmlab.ktu.lt/mmlab/Zarasai/kul/kt_uzv.htm
Užvažiuojamieji namai buvo statomi netoli pašto stočių. Juose paprastai būdavo viešbutis, valgykla, ratinė ir tvartai arkliams laikyti.
Murliškių kaime, 24 km nuo Zarasų, ilgą laiką stovėjo vienintelis Lietuvoje XIX a. pirmosios pusės visuomeninių pastatų kompleksas.
Murliškių užvažiuojamieji namai (sunaikinti)
Užvažiuojamąjį kiemą sudaro du lygiagretūs 5 m atstumu stovintys pastatai, kuriuos suprojektavo Vilniaus gubernijos architektas Ivanas Karasinskis. 1840 m. juos pastatė dvarininkas Kazimieras Fronckevičius. Viename pastate buvo smuklė (karčiama), kitame - tvartas, ratinė su daržine ir svirnas.
Vėliau XIX a. Murliškių smuklė priklausė Bliumams, Jablonskiams.
Smuklę dažniausiai nuomodavo žydai. Apylinkės ūkininkai ja nesidomėjo, daugiausiai lankydavosi čia rusai. Caro laikais smuklė buvo savotiška vogtų arklių stotis. Šias vagystes globojo carinės Rusijos policija.
Laikas sunaikino šią pakelės smuklę, kaip ir daugelį šio trakto pastatų.
*****************************************************************************************
Šaltinis - http://www.zarasai.lt/tic/index.php?kas=96&ids=4&idm=1
Jau senų senovėje laiškai buvo siunčiami per pasiuntinius, dažnai – estafetės principu. Vystantis prekybai ir amatams, sukurtas pirklius ir amatininkus aptarnaujantis miesto paštas, kuriuo vėliau naudojosi ir kiti gyventojai.
Lietuvoje pirmosios reguliarios tarpmiestinio ryšio linijos pradėjo veikti jau antroje XVI a. pusėje. Jos jungė Vilnių ir Kauną su Krokuva, Viena ir Venecija.
Vėliau, XVII a., pagrindiniais Lietuvos keliais karietos su paštu riedėjo į Maskvą, Lenkiją, Latviją, Prūsiją. Tačiau tų laikų keliai buvo blogi, rudenį ir pavasarį dažnai būdavo sunku jais važiuoti, per vandens telkinius buvo mažai tiltų.
XVIII a. pabaigoje, Lietuvai tapus Rusijos imperijos sudėtine dalimi, buvo pakeistas pašto susisiekimas – pagrindiniuose traktuose privatus paštas pakeistas į valstybinį.
Susisiekimas pagerėjo pirmoje XIX a. pusėje, kai per Lietuvą pradėjo tiesti kelius su skalda ir žvyru – kieta danga. Pirmasis toks traktas Lietuvos teritorijoje nutiestas 1830 – 1860 metais. Jis turėjo didelę valstybinę ir ekonominę reikšmę, jungė Peterburgą su Varšuva ir ėjo per Daugpilį, Zarasus, Uteną, Ukmergę, Kauną, Marijampolę, Kalvariją, Suvalkus su atšaka nuo Marijampolės per Vilkaviškį, Kybartus į Karaliaučių.
Važiuojant traktu reikėjo mokėti po 3 kapeikas už varstą. Šiuo traktu 1843 metais važiavo garsus prancūzų rašytojas O. de Balzakas, lankydamas Peterburge gyvenusią lenkų aristokratę Eveliną Rževską – Hanską, kurią 1850 metais vedė. 1858 metais traktu į Peterburgą vyko A. Baranauskas, o 1893 metais keliu į Italiją išvyko rusų dailininkas I. Repinas.
Išvesti traktą pro Kauną, o ne pro Vilnių buvo nuspręsta todėl, kad čia buvo arčiausias kelias nuo imperijos sostinės Peterburgo į karališkąją Lenkiją, o siena su Lenkija ir Prūsija tuo metu ėjo per Kauną, Nemuno upe.
1829 metų liepos 16 dienos įsaku buvo patvirtintas trakto Peterburgas – Kaunas per Daugpilį projektas. Traktas, kur jo neribojo pastatai, buvo 6 sieksnių (12,78 metro) pločio, vedamas tiesia linija, tačiau su palyginti dideliais posūkiais. 193 varstų (202 kilometrai) trakto Daugpilis – Kaunas nutiesimas kainavo 1 milijoną 225 tūkstančius rublių.
Tiek tarptautinių traktų, tiek ir nuo jų atsišakojusių mažesnės reikšmės vietinių kelių priežiūros bei saugojimo tarnyboms, taip pat keleiviams apsistoti reikėjo įvairios paskirties pastatų – pašto kompleksų su administraciniais ir gyvenamaisiais namais, pagalbiniais bei įvairiais ūkiniais pastatais. Pagal iš anksto nustatytą sistemą buvo statomi stočių kompleksai, užkardų (sargybų) pastatai, keleivių apeivių (remonto darbininkų) namai, kuriuos žmonės vadino „kašarkomis”, karčemomis.
Parengti Daugpilio – Kauno trakto pakelės pastatų pavyzdinių projektų modifikuotus variantus ir nustatyti statybos vietas buvo pavesta Lenkijos karalystės generaliniam statybininkui, architektui, profesoriui Vaclovui Ričeliui (1794 – 1872).
Per aštuonis 1832 metų mėnesius šis architektas ne tik parinko vietas pašto stotims ir kitiems pakelės pastatams, bet ir padarė dešimt pašto stočių kompleksų, užkardų projektų modifikuotų variantų.
Stočių administracinių ir gyvenamųjų namų pagrindiniams fasadams architektas suteikė originalumo – pritaikė prieangio tipo portikus, primenančius kaimo trobų prieangius (gonkas). Ūkiniams trobesiams naudojo akmens, tinko ir skaldos mozaiką, tuo metu plitusią Lietuvos romantizmo civilinėje ir kulto pastatų architektūroje.
Prie Daugpilio – Kauno trakto kartu su V. Ričeliu dirbo, statybos darbus prižiūrėjo ir kontroliavo inžinierius piešėjas Jakūbas Visockis, architekto padėjėjas Liudvikas Frejeris, statybos darbų vykdytojai Andrius Žakintas, Simonas Belkevičius, Mykolas Petcoldas ir Teodoras Kurnickis.
Pašto stočių kompleksai buvo svarbiausi traktų pakelių vizualiniai akcentai. Jie statyti maždaug kas dvi, rečiau kas trys rusų mylios (rusų mylia – 7 varstos arba 7,467 kilometro). Tai priklausė nuo atstumų, pakelėse buvusių didesnių gyvenviečių ir nuo svarbesnių kelių sankryžų.
Pašto stotys atlikdavo kelias funkcijas: tai buvo pašto tarnybos, arklių keitimo pastatai, neretai su viešbučiais ir užkandinėmis aukšto rango pareigūnams. Centriniame stoties name buvo įrengtos atsiros patalpos – laukiamieji keleiviams. Pagal planą pašto stočių centrinio administracinio ir gyvenamojo namo pagrindinis šoninis fasadas ir ūkinių korpusų galiniai fasadai turėjo būti atgręžti į pietų pusę.
Stočių kompleksai būdavo statomi maždaug 10 – 15 metrų nuo kelio linijos. Vejos plote su gėlių lysve viduryje ryškiai išsiskirdavo akmenimis grįsti ar žvyruoti keliukai į stoties kiemą. Kiemai beveik visur buvo vienodo ploto (apie 60 x 35 metrų), o šalia – žemės plotai pašto tarnautojų daržams.
Kituose pašto stočių trobesiuose buvo ūkinės paskirties patalpos: arklidės, ratinės, sandėliai, daržinės ir pan. Tik labai maža dalis patalpų buvo skirta stotį aptarnaujančiam personalui.
Lietuvoje prie tarptautinių traktų stovėjo 25 pašto arklių stotys. Prie Zarasų – Kauno tarptautinio trakto pašto arklių stotys stovėjo Zarasuose, Degučiuose, Daugailiuose, Utenoje, Laužadžiuose, Staškūniškyje, Ukmergėje, Pageležiuose, Jonavoje, Turžėnuose, Kaune.
Nuo Kauno pašto stotys stovėjo Veiveriuose, Ąžuolų Būdoje, Marijampolėje, Kalvarijoje. Iki šiol geriausiai yra išlikusios Utenos, Ukmergės, Jonavos, Kauno ir Kalvarijos stotys. Kitų liko tik dalis arba jos perstatant buvo gerokai pakeistos (Degučių, Staškūniškės, Veiverių, Vilkaviškio), daug pašto stočių nugriauta.
Viena iš tokių stočių buvo Degučių kaime. Ji yra 50 m į vakarus nuo Degučių mokyklos ir 20 m į šiaurę nuo kelio Zarasai – Utena. Vienas šalia kito, 26 m atstumu, galais į kelią Zarasai – Utena stovi du vienaaukščiai, stačiakampio plano 30 x 9 m dydžio pastatai, kurie pastatyti XIX a. pradžioje. Cariniais laikais abu pastatai buvo naudojami paštui. Vėliau juose buvo įrengtos įstaigos, R. Katalikų bažnyčia, gyveno žmonės. Dabar pietvakariniame pastate "Šv. Antano" titulo Degučių parapijinė bažnyčia.
Degučių buvusi arklių keitimo stotis
Foto: J. Nemanis, 1998 m.
Degučių pašto arklių keitimo stotis (Degučių seniūnija)
Foto: J. Nemanis, 1998 04 30
Kelio sargo namas Degučių kaime
Foto: J. Nemanis, 1998 m.
Tarp pašto stočių pakelėse stovėjo užkardos – specialūs pastatai kelių karinėms sargyboms, tikrinusioms važiuojančius ir išduodančioms leidimus važiuoti traktu. Jas prie tarptautinių kelių įrengdavo kas 15 – 20 ir daugiau mylių. Tai buvo nemaži stačiakampiai, simetriško, identiško plano pastatai su įėjimais iš abiejų pusių.
Tokia užkarda (sargybinė) yra išlikusi Zarasų rajone, Galminių kaime (Degučių seniūnija), apie 50 m į vakarus nuo Antalieptės marių tilto per Šventosios upę, į šiaurę nuo kelio Zarasai – Utena. Galminių užkarda statyta apie XIX a. vidurį. Tai vienaaukštis, simetriško stačiakampio plano, 19 x 11 m dydžio pastatas iš raudonų plytų ir kalkių skiedinio, su įėjimais iš abiejų pusių. Pastatas išsiskiria originaliu pagrindiniu ir šoniniu fasadais. Pietų pusės šoniniame fasade – dekoratyvi stačiakampė lodža iš keturių dorėninių kolonų portikų. Nors pastatas rekonstruotas, bet gerai išsilaikė jo generalinis planas.
Galminių užkarda
Foto: J. Nemanis, 1998 m.
Traktų pakelėse daugiausia statyta kelių apeivių (sargų) gyvenamųjų namų (sarginių). Jų yra išlikę ir Zarasų rajone. Vienas jų stovi apie kilometrą į šiaurės rytus nuo buvusio Degučių pašto stoties komplekso, 70 metrų į šiaurę nuo kelio Zarasai – Utena ir apie 50 metrų nuo Degučių priešgaisrinio bokšto. Jis vienaaukštis, stačiakampio plano, 10,2 x 7,6 m dydžio.
Kitas keleivių apeivių namas stovi Asavytų kaimo pietinėje dalyje, 150 m į šiaurę nuo Asavytų ežero, 15 m į šiaurę nuo Zarasų – Utenos kelio. Jis - vienaaukštis, stačiakampio plano, 9,25 x 8,0 m dydžio. Namas statytas XIX a. viduryje.
Kelio sargo namas Asavytų kaime
Foto: J. Nemanis, 1998 m.
Netoli pašto stočių buvo statomi užvažiuojamieji namai – karčemos. Vienas tokių statinių buvo 20 m į šiaurę nuo kelio Zarasai – Utena, Murliškės kaime. Jis, nesant šeimininko, veikiant gamtos sąlygomis - sunyko.
Pašto stočių, užkardų, apeivių namų, karčiamų planai, tūriai, proporcijos ir generaliniai planai yra panašūs. Tačiau skirtingai modifikuotos pastatų architektūros detalės rodo, kad siekta regioninių bruožų autentiškumo. Veikiamas kūrybinių romantizmo idėjų, architektas V. Ričelis pastatų fasadų kompozicijoje stengėsi išryškinti savitas architektūros detales.
Gausūs tarptautinių traktų pakelės pastatų išorės formų variantai bei kompozicijų panašumas leido sukurti meniškų kompleksų ir atskirų pastatų pavyzdžių. Pakelėse jie iš karto pastebimi kaip svarbūs architektūros akcentai, išsiskiriantys savitu suplanavimu bei formomis, paįvairina pakelių aplinką ir liudija krašto istorinę praeitį.
(parengta pagal Garbės kraštotyrininko Jono Nemanio medžiagą)
Utenos pašto stotis
http://utena.lt.aha.lt/istorija_05.htm
http://www.utenainfo.lt/mar11.htm
Atvykę į Uteną lankotės seniausiame miesto mūriniame pastate – senajame pašte, dabar čia įrengta Dailės mokykla (J.Basanavičiaus g. 36, LT-28140, Utena, tel.: 8-389 61598, http://www.daile.utena.lm.lt).
Utenos pašto kompleksas statytas 1830-1835 m. Pastatai yra klasicistinių meninių formų, darnių proporcijų. Pašto stotis atlikdavo pašto tarnybų, arklių keitimo, kareivinių funkcijas, čia taip pat buvo poilsio kambariai keliaujantiems ir laukiantiems karietų.
Anuomet, tik atidarius kelią, Utenos pašte lankėsi Rusijos caras Nikolajus I-asis su sūnumi Aleksandru, čia buvo užsukęs ir rusų dailininkas Ilja Repinas. 1843 m. Utenos pašte arklius keitė garsus prancūzų rašytojas Honore de Balzakas. Pašto stoties rūsys iki šiol gerai išsilaikęs, jame dabar įrengta dailės galerija.
Aplankykite istorines Utenos miesto vietas
http://www.utenainfo.lt/mar14.htm
Ekskursiją pradedame Senajame Utenos pašte (Dailės mokykloje). Tai seniausias iki šių dienų išlikęs mūrinis pastatas Utenos mieste.
Pašto stoties kompleksas statytas 1830- 1835 m. pagal pavyzdinį projektą. Pašto stotis atlikdavo pašto tarnybų, arklių keitimo, kareivinių funkcijas, čia taip pat buvo poilsio kambariai keliaujantiems ir laukiantiems karietų.
1836 m. trakto Sankt Peterburgas – Varšuva atidarymo proga pats caras Nikolajus I su sūnumi Aleksandru išmėgino naująjį kelią, buvo užsukęs į Utenos pašto stotį.
Utenos pašte arklius keitė garsus prancūzų rašytojas Donore de Balzakas, išsiruošęs aplankyti Sankt Peterburge gyvenusią lenkų aristokratę Eveliną Rževuską – Hanską, kurią 1850 m. vedė.
1838- 1854 m. veikė viena pirmųjų carinėje Rusijoje ir pati ilgiausia pasaulyje (1250 km.) optinio telegrafo linija tarp Sankt Peterburgo ir Varšuvos, ėjusi per Lietuvos pašto stotis, taigi ir per Uteną.
2006 m. Utenos rajono savivaldybės buvo užbaigtas projektas „Traktas (kelias) Sankt Peterburgas- Varšuva 2 (Traktas- 2)", kurio tikslas tęsti turistinio, istorinio kelio atnaujinimą. Projekto metu į Senojo Utenos pašto kiemą atriedėjo diližanas, sumontuotas semaforas. Šiuos eksponatus galima pamatyti Senojo pašto kieme.
Utenos krašto enciklopedija. Paštas
Šaltinis - http://www.utena-on.lt/Utenos_enciklope ... pastas.htm
Pašto tarnyba Lietuvoje siekia ankstyvuosius viduramžius, kai pašto ryšius organizavo Lietuvos–Lenkijos karalius Žygimantas Augustas.
1562 07 11 jis davė privilegiją Kristupui organizuoti pašto ryšius tarp Lietuvos ir Italijos pašto, t. y. iš Krokuvos į Vilnių ir iš Krokuvos į Veneciją.
Į Vilnių paštas buvo siunčiamas trečiadieniais, o kelionė užtrukdavo 7 dienas. 1664 m. pašto tinklas buvo praplėstas, o miestai turėjo mokėti nustatytą mokestį.
Caras Petras I nustatė pašto pervežimo grafikus ir griežtus pervežimo terminus.
XIX a. pašto stotis privalėjo turėti kiemą su uždaromais vartais, su erdvia ir grįsta aikšte ir ūkiniais pastatais. Pašto stotyje žmonių būdavo visą parą, tik nakties metu vartai uždaromi.
Pašto stotyje turėjo būti raštininkas, už mažą mokestį galįs parašyti laišką, o lankytojai galėjo įsigyti popieriaus, vaško ir įvairių spalvų surgučio (smalkos).
Turtingiesiems pašto korespondencija būdavo pristatoma į namus, jiems buvo galima laiškus įpakuoti išskirtinai. Laišką voke įlankstydavo į popieriaus lapą, lankstinio du kraštus pradurdavo peiliu, perkišdavo per vidurį popieriaus juostelę, ją sudėdavo kryžmai, užliedavo surgučiu ir užantspauduodavo siuntėjo spaudu arba žiedu–žymekliu.
Kiekvienam miestui supakuodavo atskirus paketus ir žymėdavo antspaudu raudoname surgutyje. Valstybinius laiškus išveždavo ir ne pašto vežimo dienomis. Tokią korespondenciją pristatydavo raiti kurjeriai. Jiems buvo privalu žiemą ir vasarą prajoti 15 varstų per valandą, o pavasarį ir rudenį – po 10 varstų.
Buvo įprasta, kad paštas atvykdavo ketvirtadienį ir šeštadienį ir beveik nevėluodavo. Pašto valdininkai žinojo, kad pašto vežikus – kurjerius – užpuldavo plėšikai (pašto paketuose nebuvo uždrausta siųsti pinigų), todėl buvo leista samdyti palydovus ir tam skirta po 5 rb.
Paštavežys pats samdydavo jam artimą žmogų, turintį šautuvą. Jei pašto vežėjas neturėdavo kelionės lapo, pagal kurį gaudavo pašarą arkliams pašto stotyse, jam būdavo išmokami ,,šieniniai pinigai“ arklių pašarui pirkti.
Visi pašto traktų keliai carinėje Rusijoje buvo išmatuoti vadinamu ,,tūkstantiniu varstu“ (1955, 8 m), kuris buvo skirtas pašto keliams matuoti.
Pašto tarantasas negalėjo vežti daugiau kaip 15 pūdų (240 kg) krovinio žiemą, o vasarą – ne daugiau 4 pūdų. Jei krovinį lydėdavo pats savininkas, jam pašto stotyje išduodavo žalios spalvos platų lietpaltį ir neleisdavo krovinio didinti.
Visi paštavežiai turėjo odinius krepšius su ,,ereliu“ (herbu), privalėjo ypač saugoti korespondenciją ir pašto stotyje neuždelsti ilgiau kaip valandą. Buvo draudžiama laiškais apsikeisti kelyje, vietoj savęs pasiųsti kitą žmogų arba vaiką su laišku. Buvo pabrėžta, kad laiškas turi pasiekti nurodytą adresatą, o ne kitą asmenį, vokas turi būti užklijuotas ir nepažeistas. Susirašinėjino slaptumą garantavo valstybė.
Kiekviena pašto stotis turėjo specialią knygą, kuri buvo susiūta iš 64 lapų su vandens ženklais ant pilkšvo, standaus vadinamo ,,olandiško“ popieriaus.
Lauke dirbantiems pašto stotys skyrė ,,porcijonus“ (maistą žmonėms) ir ,,racijonus“ (arklių pašarą). Didžiajai pašto stočiai buvo skiriama dienai 21 ,,porcijonas“ ir 12 ,,racijonų“. Dienos ,,porcijoną“ sudarė: 2 svarai duonos, 1 svaras mėsos, 2 stiklai vyno ir 1 gorčius alaus. (1 svaras – 409,5 g, 1 stiklas – 122,99 ml, 1 gorčius – 3,28 litro).
Mėnesio ,,porcijonas“ buvo 2 svarai druskos, 0,5 gorčiaus kruopų, be to, miego kambary pašto stotyje nakčiai buvo duodama malkų, žvakių ir patalynė. ,,Racijonas“ parai buvo: 2 gorčiai avižų, 16 svarų šieno, 2 gorčiai smulkaus akselio ir 1 glėbys šiaudų. Paštą skirstė į 2 rūšis: raitam ir paprastam pervežimui.
Raitas pašto pristatytojas turėdavo su savimi 10 rb, kad esant reikalui galėtų pirkti arba skolinti arklį. Grįžęs ,,gončius“ pinigus sugrąžindavo.
Pagal pašto raitelio ,,Reglamentą“ nuo 1722 m. galiojo nuoroda, kad geru keliu ,,gončius“ turi joti 15 varstų per valandą. Visos ,,Reglamento“ nuorodos būdavo atspausdintos ir iškabintos gerai matomose vietose.
Nuo 1817 m. carinėje Rusijoje pradėta tiesti plentus, kad diližanais būtų patogiau važiuoti keleiviams. 1830–1836 m. toks plentas buvo nutiestas iš Peterburgo per Daugpilį, Uteną, Kauną, į Varšuvą ir Karaliaučių. Utena atsidūrė prie svarbaus Peterburgo–Varšuvos trakto.
Utenos pašto stoties kompleksas buvo pastatytas 1833–1835 m. Jį suprojektavo vyr. pašto stočių statybos architektas Vilniaus gub., Varšuvos univ-to architektūros prof. Vaclovas Ričelis.
Pagal sąmatą pašto statyba turėjo kainuoti 47384 rb. Pašto stotis turėjo kelias kooperuotas paskirtis: pašto tarnybos, transportavimo, arklių keitimo, viešbučio ir užkandinės.
Gatvė, prie kurios buvo pastatyti pašto rūmai, pradėta vadinti Pašto (Počtovaja).
Iš Kauno į Peterburgą diližanai vykdavo pagal grafiką: pirmadieniais ir ketvirtadieniais – lengvieji, antradieniais ir penktadieniais – sunkieji, šeštadieniais – skubus paštas.
Pašto stotyje buvo laikomi 48 arkliai. 1857 m. duomenimis tais metais Utenos pašto stotyje pabuvojo 2960 keleivių, o jų pervežimui pastotyse panaudoti 15545 ekipažuose kinkyti arkliai (kinkinyje – 4–8 arkliai). Važiuojantiems pašto karieta reikėjo mokėti po 3 kapeikas už varstą, nežiūrint amžiaus.
Diližanais buvo pervežami laiškai, įvairūs valstybiniai raštai, pinigai, brangenybės. Jais buvo etapuojami politiniai kaliniai, lydimi ginkluotų sargybinių, vežami rekrūtai.
Pašto stotyse keičiant arklius arba nakvojant visa tai būdavo uždaroma ir saugoma. Tuo tikslu rūsyje buvo įrengta saugykla su seifais, laikinas kalėjimas, prižiūrėtojų kambarys.
Utenos pašto rūsys ir dabar yra gerai išsilaikęs: išlikę storos akmens sienos, skliautuotos raudonų plytų lubos. Bendras rūsio plotas – 55 m². 1857 m. atsiskaitymui už pašto patarnavimus įvesti pašto ženklai.
Daug įžymių žmonių yra varstę senojo pašto duris. 1836 m., atidarant naująjį kelią, čia lankėsi caras Nikolajus I su sūnumi Aleksandru.
1843 03 14, vykdamas pas Kosakovskius į Vaitkuškį, Utenos pašte arklius keitė prancūzų rašytojas Onore de Balzakas. Pravažiuojantys diližanai kartais būdavo perpildyti.
1858 m. rudenį poetas Antanas Baranauskas, brolio Jono atvežtas iš Anykščių į Uteną, 4 dienas laukė vietos diližane į Peterburgą. Diližanai buvo pilni iš užsienio grįžtančių didikų, kurie vasaros sezoną praleisdavo Europos kurortuose.
Utenos senieji pašto rūmai – seniausias miesto statinys. Tai nebylus visų miesto įvykių liudininkas. Kai čia šeimininkavo vokiečiai, jiems kaimo moterys nešdavo kiaušinius, lašinius, sviestą, keisdavo juos į muilą, cukrų, žibalą. 1919 m. čia įsikūrė bolševikų revoliucinis komitetas, siuntęs telegramas Leninui ir V. Mickevičiui – Kapsukui. Ir Nepriklausomybės metais paštas vaidino svarbų vaidmenį valstybės valdyme.
1918 11 14 prie Susisiekimo ministerijos buvo įkurta Pašto valdyba. Nuo 1920 m. Kaune įsteigti paštininkų kursai. Po egzaminų kursantui būdavo suteikiamas pašto valdininko vardas. Jis turėjo mokėti visas pašte atliekamas operacijas: dirbti Morzės aparatu, telefonų komutatoriumi, skirstyti paštą, keistis paštu ir t. t.
Beveik visi pašto tarnautojai privalėjo nešioti uniformas. Utenos mieste ilgą laiką spaudą ir laiškus pristatydavo 2 laiškininkai. Jais dirbo tik vyrai. Į kaimus spauda pristatinėjama nebuvo, ją iš pašto atsiimdavo patys gyventojai. Miestiečiai daugiausia prenumeruodavo ,,Lietuvos aidą“, ,,Rytą“, ,,Lietuvos žinias“, žydai – savo laikraštį ,,Judiše štime“ (,,Žydų balsas“), kaimo gyventojai savaitraščius ,,Ūkininko patarėjas“ arba ,,Mūsų rytojus“.
Buvo mėgiami žurnalai ,,Trimitas“, ,,Karys“, ,,Lurdas“.
Pašto traktai buvo 2: plentu Zarasai–Utena–Ukmergė–Jonava–Kaunas, geležinkeliu Utena–Panevėžys. Ten, kur nepraeidavo plentas ar geležinkelis, apskrityje paštas buvo vežiojamas arkliais. Už siuntų persiuntimą buvo nustatyti tarifai. Už paprasto laiško už kiekvienus 20 gramų reikėjo mokėti 25 ct, už tokį pat svorį vietos laiško – 15 ct; už perlaidos iki 25 Lt persiuntimą buvo mokama 25 ct, nuo 25 iki 100 Lt – 50 ct.
1860 m. buvo įrengta nauja telegrafo linija iš Peterburgo pro Daugpilį, Uteną, Ukmergę ir Kauną į Varšuvą. Ji turėjo du laidus. Telegramos buvo persiunčiamos Morzės aparatu, kuris per valandą galėjo perduoti 250 žodžių.
Nuolatinis mokestis už telegramą buvo 50 ct, už kiekvieną žodį telegramoje reikėjo mokėti papildomai po 25 ct. Vietinių telegramų žodis kainavo 5 ct, skubių – 75 ct.
Telegrafo paslaugomis daugiausia naudojosi žydų tautybės žmonės, nes jie siųsdavo žinias į urmo bazes ir pan. Telegrafu buvo perduodamos žinios ir bankams apie valiutų kursą.
1923 m. Utenoje buvo 42 telefono abonentai. Beveik visi – valdžios įstaigos (telegrafas, apskrities viršininkas, šaulių skyriaus taryba, ,,Saulės“ gimnazija, apskrities valdyba, milicijos nuovados raštinė), o butuose buvo tik 13 telefonų.
Telefono linijos Uteną jungė su Anykščiais, Alanta, Daugailiais, Dusetomis, Vyžuonomis, Tauragnais, Ukmerge, Panevėžiu, Zarasais. Abonento mėnesinis mokestis įstaigai – 15 Lt, privačiame bute – 5 Lt. Pokalbio su užmiesčiu 3 minutės kainavo nuo 75 ct iki 2 Lt, priklausomai nuo atstumo. Už skubius pasikalbėjimus buvo mokama trigubai. Už telefono aparato įtaisymą buvo įmama 100 Lt, o privačiame bute – 50 Lt.
Iki Antrojo pasaulinio karo apskričių centruose buvo įrengti VB sistemos komutatoriai.
Telefonų įrenginys su skersinių ir izoliatorių eilėmis tarnavo iki 1938 m., kuomet telefonų įvadai buvo įrengti kabelių dėžutėje, o telefono linijų voratinkliai miestuose pradėti keisti į kabelius. (Įrenginys I pašto rūmų nuotraukoje).
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, pašto viršininku buvo paskirtas laiškininkas A. Petrokas , ,,Mopro“ narys, bendradarbiavęs su bolševikais. Beveik visi tarnautojai buvo atleisti, o telefonininkės Marytė Balaišytė-Žemaitienė, Bronė Šteinbergaitė-Monkevičienė ir Ona Ragelytė-Peleckienė su mažais vaikais buvo ištremtos į Sibirą atskirai nuo vyrų. Ona Pūslytė buvo suimta ir ištremta po karo.
Karo metais pašto veikla labai susilpnėjo. Pašto reikalus tvarkė patys vokiečiai: viršininkavo vokietis, kariškų linijų prižiūrėtojas buvo vokietis, net ir laiškininkas vokietis. Būdavo dienų, kada paštu visai nebuvo keičiamasi. Lietuviai pašte dirbo, kad nebūtų išvežti darbams į Vokietiją.
Po karo Paštas–telefonas–telegrafas buvo pavadintas Ryšių kontora. 1944 m. laikinai viršininku paskirtas Povilas Beržinis parašė įsakymą, kuriuo įvairiems pašto, telefono ir telegrafo darbams buvo paskirta 17 žmonių. Tarp jų vos vienas kitas iš senųjų. Per pirmuosius 3 metus buvo pakeisti net 4 Ryšių kontoros viršininkai. 1947–1957 m., motyvuojant tuo, kad Lietuvai reikia padėti atstatyti ryšius ir įvesti tvarką, Ryšių kontoros viršininkais dirbo iš Maskvos atsiųsti N. Borovikovas, I. Goriačkinas ir S. Beliakovas.
Nemaža dalis darbuotojų, ypač telefonininkių, buvo rusų tautybės, todėl pašte vyravo rusų kalba. Ryšių ministras iki 1964 m. taip pat buvo rusas, visi nurodymai buvo gaunami rusų kalba, pašto taisyklės – taip pat rusų kalba. Kai jos vėliau buvo išverstos į lietuvių kalbą – egzaminus darbuotojams reikėdavo laikyti iš rusiškų taisyklių.
Po Antrojo pasaulinio karo paštas Utenos aps buvo siunčiamas net per Daugpilį. Kai reikėdavo gauti mašiną jam parvežti, padėdavo rusų kareiviai. Paštas būdavo pristatomas ir lėktuvu, kuris vasarą nusileisdavo Klovinių laukuose, o žiemą – Vilniaus g. gale – ,,klebonžemyje“.
Vėliau paštas iš Vilniaus, perkraunant jį Švenčionėliuose, būdavo vežamas traukiniu ir gaunamas rytais 6 val. 12 min. Iš Panevėžio paštas geležinkeliu būdavo atvežamas 20 val. 11 min. Pagal šiuos grafikus paštas buvo vežiojamas iki 1970 m.
Nutiesus platųjį geležinkelį Švenčionėliai–Utena, iki 1975 m. galiojo Panevėžio pusės grafikas. Po 2 metų (1977) geležinkelio paslaugų buvo atsisakyta, paštas vežamas automobiliais. Iki 1962 m. į kaimų ryšių skyrius siuntos buvo pervežamos arkliais. Pradėjus kursuoti keleiviniams autobusams, naudotasi jais. 1967 m. autobusais buvo gabenama tik spauda, o apdraustos pašto siuntos, perlaidos rajone buvo vežamos samdytomis mašinomis dviem traktais. 1967 m. buvo parduotas paskutinis arklys, ištikimai tarnavęs paštui.
Okupantams pradėjus tremti žmones iš Lietuvos, jau 1945 m. atsirado nauji siuntinių ir laiškų srautai į SSRS Šiaurę, Uralą. Nors būdavo daug apribojimų siuntiniams į lagerius ir tremties vietas, per dieną būdavo priimama iki 300 siuntinių. Jie būdavo pakraunami į vežimus arba roges ir keletą kartų per dieną vežami į geležinkelio stotį. Vėliau siuntinių adresatais tapo kareivėliai, tarnavę įvairiuose sovietinės armijos daliniuose, komunizmo statybų pavilioti žmonės.
Ir turistai. Įvairių Sovietų Sąjungos vietų turistai taip pat nudžiugindavo artimuosius siuntiniais iš Lietuvos. Nemažai siuntinių atkeliaudavo ir į Uteną. Susirašinėjimas su užsienyje gyvenančiais tautiečiais iki Stalino mirties (1953) buvo beveik nutrūkęs, nes žmonės bijojo išsiduoti.
Tik Chruščiovo laikais susirašinėjimas su užsieniu suaktyvėjo. Daug siuntinių ateidavo iš Vakarų, o iš Lietuvos buvo galima siųsti džiovintus grybus, drobinius audinius, gintarą. Bet netrukus ir tai buvo uždrausta. Labai mažas buvo atvirukų pasirinkimas, nes beveik visi jie buvo spausdinami Maskvoje su rusiškais siužetais ir užrašais. Tik 8 dešimtmetyje atsirado atvirukų su Vilniaus, Kauno, kurortinių miestų vaizdais, tačiau proginiai atvirukai buvo spausdinami tik su rusiškais užrašais.
Kalėdinių ar velykinių atvirukų, pagamintų fotografijos būdu, buvo galima nusipirkti prie bažnyčių arba turguje. Pirmąjį pokario dešimtmetį laiškai iš tremties vietų ir karinių dalinių būdavo siunčiami trikampiu sulankstytuose lapeliuose. Sovietmečiu pašto paslaugų tarifai buvo pigūs: paprastas laiškas 0,04 rb, registruotas – 1 rb, tarptautiniu oro paštu – 1,6 rb. Siuntinių persiuntimo kaina priklausė nuo atstumo.
1963 m. nutiesus ryšių kabelį iš Vilniaus į Uteną, reikėjo didesnių patalpų. Buvo planuojama praplėsti senuosius pašto rūmus pristatant 2 aukštą, tačiau ryžtingai įsikišus kraštotyros muziejaus darbuotojams (paštas – architektūros paminklas), to buvo atsisakyta.
Pagal standartinį projektą 1965 m. J. Basanavičiaus gatvėje, netoli Banko, buvo pastatytas dviaukštis mūrinis pastatas. Vėliau čia įsikūrė Utenos raj. apl. teismas. Smarkiai plečiantis telefoniniams ryšiams, 1969 m. rajono DŽDT Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą dėl naujų pašto rūmų statybos. 0,42 ha dydžio sklypas buvo paskirtas J. Basnavičiaus ir M. Melnikaitės (Maironio) g. kampe. Rūmų statyba rūpinosi Ryšių mazgo viršininkas Stasys Petroka, kuris dirbo 1967–1970 m. Pašto rūmus suprojektavo Kauno Žemės ūkio projektavimo institutas. Pastato kubatūra buvo patvirtinta 25,7 tūkst. m³; o jo vertė 999900 rb. Tai buvo per maža suma (juk tai ne pramonės objektas), tačiau didesnei sumai reikėjo prašyti Maskvos leidimo. Praėjo 6 metai, kol pavyko pradėti šių rūmų statybą, kuri tęsėsi beveik 4 metus.
Iškilmingas pašto rūmų atidarymas įvyko 1979 10 12. Vėliau telegrafo ir rūmų vestibiulio languose buvo įrengti vitražai.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
