Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 29 Kov 2024 03:28

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 8 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 26 Lap 2007 15:47 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27011
Miestas: Ignalina

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

      Istorinė Lietuvos Respublikos prezidentūra (Kaune) Tilžės akto metinių proga kviečia į knygos

     „Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas“

    (antro atnaujinto ir papildyto leidimo) pristatymą.

Adresas

Vilniaus g. 33, LT-44290, Kaunas.
Tel.: (8~37) 320589, (8~37) 201778.
El. paštas: info@istorineprezidentura.lt, renata@istorineprezidentura.lt
http://www.istorineprezidentura.lt/

     Renginyje dalyvaus knygos autoriai, šių metų Martyno Jankaus premijos bei respublikinio mokslo populiarinimo darbų konkurso laureatai Vytenis Almonaitis ir Junona Almonaitienė.

     Mažosios Lietuvos dainas atliks folkloro ansamblis „Gilė“.

     Pristatymas vyks 2007 m. lapkričio 30 dieną (penktadienį).

     Įsigyti knygų, gauti autorių autografą bus galima nuo 16.00 val.

      Pagrindinės dalies pradžia – 16.30 val. -

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

     Sveiki,

     Keliaudami Lietuvos keliais dažnai lekiame „kaip akis išdegę“ ir matome tik juodą kelio juostą, automobilius, pakelės medžius,... Netgi važiuodami ilsėtis į pajūrį lekiame Vilniaus-Klaipėdos autostrada130 km/h greičiu, o po to gulime ištisas dienas saulėje.

     Kai tuo tarpu galėtume pasidaryti sau šventę ir nukeliauti į pajūrį visai kitais keliais, neskubėdami. O automobilio kišenėse turėdami žygeivių
Vytenio ir Junonos Almonaičių kruopščiai sudarytus „Keliautojo žinynus“ galėtume akimirksniu juose perskaityti tų vietovių, per kurias keliaujame istoriją, nesunkiai surasti ir aplankyti ten esančius kultūros paminklus: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kapą, Rambyną, Raudonę,
Medvėgalio piliakalnį, o gal net pasiekti ir Girgždutę ar Ledakalnį,...

     Šie žinynai taip paruošti, kad galima jais būtų patogiai naudotis kelionėse. Kasmet važiuodami vis kitu keliu aplankytume vis kitas istorines vietas ir pamatytume ne dešimtis, ne šimtus, bet tūkstančius Lietuvos kultūros paminklų.

    Taigi kiekvieno tikro lietuvio automobilyje greta vaistinėlės turėtų būti ir „Keliautojo žinynai“, iš kurių mes kelionės metu galėtume gyvai mokytis Lietuvos istorijos. Šie žinynai atriš Jums akis ir pamatysite visai kitokią Lietuvą.

   Tad linkiu penktadienį „nušauti du zuikius“: nusipirkti knygą ir išgirsti Mažosios Lietuvos dainas!

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 19 Gru 2011 18:13. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 19 Gru 2011 18:11 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27011
Miestas: Ignalina

Mokslo populiarinimas praturtina gyvenimą


http://193.219.47.10/mokslo-lietuva/comment/reply/771

Pripažinimas


      2007 m. mokslo populiarinimo darbų konkurse, kurį rengia Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, antrosios vietos premija teko Junonai ir Vyteniui Almonaičiams už kelionių vadovą Karšuva. 2. Keliautojo po Šilalės kraštą žinynas.

      Šie mokslininkai apdovanojami ne pirmą kartą. Šiemet jie tapo Martyno Jankaus premijos laimėtojais už kelionių vadovą po Pagėgių kraštą Šiaurės Skalva. Tai antrasis šios knygos leidimas. Pirmasis leidimas 2004 m. mokslo populiarinimo darbų konkurse apdovanotas antrąja premija.

      2005 m. tokius pat laurus pelnė ir knyga Karšuva. 1.

Nuotraukoje: 2007 m. mokslo populiarinimo darbų konkurso antrosios vietos laimėtojai Vytenis ir Junona Almonaičiai bei mokslo populiarinimo darbų atrankos komisijos narė VGTU Termoizoliacijos instituto mokslinė sekretorė Laima Kunskaitė

       Junona Almonaitienė yra socialinių mokslų daktarė, dirba Kauno technologijos universitete, Socialinių mokslų fakultete. Ji yra keliasdešimties mokslinių straipsnių, populiaraus vadovėlio Bendravimo psichologija sudarytoja, knygos apie kalendorinius papročius autorė.

       Dr. Vytenis Almonaitis yra Vytauto Didžiojo universiteto, Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros docentas. Parašė daugiau kaip 100 mokslo populiarinimo straipsnių. 1994 m. išleido knygą Ką šniokščia Jūros rėvos, 1998 m. monografiją Žemaitijos politinė padėtis 1380 –1410 metais.

       Abu sutuoktiniai įkūrė VšĮ Keliautojo žinynas, jau spėjo drauge parašyti ir išleisti knygas:

- Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas (2003, antrasis papildytas leidimas 2007),

- Karšuva. 1. Keliautojo po Tauragės kraštą žinynas (2004),

- Karšuva 2. Keliautojo po Šilalės kraštą žinynas (2006).

- Sudarė ir išleido Lietuvos karininko fotoalbumą. 1. Jame pateiktos XX amžiaus trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių Baltijos pajūrio nuotraukos, kurių autorius – Lietuvos kariuomenės kapitonas Juozas Zaborskis.

     Kalbiname Junoną ir Vytenį Almonaičius.

Apie savitumą


Mokslo Lietuva. Kuo ypatingi Jūsų leidžiami kelionių vadovai?

        Vytenis Almonaitis. Jau ne pirmi metai leidžiame kelionių vadovus. Juos drįsčiau vadinti gal net naujo tipo kelionių vadovais Lietuvoje. Ligi šiol išleidžiama daug turistinės literatūros, bet ji pagal pateikimo formą paprastai atspindi tam tikrą administracinį rajoną. O tie administraciniai rajonai nustatyti labai formaliai, apskričių ribos, bent jau vertinant istoriko žvilgsniu, nei į tvorą, nei į mietą.

       O keliautojui po kraštą ne tiek svarbu administracinės linijos, todėl leisdami savo kelionių vadovus ir laikomės etnokultūrinio regiono ribų.

       Etnokultūriniai regionai yra dideli, antai apie Mažąją Lietuvą, bent jau tą jos dalį, kuri šiuo metu priklauso Lietuvai, tektų parašyti maždaug 800 puslapių knygą.

       Todėl tuos etnokultūrinius regionus mes dalijame į istorinius regionus, kurie susiformavo per šimtmečius ir gyvavo šimtus metų. Tada tokį regioną lankantis keliautojas patenka į vientisą erdvę. Paskyręs pažinčiai su tuo regionu savaitgalį, o kartais ir savaitę, jis gali išsivežti bendrą įspūdį.

        Savo kelionių vadovuose stengiamės pateikti ir tam tikrų mokslo žinių. Šiemet už mokslo populiarinimą premijuota mūsų knyga Karšuva. 2 skirta Žemaitijai, o štai kita knyga – Šiaurės Skalva yra apie Mažąją Lietuvą.

        Junona Almonaitienė. Stengiamės išryškinti svarbiausius būdingus regiono bruožus, kurie susiformavo per ilgą laiką.

        Kaip, pavyzdžiui, laikydamiesi užsibrėžto principo, mėgintume rašyti kelionių vadovą po Jurbarką rajoną? Ten Viešvilė ir Smalininkai, priklausę buvusiai Prūsijos valstybei, Mažosios Lietuvos dalelė.

        Panemunė – vėl visai kita kultūra, yra ir etnografinei Žemaitijai būdingų plotų. Viskas viename dabartiniame rajone.

        V. Almonaitis. Būtent Eržvilko seniūnija yra gryniausioji Žemaitija Jurbarko rajone.

        J. Almonaitienė. Todėl rašant apie vieną Jurbarko rajoną tektų rašyti apie skirtingas etnokultūrines teritorijas, gautume labai dirbtinį jų jungimą. Tektų nagrinėti Mažosios Lietuvos ypatumus, buvusius Rytprūsius, taip pat žemaitišką kultūrą.

Apie mokslo žinių propagavimą


        ML. Kaip savo rašomuose kelionių vadovuose propaguojate mokslo žinias? Ar tai nėra šiek tiek pritemptas dalykas?

        V. Almonaitis. Suprantama, galimas ir toks požiūris. Tie žmonės, kurie laikosi tokio požiūrio, mūsų knygų tikriausiai nė neskaito.

        Bet mudu su Junona patys esame ne tik mokslo žmonės, bet ir keliautojai. Keliaujame nuo mokyklos laikų, o ypač intensyviai keliavome, kai buvome studentai.

        Tad patys savo kailiu esame išbandę, kokiu būdu galima pateikti mokslą, istorijos, geografijos, etnografijos ir kitų sričių žinias.

        J. Almonaitienė. Daugiau rašome apie tai, ką patys išmanome, nes kelionių vadovą galima būtų parašyti ir iš biologo ar geologo pozicijų. Daug paveikiau vietoje pamatyti aprašomas vertybes, o ne vien perskaityti apie jas nepajudant iš savo kambario.

        V. Almonaitis. Kodėl tokiu būdu pateikiame mokslo žinias? Tai nėra koks nors mūsų išradimas, gyvosios istorijos principas pasaulyje pripažįstamas labai plačiai.

        Mūsų kelionių žinynai ypatingi tuo, kad visais atvejais tam tikros mokslo žinios susiejamos su konkrečiais istorijos, kultūros ar gamtos paminklais. Bent jau didžioji dalis informacijos taip išdėstoma, kad pirmiausia pristatomas tam tikras objektas – piliakalnis, pastatas, upės rėva ir panašiai.

        Pirmiausia žmogus traukiamas atvykti į tą vietą, o atvykęs iš mūsų knygos gauna tam tikrų žinių, kartais visai naujų ir plačiau nežinomų. Valgydamas praryji ir vieną kitą „vitaminą“.

Skaitytoją paversti keliautoju


        ML. Stengiatės skaitytoją suvilioti ir įtraukti į keliauninkų gretas, o tam naudojate įvairų masalą?

        V. Almonaitis. Iš esmės taip. Kad ir kokią retesnę rėvą upėje pamatęs žmogus paprastai susidomi, jam kyla klausimas, iš kur toks dalykas atsirado mūsų Lietuvoje. Arba keliaudamas palei Jūros upę staiga gali pamatyti betoninį dotą.

         ML. Būtent Pajūrio regioniniame parke netoli „Olandų kepurės“ galima pamatyti tokių dotų liekanų. Deja, apie šiuos karinės technikos paminklus nedaug kur rasime paskaityti.

         V. Almonaitis. Tos pačios sistemos dotai nuo pajūrio toliau tęsiasi ties Jūros upe, eina per Lazdijų rajoną palei buvusią Sovietų Sąjungos sieną.

         Arba štai pristatome Kunigiškių aukuro akmenį. Jis apibūdinamas kaip lankytinas objektas. Žmogus, tyrinėdamas šį akmenį, iš mūsų kelionių vadovo gali sužinoti daug nežinomų dalykų.

         Daugelis nustemba, kad dar net XVII a. Lietuvoje veikė pagoniškos šventyklos. Jeigu šiaip pasakysi, tai sunkiai kas patikės arba pro vieną ausį įeis, pro kitą išeis. Kai žmogų atvedi prie konkretaus objekto, įspūdis dažnai būna netikėtas ir labai gilus.

         ML. Labai gerai, tik kur įrodymas, kad ta pagoniška šventykla veikė ir XVII a.? Juk ant sienos neparašyta.

         V. Almonaitis. Rodo archeologų atlikti tyrinėjimai. Šiuo konkrečiu atveju remiamės archeologo Vytauto Urbanavičiaus atliktų tyrinėjimų rezultatais.

         Mokslo leidiniuose daug kas aprašyta, bet mūsų kelionių vadovuose tie duomenys pateikiami kita forma – populiariai. Bent daliai visuomenės tai priimtina forma.

         Manome, kad kelionių vadovai yra viena iš formų, tinkamų pateikiant mokslo žinias. Jeigu visuomenei tai nebūtų priimtina, mūsų knygų nepirktų. Paprastai per 1,5–2 metus išperkamas mūsų išleistos knygos tiražas.

         J. Almonaitienė. Bibliotekininkai skundžiasi, kad mūsų knygos labai dažnai tiesiog „dingsta“ iš bibliotekų lentynų, kai kurie žmonės ne visada turi kelias dešimtis litų toms knygoms nusipirkti.

Žemuogių pievelės kelionių vadovuose


         ML. Pagal kokį principą sudarote savo kelionių vadovus: pagal kelionių maršrutus, o gal abėcėlę?

         V. Almonaitis. Gana kategoriškai laikomės „žemuogių pievelės“ principo. Pažintiniai objektai kaip žemuogės raudonuoja mūsų pasirinktame istoriniame lauke.

          Paėmęs mūsų žemėlapį žmogus mato, kur tų „žemuogių“, t. y. lankytinų vietų, daugiausia. Žemėlapyje lankytini objektai pažymėti numeriais, jie kartojasi ir knygos tekste.

          Štai Pajūryje matote 35 numeriu žymėtą tašką. Susirandame, kas tai yra: Memorialas „Žuvusiems Sibire“ ir „Žuvusiems už Lietuvą“. Pajūris. Geografinėje rodyklėje tas Pajūris aprašytas.

          Beje, Pajūris yra prie Jūros upės Šilalės rajone, o ne prie Baltijos jūros. Atitinkamame puslapyje yra Pajūriui skirtas skyrelis ir 35 numeriui skirto objekto išsamus aprašas. Ant nuotraukos taip pat pakartotas objekto numeris. Kad būtų paprasčiau susivokti.

          ML. Ar panašiu principu sudarytus kelionių vadovus leidžia kiti autoriai?

          V. Almonaitis. Panašių kelionių vadovų Lietuvoje esama, bet jie populiaresnio lygio, pateikiamos supaprastintos enciklopedinės žinios.

          J. Almonaitienė. Beje, ne visada patikimos.

          V. Almonaitis. Kai kurios leidyklos leidžia kelionių vadovus neatnaujindamos medžiagos. Esame mokslininkai, tad įpratę skleisti tik patikimą informaciją, šį principą taikome ir kelionių vadovams. Niekada neaprašinėjame nė vieno paminklo, jeigu patys savo akimis nesame jo matę.

Prireikia ir psichologijos žinių


        ML. Kodėl sudarinėjate ir rašote savo kelionių vadovus „šeimyninės rangos“ principu?

        J. Almonaitienė. Tai jau man kaip psichologei klausimas. Vytenis kažkiek atsakė: susipažinome keliaudami ir nors kiekvienas turime savo specialybę, bet pomėgis kelionėms mus sieja. Tai mūsų pomėgis, todėl abu ėmėmės šio darbo.

        ML. Tačiau psichologijos žinias kelionių vadovuose tikriausiai nelabai pritaikote, nes čia daugiau istorijos, geografijos, geologijos, kultūros istorijos ir panašios žinios.

        J. Almonaitienė. Esame pasidaliję aprašomais dalykais, man tenka daugiau rašyti apie asmenybes. Yra dalykų, kurie nė vienam iš mudviejų nėra labai artimi, kad ir geografijos, architektūros, dailės. Tada abu vienodai gilinamės, bet paprastai man tenka, nes Vytenis ir taip turi daug kitų užduočių. Pagaliau tenka rūpintis ir pateikimo forma. Turi būti moksliškumo riba, kad skaitymas nevargintų.

        V. Almonaitis. Tada Junonos psichologijos žinios labai praverčia, nes norime parašyti taip, kad mus skaitytų. Didžia dalimi tai Junonos nuopelnas. Išleidome jau ketvirtą kelionių knygą. Dvi skirtas Karšuvai, o šiemet išleidome antrą papildytą leidinį Šiaurės Skalva.

        ML. Ne tiek jau daug tos buvusios istorinės Skalvos Lietuvai priklauso.

        V. Almonaitis. Pusė priklauso Lietuvai ir pusė – Karaliaučiaus kraštui. Lietuvoje tai Pagėgių kraštas su įspūdingomis Rambyno apylinkėmis
. Mokslo populiarinimas dar podukros vietoje

        ML. Kas Jūsų darbe sudėtingiausia leidžiant kelionių vadovus? Kaip kilo mintis steigti savo leidyklą?

        V. Almonaitis. Išbandėme įvairius leidybos būdus. Dar 1994 m. išėjo mano pirmoji knyga, tada dar vienas parašiau – Ką šniokščia Jūros rėvos. Tai buvo kelionių vadovas, nors jame esama ir mokslo, ir kraštotyros, ir enciklopedinių dalykų. Išleido kita leidykla, tas mums buvo ne visai priimtina. Įkūrėme viešąją įstaigą, tapome paramos gavėjais, ir tai mums suteikė naujų galimybių.

        Aišku, kiekvienas iš mūsų turime ir savo darbą. Leidybos organizavimas ir sudaro daugiausia sunkumų. Mūsų knygas paprastai remia Kultūros ministerija, o premijuoja Švietimo ir mokslo ministerija.

        ML. Jūsų balse skamba tarsi neišsakyta mintis?

        V. Almonaitis. Pirmiausia norėtume, kad būtent Švietimo ir mokslo ministerija padėtų išleisti knygas. Lietuvoje yra labai daug mokslo populiarinimo projektų, kurie neišvysta dienos šviesos, nes žmonės vieni nepajėgia jų įgyvendinti.

        Mes preliminariai paskaičiavome: knyga Karšuva. 2 yra dviejų žmonių dvejų metų darbas, jeigu skaičiuotume normalias darbo dienas ir normalias darbo valandas. Norint įgyvendinti tokį darbą, reikia solidaus rėmimo. Mus šiek tiek remia Kultūros ministerija, savivaldybės, apie kurias rašome, tiesa, ne visada. Didžia dalimi – ir tai net paradoksalu – mus paremia privatūs asmenys, dažniausiai verslininkai.

        ML. Kokie šiuo atveju yra verslininkų interesai? Tai Jūsų bičiuliai?

        V. Almonaitis. Visai ne. Kodėl jie mus remia ir kokį čia mato interesą, būtų geriau jų pačių paklausti. Žmonės, turintys pinigų ne visada mąsto siaurai, kartais jų mąstymas lenkia valstybės institucijų valdininkų mąstymą.

        Mąstantys žmonės suvokia, kad valstybės pinigais atliekami tyrimai tik tada duos konkrečią naudą, jeigu tie rezultatai bus „nuleisti“ iki žmonių, juos pasieks. Mūsų rėmėjai sąmoningai investuoja kad ir į šį projektą norėdami patys prisidėti prie visuomenei naudingų darbų.

        ML. Labai džiugu girdėti šiuos Jūsų pastebėjimus.

        V. Almonaitis. Viename panašiame konkurse apdovanojant premijuotus darbus kiek sarkastiškai juokavome, kad pirmąsias dvi vietas laimėję darbai buvo finansuoti to paties verslininko. Vadinasi, jis vienas toliau matė už mūsų valdžios institucijas.

        Taigi atsakau į man užduotą klausimą: lėšų sutelkimas tokiems projektams ir yra didžiausia problema.

        Esama dar vienos problemos, kuri šiandien, premijuojant mokslo populiarinimo darbus, buvo įvardyta: grynojo mokslo darymas. Švietimo ir mokslo ministerijos struktūroje – tai rimtas darbas. O mokslo populiarinimas, girdi, tai lyg priedas prie rimto darbo. Tarsi savotiškas žaidimas.

        J. Almonaitienė. Mokslininko atestacijai mūsų mokslo populiarinimo veikla nedaug vertinama. KTU, kur dirbu, vyrauja toks požiūris: mokslą populiarina kiekvienas iš mūsų, nes bendraujame ir taip dalijamės savo žiniomis. Bet kad būtų vertinami mūsų mokslo populiarinimo straipsniai, perskaitytos visuomenei paskaitos… To nėra. Net ir mūsų premijuota knyga atestacijai nieko nereiškia. Todėl atitinkamas požiūris į mokslo populiarinimą ir finansine prasme.

        O mes dirbame ne todėl, kad iš to turėtume didelės naudos. Mums patinka, įdomu, taip atrandame naujas galimybes saviraiškai, todėl rašome ir leidžiame šias knygas. Šalia „sauso“ mokslo ir pedagoginio darbo ši mokslo populiarinimo veikla labai praturtina mūsų gyvenimą.

        Deja, kol kas patys turime pasirūpinti, kad mūsų padarytas darbas pasiektų visuomenę.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 19 Gru 2011 18:17 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27011
Miestas: Ignalina
Vytenis Almonaitis. Lietuvos laisvės kovų paminklai. Tauragės kraštas

http://www.genocid.lt/Leidyba/7/vytenis.htm

Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė. Lietuvos laisvės kovų paminklai

http://www.genocid.lt/Leidyba/9/vytenis.htm

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 19 Gru 2011 18:21 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27011
Miestas: Ignalina
Vytenis ALMONAITIS. Kaltinėnų kraštas XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje: istorinės geografijos bruožai

„Istorija“. Mokslo darbai. 75 tomas

http://www.istorijoszurnalas.lt/index.p ... &Itemid=62

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 19 Gru 2011 18:27 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27011
Miestas: Ignalina
Kitos knygos ir straipsniai:

http://www.google.lt/#hl=lt&cp=16&gs_id ... 24&bih=601

http://www.google.lt/#q=vytenis+almonai ... 24&bih=601

http://www.google.lt/#q=vytenis+almonai ... 24&bih=601

http://www.google.lt/#q=vytenis+almonai ... 24&bih=601

http://www.google.lt/#q=vytenis+almonai ... 24&bih=601

http://www.google.lt/#q=vytenis+almonai ... 24&bih=601

http://www.google.lt/#q=vytenis+almonai ... 24&bih=601

http://www.google.lt/#q=vytenis+almonai ... 24&bih=601

http://www.google.lt/#q=vytenis+almonai ... 24&bih=601

http://www.google.lt/#q=vytenis+almonai ... 24&bih=601

http://www.google.lt/#q=vytenis+almonai ... 24&bih=601

http://www.google.lt/#q=vytenis+almonai ... 24&bih=601

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 20 Bal 2012 13:43 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27011
Miestas: Ignalina
Kur žemaičių Jūra šniokšdama raivosi


http://www.lzinios.lt/Gyvenimo-stilius/ ... ma-raivosi

Autorius: Jūratė MIČIULIENĖ
07:28 Balandžio 20 D. 2012

Paveikslėlis

Vytenio ir Junonos Almonaičių nuotraukos/Jūrai būdingas akmenų slenkstis ties Drobūkščiais.

Jūros upe žygeiviai irklais mojuoja nuo ankstyvo pavasario, vos ledai išplaukia. Net ir sausringą vasarą nenusenkanti upė savo kelią pradeda netoli Rietavo, per Žemaičių aukštumą leidžiasi į pietus, vingiuoja pro Tauragę ir galop krinta į Nemuną kiek aukščiau Ragainės ir garsiojo Rambyno alkakalnio.

Po keletą kartų įvairiais ruožais ir skirtingais metų laikais Jūra plaukęs žygeivis, istorikas, mokslų daktaras Vytenis Almonaitis ištyrinėjo kiekvieną upės ir jos pakrančių kilometrą. "Dešimta pagal ilgį Lietuvos upė (apie 172 km) yra viena vandeningiausių - penkta. Plaukti ja praktiškai galima visada, tik retais atvejais, labai sausringomis vasaromis kai kuriose vietose pritrūksta vandens. Kai Minija išdžiūsta, Jūra dar gali plaukti", - pasakojo jis.
Padievaitis

Paveikslėlis

Upės plaunamas Padievaičio piliakalnis - Gedimino pilies vieta.

Kur lietuviški nykštukai gyvena


Keliolika metų rinktą informaciją, kraštotyrinius ir net mokslinius tyrimus, savo atradimus, įspūdžius, nuotraukas istorikas sudėjo į septynias knygeles "Vėl šniokščia rėvos".

Jas labai patogu pasiimti į kelionę. "Už viską, ką parašiau, atsakau, garantuoju, nes išbandžiau visus vingius ir rėvas, išvaikščiojau pakrantes, užfiksavau lankytinus objektus, išmatavau atstumus, - tvirtino V.Almonaitis. - Kai kuriuos objektus žinojau tik iš rašytinių šaltinių, tačiau keliaudamas su žmona Junona, kitais bendražygiais, atradau, pamačiau savo akimis. Ir tai man, kaip istorikui, buvo labai įdomu."

Jūra plaukdamas jis ne vien tik ilsėjosi, bet ir tikslino daugelio kaimų paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose datas, įgudusi istoriko akis dairėsi piliakalnių ir kitų istorijos paminklų.

"Žvalgydamas Jūros pakrantę 2008 metais radau Rekstukų piliakalnį, kuris iki tol Lietuvos mokslui nebuvo žinomas, - džiaugėsi istorikas. - Iki mūsų dienų teliko koks trečdalis piliavietės, dalis gynybinių įtvirtinimų ir priešpilis. Vienas vietos gyventojas paliudijo, kad piliakalnis turi gražų mitologinį vardą - Kaukurine arba Kaukure nuo seno buvo vadinamas. Taip niekur jis nebuvo minėtas, tad šį vardą užrašiau pirmą kartą. Tikėtina, kad vardas kilęs iš žodžio "kaukas". Tokiu atveju išeitų, kad Kaukurinė - tai vieta, kurioje gyvena kaukai, mažutės žmogaus pavidalo mitologinės būtybės, lietuviškieji nykštukai. Rašytiniuose šaltiniuose stovėjusios pilies pavadinimas niekur neminimas, tačiau manau, kad čia stovėjusi pilaitė galėjo būti naudojama ir kovų su Vokiečių ordinu laikais. Patį piliakalnį galima datuoti I tūkstantmečio pradžia - II pradžia."

Paveikslėlis

Rekstukų atodanga - vienas įspūdingiausių gamtos paminklų prie Jūros.

Kas statė Karšuvą


Istorikui Jūros upė įdomi buvo ne tik kaip paprastam keliautojui - dėl jos vingių, rėvų, pakrančių atodangų, gražiausių skardžių. Keliaudamas jis gilinosi į vietovardžius, aiškinosi jų kilmę.

Pavyzdžiui, netoli Rekstukų yra Lėkiškių kaimelis, dar XVII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose vadintas Leikiškiais (Leykiszki). "Tikėtina, kad pirminė jo forma - Leiciškiai. O leičiais kitados vadino karo tarnybininkus, kuriuos kunigaikštis Vytenis į pietvakarinę Žemaitiją - Karšuvą - atkėlė iš Rytų Lietuvos, kadangi vietos gyventojų pajėgų gynybinei pilių sienai palei Jūros upę statyti neužteko. Didelė tikimybė, kad statant pilį ant Kaukurinės ir ją ginant dalyvavo ir leičiai."

Kodėl upė vadinama Jūra, kalbininkai jau seniai yra atsakę (apibendrintai galima sakyti, kad šis žodis reiškia didelius vandenis), tačiau žygeiviui buvo įdomu savo akimis pamatyti, kokia "jūra" žemupyje per pavasario potvynius tampa Jūra. "Be to, prieš keliolika tūkstančių metų Karšuvos žemupyje telkšojo prieledyninės marios - tikra nedidelė jūra", - teigė jis.

Paveikslėlis

"Jau net nesuskaičiuoju, kiek kartų esu plaukęs Jūra", - sakė V.Almonaitis.

Gedimino pilį upė plauna


Kai kur vertų dėmesio objektų tiek daug, kad norėdami visus aplankyti keliautojai vos spės iš baidarių lipti - vos ne kas kilometrą. Kai kuriuose ruožuose bus mažiau. "Gali pasirodyti, kad plaukiant tiek apžiūrėti yra per daug, net neįmanoma, tačiau sužymėjau ir aprašiau viską, o keliautojas galės rinktis savo nuožiūra - kas kam įdomiau, ar istorinės, ar gamtos, kultūros lankytini objektai, - sakė V.Almonaitis. - Nuo senų senovės gyvenvietės juk telkėsi prie upės. Todėl natūralu, kad prie jų netrūksta žmonių gyvenimą čia liudijančių paminklų."

Istorikas siūlo atkreipti dėmesį į Jūros aukštupyje, netoli Kvėdarnos, esantį Padievaičio piliakalnį - labai tikėtiną Gedimino pilies vietą. Deja, jo apsauga nesirūpinama ir, pasak žygeivio, piliakalnis nuolat stipriai plaunamas Jūros. Gal po daugiau metų ir visai neliks...

"Vadinamoji Nemuno gynybinė sistema visiems gerai žinoma, tačiau buvo ir kita, mažesnė, tačiau taip pat svarbi - Jūros sistema. Pilių grandinė palei upę pusšimtį metų nuo XIII amžiaus pabaigos kaip skydas dengė Žemaitiją ir visą Lietuvos valstybę iš vakarų pusės, - pasakojo V.Almonaitis. - Svarbiausia šios sistemos grandis - Gedimino pilis - greičiausiai stovėjo ant minėto Padievaičio piliakalnio. Pasipriešinimą Vokiečių ordino agresijai čia gyvendamas, kol nebuvo tapęs didžiuoju kunigaikščiu, organizavo valdovo Vytenio brolis Gediminas. Jo sūnaus Liubarto vardas iki šiol skamba gretimo Libartų kaimo pavadinime."

Iš istoriko pasakojimų aiškėja, kaip viskas yra susiję, regis, nieko, nė vieno vietovardžio nėra atsitiktinio. Reikia tik keliaujant gilintis ir atsivers tolimi istorijos puslapiai. Dar vienas pavyzdėlis - netoli Padievaičio į Jūrą įsirango intakėlis Geniotalis, šalia kaimas - Geniotas, o XIV amžiuje jame gyveno žemaičių didžiūnas Geniotas.

Karų pėdsakai


Pasak istoriko, Jūros upe plaukti bus labai įdomu tiems, kas domisi karo istorija. Pakrantėse gausu ne tik kovas su kryžiuočiais menančių pėdsakų, bet ir Antrojo pasaulinio karo, rezistencijos ženklų.

"Sovietmečiu visiems į galvas nuo mokyklos laikų buvo kalama, kad Sovietų Sąjunga Vokietijos buvo užpulta netikėtai. Tačiau Jūros pakrantėse gausu karštligiško pasirengimo karui pėdsakų, - tvirtino V.Almonaitis. - Palei Jūrą ėjo vadinamoji Molotovo gynybinė linija. Keliaudamas apžiūrėjau apie keturiasdešimt 1940-1941 metais pastatytų gynybinių dotų. Dalį jų radau ir pažymėjau žemėlapiuose pats. Dotai nėra ypatingi istorijos paminklai, tačiau primena įdomias Antrojo pasaulinio karo pradžios aplinkybes. Šie iš anksto pastatyti įtvirtinimai įrodo, kad karas Sovietų Sąjungai nebuvo visiškai netikėtas. Tokių dotų Lietuvoje yra keli šimtai. Palei Jūrą, nuo Pajūrio miestelio iki Tauragės, eina pakankamai ilgas Molotovo gynybinės sienos ruožas."

Žygeivis jau net nepamena, kiek kartų kuriuo Jūros ruožu yra plaukęs. "Plėtėsi akiratis, sužinodavome apie naujus paminklus, norėjosi juos išvysti, - pasakojo jis. - Pastaruoju metu paaiškėjo daug naujų vietų, susijusių su rezistencija. Vėl knietėjo pamatyti. Jūra nenusibosta. Jei plauki vasarą, vaizdas vienoks, jei pavasarį - kitoks."

Paveikslėlis

Kelionės pradžioje, aukštupyje. Žadvainai.

Savaitgalių pramogoms


Upę V.Almonaitis, remdamasis savo ilgamete žygeivio patirtimi, suskirstė į šešis ruožus, kuriuos galima įveikti atskirais savaitgaliais. Maršrutų pradžioje ir pabaigoje yra miesteliai, į kuriuos patogu atvažiuoti, po to atgal išvykti. Kiekvienas ruožas siekia 25-30 kilometrų - kaip tik savaitgalio išvykai. Ir dar liks laiko pakrančių įdomybėms aplankyti.

Jūra savo ištakose gana siauras pelkėtas upeliūkštis, tad plaukti rekomenduojama nuo Žadvainų, esančių netoli automagistralės Vilnius-Klaipėda. Ankstyvą pavasarį, kai daugiau vandens, galima ir nuo Rietavo. Čia kunigaikščių Oginskių dvaro parke kadaise net valčių prieplaukos būta. Tik 12 kilometrų teks irtis beveik tiesiu kanalu, mat sovietmečiu Jūrą melioratoriai taip "paspartino". Savaitgalio žygį patogu baigti Padievaityje.

Antras maršrutas gali būti nuo Padievaičio iki Žvingių, trečias - nuo Žvingių iki Ringių, ketvirtas - nuo Ringių iki Tauragės, penktas - nuo Tauragės iki Mociškių, šeštas - nuo Mociškių Jūra iki žiočių ir toliau Nemunu iki Bitėnų. Kelionės pabaigoje kitoje Nemuno pusėje prieš akis iškils raudoni Ragainės pilies mūrai, menantys Lietuvą niokojančius kryžiuočius.

Turint laiko šia vandeninga upe galima plaukti ir visą savaitę, kasdien žiočių link nusiiriant maždaug po 20 kilometrų.

Jūros upę V.Almonaitis atrado dar studijuodamas Vilniaus universitete. "Su bendražygiais iš Istorijos fakulteto "Aitvaro" turistų sekcijos savaitgalio išvykoms dairėmės įdomesnių upių, - prisiminė pašnekovas. - Iš pradžių atradome Akmeną su daugybe piliakalnių, istorijos bei kultūros paminklų pakrantėse. Ji įteka į Jūrą. Tada išbandėme ir Jūrą."

Upė ir jos intakai pasirodė tokie įdomūs, kad vėliau V.Almonaitis plaukiojo visais kitais Jūros intakais ir įdomybes aprašė knygoje "Ką šniokščia Jūros rėvos". Prieš keletą metų kilo mintis pakartotinai ir kur kas išsamiau aprašyti Jūrą.

Nors Jūra nuotraukose atrodo žavingai, ne viskas ir čia tobula. "Kraštovaizdį labai subjaurojo Balskų užtvanka, - teigė V.Almonaitis. - Ji buvo pastatyta tam, kad susikaupusį vandenį būtų galima perpumpuoti į netoliese esančius žuvų tvenkinius. Negi nebuvo galima užtvenkti upelio ir natūraliai jo pasidauginti vietoj tos keliolikos metrų užtvankos? Kiek žemės užlieta, kaip kraštovaizdis sugadintas. O Vilkyškių pieninė ką daro? Nors labai moderni, gerą vardą turinti įmonė, vis dėlto dalį savo nuotekų leidžia į Jūrą. Nežinau, gal jos ir nepavojingos, gal parūgęs nuotekų vanduo ir sveikas... Plaukdami galite pabandyti išsimaudyti."

Pasak žygeivio, kai kurie Jūros ruožai, ypač žemupys, yra nesudėtingi ir visai neprityrusiems keliautojams. "Tačiau kai kuriuose, ypač nuo Padievaičio iki Žvingių, Jūra greita, akmenuota upė. Iš tikrųjų ji rėvose šniokščia. Ypač kai vanduo aukštesnis, galima sutikti kliūčių, kurios visai neprityrusį keliautoją gali išgąsdinti, - teigia žygeivis. - Kita vertus, tos kliūtys suteikia nepakartojamų įspūdžių, pojūčių. Dažnai keliautojai to ir ieško. Neseniai plaukiau Šventąja. Graži upė, tiesiog aksominė, bet emocijų joje man trūko. Jūra daug įdomesnė."

Kaip "pardavinėjama" upė


Pradėjęs rašyti knygą istorikas prisipažino suabejojęs, ar kviesdamas keliauti nepaskatins Jūros pakrančių taršos. "Pastaruoju metu baidarių turizmas sparčiai plečiasi, daugėja baidares nuomojančių firmų. Ką tos firmos parduoda? Paslaugas. Tačiau tos paslaugos be upės netenka prasmės. O upė yra mūsų visų. Todėl svarbu, kaip tas verslas organizuojamas ir kokia keliautojų ekologinė kultūra. Pamačiau, kad tai yra didelė problema, - teigė V.Almonaitis. - Kai kurios Rytų Lietuvos upės, tarkim, Lakaja, jau virtusios ilgu šiukšlynu. Kai prisimenu, kokį vaizdą matydavau prieš keliolika metų, verkti norisi. Prie Jūros vaizdai dar gražesni, keliautojų srautas nėra toks didelis, bet nerimas lieka. Gerai, jog kai kurie baidares nuomojantys žmonės supranta, kad nuo to, kaip atrodo pakrantės, priklausys, ar daug jie sulauks keliautojų. Juk kas norės irtis tarp šiukšlių? Dauguma nuomotojų dirba tvarkingai - su baidarėmis išdalija ir šiukšlių maišelius, po to jas iš stovyklaviečių išveža. Tačiau, deja, taip daro ne visi. Neramu, kad taip "pardavinėjant" upę šiukšlynų daugėja. Nesunku ir patiems keliautojams šiukšles sudeginti ar užkasti. Kadaise mes, "Ąžuolo", "Aitvaro", "Giliuko" ir kitų bendrijų žygeiviai, taip ir darydavome. Tokia buvo turisto pareiga - palikti stovyklavietę tokią, kokią radai, arba dar geriau - tvarkingesnę."

Šalia šių abejonių istorikui kirbėjo ir kita mintis - jei jau žmonės Jūra keliauja, norėjosi jiems suteikti žinių, papasakoti apie šį kraštą. "Esu istorikas. Vadinasi, visuomenės išlaikytinis. Nieko negaminu, bandelių nekepu, tik tekstus rašau. Mano darbas tampa prasmingas, jei visuomenei ką nors nauja ir įdomaus pasakau", - teigė jis.

Žygeivis pastebėjo, kad knygynuose yra nemažai ant nedrėkstančio popieriaus išleistų upių schemų. "Tačiau man atrodo, kad dauguma plaukiančiųjų nori ne tik išsiaiškinti, kur pradėti kelionę ir kur baigti, bet ir geriau pažinti kraštą. Kodėl, tarkim, upė vadinasi Jūra ar kodėl praplaukus Tauragę iškart pasikeičia vaizdai - pasirodo raudoni Mažosios Lietuvos mūrai, o kapinėse medinius Žemaitijos kryžius keičia metaliniai, neogotikinių formų. Jei net iki žygio nedomino, keliaujant, turint daugiau laiko, pasidairius, daug kam pasidarys įdomu. Manau, kai žmogus geriau pažįsta savo gimtinę, tai ją labiau ir myli", - įsitikinęs istorikas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 08 Rgs 2012 18:02 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27011
Miestas: Ignalina
Išleistas naujas kelionių vadovas žygeiviams „Vėl šniokščia rėvos“


http://alkas.lt/2012/09/08/isleistas-na ... cia-revos/

www.alkas.lt
2012 09 08 13:30

Šiemet viešoji įstaiga „Keliautojo žinynas“ baigė leisti septynių dalių kelionių vadovą „Vėl šniokščia rėvos“.

Knygos autorius – istorikas, leidėjas, žygeivis dr. Vytenis Almonaitis.

Naujajame leidinyje aprašytas žygių maršrutas keliausiantiems Jūros upe nuo Žadvainų (ties Vilniaus–Klaipėdos greitkeliu) iki jos žiočių ir žemyn jau Nemunu iki Rambyno kalno, aplankant Lembą, Padievaitį, Pajūrį, Žvingius, Didkiemį, Tauragę, Mociškius, Ragainę, Bitėnus ir daugybę kitų miestelių ir kaimų. Naudojantis šiuo vadovu, galima susipažinti su dviem Lietuvos etnokultūriniais regionais – Žemaitija ir Mažąja Lietuva.

Pasak autoriaus V. Almonaičio, „Vėl šniokščia rėvos“ – tai leidinys neskubantiems, norintiems išsamiai susipažinti su lankomo krašto istorijos, gamtos, kultūros ypatybėmis. Keliautojų patogumui išleista ne viena stora knyga, bet septynios plonesnės (po 28–40 psl. kiekviena), kurios platinamos tiek po vieną, tiek į estetišką dėžutę supakuotais komplektais.

Pirmojoje dalyje pateikiamos apibendrinančio pobūdžio žinios apie Jūrą ir jos pakrantes. Kitose šešiose dalyse nuosekliai aprašytas 146 km ilgio maršrutas, kiekvienoje – maždaug 25–30 km atkarpa. Knygelėse pristatoma po keliolika svarbiausių lankytinų vietų, aptariamas besikeičiantis upės pobūdis. Keliautojams labai patogu, kad ant knygelių viršelių pateikiami atitinkamos maršruto dalies žemėlapiai, kuriuose pažymėti gamtos ir kultūros paminklai, stovyklavietės, vietos, tinkamos pradėti ir užbaigti žygį.

Leidinio apimtis – lyg monografijos, iš viso maždaug 10 autorinių lankų. Dalis teksto, aišku, yra apibendrinančio pobūdžio, tačiau apskritai jo niekaip negalima pavadinti kompiliacija, nes knygoje gausiai minimi paties autoriaus surinkti faktai, tikslinami kitų istorikų teiginiai, skamba V. Almonaičio užrašyti padavimai bei žmonių pasakojimai.

Kiek autorius pasiekė tyrinėdamas upės pakrantes atspindi faktas, kad V dalyje aprašytas jo paties surastas iki šiol mokslui nežinomas Rekstukų piliakalnis. Akivaizdu, kad V. Almonaitis pats ne vieną kartą keliavo Jūros upe, apžiūrėjo visas vietas, kurias rekomenduoja aplankyti. Apibendrinant galima teigti, jog tarp panašių knygų „Vėl šniokščia rėvos“ ryškiai išsiskiria informacijos gausa, taip pat jos patikimumu ir tikslumu.

Knyga dedikuota Jungtinės Kęstučio apygardos Butigeidžio (Lydžio, Aukuro) rinktinės partizanams, 1944–1959 m. kovojusiems Jūros pakrantėse, atminti. Įdomu, kad vienas kovingiausių šio dalinio vienetų buvo vadinamas Jūros būriu. Leidinyje, ypač II–V dalyse, aprašytas ne vienas paupiuose stovintis ir rezistenciją menantis paminklas. Tad dedikacija nėra atsitiktinė, nors tokio pobūdžio leidiniams visiškai originali.

Dar viena leidinio ypatybė, kartu privalumas – gausios (iš viso apie 330) ir informatyvios iliustracijos. Žvelgdamas į jas, gali netyčia pradėti „keliauti“ Jūra netgi įsitaisęs savo mėgstamame krėsle. Baigiant belieka konstatuoti, kad turiningų kelionių Lietuvos upėmis mėgėjai gavo puikią, labai patikimą „lociją“, kuria, matyt, naudosis ne vienerius metus.

Paveikslėlis

2012 09 14 penktadienį 16 val. BITĖNUOSE žygių vadovo Jūros ir Nemuno upėmis „VĖL ŠNIOKŠČIA RĖVOS“ pristatymas

RAMBYNO REGIONINIO PARKO LANKYTOJŲ CENTRAS BITĖNUOSE

kviečia į septynių dalių žygių vadovo Jūros ir Nemuno upėmis
„VĖL ŠNIOKŠČIA RĖVOS“ pristatymą. Dalyvaus autorius dr. doc. Vytenis Almonaitis, LR konsulato Tilžėje darbuotojas, dr. prof. Bronius Makauskas. Įsigyti leidinių, gauti autoriaus autografą bus galima nuo 16.00 val. Pagrindinės renginio dalies pradžia – 16.30 val.

Rengėjai:
Rambyno regioninio parko direkcija,
viešoji įstaiga „Keliautojo žinynas“

Komentarai
http://alkas.lt/2012/09/08/isleistas-na ... cia-revos/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 08 Lap 2013 22:08 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27011
Miestas: Ignalina
Jūratė MARKELIŪNAITĖ. Atradimai Vakarų Lietuvoje (apie V.Al­mo­nai­čio kny­gą "Va­ka­rų Lie­tu­va XIII-XV am­žiu­je: moks­li­nių straips­nių rin­ki­nys")


http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/atra ... oje/158172

Jūratė MARKELIŪNAITĖ
2013-06-26 06:00

Paveikslėlis

V.Almonaitis yra ir istorikas, ir žygeivis. Jis mėgsta visas aprašomas vietas pamatyti ir apvaikščioti pats. Erlendo Bartulio (LŽ) nuotrauka

Pa­si­ro­do, dar ir šiais lai­kais ga­li­ma at­ras­ti nau­jų, iki šiol ne­ži­no­tų pi­lia­kal­nių, pa­tiks­lin­ti kai ku­rias da­tas, iki šiol ga­na tiks­lio­mis lai­ky­tas, pri­min­ti se­nuo­sius bu­vu­sius kai­mų pa­va­di­ni­mus. Tai pa­vy­ko is­to­ri­kui Vy­te­niui Al­mo­nai­čiui ty­ri­nė­jant Va­ka­rų Lie­tu­vą.

Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to do­cen­tas V.Al­mo­nai­tis iš­lei­do kny­gą "Va­ka­rų Lie­tu­va XIII-XV am­žiu­je: moks­li­nių straips­nių rin­ki­nys".

Paveikslėlis

Is­to­ri­kas gi­li­na­si į tri­jų gre­ti­mų is­to­ri­nių re­gio­nų – Že­mai­ti­jos, Skal­vos bei Pa­ne­mu­nės pra­ei­tį. Pla­čiau­siai ra­šo apie Kal­ti­nė­nų, Lau­ku­vos, Tau­ra­gės, Pryš­man­tų ir Reks­tu­kų (abu Tau­ra­gės r.), Pa­gė­gių, Rau­džių (Ka­ra­liau­čiaus sr.), Se­re­džiaus is­to­ri­ją.

Di­džio­ji straips­nių da­lis pri­skir­ti­na is­to­ri­nės geog­ra­fi­jos sri­čiai, ta­čiau juo­se at­sklei­džia­ma ir Lie­tu­vos vals­ty­bės ka­ro su Vo­kie­čių or­di­nu ei­ga, vi­du­ram­žių kas­die­ny­bės as­pek­tai. Ka­dan­gi is­to­ri­kas nuo stu­di­jų me­tų yra ir žy­gei­vis, jis mėgs­ta ap­ra­šo­mas vie­to­ves pa­ma­ty­ti sa­vo aki­mis. Straips­nių rin­ki­nys ilius­truo­tas au­to­riaus su­da­ry­to­mis sche­mo­mis, že­mė­la­piais ir ap­ra­šo­muo­se re­gio­nuo­se esan­čių is­to­ri­jos pa­mink­lų nuo­trau­ko­mis.

Atradimai


Nors kny­ga pa­va­din­ta moks­li­nių straips­nių rin­ki­niu, fak­tiš­kai ji pa­na­ši į rim­tą mo­nog­ra­fi­ją. Pir­miau­sia tai liu­di­ja gau­sūs V.Al­mo­nai­čio at­ra­di­mai. Be ki­ta ko, jam pa­si­se­kė nu­sta­ty­ti dau­ge­lio Va­ka­rų Lie­tu­vos gy­ven­vie­čių pir­mo­jo pa­mi­nė­ji­mo ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se da­tas.

Pa­vyz­džiui, kny­go­je įro­do­ma, kad Pa­gė­giai sa­vo is­to­ri­ją ga­li pra­dė­ti nuo 1307 m., Kal­ti­nė­nai – nuo 1371 m., Pryš­man­tai (Tau­ra­gės r.) – nuo 1385 m., So­kai­čiai (Pa­gė­gių sav.) – nuo 1394 me­tų.

Au­to­rius pri­sta­to pa­ties su­ras­tą Reks­tu­kų (Tau­ra­gės r.) pi­lia­kal­nį ir kar­tu su ar­cheo­lo­gu Val­de­ma­ru Ši­mė­nu Ka­ra­liau­čiaus sri­ty­je ap­tik­tą ypač di­de­lį Rau­džių (Ne­mu­ni­jos) pi­lia­kal­nį.

V.Al­mo­nai­tis nu­sta­tė, kur bu­vo XIV a. šal­ti­niuo­se mi­ni­mo di­džiū­no Ge­nio­to dva­ras, iš­aiš­ki­no, kur prie Jū­ros upės gy­ve­no XIV a. pra­džio­je čia įkur­din­ti ka­ro tar­ny­bi­nin­kai lei­čiai.

At­ra­di­mų tiek daug, kad no­ri ne­no­ri ky­la klau­si­mas – ko­kiu bū­du jie pa­siek­ti. Kny­gos au­to­rius pa­si­da­li­jo kai ku­rio­mis sa­vo at­ra­di­mų Va­ka­rų Lie­tu­vo­je de­ta­lė­mis.

Is­to­ri­niai ne­tiks­lu­mai


Kaip pa­žy­mė­jo is­to­ri­kas, daug ką ra­šant rei­kia tiks­lin­ti po ke­le­tą kar­tų.

„Daž­nai ra­šy­ti­nių šal­ti­nių pub­li­ka­ci­jo­se bū­na ne­tiks­lu­mų. Tai nė­ra nau­jie­na, is­to­ri­kai daž­nai su tuo su­si­du­ria, - pa­sa­ko­jo V.Al­mo­nai­tis. – Iš pra­džių tai ste­bi­na, pa­skui pri­pran­ti. Ne­kal­bant apie XIX a. pub­li­ka­ci­jas, net XX a. an­tros pu­sės pro­fe­sio­na­lių vo­kie­čių ar­cheog­ra­fų par­eng­tuo­se to­muo­se yra ne tik ne­tiks­lu­mų, bet ir stam­bių klai­dų. Ne­ma­žai jų ga­li­ma pa­ste­bė­ti kry­žiuo­čių ke­lių ap­ra­šy­muo­se, kur mi­ni­mi bal­tiš­ki, lie­tu­viš­ki as­men­var­džiai, vie­to­var­džiai."

Paveikslėlis

Nemuno ir Šešupės žiotys. Už laivo tolumoje matyti tamsesnis medžių guotas - V.Almonaičio ir V.Šimėno surastas Raudžių (Nemunijos) piliakalnis./Vytenio Almonaičio nuotraukos

Be­ne di­džiau­sia, ko­kią jam te­ko ap­tik­ti, yra 1958 m. iš­leis­ta­me rin­ki­nio „Preus­sis­ches Ur­kun­den­buch“ tre­čia­me to­me.

"Pub­li­kuo­jant 1344 m. ak­tą čia par­ašy­ta Dom­her­re (ka­nau­nin­kas), nors ran­kraš­ty­je aki­vaiz­džiai ma­ty­ti, jog tu­ri bū­ti Du­se­mer, - tei­gė pa­šne­ko­vas. - Tai­gi jie kar­tais net sa­vo di­džio­jo ma­gis­tro ne­iden­ti­fi­kuo­ja, tai kiek dar ga­li­ma ti­kė­tis ki­to­kių klai­dų.“

Is­to­ri­ko tei­gi­mu, ne­rei­kė­tų nau­do­tis ir pa­si­ti­kė­ti vien tik ar­cheog­ra­fų pub­li­kuo­tais teks­tais, bet jei įma­no­ma, vi­suo­met su­si­ras­ti ir šal­ti­nių ori­gi­na­lus.

Iš­kal­bin­gi žemėlapiai


Paveikslėlis

Anksčiau atrodė, kad tai tik šiaip kalnas. V.Almonaitis su V.Šimėnu išsiaiškino, kad tai Raudžių (Nemunijos) piliakalnis. Nuotraukoje - šiaurės vakarų šlaitas.

Va­ka­rų Lie­tu­vos ty­ri­mus at­lie­kan­čiam is­to­ri­kui pra­ver­tė kar­tog­ra­fi­niai šal­ti­niai.

„Pra­dė­da­mas vie­nos ar ki­tos vie­to­vės ty­ri­mą vi­sa­da pir­miau­sia per­žiū­riu vi­sus įma­no­mus že­mė­la­pius. Jie kar­tais par­odo ne­ti­kė­čiau­sių da­ly­kų, - pa­sa­ko­jo V.Al­mo­nai­tis. – Pa­vyz­džiui, Jū­ros ir Še­šu­vies san­ta­ka. Tiek pri­ra­šy­ta apie čia ka­dai­se sto­vė­ju­sią skal­vių pi­lį, pi­lia­kal­nį. Ta­čiau keis­ta, kad ra­šan­tie­ji ne­pas­te­bė­jo, jog san­ta­ka anks­čiau bu­vu­si vi­sai ki­to­je vie­to­je. Jei no­ri­ma ieš­ko­ti bu­vu­sios pi­lies, tai ti­krai ne da­bar­ti­nė­je san­ta­ko­je, at­si­ra­du­sio­je XX am­žiu­je.“

Paveikslėlis

V.Almonaičio surasto Rekstukų piliakalnio gynybinis griovys ir priešpilis žvelgiant iš pietryčių.

Pa­sak is­to­ri­ko, net ir pa­ly­gin­ti ne­se­ni že­mė­la­piai pa­tei­kia iš­kal­bin­gų duo­me­nų, iš jų ga­li­ma at­sek­ti daug pra­ei­ties.

„Se­niai ty­ri­nė­jau 1938 m. Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Ka­ro to­pog­ra­fi­jos sky­riaus par­eng­tą že­mė­la­pį ir vis su­sto­da­vau prie pa­ne­mu­nė­je, aukš­čiau Jū­ros upės žio­čių, už­ra­šy­to vie­to­var­džio – La­gi­to pie­vos. Bu­vo smal­su, iš kur jis toks keis­tas at­si­ra­do. Il­gai tos pa­slap­ties ne­įmi­niau. Ra­šy­da­mas straips­nį apie ki­ta­pus Ne­mu­no esan­tį Rau­džių pi­lia­kal­nį iš­siaiš­ki­nau, kad ša­lia tų pie­vų telk­šan­tis eže­rokš­nis va­din­tas La­giu, La­gy­čiu. Kar­tu pa­si­da­rė aiš­ku, kur bu­vo La­gu­čių kai­mas, ku­ris 1394 m. mi­ni­mas kry­žiuo­čių ke­lių ap­ra­šy­muo­se. Nuo XVI a. jis va­di­na­mas So­kai­čiais. Įdo­miau­sia, kad se­no­sio­se kai­mo ka­pi­nė­se 2002 m. bu­vau ra­dęs ant­ka­pi­nį pa­mink­lą su pa­var­de So­kai­ten. Vė­liau dok­to­ran­tas Žil­vi­nas Čės­na čia gy­ve­nu­sius So­kai­čius ap­ti­ko ir 1540 m. šal­ti­ny­je.“

Nuo šios pa­var­dės, pa­sak is­to­ri­ko, ir ki­lęs nau­ja­sis kai­mo pa­va­di­ni­mas. Se­na­sis La­gu­čių vie­to­var­dis – nau­jie­na ir da­bar­ti­niams So­kai­čių gy­ven­to­jams, ku­rie ga­li di­džiuo­tis gy­ve­nan­tys vie­na­me se­niau­sių re­gio­no kai­mų.

At­sa­ky­mų yra ir tautosakoje


Paveikslėlis

Bajoro Vizbaro palikuonio D.Poškos kapas Kaltinėnų kapinėse. Fotografuota nežinomo autoriaus apie XX a. vidurį.

Is­to­ri­kas tei­gia, kad ir tau­to­sa­ka ga­li ne­ma­žai ką įro­dy­ti, nors jo­je in­for­ma­ci­jos ieš­ko ne­daug kas. Pa­vyz­dys – Rau­džių pi­lia­kal­nio ty­ri­mai, pra­no­kę lū­kes­čius.

„Da­bar jau tu­riu ką pa­sa­ky­ti stu­den­tams, kai ma­nęs klau­sia, ar ga­li­ma rem­tis tau­to­sa­ka. At­sa­kau, kad ga­li­ma, - tvir­ti­no V.Al­mo­nai­tis. – Kai su V.Ši­mė­nu kai­ria­ja­me Ne­mu­no kran­te tar­si iš nau­jo at­ra­do­me Rau­džių pi­lia­kal­nį, pra­dė­jau rink­ti pa­čią įvai­riau­sią in­for­ma­ci­ją apie jo apy­lin­kes. Pa­ste­bė­jau, jog kny­go­je „50 gra­žiau­sių Ma­žo­sios Lie­tu­vos pa­da­vi­mų“, pa­da­vi­me „Naš­lai­tė“, mi­ni­ma, kad prie So­kai­čių, at­seit ki­ta­pus Ne­mu­no, bu­vo „prū­sų kai­mas La­ju­čiai“. Kaip mi­nė­ta, se­na­sis So­kai­čių pa­va­di­ni­mas – La­gu­čiai. Tai ta pa­ti vie­to­vė. Tai­gi tau­to­sa­ko­je se­niai glū­dė­jo at­sa­ky­mas, kur bu­vo kry­žiuo­čių žval­gų pa­mi­nė­ti La­gu­čiai. Pa­da­vi­me pa­ki­tu­si tik vie­na rai­dė – vie­toj La­gu­čių sa­ko­ma La­ju­čių. Nors šis vie­to­var­dis pa­si­kei­tė dar XVI a., tau­to­sa­ko­je jis iš­li­ko.“

Is­to­ri­kas ir pats šiais lai­kais yra už­ra­šęs ne­ma­žai pa­da­vi­mų. „Vie­ti­niai žmo­nės jų ži­no dar ne­ma­žai, ir ne­re­tai ver­ta į juos įsik­lau­sy­ti“, - tei­gė jis.

Ko­dėl D.Poš­ka grį­žo į Kal­ti­nė­nus?


Anot pa­šne­ko­vo, ti­riant se­ną­ją is­to­ri­ją, svar­bu įver­tin­ti ne tik kon­kre­čius pa­da­vi­mus, bet ir aps­kri­tai pa­sa­ko­ja­mo­sios tra­di­ci­jos reikš­mę.

Sa­ky­sim, abe­jo­ti­na, ar Dio­ni­zas Poš­ka tu­rė­jo kon­kre­čių do­ku­men­tų, ku­rie bū­tų liu­di­ję, kad jo pro­tė­vis Viz­ba­ras prieš 400 me­tų, ku­ni­gaikš­čio Vy­tau­to lai­kais, gy­ve­no Kal­ti­nė­nų kraš­te. Bet bu­vo gy­va pa­sa­ko­ja­mo­ji tra­di­ci­ja, ku­ri vė­liau ga­lė­jo bū­ti ir už­ra­šy­ta. To­dėl D.Poš­ka tai ži­no­jo ir di­džia­vo­si esąs Viz­ba­ro pa­li­kuo­nis. Jis net pa­no­ro bū­ti pa­lai­do­tas ne to­je par­api­jo­je, ku­rio­je gy­ve­no, o Kal­ti­nė­nuo­se, ša­lia pro­tė­vio.

Ty­ri­nė­da­mas Kal­ti­nė­nų kraš­to is­to­ri­ją nu­sta­čiau, kad D.Poš­ka ne­kly­do – Viz­ba­ras 1415 me­tais įvar­di­ja­mas pir­muo­ju tarp ku­ni­gaikš­čio Vy­tau­to ap­do­va­no­tų Kal­ti­nė­nų kraš­to ba­jo­rų. 1529 m. mi­ni­mas jo pa­li­kuo­nis Jur­gis Pa­ška­vi­čius – vie­nas Poš­kų gi­mi­nės pra­di­nin­kų.“

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 8 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007