Keltų kalbos
http://lt.wikipedia.org/wiki/Kelt%C5%B3_kalbos
Keltų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos kalbos, kilusios iš bendros keltų prokalbės. Jomis buvo kalbama didelėje vakarų Europos dalyje - nuo Biskajos įlankos ir Šiaurės jūros vakaruose iki Reino ir Dunojaus bei Juodosios jūros rytuose. Dalis keltų (galatai) buvo persikėlę į Mažają Aziją (dab. Turkijos teritorijoje).
Keltų prokalbė skilo į keturius pošeimius:
* galų į kurį be galų kalbos įėjo jai artimos lepontų, norių, galatų kalbos. Jomis kalbėjo keltai, gyvenę teritorijoje nuo dabartinės Prancūzijos iki Turkijos ir nuo Belgijos iki šiaurinės Italijos.
* Keltiberų, kuria senovėje kalbėta Iberijos pusiasalyje, šiuolaikinės Portugalijos šiaurėje ir centre, dabartinėje Galisijoje, Astūrijoje, Kantabrijoje, Aragone ir Leone.
* Goidelų, į kurį įeina airių kalba, Škotų gėlų kalba ir mensiečių (Meno Salos) kalba.
* Britų, į kurį įeina valų (velsiečių) kalba, bretonų kalba, kornų kalba, kambrų kalba ir galbūt piktų kalba.
Dabar keltų kalbomis kalbama tik kai kuriose Didžiosios Britanijos vietovėse, Meno saloje, Airijoje ir Bretanėje (šiaurės vakarų Prancūzijoje).
Keltų kalbos - nykstančios, Britų Salyne jas paveikė anglų kalba, o Bretanėje - prancūzų.
Airių kalbą Airijoje gerai moka tik penktadalis gyventojų.
Škotijoje škotų gėlų kalbą vartoja apie 1,5 % regiono gyventojų, nors kalba ant išnykimo ribos, pastaruoju metu reikalai juda škotų gėlų kalbos naudai.
Meno saloje dalis gyventojų dar moka senąją keltų kalbą, ten kalba į pražūtį taip sparčiai neeina.
Kornų (Kornvalio) kalba 1777 jau buvo mirusi, tačiau dabar atkurta ir ją moka keli tūkstančiai žmonių, jos perspektyvos geros.
Bretonų kalba sparčiai nyksta.
Geriausia padėtis valų kalbos, ją Velse vartoja apie 25 % žmonių.