 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
|
LIETUVOS ŽYGEIVIŲ JUDĖJIMO IŠTAKOS IR ISTORIJA - APŽVALGA
(surinko iš įvairių šaltinių Kęstutis Čeponis)
Dėmesio - žemiau pateikiamas tekstas, panaudojant įvairius šaltinius, dar tvarkomas, redaguojamas ir papildomas bei patikslinamas.
*************************************************************
Žemiau pateikiamo teksto variantas į šį forumą buvo perkeltas iš trečio, papildyto ir pataisyto, LIETUVOS ŽYGEIVIŲ JUDĖJIMO IŠTAKOS IR ISTORIJA varianto, įrašyto į tuometinį 5 colių diskelį 1990-07-07. 
Dabar šis 1990 m. tekstas (jis buvo atspausdintas įvairiuose to meto žygeivių ir žaliųjų leidiniuose) jau labai daug kur papildytas ir patikslintas. Ir toliau yra pastoviai papildomas ir patikslinamas.
*************************************************************
Apžvalgą paruošė Kęstutis Čeponis, pasiremdamas "Žygeivio" ir "Ramuvos" leidiniuose, o taip pat kitoje spaudoje paskelbtais dokumentais, straipsniais bei Tado Šidiškio, Rimo Krupicko, Jono Trinkūno, Rimanto Matulio, Juozo Dapkevičiaus, Algimanto Jucevičiaus, Vidmanto Povilionio, Vinco Kavaliausko, Kęstučio Labanausko, Gedimino Motuzos, Valentino Baltrūno, Vytenio Almonaičio, Stepo Deveikio, Algirdo Gasiūno bei kitų žygeivių ir ramuviškių prisiminimais ir pasakojimais, o taip pat Universiteto žygeivių klubo archyvo medžiaga.
2009-10-22 apžvalga papildyta ištraukomis iš Vidmanto Povilionio prisiminimų, paskelbtų: Kraštotyrininkų byla // Liaudies kultūra, 2007, Nr. 6, p. 46 - 55 (su Vidmantu Povilioniu kalbasi Saulė Matulevičienė) (Straipsnio originalas su fotografijomis atsisiuntimui (.pdf failas) http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_ ... 4116&p_k=1 ).
2010-01-15 apžvalga papildyta iš "Traktatas apie Žygeivius" (1997, išleido Lietuvos Žygeivių Sąjungos Panevėžio skyrius, Panevėžys) nuskanuotais dokumentais: "I (1990 m.), II (1994 m.), III (1996 m.) Lietuvos žygeivių krivulėse priimti nutarimai".
2010-02-08 kaip atskiras priedas pridėta Kauno VDU (anksčiau KPI) žygeivių sekcijos (klubo) "Ąžuolas" (seniau "Eiklios kojos") istorija (surinkta iš įvairių šaltinių - jie pateikti temoje:
"Ąžuolas" - KTU žygeivių klubas (buvęs KPI turistų klubas "Ąžuolas")
viewtopic.php?f=71&t=770 )
2010-02-08 kaip atskiras priedas pridėta tema: "Plungės žygeiviai - Simono Daukanto bibliofilų klubas" - 1984 m. gruodžio mėn. 26 d. steigiamajame susirinkime, vykusiame Plungės miesto bibliotekoje, knygių Sauliaus Augūno, Česlovo Vaupšo ir Irenos Juškevičienės iniciatyva buvo įkurtas Simono Daukanto knygos bičiulių klubas.
Plačiau - http://www.spaudos.lt/Bibliofilas/S_Daukanto_klubas.htm
Taip pat 2010-02-08 kaip atskiras priedas pridėta Kauno žygeivių-folkloro klubo "Gilė", įkurto 1994 m., istorija (šaltinis - http://www.gile.lt/?gile=hist_ltu&kl=ltu ).
2010-04-02 kaip atskira dalis įtrauktas straipsnis apie kraštotyros žlugdymą ir kraštotyrininkų persekiojimus - jį 1978 m. parašė V. Karaliaus slapyvardžiu Teresė Birutė Burauskaitė kartu su Zita Vanagaite („Aušra“, 1978 m., Nr. 9(49), p. 10–21) (šaltinis - Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika http://www.lkbkronika.lt/index.php?opti ... Itemid=222 )
2011-01-12 kaip atskira dalis įtrauktas žygeivio Rimanto Matulio straipsnis apie tai, kaip žygeiviai gelbėjo Lietuvos piliakalnius (Rimantas Matulis. Lietuvos piliakalniai - 2006 balandžio 14 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215), 1 ir 3 psl., iliustruota. Internete paskelbta http://on.lt/lietuvos-piliakalniai )
2013-07-13 kaip atskira dalis įtrauktas žygeivės Jūratės Mičiulienės (Markeliūnaitės) straipsnis apie tai, kaip žygeiviai šventė Rasos šventes Kernavėje 1967-69 m.(Jūratė Mičiulienė. Trumpiausią naktį - tautiškumo paieškos. - Lzinios.lt, 2013-06-22, internete http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/trum ... kos/158042 )
Ir ateityje numatome šią "Apžvalgą" reguliariai tikslinti ir plėsti, todėl prašome visus galinčius padėti šiame darbe siųsti savo prisiminimus bei dokumentus Kęstučiui Čeponiui (Ignalina, Budrių g.35, el. paštas kestas.ceponis@gmail.com... ) arba dėti papildymus, pastabas, pasiūlymus į šį forumą - į atitinkamas temas:
Lietuvos Žygeivių ir Ramuvos sąjūdžių istorija
viewtopic.php?f=71&t=7749
P.S. Deja nemažai įdomių straipsnių, savo laiku pasirodžiusių internete, laikas nuo laiko dingsta... :( Todėl jau seniai stengiuosi dėti pilnus jų tekstus ir čia, o ne tik nuorodas.
Tačiau kaip matau nemažai straipsnių originalų jau nebėra - o kartu dingo ir juose buvusios fotonuotraukos, nes jų negalėjau seniau įdėti į savo asmeninį interaktyvų archyvą forume posting.php
***************************************************************************************
LIETUVOS ŽYGEIVIŲ JUDĖJIMO IŠTAKOS IR ISTORIJA
1988-1990 m. kartu su Atgimimu į Lietuvą ir jos istoriją sugrįžo seni vardai, gražios, bet daugelį metų KGB persekiotos sąvokos, Lietuvių tautinio jaunimo judėjimai, buvę ir prieš 60-50, ir prieš 30-20 metų.
Taip, čia nesuklysta, tokie Lietuvių tautiniai judėjimai buvo netgi tais stagnacijos, baimės ir apsnūdimo laikais.
Žygeivių judėjimas, gimęs Vilniaus Universiteto turistų klube septintajame dešimtmetyje, Lietuvoje legaliai gyvavo vos keletą metų, o po to, po žiaurių KGB ir kompartijos represijų prieš judėjimo dalyvius, ir ypač prieš jo aktyvistus, buvo priverstas tęsti savo veiklą pogrindžio sąlygomis - iki pat Atgimimo.
Viešai uždrausta ir persekiojama, tačiau vis tiek tebegyvuojanti Žygeivystė Lietuvoje plito per aukštųjų mokyklų turistų klubus, suburdama į savo gretas vis daugiau jaunimo, besidominčio savo krašto istorija ir tautinių tradicijų puoselėjimu. Turistais tada būdavo vadinami ir turistai, ir ekskursantai, ir netgi poilsiautojai, o žygeivio vardu - tik žygeiviai.
Termino "žygeivis" kilmė ir tikroji prasmė
Ištakos
Sunkūs Lietuvai 1952-1956 metai. Organizuota rezistencija, su ginklu rankoje kovojanti prieš okupantus ir vietinius parsidavėlius, iš esmės sutriuškinta.
Pasipriešinimo judėjimo dalyviai supranta, jog atėjo laikas keisti kovos pobūdį - būtina pereiti nuo aktyvios ginkluotos kovos formų prie naujų, legalių, kovos formų - idėjinių-šviečiamųjų, siekiant sovietų aktyviai naikinamos Lietuvybės išsaugojimo.
Svarbiausias šios kovos tikslas - išlaikyti ir stiprinti Tautos dvasią, nepasiduoti sovietinimui ir ruošti Lietuvius būsimiems mūšiams už Tėvynės Laisvę ir Nepriklausomybę.
Buvo nuspręsta Lietuvybės išsaugojimo - Lietuvių tautinio judėjimo - veiklą toliau tęsti per legalius turistų, alpinistų, kraštotyros, liaudies dainų ir šokių, knygų mylėtojų, įvairius kitus sovietmečio sąlygomis gyvavusius būrelius bei klubus.
Ir iš jų narių suburti bendrą visos Lietuvos Lietuvybės gynėjų bei puoselėtojų Sąjūdį - idėjinę neginkluotą "organizaciją be organizacijos", kuri pakeistų ginkluotą kovą vykdžiusį Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį.
Karta po kartos šio Lietuvybės Išsaugojimo Sąjūdžio - Lietuvių tautinio judėjimo - atstovai žodžiu ir asmeniniu pavyzdžiu perduodavo kitai studentų-turistų kartai nerašytus priesakus:
- pažink Lietuvą - savo Tėvynę, domėkis jos istorija ir kultūra;
- saugok Lietuvos gamtą, nepamiršk, kad Lietuvoje gyveno tavo protėviai ir gyvens tavo vaikai;
- tyrinėk Tautos papročius ir tradicijas;
- prižiūrėk ir saugok Tautos laisvės paminklus;
- gerbk ir prižiūrėk protėvių kapus ir kitas šventas lietuviams vietas, saugok jas nuo sunaikinimo ir išniekinimo;
- nepasiduok nutautinimui ir sovietinimui;
- auklėk savo vaikus tautine dvasia;
- padėk išsaugoti Lietuvybę atimtose iš Lietuvos etnografinėse lietuvių žemėse;
- ruoškis fiziškai ir dvasiškai kovoti už Tėvynės Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Prabėgs dešimtmetis, organizuojant ir plečiant Lietuvių Tautinį judėjimą, ir šie žmonės pasivadins žygeiviais.
1968 m. lapkričio 2 d. netoli Rykantų, ties pilkapiais, įvyko Vėlinių šventimas. Jame dalyvavęs Tadas Šidiškis pasiūlė Tautinio judėjimo dalyviams vadintis žygeiviais.
Žodis "žygeivis" kilęs iš žodžio "žygis". "Žygis" tai nelengva kelionė, darbas ar veiksmas.
Remiantis Rimanto Matulio žodžiais, patį žygeivio terminą sugalvojo Jonas Trinkūnas.
Taip gimė Lietuvos žygeivių judėjimas.
Žygeivių judėjimas, gimęs Vilniaus Universiteto turistų klube septinto dešimtmečio pabaigoje, legaliai gyvavo keletą metų.
Žygeivystė Lietuvoje plito per aukštųjų mokyklų turistų klubus, suburdama į savo gretas vis daugiau jaunimo, besidominčio savo krašto istorija ir tautinių tradicijų puoselėjimu. Turistais būdavo vadinami ir turistai, ir ekskursantai, ir netgi poilsiautojai, o žygeivio vardu - tik žygeiviai.
Pagrindinis žygeivių šūkis: "Nei vieno žygio be konkretaus tikslo".
Priesakai: "Keliauk - pažink - padaryk".
Žygeivystė ugdė jaunuolius ir dvasiškai ir fiziškai. Tie Lietuvos takais pėstute, slidėmis, dviračiais, baidarėmis įveikti šimtai kilometrų subrandino ištisą stiprių žmonių kartą.
Žygeiviams mes turime būti dėkingi už Stepono Dariaus tėviškės išsaugojimą. Žygeiviai pirmieji Lietuvoje atgaivino senovinę Rasos šventę, priminė jos dainas, papročius, gražias ritualines apeigas. Atgaivindami etnografijos tradicijas, žygeiviai Universitete įkūrė "Ramuvą" - dabartinį VU kraštotyros klubą.
Žygeivių maršrutai nusidriekė i kaimyninę Baltarusiją, kurios vakariniuose pakraščiuose yra išlikę keliolika lietuviškų salų. Čia žygeiviai surengdavo koncertus, vakarones, atnešdavo žmonėms lietuviškos spaudos, vaikams - knygelių, vadovėlių. Kol jie šefavo šituos kaimus, lietuviška kalba ir tradicijos dar tvirtai čia laikėsi.
Tuo metu buvo užmegzti ryšiai su Latvijos ir Estijos žygeiviais. Rengiami bendri sąskrydžiai, keičiamasi idėjomis.
Keliaudami Lietuvoje, žygeiviai sutvarkė ne vieną piliakalnį ir alkakalnį. Nemaža įvairių gamtos paminklų išsaugojo jų rankos.
Kaip ir daugeliui panašių judėjimų, žygeivystei nebuvo lemta ilgai gyvuoti. Už Vydūno 100-ųjų gimimo metinių paminėjimą ant Rambyno kalno, už Lietuvos savanorių karių kapų pagerbimą Červonkoje (Latvijoje), už lietuviškų salų lankymą ir kitą "nesuderinamą su tarybinio studento vardu" veiklą žygeivių judėjimas 1971 m. buvo uždraustas, o pats žodis "žygeivis" turėjo būti ištrintas iš mūsų sąmonės ir, neduok Dieve, kur nors paminėtas spaudoje.
Žygeivio sąvokos iš mūsų protų ištrinti nepavyko. Žygeiviai būrėsi Vilniuje Kaune, Panevėžyje... Žygiai buvo atliekami pusiau slapta, o apie kai kuriuos plačiau paskelbta tik dabar.
Patekę i šiuos žygius, žmonės būdavo pritrenkti istorinių tiesų, apie kurias jie iki tol neturėjo jokio supratimo.
Šiandieną atgimstančioje Lietuvoje vis drąsiau jaučiasi ir žygeiviai, išėję iš pogrindžio ir atvirai paskelbę Lietuvai apie save. Žygeivių dabar - bene pora tūkstančių. Reikia tikėtis, kad atsiras dar daugiau.
1990 m. vasario 1 d. buvo įkurta Lietuvos Žygeivių Sąjunga.
*************************************************************
Žemiau pateikiame ištrauką iš Vidmanto Povilionio prisiminimų:
"Berods 1967-ųjų pabaigoje pradėjau lankytis KPI Elektrotechnikos fakulteto Žygeivių klube. Nuo to laiko beveik kiekvieną penktadienį išvažiuodavome į žygius, o grįždavome sekmadienį vakare, kartais ir pirmadienio rytą tiesiai į paskaitas. Visi laisvadieniai ir sovietiniai "prazdnikai" praleisti laukuose ¡r miškuose.
Toks turistinis judėjimas įsisiūbavo apie 1958-1964 metus.
Po 1956-ųjų daug žmonių grįžo iš lagerių, suprato, kad ginklu toliau kovoti nebegalima - vis liek ištaškys, ¡r pradėjo kitokią lietuvišką veiklą.
Alpinistai eidavo į kalnus, pavadindavo viršūnes lietuviškais vardais.
Keliavo ir po Lietuvą. Mus į žygius vedė Juozas Dapkevičius, Rimas Matulis, Tadas Šidiškis - jie į aukštąsias mokyklas buvo įstoję 4-6 metais anksčiau už mane. Savęs mes nevadinome turistais, nors kalnuose eidavome per 6000 m perėjas.
Lietuvoje žygeivių tikslas buvo kitoks - atrasti, pažinti, išsaugoti iš gyvenimo besitraukiančią lietuvišką kultūrinę atmintį. Mokytis iš bendravimo su žmonėmis. Užeidavom į kaimus, su žmonėmis pasišnekėdavom, padainuodavom. Tautosaką užrašinėdavo daugiau Vilniaus universiteto žmonės.
Folkloro judėjimas ir žygeiviavimas yra vienalaikiai ir lygiagretūs dalykai. Tik mes galbūt tautosaką vertinome daugiau kaip vartotojai ir man asmeniškai buvo svarbi jos taikomoji pusė. Iš tų užrašytų dainų mūsų žygeivių klubas buvo parengęs fotografuotinių dainynėlių, vienas iš jų saugumiečiams kratos metu pasirodė įtartinas ir pavojingas tautų draugystei, nes „krito lenkai kaip lapeliai, lietuviai - kaip mūrai", tad pridėjo prie mano nusikalstamos veiklos įkalčių.
O žygiuose dainavome viską: nuo senųjų iki Lietuvos kariuomenės, partizanų dainių ir pokario romansų. Šokant prie laužų paplito lelinderiai ¡r padespanai, taip primiršta kaimo kultūra natūraliai pradėjo grįžti į miesto ir inteligentijos gyvenimą.
Tas judėjimas buvo labai idealistinis, kažkoks labai šviesus.
Išeidavom kauniečiai, iš kažkur ateidavo vilniečiai - susirenkam, pasikalbant, pašokam, Tarpusavio santykiai buvo broliški, seseriški, jokio alkoholio - net minties tokios nebūdavo.
Iš to rato, baigę studijas, mūsiškiai pagal paskyrimus plito po visą Lietuvą, sudarydami tarsi dvasinę bendruomenę, nes bet kuriuo paros metu, bet kurioje Lietuvos vietoje galėjai rasti savo žmogų ir kreiptis į jį bei kokios pagalbos ar paramos. Su jais plito mūsų dainos, šokiai, mūsų tarpusavio santykiai.
Tie žmonės vėliau tapo folkloro ansamblių kūrėjais ar aktyviais kultūrinio gyvenimo provincijoje veikėjais.
Dar vienas įdomus žygeiviško - folklorinio judėjimo bruožas buvo tas, kad jame susimaišė įvairiausių pakraipų ir specialybių jaunimas iš Universiteto, Politechnikos instituto. Konservatorijos, Žemės ūkio akademijos, Veterinarijos akademijos ir kilų. Tiesa, neprisimenu nė vieno iš Milicijos mokyklos.
1964 m. nuvertė Chruščiovą, prasidėjo Brežnevinis smukimas žemyn, bet mes dar iš inercijos kilom. Dar jautėsi laisvėjimas - kūrėsi klubai, važinėdavom po visą Lietuvą, rengėm visokius minėjimus, ypač „išnaudodavome" praeities žymių žmonių jubiliejus - susirinkdavome kur nors ant piliakalnių jų švęsti.
Per Simono Daukanto, Dariaus ir Girėno minėjimus suvažiuodavo žmonės iš įvairių vietų, ir mums atrodė, kad mūsų buvo daug. Bet būdavo gal 100-400, visi vieni kitus pažinojom...
Tais laikais susitikę žygiuose dalindavomės informacija - žinodavome viską, kas vyksta Lietuvoje, aš dabar tiek nežinau.
Atvažiuodavom j Vilnių, j vakarones VU Gamtos fakultete, pas kažką „Čiurlionkės" (VU studentų bendrabutis M.K. Čiurlionio gatvėje) ar aspirantų bendrabučių kambariuose nakvodavom, diskutuodavom apie tautiškus ir kultūros dalykus.
Politechnikos institute organizavomės tarsi į tikrus kovinius būrelius - buvo tvarka, paskirstytos pareigos, buvom uniformuoti, su skiriamaisiais ženklais. Net statutus turėjome atsispausdinę. Suvokėm, kad esam tam tikros Lietuvos struktūros, kurios galbūt kada nors bus reikalingos Lietuvai.
Turėjome labai aiškų tikslą ir ėjome atvirai.
Tik dabar man šovė mintis, kad be jokios tiesioginės įtakos elgėmės beveik tiksliai pagal mūsų partizanų veiklos modelį. O gal pagal įgimtą lietuvių kario instinktą, neišnaikinamą per amžiną lietuvybės genocidą."
------
"Kadangi buvome susidūrę su KGB, aiškiai mačiau, kad pastarieji stengėsi sukiršinti tautinį judėjimą - tuos, kurie Rasas švenčia, vadinamus pagonis, su katalik¡škuoju judėjimu, kuris taip pat buvo pasipriešinimas, ir dar tais, kuriuos galima pavadini! grynaisiais folklorininkais, iš jo duoną valgančiais.
Tie „grynieji" ekspedic¡jose buvo priversti remtis gana gaivališko ir nevaldomo akademinio jaunimo pagalba, o, kaip minėjau, KGB tose grupėse vairavo situaciją, terorizuodama ekspedicijų vadovus. Taip pat klostėsi ¡r istorinėse ar archeologinėse ekspedicijose, kuriose žygeiviškas ir kraštotyros jaunimas aktyviai dalyvavo.
Mane visą laiką vadina tautininku, bet, kaip minėjau, nuo vaikystės pažinojau vienuoles, iš arti mačiau tikinčiųjų veiklą, iš jų gaudavau pogrindinių spaudinių (tuomet dar nespausdino Katalikų Bažnyčios Kronikos) bei visokių tikėjimo dalykų - maldaknygių, giesmynų. Ir mano teta - tretininkė - tokias knygas įrišinėdavo.
O motina yra pasirašiusi ne vieną sovietinei valdžiai siųstą katalikų peticiją dėl tikėjimo persekiojimo Lietuvoje.
Todėl manau, kad katalikiškoji pasipriešinimo srovė man yra padariusi labai didelę įtaką, man j galvą neatėjo, kad abi tos veiklos kryptys gali būti supriešintos. Atvirai prisipažįstu, kad, nebūdamas joks bažnytininkas, aš visa širdim palaikiau katalikus - jei gali katalikai leisti kažkokią spaudą, mes turime jiems padėti...
Man buvo nesuvokiama ir tai, kad tautosaka egzistuoja tik akademinėje sferoje, o jos plitimas ir platinimas žmonėse jau yra politika ir profanuoja Šventą reikalą. O tai kagėbistai bandė įteigti mūsų akademikams.
Pradėjus švęsti Rasas ir vienam kitam jų ideologui užsipuolus katalikybę, pradėjau atsargiai žiūrėti į tai, kas vyksta, pagalvojau, kad galbūt čia bandoma skaldyti. Buvau labiau susijęs su krikščioniškuoju sparnu, todėl visa tai stebėjau kaip politikas.
Ir dabar manau, kad KGB iš pradžių planingai mėgino „daryti" pagoniškąjį judėjimą, kad suskaldytų katalikiškąjį ir juos abu supriešintų... Kokiais 1967 melais jie „paleido" tuos pagonis.
Bet po metų kitų prasidėjo masiniai pagoniškai krikščioniški susiėjimai ant kalvų, jie augo ir stiprėjo, o susipriešinimo vis nesimatė. Organizatoriai nusigando— eksperimentas nepasiteisino. Tada ėmė persekioti ¡r kraštotyrą, ir žygeivius."
------
"Kai esi jaunas, naivus, baimės turi mažiausia. Supratau, kad esam sekami, prižiūrimi, būdavo visokių provokatorių, bet iki 1990 metų maniau, kad jiems nelabai pavyko įsiterpt į mūsų žygeivių ¡r kraštotyros judėjimą - visą jį laikiau vieningo tautinio judėjimo skirtingomis kultūrinės rezistencijos formomis...
Mes buvome tarsi kokia pogrindinė kultūra su legalios veiklos viršūnėlėmis. Tik kai mane pirmą kartą išleido į užsienį - 1988 metais išvažiavau j Vengriją, pamačiau, kad ir pas mus, ir pas juos folkloro judėjimas, atsigręžimas į savas vertybes, tautiškumą prasidėjo ir vyko sinchroniškai. Apie 1964 metus panašūs procesai vienu metu vyko ir Lenkijoj, ¡r Vengrijoj, ¡r Lietuvoj...
Porą metų pažygeiviavus, man parūpo informacijos sklaida, t.y. spausdinimas ir dauginimas. Nuo 1967 metų ieškojau žmonių, su kuriais būtų galima rimčiau dirbti - kalbėdavomės apie rašymą, leidybą, savišvietą, seminarų rengimą..."
-------
"Iš jaunystės atminty ryškiai išliko keli lūžiniai pasaulio ir Lietuvos istorijos momentai, tapę ir mano asmeninės istorijos dalimi: 1964-ųjų Brežnevo perversmas ¡r Chruščiovo atšilimo pabaiga, 1968-ųjų Čekoslovakijos puolimas ir 1972-ųjų R. Kalantos auka. Po šių lūžių sekę įvykiai nulėmė mano ir daugelio kitų mūsų kartos žmonių tolesnį gyvenimą.
1968 melais grįždami iš Tian Šanio važiavome per Kizyl Kūmų dykumą - nešioja traukinyje kažkokį laikraštį. Žiūrim - tankai, rusai ima Prahą... Mums net plaukai pasišiaušė. Mes visi uniformuoti - trumpom kelnėm (nuo kurių rusai tais laikais šiurpo - buvo matę tik filmuose), marškiniai su juodomis apykaklėmis, kariškais diržais susijuosę, su Lietuvos kariuomenės pošalmiais - Kirgizijoj klausdavo, ar mes - ne amerikiečių kariai. Aplinkui visi į mus pradėjo įtariai žvairuoti. Visi rusai tuo metu buvo šventai įsitikinę - puola Vakarai, Sovietai vaduoja: dar kelios valandos ir, anot jų, Vokietija būtų užėmusi Čekoslovakiją.
Stengėmės su jais neįsivelti į diskusijas. Galvojom, ar iki Maskvos nusikrapštysim. Vis dėlto kažkaip atvažiavom ir iki Lietuvos, žiūrim - nieko baisaus, tik dalį šaukiamojo amžiaus vyrų mobilizuoja, veža.
Bet 1968 metų įvykiai Čekoslovakijoje atsiliepė žiauriu kultūriniu smūgiu Lietuvoje.
Reakcija aiškiai matėsi - Kaune uždarė kultūristų klubą, uždraudė pramoginius šokius, išvaikė M. Tenisono pantomimos trupę, ir „Nemuno" žurnalas gavo per galvą...
Prie įvažiavimų ¡ miestus stovėję skydai su miestų herbais buvo nuimti. Tik pradėjusi atsigauti tautinė ir istorinė simbolika buvo kruopščiai iš visur pašalinta. Rinkau tuo metu degtukų dėžučių etiketes - kaip tik leido seriją su Lietuvos miestų herbais - ir juos uždraudė.
Iki to meto Kaune buvo juntamas tam tikras kultūrinio gyvenimo išlaisvėjimas. Būrėsi įvairūs klubai, vyko diskusijos, meno vakarai. Mes gaudavome visokių (tiesa, tik „socialistinio" lagerio, bet linksmesnių barakų) laikraščių, skaitydavom lenkiškai, daug kas buvo pramokę ir čekiškai... Po 1968 metų - viskas uždaroma.
Ko gero tuo metu Kaunas kaip savitas, originalus miestas, turintis veidą ir dvasią, pradėjo „mirti". Po kokių 5 melų jis jau grimzdo į letargą. 1987 - 1990 buvo prabudęs, bandė kažką pasakyti ir jau nepriklausomoje Lietuvoje įpuolė į gilią komą. Matyt, išsėmė visus resursus.
Po Čekoslovakijos pralaimėjimo supratome, kad ir kraštotyros veiklai, ir žygeiviavimui ateina juodi laikai.
Bet kaip ir vėlesniais Sąjūdžio laikais, tuomet toje atviresnėje konfrontacijoje buvo ir žaismingos bravūros elementų. Kagėbistai jau nebestebėjo iš už kampo, bet "ėjo į kontaktą" - artimą kovą, kaip bokse.
Nors visas kultūrinis gyvenimas buvo gniaužiamas, bet mes nesustojome, nes nebuvome su valdiškais namais kuo nors susijusi struktūra. Be vieno ar kito pakvietimo į „pokalbius" su KGB, nebuvo mus kuo ir paveikti.
Todėl buvo gąsdinami kaimo mokyklų direktoriai, įsileidę mus pernakvoti, kultūros namų vadovai, leidę pakoncertuoti vietos žmonėms. Einančius lėtai sekdavo kokia žalia mašinėlė, iš kurios fotografuodavo. Aišku, ir tarp mūsų buvo provokatorių, agentų, kurių skundų medžiaga kaupėsi mūsų aplankuose, o kagėbistai kantriai laukė progos, kada galės sukurpti bylą... Bet 1969-1971 metais mes juos dar ignoravome ir palyginti laisvai vaikštinėjome po Lietuvą...
Žygiai vyko ir net vis intensyviau, nes ir mes augom. Sunku dabar pasakyti, kiek mūsų, kagėbistų žodžiais tariant, „ideologų" ¡r „vadų", buvo - „desėtkas" kitas - nevardinsiu pavardėmis, kad kas nebūtų praleistas, bet pakalbėjome, padiskutavome su tūkstančiais žmonių. Ir pasirodėme žmonėms visame krašte. Tiesa, kaimuose dažnai klausdavo, kiek mums už dieną tokio sunkaus darbo moka (matyt, užuojautą sukeldavo mūsų išsipūtę kuprinės).
Mes planavome plėsti tautinį judėjimą Sovietų Sąjungoje, ypač palaikyti ryšius su estais, latviais, domėtis jų kultūromis ir sudomint! savąja. Susitikdavome Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje.
Bene 1969 pavasarį dar su ledais surengėme bendrą žygį - plaukėme latvių jūrinėmis valtimis ištvinusią Venta nuo Kuršėnų iki Ventspilio. Buvo didžiulė flotilė, gal per 100 žygeivių.
Jei gerai prisimenu, 1972 metų pavasarį vieną paskutinių stambių žvgeiviškų susitikimų: su latviais buvom surengę „ant sienos" - kur Vadakstis įteka į Ventą, bet jau buvom labai sekami, kur tik du pradeda šnekėtis, tuoj atsiranda trečias. Kai mane tardė, supratau, kad įie tiksliai žinojo, su kuo ir ką mes kalbėjom...
Baigęs KPI, į žygius vaikščiojau tik kaip dalyvis, o ne kaip vadas. Eidavau ten susitikti su reikiamais žmonėmis. Likusi laiką atėmė mūsų su Šarūnu Žukausku kuriama organizacija.
Žygeiviškas laikotarpis, prasidėjęs 1967-aisiais man baigėsi suėmimu 1973-aisiais."
*************************************************************
Kęstučio Čeponio pastaba: Žemiau pateikiamą straipsnį apie kraštotyros žlugdymą ir kraštotyrininkų persekiojimus 1978 m. parašė V. Karaliaus slapyvardžiu Teresė Birutė Burauskaitė kartu su Zita Vanagaite („Aušra“, 1978 m., Nr. 9(49), p. 10–21).
AUŠRA NR. 9 [49], 1978.1.
Iš Lietuvos jaunimo sąjūdžių istorijos (1960 - 1978)
Šaltinis - Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika
http://www.lkbkronika.lt/index.php?opti ... Itemid=222
AUŠRA
NR. 9 [49]
Numeryje:
1. Kokių ganytojų reikia Lietuvai?
2. Iš Lietuvos jaunimo sąjūdžių istorijos
3. Suniekintas mokslas
4. Lietuviai ir žydai
(Atviras laiškas Tomui Venclovai)
5. "Žalgirio" pergalės ir KGB rūpesčiai
6. SOS! SOS! SOS!
(Balio Gajausko byla. Pareiškimai)
Lietuva
1978.1.
2. Iš Lietuvos jaunimo sąjūdžių istorijos
(10 puslapio originale nerasta - Čia turėjo būti rašinio "Kokių ganytojų reikia Lietuvai" pabaiga ir pradžia rašinio "Iš Lietuvos jaunimo sąjūdžių istorijos")
Kiek geriau pasisekė prof. Matulaičiui. Grįžęs iš tremties, jis buvo priimtas dirbti LTSR MA Istorijos institute. Tačiau Žiugžda jį nuolat terorizavo už jo principingumą ir neužilgo išstūmė į pensiją.
Stalinui mirus paaiškėjo, kad daugelis Lietuvos istorikų išsaugojo meilę savo tautos praeičiai. J. Žiugždos pastangos juos perauklėti, daugeliui sutrumpino gyvenimą: 1954 m. mirė J. Jonynas, 1955 — P. Pakarklis, 1949 m. samdyto žmogžudžio buvo suluošintas J. Baldžius, o 1951 m. jį išvarė į pensiją.
Iš produktyvesnių senosios kartos istorikų liko tik B. Dundulis ir J. Jurginis.
Būsimieji talentingi lietuvių istorijos ir kalbos bei liaudies kūrybos tyrinėtojai: R. Batūra, A. Baltrušaitis, J. Kardelytė, V. Merkys, V. Milius, J. Kazlauskas, A. Tyla, R. Vėbra, N. Vėlius ir daugelis kitų buvo susitelkę kraštotyrininkų eilėse.
Kadangi jie daug dėmesio skyrė Baltarusijos TSR priskirtiems lietuviškiems kaimams tyrinėti, šeštojo dešimtmečio pabaigoje ši veikla buvo prislopinta administracinėmis priemonėmis.
Ryškus kraštotyrinio judėjimo slopinimo pavyzdys yra anoniminis straipsnis 1961 m. balandžio 15 d. "Tiesoje", kuriame Politinės ir mokslinės literatūros leidykla, išleidusi kelis kraštotyrinius - turistinius leidinėlius, apkaltinama nepakankamu budrumu, nes, esą, į redakcijas patenka atsitiktiniai žmonės, ir štai — rezultatas: pasirodė apolitiški, idealizuojantys feodalinę praeitį, neatspindintys socializmo laimėjimų leidiniai.
Knygutės "Žemaitijos keliais" autorius A. Ramanauskas straipsnyje iškoneveikiamas, nes "tiesiog susižavėjęs dievukų, bažnyčių, altorių aprašymu, nurodymu jų amžiaus ir architektūros", tik vienu kitu sakiniu pamini kolūkius, įmones, kultūros namus bei mokyklas.
Toliau "Tiesa" piktinasi, kad "Birštono ir jo apylinkių" autorius L. Žilevičius per daug žavisi gamtovaizdžiais, o apeinama nūdiena, žmonės, "neparodoma, kas konkrečiai dabar gydosi Birštone"...
R. Šalūgos knygutės apie Punią ir Kernavę — tai pasaldinti pasakojimai apie feodalus, kur savo teiginiams paremti autorius pateikia kiek nori viduramžių metraštininkų citatų, bet visiškai nutylimi socializmo laimėjimai — piktinasi "Tiesa".
J. Matutis savo knygutėje "Nemuno vingiais", esą, per daug vietos skiriąs upės krantams, o pamiršta, kas dedasi ant tų krantų.
Šis straipsnis minėtiems autoriams labai apsunkino arba visai užkirto kelią į spaudą.
O vėlesnių kraštotyrinių - turistinių leidinėlių autoriai, uoliai vykdydami "vertingus" nurodymus, tik kelias eilutes beskiria Lietuvos miestų bei apylinkių istorijai, o visą savo gražbylystę atiduoda revoliucinei praeičiai (t.y. 1918-19 ir 1940 metų įvykiams), šviesiai dabarčiai ir dar šviesesniam rytojui.
Tolesnis kraštotyrinio judėjimo vystymasis — tai nenutrūkstamas bangavimas, kur partijos politika, siekianti savo nutautinimo tikslų, kartais leidžia svyravimų kreivei pakilti aukštyn, kitaip tariant, judėjimas kuriam laikui išsprūsta iš partinės kontrolės nagų.
Toks kraštotyrinio judėjimo pakilimas pastebimas nuo 60-ųjų metų vidurio iki 70-ųjų metų pradžios.
Kas apsprendė sąlygas naujam kraštotyrininkų sąjūdžiui?
N. Chruščiovas, nuvainikavęs Staliną, nepramatė visų tų pasekmių. Vos pašalinus iš valdžios Chruščiovą 1964 m. spalio mėn., partija skubėjo reabilituoti Staliną.
TSKP XXIII suvažiavime tuometinis VLKJS CK sekretorius S. Pavlovas priminė: "TSKP CK spalio plenumas dar kartą akivaizdžiai ir įtikinamai parodė, kad partija niekad nepasuka iš savo generalinio kelio, ji visada ėjo ir eis pirmyn Lenino numatytu kursu". Tai reiškė atvirą kursą į Stalino reabilitaciją.
Tačiau visą intelektualinę veiklą stingdanti baimės ir netikrumo epocha jau buvo praėjusi, ir jaunimas vis drąsiau ir atviriau ėmė domėtis tuo, kas jau seniai rūpėjo: savo krašto istorija, liaudies kūryba, tradicijomis ir kitais tautiškais dalykais.
1966 m. pradžioje įvykęs VLKJS CK VIII plenumas, skirtas jaunimo auklėjimui, kėlė pavojaus signalą: "Buržuazinė propaganda stengiasi (...) pasėti jaunimo eilėse abejones ir netikėjimą komunizmo idealų triumfu".
Po kelių dienų vykusiame Lietuvos komjaunuolių suvažiavime pirmas sekretorius Česnavičius buvo dar atviresnis:
"Asmenybės kultas, pasireiškęs subjektyvizmas ir voliunterizmas, kai kurie sunkumai tarptautiniame judėjime, turi įtakos jaunimo nuotaikoms, jo auklėjimui (...). Atskirų jaunuolių tarpe kartais dar pasireiškia apolitiškumas, visuomeninis pasyvumas, trūksta klasinio - revoliucinio sąmoningumo". Partija sprendė aktualią problemą — kaip išjudinti gan apolitišką jaunimą?
Minėtas plenumas paruošė eilę receptų. Nepagydomą ligą buvo nuspręsta gydyti turizmu "kovų šlovės vietomis", kraštotyrinio darbo, karinio auklėjimo stiprinimu: "kiekvienos komjaunimo organizacijos pareiga — nuolat rūpintis revoliucijos, karo dalyvių, socializmo statytojų atminimo įamžinimu savo kaimuose, gyvenvietėse, rajonų centruose ir miestuose. Būtina nuolat rūpintis didvyrių kapais (.-..), prižiūrėti, tvarkyti, statyti paminklus, obeliskus, memorialines lentas, steigti kovų ir darbo šlovės muziejus". Plenumas rekomendavo skatinti jaunimą dalyvauti saugant istorinius paminklus, studijuojant pažangią liaudies kūrybą ir amatus.
Šešiasdešimtųjų - septyniasdešimtųjų metų kraštotyriniame judėjime susiliejo kelios srovės: turistai, žygeiviai, "Romuvos" klubas, kraštotyrinių ekspedicijų grupės, kraštotyros būreliai įvairiose įstaigose, lietuvių liaudies dainų mėgėjų būreliai.
Čia jaunimas pažino krašto istoriją kitaip negu mokyklose tautinį jausmą praradusių mokytojų brukamuose klastojimuose, kurie palikdavo sąmonėje daug klaustukų, ugdė tautinę savimonę giliau susipažindami su senomis tradicijomis, papročiais, liaudies kūryba ir menu.
VVU turistų klubas įsisteigė 1958 m. Nuo 1966 m. jo veikla itin suaktyvėjo. Respublikinės Turizmo tarybos duomenimis Lietuvoje turistiniuose žygiuose iki 1965 m. dalyvaudavo apie 20 tūkst. žmonių, o 1967 m. dalyvavo jau 200 tūkst.
1969 m. Vilniuje prie Turistų klubo įsikūrė Žygeivių sekcija, kurios pagrindinis šūkis buvo: nė vieno žygio be konkretaus tikslo, be naudos gamtai, žmogui, tėvynei. Žygiai vykdavo savaitgaliais ir švenčių laisvomis dienomis.
Nuostatuose buvo šie sekcijos uždaviniai ir darbo formos:
1) prisidėti prie gamtos apsaugos darbo,
2) informuoti apie pastebėtus vandenų apsaugos taisyklių pažeidimus, pranešti apie sutiktus ryškius žemės paviršiaus erozijos reiškinius,
3) tvarkyti istorinius, archeologinius ir kt. paminklus bei jų aplinką, talkininkauti Kultūros ministerijos paminklų apsaugos tarybai,
4) ruošti naujus teminius poilsio dienų maršrutus ir juos propaguoti spaudoje,
5) rengti teminius žygius įvairių reikšmingų metinių bei švenčių progomis,
6) ugdyti žygeivių meno saviveiklą, žygių metu rengti susitikimus su vietiniais gyventojais,
7) reguliariai prieš žygius kviesti žymius mokslininkus, gamtos ir paminklų apsaugos darbuotojus, žinomus keliautojus,
8) aktyviausiems nariams stengtis įsigyti visuomeninio gamtos bei kultūros paminklų apsaugos inspektorių pažymėjimus.
Apie Žygeivių sekcijos įsikūrimą Vilniaus turistų klube rašė "Vakarinės naujienos" (1969.XI.25, Nr. 275).
Žygeivių sekcijos susirinkimuose paskaitas skaitė:
garsus keliautojas Antanas Poška ("Arija — baltų protėvynė"),
biologijos daktarė E. Šimkūnaitė ("Žiemos vaidynių tradicijos", "Tauragnai"),
filologijos m.k. S. Karaliūnas ("Baltų protėvynė"),
geografijos daktaras Č. Kudaba ("Lietuvos nacionalinis parkas"),
etnografas V. Milius ("Lietuvių valgiai"),
istorikai M. Jučas ("Lietuvos miestai metraščių duomenimis"),
R. Jasas ("Kostiuškos sukilimas"),
F. Sliesoriūnas ("1831 metų sukilimas Lietuvoje"),
A. Laurinaitis ("Seniausi Lietuvos architektūros paminklai"),
archeologai: V. Daugudis ("Lietuvos piliakalniai"),
K. Sideravičius ("Alkakalniai Lietuvoje"),
V. Urbonavičius ("Kas naujo rasta Tolminkiemyje?"),
R. Rimantienė ("Seniausi Lietuvos gyventojai"),
menotyrininkas V. Drėma ("Rasų kapinės — Vilniaus nekropolis"),
estų folkloristas Igor Tonurist ("Pabaltiečių kanklės, kantelės, koklės, kannel."),
architektai: K. Čerbulėnas, A. Tauras,
gamtosaugos specialistai: Siniūnas, Bergas, Bluzma,
bibliotekininkas L. Vladimirovas ir daug kitų specialistų.
Nors neilgai gyvavo Žygeivių sekcija, bet nuveikė nemaža: buvo aprašyta Šušvės upės hidrografija, vandenų apsaugos inspekcijos prašymu išvalyta Žeimenos upės baseino ežerai, sutvarkytos stovyklavietės Almėjo ir Pakaso ežerų pakrantėse, Paparčiuose (Kaišiadorių r.) sutvarkyta senovinio aukuro aplinka, pasodinta ąžuolų alėja, sutvarkytos daugelio piliakalnių apsauginės zonos — Bačėnų (Šalčininkų raj.), Bakutiškio (Švenčionių raj.) ir kt.
Nuo Buivydžių piliakalnio (Vilniaus raj.) pasukta upelio vaga ardžiusi piliakalnio šlaitą. Prie Pakapės (Šiaulių raj.) žygeiviai rado dubenuotą akmenį, Dubysos pakrantėse — dar nežinomus senus kapinynus. Daug buvo vaikščiota po Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį, fotografuoti senieji prūsų piliakalniai, pilys.
Žygių ir talkų metu buvo aplankyta daug žymių Lietuvos kultūros veikėjų gimtinių, tvarkomi 1863 m. sukilėlių kapai, liaudies architektūros paminklai.
Dažnai buvo keliaujama po lietuviškus kaimus Baltarusijoje, bendraujama su lietuviais, nuvežama jiems lietuviškos knygos ir periodinė spauda, rengiami koncertai. Pavyzdžiui, į Rimdžiūnų kaimo bibliotekėlę Gervėčių apylinkėje buvo nuvežta apie 400 knygų, kurios vėliau vietinės valdžios parėdymu buvo sunaikintos.
1969 m. žygeiviai kartu su "Sparnų" redakcija ir Lietuvos Aviacijos sporto federacija surengė masinį S. Dariaus ir S. Girėno 35-jų žuvimo metinių minėjimą lakūnų gimtinėse, kuriame dalyvavo daugiau kaip 800 žmonių iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Kybartų ir kitų Lietuvos vietų.
Dariaus gimtinėje Judrėnuose buvo supiltas pilkapis, kuriame Lietuvos lakūnas -veteranas Zauka užkasė "Lituanikos" lėktuvo nuolaužą. Šalia piliakalnio buvo pastatytas paminklinis akmuo su įrašu ir koplytstulpis.
Iš vietinės valdžios (Gargždų raj.) nepasisekė gauti leidimo ir pagalbos šiems darbams, betgi iš kolūkio buvo gautas buldozeris ir vietiniai žmonės noriai padėjo.
Girėno tėviškėje Vytogalos kaime statyti paminklinį akmenį leidimą žygeiviai buvo gavę iš Šilalės raj. administracijos iš anksto, kartu su pažadu "paruošti vietą". Atvykus į Vytogalą, paaiškėjo, kad vieta buvo "paruošta" tolokai nuo Girėno sodybvietės, nupiovus kaip "nevertingą meniniu požiūriu" ornamentuotą kryžių, pastatytą pagal dail. A. Varno projektą Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui pažymėti. Tokiu būdu, kryžiaus nupiovimo kaltė buvo primesta žygeiviams, o pasipiktinę vietiniai gyventojai nedalyvavo minėjime.
1970 m. Žygeivių sekcijos susikūrė ir kituose Lietuvos miestuose: Kauno Politechnikos Institute — "Eikliosios kojos", "Žilvinas", "Perkūnas", Vilniaus Universitete — "Gabija", o taip pat Kybartuose, Kapsuke, Šiauliuose ir kitur.
Apie žygeivius ir jų veiklą tuo metu dažnai parašydavo spaudoje labai teigiamai ją įvertinant: "Vakarinės naujienos" 1970.IX.23., "Nemunas" 1970 m., "Tiesa" 1970.V.6., "Kauno tiesa" 1970.IV.16., "Jaunimo gretos", "Mūsų gamta" 1970 m.
Tačiau 1971 m. Žygeivių sekcija buvo uždaryta, žygeiviams nebeleido rinktis Turistų klube, o partinė valdžia žygeivių veiklą įvertino kaip "nenaudingą ir nereikalingą niekam".
1969 m. sausio 31 d. įsisteigė Vilniaus kraštotyrininkų klubas "Ramuva" prie Lietuvos kraštotyros ir Paminklų apsaugos draugijos, subūręs studentus, mokytojus, inžinierius, gydytojus, dailininkus ir kt. įvairių profesijų žmones.
Lietuvos Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos leidinyje "Kraštotyra" apie steigiamąjį "Ramuvos" vakarą rašė:
"Taip įsikūnijo mintis kasdieniniame gyvenime panaudoti tuos turtus, kuriuos per ilgus šimtmečius sukaupė mūsų liaudis kaip atramą pernelyg veržliam civilizacijos srautui. (...) Savo tikslų ramuviečiai pasiryžo siekti klausydamiesi senų žmonių dainuojamų dainų bei pasakų, dainuodami bei sekdami patys, švęsdami senas liaudies šventes, minėdami kultūros istorijos sukaktis, keliaudami po gimtinę, lankydami paminklus, ieškodami dar užsilikusių papročių, senojo ikikrikščioniškojo tikėjimo nuotrupų...".
Išrinkta Ramuvos taryba. Jos pirmininkas — Mokslinės - metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos darbuotojas Alfonsas Andriuškevičius, nariai — LTSR Ateizmo muziejaus vyr. mokslinis bendradarbis Jonas Trinkūnas, VVU aspirantas Stasys Venskevičius, VVU mokslinis sekretorius Vacys Bagdonavičius, Centrinės vaikų ekskursinės turistinės stoties kraštotyros kabineto vedėja Marija Trasauskienė, VVU studentė Vidmantė Jasiukaitytė, poetas Marcelijus Martinaitis.
"Liaudies meną, papročius, tautosaką mes laikome ne užgesusiomis vertybėmis, o mūsų kasdienai reikalingų dvasinių vertybių šaltiniu" — skelbė ramuviečiai ir tai atsispindėjo jų veikloje.
Jie rengė vakarones, kurių metu susipažindavo su senosiomis lietuvių tradicijomis, papročiais, dainomis, šokiais.
Ypač daug jaunimo pritraukdavo prisilaikant senų tradicijų švenčiamos Užgavėnės, Pavasario, Rasos, Saulės Grąžos šventės, Vėlinės.
Būrys dainos mėgėjų mokėsi liaudies dainų, dažniausiai užrašytų kaimuose pačių ramuviečių.
Buvo rengiami vieši vakarai įžymių mūsų kultūros veikėjų sukaktims pažymėti, koncertai Vilniaus visuomenei, kuriuose dalyvaudavo etnografiniai ansambliai ar pavieniai liaudies dainininkai, pasakoriai, muzikantai iš įvairių Lietuvos vietų.
Ramuviečiai ir patys važinėjo po Lietuvos kaimus, koncertavo mokyklose, skaitė paskaitas apie liaudies meną, tautosaką, papročius, tvarkė, globojo ir skatino globoti istorijos ir meno paminklus.
Ideologinė valdžia iš pradžių toleravo šią veiklą, tikėdamasi, kad daugelis "Ramuvos" klubo renginių, ypač šventės, turinčios ikikrikščioniškų tradicijų liekanų, pakirs katalikiškąsias tradicijas jaunimo tarpe. Apie klubo renginius buvo skelbiama spaudoje. Buvo net "Ramuvos" laikraštėlio išleisti keturi numeriai, aišku, didelių pastangų dėka.
Tačiau netrukus griežta kontrolė pavirto aršiu klubo veiklos stabdymu.
1970 m. Širvintų raj. valdžia nedavė leidimo rengti Rasos šventę Kernavėje (nors ji įvyko ir dabar kasmet vyksta, nepaisant KGB trukdymų), vėliau uždraudė įvairioms įstaigoms ir organizacijoms nuomoti patalpas "Ramuvos" klubo renginiams: susirinkimams, repeticijoms, vakaronėms.
O 1971 m. pavasarį tuometinė klubo pirmininkė Birutė Burauskaitė buvo iškviesta į Vilniaus m. Partijos komitetą, kur jai buvo pareikšta, kad tokios darbo krypties klubas neturi teisės egzistuoti, nes jame dainuojamos tik lietuvių liaudies dainos.
Klubui buvo primestos žygeivių "nuodėmės" — bendravimas su Baltarusijos lietuviais bei rinkimas "netinkamos" (apie pokario metų įvykius) tautosakos.
Taip "Ramuvos" klubas buvo likviduotas Partijos komiteto spec. nutarimu, kuris niekur nebuvo paskelbtas.
Skaičiavimo mašinų SKB kraštotyrininkų klubas "Alkas", įsisteigęs 1967 m., išvarė plačią kultūrinio - kraštotyrinio darbo vagą. Domėdamiesi krašto kultūros istorija, jie rengė išvykas, ekskursijas, vakarones, leido sienlaikraštį, globojo ir tvarkė kultūros ir gamtos paminklus, rinko apie juos medžiagą. Šis klubas egzistuoja ir dabar, tačiau jo veikla labai apribota, be to vilko dalį savo veikloje turi atiduoti propagandiniams renginiams.
1973 m. Kaune buvo suimti: Š. Žukauskas, A. Sakalauskas, T. Rudaitis, V. Povilionis už pogrindinio leidinio "Naujas varpas" ruošimą ir už užsienio radijo laidų klausymą. Du iš suimtųjų buvo kraštotyrininkai.
Ta proga KGB Vilniuje ir Kaune tardė daugiau kaip 100 kraštotyrininkų, baugino juos suimtųjų pavyzdžiu nurodydami, kad kraštotyrinė veikla veda į "valstybinius nusikaltimus", "žlugdo internacionalizmo dvasią", daugeliui siūlė bendradarbiauti su KGB.
Pasitaikė ir atvirų susidorojimų: "Ramuvos" klubo įsteigimo iniciatorius J. Trinkūnas neteko darbo, kelis studentus išmetė iš KPI ir KMI.
Ypatingai uolūs vilniečių kraštotyrininkų tardyme pasirodė KGB kapitonai Radzevičius ir Rimkus. Spaudoje plačiai išreklamuotas kauniečių teismo procesas su sufabrikuotais kaltinimais bažnyčių plėšimu ir vagystėmis turėjo tikslą sukompromituoti kraštotyrininkų judėjimą.
Griežtai buvo pradėta riboti ir oficialiosios Lietuvos kraštotyros draugijos veiklą.
Aptardamas 1961-67 m. kraštotyros kompleksinių ekspedicijų metu surinktą ir paskelbtą medžiagą, S. Šimkus knygoje "Internacionalinis ir patriotinis auklėjimas" (Vilnius, 1973) rašo, kad "kai kuriuose straipsniuose visuomeniniai įvykiai ir reiškiniai pateikiami vienpusiškai, be gilesnio klasinio vertinimo" ir piktinasi, kad "nepakankamai kaupiama medžiaga, rodanti komunizmo statybos didingumą", įsako "Žiūrėti, kad nebūtų idealizuojamas senasis kaimas".
Nuo 1970 m. kasmetinėse kompleksinėse kraštotyros ekspedicijose surinkta medžiaga nebeskelbiama (ankstesnių ekspedicijų medžiaga atspausdinta atskirais leidiniais), nes neįtinka cenzūrai, kuriai vis per maža vietos skiriama revoliucinės praeities, Antrojo pasaulinio karo partizanų veiklos bei socializmo laimėjimų registravimui.
1972 m. kompleksinė ekspedicija buvo numatyta Pelesos apylinkėse (BTSR), tačiau paskutinę valandą buvo uždrausta ten važiuoti ir ekspedicija įvyko Lietuvoje, Dubičių apylinkėse.
Nuo 1973 m. ekspedicijų pagrindinis dėmesys yra skiriamas revoliucinei praeičiai ir dabarčiai. Be to, norintieji dalyvauti talkininkais, turi iš anksto užsirašyti, kad galima būtų patikrinti jų "lojalumą". O nuo 1976 m. kraštotyros ekspedicijos vyksta tik siauruose specialistų rėmuose.
Čia verta paminėti ir leidinį "Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas", kurio pasirodymo nekantriai laukė visi, kuriems rūpi mūsų tautos kultūra. "Sąrašas" išėjo 1973 m. tik 3000 egz. tiražu Ir... tik tarnybiniam naudojimui!
Oficialus Žygeivių sekcijos ir "Ramuvos" klubo uždarymas nesustabdė turistinio - kraštotyrinio judėjimo. Pradėti darbai ir kelionės buvo tęsiamos, saugumiečiams vis smarkiau trukdant. Buvo rengiami žygiai, talkos, sąskrydžiai, šventės, lankomi kultūros paminklai, memorialinės vietos.-
1971-72 m. surengti keli bendri žygiai su latviais: į Šventąją susipažinti su paskutinių archeologinių kasinėjimų duomenimis (daugelis buvusių žygeivių ir ramuviečių dirbo archeologinėse ekspedicijose), į Bauskę, į Griežę — istorines Lietuvai ir Latvijai vietoves.
1971 m. kartu su Maskvoje studijuojančiais lietuviais — prie Smolensko, ten esančių 3 baltiškų piliakalnių aplankymas.
Daug kartų buvo keliauta po Mažąją Lietuvą, nuvežant ten gyvenantiems lietuviams lietuviškų knygų, kalendorių ir t.t.
Ir toliau vyko Rasos, Saulės Grąžos (ilgiausios nakties) šventės, minimos Vėlinės, tik dabar jose visada stebėtojais dalyvaudavo ir KGB atstovai, o aktyvesnius švenčių dalyvius po to kviesdavo į saugumą.
Taip pat nebuvo užmiršti ir Baltarusijos lietuviai. Pas juos važiuodavo koncertuoti, buvo vežama lietuviška spauda. Nors ten vietiniai lietuviai dažnai patiria valdžios nemalonę už savo lietuviškumą (pvz., Pelesoje gyvenančiai Marijai Kruopienei kolūkio pirmininkas "atsilygindamas" suvertė iš laukų surinktus akmenis į jos daržą), žmones atvykusius iš Lietuvos visada nuoširdžiai priima.
Tačiau būriais keliaujantys ir pavieniai asmenys taip BTSR, taip ir Lietuvoje yra sekami ir registruojami vietinės milicijos ir administracijos pareigūnų, kurie sudaro keliaujančių sąrašus, stebi, kas fotografuojama (1974 m. Smilginių kaime Rodūnės raj. BTSR, apylinkės pirmininkas iš turistų atėmė foto aparatą ir apšvietė filmą, nors tuo metu buvo fotografuojama paprasčiausia sodvba).
Ypač suaktyvėjo KGB, kai 1975 m. Panevėžio "Ekrano" gamyklos žygeivių iniciatyva prasidėjo žygių ciklas "Daukanto taku", nors visas renginys iki smulkmenų buvo suderintas su gamyklos komjaunimo ir turizmo organizacijomis.
Šio žygių ciklo tikslas buvo supažindinti keliaujančius su Simono Daukanto gyvenimu ir veikla, aplankant su juo susijusias vietoves, pakeliui esančius kultūros paminklus, memorialines vietas, įdomius žmones, rengiant vakarones mokyklose.
Saugumui ypač užkliuvo renginio masiškumas ir populiarumas, ir tai, kad buvo lankomi tokie religiniai centrai, kaip Šiluva, Žemaičių Kalvarija (Varduva), bendraujama su kunigais, lankomos bažnyčios. Ne kartą pėsčiuosius persekiojo "fotografai" lengvose mašinose.
Šiame žygių cikle dalyvavo iš viso virš 300 žmonių iš įvairių Lietuvos vietų. "Daukanto tako" iniciatoriai ne kartą buvo kviečiami į KGB ir persekiojami bei gąsdinami.
1976 m. žygiai buvo skiriami liaudies dainai ir susitikimams su įvairiais folkloriniais kolektyvais. Pirmasis žygis buvo skirtas L. Rėzai — pirmajam lietuvių liaudies dainų skelbėjui; sekantieji — P. Vaičaičiui, knygnešiams ir jų vadinamam tėvui Jurgiui Bieliniui, kartu aplankant 1863 m. sukilimo vietas, Jonui Basanavičiui.
Šiais žygiais KGB domėjosi, bet dar netrukdė. Vėliau saugumiečiai pradėjo veikti ryžtingiau. Jie telefonu perspėdavo etnografinių ansamblių vadovus, kad nekoncertuotų ir net nesusitikinėtų su kraštotyrininkais, o kultūros namų ir mokyklų vadovus — kad nesuteiktų nakvynės. Taip buvo sužlugdytas susitikimas su Marcinkonių ir Žiūrų etnografiniais ansambliais bei šio ciklo baigiamasis žygis Burbiškyje (Anykščių raj.).
1972 m. Vilniuje Respublikinių profsąjungų rūmuose pradėjo veikti liaudies dainos klubas, kurio nariai kassavaitinėse repeticijose mokosi lietuvių liaudies dainų, kviečia senų dainų atlikėjus iš įvairių Lietuvos vietų, rengia vakarones - koncertas, patys važiuoja koncertuoti.
Pastaraisiais metais Profsąjungų rūmų administracija vis sunkiau "beatranda" klubui patalpas. Spaudoje staiga pasirodo klaidinantys skelbimai apie klubo vakarones, o, susirinkus žmonėms, staiga paaiškėja... kad klubas tokios vakaronės visai nerengia.
O kai klubas tikrai ruošia kokią nors vakaronę, paskutinę dieną renginys sužlugdomas: arba paaiškėja, kad tam reikalui nėra laisvos patalpos, arba neleidžiama kviestiems dainininkams išvykti iš rajono. (Taip atsitiko su Daumilų-Šutų, Marcinkonių, Anykščių dainininkais).
Kartais paskutiniu momentu paaiškėja, kad pažymų ir leidimų pluoštas nepakankamai storas. Juk visa eilė "atsakingų" asmenų turi aprobuoti kiekvieną viešai atliekamos liaudies dainos frazę ar šokio judesį. Tuo tarpu S. Šimkus jau minėtoje knygoje skelbia (148 psl.), kad "kaimo (Lietuvos kaimo - aut. past.) gyventojai ypač mėgsta rusų liaudies ir rusų tarybinių kompozitorių dainas"...
Užslopinus "Romuvos" ir Žygeivių sekcijos veiklą, suvaržius visą kraštotyrinį judėjimą, valdžios pareigūnai viešuose susirinkimuose ideologiniais klausimais dažnai nušviesdavo "Vis dar pasitaikančių pogrindinių organizacijų kenksmingą veiklą", paminėdami šių klubų vadovų pavardes.
O 1977 m. vykusiame mokytojų pasitarime A. Rimkus viešai išvadino kraštotyrininkus "chunveibinais".
Apskritai, ideologinių pareigūnų ir KGB žargone kraštotyrininkas tapo antitarybininko sinonimu. 0 iš kitos pusės, kraštotyrininkais pasivadinę Ateizmo muziejaus darbuotojai važinėja po Lietuvos kaimus viliodami iš žmonių maldaknyges, religinio turinio literatūrą, paveikslus, apvaginėja koplyčias.
Kodėl KGB ir jų pakalikai bijo šio jaunimo sąjūdžio, kuris neturi jokių politinių tikslų? Kodėl tokios kelionės ir renginiai traktuojami kaip antitarybiškumas?
Visų pirma, valdžia išsigando šios veiklos greit augančio populiarumo tiek mieste, tiek kaime jaunimo tarpe. Tautiškai nusiteikusios visuomenės dalies susibūrimas, spontaniškai kyląs entuziazmas, veiklumas KGB atrodo nacionalizmo šmėkla. Lietuvos jaunimui kraštotyrinis judėjimas buvo tautinio sąmonėjimo mokykla, tautinės savimonės ugdymas.
Istorijos, liaudies meno bei tradicijų, liaudies dvasinės kultūros apskritai gilesnis suvokimas padeda pasijusti istorinės tautinės bendrijos nariu, kurį jau daug sunkiau yra nutautinti, paversti bespalve tarybinės liaudies molekule.
Itin pavojingas KGB pasirodė keliaujančiųjų bendravimas su kunigais bei bažnyčių lankymas žygių metu. Oficialūs mokyklų kraštotyros būrelių nariai Lietuvos miesteliuose bei kaimuose ir, apskritai, jaunimas vengia bendrauti su kunigais, nors daugelis jų yra surinkę daug vertingos etnografinės bei istorinės medžiagos, o bažnyčiose yra daug vertingų meno paminklų.
Jau neliečiant kitų dvasinių dalykų, tai, kad keliaujantieji kraštotyrininkai laisvai bendrauja su kunigais, gali padėti vietiniam jaunimui nusikratyti baimės būti apšauktam "davatka", sukėlė KGB rūstybę. Maža to, KGB net ir ne Lietuvoje gyvenančių lietuvių bendravime su tautiečiais iš Lietuvos įžiūri pavojų "valstybę lipdančiai" betautiškumo doktrinai.
Visokeriopai gniuždydama lietuviškus sąjūdžius, kurie išsprūsta iš partinių organų kontrolės, partinė oligarchija mėgsta rengti pompastiškas dainų ir šokių šventes su privalomais šlovinančiais himnais ir įkyria retorika, primenančia Hitlerio Vokietiją. Tos šventės plačiai propaguojamos, būtinai kviečiami svečiai iš užsienio — žiūrėkite, kaip mes puoselėjame nacionalinę kultūrą!
Tačiau KGB veikla, nukreipta prieš kraštotyrines organizacijas ir pavienius kraštotyrininkus liudija tikrąjį požiūrį į nacionalinę kultūrą — tarybinės valstybės aparatui ji reikalinga tik kaip propagandinis kevalas, uždengiantis tikrąjį vyksmą, kaip rezervatinis blizgutis. Tačiau aparatininkai ir kitų organų pareigūnai neatstovauja lietuvių tautai, o jų melagingas "susirūpinimas" lietuviška kultūra žada jai prapultį vadinamam internacionalizmo, o iš tikrųjų betautiškumo katile. Tą gerai supranta Lietuvos kraštotyrininkai.
V. Karalius
----------------------------------------------------------------------------------
V. Karalius - slapyvardis. Šį straipsnį apie kraštotyros žlugdymą ir kraštotyrininkų persekiojimus parašė Teresė Birutė Burauskaitė kartu su Zita Vanagaite („Aušra“, 1978 m., Nr. 9(49), p. 10–21).
************************************************************
Rasos švenčių šventimas Kernavėje 1967-1969 metais
Trumpiausią naktį - tautiškumo paieškos
http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/trum ... kos/158042
Jūratė MIČIULIENĖ
juratem@lzinios.lt
2013-06-22 06:00
Kernavės piliakalnių papėdėse merginos kupoliaudavo, paskui iš puokščių žolininkės joms ateitį spėdavo.
1969 m. Tautos namų santaros archyvo nuotraukos
Tautos nesusitaikymas su okupacija prasiveržė masinėmis Rasos (Joninių) šventėmis Kernavėje 1967-1969 metais.
Apie tai pasakoja vienas pirmųjų tokių renginių organizatorių ir dalyvių Antanas Gudelis.
Vasaros saulėgrįžos - Rasos - šventės Kernavėje teisėtai vadinamos mažuoju Atgimimu. Iš šio tautinio sambūrio kilęs kraštotyrinis, lituanistinis, folklorinis judėjimas, to meto įvykių liudininko dramaturgo, vertėjo A.Gudelio teigimu, vedė dainuojančios revoliucijos - didžiojo Atgimimo link. Kultūrinis pasipriešinimas, anot jo, buvo užgniaužto partizaninio pasipriešinimo tąsa.
Bendras siekis
Pirmąją Rasos šventę Kernavėje 1967 metais surengė ką tik įsikūrusi Indijos bičiulių draugija.
Įvairūs bruzdėjimai tada kilo ir pasaulyje. Kitais metais - Prahos pavasaris, Prancūzijos prezidento Charles'io de Gaulle'io politika nepatenkintų studentų maištas Paryžiuje, demonstracijos Jungtinėse Valstijose prieš karą Vietname.
"Rasos šventės mums tapo autentiškos raiškos ir lietuviškos tapatybės ieškojimo forma", - teigė A.Gudelis. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Aktyvūs Rasos švenčių dalyviai buvo ir Vilniaus universiteto (VU) turistų klubo nariai. Atsiribodami nuo paprasto poilsinio turizmo, 1968 metais jie nusprendė pasivadinti žygeiviais ir davė priesaiką savo keliones skirti Lietuvai, jos pažinimui.
Kitąmet buvo įsteigtas Vilniaus miesto kraštotyros klubas "Ramuva", tačiau 1971-aisiais jo veiklą sustabdė saugumas.
1970 metais "Ramuva" buvo įkurta VU. Pirmasis oficialus klubo vadovas - filosofas Arvydas Šliogeris (faktiškai vadovavo filologas Jonas Trinkūnas).
1972 metais, kai susidegino Romas Kalanta, prasidėjo tautiško judėjimo dalyvių persekiojimas, bet Rasos šventės neišnyko. Kernavėje jos tapo ne tokios masinės, tačiau pasklido po visą Lietuvą.
1972 metais pradėta leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika.
Visus siejo bendros tautiškumo paieškos.
1988-1989 metais jau buvo priskaičiuojama beveik tūkstantis autentišką folklorą puoselėjančių ansamblių, kurie toliau kurstė kultūrinio pasipriešinimo sovietmečiui dvasią, prisidėjo prie pamažu kylančios dainuojančios revoliucijos.
Priedanga - Indija
Pasak T.B.Burauskaitės (centre balta palaidine), prie E.Šimkūnaitės (pirmame plane) išsirikiuodavo eilės. Žolininkė susirinkusiems spėdavo likimą iš surinktų devynių žolynų puokštės. Paskutinėje eilėje centre - kompozitorius Feliksas Bajoras. 1969 m.
1967-ųjų vasario 18 dieną įkurta Indijos bičiulių draugija tapo tam tikra tautinio sambūrio priedanga.
Pasak jos nario A.Gudelio, tautiškai susipratusį jaunimą viliojo lietuvių pagoniška praeitis, Indijos mitologinės tradicijos, imponavo jos tautinio išsivadavimo lyderio Mohando Gandhi nesmurtinio pasipriešinimo forma.
Dėl draugijos įkūrimo anglistas Antanas Danielius nuvyko į Maskvą. Tuo metu Sovietų Sąjungos santykiai su Indija buvo geri, Maskvoje jau veikiančioje analogiškoje draugijoje buvo daug šviesių žmonių. Lietuviai pasinaudojo šia "srove". Be jos, be komandos iš Maskvos, Lietuvoje vargu ar būtų leidę steigti ką nors panašaus. Kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugijai buvo nurodyta priglausti Indijos bičiulius.
Į jų gretas įsitraukė Alfonsas Andriuškevičius, Vacys Bagdonavičius, Zigmas Zinkevičius, Vytautas Mažiulis, Sigitas Geda, Antanas Masionis, Gvidonas Bartkus, Julius Juzeliūnas, Jonas Bruveris. Oficialiu pirmininku tapo Ričardas Mironas (aktorės Monikos Mironaitės brolis), pavaduotoju - J.Trinkūnas.
"R.Mironas buvo tikras profesionalas, Paryžiuje studijavęs orientalistiką, vertė iš sanskrito, - kalbėjo A.Gudelis. - Nors jis, kaip tuometis VU Filologijos fakulteto partorgas ar jo pavaduotojas, dabar gerai nepamenu, kartais viešai demonstruodavo savo lojalumą sovietų valdžiai, pažinęs šį žmogų supratau, kad iš tikrųjų jis visai kitoks. Tai tik patvirtino faktą, jog tuo metu buvo daug su okupacija nesusitaikiusių ir dvejopą gyvenimą gyvenusių žmonių."
A.Gudelis prisimena, kaip jo pokalbį 1968 metais su garsia lietuvių kilmės antropologe, archeologe Marija Gimbutiene, viešėjusia Vilniuje, išgirdo R.Mironas.
"Tada teiravausi M.Gimbutienės apie jos tėvo Danieliaus Alseikos ryšius su Jonu Basanavičiumi. Marija pasakė, kad tėvas apie tai yra parašęs didelį straipsnį, jis išspausdintas knygoje "Lietuvių tauta", - pasakojo A.Gudelis. Suprantama, tada to leidinio niekur viešai nebuvo galima gauti. Jų pokalbį išgirdęs R.Mironas vėliau paskolino šią knygą paskaityti vienai nakčiai.
Kernavėje nuo pirmųjų Rasos švenčių liaudies dainas dainavo ir tuometė Vilniaus universiteto studentė V.Janulevičiūtė-Povilionienė (centre). 1969 m.
"Po R.Mirono mirties 1979 metais jo našlė bičiuliams išdalijo knygas. Tarp jų buvo daug tarpukario literatūros, - teigė A.Gudelis. - Aš tada gavau ir iki šiol turiu iš Sovietų Sąjungos ištremto Nikolajaus Berdiajevo Berlyne išleistą knygą "Filosofija neravenstva". Tai bolševizmą nuvainikuojantis darbas. Jį laikyti namie tuo metu buvo pavojinga. R.Mironas knygą turėjo."
Apskritai daug oficialiai draudžiamos tarpukariu leistos literatūros slapta ėjo iš rankų į rankas.
Sujaudino M.Gimbutienę
Indijos bičiuliai rengdavo ir oficialius renginius - jų reikalaudavo Maskva, o paskui užsiimdavo savo veikla. Pavyzdžiui, 1968 metais neplanuotai sukvietė visuomenę į Vilniuje viešėjusios M.Gimbutienės viešą paskaitą.
Grįžusi iš Lietuvos sujaudinta antropologė patirtus įspūdžius aprašė Vytautui Kavoliui (tuomečiam "Metmenų" redaktoriui, JAV dirbusiam lietuvių kilmės sociologui):
"Yra tokia lietuvių-indų draugija. Visai nekaltas pavadinimas, tačiau dedasi gana įdomūs dalykai. Pavyzdžiui, ruošiamos Joninės kur nors Kernavėj ant piliakalnio, suvažiuoja iš visų kampų, ir kas ten apsilanko, jau niekada nepamiršta tos nakties. Ant Rambyno kalno pradeda degti aukurai, ruošiami Vydūno minėjimai. Visa tai daro degantieji studenčiukai, kuriems lietuviška veikla yra visas gyvenimo tikslas. Man teko nemažai jų sutikti. Buvau daugiau negu sujaudinta. Negalėjau atsisakyti skaityti paskaitą, nors neturėjau pasiėmusi nei medžiagos, nei turėjau laiko jai pasiruošti būdama užsiėmusi šimtais kitų reikalų kelionėje. (...) Skaičiau apie baltų dievus. (...) VU Didžioji kolonų salė buvo perpildyta. Jei kam būtų reikėję sušluoti visą Lietuvos žiedą iš karto, buvo gera proga, ten buvo turbūt visi menininkai, rašytojai, mokslininkai (...), o daugiausia - visai jauni studenčiukai, kurie į mane žiūrėjo susijaudinusiomis akimis, beveik norėdami prisiliesti. Tokią auditoriją, žinoma, galėjau turėti tik vieną kartą gyvenime."
J.Trinkūnas - Rasos švenčių Kernavėje idėjos autorius. Jo prakalbose žmonės išgirsdavo tai, ką ne kiekvienas drįsdavo garsiai pasakyti.
Ieškojo gimusiųjų laisvėje
Kaip prisimena A.Gudelis, įvairiais renginiais susirinkusiems norėta įpūsti sovietinei atmosferai priešingos dvasios, tačiau kartu reikėjo stengtis ir neperžengti tam tikrų ribų.
1968 metais Indijos bičiuliai drauge su VU Lietuvių literatūros katedra organizavo Vydūno šimtmečio minėjimą ir išvyką į Rambyną.
Maždaug 300 žmonių barža iš Kauno plaukė į Rambyną. Laivo kapitonas labiausiai stebėjosi tuo, kad per visą kelionę nebuvo išgerta nė lašo alkoholio.
"Ieškojome žmonių, gimusių laisvėje. Tokių buvo nedaug. Megzdavome su jais ryšius. Plaukti į Rambyną pasikvietėme neseniai iš Australijos grįžusį architektą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, - sakė A.Gudelis. - Neseniai varčiau knygą apie jį, išvydau nuotrauką iš tos kelionės. Po nuotrauka parašas - su neatpažintais žmonėmis. Atpažinau, ten stovi mūsų draugijos narys A.Danielius ir jo būsima žmona Rūta Vengalytė."
Indijos bičiuliai bendravo ir su iš tremties grįžusiais Juozu Keliuočiu, Antanu Poška. Mokslininkas keliautojas susirinkusiesiems pasakojo, kaip Bombėjaus universitete rašė darbą apie vedų mitologijos sąsajas su lietuviškomis pasakomis.
Tautiškumo manifestacija
Kai tuomečiam VU filologui J.Trinkūnui kilo mintis rengti šventę Kernavėje, tada dar nežinota, kad tai buvusi Lietuvos sostinė ir kad Pajautos slėnis slepia viduramžių miestą.
Šventė ir joje tvyrojanti tautinio pakilimo nuotaika daugeliui buvo viliojanti egzotika, savotiška nesusitaikymo su okupacija forma. Tai tarsi patvirtino Vydūno įžvalgas, kad Joninių vakaras, laužai, naktis iki saulėtekio susirinkusiems žmonėms tapdavo "tamsoje sukurtos laužų šviesos susitikimo su viską užliejančia saulės šviesa švente". Simboliškai tai labai atitiko sovietmečio atmosferą ir slaptas viltis apie laisvę.
Literatūrologė Viktorija Daujotytė (kairėje) ir keramikė Teresė Jankauskaitė 1969 metų Rasos šventėje Kernavėje.
"Rasos šventės mums tapo autentiškos raiškos ir lietuviškos tapatybės ieškojimo forma, - tvirtino A.Gudelis. - Rytus dar romantikai atrado XIX amžiaus pabaigoje. Rytietiškų motyvų netrūko J.Basanavičiaus, Vydūno, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryboje. Mums tai irgi buvo paskata imtis Indijos, nes atmosfera, idėjos, kurias tuo metu siūlė viešas gyvenimas, buvo nepriimtinos. Atradome tokį kelią, prie kurio valdžia negalėjo prikibti. Tai buvo tam tikra tautiškumo manifestacija, kurios iš pradžių valdžia neįvertino, nesuprato, kas tai yra, ir neužgniaužė. Galima sakyti, gebėjimas apeiti draudimus buvo savotiškas veiklos azartas. Ši manifestacija užkrėtė labai daug žmonių."
Filmavo R.Verba
Iš pačios pirmosios 1967-ųjų Rasos šventės nuotraukų nėra, nes žmonės rinkosi pusiau slapta, nežinodami, ar sovietinė valdžia nesiims represijų. "Tada fotografuoti galėjo nebent saugumas, - kalbėjo A.Gudelis. - O ir vėliau neklausdavome vieni kitų pavardžių, daugelį pažinodavome iš matymo ir to pakakdavo. Informaciją apie šventę perduodavome iš lūpų į lūpas tiems, kuriais pasitikėdavome."
Išliko daug 1969-ųjų Joninių fotografijų, kurių autoriai - Liudas Ruikas, Vilius Naujikas, Antanas Sutkus. Jose - nemažai žinomų žmonių. Tarp pirmosios šventės rengėjų buvo ir Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė, Eugenija Šimkūnaitė.
1969 metais į Kernavę susirinko keli tūkstančiai žmonių.
"Pagalvojau, kad toks masiškumas išgąsdins valdžią. Šventę filmavo Robertas Verba, ketinęs sukurti filmą apie trumpiausią metų naktį. Tačiau po jo mirties juostos niekur nepavyko rasti. Tikėtina, kad ji pateko į saugumo rankas, - svarstė A.Gudelis. - Valdžios pareigūnai, pamatę minias žmonių, eitynes su deglais, laužus, kalbas be jokio oficialiose šventėse privalomo reveranso valdžiai, išsigando. Ir nežinojo, kaip stabdyti. KGB protai, matyt, neįsivaizdavo, kad Rasos šventės Kernavėje vyko tarsi savaime, be didesnių organizatorių pastangų. Jaunimui pakakdavo susižinoti, kurį šeštadienį rinktis."
Ketvirtąsias Jonines 1970 metais valdžia jau blokavo - buvo sustabdyti autobusų į Kernavę reisai, uždaryti keliai, paskelbus, kad paplito užkrečiama kiaulių snukių, kanopų liga. Bet žmonės vis tiek iš visų pusių traukė į Kernavę - kas aplinkiniais keliais, kas kėlėsi valtimis per Nerį.
"Pamenu, 1972 metais mes, organizatoriai - aš, J.Trinkūnas, A.Šliogeris, Vladas Motiejūnas, atvykome į Kernavę. Kažkaip nutiko, kad tie, kurie turėjo sukrauti didelį laužą, to nepadarė. Pradėjome krauti mes. Iškart prisistatė saugumiečiai, - pasakojo A.Gudelis. - Nusivedė į apylinkės tarybą ir ėmė piktintis mūsų veiksmais. Aš, tarsi nieko nesuprasdamas, paklausiau, kodėl negalima. Oficialaus draudimo švęsti tokią šventę lyg ir nebuvo, tačiau remtasi formaliu pretekstu, kad negalima deginti laužų istorinio draustinio teritorijoje. Pasitraukėme arčiau upės, susikrovėme laužą, pasistatėme palapines ir vis tiek šventėme. Kažkas iššovė trijų spalvų raketas - geltoną, žalią, raudoną. Iki šiol taip ir neišsiaiškinome, ar tai buvo KGB provokacija, ar kas. Vėliau Kęstutis Labanauskas paliudijo, kad tai padarė vienas jaunuolis, neseniai grįžęs iš sovietų armijos."
Pasak pašnekovo, KGB dokumentuose Kernavės Rasa imta vadinti "nacionalistiniu sambūriu" (nacionalističeskoje sborišče), o švenčių organizavimas prilygintas antitarybinei veiklai.
"Iniciatoriai buvo nuolat kviečiami į KGB, tardomi, perspėjami, - teigė A.Gudelis. - Rasa tapo savotišku 7-ojo, 8-ojo dešimtmečių pasipriešinimo ir tautinio judėjimo simboliu."
Masinis proveržis
Rasos šventes galima vadinti masiniu tautinio savitumo proveržiu.
A.Gudelis pabrėžė, kad nuo pirmosios Rasos, nuo 1967-ųjų, prasidėjo ryškus Lietuvos kultūros lituanizavimas.
1968 metais Justinas Marcinkevičius parašė "Mindaugą", 1970-aisiais - "Katedrą", Donatas Sauka - "Tautosakos savitumą ir vertę". Jaunimas skaitė M.Gimbutienės "Senovinę simboliką lietuvių liaudies mene", Algirdo Juliaus Greimo straipsnius apie lietuvių mitologiją. Povilas Mataitis 1967 metais iš Vilniaus miesto aktorių ir muzikantų subūrė etnografinį ansamblį, Folkloro teatrą, kuris turėjo didelį poveikį autentiško folkloro plėtrai.
Pasak A.Gudelio, žmonės kaip drugeliai skrido prie Rasos šventės laužo ugnies. 1969 m.
"Į tuo metu Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rengiamas tautosakines ekspedicijas žiūrėjome atsargiai, laikėmės nuo jų atokiai, net viskuo įtarinėjome ekspedicijų vadovus, - prisiminė A.Gudelis. - Tik nepriklausomybės laikais sužinojome, kad Norbertą Vėlių dėl tų ekspedicijų tąsė saugumas. Mes buvome gana radikalūs, atsiriboję, įžūloki. Pamenu, VU žygeivis Tadas Šidiškis priėjo prie Antano Venclovos ir paklausė, kur šis padėjo iš tremties grįžusio J.Keliuočio knygas."
Kaip prisimena 1969 metų Rasos šventėje dalyvavusi Teresė Birutė Burauskaitė (dabartinė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė), po Lietuvą plitęs ramuvietiškas, kraštotyrinis, foklorinis sambūris valdžiai atrodė nesuvaldomas.
"Kai pabandė reguliuoti, pamatė, jog tai beveik neįmanoma, - sakė ji. - Rasos šventės buvo gražus, mūsų būtį nuskaidrinantis renginys. Be alaus ir garsiakalbių. Nepriklausomybės laikais šventę sugadino komercija."
************************************************************
Žygeivystė ugdė jaunuolius ir dvasiškai ir fiziškai. Tie Lietuvos takais pėstute, slidėmis, dviračiais, baidarėmis įveikti šimtai kilometrų subrandino ištisą stiprių žmonių kartą.
Žygeiviams mes turime būti dėkingi už Stepono Dariaus tėviškės išsaugojimą.
Žygeiviai pirmieji Lietuvoje atgaivino senovinę Rasos šventę, priminė jos dainas, papročius, gražias ritualines apeigas.
Atgaivindami etnografijos tradicijas, žygeiviai Universitete įkūrė "Ramuvą" - dabartinį VU kraštotyros klubą:
Vilniaus Universiteto kraštotyrininkų ramuva
http://mm.mch.mii.lt/MM/Darbai/Kaunas/skaidros/
Žygeivių maršrutai nusidriekė i kaimyninę Baltarusiją, kurios vakariniuose pakraščiuose yra išlikę keliolika lietuviškų salų. Čia žygeiviai surengdavo koncertus, vakarones, atnešdavo žmonėms lietuviškos spaudos, vaikams - knygelių, vadovėlių. Kol jie šefavo šituos kaimus, lietuviška kalba ir tradicijos dar tvirtai čia laikėsi.
Tuo metu buvo užmegzti ryšiai su Latvijos ir Estijos žygeiviais. Rengiami bendri sąskrydžiai, keičiamasi idėjomis.
Keliaudami Lietuvoje, žygeiviai sutvarkė ne vieną piliakalnį ir alkakalnį. Nemaža įvairių gamtos paminklų išsaugojo jų rankos.
Kaip ir daugeliui panašių judėjimų, žygeivystei nebuvo lemta ilgai gyvuoti. Už Vydūno 100-ųjų gimimo metinių paminėjimą ant Rambyno kalno, už Lietuvos savanorių karių kapų pagerbimą Červonkoje (Latvijoje), už lietuviškų salų lankymą ir kitą "nesuderinamą su tarybinio studento vardu" veiklą žygeivių judėjimas 1971 m. buvo uždraustas, o pats žodis "žygeivis" turėjo būti ištrintas iš mūsų sąmonės ir, neduok Dieve, kur nors paminėtas spaudoje.
Žygeivio sąvokos iš mūsų protų ištrinti nepavyko. Žygeiviai būrėsi Vilniuje Kaune, Panevėžyje... Žygiai buvo atliekami pusiau slapta, o apie kai kuriuos plačiau paskelbta tik dabar.
Patekę i šiuos žygius, žmonės būdavo pritrenkti istorinių tiesų, apie kurias jie iki tol neturėjo jokio supratimo.
Šiandieną atgimstančioje Lietuvoje vis drąsiau jaučiasi ir žygeiviai, išėję iš pogrindžio ir atvirai paskelbę Lietuvai apie save. Žygeivių dabar - bene pora tūkstančių. Reikia tikėtis kad atsiras dar daugiau.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
). Juk tuometinių sovietinių įstatymų požiūriu "Žygeivis" buvo absoliučiai nelegalus - "savilaida-samizdatas" (vis tik tada Sąjūdžio pavyzdžiu jau buvo leidžiama nemažai tokių leidinių). 
