Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - L. Donskio blogas. Rusijos stiprybės šaltinis ir mūsų iliuzijos

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Rusija (Zaliesė - galindų Užmiškis, Mazgava - vėliau Moskovija) - istorija, politinė, ekonominė, etninė, kultūrinė, religinė padėtis

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

L. Donskio blogas. Rusijos stiprybės šaltinis ir mūsų iliuzijos

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: L. Donskio blogas. Rusijos stiprybės šaltinis ir mūsų iliuzijos

Parašytas: 11 Vas 2010 16:12

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27188
Miestas: Ignalina

L. Donskio blogas. Rusijos stiprybės šaltinis ir mūsų iliuzijos

http://blog.delfi.lt/donskis/6740/#comment-42639

Ketvirtadienis, 2010-02-11 11:51

Leonidas Donskis

XX amžiaus prancūzų filosofas ir politinis mąstytojas Alainas Besançonas yra rašęs, kad Vakarų negebėjimas perprasti tikrosios sovietinio komunizmo esmės yra pastarojo stiprybės ir sėkmės šaltinis. (Šią mintį mėgo cituoti ir apipinti papildoma stipria argumentacija Aleksandras Štromas.) Įdomu, kad po kelių dešimtmečių tą pačią mintį, tik apie dabartinę Rusiją, pakartojo Besançono mokinė, jo buvusi studentė, o dabar Sorbonos universiteto istorijos profesorė Françoise Thom – puiki Rusijos politikos ir kultūros žinovė (daugiau apie šį Françoise’os Thom straipsnį žr. http://www.lzinios.lt/lt/2010-02-09/lie ... vojus.html – su šiuo tekstu susipažinau dar prieš jį išverčiant į lietuvių kalbą ir publikuojant nurodytame portale).

Pasak Thom, dar niekada Rusijos nesupratimas Vakaruose nebuvo pasiekęs tokio masto kaip dabar. Vokietija ir Rusija savo „Nordstream“ projektu vieną po kitos pajungia sau Šiaurės šalis ir jų elitus, o pats projektas siunčia žinią, kad nuo šiol visus didžiuosius ekonominius projektus Rusija Baltijos regione gali kuo puikiausiai realizuoti be Baltijos šalių ir Lenkijos.

Prancūzija nuėjo tiek toli, kad stiprina Rusijos karinę galią parduodama jai moderniausią savo strateginę ginkluotę. „Mistral“ tipo karo laivai yra moderniosios puolamosios ginkluotės dalis, kokios Rusija iki šiol neturėjo. Kodėl Prancūzija šitą daro, balansuodama ant NATO partnerių ir Rusijos kaimyninių valstybių išdavystės ribos? Nejaugi vien dėl to, kad Rusija, anot Prancūzijos premjero François Fillono ir užsienio reikalų ministro Bernard’o Kouchnerio, yra sunkus partneris, su kuriuo vis dėlto geriau bendradarbiauti nei izoliuoti jį?

Pagunda čia išlieka ta pati, o būtent – maloni saviapgaulė, kad Rusija yra silpna ir jai būtina karinė ir ekonominė modernizacija. Šią iliuziją lydi sparti Europos politinės klasės „šrioderizacija“ – t.y. dalyvavimas verslo ir politikos susiliejime, bet ne savo šalyje, kurioje kažkokie reikalavimai politikui vis dėlto išlieka, o ten, kur ta kartelė ne tik nėra nuleista, bet niekada ir nebuvo pakelta. Šita begėdiška korupcija šiandien vadinama viltimi, kuri esą suteikiama taikai, bendradarbiavimui ir tarpusavio supratimui tarp Rytų ir Vakarų.

Situacija anaiptol nėra nekalta. Šiandien Rusija laimi propagandinio karo etapą, kuriame kartu su Kinija diskredituoja – tiek savo šalių viduje, tiek, deja, daug kur kitur – idėją, kad rinkos ekonomika ir demokratija yra natūralios sąjungininkės, kurios turi žengti koja kojon. Autoritarinio kapitalizmo sėkmės ir Vakarų demokratijų silpnumo konstatavimas buvo akivaizdus stulbinančiai atviruose Rusijos Užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo ir jo bendravardžio, rusų politologo Sergejaus Karaganovo pasisakymuose 2008 metais.

Dabartinės Kinijos sėkmė jau savaime siunčia pavojingą signalą pasauliui, kad visų pirma būk ekonomiškai galingas, o tada gali mažiau sau sukti galvą dėl demokratijos ir žmogaus teisių. Iš kylančių naujųjų ekonominių galybių daugmaž demokratinės yra Indija ir Brazilija. Kinija ir Rusija ne tik nepriartėjo prie demokratinės politinės sistemos, bet net sąmoningai nutolo nuo jos. Vakarai neturi svertų, kurie leistų ekonominės įtakos ir galios pripažinimą sieti su pažanga demokratizacijos ir pagarbos žmogaus teisėms sferoje.

Kinija ir Rusija laimi propagandinį karą jau vien tuo, kad meistriškai primeta Vakarams savo sąvokų tinklą, politinį žodyną ir sau patogų probleminį-teminį kontekstą, kuriame jos ir nori būti interpretuojamos. Savo kalbos primetimas ir įtikinimas, kad kažkas yra pernelyg politiškai jautru galingam, sudėtingą kaitą ir modernizaciją patiriančiam partneriui, kad būtų nuolat politiškai eksploatuojama (Kinijai tai visų pirma Tibetas, o Rusijai – jos karo nusikaltimai Čečėnijoje ir daugybės žmogaus teisių gynėjų išžudymas per keletą pastarųjų metų), yra ne tik neprincipingų Europos politikų neutralizavimo menas, bet ir sena imperinių šalių stiprybė. Tik imperijos supranta, kad jos privalo save paversti jokios alternatyvos esą neturinčiu pasaulio politikos faktu – visų pirma primesdamos savo kalbą ir patirtį kaip universalią ir atliepiančią visos žmonijos lūkesčiams.

Kad ir kaip būtų, pats gėdingiausias yra tylus Vakarų susitaikymas su nepriklausomos ir suverenios šalies – Gruzijos – dalies teritorijos okupavimu ir aneksavimu po to, kai Rusija pati išprovokavo karą prieš ją ir dar paskelbė, kad nuo žudynių esą gina Abchazijos ir Pietų Osetijos žmones. Net ir žinant, kad Gruzijos prezidentui toli iki pavyzdinio demokrato ir kad Gruzijoje pridaryta rimtų klaidų, faktas lieka faktu: buvo išprovokuota ir užpulta suvereni valstybė, kurios teritorijos atėmimas buvo Vakarų nurytas it nemaloni piliulė, po kurios sekė makabriškas pačios Gruzijos apkaltinimas už jos okupaciją. Jei ir po to kam nors lieka abejonių, ar Rusija yra normali ir taikinga, ar revanšistinė valstybė su revizionistine propaganda ir istorijos perrašymo programa, vadinasi, tokie žmonės tiesiog trokšta gyventi fikcijomis ir saviapgaule.

Vakarai ne tik pabrėžia demografines Rusijos problemas, bet ir nuolat kalba apie Rusijos patirtą pažeminimą. Tai dar viena nesąmonė, Rusijos propagandos paversta terminologiniu įnagiu, primestu Vakarams interpretuoti Rusiją taip, kaip ji pati šito nori. Skirtingai nuo Vokietijos, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje netekusios virš 600 000 išžudytų niekuo nekaltų civilių gyventojų (po sąjungininkų – o ypač britų – keršto operacijų), Rusija po Sovietų Sąjungos kracho ne tik nepatyrė ją žeminančių karo veiksmų ar karinės jėgos demonstravimo, bet net ir retoriškai buvo atskirta nuo Vakarų grėsmių ir priešų.

Tad leiskite paklausti, kas, kada ir kaip pažemino Rusiją? Pačios Rusijos ir jos kolonizuotų tautų laisvė? Ar, kaip kartą pasakė buvęs Sankt Peterburgo liberalaus mero, šviesios atminties Anatolijaus Sobčiako faksų siuntėjas ir sekretorius, šiandien kur tik įmanoma demonstruojantis savo apnuogintą kūną ir valdingą toną, didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa? Šitas nonsensas rodo, kaip lengvai ir meistriškai Rusija laimi propagandinį karą, sėkmingai primesdama Vakarų spaudai terminus ir politinių reikšmių rėmus, kuriuose ji ir siekia būti interpretuojama.

Vakarams knieti dalyvauti eilinėje Rusijos modernizacijoje. Bet ar nevertėtų prisiminti (beje, šitą taikliai pastebi Thom), kad visos Rusijos modernizacijos prasidėdavo tik jai pralaimėjus karus: Petro I pradėta modernizacija buvo iššaukta Rusijos pralaimėjimo Švedijai prie Narvos, Aleksandro II – Rusijos pralaimėjimo Krymo kare, o Nikolajaus II – po visiško Rusijos fiasko kare su Japonija. Pridurkime Sovietų Sąjungą – po Sovietų Sąjungos kracho Afganistane modernizacija buvo būtina kompartijai ir Michailui Gorbačiovui. Visos šitos modernizacijos paprastai nieko bendra neturėdavo su Vakarų politinės sistemos, savivaldos ar demokratijos vertybių priėmimu. Rusijai modernizacija reiškė tik didesnę ekonominę ir karinę galią, gautą vakarietiškais metodais.

O dabar susimąstykime apie naująją Rusijos karinę doktriną, kurioje juodu ant baltu rašoma apie Rusijos karo veiksmus tokiais atvejais, kaip antai: po atakos prieš Rusijos ginkluotas pajėgas užsienyje; jei pagalbos paprašo svetima valstybė; jei reikia ginti Rusijos piliečius kitose šalyse. Ar kas nors po šito pasakytų, kuo tokia karinė doktrina skiriasi nuo kumščio teisės ir atviro tarptautinės teisės paneigimo? Galiausiai Rusija pasilieka prevencinio smūgio teisę pavojaus sau atveju ir net branduolinio ginklo panaudojimą tam, kad atremtų stipraus ir ją konvencine ginkluote nualinančio priešo ataką. Visa tai atvirai išdėstė Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas.

Tad iš kur mūsų naivus įtikėjimas, kad mes žinome, ko galima tikėtis iš dabartinės Rusijos? Kas mums pasakė, kad mažų valstybių įtakos niekada nepripažinusi Rusija gali būti patikima mūsų dvišalių santykių partnerė? Juk pervesti mus iš ES užsienio politikos lauko į dvišalius santykius ir yra didžioji Rusijos siekiamybė – užuot tiesiogiai susidūrusi su konsoliduota ir didele jėga, tokia kaip ES, ji natūraliai sieks suskaldyti Europą ir kaip galima daugiau tiesiogiai bendrauti su jokių galios svertų neturinčiomis ir silpnomis valstybėmis. Jei reikia buferio, kurio dėka nesusiliestum su tikraisiais Vakarais, tai apie jokią draugystę su buferine valstybe niekada nebus kalbos.

Alternatyva čia tik viena – priversti Rusiją mus traktuoti kaip Vakarus, o ne kaip jų prieigas. Priversti ją atsisakyti artimojo užsienio koncepcijos ir įtvirtinti santykių modelį, kuris nepaliks nė mažiausios erdvės nukrypimui nuo bendrosios ES pozicijos Rusijos atžvilgiu. Žinoma, tam reikia konsoliduoti ir kurti Europos poziciją. Prancūzijos viražai šiuo požiūriu nuteikia niūriai, nors tai ir nėra unikalus atvejis naujausioje Europos istorijoje – prisiminkime Prancūzijos dalinį pasitraukimą iš NATO ar Irako branduolinių jėgainių kūrimą. Tai tiesiog dar viena golizmo grimasa – Prancūzija vis randa būdą priminti, kad ji pati kuria didžiąją tarptautinę politiką, o ne vien aptarnauja JAV ir NATO.

Kad ir kaip būtų, klausimas lieka toks: o ką daryti ir kaip pozityviai konstruoti santykius su tokia geografijos ir istorijos mums padovanota kaimyne? Pirmiausia atsikratyti iliuzijų, kad Rusija susitaikė su Baltijos šalių nepriklausomybe ir kad ji artimiausiu laiku paliks mus ramybėje. Jėga – bent jau kol kas – ji mums negrasins. Bet ardyti ES informacinėje, politinėje ir intelektualinėje erdvėje iki šiol nepradėjusios autentiškai gyvenanti mažos valstybės viešąją erdvę – taip, šitą Rusija daro dabar ir neabejotinai darys vėliau.

Neabejoju, kad atsakymas į šią dilemą slypi ne retorikos karuose ar fantazijose apie LDK istorine atmintimi pagrįstos politinės įtakos ir solidarumo atkūrimą Rytų Europoje bei posovietinėse šalyse, o mūsų žiniasklaidos, politinės kultūros ir viešosios erdvės ateityje. Viso ko pamatu turi tapti mūsų politikos ir krašto valdymo sistemos nutolimas nuo rusiškojo modelio. Kai nutolsime tiek, kad pasidarytume bent truputį panašūs į Suomiją ar Daniją, patikėsiu, kad Lietuva išslysta iš Rusijos įtakos zonos.

Mes turime tapti ne Rusijos mažuoju, negatyviuoju dubleriu, vartojančiu kovingą antirusišką retoriką, bet savo politika, viešąja erdve ir mentalitetu mažai kuo besiskiriančiu nuo jos, o šalimi, kurios Rusija nebeatpažintų kaip potencialios satelitės ir informacinės provincijos, o todėl pervestų į kitą kategoriją. Ypač artėjant 2012 metams, kurie savo nuogą kūną ir valdingą toną demonstruojantį Rusijos premjerą neabejotinai grąžins į prezidento postą.

O mėginimai Lietuvos ir Rusijos santykius pakeisti sakant tą, ką Kremlius nori girdėti, būtų dar vienas savęs apgaudinėjimas. JAV politologas Vladimiras Socoras yra įspėjęs, kad Lietuvos ir Rusijos santykių ateitį gali pakeisti ne tono švelninimas ir sakymas tik to, ką Rusija nori girdėti, o pačios Rusijos apsisprendimas liautis pirkti Lietuvos žiniasklaidą ir formuoti prorusišką Lietuvos viešąją nuomonę. (Žinoma, kol tam bus gera terpė, tol tai ir vyks.) Nuo carinės Rusijos geopolitikos laikų Rusija neturėjo draugų mažų valstybių tarpe. Geri kaimynai jai reiškė satelitus, o priešai – nepaklūstančias valstybes.

Todėl nelikime akis į akį su už save daug galingesne jėga. Nepradėkime kurti kokios nors savarankiškos ir nuo ES atokesnės dvišalės politikos su Rusija, nes kitaip mūsų laukia ne tik fiasko, bet ir realūs pavojai. Mes tiesiog negalime turėti jokios sėkmingos dvišalės politikos su Rusija. Tokią politiką, mums aktyviai dalyvaujant, gali suformuoti tik tokia reali jėga kaip ES. Visa kita tėra mūsų vidaus politikos tęsinys. Mes juk suprantame, kad kompensacijų už okupaciją klausimas yra arba skirtas tolimesnei ateičiai, arba vidaus politiniam vartojimui – niekas Rusijoje artimiausiais dešimtmečiais nereaguos į šiuos mūsų reikalavimus. Visiškai kitas dalykas – karo nusikaltėliai ir jų išdavimas Lietuvai. Čia jau reikia būti principingiems iki galo – ir ne kada nors vėliau, o dabar.

Atrodo, kad pati istorija Lietuvai nepalieka kitos alternatyvos, o tik mesti visas savo jėgas į mokslą, švietimą ir kaip galima gilesnę integraciją į ES. Dėl to darosi liūdna, kad Lietuva vis labiau klimpsta į provincialias savęs sureikšminimo akcijas ir kovas su Francisco Goya’os Los Caprichos tipo demonais ir vaiduokliais, jau skambiai pakrikštytais Europos liberaliuoju totalitarizmu, užuot mąsčiusi apie savo ateities strategiją ir kaimyninę revizionistinę valstybę, atvirai siekiančią istorinio ir politinio revanšo.

Tik posovietinė ir pokolonijinė sąmonė tesugeba egzistencines grėsmes įžvelgti ne panosėje bundančiame totalitarizme ir rusiškame mūsų pačių valstybės valdymo modelyje, o vieninteliame strateginiame sąjungininke – kad ir klystančiuose, bet demokratiniuose ir mumis patikėjusiuose Vakaruose.

http://www.donskis.lt

Komentarai

Tylenis.
Ketvirtadienis
2010-02-11 14:10

Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu yra antraeilis dalykas. Sutinku su autoriumi dėl to, kad dvišalė politika negali būti labai naudinga. Turbūt naudingiausia vadovautis bendra ES politika ir ją vykdant ginti konkrečius savo ekonominius interesus, nesitikint, kad Rusija pasikeis.

Į tuščias diskusijas "vertybių" temomis derėtų veltis tik atsakant į konkrečiai prieš Lietuvą nukreiptą Rusijos propagandą.

Tačiau pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas Lietuvos vidaus problemų sprendimui. Negali būti veiksmingos užsienio politikos, jei valstybė ekonomiškai silpna, o visuomenė susiskaldžiusi ir nukvailėjusi.

Patys absurdiškiausi Baltarusijos ir Rusijos gerovės ir jėgos šlovinimai, kuriuos vykdo Rusijos penktoji kolona (etatinė ir savanoriška), atranda atgarsį Lietuvos visuomenėje. (Jei manyti, kad komentarai internete atspindi viešąją nuomonę, ten juk vienas žmogus gali prirašyti dešimtis komentarų.) Reikia pirmiausiai susitvarkyti savo darže.

Žygeivis
Ketvirtadienis
2010-02-11 16:05

Lietuvių tauta niekada negalės jaustis saugi, kol egzistuos Rusijos imperija.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: