Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 01 Lap 2024 02:50

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: Olegas Truchanas
StandartinėParašytas: 23 Vas 2012 17:00 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27412
Miestas: Ignalina
Legenda ir tiesa apie Olegą Truchaną


http://www.respublika.lt/lt/naujienos/k ... _truchana/

(nuotraukos)
2012 vasario mėn. 23 d. 14:46:26
Giedrė MILKEVIČIŪTĖ, “Respublikos” žurnalistė

       Kas tas Olegas Truchanas (1923-1972), kurio vardu Šiauliuose yra pavadinta gatvė?

       Apie jį daugiausiai žino šiauliečiai, na dar tie, kurie domisi mūsų kraštiečių žygiais po pasaulį ir jame paliktais pėdsakais.

       „Šio žmogaus vardą iš tiesų verta įrašyti greta mūsų gerai žinomų keliautojų ir tyrinėtojų Mato Šalčiaus ir Antano Poškaus vardų“, - įsitikinęs šiaulietis kultūrologas ir nepailstantis keliautojas Jonas Nekrašius.

Paveikslėlis

ATMINIMAS. Lietuvos ir Tasmanijos legenda fotomenininkas ir gamtos sergėtojas Olegas Truchanas.

       Jis pasišovė knygoje išsamiai papasakoti Lietuvos žmonėms apie savo žymųjį kraštietį, kurį Tasmanijos salos ir Australijos žemyno gyventojai mena kaip nenuilstantį laukinės gamtos puoselėtoją, fotografą ir didelės širdies žmogų.

Vaistų nuo smalsumo nėra


        Būdamas aistringas kelionių mėgėjas, Šiaulių universiteto Filosofijos ir antropologijos katedros lektorius J.Nekrašius, iš prigimties smalsus ir savo krašto istorija besidomintis žmogus, paprasčiausiai negalėjo nenuvykti ten, kur žinomi išeivio iš Lietuvos darbai. Jo vardu pavadinti kalnas Vakarų Australijoje ir kalva, taip pat retų augalų draustinis ir kt.

        „O.Truchanas save laikė lietuviu, nors jo mama turėjo ukrainietės, o tėvas rusų tautybės kraujo, ir visur, kur jam teko gyventi, pabrėžė, kad yra lietuvis. Šis žmogus net atsisakė siūlomos Australijos pilietybės, o dokumentuose ir liko Lietuvos piliečiu.

        Jis vienintelis lietuvis, kurio portretas yra Australijos šlovės galerijoje, kurioje įamžinti iškiliausi žemyno tyrinėtojai, menininkai ir keliautojai.


        Tad kaip nepasidomėti šio žmogaus nuopelnais? Jo gyvenimo žygiai prasidėjo Šiauliuose, kur prabėgo vaikystė ir jaunystė. Olegas buvo pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis ir į užsienį pasitraukė tik dėl to, kad jam grėsė suėmimas, ir, ko gero, KGB rūsiai arba dar blogiau“.

        Prieš kelerius metus per surengtą ekspediciją Australijos pietuose esančioje Tasmanijos saloje J.Nekrašius iš vyresnės kartos vietos gyventojų išgirdo ne vieną pasakojimą apie savo knygos herojų.

        Bet pirmiausia jis susipažino su Olego žmona Melva ir dukra Anita (O.Truchanas turėjo dvi dukras ir sūnų,- aut. past.), kurios 2000 metais lankėsi Šiauliuose, čia P.Višinskio bibliotekoje buvo surengtas prisiminimų apie šį plataus akiračio žmogų vakaras ir atidaryta spaudinių bei fotografijų paroda. Buvo demonstruojamos spalvotos skaidrės su O.Truchanovo įamžintais Tasmanijos vaizdais ir jo atminimui Australijoje sukurtas filmas „Olego dvasia“ („The Spirit of Olegas“).

        J.Nekrašius tuomet matė, kaip iš renginio skirstėsi žmonės dvasiškai pakylėti, paveikti keliautojo asmenybės, iš kurios verta pasimokyti meilės žemei ir jos turtams, juos tausoti bei gelbėti nuo išnykimo. Tada jam ir kilo mintis parašyti knygą.

        „Prisiliesti prie šios asmenybės ir veiklos galėjau tik kitų žmonių padedamas. Be jų paramos tai padaryti būtų neįmanoma, nes karas išblaškė jo artimuosius, pažįstamus ir draugus po visą pasaulį. Kai rašiau knygą, atsiliepė daug O.Truchaną pažinojusių žmonių, bendramokslių ne tik iš Lietuvos, Australijos, bet ir Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados. Kai kuriuos jų prisiminimus įtraukiau į knygą. Tačiau daugiausia man padėjo šio žmogaus legendos žmona Melva, kurią jis surado Tasmanijoje ir vedė 1956 m., sesuo Nina Kantvilienė ir jos sūnus mokslų daktaras Gintaras Kantvilas, - pasakojo J.Nekrašius. - Viename iš man siųstų laiškų Melva rašė: „Jis nepaprastai rūpinosi Australijos gamta. Jam ypač buvo svarbu išsaugoti pirmapradę, civilizacijos dar nesužalotą gamtą. Tasmanijoje pirmiausia tyrinėjo tą salos dalį, kuri tebebuvo laukinė, daug kam nežinoma, neaprašyta. Ir fotografavo jis dažniausia laukinės gamtos kampelius“.

        Ir dar, pasak Olego žmonos, jis labai ilgėjosi Lietuvos. Turėjo gražų balsą ir mėgo lietuviškas dainas, kurios jai pasirodė liūdnos. Tos dainos buvo apie mišką, atstumtą meilę, išsiskyrimą... „Olegas dar labai gražiai pasakodavo apie beržų giraites ir su meile prisimindavo jų grožį. Dabar galiu suprasti jo meilę Lietuvos žemei. Tai labai svarbu, norint apskritai suvokti, iš kur jis sėmėsi tos meilės žemei“.

Ledai pajudėjo ir Lietuvoje


       Apie išeivį iš Lietuvos Tasmanijos tyrinėtoją ir fotografą O.Truchaną išsamiau rašyti pradėta tik atkūrus nepriklausomybę. Pasirodė vienas kitas straipsnis spaudoje. Šiaulių P.Višinskio biblioteką pasiekė išsami Makso Anguso knyga anglų kalba „Olego Truchano pasaulis“, o aplankiusios Lietuvą jo žmona Melva ir sesuo Nina pasirūpino ir tuo, kad pasiektų nuotraukos ir kita medžiaga.

       Rėkyvos ežere jau dešimt metų kiekvieną vasarą rengiamos buriavimo regatos Olego Truchano taurei laimėti. 2003 metais buvo iškilmingai paminėtos šio žymaus žmogaus gimimo metinės ir pristatytas dar vienas dokumentinis filmas „Neištirtas kraštas“, pasakojantis apie O.Truchano ir jo mokinio fotografo Peterio Dombrovskio gyvenimą ir veiklą saugant gamtą.

       Prie ežero iškilo originalus tautodailininko Zenono Lažinsko sukurtas koplytstulpis tautiečio atminimui, studentai rašė referatus apie jo veiklą, o 2007 m. Šiaulių vakarinėje dalyje gatvė pavadinta jo vardu.

       Prie šios neeilinės asmenybės įamžinimo prisideda ir išsami gausiai nuotraukomis iliustruota „Minties“ leidyklos išleista knyga „Olegas Truchanas - Lietuvos ir Australijos legenda“. Jos autorius pats surengė kelias ekspedicijas O.Truchano keliais: 2005 metais - po Bavariją ir 2008 metų vasarį - į Tasmanijos salą.

       J.Nekrašius pasidomėjo ir sudėjo į knygą viską, ką tik pavyko sužinoti apie O.Truchano gyvenimą Lietuvoje ir svetur. „Mane sužavėjo šio žmogaus išradingumas: jis, vienas geriausių jaunųjų Lietuvos buriuotojų, pasirodo, pats buvo pasigaminęs mažą buriavimo valtelę ir buriavimo roges. Beje, su savo paties pasidirbta kanoja jis plaukė ir srauniomis Tasmanijos upėmis, kurių vienoje, Gordono upėje, lygiai prieš 40 metų ir nuskendo“.

Paveikslėlis

ATMINIMAS. Lietuvos ir Tasmanijos legenda fotomenininkas ir gamtos sergėtojas Olegas Truchanas. Jo atminimą australiečiai įamžino unikalių šio krašto pušų draustinyje

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Olegas Truchanas
StandartinėParašytas: 24 Vas 2018 20:48 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27412
Miestas: Ignalina
Olegas Truchanas. Vaikis iš Šiaulių, tapęs Tasmanijos legenda


http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... nda/168529

Vitalijus Gailius
2018 Vasario 24 d.

Paveikslėlis

Olegas Truchanas (1960 m.). Autorius nežinomas.

Moderniosios Lietuvos istorijoje, šįmet mininčioje šimtmečio sukaktį, apstu įspūdingų ir drąsių žygių įvairiuose pasaulio kampeliuose surengusių keliautojų. Daugelis vaikystėje susižavėję žvelgėme į dėdę – Matą Šalčių – ant motociklo pabuvusį svečiuose pas keturiasdešimt tautų.

Kelionėse pastarąjį lydėjęs, bet atsiminimuose nutylėtas kolega Antanas Poška irgi aukso raidėmis įsirašė į Lietuvos keliautojų istoriją. Grįžtant prie mūsų dienų, turbūt nerastume tokių, kurie bent viena ausimi nėra girdėję apie Vladą Vitkauską, įkopusį į aukščiausias visų žemynų viršukalnes. Gaila, bet pernai netekome į aplink Himalajų kalnyną esančias tautas ne vieną ekspediciją surengusio Pauliaus Normanto ir nuo šiaurės iki pietų Afriką nedideliu motocikliuku perskrodusio Kazio Almeno.

Tačiau tarp šių gana plačiai žinomų pavardžių esama tokių, kurie pas mus kiek primiršti ir jų atminimas kur kas gyvesnis toli nuo gimtinės. Vienas tokių – Olegas Truchanas – jo gyvenimo istorijos pėdsakai kur kas ryškesni tolimojoje Tasmanijoje.

Paveikslėlis

Olegas Truchanas (1971 m.). Ralpho Hope'o-Johnstone'o nuotr.

Jaunystės dienos Šiauliuose


Olegas Truchanas gimė 1923 m. rugsėjo 22 d. Šiauliuose. Šeimoje nebuvo vienintelis vaikas, turėjo seserį Niną. Abu jo tėvai kilę iš ukrainietiškų šeimų. Tėvas Eduardas Truchanas gimė Žytomyre (Šiaurės Vakarų Ukraina), mama Tatjana, nors ir gimusi, augusi Šiauliuose, pagal tėvų liniją laikytina ukrainiečių tautybės. Jos tėvas – Vasilijus Jakovlevičius Bronovickis-Baranenka – buvęs Šiaulių apskrities gydytojas ir valstybės patarėjas, o mama – Glafira Andrejevna Kotlereckaitė.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Olego mama su šeima pasitraukė į Ukrainą. Ten susipažino su būsimu savo vyru – Eduardu, kuris tuo metu gyveno ir dirbo Kijeve. Tačiau Rusijos teritorijas apėmus 1917 m. revoliucijai ir didėjant represijų mastams, jis atvyko į Tatjanos gimtinę Šiaulius.

Olego jaunystės dienos prabėgo netoli Talkšos ežero, Padirsių gatvėje. Šioje gatvėje jo šeima gyveno iki 1942-ųjų. Vėliau dėl vokiečių okupacijos padarinių gyvenamąją vietą teko ne kartą keisti.

Gyvendamas Šiauliuose O. Truchanas iššniukštinėjo ne tik visai šalia namų esančio Talkšos ežero krantines, bet ir Bubių, Rėkyvos, Kurtuvėnų apylinkes, o kartą pėsčiomis nuėjo iš Šiaulių į Palangą. Kartkartėmis Olegas savo draugams surengdavęs išvykas po gimtuosius kraštus, tačiau į žygius dažniausiai išsiruošdavo vienas. Gausios kompanijos jam neatrodė patrauklios gamtos pažinimo kely.

Anuomet Talkšos ir Prūdelio ežeruose iš Kauno atvykęs treneris mokydavo vietos jaunimą plaukimo paslapčių. O. Truchanas susidomėjo šia sporto šaka. Jis netruko tapti vienu stipriausių plaukikų Šiaulių jaunimo gretose.

Vienos iš keturių gamtos stichijų – vandens – sužavėto jaunuolio dėmesį taip pat kaustė buriavimas. Jis priklausė Šiaulių buriuotojų klubui ir reguliariai treniruodavosi Rėkyvos ežere. Gerai įvaldęs „Finn“ klasės jachtų valdymą, Olegas buvo ištrinktas kandidatu į šios klasės jachtų regatą 1940-ųjų Tokijo olimpinėse žaidynėse, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo žaidynės neįvyko. 1943 m. vykusiame pirmajame Lietuvos mažųjų jachtų – jolių – čepionate, kuriame dalyvavo geriausi buriuotojai iš Vilniaus, Kauno ir Šiaulių, O. Truchanas finale, kuriame varžėsi trys šiauliečiai, iškovojo bronzą, o komandinėje įskaitoje su Šiaulių atletais užėmė pirmą vietą. Tąsyk O. Truchanas buvo pripažintas geriausiu Lietuvoje buriuotoju jaunimo kategorijoje.

Nežinia, buriavimas ar gamta pasirinko Olegą, ar Olegas – gamtą, bet gimtinėje tarp jų užsimezgęs glaudus ryšys niekada nenutrūks, o plaukimo ir buriavimo įgūdžiai taps neįkainojami braunantis per nepažintus Tasmanijos kampelius.

Paveikslėlis

Pederio ežero paplūdimys (1969 m.). Olego Truchano fotografija.

Antrasis pasaulinis karas ir pasitraukimas į Vakarus


Ligtolinę pasaulio santvarką negrįžtamai sujaukęs Antrasis pasaulinis karas neaplenkė ir Lietuvos. 1940 m. ją okupavo Sovietų Sąjunga, dar po metų – nacistinė Vokietija. Galiausiai nuo pastarųjų lietuvius „išvadavusi“ Raudonoji armija penkis dešimtmečius niekaip nenorėjo susivokti, kad vertėtų pasitraukti iš užimtų teritorijų.

Krašto valdymą perėmus sovietams, O. Truchanas netruko susidurti su režimo darbo metodais. Nusprendęs kartu su kolegomis iššniukštinėti po Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Povilo katedra esančius požemius, apie kuriuos netrūko legendų, Olegas bei jo bičiuliai buvo sučiupti sovietinių pareigūnų. Po ilgų tardymų, norint atskleisti galimą antisovietinę veiklą, jaunuoliams tąsyk pavyko išnešti sveiką kailį.

Igno Šeiniaus aprašytąjį Raudonąjį tvaną išstūmusi nacistinė Vokietija tęsė teroru grįstą politiką ir krašto alinimą. O. Truchanas tuo metu dirbo Šiaulių miesto komisariate, kur turėjo prieigą prie spausdinimo mašinų. Jaunuolis nutarė tuo pasinaudoti. Neapsikentęs nežabotos vlasovininkų* savivalės parengė atsišaukimą. Apie tai sužinoję vokiečių pareigūnai susidomėjo O. Truchanu. Šiam aiškinant, kad atsišaukimas nukreiptas ne tiesiogiai prieš Vokietiją, bet prieš vlasovininkus, rodosi, pastarieji toliau pernelyg jaunuolio nespaudė.

1944 m. O. Truchanas įstojo į gen. Povilo Plechavičiaus Lietuvos vietos rinktinę, tačiau paaiškėjus nacistinės Vokietijos siekiams paversti ją dar vienu savo įrankiu, gen. P. Plechavičius spėjo duoti įsakymą dalinių vadams nepaklusti nacių reikalavimams ir karius paleido neribotų atostogų. Gegužės mėnesį rinktinė buvo panaikinta. O. Truchano tėvai ir sesuo Nina 1944 m. liepos viduryje pasitraukė į Vokietiją. Jis pats kurį laiką dar liko gimtinėje, tačiau metų pabaigoje apsisprendė trauktis įkandin šeimos.

Paveikslėlis

Pederio ežeras (1970 m.). Olego Truchano fotografija.

Gyvenimas Bavarijoje


Pasitraukęs iš Lietuvos O. Truchanas atsidūrė Vokietijoje, Bavarijoje. Jo laikinais namais tapo Bambergo perkeltųjų asmenų stovykla. Ten jis sutiko ir savo tėvus. Gyvenimas svetur nebuvo lengvas. Miestuose žiojėjo bombų duobės, į dangų žvelgė tik vieniši pastatų likučiai, o gyventojų pilvai gurgėjo nuo maisto stygiaus.

O. Truchanas netrukus įsidarbino metalo fabrike, o 1946 m. persikėlė į Miuncheną. Ten įstojo į UNRRA** universiteto Teisės fakultetą, kuriame mokėsi iki jo uždarymo 1947-ųjų vasarą. Gyvenant Bavarijos sostinėje atsirado galimybė lankyti treniruotes uždarame miesto baseine. Olegas nepraleido šio puikaus šanso sugrįžti į plaukimo takelį. Puikūs plaukimo įgūdžiai kartą jam leido prasimanyti net maisto.

Kaip byloja istorija, ankstyvą pavasarį būrelis lietuvių sėdėjo ant Izaro upės, tekančios per Miuncheną, krantinės. Staiga vienas iš kolektyvo paklausė, ar kas išdrįstų perplaukti šią upę, kurioje dar matėsi slenkančios ledo lytys. Teigiamą atsakymą ištarė Olego lūpos. Su iniciatoriumi sutarę, kad sėkmės atveju plaukikas gaus duonos kepalėlį, jis šoko upėn ir sėkmingai ją perskrodė.

Kasdienybė Bavarijoje nesisuko vien apie darbą, mokslą ir plaukimą. O. Truchanas turėdamas laisvą minutę stengdavosi ištrūkti į gamtą. Keliaudavo į aplinkinius miškus, bet labiausiai jį žavėjo kalnai, kurių paslaptingos traukos jis negalėjęs pajusti gyvendamas Lietuvoje. Olego bičiulis Vincas Binkis prisimena, kaip Olegas, paklaustas, ką jis tuose kalnuose matąs, atsakė: „Vincai, aš tau į tą klausimą negaliu atsakyti, ką aš matau. Tu pats turi pamatyti visa tai, bet ar pamatysi tai, ką aš matau, aš nežinau. Aš negaliu tau perduoti, ką aš jaučiu kalnuose.“ Pakerėtas kalnų O. Truchanas domėjosi alpinizmu ir įveikė aukščiausią Vokietijos viršukalnę Cugšpicę.

Studijuodamas UNRRA universitete Olegas rimtai pasinėrė į fotografiją. Universitetas turėjo savo fotolaboratoriją, todėl ryškinti užfiksuotus gamtos kadrus O. Truchanui nebuvo sudėtinga. Ilgainiui fotokamera tapo neatsiejama jo ekspedicijų dalimi.

1947 m. pabaigoje atsivėrė galimybė vykti toliau į Vakarus. Dalis pabėgėlių traukė į Didžiąją Britaniją, Belgiją, dalis rinkosi tolimesnius kraštus – Kanadą ar JAV. Norintiesiems išvykti reikėjo pereiti ilgas procedūras (gauti darbo leidimus, sveikatos pažymas ir kt.), todėl tik 1949-ųjų sausį Olegui pavyko išvykti į tolimąją Australiją.

Paveikslėlis

Pederio ežeras (1970 m.). Olego Truchano fotografija.

Paskyrimas į Tasmaniją


1949 m. vasario 23 d. laivas su keleiviais, tarp kurių buvo ir O. Truchanas, atplaukė į Melburno uostą. Atvykėliai buvo nusiųsti į Bonegilos pabėgėlių stovyklą. Čia Olegas visus norinčiuosius mokė plaukti, o pats nusprendė perplaukti Murėjaus upės užtvanką.

Neilgai trukus Olegas buvo paskirtas darbams į Tasmanijos cinko kasyklas. Pagal galiojančią tvarką buvo privaloma dvejus metus atidirbti paskirtoje darbo vietoje. O. Truchanas triūsė Risdono cinko fabrike, įsikūrusiame netoli Tasmanijos sostinės Hobarto, kuriame gyveno jo sesuo su vyru bei tėvai. Atidirbęs numatytą laiką, O. Truchanas patraukė artimųjų link. Įsidarbino braižytoju Hobarto hidroelektrinių komisijoje, kurioje darbavosi iki 1971-ųjų.

Būtent Tasmanijos žemė tapo O. Truchano gyvenimo darbų liudininkė. Atsidūręs tolimojoje ir egzotiškoje saloje, berniokas iš Šiaulių išsyk susižavėjo vietos gamta. Ypač jį traukė salos pietvakarinė dalis, kurioje plytėjo iki tol jokio žmogaus akiai nepažinti kampeliai. Neturėdamas pakankamai lėšų (uždirbtų pinigų vos pakako pačiam prasimaitinti ir tėvams padėti) bent jau kurį laiką neturėjo galimybės įsigyti kokybiško inventoriaus žygiams, tačiau tai nenubloškė šalin jo aistros pažinti Tasmanijos gamtą. Į sunkiai įžengiamas salos vietoves, kaip ir jaunystėje, jis dažniausiai leisdavosi vienas, buvo itin pasitikintis savo jėgomis bei žiniomis.

Paveikslėlis

Federacijos viršukalnė. Olego Truchano fotografija.

1952 m. O. Truchanas įkopė į Federacijos viršukalnę. Niekieno nepadedamas, be profesionalios alpinizmo įrangos, tik su fotoaparatu ant kaklo, sunkia kuprine ant pečių ir, žinoma, su didžiuliu ryžtu jis pasiekė užsibrėžtą tikslą. Tai buvo pirmasis įkopimas į šią savo aukščiu neįspūdingą, tačiau reljefu itin sunkiai įveikiamą viršūnę. Iki tol tik 1949 metais po daugybės nesėkmingų bandymų Federacijos viršukalnę pavyko pasiekti alpinistų grupei, vadovaujamai Johnui Béchervaise'ui. Olego žygis tikslo link truko 28 dienas. Jų metu jis užfiksavo daugybę laukinės gamtos vaizdų, kuriuos sugrįžęs demonstravo viešose paskaitose.

Darbas, o nuo 1953 m. santuoka su vietos keliautojų klubo nare Melva Janet Stocks ir gimę vaikai (dukros Anita ir Rima bei sūnus Nikolas) glemžėsi vis daugiau O. Truchano laiko. Tačiau noras pažinti gamtą ir aktyvus laisvalaikis nepradingo iš jo gyvenimo. Kartu su žmona ir vaikais nuolatos iškylaudavo gamtoje, toliau plaukiojo ir vėlei bandė prisiminti fechtavimąsi, kurio iš vienos atsargos karininko buvo išmokęs dar Šiauliuose, bet suvis svarbiausia – toliau stebino vietos gyventojus savo ekspedicijomis.

O. Truchanas gilų pėdsaką įspaudė Tasmanijos upių pažinimo baruose. 1954 m. baidare įveikė Serpentaino upę. Bet tai tebuvo įžanga. Atsitiktinai aptikęs 1928-ųjų metų laikraščio „The Mercury“ numerį – jame rašyta apie keturių žygeivių bandymus prasibrauti pro įspūdingas Gordono upės išgraužas, – Olegas ėmėsi kurpti planus, kaip perplaukti šią upę. Laikraštyje aprašytiems asmenims tąsyk buvo kiek lengviau, nes dėl sausringos vasaros upės vanduo buvo gerokai nusėdęs. Nepaisydami to, jie tik iš dalies įveikė sudėtingus Gordono vingius.

Pirmasis O. Truchano bandymas – 1955 m. – nebuvo sėkmingas. Nepavyko prasibrauti pro gilų ir raizgų vingių bei krioklių kupiną tarpeklį, vedantį iš Pederio ežero Gordono upės link. Tačiau po trejų metų Olegas įveikė Gordoną su visomis jo sunkybėmis. Jis tapo pirmuoju žmogumi, perplaukusiu šią upę nuo ištakų iki žiočių. O. Truchanui pasirodžius Strahano miestelyje esančioje prieplaukoje, vietos vaikai paklausė, iš kur šis atplaukęs. Šiam atsakius, kad nuo Pederio ežero, vaikai žvelgė į jį apstulbusiomis akimis. Daugiau niekam nepavyko pakartoti šio žygio.

Vėlesniais metais jis leidosi Huono, Franklino, Davėjaus, Tenisono upėmis. 1960 m. plaukdamas Huono upe, nuo Skotso viršūnės iki Glen Huono, jis tris savaites irklavo nepažįstama Huono upe fotografuodamas ir kopdamas jos tarpekliais. Dalis maršruto iki tol nebuvo tirta, tad teko susidurti su dar neatrastais kriokliais ir kitais sunkumais. Tačiau įveikęs Gordoną Olegas susidorojo ir su šiuo iššūkiu.

Tokie jo žygiai neliko nepastebėti vietos gyventojų ir įstaigų. Salėse, kuriose Olegas pasakodavo apie savo ekspedicijas ir demonstruodavo jų metu darytas nuotraukas, rasti laisvą vietą darėsi sunku. Be to, jis sulaukė pasiūlymo dirbti instruktoriumi „National Fitness“ jaunimo stovyklose ir pasidalyti savo patirtimi su jaunaisiais gamtos mylėtojais.

Paveikslėlis

Rima ir Nikolas Truchanai Pederio ežero pakrantėje (1971 m.).

Juodasis antradienis. Aktyvėjanti gamtosauginė O. Truchano veikla


1966–1967 metais Tasmanijoje fiksuotas rekordiškai mažas kritulių kiekis. Pietryčių Tasmanijoje 1967 m. kilo milžiniškai gaisrai, vasario 7 d. jie pasiekė savo piką. Išdegė tūkstančių hektarų plotai. Per kelias valandas žuvo 64 žmonės, dar 900 buvo sužeisti, o 7000 liko be namų.

Ugnies siautėjimas, gavęs Juodojo antradienio vardą, palietė O. Truchano šeimą. Liepsnos pasiglemžė jų gyvenamąjį namą Hobarte. Ugnyje pranyko 1700 nuotraukų ir skaidrių, kuriose buvo užfiksuoti atokiausi Tasmanijos kampeliai, taip pat paties Olego rašyti kelionių dienoraščiai. Begalė vertingos informacijos ateities kartoms virto pelenais.

Milžiniški praradimai kėlė didžiulį apmaudą ir galėjo sužlugdyti psichologiškai, tačiau tvirto charakterio išeivis iš Lietuvos nepalūžo. Atstatė sudegusį namą, nors dirbo su hidroelektrinių statyba susijusioje įmonėje, vis aktyviau reiškėsi gamtosaugos klausimais. Pasak Olego žmonos Melvos, darbovietės vadovai stengėsi spausti jos vyrą, kad šis liautųsi siūlyti jiems neparankias idėjas, tačiau O. Truchanas savo vadovams atkirsdavo, kad po darbo valandų jis darąs tai, kas jam svarbiausia – rūpinasi gamtos išsaugojimu ir fotografuoja.

Savo ekspedicijų metu O. Truchanas atkreipė dėmesį, kad sparčiai nyksta paprastųjų drieksmių (lot. lagarostrobos franklinii) miškai, besidriekiantys netoli Denisono upės. Šios pūšys savo brandą pasiekia tik sulaukusios 500–1000 metų, o jų mediena beveik nepūva. Nieko keista, kad jas imta masiškai kirsti komerciniais tikslais. Apie 1968 metus O. Truchanas pradėjo aktyviai dirbti šių pušų išsaugojimo linkme. Rinko informaciją, kreipėsi į įvairias valstybines institucijas, kad šie unikalūs medžiai neliktų tik vadovėlinė egzotika. Po ne vienus metus trukusių pastangų galų gale atsakingos Australijos institucijos priėmė sprendimą įkurti paprastųjų drieksmių rezervatą, kuriam suteiktas O. Truchano vardas (ang. Truchanas Huon Pine Reserve).

Gamtą dievinęs šiauliškis ilgainiui prisijungė prie Tasmanijos gamtos apsaugos tresto ir Australijos gamtos apsaugos fondo veiklos, o 1971 m. pabaigoje sulaukė pasiūlymo dėstyti ekologijos ir aplinkos studijų paskaitų ciklą Tasmanijos koledže.

Septintojo–aštuntojo dešimtmečių sandūroje didžiausiu Olego rūpesčiu tapo Pederio ežeras ir Gordono upė. Jam kėlė nerimą intensyvi hidroelektrinių plėtra, neatsižvelgiant į laukinę Tasmanijos gamtą. Vis labiau išsikerojantis ekonominis interesas gamtą matė tik kaip pajamų šaltinį, o ne saugotiną vertybę. 1972 m. buvo priimtas sprendimas užtvenkti įspūdingo grožio Pederio ežerą. Šį ežerą O. Truchanas itin mėgo. Apkeliavo jį iš visų pusių daugiau nei 30 kartų. Atvykdavo čia su šeima, kolegomis. Jo dėka daugelis gyventojų atkreipė dėmesį į šį nuostabų gamtos stebuklą, nuolat atvykdavo juo pasigrožėti.

Kamuojamas baimės, kad viso to gali nebelikti, Olegas ryžosi pakartoti žygį Gordono upe. Prieš kelionę jis prasitarė: „Nenoriu vykti į šį žygį. Jis sunkus ir sekinantis. Aš pavargęs ir jau nebejaunas.“ Bet meilė gamtai nugalėjo. Vildamasis atkreipti dėmesį į ežero ir upės išsaugojimo būtinybę, keturiasdešimt aštuonerių O. Truchanas 1972 m. sausio 6 d., lydimas kolegos speleogo Kevino Kiernano, išvyko kartoti 1958-ųjų žygio.

Atvykus prie upės, Olegas nutarė baidare perplaukti ją ir nufotografuoti kitame krante pastebėtą jį sudominusį augalą. Tai padaręs jis grįžo atgal pasiimti palikto bagažo, tačiau bandydamas į krantą ištraukti baidarę paslydo ir įkrito į vandenį. Sraunios upės vilnys ėmė jį nešti. Nors ir būdamas puikus plaukikas, jis nepajėgė pasipriešinti gamtos stichijai. Praėjus trims dienoms O. Truchano kūnas buvo rastas įstrigęs tarp paskendusio medžio šakų. Vaikio iš Šiaulių gyvybė užgeso toli nuo gimtinės. Upė, kurią jis siekė išsaugoti, pasiglemžė savąjį gelbėtoją. Šeimos sprendimu Olego pelenai buvo išbarstyti virš Gordono upės.

Šis įvykis sukrėtė vietos bendruomenes narius, tačiau tąsyk užkirsti kelią hidroelektrinių plėtrai nepavyko. Pederio ežero unikalumas išliko tik O. Truchano ir jo kolegų fotografijose.

Paveikslėlis

Olego Truchano baidarė prie pirmojo Gordono upės plyšio (1958 m.). Olego Truchano fotografija.

Išeivio iš Lietuvos atminimas ir nuopelnai


O. Truchano vardas nenugulė po storu dulkių sluoksniu. Dokumentiniai filmai ir knygos ar fotoalbumai – tik nedidelė dalis to, kas byloja apie šį nepaprastai stipriu charakteriu ir meile gamtai pasižymėjusį išeivį iš Lietuvos.

Gimtinėje, ant Rekyvos ežero, jau bene šešiolika metų vyksta jachtų regata, kurios nugalėtojui įteikiama O. Truchano vardo taurė. Vakarinėje gimtųjų Šiaulių miesto dalyje nuo 2007 m. galima žingsniuoti jo vardo gatve. Retsykiais Lietuvoje ir ne tik vyksta parodos (viena paskutinių surengta 2017 m. rugsėjį Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje, o lapkričio mėnesį paroda svečiavosi Nacionaliniame Taraso Ševčenkos muziejuje Kijeve) ar atminimo vakarai Olego garbei.

Tačiau bene ryškiausi šio išeivio iš Lietuvos nuopelnai atsimenami Tasmanijoje. Nacionaliniame Australijos muziejuje rasite ekspoziciją, skirtą O. Truchano žygiams, aptiksite jo garbei pavadintų keliautojų klubų, skautų stovyklų ar alpinistų namelių. Olego sudaryti garsiniai vaizdo (skaidrių) filmai – „Žiema“, „Pederio ežeras“ ir kt. – ir Makso Anguso parengta knyga „The World of Olegas Truchanas“ yra įtraukiami į Pietų Australijos valstijos gimnazijų programas, su jais supažindinami šalies moksleiviai.

Daugelis puikiai žino aukščiausią Australijos viršukalnę – Kosciuškos kalną, pavadintą 1794-ųjų sukilimo vado garbei, tačiau Australijos žemėlapyje galima aptikti ir daugiau sąsajų su Lietuva turinčių geografinių objektų. Tai ne tik ankščiau minėtas paprastųjų drieksmių rezervatas, bet ir Hamerslio kalnagūbryje, Vakarų Australijoje, stūksanti Olego viršukalnė (1350 m.) ir Šiaurės Vakarų Tasmanijoje – Olego uola (629 m.). Be to, į rankas paėmę kokį nors vabzdžių žinyną nenustebkite atradę nanoplectrus truchanasi – Australijoje aptinkamą apsiuvų būrio vabzdį, kuriam vardą, pagal O. Truchano pavardę, suteikė Viktorijos nacionalinis muziejus.

O. Truchano fotografijų galima išvysti ant Tasmanijos pašto ženklų, o jo gyvenimo istorija ir nuopelnai itin ryškūs Australijos kultūriniame gyvenime. 1993 m. kovą Kanberos teatre buvo vaidinamas spektaklis „Vienatvė mano motina“ (angl. Solitude My Mother), paremtas O. Truchano gyvenimo istorija. Jo asmenybė apdainuota ne tik australų dainininko Bruce'o Morrisby Watsono dainose, bet ir 2007 m. graikų kilmės Tasmanijos kompozitoriaus Constantine'o Koukiaso pastatytoje operoje „Olegas“. Taip ir knieti savęs paklausti, ar daug turime tokių lietuvių, kurių garbei būtų statomos operos.

Žinoma, didžiausias O. Truchano nuopelnas – Tasmanijos ir Australijos gyventojų edukacija. Daugelį metų jiems nerūpėjo aplink plytintis laukinės gamtos grožis, bet jaunuolio iš daugeliui tenykščių mistiškai skambančios Lietuvos dėka pastangų jie naujomis spalvomis pamatė šalia jų tūnantį įstabų gamtos pasaulį. Kadaise Olego ištarti žodžiai: „Jeigu mes pajėgtume permąstyti savo santykį su po mūsų kojomis plytinčia žeme, jeigu tik galėtume verčiau būti prievaizdai, o ne užkariautojai, jeigu tik suprastume, kad žmogus ir gamta tėra nedalijamos visumos dalys – tuomet Tasmanija taptų ryškiai šviečiančiu švyturiu rūškaname, sustabarėjusiame ir dirbtiniame pasaulyje“, atrado atgarsį vietos gyventojų širdyse ir protuose.

O. Truchano mokiniai, kolegos, tokie kaip tarptautinę šlovę pelnęs gamtos fotografas Peteris Dombrovskis, ir vietos gyventojai aktyviai įsitraukė į gamtosaugos judėjimus. Jų pastangomis po daugelį metų trukusios kovos galiausiai 1983 m. pavyko sustabdyti Franklino užtvankos Gordono upėje statybų planus. Ši akcija laikoma viena reikšmingiausių gamtosaugos kampanijų Australijos istorijoje. Jei ne šviečiamoji O. Truchano veikla, tikėtina, kad šios užtvankos brėžiniai būtų virtę realybe ir negrįžtamai pakeitę šiandienės Tasmanijos veidą.

Paveikslėlis

Gordono upė. Peterio Dombrovskio fotografija.

Paveikslėlis

Franklandas, Pederio ežeras (1967 m.). Olego Truchano fotografija.

*Rusijos išvadavimo armija – rusų karinės pajėgos, Antrojo pasaulinio karo metu kariavusios nacių Vokietijos pusėje. Armiją sutelkė generolas Andrejus Vlasovas kaip opoziciją Stalinui. Nuo ją sultelkusio generolo vardo ir kilo pavadinimas vlasovininkai.

**Angl. sutr. United Nations Reliefand Rehabilitation Administration – tarptautinė organizacija, įkurta Jungtinėse Amerikos Valstijose 1943 m. Jos siekis – padėti ekonomiškai nuo karo nuniokotų valstybių žmonėms.

Bernardinai.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Olegas Truchanas
StandartinėParašytas: 19 Vas 2020 22:33 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27412
Miestas: Ignalina
Olegas Truchanas: lietuvis, atskleidęs australams jų šalies grožį


http://pasauliolietuvis.lt/olegas-truch ... ies-grozi/

Straipsnis spausdintas žurnalo „Pasaulio lietuvis“ 2018 m. gegužės (5/567) ir birželio-liepos (6-7/568) numeriuose.

Pasaulio Lietuvis
Bendruomenės Žurnalas

Paveikslėlis

Olegas Truchanas Bavarijos Alpėse 1946 m.

Jonas NEKRAŠIUS

Dažnai tik atsidūręs svetur, toli nuo tėvynės, žmogus geriau jaučia pasaulio grožį, žemės ir gamtos neatsiejamą ryšį. Jo svarbiausias siekis tampa perteikti tą jausmą aplinkiniams, išsaugoti gamtą ateinančioms kartoms. Tokią misiją visą savo gyvenimą vykdė iš Šiaulių kilęs lietuvis Olegas Truchanas (1923–1972), Australijos žemyne ir pasaulyje išgarsėjęs kaip gamtosaugininkas, keliautojas, fotografas ir Tasmanijos tyrinėtojas. Savo darbais jis sugebėjo nuo sunaikinimo apginti Australijos miškus, upes ir ežerus.

„Labai svarbu rūpintis gamta. Kodėl žemė neturėtų būti gražesnė tą dieną, kai mes ją paliekame, nei tą, kai mes į ją atėjome? Mes turime saugoti gamtą, o ne užkariauti ją“, – kalbėjo Tasmanijos legenda vadinamas Olegas Truchanas. Būtent didžiulė meilė gamtai, noras, pašaukimas išsaugoti ją ir išgarsino šį nepaprastą lietuvį, kuriam buvo labai svarbu išsaugoti natūralų grožį, gamtos ir žmogaus harmoniją.

Meilė ir pagarba gamtai neabejotinai savo šaknis turi jo lietuviškame auklėjime ir mokyme, toje aplinkoje, kuri suformavo jo pasaulėžiūrą ir įsitikinimus. Buvo ir tokių, kurie išgirdę pavardę abejodavo tuo, kad O. Truchanas yra lietuvis. Nors abu tėvai į Lietuvą atvyko iš Ukrainos, jo šaknys – lietuviškos, jis visada save laikė lietuviu ir tuo didžiavosi. Tai visuomet pabrėždavo. Simboliška tai, kad jis gimė Šiauliuose 1923 m. rugsėjo 22 d. – Saulės mūšio ir Baltų vienybės dieną.

Tai buvo neeilinė asmenybė: nuo pat vaikystės mylėjo gamtą, plaukiojimą, buriavimą. Baigiantis karui, pasitraukęs į Vokietiją ir būdamas išeivijoje, pasirinko gyventi tolimajame pietų žemyne. Slėpiningą gamtos grožį ir žavesį surado mažai tyrinėtoje Australijos saloje – Tasmanijoje. Keliaudamas ir fotografuodamas, užfiksavo žemės ir dangaus harmoniją, užburtą grožį, kurį tik nedaugelis matė ir juto. Gyvendamas šiame krašte, atkaklus keliautojas atidavė daug laiko ir jėgų, daug pastangų ir ryžto, kad būtų išsaugota unikalaus krašto gamta ir gyvūnija. Aktyviai dalyvavo Tasmanijos gamtos rezervatų apsaugos tarnybos darbe, keliautojų, alpinistų ir kanojininkų klubų veikloje, išgarsėjo kaip Tasmanijos pietvakarių tyrinėtojas.

Truchanas savo darbuose ir veikloje buvo bebaimis. Tačiau 1972 m. sausio 6 dieną jo ekspedicija į mažai tyrinėtas Tasmanijos vietas baigėsi tragiškai: upės vanduo pasiglemžė jo gyvybę. Gordono upės baseinas, mėgstamiausia jo tyrinėjimų ir ekspedicijų vieta, deja, tapo ir jo žūties vieta. Anuomet šis įvykis sukrėtė visą Australiją ir pasaulio lietuvių išeiviją. Knygos „The World of Olegas Truchanas“ autorius Maxas Angus rašė: „Olegas Truchanas tragiškai žuvo, kaip paprastai sakoma Biblijoje, jį pasiglemžus dviem stichijoms – ugniai ir vandeniui. Jį pasiglemžė upė, kurią jis visais įmanomais būdais bandė išgelbėti. Klasikinė mitologija neturi stipresnių pavyzdžių, kaip šito nepaperkamo žmogaus gyvenimas, kuris peraugo į legendą.“

Šiauliuose prabėgo O. Truchano vaikystė ir jaunystė – laimingiausias gyvenimo laikotarpis. Jo tėvai gyveno tame miesto rajone, kuris nuo seno buvo laikomas Chaimo Frenkelio odų fabriko darbininkų rajonu. Mokykloje Olegas buvo drausmingas, atkaklus, ryžtingas, stengėsi tarp draugų įgyti autoritetą, buvo kantrus, ištvermingas, grūdino valią. Rengdavo su draugais išvykas į gamtą, keliaudavo po vaizdingas Šiaulių apylinkes, Aleksandriją, Kurtuvėnus, iškylaudavo prie Talkšos, Rėkyvos ežerų. Jį traukė lietuviškų sodybų kaimai ir bažnytkaimiai, tyliai snaudžiantys miesteliai ir valsčiaus centrai, vaizdingos Šiaulių apylinkės, Salduvės ir Bubių piliakalniai, menantys istorines lietuvių kovas su kryžiuočiais.

Vaikai, pamėgę irstytis po Talkšą, dažnai nuplaukdavo į ežero vidurį, o ten, norėdami sukelti bangas, pradėdavo valtį smarkiai linguoti. Taip smarkiai linguodavo, kad vos vanduo per kraštus valties neužsemdavo. Olegas savotiškai mokėsi įveikti vandens stichiją ir tai buvo pirmosios buriavimo pamokos.

Nors Olego šeima gyveno miesto centre, Padirsių gatvėje, tai nesutrukdė atkakliam jaunuoliui nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens plaukioti ir buriuoti kiek toliau užmiestyje esančiame Rėkyvos ežere, kur tam buvo geros sąlygos. Vėliau, būdamas gimnazistu, jis pagarsėjo, kaip vienas geriausių jaunųjų buriuotojų Lietuvoje.

1934 m. baigęs Šiaulių mokytojų seminarijos pavyzdinę pradžios mokyklą, tais pačiais metais įstojo į Šiaulių valstybinę berniukų gimnaziją. Mokėsi gerai, buvo stropus, mėgo kūno kultūrą, domėjosi geografija, gamtos mokslais. Buvo muzikalus, turėjo gerą balsą ir klausą, mėgo dainuoti. Buvo santūrus, nemėgdavo girtis, neišsišokdavo, nesiveldavo į muštynes. Draugams visad buvo atidus, traukė aplinkinius savo nuoširdumu, sąžiningumu ir humoru. Visados tvirtai laikėsi savo nuomonės.

Olegas taip pat buvo jūrų skautas, mėgo vandens sportą, burinius laivus. Gabus, nagingas vyrukas mėgo meistrauti, pjaustydavo iš faneros dėžutes, darydavo burlaivių modelius. Pasigamino didelę vanderjolę, iš kažkur parsivežęs didelę jachtą, ją suremontavo ir buriavo. Kartu su kitais šiauliečiais V. Venckevičiumi, S. Nikolajevu, V. Gabecu, R. Veitu ir dar keliais entuziastais 1942–1944 m. visą laisvą laiką praleisdavo buriuodami Rėkyvos ežere arba budėdavo palapinėse netoli laivų prieplaukos, kurią buvo įsirengę savo rankomis.

Gimnazijos laikais buriavimas tapo didele aistra. Olegas gerai išmoko navigaciją, puikiai valdė jachtą, dalyvaudavo buriavimo varžybose. Nuo 1942 m. priklausė Šiaulių buriuotojų klubui. Jis buriavo „FIN“ klasės jachtą, kurią nebuvo taip jau lengva valdyti, ypač kai nėra jūrinių brizų. Už savo pasiekimus buriavime net buvo išrinktas kandidatu į Lietuvos rinktinę dalyvauti „FIN“ klasės jachtų lenktynėse Tokijo olimpinėse žaidynėse, bet šiai olimpiadai įvykti sutrukdė karas.

Martynas Brakas savo prisiminimuose rašė: „Su Olegu susipažinau Šiauliuose 1942 metais, kai iš Klaipėdos atsivežiau olimpinių jolių, t. y. mažų buriavimo laivelių, kurie idealiai tiko buriuoti Lietuvos ežeruose, tarp jų ir Rėkyvos prie Šiaulių. Pradėjom steigti Šiauliuose buriuotojų klubą ir pritraukti buriavimo entuziastų. Nors buriavimo sportas Šiauliuose buvo naujovė, greit susidarė gražus būrys jaunuolių, iš kurių Truchanas nuo pat pirmos dienos išsiskyrė kaip vienas geriausių tos naujovės entuziastų, sakyčiau net, kad jis buvo pats geriausias iš visų: visad pirmas, kur reikėjo griebtis darbo ir iniciatyvos. Kas vasarą rengdavom lenktynes, ir Olegas visad gebėjo pirmas gauti laimėjimo prizų. O. Truchanas visada buvo rimtas, kuklus ir nemėgstąs „didelių žodžių“. Bet jis vienas iš tų jaunuolių, kuriuos atsimenu geriausiai, iš gana skaitlingo šiauliečių buriuotojų būrio. Olegą į buriavimą traukė, kaip supratau, ne tik to sporto naujoviškumas, bet ypač ir jo romantiškoji pusė, galėjimas rungtis su gamtos jėgomis ir stichijomis, pamatyti tolimus ir viliojančius kraštus.“

1942 m. bebaigiant gimnaziją, Šiauliuose šeimininkavo vokiečių armija. Naktimis kaukdavo sirenos – taip buvo skelbiami oro pavojai. Vokiečiai suiminėdavo, gaudydavo jaunimą išvežti į darbus, žiauriai elgėsi su žydais. Olegas įsitraukė į pogrindinį darbą, kartu su draugais kūrė ir platino antifašistinius atsišaukimus.

Kai Lietuvą okupavo sovietai, jis buvo priverstas palikti Lietuvą. Kaip ir daugelį to meto lietuvių, neramino artėjanti fronto linija ir puolanti Raudonoji armija. 1944 m. rudenį Olegas kartu su draugais pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių jie dar pabandė pasipriešinti sovietų armijai Sedoje, bet nepavykus to padaryti, emigravo į Vokietiją.

Karas perskyrė Truchanų šeimą. 1944 m. liepos viduryje tėvai ir sesuo Nina paliko Šiaulius. Perėję sieną, iš pradžių jie gyveno Vokietijos mieste Bamberge, paskui kuriam laikui apsistojo miestelyje netoli Drezdeno, kur dirbo daržininkystėje. Tų pačių metų spalio mėnesį čia atvykęs Olegas įsidarbino metalo fabrike. Jis bendravo su kitais lietuviais, daug sportavo, rengdavo iškylas po apylinkes.

Karo pabaigą Truchanų šeima sutiko tame pačiame Bamberge. Kadangi už 25 km į rytus nuo Bambergo stovėjo sovietų kariuomenė, Olegas nenorėjo pasilikti tokioje nemalonioje kaimynystėje ir nutarė išvykti gyventi kur nors kitur. Jis norėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą ir specialybę, nes be jos gyventi svetimame krašte ir planuoti savo ateitį buvo labai sunku. Sužinojęs, kad Miunchene įkurtas UNRRA remiamas universitetas, į kurį buvo priimami jaunuoliai iš sovietų okupuotų šalių, jis padavė prašymą ir buvo priimtas į Teisės fakultetą.

Nuo 1946 m. pavasario Olegas pradėjo savo studijas Miunchene. Apsigyveno netoli universiteto, nuomojo butą iš vienos pagyvenusios bavarų šeimos. Gyvenimo sąlygos buvo nelengvos: mieste trūko maisto produktų, jautėsi nuolat alkanas. Pabėgėlius maitino JAV armija ir tarptautinės organizacijos, rėmė ir tarptautinė pabėgėlių organizacija PCIRO. Buvo įkurta perkeltųjų asmenų (DP) stovykla. Čia ir vėl sutiko lietuvių.

Miunchene Olegas pamėgo kalnų žygius ir rimtai susidomėjo fotografavimu. Apie savo pažintį ir kartu praleistą laiką Algirdas Nakas savo prisiminimų knygoje „Olego Truchano pasaulis“ rašė: „Sutikau Olegą 1946 m. Miunchene, UNRRA universitete. Mūsų polėkiai sutapo. Abu priklausėme Miuncheno vandens sporto klubui. Abu mėgome riziką, plaukiodavome po sraunią, pilną mažų krioklių, Izaro upę. Toks mūsų plaukiojimas buvo gana pavojingas, tad pritraukdavome nemažai žiūrovų, smalsuolių. Tai mums patikdavo ir dažnai pakartodavome savo puskilometrinį plaukiojimą po Izaro upę. Mes kartu su juo įstojome į Bavarijos alpinistų sąjungą. Olegas dar ir aktyviai dalyvavo kalnų fotografų draugijoje. Fotografuodamas gamtą ir siekdamas preciziškumo bei tobulumo, jis buvo nepaprastai kantrus ir išradingas. Jau tada išryškėjo ir susiformavo jo, kaip gamtos gynėjo ir tyrinėtojo, fotomenininko ir keliautojo, neeilinė asmenybė. Aš asmeniškai esu dėkingas Olegui už tą dviejų metų laikotarpyje man suteiktą galimybę jį pažinti, su juo bendrauti ir už galimybę iš jo surastų lobių, praturtėti. 1948 m. mūsų keliai išsiskyrė.“

Paveikslėlis

Bavarijos Alpėse 1946 m. Olego Truchano nuotr.

1947 m. UNRRA universitetas buvo uždarytas dėl sovietų diplomatų spaudimo. Olegas grįžo į Bambergo DP 6-ąją stovyklą. 1948 m. vasario mėnesį toji stovykla irgi buvo uždaryta ir dauguma lietuvių (apie 600 asmenų), tarp jų ir Olegas, perkelta į Garmišo-Partenkircheno (Garmisch-Partenkirchen) miestelį.

Gyvendamas Garmiše-Partenkirchene, Olegas keliaudavo po Bavarijos Alpės. Galėjo daugelį dienų vienas klaidžioti po kalnus ir miškus, nakvoti palapinėje, žliaugiant lietui leistis į tolimą žygį, kęsti badą ir nepriteklius. Fizinę jėgą ir tvirtą valią jis nuolatos savyje ugdė, tą perteikdavo ir savo draugams. Pamilęs Bavarijos kalnų grožį, pradėjo fotografuoti kraštovaizdį.

Garmišo-Partenkircheno DP stovykloje gyvenimas buvo monotoniškas, norėjosi veiklos, rimto užsiėmimo ir naujų iššūkių. 1947 m. pabaigoje atsirado galimybė išvažiuoti į kitus kraštus: pagaliau kai kurios valstybės, kurių pramonei reikėjo darbo jėgos, sutiko priimti karo pabėgėlius. Pirmieji lietuvių tremtiniai jau kėlėsi į Angliją, Belgiją, Kanadą ir JAV. 1948 m. pradžioje pasiekė žinia, kad Australijos komisija renka sveikus viengungius jaunuolius, kurie nori važiuoti dirbti ir gyventi į šią šalį. Pradžiugęs Olegas vienas pirmųjų užsirašė važiuoti dirbti į Australiją. 1948 m. rugpjūčio pabaigoje nuėjo į specialią medicininę komisiją ir jo sveikatos tyrimo anketoje buvo nurodyta: Olegas Truchanas pagal sveikatos būklę yra tinkamas ir gali vykti į Australiją.

1949 m. sausį laivu „Nea Hellas“ būsimas garsus lietuvių keliautojas paliko Europos žemyną. Laive, be lietuvių, dar buvo estai, latviai, lenkai, ukrainiečiai ir kitų šalių atstovai. Po mėnesį trukusios kelionės buvo pasiektas Melburno uostas. Iš čia pabėgėliai buvo nukreipti į Bonegilos miestelį ir apgyvendinti emigrantų registracijos stovykloje.

Olegas Truchanas ir Bonegiloje nuo pat pirmųjų dienų įsijungė į stovyklos kultūrinį ir sportinį gyvenimą, prisidėjo prie tautinio meno parodos organizavimo. Jau laive pramokęs anglų kalbos, nors ir sudėtinga vietinė tarmė, lengvai susišnekėdavo.

Tačiau šiame miestelyje ilgai neužsibuvo. Kai kuriems lietuviams buvo leista pasirinkti: vykti į Kvinslandą kirsti cukrašvendrių arba į Tasmaniją dirbti darbininkais Zinc Works korporacijoje. O. Truchanas pasirinko Tasmaniją ir gavo nukreipimą dvejiems metams dirbti Risdono cinko kompanijoje Electrolytic Zinc Company Hobarte. Atidirbęs pagal kontraktą privalomą laiką, išvyko į Tasmanijos sostinę Hobartą.

„Nuteistasis“. Aleksandro Kantvilo nuotr. 1951 m.

Nuo 1951 m. pradžios iki 1971 m. gruodžio O. Truchanas dirbo inžinieriumi HEC (The Hydro-Electric commission), įsikūrusioje Hobarte. Tasmanija tapo antraisiais namais, nes nebuvo įmanoma grįžti į okupuotą Lietuvą.

1954 m. keliautojų klube jis susipažino su dvidešimt penkerių metų mergina Melva Janet (Stock), vietine australiete, ir kitais metais Launčestone jie sukūrė šeimą, susilaukė trijų vaikų: dukrų Anitos ir Rimos bei sūnaus Nicholo. Buvo rūpestingas vyras ir vaikų tėvas. Sugebėdamas savo darbu išlaikyti šeimą, pats savo rankomis pasistatė Hobarte namą, aplink kurį pasodino daugiau nei 200 rūšių medžių ir krūmų.

Namuose buvo įsirengęs fotolaboratoriją, turėjo sukaupęs daug knygų, fotografijų, skaidrių, kurias padarė tyrinėdamas Tasmaniją. Visi šie daiktai, įskaitant jo neįkainojamą spalvotų skaidrių kolekciją, žuvo per juodojo antradienio gaisrą 1967 m. Šis vidurvasario vėjų išdžiovinto miško gaisras sunaikino daug namų Hobarte ir jo apylinkėse. Truchanai neteko namų. Sudegė viskas – knygos, laivų modeliai, rankraščiai, per penkiolika metų užgyventas šeimos turtas.

Netekęs Lietuvos, bet jausdamas jai ir jos gamtai didelę meilę, garsus keliautojas Olegas Truchanas perkėlė savo jausmus į Tasmaniją. Šis žmogus turėjo tokią stiprią dvasinę jėgą ir galią, kad galėjo perteikti savo įsitikinimus minioms. Ir taip atsitiko, kad būtent šis lietuvis atskleidė australams jų šalies grožį, išmokė jį mylėti ir už jį kovoti. O kovoti teko dėl daug ko: dėl Pederio ežero, Gordono ir Franklino upių, šimtamečių pušų miškų ir slėnių, kuriems grėsė užtvindymas arba išnaikinimas.

Gyvendamas Hobarte, Olegas Truchanas tiek vietos lietuvių, tiek australų buvo laikomas lietuviu. Tasmanijos lietuvių bendruomenė didžiavosi jo pasiekimais. Apie jo svarbų vaidmenį liudija ir Australijos lietuvių metraštis, išleistas 1961 m. Sidnėjuje. Šio metraščio skyrelyje „Lietuviai Hobarte“ rašoma: „Kultūrinį gyvenimą paįvairino O. Truchanas, suruošdamas kelias paskaitas ir rodydamas spalvotus paveikslus iš savo kelionių po Tasmanijos miškus. O. Truchanas yra žinomas Tasmanijos keliautojas, alpinistas ir fotografas mėgėjas. Jis gražiai pagarsino lietuvio vardą savo tyrinėjimais dar žmogaus kojos nemačiusiose vietose – garsiuose Tasmanijos pietvakariuose.“

Truchanas keliavo po neapgyvendintas, daug kur iš viso žmogaus nemačiusias vietas salos Vakaruose, susižavėjo pietvakarine Tasmanijos dalimi, pasižyminčia stačiais kalnais, apaugusiais nepereinamais miškais, atšiauriais vakariniais vėjais ir lietingu klimatu. Ši laukinė salos dalis žmogui buvo beveik nepažįstama. Svarbiausias kelionių tikslas buvo tyrinėjimas, o kitas jo noras buvo būti fiziškai stipriam, nes jautėsi pats už save atsakingas.

Jis buvo vienas pirmųjų lietuvių alpinistų, pradėjęs kopimti į aukščiausias Tasmanijos kalnų viršūnes. 1952 m. jam pavyko vienam įkopti į Federacijos viršukalnę. Jis įveikė labai sudėtingą maršrutą su 70 svarų sveriančia kuprine, didelę žygio dalį keliaudamas per krūmokšnius ir brūzgynus be ypatingų kalnų kopimo priemonių, apsiginklavęs tik fotoaparatu. Kelionės metu teko kentėti alkį ir didelius fizinius krūvius, šaltį ir drėgmę. Žygis truko 28 dienas, buvo padaryta daug puikių fotografijų, kurias vėliau panaudojo savo viešose paskaitose Hobarte ir Launčestone.

Šis įkopimas buvo vienas iš jo kaip keliautojo triumfų. Vėliau jis su draugu leidosi į žygį, kurio tikslas buvo surasti naujų, lengvesnių kelių kalnų tyrinėjimui. Užduotį jie įvykdė, tačiau grįžtančius užklupo audra ir tik per plauką pavyko išlikti gyviems. Draugas buvo jau be sąmonės, bet O. Truchanui pavyko save ir draugą išgelbėti. Šis nelengvas išbandymas jo neatbaidė, o tik užgrūdino naujiems iššūkiams.

Pamėgtas vietoves jis lankydavo pakartotinai. Penkerius metus su šeima savaitgalius praleisdavo prie garsaus Pederio ežero – apkeliavo jį iš visų pusių kelias dešimtis kartų – mėgdavo plaukioti, fotografuoti. Irstydamasis savo pasigaminta kanoja, kuri buvo padaryta iš metalo karkaso, aptraukta brezentu ir pritaikyta nešti ant pečių, jis ištyrė Gordono upės baseiną. Įvairiais metų laikais keliaudamas po Tasmanijos salą, susipažino su svarbiausiais vandens telkiniais, išvaikščiojo jų vingius ir krantus, plaukdamas su baidare išstudijavo visus slenksčius ir verpetus, uolas ir akmenis.

Savo svarbius tyrinėjimų duomenimis pateikdavo šalies ministerijoms, įvairiems valstybiniams komitetams ir įstaigoms. Vieši ekspedicijose darytų skaidrių demonstravimai sutraukdavo vis didesnes auditorijas. Pasakodamas apie kokį nors aplankytą ežerą, upę, kalną, slėnį, mišką ar jūros pakrantę, prisimindavo ten išgyventus įspūdžius, patirtus nuotykius, pasidalindavo savo stebėjimais ir tyrinėjimais, atliktais tokiose vietose, kur kojos nebuvo įkėlęs joks kitas salos gyventojas. Žmonės, klausydamiesi lietuvio pasakojimų, žavėjosi savita ir nepakartojama Tasmaniją, kuri savo kontūrais panaši į Lietuvą.

Po sėkmingų ekspedicijų upėse O. Truchanas prisijungė prie keliautojų grupės „Nuotykių stovykla“, jaunimą mokė buriavimo ir kanojų konstravimo. Jis pasistatė nuosavą jachtą ir plaukiojo Dervento upėje. Šią jachtą pasidarė pagal gerai žinomą europietišką „Fin“ klasės modelį, panašų į tą, su kuriuo dalyvaudavo lenktynėse Lietuvoje, Rėkyvos ežere. Hobarto lenktynėse jis dalyvavo be konkurencijos, kadangi kitos „Fin“ klasės jachtos nebuvo. Vis tikėjosi, kad gal atsiras kokie nors entuziastai, pastatys tokios pat klasės jachtą ir jis galės varžytis. Deja, taip neatsitiko ir jis nustojo dalyvauti buriavimo lenktynėse.

1958 m. O. Truchanas vienas kanoja perplaukė visą Gordono upę – nuo jos ištakų iki pat žiočių. Tasmanijos gyventojai iki šiol pasakoja apie legendinį lietuvio žygį, kuris buvo pradėtas plaukiant Gyvatyne vadinamu didžiuoju upokšniu. Kanojai teko vikriai sukinėtis upės verpetuose, kristi nuo slenksčių kelis metrus žemyn – keliautojas patyrė daug pavojų. Beveik savaitę jis taip plaukė, nepaisydamas kasdienio labai stipraus lietaus ir įvairių upės kliūčių, tykančių leidžiantis žemyn upe baltojo žmogaus dar nelankytose vietose. Laimei, jo savadarbė kanoja buvo sudedama ir nešiojama: taip pavyko įveikti klastingiausius upės slenksčius ir akmenis. O. Truchanas įrodė, kad įmanoma vienam kanoja perplaukti Gordono upę – iki tol visi manė, kad ji neįveikiama. Be abejo, buvo padarytos maršrutą patvirtinančios nuotraukos.

Paveikslėlis

O. Truchanas plaukia Gordono upe. Iš Melvos Truchanas archyvo

Gamtoje O. Truchanas matė tvarką, grožį ir prasmę. Žmogaus ir gamtos harmoningas santykis, jo manymu, buvo vienintelė vertybė šių dienų žmogui, stovinčiam ant ekologinės katastrofos bedugnės krašto. Jis negalėjo suvokti tos beprotybės, kai naikinama gamta, tikėjo, kad gamtos apsaugoje neturi būti vietos tiems, kurie nori „žaisti politikus“. Jis ir kiti jo bendraminčiai atrado save kovodami taikiu būdu, siekdami apsaugoti gamtos palikimą ateinančioms kartoms. Savo paskaitas jis dažnai baigdavo mintimi: „Labai svarbu, kad susirūpintume nacionalinių parkų likimu ir natūralios gamtos likučių išsaugojimu. Šis rūpestis turėtų tapti visos tautos reikalu. Tasmanija galėtų tapti gražesnė tą dieną, kai mes ją paliksime, negu tada, kada mes atėjome. Juk nežinome, ko reikės tiems, kurie čia gyvens po mūsų. Ar neturėtume mes pakeisti savo nuomonės apie žmogaus paskirtį šioje žemėje, imtis tvarkytojo ir globėjo, bet ne užkariautojo pareigos. Pareigos žmogaus, harmoningai besiilsinčio gamtoje. Tada atrastume pasaulį ir gražesnį, ir malonesnį.“

Truchanas ne tik nuotraukose išsaugojo nykstantį pasaulį, bet ir kiekvieną dieną kovojo, kad išliktų unikalūs Tasmanijos gamtos kampeliai. 1963 m. Tasmanijos Hidroelektrinės komisija paskelbė planus užtvindyti Pederio ežerą ir pastatyti dar vieną galingą hidroelektrinę. Šios kompanijos savivalei pasipriešino Tasmanijos visuomenė. Pederio ežeras turėjo ne tik nuostabų paplūdimį bet ir unikalią vandens gyvūniją ir augaliją. Jo krantus supo miškai, reti medžiai ir augalai. O. Truchanas tam labai pasipriešino, stodamas į nelygią kovą už Pederio ežero išsaugojimą, prisijungė prie aktyvistų grupės pasiūlymo skelbti peticijas, deklaracijas ir spaudos atsišaukimus, pristatyti viešas iliustruotas paskaitas. Nors O. Truchanas dirbo Hydro Electric Commission kompanijai, Pederio ežero išsaugojimas tapo jo asmeniniu tikslu. Jis ne kartą demonstravo audiovizualinę medžiagą „Unikalūs Tasmanijos pietvakariai“. Dar prieš užtvindant ežerą, jis žinojo, kad kita HEC kompanijos darbotvarkėje numatyta zona yra pati Gordono upė, pažymėta Žemutinio Gordono energetikos išvystymo schemoje.

Paveikslėlis

O. Truchanas apie 1965 m. Normano Lairdo nuotr.

Fotografija ypatinga tuo, kad ja galima labai įtaigiai perteikti tai, ko niekada nesuvoksime perskaitę šimtus straipsnių ar išgirdę gausybę pasakojimų. Žvelgdami į fotografijas galime geriau suvokti ir mus supantį pasaulį, ir gamtos gležnumą ir trapumą, ir jos pažeidžiamumą. Kaip HEC darbuotojas, O. Truchanas negalėjo viešai žodžiais išreikšti savo jausmų dėl naikinamo Pederio ežero. Jis tai galėjo padaryti tik fotografuodamas ir sustabdytais vaizdais bei parinkta prie jų muzika perteikti pamatytą grožį. Jau vien šių skaidrių parodymas buvo neabejotinos drąsos veiksmas, tačiau jis dar ir pademonstravo atskirų vaizdų galią, ne vien todėl, kad jie padeda labiau įsiminti, bet ir todėl, kad juos galima iškreipti mažiau nei žodžius.

Gautas pelnas iš paskaitų visados buvo skiriamas kokiam nors šelpimui ar labdarai. Į paskaitas žmonės verždavosi, stovėdavo prie durų atėję gal porą valandų anksčiau ir ne visi galėdavo pakliūti. Salės visados būdavo sausakimšos. Jis mokėjo labai įdomiai, jautriai kalbėti, kartais su humoru, žodžiais nupasakodamas tai, ko negalėjo nufotografuoti. O. Truchano vardas plačiai sklido ne tik Tasmanijoje, bet ir visame Australijos žemyne. Gamtos mylėtojai, keliautojai, fotografai, buriuotojai, geografai netruko pastebėti, kad šis žmogus gali papasakoti apie jų kraštą daugiau negu kas nors kitas.

1968 m. sunkiai prieinamose Tasmanijos salos Huon Pine (paprastojo drėksnio) pušų kirtimuose pasirodė mašinų vilkstinės, miško kirtėjai ir malūnsparniai įsikeldavo į paskutinius miškus. Kol O. Truchanas nesusirūpino, Tasmanijoje buvo kertamos tūkstantmetės pušys. Gamtosaugininkui teko daug paplušėti, kol įtikino pušis dėl brangios medienos kertančius tasmanus, jog šiuos unikalius medžius reikia saugoti. Lietuvio iniciatyva nuo iškirtimo pavyko išgelbėti paskutinį tokį mišką prie Denisono upės. Jo pastangomis valstybė nustatė, kad 1000 akrų karališkos žemės taptų Denisono upės kraštovaizdžio rezervatu.

Truchanas buvo išrinktas Tasmanijos gamtos apsaugos valdybos komiteto nariu, taip pat buvoTasmanijos gamtos rezervatų apsaugos tarybos, keliautojų ir tyrinėtojų draugijų narys, pasižymėjo žmonių gelbėjimo ekspedicijose, gamtos išsaugojimo akcijose. Šalia pastovaus darbo, buvo Australijos keliautojų, tyrinėtojų ir gamtininkų draugijų narys, Gyvybės gelbėjimo sąjungos narys ir aktyviai dalyvavo buriuotojų ir slidininkų klubų organizuojamose varžybose. Jis buvo paskirtas dėstyti gamtosaugos dalyką Hobarto kolegijoje ir su nekantrumu laukė tos dienos, kada galės dalytis su mokiniais savo žiniomis ir patirtimi. Jo paties sudaryti garsiniai skaidrių filmai „Žiema“, „Pedder“ bei knyga „The world of Olegas Truchanas“ buvo įtraukti į Pietų Australijos valstijos gimnazijų programas.

Truchanas buvo žinomas savo visuomenine ir gamtosaugine veikla, jo darbas siejosi su jaunimo auklėjimu ir švietimu. Jis išvažinėjo visą Tasmaniją, skaitydamas paskaitas mokyklose, patardamas instruktoriams ir mokytojams, pagarsėjo savo sumanumu ekspedicijose ir kelionėse.

Gavęs lėšų jis planavo paruošti fotografijų albumą apie Gordono upę. Jis jautė pareigą pakartoti savo kelionę kanoja Gordono upe iš Pederio ežero į Makvairo uostą, pabandyti atkurti užrašus. Tačiau to jam nebepavyko padaryti.

Paveikslėlis

Tasmanija. O. Truchano nuotr.

1972 m. sausį (Australijoje tai vidurvasaris) O. Truchanas iškeliavo. Šįkart drauge plaukė jaunas speleologas Kevinas Kiernanas. Išlaipinęs Keviną, jis irklavo į kitą upės krantą, norėdamas nufotografuoti retą augalą ir perkelti visą savo mantą per didelį rąstą, kybantį virš krioklio. Padėjus koją ant žemės, nevaldoma kanoja susvirduliavo, O. Truchanas paslydo ant kaip stiklas nugludinto akmens ir tuoj pat pranyko vandens pursluose. Upės srovė įtraukė gilyn ir prispaudė prie paskendusio medžio, todėl jis nebegalėjo iškilti. Krante buvęs bendražygis šoko į upę gelbėti, bet nerado. Tada apieškojo krantą. Kevinas buvo tikras, kad toks geras plaukikas išplauks, deja… Tik po trijų dienų, užtvenkus upę virš nelaimės vietos ir nuslūgus vandeniui, kūną rado. Artimųjų valia, palaikai buvo kremuoti, o pelenai išbarstyti virš Gordono upės.

Anuomet O. Truchano tragiška mirtis sukrėtė ir giliai sujaudino ne tik Tasmanijos, bet ir visos Australijos gyventojus. Apie tai buvo daug rašyta įvairių kraštų spaudoje. Šis legendinis lietuvis savo darbais ir žygiais pastatė sau paminklą. Ne iš akmens – jo vardas liko žmonių atmintyje, juo buvo pavadinti kalnai, gamtos draustiniai, keliautojų ir alpinistų nameliai, skautų stovyklos. Šis vardas tapo vienu iš simbolių kovojant už ekologinės pusiausvyros, žmogaus ir gamtos harmonijos išsaugojimą.

Maxas Angus pabrėžė, kad šis žmogus savyje turėjo sukaupęs gimtojo krašto kultūrą, išugdytą daugybės šimtmečių: „Jo išmintis siekė taip toli, kad piršosi mintis – jis šioje žemėje anksčiau buvo gyvenęs. Pagal O. Truchano asmenyje susikaupusias fizines, moralines, protines ir dvasines galias, jis buvo tinkamas žmogus, tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Tai, ką jis savo galvosena ir veikla gamtos apsaugos srityje mums padovanojo – liks mums amžinai.“

Žinomas lietuvių alpinistas Vladas Vitkauskas rašė: „Daug svarbesnį, supratimo, tiltą tarp gamtos ir žmonių nutiesė Tasmanijoje gyvenęs lietuvis Olegas Truchanas.“ Tai buvo ir tiltas, jungiantis dvi šalis: Australiją ir Lietuvą.

Straipsnis spausdintas žurnalo „Pasaulio lietuvis“ 2018 m. gegužės (5/567) ir birželio-liepos (6-7/568) numeriuose.

Mielai pasidalysime žurnale skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Olegas Truchanas
StandartinėParašytas: 19 Vas 2020 22:37 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27412
Miestas: Ignalina
Lietuvos literatūros ir meno archyvas bendrino įrašą.
2020-02-19

„Labai svarbu rūpintis gamta. Kodėl žemė neturėtų būti gražesnė tą dieną, kai mes ją paliekame, nei tą, kai mes į ją atėjome? Mes turime saugoti gamtą, o ne užkariauti ją“, – kalbėjo Tasmanijos legenda vadinamas Olegas Truchanas.

https://www.facebook.com/kulturosarchyv ... ater&ifg=1

Paveikslėlis

Lietuvos literatūros ir meno archyvas
Aktorius Renald Navarro prie Olego Truchano daiktų ir fotografijos.


Labai dėkojame Audra Mini (Audronė Miniotas) iš Australijos, kuri perdavė šią nuostabią fotografiją saugoti į Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

„Labai svarbu rūpintis gamta. Kodėl žemė neturėtų būti gražesnė tą dieną, kai mes ją paliekame, nei tą, kai mes į ją atėjome? Mes turime saugoti gamtą, o ne užkariauti ją“, – kalbėjo Tasmanijos legenda vadinamas Olegas Truchanas. Būtent didžiulė meilė gamtai, noras, pašaukimas išsaugoti ją ir išgarsino šį nepaprastą lietuvį, kuriam buvo labai svarbu išsaugoti natūralų grožį, gamtos ir žmogaus harmoniją.

Dažnai tik atsidūręs svetur, toli nuo tėvynės, žmogus geriau jaučia pasaulio grožį, žemės ir gamtos neatsiejamą ryšį. Jo svarbiausias siekis tampa perteikti tą jausmą aplinkiniams, išsaugoti gamtą ateinančioms kartoms. Tokią misiją visą savo gyvenimą vykdė iš Šiaulių kilęs lietuvis Olegas Truchanas (1923–1972), Australijos žemyne ir pasaulyje išgarsėjęs kaip gamtosaugininkas, keliautojas, fotografas ir Tasmanijos tyrinėtojas. Savo darbais jis sugebėjo nuo sunaikinimo apginti Australijos miškus, upes ir ežerus.

Daugiau informacijos apie Olegą Truchaną: https://bit.ly/2ObUJp4

Kur radome?
Lietuvos literatūros ir meno archyvas
___________________________________________

Vaizdai ir dokumentai: https://archivesofculture.com/

Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną ir istoriją galima sužinoti apsilankius Lietuvos literatūros ir meno archyve (O.Milašiaus g. 19, Vilnius).

Sekite mus instagram'e --> www.instagram.com/archivesofculture

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007