Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Mįslingas manevras (V. Megre apie Čingischano vaikaičio įsiveržimą į Suzdalę)

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Rusija (Zaliesė - galindų Užmiškis, Mazgava - vėliau Moskovija) - istorija, politinė, ekonominė, etninė, kultūrinė, religinė padėtis

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Mįslingas manevras (V. Megre apie Čingischano vaikaičio įsiveržimą į Suzdalę)

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Kaip

Pranešimo tema: Mįslingas manevras (V. Megre apie Čingischano vaikaičio įsiveržimą į Suzdalę)

Parašytas: 21 Geg 2012 15:23

Užsiregistravo: 26 Kov 2012 07:40
Pranešimai: 1

Sveiki, įdedu skyrių iš Skambančių kedrų serijos 8.2 knygos apie tą laikotarpį, kai krikščionybė Rusijoj neseniai dar buvo atsiradusi. Čia buvo norėta įrodyti, kad žmonės šitos religijos nepalaikė. Iš kur paimti faktai, ten gale parašyta, o šiaip visi komentarai tai knygos autoriaus Megre.

Cituoti:

Mįslingas manevras

Apie mįslingą ir netgi paslaptingą manevrą, kurį padarė chanas Batijus, Čingischano vaikaitis, prie Vladimiro miesto 1238 metų pavasarį, rašoma metraščiuose, šiuolaikiniuose istorijos Šaltiniuose, bažnytinėje literatūroje.

Kas tai per mįslingumas?

Štai kas pasakyta metraščiuose:

„Paėmęs Riazanę 1237 metais, Batijus 1238 metais su savo raitininkais įsiveržė į Suzdalės miestą“ ir, kaip toliau pranešama daugybėje bažnytinių šaltinių, Suzdalę sudegino, o žmones vienus išgalabino, kitus paėmė į nelaisvę. Šituose šaltiniuose daug kalbama apie „žiaurybes, pridarytas žmonėms“.

Tačiau pasaulietiški istorikai tiksliau ir nešališkai aprašo, kas ir kaip buvę. Pavyzdžiui, valstybinio Vladimiro-Suzdalės muziejaus turimoj medžiagoj apie šį įvykį kalbama taip:

„Totoriai pasistatė stovyklą prie Vladimiro miesto ir patys patraukė į Suzdalę ir ją paėmė, ir Šventąją Dievo Motiną (katedrą) išplėšė, ir kunigaikščio rūmus sudegino, ir šventojo Dmitrijaus vienuolyną sudegino, o kitus išplėšė; o vienuoles ir vienuolius senus, ir popus, ir neregius, ir luošius, ir kurčius, ir pavargėlius, ir visus žmones išnovijo, bet jaunus vienuolius ir vienuoles, ir popus, ir jų pačias, ir djakonus su pačiomis, ir jų dukteris, ir jų sūnus visus išsivedė į savo stovyklą, ir patys vėl patraukė į Vladimirą“.

Kaip matome, Batijus paėmė į nelaisvę toli gražu ne visus gyventojus. Jis išnovijo senus aukšto rango vienuolius, o jaunus paėmė į nelaisvę. Degino ir plėšė ne visą miestą, o kunigaikščio buveinę, Suzdalės cerkves ir vienuolynus.

O dabar pabandykite atspėti itin įdomią istorijos mįslę. Kodėl, kaip liudija dokumentai, „totoriai pasistatė stovyklą prie Vladimiro miesto, o patys patraukė į Suzdalę ir ją paėmė“?

Bet kuris karo istorikas, taip pat ir mūsų laikų karo vadas pasakys, kad toks manevras visiškai nebūdingas karo taktikai.

Pasistatyti stovyklą prie didelio įtvirtinto miesto, palikti ją ir patraukti su kariuomene į mažesnį? Tai tikra savižudybė.

Anuo metu Vladimirą nuo Suzdalės skyrė 35 kilometrų atstumas. Per palaidymetį tiek arkliais nujoti reikia visos dienos.

Suzdalės paėmimui reikėjo dar bent kelių dienų, o paskui grįžimui- dar dienos.

O juk iš viso tik vienos dienos būtų užtekę Vladimiro gynėjams išeiti iš sutvirtinto miesto ir nusiaubti paliktą be kareivių stovyklą,- pasiimti atsarginius arklius, atsargines strėlines su strėlėmis, maistą, kopėčias sienų šturmui, akmenų svaidykles,- taigi priešui nepalikti ne tik galimybės šturmuoti, bet ir apskritai kariauti toliau.

Bet gynėjai tokio išpuolio nepadarė. Gal nežinojo, kad Batijaus kariuomenė pasitraukė iš stovyklos? Žinojo. Nuo aukštų tvirtovės sienų tai buvo galima matyti, be to, ir žvalgai nesnaudė.

Gal Batijaus kariuomenė buvo tokia gausi, kad vien paliktųjų stovyklos saugoti būtų pakakę atmušti puolimui?

Iš pradžių istorikai viską taip ir aiškino: girdi, Aukso ordos karių buvę kone milijonas. Paskui susizgribo ir pradėjo tą skaičių mažinti. Vieni istorikai sumažino jį iki 130 tūkstančių, o kiti net iki 30 tūkstančių.

Žinoma, istorikams knietėjo paaiškinti savo tautiečių pralaimėjimą kur kas pranašesniu priešininkų skaičiumi. Tačiau objektyvesni mokslininkai ėmė kalbėti, kad anuomet kur nors žygiuoti su milijonine kariuomene buvo visiškai neįmanoma.

Milijonas kardų - tai drauge su gurguole trys milijonai arklių. Toks tabūnas, laikomas vienoje vietoje, netgi vasarą nudvėstų iš bado, nes ištryptų aplink save visą žolę. O žiemą tiekai arklių apskritai jokio pašaro nepakaktų.

Taip ir buvo sumažintas skaičius ligi 130-30 tūkstančių. Visai gėdingas skaičius. Iš viso 130 tūkstančių Batijaus karių ramiai vieną po kitos užkariauja Rusijos kunigaikštystes ir ištisas šalis.

Tačiau ir šis skaičius išpūstas. Norint įveikti ano meto Rusios kunigaikščius su tokiomis žiniomis, kokias Čingischanas buvo perteikęs savo ainiams, tiesiog nebuvo jokios būtinybės eiti prieš juos netgi su penkiasdešimčia tūkstančių karių.

Pakako žinoti, kaip gyvena Rusios žmonės, kokios ten šeimos, ir laikytis teisingos politikos, pagrįstos tomis žiniomis.

Taigi pasistatęs stovyklą prie Vladimiro miesto, ne su visa savo kariuomene patraukė Batijus į Suzdalę, o jai paimti pasiuntė nedidelį dalinį. Todėl iš už sutvirtinto miesto sienų ir neišėjo vladimiriečiai stovyklos nusiaubti, priešų karinių įtaisų sunaikinti.

Ir kaip manote, kiek dienų ir naktų prireikė nedideliam Batijaus daliniui paimti vieną iš ano meto Rusios dvasinių sostinių, legendinį Suzdalės miestą, supamą ne mažiau kaip penkių vienuolynų, kurių kiekvienas buvo kaip tvirtovė?

Ogi nė kiek. Batijus tiesiog nesustodamas įžengė į miestą ir sudegino tuščią kunigaikščio rezidenciją (pats kunigaikštis buvo pabėgęs su savo palyda), paskui jis išskerdė absoliučiai visus aukšto rango dvasininkus, o jaunus vienuolius paėmė į nelaisvę. Neilgai trukus ir kunigaikštį su visa palyda mongolai pasivijo prie Sitės upės ir išnovijo.

Gal kas suabejos, kaipgi taip? Kur narsieji Rusios žmonės, jų nepasiduodanti ir laisvę mylinti dvasia?

Iškart jus nuraminsiu: narsūs buvo Rusios žmonės ir laisvę mylėjo jų dvasia.

Štai ką sako logika: plojo žmonės iš Suzdalės grįžtančiam nedideliam Batijaus daliniui. Gira jo karius vaišino ir misos negailėjo visą kelią atgal iki stovyklos prie Vladimiro.

Ir štai kodėl: nelaikė žmonės to meto Suzdalės savo miestu. Tiksliau tariant, jame gyvenančius kunigaikščius laikė išdavikais, o dvasininkiją - svetimšaliais grobikais ir pavergėjais. Todėl ne kartą žmonės ir buvo sukilę prieš jų nepakeliamą priespaudą.

Valstybinio Vladimiro-Suzdalės muziejaus dokumentuose sakoma:

„XIII amžiaus pabaigoje Suzdalėje buvo aštuoni vienuolynai. Įsteigti kunigaikščių ir krikščionių dvasininkų, jie buvo labai svarbūs savinantis naujas žemes, o kilus karo pavojui tarnavo kaip tvirtovės“.

XV amžiaus pabaigoje - XVI pradžioje Bažnyčia valdė Rusioje trečdalį geriausių žemių ir stengėsi didžiuosius kunigaikščius padaryti sau paklusnius. XV amžiaus pabaigoje valstybė bando apriboti vienuolynų ir bažnyčios žemių valdymą ir jį sekuliarizuoti, kitaip sakant, visiškai likviduoti.

Nesutarimai dėl žemės sukėlė Bažnyčios viduje dvi ideologines sroves: josiflianų ir nestiažatelių.

Pirmoji srovė stojo už vienuolynų teises turėti savo turtą; antroji - už dvasinio tobulinimosi idėjas ir prieš vienuolynų godumą.

Josiflianų ideologas buvo Volokolamsko vienuolyno igumenas Josifas, o nestiažatelių - Kirilo Belozersko vienuolyno vienuolis Nilas Sorskis.

Suzdalės vienuolynai ir dvasininkija, būdami stambūs žemės savininkai, ryžtingai stojo Josifo pusėn. Taigi XVI amžiuje didžiųjų kunigaikščių valdžiai nepasisekė įvykdyti sekuliarizacijos, ir Bažnyčiai priklausantys turtingi žemės plotai vis dar didėjo, nors ir nebe taip sparčiai“.

Tai bent. Trečdalis Rusios žemių priklausė iš Konstantinopolio atvykusiai dvasininkijai ir jos statytiniams. Vienuolynai virto itin stambiais žemvaldžiais. Ir žemę jiems dirbo, gyvulius augino ne vienuoliai, o baudžiauninkai kaimiečiai.
Jau ir kunigaikščiai bandė susigrąžinti dalį prarastų žemių. Bet kur ten.

O kaipgi buvo dvasiškai turtinami kaimiečiai, kurių nuo amžių turėta giminės žemė ūmai virto vienuolynų žeme? Kas žmonėms duota mainais už jų daug tūkstančių metų turėtas tradicijas ir apeigas, kurias vienuolynai apšaukė barbariškomis?

Kaip rodo tie patys archyvo dokumentai, vyko štai kas:

„Ančdėliai ir baudos, imami iš Pokrovo vienuolyno baudžiaunininkų 1653 m.:

Padūmės mokestis - 2 ditkos, višta ir pirmo kirpimo vilna, ėriuko vilna.
Už pirkimą: Arklio - du grašiai. Karvės - vienas grašis.

Už pardavimą:

Už javų, arklio, karvės, šieno pardavimą - nuo kiekvieno rublio po ditką.
Už ręstinio pastato pardavimą - po grašį už kertę.

Už ginčų išnagrinėjimą:

Dėl dirbamos žemės - 2 ditkos 2 grašiai. Dėl kiemo žemės - 4 ditkos 2 grašiai.

Teismo mokesčiai:

Už nuvažiavimą į nagrinėjimo vietą - po 1 grašį už varstą. Už nuvažiavimą išteisinimo atveju - po 2 grašius už varstą. Iš kaltojo - po 1 ditką nuo kiekvieno rublio. Iš teisiojo - 7 ditkos 2 grašiai. Už priesaiką - 4 ditkos 2 grašiai.

Vestuvių mokesčiai:

Iš jaunikio - 3 ditkos 3 grašiai.
Iš jaunosios už stalą - 2 ditkos 2 grašiai.
Iš kito valsčiaus jaunikio - 2 grivinos.
Už alaus virimą šventei, vestuvėms, atminams - 1 kibiras alaus.

Baudos:

Už degtinės varymą sau be leidimo arba už jos pardavinėjimą - 5 rubliai, nuplakimas rykštėmis ir areštas.
Už degtinės gėrimą šiokiadieniais - 8 ditkos 2 grašiai ir nuplakimas rykštėmis“.

O štai aprašymas, kokį turtą turi aukščiausias dvasininkas:

Metropolio Ilarijono žmonių ir turto aprašymas

16 senų vienuolių, 6 prikazo tarnautojai, ūkvaizdžiai, 66 žmonės- asmens apsauga, 23 žmonės - tarnai, 25 giedoriai, 2 zakristijonai, 13 varpininkų, 59 amatininkai ir darbininkai.

Iš viso 180 žmonių.

Ginklai - 93 vienetai, sidabriniai indai - 1 pūdas 20 svarų, alaviniai indai - 16 pūdų su viršum, 112 metropolito žirgyno arklių, 5 karietos, 8 rogės ir brikelės, 147 knygos“.

(Iš archieriejaus namų surašymo knygos, 1701 metai)

Unikalus dokumentas. Jis apsaugotas nuo bet kokių istorinių netikslumų. Jis tiesiog bešališkai išskaičiuoja archieriejaus namų turtą, tačiau perskaičius mums kyla daugybė klausimų.

Kokios tos valdos, kurioms prižiūrėti reikėjo net 6 ūkvaizdžių?

Kurių galų vienam žmogui reikėjo 23 tarnų?

O 93 ginklai taip pat skirti bažnyčios apeigoms?

Ir įsidėmėkite: visa tai ne vienuolyno turtas, o asmeninis. Vienuolynai turėjo savo turtą. Nuo ko reikėjo gintis, kad buvo būtina tokia didelė apsauga? Žmonių skaičiumi ji pranoksta pirmųjų JAV prezidentų apsaugą.

Didelė apsauga kaip ir aukštos vienuolyno sienos turėjo paskirtį ginti archieriejų nuo paprastų rusų, kaipgi kitaip. Jokios strateginės reikšmės karo atveju Suzdalės vienuolynų sienos neturėjo.

Tačiau kodėl gi beveik visi istorijos šaltiniai gražbyliauja apie aukštas vienuolynų sienas su šaunamosiomis angomis kaip apie tvirtoves, ginančias žmones nuo priešų?

Kodėl gi vadinamosios tvirtovės neišsilaikė nė mėnesio?

Nagi todėl, kad jos ir nebuvo skirtos apsiginti nuo svetimšalių užpuolikų, tuo labiau nekvailų. Čingischano vaikaičio kariams apskritai tokie įtvirtinimai buvo juoko verti. Jeigu šių juoko tevertų tvirtovių valdytojai nepaklusdavo reikalavimui tuoj pat pasiduoti, užpuolikai iš žemės supildavo pylimą, kiek aukštesnį negu siena, ir užtempdavo ant jo akmenų svaidykles.

O tada tvirtovės paėmimui pasirinkdavo bet kurį iš daugybės variantų, kurių vienas buvo toks: į akmenų svaidyklę įdėdavo maišą, užrištą ilga virve, ir permesdavo tą maišą per vienuolyno sieną. Dar nenukritęs ant žemės, maišas atsirišdavo, ir iš jo ant besislepiančių už sienos žmonių pasipildavo užkrėsta mėsa. O tada belikdavo tik šaudyti į žmones, bandančius išbėgti pro vartus.

Ir tik nuo vienintelio dalyko gelbėjo aukštos vienuolynų sienos: būtent nuo savų, kartkartėm vis maištaujančių baudžiauninkų, tiksliau sakant, nuo vienuolyno vergų.

Būtent prie baudžiavos Rusioje įvedimo savo aukštu dvasingumu prisidėjo Konstantinopolio dvasininkija.

Dokumentas iš Suzdalės muziejaus archyvo liudija:

„XVII amžiuje Suzdalėj kaip ir anksčiau didžiumą žemių valdė Bažnyčia. Vienuolynai ir archieriejaus namai buvo stambūs žemės feodalai,- labai turtingi ir išnaudojantys daugelį tūkstančių baudžiauninkų.

Sakysim, Išganytojo ir šv. Eufemijaus vienuolynas užėmė penktą vietą tarp Rusijos dvasininkų feodalų. Jo gerovė visiškai priklausė nuo dovanotų žemių ir įnašų. Susiformavusios ligi tol paveldimos vienuolyno žemės nuo antros XVII amžiaus pusės nebedidėjo, nes nepaprastai spartų vienuolynų žemės plėtimąsi prilaikė valstybė.

Kaimiečiai buvo eksploatuojami dvigubai: iš vienos pusės - vienuolynai vertė eiti lažą, mokėti duoklę, iš kitos valstybė reikalavo mokėti duoklę natūra ir pinigais“.

Arba citata iš dar vieno panašaus dokumento, liudijančio Šventojo Pokrovo moterų vienuolyno istoriją:

„Nepriklausomą ir pasiturimą moterų vienuolių gyvenimą užtikrindavo baudžiauninkų darbas ir aibė tarnų; Pokrovo vienuolyno žemės valdos augo, nes vienuolynas vis gaudavo dosnių įnašų ir dovanų, kurių teikdavo kilmingiausios Rusijos giminės, netgi kunigaikščiai ir carai“.

Štai taip: daugiau žemių - daugiau baudžiauninkų, daugiau turto.

Tačiau grįžkime į XIII amžių.

Tai kas gi atsitiko, Batijaus daliniui priėjus prie Suzdalės? Ir kuo čia dėtos tradicijos ir Meilė? Suzdalėje gyventojų tuo metu buvo nedaug, mažiau nei keturi tūkstančiai. Daugiausia tai kunigaikščio palyda ir tarnai, amatininkai ir už vienuolyno sienų besislepiantys nuo žmonių aukšto rango dvasininkai su daugybe dovanotų tarnų.

Aplink Suzdalę ir Vladimirą gyveno dešimtys tūkstančių kaimiečių šeimų, kurios būtent ir galėjo kaip dera pasipriešinti agresoriui. Tačiau jos to nepadarė, nesibūrė į savanoriškus būrius, nestojo už vienuolynų sienų dvasininkijos ginti. Kaimiečiai dvasininkų tiesiog nekentė. Įsidėmėkit, ne Dievo, o savo engėjų; Dievą žmonės mylėjo ir gerbė. Štai dėl kokios priežasties nestojo žmonės ir Vladimiro miesto ginti.

Batijus lūkuriavo šešias dienas, neskubėjo Vladimiro pulti. Jis laukė, kol pasklis žinia: ne žmones aš grobiu, o tų žmonių pavergėjus. Palaukęs, per vienut vieną dieną paėmė gerai įtvirtintą miestą. Tuo tikslu buvo nužygiavęs paimti Suzdalės; žygis į Suzdalę karo požiūriu neturėjo jokios reikšmės, tačiau parodė, kad žmonės valdžios nepalaiko.

Tačiau kaipgi toliau pradėjo elgtis Aukso ordos kariuomenė ir jos vadai?

Vadai pamatė: geresnių prievaizdų ir mokesčių rinkėjų kaip kunigaikščiai drauge su dvasininkija neras, tad pradėjo išdavinėti kunigaikščiams žymenis, kad jie turi teisę valdyti ir teisę rinkti mokesčius iš Rusios žmonių; dalį tų mokesčių pasilikti sau, o dalį atiduoti Ordai. Daugelį vienuolynų apskritai atleido nuo mokesčių.

Tai, kas čia pasakyta, patvirtina konkretūs dokumentai. Bet dėl viso pikto, kad nebūčiau apkaltintas nei mokslo darbuotojų, nei pasaulietiškų istorikų, atsikreipsiu į bažnytinę literatūrą. Vienoje istorinėje knygoje, kurią išleido Šventojo Pokrovo moterų vienuolynas su Vladimiro ir Suzdalės arkivyskupo Jevlogijaus palaiminimu, sakoma:

„Šventasis Feodoras, pirmasis Suzdalės vyskupas, buvo kilęs iš Graikijos. Jis atvyko į Rusią 987 metais su būreliu dvasininkų, lydinčių Konstantinopolio šventąjį Michailą. Šventasis Michailas Korsunėje pakrikštijo didįjį kunigaikštį Vladimirą, o paskui tapo pirmuoju Kijevo metropolitu.
Po kijeviečių krikšto 988 metais kunigaikštis, nelyginant apaštalas, drauge su sūnumis ir šventuoju Michailu keliavo per Rusios miestus, uoliai skleisdamas krikščionybę. Černigove, Belgorode, Perejaslavlyje, Novgorode, Volynės Vladimire buvo paskirti vyskupai“.

Kaip matyti iš šio, taip pat iš kitų šaltinių, Rusioje atsirado svetimšalių ideologų, ir iškart didelė jų daugybė su samdyta apsauga, su kunigaikščio palyda ėmė laužyti principus, kurių čia buvo laikomasi tūkstančiais metų, diegti sau parankią ideologiją ir skirti miestų galvomis svetimšalius.

Daugybė istorinių dokumentų liudija, kad žmonės tam priešinosi, bet, matyt, tas priešinimasis nebuvo pakankamai organizuotas, nebuvo tikėtasi išdavystės iš savo pačių kunigaikščio.

Taigi Rusioje įvyko masinis svetimšalių antplūdis, o išdavikai kunigaikščiai jį palaikė. Liūdniausia, kad tai buvo daroma Dievo vardu. Neįtikėtina šventvagystė!

Tačiau gal kunigaikštis Vladimiras ir vyskupai iš Konstantinopolio iš tiesų visa širdimi tikėjo Dievo priesakais? Tolimesni įvykiai rodo: tikrieji jų šeimininkai - visiška Dievo priešingybė. O jie - tos priešingybės tarnai, gerai mokantys užkoduoti žmones, pajungti jų dvasią ir valią. Žmogui jie primygtinai teigė: tu Dievo vergas, turėdami omeny - tu mano vergas. Ir palengva ėmė blėsti žmogaus širdyje žinojimas, kad Dievas neturi vergų ir negali jų turėti, kad žmogus - Dievo sūnus, be to, mylimas sūnus.

Visos šioje knygoje pateiktos citatos yra paimtos iš istorinių dokumentų, aš tuos dokumentus susiradau ne kokiuose nors itin slaptuose archyvuose, o Valstybiniame muziejuje, kur tereikėjo užmokėti 15 rublių už įėjimą ir 30 rublių už teisę fotografuoti ekspoziciją. Nufotografavau jų viešai rodomus stendus. Vienas jų taip ir vadinasi: „Vienuolynai kaip dvasiniai feodalai“. Ir tai toli gražu ne vienintelis oficialus valstybinis šaltinis, jų daugybė.

Pavyzdžiui, kur kas įtaigesnis, ypač jaunuomenei, vadovėlis, skirtas dešimtai vidurinės mokyklos klasei, redaguotas A.Sacharovo ir V.Buganovo, išleistas leidyklos „Prosveščenije“ 2003 metais ir rekomenduotas Rusijos federacijos švietimo ministerijos. To labai gražiai išleisto vadovėlio 63 puslapyje parašyta:

„Be to, Bažnyčia persekiojo senąją pagonišką liaudies kultūrą, juodino Romos palaikomą krikščionybę, vadino ją lotinybe ir klaidatikybe. Tai kenkė Rusios ryšiams su šalimis, kuriose buvo išpažįstamas katalikų tikėjimas, ir didino Rusios izoliavimąsi nuo Vakarų Europos kultūros. Bažnyčiai priklausančiuose ūkiuose pradėta naudotis priverstiniu priklausomų žmonių darbu. Kai kurie bažnytininkai ir vienuoliai pradėjo lupikauti ir plėšė žmones. Kai kurie žymūs politiniai Bažnyčios veikėjai buvo įsivėlę į politines intrigas. Taigi neretai Bažnyčios žodžiai ėmė skirtis nuo darbų, ir tai kėlė žmonių nepasitenkinimą“.

Šiame vadovėlyje taip pat rašoma, kad kunigaikštis Vladimiras, apkrikštijęs Rusią 987 metais, „buvo Sviatoslavo sūnus, kurio jis susilaukė su savo motinos verge, vardu Maluša. Todėl greta kitų kunigaikščio sūnų jo padėtis buvo antraeilė“.

Toliau pateikiamos kitos žinios:

„Pustrečių metų praleido Sviatoslavas svetimuose kraštuose, o kai vėl pasirodė netoli Novgorodo, tai jau nebe vienas, o su stipria variagų kariauna. Jis greitai atkūrė savo valdžią Novgorode ir ėmė ruoštis žygiui į pietus. Žygio metu Vladimiras paėmė Polocką, nužudė jo kunigaikštį variagą Rogvoldą ir jo sūnus, o dukrą Rognedą prievarta pasiėmė už žmoną“.

Toliau šiame vadovėlyje rašoma, kad Kijevo kunigaikštis Jaropolkas, Vladimiro brolis, atvyko pas Vladimirą vesti derybų ir „vos jis įėjo į menę, Vladimiro sargybiniai pervėrė jį kardais“.

Pateikiamos žinios apie krikštą ir su priesaika duotą įsipareigojimą mokėti Bažnyčiai dešimtinę, 10% nuo imamos iš žmonių duoklės.

Reikia turėti omeny, kad tada Bažnyčia buvo pavaldi Konstantinopolio patriarchui, savo patriarcho Rusioje apskritai nebuvo, vadinasi, iš Konstantinopolio ir atėjo nurodymas apie 10% duoklę iš Rusios žmonių.

Ar ne tokiuose istorijos faktuose slypi atsakymai į klausimą: kodėl nesukilo liaudis Bažnyčios ginti, kai Petras Pirmasis uždarė trečdalį vienuolynų, o cerkvių varpus perlydė į patrankas, kai Jekaterina Antroji sekuliarizavo (konfiskavo) vienuolynų žemes ir dėl to anksčiau buvę turtingi vienuoliai norom nenorom turėjo prašyti išmaldos, kad galėtų pragyventi, ir priklausė nuo caro malonės. Ir kai bolševikai šaudė dvasininkus ir sprogdino šventyklas, daugelis žmonių tiesiogiai dalyvavo plėšiant cerkvių turtą.

Kalbėdamas Bažnyčios tema, aš grindžiu savo žodžius konkrečiais istorijos raktais bei dokumentais ir esu užsibrėžęs kviesti blaiviai mąstančius Bažnyčios hierarchus, išmintingus senolius, o tokių, aš įsitikinęs, yra, padaryti šių dienų Bažnyčią aukšto dvasingumo institutu, gebančiu padėti visuomenei išsikapstyti iš ekonominės ir dvasinės krizės.

_________________
???

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 5 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: