 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27131
Miestas: Ignalina
|
TAUTINĖ POLITIKA RUSIŠKAI - 1 (KARELAI)
Šaltinis - http://www.slaptai.lt/news.php?readmore=800
Imantas Melianas
Žinomas čečėnų politologas Abdurachmanas Avtorchanovas (1908/10 – 1997) 1952 metais parašė įdomią ir iki šiol savo vertės nepraradusią knygą – „Tautžudystė Sovietų sąjungoje“ („Narodoubijstvo v SSSR“). Laikai keičiasi, bet tik ne Rusijoje, kurioje sąvoka „tautžudystė“ lieka aktuali ir šiandien. Turiu omenyje ne tik Maskvos fašistinio režimo vykdomą čečėnų tautos genocidą (juolab kad kažin ar teisinga būtų vadinti Ičkerijos Čečėnų Respubliką sudėtine Rusijos dalimi), bet ir kitas, rafinuotesnes Rusijos tautų naikinimo formas. Pabandykime apžvelgti konkrečius šios nusikalstamos praktikos pavyzdžius. Pradėkime nuo karelų.
Karelai („karjalaizet“) – viena iš vakarų finų etninių grupių, kuri žinoma jau nuo antrojo tūkstantmečio po Kr. pradžios, taigi karelai yra istoriniai lietuvių amžininkai. Tuo metu jie gyveno dabartinės Suomijos vidurio rytuose ir dabartinės Karelijos respublikos Rusijos sudėtyje pietvakarinėje dalyje.
Jau 11 amžiuje karelai pajudėjo į rytus, kur pradėjo maišytis su savo rytiniais giminaičiais vepsais („bepsia“, arba „liudinikad“), gyvenusiais didžiuliame plote tarp Ladogos bei Onegos ežerų vakaruose ir dabartinės Komijos respublikos rytuose (dalis vepsų įėjo į komių tautos sudėtį).
Iš sukarelėjusių vepsų susidarė karelų tautos liūdikų („liūdilainė“, arba „liūdikioi“), o iš karelų ir vepsų susimaišymo – lyvikų („lyvgiliainė“, arba „lyvikioi“) etnografinės grupės.
Skirtingai nuo jų, „tikrieji“ karelai vadina save „karjalani“. Panašiu laiku karelai pradėjo veržtis ir į šiaurę (prie Botnijos įlankos ir Baltosios jūros), kur jie asimiliavo dalį samių („saami“).
Sunku pasakyti, kaip susiklostytų karelų istorinis likimas, jei niekas netrukdytų savaimingo jų vystymosi. Greičiausiai jie (galbūt – taip pat ir vepsai) įeitų į vieningos suomių („suomalaiset“) tautos sudėtį, nes „tikrųjų“ karelų šnekamoji kalba yra suomių kalbos tarmė (lyvikų ir liūdikų tarmės artimesnės vepsų kalbai). Bet įvyko kitaip – iš pietų į karelų žemes pradėjo veržtis Novgorodo rusai, o iš vakarų – švedai. Atitinkamai vakariniai karelai priėmė katalikų tikėjimą (vėliau jie kartu su švedais tapo liuteronais) ir kartu su kitomis švedų valdomomis suomiakalbėmis grupėmis įsiliejo į besiformuojančios suomių tautos sudėtį, o rytiniai priėmė stačiatikybę ir liko Rusijos tautine mažuma. 17 amžiuje dalis karelų buvo perkelta iš jų tradicinės etninės teritorijos į Tverės regioną vidurio Rusijoje.
Takoskyra tarp vakarinių ir rytinių karelų neišnyko ir po to, kai 1809 metais visa Suomija atiteko rusams (priklausė jiems iki 1917 metų), nes Suomija išlaikė tam tikrą politinę ir kultūrinę autonomiją, ko negalėjo būti „rusiškose“ karelų gyvenamose gubernijose – Oloneco ir Archangelsko. Kadangi Suomijos karelai šiandien yra integrali suomių tautos dalis, toliau kalbėsime tik apie Rusijos karelus ir jų tolesnį likimą.
Jau nuo to laiko, kai caras Petras I įkūrė finų tautų žemėse naują Rusijos sostinę Sankt Peterburgą, Rusijos valdžia nuolat stengėsi pakeisti šio regiono etnodemografinę situaciją. Ji skatino masinį rusų valstiečių persikėlimą į žemes aplink naująją sostinę ir spartino senųjų vietos gyventojų nutautinimą. Tai jai tapo ypač aktualu po to, kai 19 amžiaus viduryje sustiprėjo suomių tautinis judėjimas. Caro valdžia bijojo, kad jis gali persimesti į Ingriją (teritoriją tarp Narvos ir Nevos upių) ir į karelų stačiatikių žemes, todėl buvo skatinamas atskiras nuo suomių ingrų (ižorų, “ižori”), vadžių („vadako“ arba „vadjalain“), karelų ir vepsų identitetas.
Situacija nepasikeitė ir po to, kai valdžią Rusijoje užgrobė bolševikai. Nors jau 1920 metais buvo sukurta vadinamoji Karelijos darbo komuna Rusijos SFSR sudėtyje (1923 metais ji buvo pertvarkyta į Karelijos ASSR), tik 1937 metais buvo sukurta raštija karelų kalba „kirilicos“ raidyno pagrindu, kuri buvo dirbtinė (bandyta suderinti „tikrųjų“ karelų tarmę, artimą suomių kalbai, su vepsų kalbai artimesnėmis lyvikų ir liūdikų tarmėmis).
Įdomu, kad raštija Tverės karelams (1926 metais Tverės srityje gyveno 140 tūkst. karelų; dabar – tik 20 tūkst.), ir dar lotynų raidyno pagrindu, buvo sukurta jau 30 –ųjų metų pradžioje, o naudojama – iki 1939 metų. Tai galima paaiškinti tuo, kad Tverės karelai gyveno „strategiškai nepavojingame“ regione ir todėl, Maskvos vadovų nuomone, negalėjo būti Suomijos „penktoji kolona“. Kaip ten bebūtų, nuo 1938 iki 1940 metų SSRS valdžia visgi leido naudoti minėtą dirbtinę karelų kalbą, tik šįkart jau lotynų raidyno pagrindu, ir Karelijos ASSR karelams. Greičiausiai tokiu būdu buvo bandoma priešpastatyti dirbtinai konstruojamą karelų rašto kalbą suomių kalbai, kuri tuo metu buvo suvokiama kaip Rusijos karelų potencialaus indoktrinavimo (iš Suomijos pusės) kalba.
Galimas dalykas, kad komunistų valdžios proteguojama karelų rašto kalba po kurio laiko prigytų, tačiau tam sutrukdė naujos politinės peripetijos. 1940 metais Sovietų sąjunga užpuolė Suomiją ir atplėšė dalį jos teritorijos, kurios didžioji dalis buvo įjungta į naujai sukurtos sąjunginės Karelijos – Suomijos SSR (KSSSR) sudėtį. KSSSR buvo sumanyta kaip „raudonoji Suomija“, kaip placdarmas ruošiamam visos Suomijos užkariavimui. Atitinkamai pasikeitė ir tautiniai – kalbiniai prioritetai. Tuo metu sovietinius karelus pradėta traktuoti kaip dalį būsimų „sovietinių suomių“; atsirado net specialus žodžių derinys – „karelosuomiai“ (rus. „karelo – finny“). Lygiai taip pat „sovietine“ staiga pasidarė ir suomių kalba – vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojai turbūt dar atsimena 1947 metų pavyzdžio popierinius rublius, ant kurių paskutinis užrašas tautinėmis sąjunginių respublikų kalbomis buvo ne estiškas (kaip ant 1956 ir 1961 metų pavyzdžio sovietinių pinigų), o suomiškas.
Suprantama, kad tokiomis aplinkybėmis apie kažkokią atskirą karelų kalbą visi labai greitai pamiršo. Karelijos ASSR žiniasklaida vietiniams gyventojams, gimtosios kalbos dėstymas mokyklose – viskas buvo pervesta į normalią suomių kalbą; net teatras respublikos sostinėje Petrozavodske buvo pavadintas ne karelų, o suomių dramos teatru.
Kremliaus vadovų iliuzijos dėl galimo Suomijos „sovietizavimo“ baigėsi tais pačiais 1956 metais, kaip ir stalinizmo epocha. Būtent tada Karelijos – Suomijos SSR vėl tapo Rusijai priklausančia Karelijos ASSR.
Šiaip ar taip, iki pat 1987 metų standartinė suomių kalba buvo antra (po rusų) šios autonominės respublikos kalba. Kitas dalykas, kad realiai jos funkcijos buvo labai susiaurėjusios. Sukilimai prieš sovietų valdžią, karai, emigracija, represijos ir deportacijos privedė prie to, kad šiuo metu karelai sudaro tik 10 % Karelijos respublikos gyventojų (75 tūkst.; dar 20 tūkst. Karelijos gyventojų laiko save suomiais). Maža to, tik 50 tūkst. Karelijos respublikos karelų moka gimtąją kalbą. Ką gi šiuo klausimu daro Rusijos valdžia? Panašu, kad ji nutarė galutinai “uždaryti“ karelų (suomių?) klausimą.
Kaip kitaip galima suprasti pakartotiną karelų rašto kalbos reanimavimą 1987 metais?
Tiesą kalbant, reanimuota buvo net ne karelų kalba kaipo tokia, o dvi „suliteratūrintos“ jos tarmės – „tikrųjų“ karelų (itin artima suomių normatyvinei kalbai) ir lyvikų (artimesnė vepsų kalbai). Dar viena tarmė – liūdikų – dėl menko ja kalbančiųjų skaičiaus liko „beraštė“.
Turint omenyje, kad Karelijos respublikos spaudoje, radijuje ir televizijoje yra naudojama dar ir vepsų kalba (3 tūkst. kalbančiųjų), susidarė paradoksali situacija, kai vos 65 tūkstančiai giminingomis tarmėmis kalbančių Karelijos gyventojų yra skatinami naudotis net keturiomis skirtingomis „rašto kalbomis“ – suomių, „tikrųjų“ karelų, lyvikų ir vepsų, iš kurių vienintelė suomių kalba iš tikrųjų yra funkcionaliai išvystyta. Tai buvo padaryta nežiūrint to, kad žmonės per pusę amžiaus jau buvo įpratę naudoti bendrinę suomių kalbą. Atsakymas į klausimą, kam tai buvo padaryta, tegali būti vienas – taip ketinama visiškai išstumti suomių kalbą ir jos atmainas (sunormintus karelų tarmių variantus) iš viešojo Karelijos respublikos gyvenimo, kad ji (jos) negalėtų sudaryti konkurencijos rusų kalbai net teoriškai.
Juk niekas nenorės mokytis keturių oficialaus statuso neturinčių, taigi „neprestižinių“ kalbų, kuriomis kalba vos po keletą arba keliolika tūkstančių „čiabuvių“, kai šalia pulsuoja galinga ir „visiems suprantama“ rusų kalba.
Kalbos praradimas pavergtai tautai reiškia ir greitą etninę mirtį. Trečdalis Karelijos respublikos karelų jau dabar kalba tik rusiškai, kiti – trimis skirtingomis karelų tarmėmis (visi jie irgi laisvai kalba rusiškai).
Tas pats pasakytina ir apie tuos Karelijos gyventojus, kurie pasuose užrašyti suomiais arba vepsais. Bet ir tai netenkina Kremliaus šovinistų – artimiausiais metais planuojama visai likviduoti Rusijos tautines teritorines autonomijas. Kaip „labiausiai rusiška“, viena pirmųjų tarp jų neišvengiamai bus Karelija.Šaltinis: http://www.slaptai.lt
Tautinė politika rusiškai – 2/1 (Tautžudžiai ir žemgrobiai)
Imantas Melianas
Šaltinis - http://xneox.com/spauda/tautine-politik ... robiai.php
Per visą savo istorija Rusija nuolat siekė pavergti kuo daugiau tautų ir prisijungti kuo daugiau teritorijų – būtent taip iš mažos Maskvos kunigaikštystės ji tapo Rusijos imperija.
Iš pradžių Maskvos valdovų ir jų kariaunų apetitai buvo tenkinami kitų rusiškų valstybių (Tverės, Pskovo, Novgorodo ir Riazanės kunigaikštysčių) ir jų jau anksčiau pavergtų tautų (karelų, vepsų, komių, udmurtų, marių ir mordvių) sąskaita, dėl ko ilgą laiką kaimynai nesuvokė, jog jie stebi naujos galybės, kuri taps pagrindiniu galvos skausmu sekančiai pusei tūkstančio metų, atsiradimą.
Ypač svarbus Maskvai buvo Didžiojo Novgorodo valstybės su jos valdomis nuo Suomių įlankos iki Šiaurės vandenyno ir Uralo kalnų likvidavimas (1478), tapęs tikra geopolitine katastrofa visai šiaurinei Eurazijai. Skirtingai nuo Maskvos valstybės azijinės despotijos, Novgorodas buvo tikrų tikriausia XV amžiaus demokratija, o jo ūkinė pažanga buvo paremta ne tiek savų pavaldinių žiauriu išnaudojimu ir svetimų negailėstingu plėšimu, kiek aktyvia prekyba su Vakarų, Vidurio ir ypač Šiaurės Europa. Jei ne maskolių įvykdyta Novgorodo aneksija, šiandien šiame regione greičiausiai matytume dar vieną, atskirą nuo rusų, bei Vakarų pasauliui priklausančią slavų tautą ir valstybę. Didžiojo Novgorodo žlugimas iš esmės pakeitė visos Rytų Europos geopolitinį balansą ir nulėmė tolesnį nepavydėtiną totorių chanatų (1552 – 1783), o vėliau – ir Lietuvos su Lenkija (1795) likmą. Deja, nei švedai su danais, nei lietuviai su lenkais ir jų vasalais Baltijos vokiečiais, nei turkai su totoriais tuomet nesusiprato paremti Novgorodą jo žutbūtinėje kovoje su jau tada užgimusia Blogio imperija ir pasmaugti pastarąją dar jai esant lopšyje.
Per daugiau kaip keturis šimtmečius po Novgorodo žlugimo svetimu krauju ir turtais springstanti Maskva (jau Rusijos vardu) išpampo į visas puses, sunaikindama mūsų senąją valstybę - Abiejų Tautų Respubliką, Krymo chanatą, Rytų Gruzijos karalystę ir kitas valstybes, atimdama didžiulius plotus iš švedų, turkų, persų ir mandžiūrų ir pasiekdama tolimiausias Šiaurės ir Ramiojo vandenynų pakrantes, net Aliaską Amerikoje. Būtent tokiame pavidale ją pažino „Aušros“ ir „Varpo“ gadynės lietuvių tautinio atgimimo šaukliai. Bet visa tai buvo jau seniai, o ir dabartinis Rusijos režimas, kaip bežiūrėtume, genetiškai labiau sietinas ne su mūsų minėta mongoliško – bizantinio tipo monarchija, o su tuo grynai rusišku politiniu naujadaru (nereikia pasakų apie žydų, latvių ir gruzinų atsakomybę dėl bolševikų įvykdytų nusikaltimų), kuris šiurpina pasaulį nuo 1917 metų. Taigi pažiūrėkime, kiek ir kokių tautų Rusija nuskriaudė per pastaruosius devyniasdešimt metų – kaip imperijos viduje, taip ir išorėje.
1921 – 1922 metais raudonosios Rusijos ir jos marionečių - Ukrainos SSR, Gudijos SSR, Užkaukazės SFSR, Chivos LSR („liaudies sovietų respublikos“), Bucharos LSR ir Tolimųjų Rytų Respublikos (kurias ji galutinai absorbavo iki 1922 metų pabaigos) išorinės sienos buvo jau nusistovėjusios, o pačios Rusijos, kuri dabar pasivadino SSRS, viduje vyko karštligiškas tautinių teritorinių autonomijų ir net „sąjunginių respublikų“ kūrimas. Žinoma, tai nereiškia, kad bolševikams staiga parūpo Rusijos etninių mažumų tautiniai jausmai, tiesiog jie nerimavo, kad Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos nepriklausomybės iškovojimas gali tapti (ir tapo) patraukliu pavyzdžiu ir kitoms raudonosios imperijos pavergtoms tautoms. Todėl viena po kitos buvo įsteigtos Baškirijos, Totorijos, Turkestano, Krymo, Kalniečių, Dagestano, Karelijos, Pavolgio vokiečių, Kirgizijos (vėliau tapo Kazachijos), Čiuvašijos, Buriatmongolijos (Buriatijos) ir Jakutijos ASSR, taip pat Karakirgizijos (vėliau tapo Kirgizijos), Karakalpakijos, Komijos, Votiakų (Udmurtijos), Marių, Mordovijos, Kalmukijos, Čerkesijos (Adygijos), Oirotų (Kalnų Altajaus) ir Chakasijos autonominės sritys (AS). Ukrainos SSR sudėtyje buvo sudaryta Moldavijos ASSR (kairiajame Nistru upės krante), o į Užkaukazės SFSR įjungtose pavergtuose Gruzijoje ir Azerbaidžane – atitinkamai Abchazijos ir Adžarijos ASSR bei Pietų Osetijos AS ir Nachičevanės ASSR bei Kalnų Karabacho AS.
Pirmiausia bolševikų įtarumą sukėlė Šiaurės Kaukazo tautų solidarumas, kurį jie demonstravo savo daugiatautėje Kalniečių ASSR, todėl jau 1922 metais iš jos buvo išskirtos Čečėnijos, Kabardos – Balkarijos, Karačajaus ir Čerkėsijos (čia jau kita, ne ta, kuri vienu metu buvo ir „Čerkesijos“, ir „Adygijos“) AS. 1924 metais Kalniečių ASSR galutinai nustojo egzistavusi, padalinus ją į Šiaurės Osetijos ir Ingušijos AS.
Lygiai taip pat buvo nutarta dirbtinai išardyti Vidurinėje Azijoje natūraliai besiformuojančius polietninius sociumus. Tuo tikslu 1924 metais buvo panaikintos Chivos bei Bucharos LSR ir Turkestano ASSR, o jų vietoje įsteigtos sąjunginės Uzbekijos ir Turkmenijos SSR. Naujai „iškeptoje“ Uzbekijos SSR buvo įsteigta Tadžikijos ASSR (tapo sąjungine 1929 metais), o pastarosios sudėtyje – Kalnų Badachšano AS. Dar po metų Sovietija „praturtėjo“ dar viena tautinės teritorinės autonomijos forma, kai buvo įsteigta 11 „nacionalinių apygardų“ – Komių permių, Nencų, Jamalo nencų, Ostiakų ir vogulų (Chantų ir mansių), Taimyro (Dolganų ir nencų), Tungusų (Evenkijos), Lamutų (Evenų), Čiukčijos, Koriakų, Ustordynskio buriatų ir Aginskojės buriatų.
Tam, kad nespėtų sutvirtėti tautinė inteligentija ar pernelyg neįsitvirtintų tautiniai partiniai ir sovietiniai kadrai, juos periodiškai „profilaktiškai“ praretindavo tam tikri „kompetentingi organai“ – OGPU, vėliau NKVD. Tam pačiam tikslui tarnavo begaliniai sąjunginių ir autonominių respublikų sienų „stumdymai“ (kad atsirastų kaimyninių tautų tarpusavio teritorinės pretenzijos), jų statuso kaitaliojimas, jungimas ir išskyrimas. Taip, pavyzdžiui, 1932 metais Čečėnijos ir Ingušijos AS buvo sujungtos į bendrą Čečėnijos – Ingušijos AS, kuri 1934 metais buvo pertvarkyta į ASSR. Autonominių respublikų statusas buvo suteiktas taip pat Šiaurės Osetijai, Kabardai – Balkarijai, Komijai, Udmurtijai, Mordovijai, Marių AS ir Kalmukijai, o sąjunginių (1936 metais) – Gruzijai, Armėnijai ir Azerbaidžanui (buvusios Užkaukazės SFSR sudėtinėms dalims), taip pat Kazachijai ir Kirgizijai. Pažymėtina, kad Kazachija prieš tai vadinosi Kirgizija, o tikroji Kirgizija – Karakirgizija. Pastaroji pabuvo AS tik pusantrų metų, o dar po dešimtmečio buvo paskelbta sąjungine respublika. Tokią jos „karjerą“ lėmė tai, kad nutarus paversti Kazachiją sąjungine respublika, Kirgizija neteko teritorinio ryšio su likusia Rusijos SFSR teritorija (kita vertus, tai netrukdė iki 1954 metų palikti Rusijos sudėtyje Krymą, o iki pat šių dienų – Rytprūsių šiaurinę dalį). Matomai dėl tos pačios priežasties Karakalpakija, taip pat prieš tai pertvakyta iš AS į ASSR, buvo perduota iš Rusijos SFSR Į Uzbekijos SSR sudėtį. Iki to laiko dar buvo sujungtos į vieną Karačajaus ir Čerkesijos AS ir įsteigta dar viena, visiškai dirbtinė Žydų AS.
Kaip bebūtų keista, pirmoji sovietinės tautinės politikos permainingumą dar prieš Antrąjį Pasaulinį karą pajuto ne kokia nors aukštą etnopolitinės savimonės lygį turinti tauta, pavyzdžiui totoriai arba čečėnai, o mažytė evenų (nepainioti su evenkais) tautelė. Ryšium su tuo, kad Evenų (buvusi Lamutų) nacionalinės apygardos teritorija „brandaus stalinizmo“ metais pavirto į tikrą sovietinių koncentracijos stovyklų „draustinį“, buvo nutarta ją panaikinti (vėliau jos vietoje buvo įkurta Magadano sritis). SSRS „tautinės statybos“ laikotarpis baigėsi; prasidėjo „tautinio naikinimo“ (ir ne tik SSRS viduje) laikotarpis.
1939 metų rugsėjo mėnesį, susitarusi su Vokietijos naciais, Rusijos (SSRS) komunistinė valdžia užpuolė Lenkiją. Agresijos pretekstas – siekis „suvienyti“ (kažkodėl Rusijos sudėtyje) ukrainiečių ir gudų tautas bei jų gyvenamas teritorijas. „Netyčia“ į Gudijos SSR įjungiama ir dalis grynai lenkiškų etninių žemių – Lomžos apylinkės, nors vėliau, 1944 metais, ne tik Lomžą, bet dalį gudiškų (Balstogė) ir ukrainietiškų (Peremyšlis) teritorijų Maskva perdavė marionetinei Lenkijos vyriausybei. Lenkų 1920 – 1939 metais kontroliuoti Lietuvos rajonai (išskyrus patį Vilnių ir siaurą juostą palei geležinkelį Varšuva - Leningradas), kuriuos rusai 1920 metų liepos 12 – osios Maskvos sutartimi buvo pripažinę Lietuvai, Kremlius be jokių skrupulų įjungė į Gudijos SSR sudėtį.
Kitais, 1940 metais, sovietai užpuola Suomiją ir atplėšia nuo jos dalį jos teritorijų, Kad būtų „gražiau“, jos sujungiamos su Karelijos ASSR ir paskelbiama apie sąjunginės Karelijos – Suomijos SSR (KSSSR) įkūrimą. Ši „raudonoji Suomija“ buvo sumanyta kaip placdarmas būsimam visos Suomijos užgrobimui. Vėliau, vėstant imperialistiniams iliuzijoms, Maskva pasirūpino atimti iš KSSSR pietinius (Viipuri / Vyborg) ir šiaurinius (Alakurtti) rajonus, o 1956 metais vėl pavertė ją Karelijos ASSR Rusijos SFSR sudėtyje.
Kremliaus imperija jau nesitenkino kitų valstybių dalimis. Tų pačių 1940 metų vasarą, pasinaudojus, be kitko, ir šių valstybių vadovybės pasimetimu, buvo okupuotos ir aneksuotos net trys nepriklausomos valstybės – mūsų Lietuva, Latvija ir Estija. Tarsi pasityčiojant, jau okupuotai Lietuvai 1941 metų pradžioje buvo perduoti dar keli Vilnijos gabalėliai – Druskininkų, Šalčininkų – Dieveniškių ir Švenčionių – Adutiškio apylinkės. Dar blogiau buvo mūsų šiauriniams kaimynams – iš Latvijos buvo atimtos ir prijungtos prie „vargšės mažytės“ Rusijos Abrenės (Pytalovo), o iš Estijos – Užnarvio (Ivangorodo) ir Petserio (Pečiorų) teritorijos.
Tuo pačiu metu buvo išprievartauta ir Rumunija, iš kurios Maskva pareikalavo „grąžinti“ Besarabiją ir niekad jai nepriklausiusią Šiaurės Bukoviną. Kaip ir Suomijos atveju, buvo ruošiamasi užimti ir visą Rumuniją, dėl ko irgi pasirūpinta placdarmu, sujungiant mažesnę pusę buvusios nykštukinės Moldavijos ASSR su didesne Besarabijos dalimi (likusios Besarabijos ir buvusios Moldavijos ASSR dalys buvo įjungtos į sovietinės Ukrainos sričių sudėtį).
Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui, jau 1941 metais pirma buvo likviduota Pavolgio vokiečių ASSR, o jos gyventojai buvo ištremti į pietinius Sibiro ir šiaurinius Kazachijos rajonus. Tuo pačiu metu prasidėjo suomių (iš Leningrado regiono), Meschetijos turkų (iš Gruzijos) ir korėjiečių (iš Tolimųjų Rytų) trėmimai. Kitos tautos sulaukė tokios „garbės“ 1944 metais, kai „išvaduotojų“ būriai be jokio gailesčio varė į sunkvežimius ir prekinius vagonus tūkstančius senių, moterų ir vaikų. Ištuštėjo ir buvo panaikintos Krymo, Čečėnijos – Ingušijos ir Kalmukijos ASSR, o Kabardos – Balkarijos ASSR ir Karačajaus – Čerkesijos AS buvo pertvarkytos atitinkamai į Kabardos ASSR ir Čerkesijos AS. Šiaurės Osetija pastorėjo ingušų žemių sąskaita, o čečėnų žemės buvo padalintos tarp naujai įkurtos Grozno srities (didžioji dalis), Dagestano ASSR ir Gruzijos SSR. Sovietinei Gruzijai buvo priskirta ir dalis Karačajaus.
Čečėnams, ingušams, karačajams, balkarams, kalmukams, korėjiečiams ir suomiams buvo leista grįžti į ankstesnes jų gyvenamas vietas tik po J.Stalino mirties ir jo kulto pasmerkimo; Pavolgio vokiečiai, Krymo totoriai ir Meschetijos turkai nesulaukė net tokio valdžios „palankumo“. Krymo totoriai pradėjo organizuotis ir kovoti dėl savo teisių patys (ypač kai 1991 metais Krymo ASSR buvo atkurta Ukrainos SSR sudėtyje ne kaip Krymo totorių, o kaip rusų (?!) autonomija). Paskutiniais SSRS gyvavimo mėnesiais Kryme gyveno jau per 250 tūkstančių Krymo totorių. Meschetijos turkai, prieš kuriuos SSRS spec. tarnybos pradėjo (uzbekų marginalų rankomis) rengti pogromus ir kurie negalėjo grįžti į Gruziją, pradėjo kurtis Azerbaidžano vakaruose, tačiau ir iš ten juos 1992 metais dar kartą išvarė įsiveržusi į Karabachą armėnų kariuomenė. Pavolgio vokiečiams Kremlius jau „perestroikos“ metais „rekomendavo“ keltis į vadinamąją Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį, bet jie tuo metu mieliau pasirinkdavo repatriavimą į Vokietiją.
(Bus daugiau)
------------------------------------------------------------------------------------
Šaltinis - http://www.slaptai.lt/print.php?type=N&item_id=829
Tautinė politika rusiškai – 2/2 (Tautžudžiai ir žemgrobiai)
Imantas Melianas
1944 metais pasaulio žemėlapyje neliko dar vienos valstybės – Tuvos Liaudies Respublikos, kuri buvo įsikūrusi tarp SSRS ir Mongolijos. Kadangi joje buvo vos keliasdešimt tūkstančių gyventojų, Kremliaus „internacionalistai“ nesiteikė suteikti jai ne tik kad sąjunginės, bet ir autonominės respublikos statuso, dėl ko ji iki pat 1961 metų buvo autonomine sritimi Rusijos SFSR sudėtyje. Beje, tik 1961 metais prieškarinį ASSR statusą atgavo ir Kalmukija, kuri prieš tai penkis metus turėjo tenkintis AS teisėmis. O paprasta sritimi paverstos buvusios Krymo ASSR teritorija 1954 metais buvo perduota iš Rusijos SFSR į Ukrainos SSR sudėtį – taip buvo bandoma padaryti ukrainiečių tautą atsakinga už nusikaltimus, įvykdytus Rusijos (įskaitant SSRS) Krymo totorių tautos atžvilgiu.
Pasibaigus karui, SSRS nusigvelbė „trofėjų“ – Rytprūsių šiaurinę dalį su Karaliaučiumi, tik pamiršo, kad ši teritorija buvo skirta ją valdyti 50 metų, o ne įjungti į savo imperijos sudėtį (1946 metais ji buvo paskelbta sritimi Rusijos SFSR sudėtyje). Taip pat Maskva „pamiršo“, kad negalima naikinti ir deportuoti okupuotos teriotorijos vietinių gyventojų ir keisti jos vietovardžių. Karaliaučiaus sritis buvo paversta Mėnulio paviršiumi ir apgyvendinta deklasuotais elementais, suvežtais čia iš visų Sovietijos užkampių. Planai prijungti rytinę srities dalį - maždaug iki Ragainės (Nieman) – Gumbinės (Gusev) linijos – prie Lietuvos liko neįgyvendinti, nes Lietuvos SSR „viršininkas“ A.Sniečkus baiminosi, kad dėl to respublika gali prarasti lietuvišką koloritą. Tai gal reikėjo išsižadėti taip pat ir Vilniaus bei Klaipėdos kraštų?
Jei Vokietija ir Japonija (iš jos rusai pasisavino Sachalino salos pietinę dalį ir Kurilų salas) bent jau pralaimėjo jų pradėtą karą ir dėl to nukentėjo, to niekaip nebuvo galima pritaikyti Maskvos elgėsiui su „broliška“ Čekoslovakija, iš kurios 1945 metais buvo atimta (žinoma, marionetiniam Prahos režimui „sutikus“) Užkarpatė. Nebent vertintume tai kaip „atminimo dovanėlę“ slavų tautų draugystės vardan.
Buvo 1945 metais Kremliuje sugalvotas dar vienas strateginis planas – pasibaigus karo veiksmams su Vokietija ir Japonija, užpulti Turkiją. Buvo net paskirtas būsimos Karso srities VKP(b) „obkomo“ pirmininkas, tačiau...paskutinėmis karo dienomis Turkija stojo į karą sąjungininkų pusėje, ir Maskva neteko išgalvoto preteksto (kad Ankaroje įsitvirtino „fašistinis režimas“).
Panašu, kad ir „socialistinė“ Mongolija tik per plauką išvengė savo mažosios sesės Tuvos likimo. Prisiminkime tuometinį Buriatijos pavadinimą – „Buriatmongolija“, kuris tiesiogiai koreliuoja su panašios darybos „Karelija – Suomija“ (arba „Karelosuomija“). Panašu, kad tuo metu J.Stalinui tiesiog teko atsižvelgti į įnoringo „draugo“ Mao Tsetungo nuomonę...
Be to, po karo SSRS „praturtėjo“ savais „honkongais“ ir „gvantanamais“. Turiu omenyje rusų kolonijas Kinijoje (buvusios Mandžiūrijos teritorijoje) – Port – Artūrą (Liuišunį) ir Dalnijų (Dalianį; bendras kinietiškas pavadinimas – Liuida), taip pat Suomijoje – Hanko pusiasalį. O dėl „šventos ramybės“ rusų kariuomenė iki pat gėdingos SSRS mirties buvo ilgam įsikūrusi Lenkijoje („Šiaurinė karinė grupė“), Rytų Vokietijoje („Karinė grupė Vokietijoje“), Čekoslovakijoje („Centrinė karinė grupė“), Vengrijoje („Pietinė karinė grupė“) ir Mongolijoje, „darė tvarką“ Afganistane (atvirai) bei Vietname, Somalyje, Etiopijoje, Pietų Jemene, Angoloje etc. (slapčia).
Baigiant šitą tikrai paviršutinišką Rusijos istorijos sovietinio periodo (čia nekalbame apie painų 1917 – 1921 / 22 metų laikotarpį) tautų ir kraštų martirologą, galima konstatuoti, kad 1922 – 1991 metais Rusija (SSRS):
1. Aneksavo nepriklausomų valstybių – 4 (Lietuvą, Latviją, Estiją, Tuvą);
2. Atplėšė kitų valstybių teritorijų dalį – nuo 6 (nuo Suomijos, Lenkijos, Rumunijos, Čekoslovakijos, Vokietijos, Japonijos);
3. Atplėšė jos jau aneksuotų valstybių teritorijos dalį – nuo 2 (nuo Estijos ir Latvijos);
4. Negrąžino jos kontroliuojamų teritorijų, kurias pati buvo pripažinusi kitai valstybei – 1 (Lietuvai);
5. Panaikino sąjunginių arba panašaus statuso respublikų – 4 (Chivos, arba Chorezmo LSR, Bucharos LSR, Užkaukazės SFSR, Karelijos – Suomijos SSR);
6. Panaikino autonominių arba panašaus statuso respublikų – 5 (Tolimųjų Rytų Respubliką, Kalniečių ASSR, Turkestano ASSR, Pavolgio vokiečių ASSR, Krymo ASSR);
7. Panaikino, tačiau vėliau buvo priversta atkurti autonomines respublikas ir autonomines sritis ankstesniais pavadinimais – 4 (Kalmukijos ASSR, Čečėnijos – Ingušijos ASSR, Kabardos – Balkarijos ASSR, Karačajaus – Čerkesijos AS);
8. Panaikino nacionalinių apygardų – 1 (Evenų, arba Lamutų NA);
9. Tautos, kurios buvo totaliai deportuotos iš jų tradiciškai gyventų teritorijų ir kurioms nebuvo leidžiama sugrįžti – 3 (Pavolgio vokiečiai, Krymo totoriai, Meschetijos turkai).
10. Tautos, kurios buvo totaliai deportuotos iš jų tradiciškai gyventų teritorijų ir kurioms vėliau buvo leista grįžti – 7 (suomiai, korėjiečiai, kalmukai, čečėnai, ingušai, balkarai, karačajai).
xxx
Ar pasikeitė Rusijos politika kitų tautų atžvilgiu po SSRS žlugimo? Pradžioje atrodė, kad taip. Buvusios „sąjunginės respublikos“ tapo nepriklausomos, ir net Ičkerijos Čečėnų Respublika, susikūrusi didžiojoje buvusios Čečėnijos – Ingušijos ASSR dalyje, iki pat 1994 metų pabaigos (ir 1996 – 1999 metais) mėgavosi faktine nepriklausomybe. Respublikų – Rusijos Federacijos (RF) subjektų statusą įgyjo ne tik visos buvusios ASSR, bet ir buvusios autonominės sritys (išskyrus Žydų AS). Net Čiukčijos autonominė apygarda (taip 1972 metais buvo pervadintos buvusios nacionalinės apygardos) išėjo iš Magadano srities pavaldumo ir tapo tiesioginiu RF subjektu.
Tačiau ne viskas buvo taip idiliška. Jau tuomet, 1992 metais, buvo padėtos lėto veikimo bombos, kurios iki šiol neleidžia atsigauti keturioms nepriklausomoms valstybėms. Turiu omenyje Rusijos spec. tarnybų ir kariuomenės pastangomis sukurtus, o paskui įvairiausių Rusijos „taikdarių“, „savanorių“, „kazokų“, „vietinių separatistų“ ir kitokių „laisvintojų“ palaikomus dirbtinius darinius – Transnistriją („Padnestrės Moldavų Respubliką“) Moldovoje, taip pat Maskvos nurodymu, bet armėnų rankomis sutvertą „Kalnų Karabacho Respubliką“ Azerbaidžane ir Abchazijos bei Pietų Osetijos „respublikas“ Gruzijoje. Be šitų neva nepriklausomų, o iš tikrųjų marionetinių Rusijos išlaikomų darinių buvo ir teisėtai valdžiai formaliai lojalios autonomijos, kurios irgi veikė pagal Maskvos nurodymus – Adžarija Gruzijoje (iki ryžtingų prezidento M.Saakašvilio veiksmų jos korumpuotos vadovybės atžvilgiu) ir rusiška Krymo respublika Ukrainoje.
1994 metų pabaigoje prasidėjo Rusijos agresiją prieš Ičkerijos Čečėnų Respubliką (IČR). Ičkerija išstojo iš SSRS 1991 metais dar iki pastarosios žlugimo, kai pati RF (tuomet RSFSR) dar nebuvo tarptautinės teisės subjektas; be to, IČR niekad nebuvo pasirašiusi su RF vadinamosios „federacinės sutarties“, kaip kitos buvusios RSFSR autonomijos. Gėdingai pralaimėjusi Pirmąjį Čečėnijos karą, 1996 metais Rusija buvo priversta pasirašyti vadinamuosius Chasavjurto susitarimus, pagal kuriuos galutinis Čečėnijos statusas (nepriklausoma valstybė arba autonomija Rusijos sudėtyje) turėjo būti nustatytas iki 2001 metų pabaigos. 1997 metais Maskvoje buvo pasirašyta RF ir IČR tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartis; tokiu būdu Rusija de facto buvo pripažinusi Ičkerijos nepriklausomybę. Nežiūrint to, 1999 metais Rusijos kariauna antrą kartą įsiveržė į šią šalį, dėl ko joje iki šiol liejasi nekaltų žmonių kraujas. Siekdama sudaryti savo veiksmų teisėtumo regimybė, Maskva paskelbė apie okupuotos ir aneksuotos Ičkerijos pertvarkymą į Čečėnijos respubliką Rusijos sudėtyje, o jos „prezidentu“ paskirė kriminalinį autoritetą ir sadistą A.Kadyrovą. Be to, siekdamos sukompromituoti čečėnų pasipriešinimo judėjimą, Rusijos spec. tarnybos savo statytinių lūpomis paskelbė apie tariamą religinių fanatikų „valstybės“ – Šiaurės Kaukazo emyrato – sukūrimą.
1995 metais pasibaigė Rusijos (iš SSRS paveldėtas) mandatas valdyti Rytprūsių šiaurinę dalį (Karaliaučiaus sritį), bet Rusija nei prieš tai, nei po to net nesiruošė atlaisvinti neteisėtai jos valdomą teritoriją ir išvesti iš jos savo karines pajėgas. Baisiausia yra tai, kad taip pat, kaip ir Ičkerijos okupacijos atveju, Vakarų valstybės neišdrįso pareikalauti iš Maskvos laikytis tarptautinės teisės reikalavimų ir jos pačios įsipareigojimų. Nenuostabu, kad tai skatina dar didesnį Rusijos įžūlumą ir jos visišką nesiskaitymą su pasaulio viešaja nuomone. Būtent dėl to Rusija delsė išvesti savo karines pajėgas iš jos de fakto okupuotų Moldovos ir Gruzijos teritorijų, nuolat pažeidinėjo Baltijos valstybių (NATO narių!) oro erdvę ir bandė Ukrainos kantrybę savo provokacijomis sąsiuryje tarp Krymo ir Tamanės.
Išorinis nebaudžiamumas ir vidinis politinės (ir bet kokios kitos) kultūros nebuvimas leido Rusijai šių metų vasarą atvirai užpulti Gruziją, o dalyje šios nepriklausomos valstybės teritorijos pripažinti jos pačios sukurtų „valstybių“ tariamą nepriklausomybę. Ką gi, ir toliau šitaip nuolaidžiaujant Absoliučiam Blogiui, jau gretai galime sulaukti dienos, kai šlykšti raudona spalva nudažys visą Europą iki pat Atlanto, kaip tai yra su perversišku pasimėgavimu pavaizduota Michailo Jurjevo šovinistinėje rašliavoje „Trečioji imperija“. Norint tik gera pačiai rusų tautai, vienas pagrindinių civilizuoto pasaulio uždavinių turėtų būti siekis grąžinti Rusiją į jos natūralias sienas, kurios pradžioje aprėpė maždaug 40 kilometrų aplink Maskvą. O kas svetima – tą reikia grąžinti, ir kuo greičiau, tuo geriau.
P.S. Beje, Maskvos vardas irgi yra kilęs iš anksčiau tose vietose gyvenusių finų tautų kalbų ir jį išvertus reiškia „karvių brasta“.
*************************************************************
Žygeivio pastaba dėl Maskvos įkūrėjų ir pavadinimo:
1. Kalbininkai ilgą laiką manė, kad Maskvos apylinkėse senieji vietovardžiai yra finiškos kilmės, kadangi yra žinoma, kad dar viduramžiais čia gyveno finai meriai. Vis tik žymiausi kalbininkai, tokie kaip Toporovas ir kiti tuo abejojo jau seniai.
2. Pastaraisiais metais, žymiai nuodugniau ištyrus Maskvos upės baseino ir aplinkinių vietovių archeologinius objektus bei toponimiką (vietovardžius) ir hidronimiką (vandenvardžius), paaiškėjo, kad visos rastos senovinės gyvenvietės (jau virš 70) yra baltiškos (rytų galindų), o praktiškai visi senieji hidronimai yra baltiškos kilmės (tame tarpe ir visi Maskvos upės intakai bei upėvardžiai pačioje dabartinėje Maskvos miesto teritorijoje).
3. Pačioje Maskvoje archeologų nėra rasta nei vienos slaviškos ar finiškos (merių) senovės gyvenvietės - visos be išimčių yra baltiškos. Archeologiniai tyrimai parodė, kad finai meriai gyveno žymiai šiauriau ir pasirodė šiose vietose daug vėliau nei baltų gentys.
4. 11 amžiuje baltų gyvenvietės šioje teritorijoje buvo sudegintos ir virš degėsių jau randami slaviški (nedaug) ir finiški (merių) (daug daugiau) artefaktai. Baltiškų visai nebelieka. Tai rodo, kad 11 amžiuje šias gyvenvietes užgrobė slavai, padedami merių.
5. Baltai galindai pasitraukia piečiau dabartinio Maskvos miesto teritorijos ir ten jie išsilaikė iki pat 15 amžiaus, kada juos galutinai išnaikino Ivano Rūsčiojo opričnikai, po to kai sudegino Didijį Novgorodą ir Pskovą.
6. Šiuo metu dauguma žymiausių kalbininkų jau pritaria hipotezei, kad Maskvos upės pavadinimas (nuo jo kilo ir gyvenvietės pavadinimas - o ne atvirkščiai) yra baltiškas (galindų) ir skambėjo maždaug "Mazgava", kuris sufinintas virto Maskava, o vėliau jau Maskva. Latviai ir dabar dar yra išsaugoję pavadinimą Maskava.
7. Mazgava yra tos pačios kilmės žodis kaip ir lietuvių "mazgoti", "mazgas".
-----------------------------------------------------------------------------------------
Alvydas Butkus
Kęstutis: "Mazgava yra tos pačios kilmės žodis kaip ir lietuvių "mazgoti", "mazgas""
"Mazgas" kilęs iš veiksmažodžio "megzti" (su šaknies balsių kaita, kaip "tekėti" - "takas", "vesti" - "vadas").
Su veiksmažodžiu "mazgoti" nieko bendra.
-----------------------------------------------------------------------------------------
Plačiau žiūr. temą:
Galindai (rytų - "goliadj") (gyveno Maskvos apylinkėse iki 13-15 a.). Maskvos vardo kilmė.
viewtopic.php?p=64#64
*************************************************************
Tautinė politika rusiškai – 3 (Komiai. Jakutai)
Autorius: Imantas Melianas
http://www.balsas.lt/naujiena/227534/ta ... s-kaimynai
2008.12.05 10:54
Nagrinėjant Rusijos (nesvarbu – carinės, komunistinės ar „putininės“) politiką kitų tautų atžvilgiu, galima tik stebėtis jos „išradingumu“. Viena iš priemonių, kuri buvo ir yra taikoma, siekiant suvaržyti vienos arba kitos tautos savimonės tapsmą – dirbtinis vieningos tautos skaldymas arba priešingai, kelių tautų paskelbimas viena (vieninga) tauta.
Nenorėdamas tuščiažodžiauti, pereisiu prie konkrečių pavyzdžių, juolab kad jų daugiau negu pakanka.
Pirmoje straipsnio dalyje („Tautinė politika rusiškai – 1 (Karelai)“) esame apžvelgę Rusijos tautinės politikos karelų atžvilgiu fenomeną, kai vienu metu yra vykdomas tautos skaldymas (trukdymas šiauriniams, arba „tikriesiems“ karelams integruotis į vieningą suomių tautą) ir dirbtinės tautos konstravimas (Rusijos karelų tautos institucionalizavimas, konstruojant ją iš suomių kalbos tarme kalbančių „tikrųjų karelų“ bei vepsų ir suomių kalbų tarpinėmis šnektomis kalbančių lyvikų ir liūdikų). Kiti atvejai – labiau vienareikšmiški.
Komiai
Į rytus nuo vepsų nuo seno gyveno gausi komių tauta, taip pat kalbanti finų grupės kalba. Maždaug prieš tūkstantį metų komiai jau buvo pasiekę gan aukštą išsivystymo lygį ir stovėjo ant savo valstybės įkūrimo slenksčio. Neperdedant galima teigti, kad komiai buvo tikri regiono lyderiai ir jo tautų kultūrintojai, darę didelę įtaką savo rytiniams (mansiams) ir šiauriniams (nencams) kaimynams, o vėlesniais laikais – net Kolos pusiasalio samiams. Net rytinės vepsų grupės buvo asimiliuotos komių. Nuo 1372 metų komiai turėjo vyskupo Stefano Chrapo sukurtą originalią rašto sistemą.
Natūralią komių tautos raidą sutrikdė rusai (iš pradžių Novgorodo, vėliau – Maskvos), kurie jau nuo XII amžiaus pradėjo skverbtis į komių etninę teritoriją. Besipriešindami įsibrovėliams komiai palaipsniui traukėsi į rytus (Uralo kalnų link) ir į šiaurę (Barenco jūros link); iš jų asimiliuotų nencų susidarė nauja komių tautos etnografinė grupė – ižmiečiai. Galutinai prijungti komių žemes prie Rusijos (Maskvos didžiosios kunigaikštystės) pavyko tik XVI amžiuje, o dar po šimtmečio originali komių rašyba buvo išstumta nugalėtojų primestos „kirilicos“ (1930 – 1938 metais vakarų komiai naudojo lotynų, nuo 1938 metų – vėl „kirilicos“ raidyną; rytų komiai mėgavosi lotynų raidynu tik metus – nuo 1937 iki 1938 metų). Rusai pradėjo masiškai kurtis komių žemėse; iki XIX amžiaus pabaigos komių beveik nebeliko Viatkos ir Permės miestų apylinkėse. Ankstesnius krašto šeimininkus primindavo tik senieji vietovardžiai.
Net tokiomis sąlygomis komiai išliko savimi. Atsirado komių inteligentija, o sumanūs komių ūkininkai įsisavino naują pelningą veiklos rūšį – prekinę elnininkystę. Jie supirkinėjo elnių bandas iš nencų, samdė pastaruosius piemenimis ir pradėjo kurtis nuolatiniam gyvenimui ne tik Barenco jūros pakrantėje, bet ir už Uralo (Jamalo pusiasalyje) bei (perėję užšalusią Baltąją jūrą) Kolos pusiasalyje. Komių verslininkai sėkmingai konkuravo su rusais visame šiauriniame Rusijos imperijos europinės dalies pakraštyje.
Subyrėjus Rusijos imperijai ir susikūrus nepriklausomoms Suomijos ir Estijos valstybėms, 1917 – 1918 metais prasidėjo ir komių politinis bruzdėjimas. Nepriklausomos Komijos valstybės, kuri apimtų didelę europinės Rusijos šiaurės rytų dalį su pajūriu nuo Mezenės iki Amdermos, nenorėjo nei „baltieji“, nei „raudonieji“ rusai. Pastarieji suskubo įsteigti komių autonomiją (kaip atsvarą nepriklausomai valstybei) – Zyrių autonominę sritį, įjungdami į ją vakarinių komių ir europinių nencų gyvenamas žemes. Jau tada buvo nutarta suskaldyti vieningą komių tautą, dėl ko rytinių komių žemės buvo įjungtos ne į Komių (zyrių) autonominės srities (vėliau – ASSR), o į Permės srities sudėtį. 1930 metais buvo įsteigta Komių permių nacionalinė apygarda, bet ji vis vien liko Permės srities sudėtyje. Tai pačiais metais šiaurinėje Komių autonominės srities dalyje buvo įsteigta atskira Nencų nacionalinė apygarda, kuri buvo perduota į Archangelsko srities sudėtį. Taip rusų bolševikai reagavo į faktą, kad prasidėjo spartus komių kalbos ir kultūros plitimas europinių nencų tarpe.
Centralizuotoje sovietinėje imperijoje komių gyvenamų teritorijų administracinis suskaldymas savaime mažai ką reikštų, bet nuo to laiko liko suskaldyta ir pati komių tauta. Nežiūrint to, kad ji turi vieningą etnonimą („komi mort“; atskirų vakarų ir rytų komių etnonimų nėra) ir vieningą kalbą („komi kyv“), dirbtinai buvo institucionalizuotos dvi komių tautos – tiesiog komiai (arba komiai zyriai) Komijos ASSR ir komiai permiai (rus. „komi – permiaki“) Permės sričiai priklausančioje Komių permių nacionalinėje (nuo 1972 metų – autonominėje) apygardoje. Atitinkamai buvo dirbtinai sukurtos dvi literatūrinės kalbos formos – „komių“ ir „komių permių“. Ypač nukentėjo rytiniai komiai („permiai“), nes nuo 50 – ųjų metų pabaigos iš esmės nutrūko knygų leidyba jų „literatūrine“ kalba ir šios kalbos atmainos dėstymas mokyklose (viskas pervesta į rusų kalbą). Dėl sąmoningai vykdytos Komių permių autonominės apygardos socialinio ir ekonominio degradavimo politikos vien tik 1959 – 1979 metais visiškai ištuštėjo 449 apygardos kaimai. Permėje ir kituose srities miestuose darbo ieškantys komiai buvo pasmerkti pagreitintai rusifikacijai, juolab kad skirtingai nuo suomių arba estų visi jie laisvai kalbėjo rusiškai ir nesiskyrė nuo rusų nei tikėjimu (stačiatikiai), nei pavardėmis (Nikolajev, Kuznecov, Petrov etc.). Kiek mažiau kryptinga rusifikacija palietė Komijos ASSR komius, tačiau ir čia XX amžiaus aštuntame – devintame dešimtmečiuose buvo masiškai uždaromos mokyklos komių dėstomąja kalba.
Jakutai
Tai, kas pasakyta apie komius kaip Rusijos europinės dalies šiauries rytų regiono tautų tradicinius hegemonus, tinka ir Rytų Sibiro šiaurinės dalies hegemonams - jakutams („sacha“). Jakutai – vienintelė Šiaurės tauta, kuriai rusų bolševikai buvo suteikę ne „nacionalinės apygardos“, bet autonominės respublikos (ASSR) statusą. Tai iš dalies suprantama, nes jakutų yra 3 – 4 kartus daugiau, negu visų kitų Rusijos Šiaurės, Sibiro ir Tolimųjų rytų tautų atstovų kartu paėmus.
Jakutų tauta susidarė iš klajoklių tiurkų (kurie šimtmečiais kontaktavo su piečiau gyvenusiomis mongolų ir mandžiūrų tautomis, nuolat sąveikavusiomis su kinais ir tibetiečiais) ir mandžiūrams pagal kalbą giminingų čiabuvių evenkų (tungusų), šiaurės rytuose – taip pat iš seniausių Azijos šiaurės gyventojų jukagirų. Būtent dėl to jakutai kultūrine ir ūkine prasme buvo pranašesni už savo tiesioginius kaimynus, jie vienintėliai šiaurėje statėsi medinius namus – „balaganus“ (tiesa, apskritaus plano, kuris primindavo klajoklių jurtą) ir veisė žemaūgius arklius. Nuo 1819 metų jakutai turėjo raštą „kirilicos“ pagrindu, kuris 1917 metais buvo pakeistas lotynų raidynu, o 1940 metais – vėl „kirilica“.
Bet koks pranašumas (nors ir regioninis, nors ir nenuspalvintas iki tam tikro momento politiškai) rusų šovinistams reiškė iššūkį. Ypač juos sudirgino tai, kad iki XIX amžiaus pabaigos jakutai galutinai asimiliavo šiaurinius evenkus (susidarė jakutų – elnininkų etnografinė grupė) ir plačiu frontu išėjo į pietinę Šiaurės vandenyno pakrantę. Tapo aišku, kad bet kokia išorinė įtaka – ar tai iš JAV valdomos Aliaskos, ar tai iš mandžiūriškos Tsingų dinastijos valdomos Kinijos, ar tai iš pantiurkizmą (jakutų kalba priklauso tiurkų grupei) propaguojančios Osmanų imperijos – gali reikšti Eurazijoje rusų sukurto geopolitinio vientisumo eroziją.
Panašiu metu, kaip jakutai – elnininkai, Taimyro pusiasalio rytinėje dalyje susidarė dar viena jakutų etnografinė grupė – dolganai („dulgaan“). Jų pagrindą irgi sudarė ne tiek į šiaurę atsikėlę jakutai, kiek sujakutėję evenkai ir... net sujakutėję rusai „starožilai“, apsigyvenę šiose platumose dar XVII amžaus pabaigoje. To buvo jau per daug. Maskva pripažino tik vieną asimiliacijos kryptį – kitataučių surusinimą, bet kad rusus nutautintų kažkokie „inorodcai“ – tai buvo stačiai nepakenčiama. Padėtį pakeisti galėtų tik radikalus regiono etnodemografinės situacijos pakeitimas, bet caro valdžia dar nebuvo išradusi GULAG‘ų. Todėl buvo apsiribota tik paskelbiant dolganus atskira nuo jakutų tauta.
Tos pačios linijos laikėsi ir bolševikai. Dolganų (7 tūkstančiai žmonių) gyvenamos žemės nebuvo įjungtos į Jakutijos ASSR sudėtį; 1930 metais jos kartu su rytinių nencų ir pastariesiems giminingų samodiečių tautų – encų ir nganasanų – etninėmis teritorijomis įėjo į etniškai margą naujadarą – Taimyro (dolganų ir nencų) nacionalinę apygardą, priskirtą Krasnojarsko kraštui. 1978 metai sovietiniai „internacionalistai“ pagaliau susivokė, kad statistiškai „savarankiška“ dolganų „tauta“ visgi naudoja raštui bendrinę jakutų kalbą. Tuomet buvo nutarta institucionalizuoti atskirą „dolganų kalbą“ (žinoma, tos pačios „kirilicos“ pagrindu), kuri skiriasi nuo jakutų literatūrinės kalbos vos poros raidžių rašyba.
Kaip sakoma, būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Kaip matome, Maskvos tautinės politikos „cerberiai“ atidžiai stebėjo ne tik stambių ir politiškai angažuotų, bet ir santykinai „nekenksmingų“ Šiaurės tautų etninio vystymosi procesus, kas vertė juos imtis tam tikrų „prevencinių priemonių“. Kiek tai buvo veiksminga – atskiras klausimas, tačiau nuo pasibaigusio šimtmečio devintojo dešimtmečio Jakutsko gatves vis dažniau drebina jakutų jaunimo masinės demonstracijos.
O čia dar pranešimai apie Grenlandijos eskimų ketinimus skelbti savo tėvynės nepriklausomybę...
Šaltinis: http://www.slaptai.lt
Tautinė politika rusiškai – 4 (Adygai. Vainachai)
Autorius: Imantas Melianas
2008.12.15
Tęsiu subjektyvius pastebėjimus apie Rusijos tautinės politikos bruožus. Jau rašiau, kad po to, kai “baltieji” rusai užkariavo nepriklausomą Kalniečių Respubliką (1918 – 1919 m.; prezidentas – čečėnas Tapa Čermojevas), o bolševikai likvidavo ją pakeitusį Šiaurė Kaukazo Emyratą (1919 – 1920 m.; emyras – čečėnas Uzunhajiras Chadžichanas), 1921 metais buvo įkurta Kalniečių ASSR Rusijos SFSR sudėtyje.
Tai buvo unikali Rusijos autonomija, kur galiojo šariato teisė, rusai kazokai privalėjo išsikelti iš carų jiems “dovanotų” kalniečių žemių, o mokyklose ant sienų puikavosi ne Karlo Marxo, o imamo Šamilio portretai. Bet “baisiausia” sovietinei valdžiai buvo tai, kad, kaip ir Šamilio Imamato laikais, vėl pradėjo formuotis įvairiatautis ir įvairiakalbis, bet vieningas Šiaurės Kaukazo kalniečių sociumas, galėjęs tapti vieningos politinės nacijos užuomazga.
Dėl šios priežąsties jau 1922 – 1924 metais iš Kalniečių ASSR buvo išskirtos Čerkesijos, Karačajaus, Kabardos - Balkarijos ir Čečėnijos, galiausiai – Šiaurės Osetijos ir Ingušijos autonominės sritys, o pati Kalniečių ASSR – likviduota. Ankstesnėse straipsnio dalyse jau rašiau, kaip dar ne kartą keitėsi šių administracinių darinių sienos ir jų statusas, kaip buvo tremiamos ir “reabilituojamos” Šiaurės Kaukazo tautos. Šįkart apžvelkime dviejų iš jų – adygų ir vainachų likimą.
Jei tikėtųme sovietine ir dabartinės Rusijos statistika, tai ne dvi, o penkios tautos. Adygai gyventojų surašymų medžiagoje ir piliečių pasuose fiksuojami kaip “adygėjai”, “čerkesai” ir “kabardiečiai”, o vainachai – kaip “čečėnai” ir “ingušai”. Kame gi čia reikalas?
Adygai
Reikalas tame, kad visos trys adygų “tautos” – adygėjai, čerkesai ir kabardiečiai – vadina save tuo pačiu vardu – “adyge”, o savo gimtąją kalbą – “adygebze”. Kitaip sakant, tik Rusijos valdžia “žino”, kad tai - trys “skirtingos” tautos, o užsispyrę čiabuviai laiko save tos pačios tautos atstovais.
Carinio režimo garbei tenka pripažinti, kad taip buvo ne visada. Rusai pradėjo veržtis į Šiaurės Kaukazą dar XVI amžiuje ir pirmiausia susidūrė su adygų ginkluotu pasipriešinimu. Tuo metu adygai (tiksliau, jų rytinė atšaka – kabardiečiai) jau buvo tapę Šiaurės Kaukazo hegemonais (bent jau teritorijose į vakarus nuo Čečėnijos; rytesniuose plotuose tas pats pasakytina apie kumykus). Tai jie išstūmė osetinų protėvius alanus iš dabartinio Stavropolio krašto pietinės dalies, Čerkesijos ir Kabardos į nedidelę teritoriją, kurioje šiandien yra vadinamoji Šiaurės Osetija. Būtent tada, Gruzijos karaliams sutikus, osetinai pradėjo kurtis ir pietinėje Kaukazo kalnų pusėje – Kartlijoje (teritorijoje nuo Kaukazo kalnų iki Tbilisio).
Rusijos carai, jų generolai ir gubernatoriai gerai pažinojo kabardiečius, tačiau žinojo, kad tai ne atskira tauta, o adygų tautos teritorinis ir politinis padalinys. Kita vertus, visus adygus jie vadino ne jų tikruojų vardu, o taip pat, kaip turkai ir totoriai – “čerkesais”. Pralaimėję karus dėl savo laisvės, daugėlis Šiaurės Kaukazo kalniečių pasirinko tremtinių dalią ir išsikėlė į Turkiją. Taip pasiėlgė visi adygų giminaičiai ubychai, absoliuti dauguma pačių adygų ir dalis kitų kalniečių tautų - vainachų (čečėnų ir ingušų), avarų, lezginų, abchazų ir kitų. Būtent dėl to dabartinėje Turkijoje, Sirijoje , Jordanijoje, Izraelyje ir kitose kaimyninėse šalyse įvairiomis Kaukazo kalbomis iki šiol kalbantys kalniečių palikuonys irgi vadinami “čerkesais”. Manoma, kad jų ten yra nuo 3 iki 5 milijonų žmonių (palyginimui Rusijos “adygėjų”, “čerkesų” ir “kabardiečių” kartu paėmus yra tik apie 570 tūkstančių).
Bolševikai nutarė suskaldyti karingą tautą ir pavadino vakarinius adygus panašiu į jų tautovardį vardu “adygėjai”, rytinius – teritoriniu pavadinimu “kabardiečiai”, o tarpinę tarp jų adygų grupę - turkišku “čerkesų” vardu. Dėl ilgų ir žiaurių karų su rusais, didesnės tautos dalies išsikėlimo į Turkiją ir masinės XIX amžiaus antros dalies – XX amžiaus pradžios rusiškos kolonizacijos adygai jau nebesudarė vientiso etninio ploto savo tėvynėje, dėl ko didžioji dalis vakarų adygų buvusios etninės teritorijos, įskaitant Juodosios jūros pakrantę, kurioje dar išliko šiek tiek adygų – šapsūgų, buvo įjungta į “kazokiško” Krasnodaro krašto sudėtį, o vietovės, kur jie dar sudarė daugumą gyventojų – į vadinamąją Adygijos autonominę sritį to paties krašto sudėtyje.
Rytų adygų gyvenama teritorija buvo sujungta kartu su tiurkakalbių balkarų žemėmis į vieną Kabardos – Balkarijos autonominę sritį (vėliau ASSR), o tarpinių tarp jų adygų – “čerkesų” (kartu su tiurkakalbiais karačajais) – į Karačajaus – Čerkesijos autonominę sritį Stavropolio krašto sudėtyje (apie karačajus ir balkarus mes dar pakalbėsime atskirai).
Taip pat buvo įteisintos dvi tos pačios kalbos “literatūrinės” formos – adygėjų Adygijoje ir kabardiečių – čerkesų Kabardoje – Balkarijoje ir Karačajuje – Čerkesijoje (kartais pastaroji dar pavadinama atitinkamai kabardiečių arba čerkesų kalba). Primenu, kad šiuo atveju kalbame apie rusiškus šių “kalbų” pavadinimus, nes adygiškai (“adygėjiškai” arba “kabardietiškai – čerkesiškai”) ji vis vien vadinama vienodai - “adygebze”. Aišku, buvo kaitaliojama ir rašyba adygų kalba – anksčiau naudotą arabų raštą pakeitė lotynų (1923 metais Kabardoje ir 1927 metais – Adygijoje), o nuo 1937 metų – rusų raidynas (“kirilica”).
Dar galima būtų suprasti, kodėl trims tos pačios tautos dalims, atsižvelgiant į tai, kad tuo metu jos jau nebesudarė vientiso etninio masyvo, buvo sukurtos atskiros teritorinės autonomijos. Panašiai juk buvo pasielgta ir su buriatais, kurie buvo priskirti atitinkamai Buriatijos ASSR, Aginskojės buriatų nacionalinei apygardai Čitos srities sudėtyje ir Ustordynskio buriatų nacionalinei apygardai Irkutsko srities sudėtyje. Tačiau buriatams (kurie Mongolijoje laikomi mongolų tautos etnografine grupe) “pasisekė” bent jau tiek, kad valdžia nesugalvojo institucionalizuoti atskirų nuo buriatų “aginskiečių” ir “ustordynskiečių” tautų.
Adygų atvejų – sugalvojo, todėl Rusijoje iki šiol įstatymiškai yra įtvirtintas dirbtinis ir absurdiškas vieningos tautos suskaldymas. Juk “adygėjai”, “čerkesai” ir “kabardiečiai”, neva egzistuojantys vietoje realios vieningos adygų tautos – tai tas pats, jei lietuvių tautą išskirstytų į “lietuvisus”, “litvinus” (arba “litauerius”) ir, pavyzdžiui, “dzūkus”.
Vainachai
Panaši yra ir vainachų (čečėnų ir ingušų) padėtis. Žinoma, galima pasakyti, kad čečėnai (“nochčij”) su ingušais (“galgaj”) turi atskirus tautovardžius, tačiau tada turėtųme pripažinti, kad “atskirus tautovardžius” turi taip pat ir aukštaičiai su žemaičiais, bet vis dėl to pirmiausia juk esame lietuviai. Maždaug tokie patys, kaip aukštaičių ir žemaičių, yra ir čečėnų bei ingušų tarmių skirtumai, kurie netrukdo jiems susikalbėti. Šiuo atveju svarbiau, kad abi tautos dalys pripažįsta savo bendrumą ir turi bendrą tautovardį – “vainach”. Taip pat vadinama ir bendra kalba – “vainechan mott” arba “vainech mott”, nors lygiagrečiai naudojamos ir sąvokos “nochčijn mott” (čečėnų kalba) ir “galgaj mott” (ingušų kalba).
Bijodama, kad Šiaurės Kaukazė susiformuos vieninga ir stambi vainachų tauta, rusų valdžia visais įmanomais būdais skatino ingušų “kitoniškumą”. Tą patį darė ir bolševikai. 1922 metais, “parceliuojant” Kalniečių ASSR, Ingušija nebuvo įjungta į naujai sudarytą Čečėnijos autonominę sritį, o palikta “apkarpytoje” Kalniečių ASSR kartu su osetinų žemėmis. Net po to, kai 1924 metais Kalniečių ASSR buvo galutinai likviduota ir vietoje jos įkurtos dvi autonominės sritys – Šiaurės Osetijos ir Ingušijos, Vladikavkazas liko jų bendra sostine. Tik 1932 metais buvo atsižvelgta į tautos pageidavimą būti kartu – buvo sudaryta bendra Čečėnijos – Ingušijos autonominė sritis, kuri 1934 metais buvo pertvarkyta į ASSR. Bet ir šiuo atveju buvo vengiama bendro tautos ir šalies pavadinimo (pavyzdžiui, Vainachijos ASSR). Tai tas pats, jeigu vietoje pavadinimo “Lietuvos SSR” okupantai įvestų pas mus naujadarą “Aukštaitijos – Žemaitijos SSR”.
Sujungus vainachų žemes į vieną teritorinį vienetą, visa ingušų kultūros įstaigų materialinė bazė liko Vladikavkaze – taip buvo kurstomas priešiškumas tarp ingušų ir osetinų tautų. Nenoriai ingušai buvo įsileidžiami ir “svetimame” Grozne, dėl ko atsirado trintis tarp “privilegijuotų” vainachų – čečėnų ir “skriaudžiamų” ingušų. Galbūt dėl tos priežąsties ingušai neįsijungė į Chasano Israilovo sukilimą, prasidėjusį Čečėnijoje 1940 metais. Nežiūrint to, 1944 metais visi vainachai (ir čečėnai, ir ingušai) buvo ištremti į Kazachijos ir Kirgizijos stepes, o Čečėnijos – Ingušijos ASSR – panaikinta. Jos didžiojoje dalyje buvo įkurta “rusiška” Grozno sritis, dalis respublikos teritorijos atiteko Daghestano ASSR ir Gruzijos SSR; visa Ingušija buvo priskirta Šiaurės Osetijos ASSR.
Vainachų vargai nepasibaigė ir po to, kai jiems buvo leista grįžti į tėvynę ir 1957 metais buvo atkurta Čečėnijos – Ingušijos ASSR. Šiaurės Osetijos sudėtyje buvo paliktas ingušiškas Priemiestinis rajonas į rytus nuo Vladikavkazo. Manipuliuodama ingušų jausmais ir žadėdama išspręsti Priemiestinio rajono grąžinimo klausimą, Maskva pasiekė savo tikslą – Ingušija neįėjo į 1991 metais nepriklausomybę paskelbusios Čečėnijos (nuo 1994 metų – Ičkerijos Čečėnų Respublikos) sudėtį, o 1992 metais buvo institucionalizuota kaip Ingušijos respublika Rusijos sudėtyje. Priemiestinis rajonas taip ir nebuvo grąžintas Ingušijai, o Maskvos išprovokuoto trumpo karo tarp ingušų ir osetinų metų pastaruosius rėmė Rusijos kariuomenės daliniai. Bandydama gerintis ingušams Rusijos valdžia pastatė jiems naują sostinę Magasą.
Galima teigti, kad Rusijos valdžios ilgalaikių sąmoningų ir kryptingų veiksmų dėka šiandien jau sunku kalbėti apie vieningą vainachų tautą, nors tarpusavio solidarumo ir bendro likimo jausmas išlieka abiejose tautos dalyse. Ingušijoje sudarytos santykinai palankios sąlygos vystytis tautinei (bet atskirai nuo čečėnų) kultūrai ir gimtajai kalbai, ko negalima pasakyti apie rusų okupuotą Ičkeriją. Nors nepriklausomos Čečėnijos valdžia dar 1992 metais atkūrė čečėnų raštiją lotynų raidyno pagrindu, šiuo metu sugriautoje šalyje sunku surasti užrašą čečėnų kalba net rusiškomis raidėmis – viskas vien tik rusiškai. Anksčiau vainachai naudojo arabų raidyną, vėliau – lotynų (ingušai nuo 1923 metų, čečėnai – nuo1925), kol 1938 buvo priversti naudoti “kirilica”. Tyrinėtoja M.Šachbijeva perspėja, kad tuo atveju, jeigu artimiausiu laiku situacija nepagerės, čečėnų kalbai gręsia funkcinis degradavimas. Taip pat ji atkreipia dėmesį į tai, kad rusų raidynas, naudojamas raštijoje vainachų kalbos čečėnų ir ingušų dialektais, visiškai nepritaikytas šiai kalbai ir neatspindi jos fonetinės sistemos.
Svarbus ir estetinis aspektas. Turbūt daug kas matė tekstus buvusios Sovietų sąjungos tautų kalbomis, užrašytus “kirilica”, ir tų pačių kalbų tekstus, užrašytus lotynišku raidynu (tiksliau, raidynais, sudarytais lotynų raidyno pagrindu). Skirtumas akivaizdus. Toks įspūdis, kad tie, kurie bandė pritraikyti “kirilicą” minėtoms kalboms, sąmoningai siekė padaryti taip, kad ja surašytus tekstus būtų neįmanoma skaityti. Kaip kitaip paaiškinsi tai, kad kai kurie garsai buvo perteikiami net 3 – 4 ženklais, tarp kurių buvo ir “tviordyj znak”, ir “miagkij znak”, ir kažkokie pagaliukai…
Šaltinis: http://www.slaptai.lt
-----------------------------------------------------------------------------------
http://www.slaptai.lt/print.php?type=N&item_id=928
TAUTINĖ POLITIKA RUSIŠKAI – 5 (TAULAI, OSETAI IR DIGORAI)
Taulai
Nieko nuostabaus, kad dauguma ne tik Lietuvos, bet ir pačios Rusijos gyventojų net nėra girdėję apie tokią Šiaurės Kaukazo tautą – taulus. Jos pavadinimas neatsispindi nei gyventojų surašymų medžiagoje, nei autonomijų pavadinimuose; nerasime jo ir Rusijos piliečių pasų puslapiuose, kuriuose būna įrašoma asmens tautybė. Tačiau tai – pakankamai gausi tauta ( maždaug 250 tūkstančių Šiaurės Kaukaze bei kituose Rusijos regionuose ir antra tiek – Turkijoje bei anksčiau pastarajai priklausiusiose Artimųjų Rytų šalyse), nusileidžianti Šiaurės Kaukaze skaičiumi tik vainachams, adygams ir osetams (osetinams).
Taulų (kaip ir osetų) protėviai pagal kalba buvo giminingi vainachams (čečėnams ir ingušams). Vėliau jie priėmė užkariautojų alanų kalbą (kuria iki šiol kalba osetai), o tiurkų smelkimosi į Šiaurės Kaukazą metu (IX - XIII a.) – kipčakų kalbą. Etnonimas „taulai“ („taulu“ arba „taulula“) reiškia tiesiog „kalniečiai“, dėl ko iki pat 1921 metų rusai (kurie užkariavo taulų žemes 1828 metais) vadino taulus „totoriais – kalniečiais“ („gorskije tatary“). Ilgainiui išsikristalizavo dvi taulų tautos etnografinės grupės – karačajai („karačajly“ arba „karačajlyla“) ir balkarai („malkarly taulu“), kurios niekuo nesiskiria tarpusavyje – nei kilme, nei kalba („taulu til“ – „kalniečių kalba“), nei dvasine bei materialine kultūra, nei istoriniu likimu.
Pažymėtina, kad tuo, jog taulai yra vieninga tauta, neabejoja ir kapitalaus veikalo „Pasaulio kalbos. Pirma knyga – Rusijos Federacijos kalbos“, kurį 2000 metais parengė Kanados Lavalio universitetas ir Rusijos mokslų akademijos Kalbotyros institutas, autoriai. Jame aiškiai parašyta: „Karačajai ir balkarai laiko save vieninga tauta, kurioje yra dvi etninės grupės“. Ir dar: „Karačajų – balkarų (t.y. taulų – I.M.) kalba yra Šiaurės Kaukazo karačajų – balkarų tautos dviejų etninių grupių – karačajų ir balkarų – kalba“.
Kitaip skelbia oficialūs Rusijos Federacijos (ir buvusios SSRS) šaltiniai, pagal kuriuos karačajai ir balkarai traktuojami kaip dvi atskiros tautos. Tokia praktika tęsiasi nuo pat bolševikų įsitvirtinimo Šiaurės Kaukaze praėjusio amžiaus 20 – ųjų metų pradžioje.
Maskva baiminosi, kad 1921 metais įsteigta įvairiatautė Kalniečių ASSR gali paskatinti vieningo Šiaurės Kaukazo kalniečių superetnoso susidarymą, todėl jau 1922 – 1924 metais ji buvo „išparceliuota“, įsteigiant vietoje jos neva tautines autonomines sritis. Iš tikrųjų nei viena jų nebuvo tautiškai vienalyte. Vainachai ingušai buvo atskirti nuo savo brolių vainachų čečėnų ir įjungti į vieną administracinį teritorinį („tautinį autonominį“) vienetą su osetais, o adygai padalinti net į tris autonomijas, iš kurių net dvi tapo „adygiškai – tauliškos“, nes taulai balkarai buvo įjungti į vieną teritorinį vienetą su adygais kabardiečiais, o taulai karačajai – su adygais čerkesais.
Šios administracinės teritorinės transformacijos anaiptol nebuvo paskutinės. 1926 metais Karačajaus – Čerkesijos autonominė sritis (AS) buvo padalinta į Karačajaus AS ir Čerkesijos nacionalinę apygardą (nuo 1928 – Čerkesijos AS), o Kabardos – Balkarijos AS 1936 metais buvo pertvarkyta į ASSR. Šitie „pagerinimai“ baigėsi 1943 - 1944 metais, kai kalniečiai buvo suskirstyti į „geriečius“ adygus (kabardiečius ir čerkesus) ir „blogiečius“ taulus (karačajus ir balkarus), ištremiant pastaruosius į Vidurinę Aziją.
Buvusios „bendros“ autonomijos buvo pavadintos atitinkamai Kabardos ASSR ir Čerkesijos AS; taip buvo iki pat 1957 metų, kada taulams buvo leista sugrįžti į tėvynę, o autonomijoms vėl sugrąžinti ankstesni Karačajaus – Čerkesijos ir Kabardos – Balkarijos pavadinimai.
Kaip ir kitais atvejais, silpnindama taulų tautinę savimonę ir jų kultūrinį atsparumą, Rusijos valdžia buvo pasitelkusi ir rašto gimtąja kalba kaitaliojimo politiką. Nuo XVII a. iki 1926 metų taulai naudojo arabišką raštą, o 1926 – 19 37/ 38 metais – raštą lotynų raidyno pagrindu (pirmą kartą pritaikyti lotynų raidyną taulų kalbai bandyta dar 1909 metais).
Stiprėjant rusifikacijos tendencijoms, 1937 - 1938 metais rašyba taulų („karačajų – balkarų“) kalba buvo priverstinai pervesta į „kirilicą“ (Balkarijoje – 1937, Karačajuje – 1938 metais).
Taulai buvo sukilę prieš rusų valdžią XIX a. 7-ame ir 8-ame dešimtmetyje , taip pat laikotarpyje tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų. 1991 metų gruodžio mėnesį Kabardos – Balkarijos ASSR Aukščiausioji taryba buvo paskelbusi šios respublikos nepriklausomybę; deja, šis politinis projektas nebuvo realizuotas. Šiuo metu taulų tautybės sukilėliai dalyvauja visą Šiaurės Kaukazą apėmusiuose kovos veiksmuose prieš Rusijos kariuomenę ir jos represines struktūras.
Osetai ir digorai
Iki šiol kalbėjome apie tautas, kurias Rusijos valdžia bandė ir bando palaužti, dirbtinai skaldydama jas į neegzistuojančius smulkesnius „etnosus“. Bet „Blogio imperija“ taiko ir kitą „tautinės politikos“ modelį, kai skirtingos (nors ir giminingos) tautos yra traktuojamos kaip vieninga tauta. Kadangi jau aptarėme kitų Šiaurės Kaukazo tautų likimus, pažvelkime ir į tai, kas yra išdarinėjama vadinamojoje Šiaurės Osetijos – Alanijos respublikoje.
Pirmiausia – apie jos pavadinimą. Iš tikrųjų tai ne „Šiaurės“, o tiesiog Osetija („Iriston“), nes jokios „Pietų Osetijos“ nėra. Yra tik Kartlijos istorinė sritis Gruzijoje , kurioje prieš kelis šimtmečius Gruzijos karaliai leido kurtis osetų (osetinų) valstiečiams, bėgusiems iš Šiaurės Kaukazo nuo juos skriaudusių kabardiečių kunigaikščių. Didysis tautų kiršintojas J.Stalinas jų koncentracijos vietoje įkūrė vadinamąją „Pietų Osetijos autonominę sritį“, kuri šiuo metu yra okupuota Rusijos kariuomenės. Kremlius paskelbė šios jo aneksuotos Gruzijos dalies „nepriklausomybę“, kurios nepripažįsta nei viena civilizuoto pasaulio valstybė.
Bet šiuo atveju mus labiau domina Rusijos Federacijos subjektas - vadinamoji Šiaurės Osetija, tiksliau dvi joje gyvenančios tautos – patys osetai („iron“) ir digorai („digoron“). Oficialūs Rusijos šaltiniai iki šiol traktuoja pastaruosius kaip sudėtinę osetų tautos dalį, bet ar iš tikrųjų yra būtent taip? Kadangi oficiali statistika ignoruoja digorus kaip atskirą tautą, sunku tiksliai pasakyti, kiek jų yra iš tikrųjų. Tyrinėtojas M.Isajevas mano, kad digorai sudaro maždaug ketvirtadalį visų „statistinių osetų“, t.y. apie 150 tūkstančių; beveik visi jie yra susitelkę vakariniuose Šiaurės Osetijos – Alanijos rajonuose, kuriuos vadina Digorija („Digoriston“).
Pagrindinis bet kurios realiai egzistuojančios tautos požymis – jos narius vienijanti bendra savimonė. Bet osetai (ironai) ir digorai tokios neturi; osetų ir digorų kalbose nėra net bendro etnonimo, kuris reikštų osetus ir digorus kartu paėmus (tiksliau, toks etnonimas – „osetiny“ - egzistuoja tik oficialiuose Rusijos dokumentuose, kurie traktuoja digorus kaip osetų tautos etnografinę grupę). Nėra ir bendros osetams ir digorams kalbos – tarpusavyje jie susišneka tik rusiškai. Nieko tame nuostabaus, nes, kalbininkų teigimu, dabartinės osetų ir digorų kalbos išsiskyrė daugiau kaip prieš porą tūkstančių metų (palyginimui – pakankamai skirtingos lietuvių ir latvių kalbos išsiskyrė vos prieš 800 metų), todėl labai skiriasi šių kalbų fonetika, morfologija ir leksika.
Iki pat „perestroikos“ buvo ignoruojamas ne tik digorų tautos, bet ir jų kalbos egzistavimas. Jos vystymasis buvo dirbtinai varžomas visomis įmanomomis administracinėmis ir represinėmis priemonėmis, nors literatūra digorų kalba egzistuoja maždaug tiek pat, kaip ir osetų kalba – apie 300 metų. Vaikai buvo verčiami mokyklose mokytis svetimos ir jiems nesuprantamos osetų (ironų) kalbos. Tik prieš maždaug dvidešimt metų digorų kalbą pagaliau buvo leista dėstyti mokyklose; vėl leidžiama periodika ir knygos šia kalba, pradėjo darbą digorų teatras. Maža to, digorų kalba (kaip osetų kalbos „dialektas“) kartu su rusų ir osetų (ironų) kalbomis paskelbta oficialiaja Šiaurės Osetijos – Alanijos respublikos kalba (vadinamojoje „Pietų Osetijoje“ digorų nėra).
Nežiūrint to, valdžia ir toliau atsisako pripažinti digorus kaip atskirą tautą, o jų kalbą – kaip atskirą kalbą (ji iki šiol oficialiai laikoma vienu iš dviejų literatūrinių osetų kalbos dialektų; tai maždaug tas pats, jeigu įsivaizduojamoje bendroje Lietuvos – Latvijos valstybėje būtų naudojamos abi – lietuvių ir latvių kalbos, bet pastaroji oficialiai būtų traktuojama kaip lietuvių kalbos dialektas). Juolab neatsižvelgiama į digorų pageidavimus pervadinti Šiaurės Osetijos respubliką į Osetijos – Digorijos respubliką („Iriston – Digoriston“) arba sukurti atskirą Digorijos respubliką. Bet Kremliaus primestų problemų turi ne tik digorai, bet ir patys osetai.
Be digorų separatizmo (kuris yra objektyviai paaiškinamas), egzistuoja dar tikėjimo skirtumų problema, nes maždaug ketvirtadalis Šiaurės Osetijos osetų (ironų) yra musulmonai, o jų gyvenamos vietovės ribojasi su Kabarda ir Ingušija. Ir sovietiniais laikais, ir dabar Maskva pabrėžtinai remia osetus - stačiatikius konfliktinėse situacijose, periodiškai iškylančiose jų santykiuose su kitomis Kaukazo tautomis. Pastaraisiais metais tai pasakytina apie 1992 metų osetų ginkluotą konfliktą su vainachais – ingušais ir apie „savanorių“ iš Šiaurės Osetijos dalyvavimą Rusijos agresijoje prieš Gruziją.
Dėl šių priežasčių osetai – musulmonai daugiau identifikuoja save su kitais Šiaurės Kaukazo musulmonais, o ne su osetais – stačiatikiais, kurie suvokiami kaip rusų pakalikai. Panašus osetų – stačiatikių įvaizdis susidarė ir kitų Kaukazo tautų (išskyrus armėnus) tarpe. Todėl galima teigti, kad stačiatikių tikėjimo osetai – ironai (kaip Šiaurės Osetijoje, taip ir rusų okupuotoje Gruzijos dalyje) tapo Maskvos vykdomos imperinės politikos įkaitais.
Pabaigai – apie osetų naudotų rašto sistemų kaitaliojimą, kurį jų kalbai (digorų kalba, kaip jau minėjau, ilgus dešimtmečius apskritai buvo uždrausta) buvo primetusi SSRS valdžia. Nuo XVIII a. pradžios egzistavo osetų raštija kaip „kirilicos“, taip ir gruzinų raidyno pagrindu (tiesa, pastarasis neprigijo). 1923 metais osetai, kaip ir daugėlis kitų Rusijos tautų, pradėjo naudoti lotynų raidyną, tačiau jau 1938 metais Kremliaus valdovų nurodymu buvo priversti vėl grįžti prie „kirilicos” (Šiaurės Osetijoje) ir gruzinų raidyno (Gruzijos osetai); dar po šešiolikos metų, 1954 – aisiais, ir Gruzijos osetai turėjo pereiti prie „vienintelio teisingo“ rusiško raidyno. Juk išmokus „kirilicą“ lengviau išmokti rusų kalbą, o vėliau išvis pradėti ne tik kalbėti, bet ir mąstyti rusiškai (ir rusocentristiškai).
http://www.slaptai.ltTAUTINĖ POLITIKA RUSIŠKAI - 6 (ERZIAI IR MOKŠIAI)
Šaltinis - http://www.balsas.lt/naujiena/237580/ta ... s-pasaulis
2009.02.10 15:10
Imantas Melianas
Kaip jau minėjau ankstesnėse ciklo dalyse, bijodama pavergtų tautų sąmonėjimo ir numanomo jų pasipriešinimo vykdytam (ir dabar tebevykdomam) nutautinimui, Rusijos valdžia praktikavo (ir dabar praktikuoja) ne tik jų skaldymo, bet ir dirbtinio tautų „vienijimo“ politiką, kai skirtingomis kalbomis kalbančios ir skirtingą savimonę bei skirtingus savivardžius (etnonimus) turinčios tautos buvo skelbiamos vieninga tauta.
Viena didžiausių iš tokių dirbtinai sukonstruotų „ tautų “ Rusijoje yra „mordviai“, tiksliau jų vardu vadinamos dvi – erzių ir mokšių – tautos.
Mokšiai gyvena Mordovijos autonomijos („respublikos“) pietvakariuose, o erziai – šios autonomijos šiaurrytinėje dalyje. Rusiška statistika nefiksuoja erzių ir mokšių skaičiaus atskirai, tačiau tyrinėtojai mano, kad erziai sudaro maždaug du trečdalius, o mokšiai – apie trečdalį visų statistinių „mordvių“.
Pažymėtina, kad didesnė dalis erzių ir mokšių tautų etninės teritorijos liko už Mordovijos autonomijos ribų ir buvo įjungta į „rusiškų“ sričių sudėtį.
Negalima teigti, kad „ mordvių“ tautovardis yra dirbtinis arba niekad neegzistavęs. Panaši šaknis užfiksuota ir kitų rytų finų ir ugrų tautų etnonimuose – „komimort “ (komiai), „udmort “ (udmurtai), „ mari“ (mariai), „ muroma“ bei „meria“ (išnykusios finų tautos, iki XIII a. gyvenusios Vidurio Rusijoje), ir „magyar“ (skaityti „ madjar “ – vengrai).
Tai reiškia, kad senovės ugrofinai „mard/ madr“ vardu vadino jiems suprantamomis, giminingomis kalbomis (tarmėmis) kalbėjusius žmonės, o pats žodis turėjęs reikšti tiesiog „žmones“.
Iki šiol daugelio tautelių ir genčių savivardžiai reiškia „žmones“ arba „tikrus žmones“, taip išskiriant juos iš visų kitų, neva „netikrų“ žmonių. Geriausias pavyzdys – slavų tautų bendras savivardis „slovianie“, kilęs iš žodžio „slovo“ („žodis“) ir reiškiantis „žodžiais (t.y. suprantamai) kalbantys žmonės“. „Suprantamai kalbantiems“ žmonėms buvo priešpastatomi „nesuprantamai kalbantys“ arba „nebyliai“ – „niemcy“ (iš žodžio „niemoj/niemy“ – „nebylys“).
Bet grįžkime prie erzių ir mokšių etninės istorijos. Iki V - VI amžių jie iš tikrųjų sudarė vieningą tautą ir kalbėjo ta pačia kalba, tačiau vėliau dėl skirtingų vidinių ir išorinių priežasčių iš vieningos mordvių tautos pradėjo formuotis atskiros erzių ir mokšių tautos, o iš vieningos mordvių kalbos – atskiros erzių ir mokšių kalbos.
Manoma, kad artimi erzių ir mokšių giminaičiai buvo taip pat muromai ir meščiorai, ištirpę rusų kolonistų bangose dar XI – XIII a. Kitaip sakant, vieninga mordvių tauta (turėtume sakyti „senovės mordvių“, nors kitokios – „dabartinės“ mordvių tautos tiesiog nėra) nustojo egzistavusi jau prieš pusantro tūkstančio metų.
Nenuostabu, kad šiuo metu žodžiai „mordviai“ („mordva“) ir „Mordovija“ išliko tik rusų kalboje – patys čiabuviai savo autonomiją vadina „Erzian‘ – Mokšan‘ “ (erziškai) ir „Erzėn‘ – Mokšėn‘ “ (mokšiškai).
Dabartinės erzių ir mokšių kalbos yra tiek nutolusios viena nuo kitos, kad jomis kalbantys žmonės susišneka tarpusavyje tik rusiškai.
Įdomu, kad istorinėse dainose, užrašytose rusų kalba Riazanės srityje XX a. pirmojo je pusėje, minimos „litvos ir mordvos“ kovos. Galimas dalykas, kad taip jose atsispindi dar priešistoriniai baltų ir rytinių finų genčių kontaktai (Pamaskvyje prie dabartinio Možaisko miesto gyveno baltai galindai, o šiek tiek į pietryčius nuo jų – finai muromai ir meščiorai), bet greičiausiai tai – jau XIV a. įvykių, kai Lietuva buvo prisijungusi Riazanės žemę, atspindys. Rusų įkurtą Riazanės miestą lietuviai prisijungė, tačiau greta gyvenusių erzių („mordvių“) žemių – jau nebe...
Dar po tūkstančio metų po mordvių protautės ir prokalbės skilimo – XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje erzių ir mokšių žemės buvo užkariautos rusų, kurie pabandė atversti juos į stačiatikybę (formaliai tokiais erziai ir mokšiai tapo XVIII a. viduryje, nors senos pagoniškos apeigos ir tradicijos išliko iki mūsų laikų).
Atitinkamai vietoje senos piktografinės rašto sistemos, kurią naudojo erziai ir mokšiai („sermat“ arba „teškst“), XVIII a. atsirado jų raštija „kirilicos“ pagrindu (nors pirmas iš mokšių kalbos paminklas buvo sukurtas dar XVII a. pabaigoje lotyniškais rašmenimis).
Kadangi erzių ir mokšių žemės buvo labai arti gyvybinių Maskvos valstybės centrų, nuo pat jų prijungimo prasidėjo masinė rusiška šių teritorijų kolonizacija, o nuo XIX a. – ir pačių erzių bei mokšių rusifikacija. Spaudžiami rusų, erziai ir mokšiai buvo priversti keltis į rytus – į retai gyvenamus plotus už Volgos, pietų Urale, pietvakarių Sibire ir šiaurės Kazachijoje.
Daugelyje vietovių ankstesnius krašto gyventojus priminė tik senieji vietovardžiai – Riazanė, Arzamasas (plg. su erzių savivardžiu „erzian“), Penza, Inza. Tautinę erzių ir mokšių kultūrą ir jų gimtasias kalbas bandė gaivinti XIX a. pabaigoje susiformavusi jauna jų inteligentija. Erzių ir mokšių tautiniai sąjūdžiai sustiprėjo XX a. p radžioje, ypač prasidėjus Rusijos imperijos byrėjimo procesui.
Didelę įtaką jiems darė brandus kaimynų totorių tautinis sąjūdis ir politinės permainos, vykusios pas erzių ir mokšių giminaičius prie Baltijos krantų – Estijoje ir Suomijoje. Deja, politinės aplinkybės nebuvo palankios, dėl ko nepavyko sukurti nei atskirų erzių ir mokšių valstybių, nei jų federacijos su kitomis Pavolgio ir Uralo tautomis.
Pilietinį karą Rusijoje laimėję bolševikai, siekdami pažaboti pavergtų tautų pasipriešinimo judėjimą, pradėjo steigti nepriklausomų valstybių tariamus pakaitalus – vadinamąsias tautines autonomijas. Taip 1930 metais buvo įsteigta ir Mordovijos autonominė sritis (1934 metais pertvarkyta į ASSR).
Pažymėtina, kad taip pat, kaip ir Rusijos imperijos laikais, komunistinė Maskvos valdžia atsisakė pripažinti realiai egzistuojančias erzių ir mokšių tautas ir toliau traktavo jas kaip įsivaizduojamos “mordvių ” tautos etnografines grupes .
Didesnė dalis jų etninės teritorijos buvo įjungta į vadinamųjų “rusiškų” sričių (Nižnij Novgorodo , Samaros , Uljanovsko , Penzos ir Riazanės) sudėtį, tačiau ir pačioje Mordovijos autonomijoje jie šiuo metu sudaro tik trečdalį visų jos gyventojų.
Tokiu būdu beveik trys ketvirtadaliai erzių ir mokšių atsidūrė už “savo” autonomijos ribų - srityse , kuriose jie neturi jokių sąlygų puoselėti savo tautiškumą. Nepalankios etnokultūrinės ir etnopolitinės raidos sąlygos privedė prie to, kad erziai ir mokšiai (taip pat statistiniai karelai, aptarti pirmoje šio straipsnių ciklo dalyje) yra vienintelės Rusijos tautos, kurių skaičius jau ilgą laiką ne auga, o mažėja.
Prieš šimtą metų erzių ir mokšių kartu paėmus buvo virš pusantro milijono žmonių, o šiuo metų – tik apie 1200 tūkst ., iš jų erzių – 800 tūkst. (Mordovijoje – 200 tūkst.), o mokšių – 400 tūkst. (Mordovijoje – 100 tūkst.).
Iš dalies Maskvai pavyko pasiekti savo tikslą – maždaug 300 tūkst. erzių ir mokšių (ypač gyvenančių už Mordovijos autonomijos ribų) jau nemoka savo gimtųjų kalbų net pasyviai (ne tik kad nekalba jomis, bet ir nesupranta erziškai arba mokšiškai ), dėl ko jie pradeda identifikuoti save taip pat, kaip juos identifikuoja rusai ir kiti aplinkiniai – tiesiog “mordviais”.
Turint omenyje, kad didelė jų dalis yra paprasti miesto ir kaimo darbininkai, patiriantys aplinkinių patyčias dėl savo neva “juokingos” tautybės ( rusiškai etnonimas “mordva” liaudiškos etimologijos lygmenyje asocijuojasi su žodžiu “morda” – “snukis”), daugelis jų linksta pasikeisti tautybę ir tapti “normaliais rusais”.
Paskutinį kartą tautiniai erzių ir mokšių judėjimai buvo suaktyvėję maždaug prieš dvidešimt metų, vykstant vadinamajai “perestroikai” (tuo metu buvo įkurta ir Lietuvos erzių draugija - deja, neišlikusi iki šių dienų). Pradėjo veikti tautinės organizacijos , kurios kėlė ne tik etnokultūrinius, bet ir politinius reikalavimus – pavyzdžiui, jos reikalavo prijungti prie Mordovijos ASSR kitas erzių ir mokšių kompaktiškai gyvenamas teritorijas, pervadinti ją Erzijos – Mokšijos ASSR (kaip ji iki tol jau buvo vadinama erzių ir mokšių kalbomis, kuriose nėra žodžių “mordviai” ir “Mordovija”), suteikti erzių ir mokšių kalboms valstybinių kalbų statusą, pervesti erzių ir mokšių kalbų rašybą iš “kirilicos” į lotynų raidyną, o 1991 metais – suteikti jų bendrai autonomijai sąjunginės respublikos teises (t.y. išstoti iš Rusijos SFSR sudėties).
Kaip žinome, demokratija Rusijoje taip ir neįsitvirtino. Neišsipildė ir sąmoningų erzių ir mokšių tautų atstovų lūkesčiai; dar mažiau jų liko po to, kai šalyje įsitvirtino represinis – oligarchinis V.Putino režimas.
Tiesa, 1995 metais erzių ir mokšių kalbos formaliai buvo paskelbtos valstybinėmis Mordovijos „respublikos“ kalbomis (šalia rusų kalbos), bet tai liko tik tuščia deklaracija. Nežiūrint to, kad erziai ir mokšiai iki šiol išlieka kaip pakankamai skaitlingos tautos, Kremliaus vykdomos politikos pasekoje XXI amžiaus viduryje jų gali nelikti.
Šaltinis: http://www.slaptai.lt
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 14 Lap 2010 23:37. Iš viso redaguota 1 kartą.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
