 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina
|
https://vb.vdu.lt/object/elaba:1797087/1797087.pdf
3.2.1. Saugojant kultūrinį paveldą Vilniuje
Šalia oficialios politikos sovietinėje Lietuvoje egzistavo ir alternatyvi visuomeninė nuomonė341, kuri dažnai pasireikšdavo per minėtas neformalias arba pusiau oficialias grupes. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Lietuvoje (gal netgi labiau nei tarpukariu) kultūrinis paveldas buvo aktuali tema ir dėl savo materialios autentikos, ir dėl jos subjektyvizacijos ar suteikiamų verčių klausimų. Nenuostabu, kad neformalios intelektualų grupelės šiuos klausimus taip pat aktyviai svarstydavo bei ieškodavo tam tikrų sprendimų. Stiprioji šių grupelių pusė buvo ne tik tai, kad jos nariai užėmė tam tikras pozicijas oficialiame mokslo, kultūros pasaulyje, bet ir savo tarpe turėjo specialistų, kurie galėjo padėti suformuluoti tinkamus argumentus dėl vieno ar kito paveldo objekto ir daryti profesionalią įtaką priimant sprendimus.
Kultūros paveldo srityje 8-ojo dešimtmečio pabaigoje išskirtinos dvi intelektualų grupelės, kurios rinkdavosi literatūrologės, menotyrininkės Irenos Kostkevičiūtės, „Kultūros barų“ darbuotojos Gražinos ir poeto Marcelijaus Martinaičių butuose. Pirmoji grupelė buvo aprašyta ankstesniame darbo skyriuje342. Antroji grupelė dažnai rinkdavosi balandžio 1-ąją, M. Martinaičio gimtadienio dieną, o taip pat naujų knygų pasirodymo, parodų atidarymo, išeivijos atstovo atvykimo progomis. Šioje aplinkoje dalyvaudavo: B. Genzelis, I. Kostkevičiūtė, I. Lukšaitė, gydytoja Stasė Mičelytė, architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, muzikologas Vytautas Landsbergis, S. Geda, muzikantas ir muzikologas Donatas Katkus, P. Repšys, J. Aputis, J. Vaičiūnaitė, V. Zaborskaitė, L. Noreika, aktorius ir dainininkas Vytautas Kernagis, bardas Alfredas Kukaitis, A. Skučas, V. Petkus, L. Mockūnas, išeivijos literatūros kritikė Violeta Kelertienė, V. Čepaitis343. Pagrindinis abiejų grupelių dėmesys ir pokalbių ar veiklos temos būdavo susijusios su įvairiomis kultūros temomis. Tačiau neapsiribota vien tik teorinių problemų kėlimu, imtasi ir praktiniu jų sprendimo. Jau minėjome, kad I. Kostkevičiūtės grupelė susibūrė ir diskutuodavo daugiau apie V. Mykolaičio-Putino kūrybą ir iš jos kylančius klausimus344. Taipogi ne visi išvardinti asmenys sudarė šios grupelės branduolį, t. y. pirminę grupę, ir lankydavosi periodiškai ar buvo kitų narių besąlygiškai priimami. Pagal profesijas tai buvo labai įvairios asmenybės, taip pat
341 Daugiau apie visuomeninės nuomonės veikimą sovietinėje Lietuvoje žr.: Klumbys V., Visuomenės nuomonės ...
342 Žr.: 2.1.1. skyrių.
343 A. Šukio interviu su G. Martinaitiene, 2009-10-12.
344 Martinaitis M., Iki Sąjūdžio ...
93
kaip ir pagal savo veiklos barus. Intelektualų pirminis profesinis ar egzistencinis interesas buvo kultūra, tačiau pastarieji skyrėsi tuo, kad nebijodavo peržengti savo profesinių rėmų ir ieškoti neindoktrinuotų kultūros formų sovietų visuomenės gyvenime. Taip, pavyzdžiui, užgimė visiškai naujas Lietuvoje dainuojamosios poezijos projektas tarp M. Martinaičio, A. Kukaičio, V. Kernagio345. Arba L. Noreika ir M. Martinaitis pradėjo organizuoti poezijos vakarus, kuriuose buvo reiškiamos asmens kūrybinės laisvės, patriotizmo idėjos įvairiose Lietuvos vietose346.
Vis tik, tyrinėjant nesistemines pilietiškumo apraiškas, labiausiai dėmesį patraukia 8-ojo dešimtmečio pabaigos ir vėlesnės pastangos sustabdyti Vilniaus miesto valdininkų bandymus pertvarkyti senamiestį sunaikinant daugiau ar mažiau vertingus kultūros paveldo objektus. Pirmasis, kuris pradėjo dėl to viešai piktintis ir siųsti atitinkamus protesto laiškus įvairioms instancijoms, įvairių miestų architektams, visuomeniškai nusiteikusiems inteligentams buvo Vytautas Žemkalnis, Vytauto Landsbergio tėvas347. V. Žemkalnis, užaugęs ir ilgą laiką gyvenęs laisvajame pasaulyje, matydamas sovietinės biurokratijos indiferentiškumą senamiečio, kurio dalies generalinį planą buvo pats parengęs, niokojimo atžvilgiu, buvo nusprendęs protestuoti ir atsisakyti sovietinio paso bei grįžti atgal į Australiją348. 1977 m. prie šios iniciatyvos prisijungė ir daugelis kitų kulūros darbuotojų, neformalių grupių intelektualų. I. Kostkevičiūtė, G. Martinaitienė ėmėsi iniciatyvos rinkti įvairių žmonių parašus siekdama išsaugoti Stiklių gatvėje Vilniuje atkastus gotikinius, Renesanso epochos rūsius, kurie būtų buvę visiškai sunaikinti, įrengiant ten automobilių garažus. Į šią kampaniją buvo įtraukti ne tik dalis minėtų grupelių dalyvių, bet ir gyvenamojo kvartalo gyventojai, kitų neformalių intelektualų grupių asmenys.
Tokia pilietinė veikla: parašų rinkimas, viešas protestas diskutuojant su atsakingais sovietiniais valdininkais, – nebuvo nelegali režimo atžvilgiu, nes sovietinė biurokratija, ideologai iki galo nebuvo apsisprendę dėl nesovietinio paveldo interpretacijos ir perėmimo349. Egzistavo „dviejų kultūrų“ teorija, selektyvus požiūris į praeities objektus. Bet praeities „valdančios klasės“, „buržuazijos“ palikimas nebuvo traktuojamas vienodai su proletariato kultūra350. Jeigu ir buvo restauruojami praeities paminklai, bažnyčios, dvarai, tai buvo pavieniai atvejai dažniausiai kaip turistinio maršruto dalis parodyti užsienio svečiams, arba kaip, Trakų pilies atveju, antivakarietiško veikimo pavyzdžiai lokalioje kultūroje. Tokiu būdu sovietinė valdžia galėdavo labiau sustiprinti
345 A. Šukio interviu su G. Martinaitiene 2009-10-12; Oginskaitė R., Nes nežinojau, kad tu nežinai: knyga apie Vytautą Kernagį, Vilnius: Tyto alba, 2010, p. 275-286.
346 Noreika L., Aktoriaus dienoraščiai, Vilnius: Scena, 1999.
347 Landsbergis V., Lūžis prie Baltijos..., p. 34-35.
348 Ten pat; Merkys V., Ar statys garažus po Vilniaus katedra? (Vilniaus senamiesčio apsaugos problemos sovietiniais laikais), Lietuvos istorijos metraštis, 1998, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1999, p. 265.
349 Dokumentai Nr.: 63 ir 74 „LKP CK biuro nutarimas dėl kultūros paminklų apsaugos pagerinimo ir jų panaudojimo propagandos tikslams“, 1958 m. gegužės 12 d. ir „ LKP CK biuro nutarimas dėl politinių klaidų vykdant architektūros paminklų apsaugą“, 1961 m. birželio 9 d. // Bagušauskas J. R., Streikus A., (sud.) Lietuvos kultūra ..., p. 259-263, 287-289.
350 Čepaitienė R., Laikas ir akmenys: kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje, p. 149-154.
94
savo legalumo statusą visuomenės akyse. Net ir Lietuvoje įkurtas bei vienas iš Sovietų Sąjungos paveldosaugos pavyzdžių laikytas ICOMOS filialas Vilniuje neužtikrindavo (o tam tikrais atvejais, atrodo, ir sąmoningai nesiekta to daryti) apsaugos nuo technokratų paveldui destruktyvių ūkinių sprendimų. Apie tokius biurokratų sprendimus savo dienoraštyje M. Martinaitis 1977 m. rašė: „Pakilęs vadinamasis „gerbūvis“, tam tikrų sluoksnių materialinis sutvirtėjimas tampa griaunančia jėga. Simboliška, jog pirmiausiai kėsinamasi į kultūrą, jos istorines vertybes, sakysime, į Vilniaus senamiestį. Materialinė galia siekia įteisinti save, kai ima veikti materialinės naudos dėsnis, jis pradeda viską užgožti, net svarbiausias kultūros vertybes. Tiek nesugriauna karai ir stichinės nelaimės, kiek sumaterialėjęs žmogus, kuriam jau negresia nei badas, nei mirtis.“351.
Vilniaus miesto vykdomojo komiteto sprendimas 8-ojo dešimtmečio pabaigoje statyti garažus Stiklių gatvėje be archeologinių kasinėjimų, darkant senamiesčio bendrą paveldą, ar bandymai per senamiestį išvesti automagistrales buvo tokio sovietinės biurokratijos aplaidumo, nepamatuoto pragmatizmo, o kartu ir ideologizuoto mąstymo pavyzdžiai352, panašūs į bažnyčių pavertimą sandėliais, ateizmo muziejais. Tokiais atvejais valdžia leisdavo įsikišti ir visuomenei353. Įdomu, jog minėtų garažų atveju Vilniuje, kaip ir kitais panašiais kartais, suveikdavo neformalių grupelių tinklai, kurie, palaikydami vieni kitus, pasinaudodami savo įgytu socialiniu, simboliniu kapitalu, operuodami sistemai suprantamomis sovietininėmis frazėmis bei antrinių grupių ryšiais su aukščiausio rango sovietinės respublikos pareigūnais pasiekdavo savo tikslą. Apie tai liudijo G. Martinaitienė: „Aš tada atsimenu, kad mes sugalvojome, kad reikia surinkti ir viso senamiesčio, centro žmonių parašus. Tai tada Marcelijus (Martinaitis – A. Š. past.) sėdėjo ir rašė AT raštą, kad negalima šito daryti (to rašto kopija yra). O tada aš su tokia viena restauratore vėl su tokiu raštu einame per butus. Ant tų raštų yra taukų dėmės: įėjome į vieną butą, moteriškė kepė blynus. Mes sakome: „Žiūrėkit, štai čia griauna, ar Jūs pasirašysit?“. Rašosi. Kitoje vietoje išeina saugumietis, dar kitoje vietoje mus išvijo. Bet parašų buvo surinkta daugybė. Ir tada: kaip tai sesijai įteikti, gi raštas rašytas Griškevičiui? Marcelijus skambina Mieželaičiui. <...> Ir jau kada sesija prasideda, mudu su Marcelijumi nešame tą popierių su taukuotais parašais prie filharmonijos. Išbėga Mieželaitis, mes tą raštą atiduodam ir Mieželaitis prezidiume įteikia raštą tiesiai Griškevičiui į rankas . Ir sako dalyviai, kurie ten dalyvavo: „Kaip pamėlynavo Glemža, kuris ten sėdėjo!“. Ir
351 Martinaitis M., Tylintys tekstai…, p. 91.
352 J. Maniušis ir M. Kenevičius savo pranešime A. Sniečkui architektų priešinimąsi Lietuvos istorinio architektūros palikimo naikinimui laikė praeities idealizacija ir politine klaida žr.: J. Maniušio ir M. Kenevičiaus pranešimas LKP CK pirmajam sekretoriui A. Sniečkui apie LSSR architektų sąjungos antrojo suvažiavimo delegatų priešinimąsi Lietuvos istorinio architektūros palikimo naikinimui ir politinės kontrolės stiprinimą“, 1955 m. lapkričio 14 d. // Bagušauskas J.R., Streikus A. (sud.), Lietuvos kultūra…, p. 219-225.
353 Tokie intelektualų protestai vyko ir Maskvoje 1973 m., kuomet buvo išsaugota caro laikų miesto rotušė, istorijos muziejus, Stanislavskio teatras ir kt. vertingi pastatai. Panašių paminklosaugos iniciatyvų Rusijoje inteligentų tarpe buvo ir 7 dešimtmetyje, žr.: Smith H., The Russians, New York: Ballantine books, 1995, p. 576.
95
paskui čia šitas klausimas svarstomas ir visa kita ir Griškevičius pasakė: „Viskas, kad garažų nebūtų!“ (rodos tvirtino ir CK biuras). Ir tada [iškastas duobes] užpylė.“ 354.
Tokio pobūdžio pasipiktinimo laiškai buvo siunčiami paštu, bet jie nesulaukdavo didesnio atgarsio355. Todėl buvo veikiama pasinaudojant pažintimis, tačiau siekiant bendro tautai, visuomenei naudingo tikslo. Pateiktoje citatoje matomas visas procesas nuo žemiausio lygmens iki aukščiausio LSSR vadovo. Tuo metu veikiant tokiomis priemonėmis buvo žinoma, kad, jei nėra gauta nurodymų iš Maskvos, P. Griškevičius gali būti perkalbėtas356. Tąkart mūšis su atsakingais asmenimis: Girčiu, Jonu Glemža ir kitais – buvo laimėtas pasinaudojus savais, t. y. „mūsų“, ryšiais, kuriais buvo galima pasiekti net patį aukščiausią LSSR vadovą. Be parašų rinkimo buvo taip pat pasiekta vieša akistata, diskusija su Vilniaus miesto vykdomojo komiteto nariais ir už senamiesčio saugojimą atsakingais valdininkais. Šioje diskusijoje kitą pusę atstovavo B. Genzelis, dailininkė Albina Makūnaitė, M. Martinaitis, grafikas Raimondas Miknevičius, V. Nasvytis, istorikas Vytautas Merkys, A. Stasiulevičius, dailininkas Algirdas Steponavičius, J. Tornau, dailininkė Sofija Veiverytė357.
Įsigilinus į išsakytus argumentus, galima matyti, kad tuo metu susidūrė siauras sovietinis, pragmatinis, vartotojiškas požiūris su kultūrą kaip moralinę vertybę pripažįstančiais intelektualais. Taip pat galima matyti, kaip profesionaliai pastarieji panaudoja sovietinį diskursą, apeliuodami į biurokratų žmogišką ir sovietizuotą tapatumą bei visuomenės nuomonę358. Reikia pridurti, kad 7-ame ir, 8-ame dešimtmečiuose kitas legalus būdas daryti įtaką kultūros paminklų išsaugojimo sferoje buvo sovietinė Lietuvos spauda: „Kultūros barai“, „Mokslas ir gyvenimas“, „Muziejai ir paminklai“, „Literatūra ir menas“ ir kt., kur vyko ne tik specialistų, bet ir įvairių visuomenės sluoksnių atstovų diskusijos359. Vis tik, nesiimant konkrečių veiksmų, tokios diskusijos likdavo tik žodžiais. Istorikas V. Merkys, kuris buvo įsitraukęs ir instituciškai, ir savanoriškai į paveldosaugos problemas, teigė, jog panašiomis priemonėmis buvo stengtasi išsaugoti ir kitus objektus ar jų harmoningą architektūrinę aplinką: Rasų kapines, Senamiestį nuo dviejų magistralinių kelių360. G. Martinaitienė nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios pradėjo vadovauti LSSR istorijos ir kultūros paminklų sąvado rengimo grupei prie Dailės instituto. Ši institucija, anot respondentės, veikė su UNESCO paraginimu ir Maskvos patvirtinimu, bet vėliau apsižiūrėta, kad Lietuvos paveldas turi
354 A. Šukio interviu su G. Martinaitiene, 2009-10-12.
355Susirinkimo, įvykusio LKP Vilniaus miesto komitete 1978 m. sausio 16 d., protokolas, Lietuvos istorijos metraštis. 1998, p. 267, 278.
356 A. Šukio interviu su B. Genzeliu, 2010-11-25.
357 Merkys V., Ar statys garažus po Vilniaus katedra? (Vilniaus senamiesčio apsaugos problemos sovietiniais laikais), Lietuvos istorijos metraštis, 1998, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1999, p. 265-278.
358 Susirinkimo, įvykusio LKP Vilniaus miesto komitete 1978 m. sausio 16 d., protokolas, Lietuvos istorijos metraštis. 1998, p. 267-278.
359 Plačiau apie tai žr.: Čepaitienė R., Laikas ir akmenys..., p. 232-248.
360 Merkys V., Atminties prošvaistės:atsiminimai, Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 242-245.
96
mažai ką bendra su „socialistine tikrove“, todėl jos veiklą imta riboti361. Šios grupės darbuotojai kruopščiai registravo, aprašė religinius objektus, rengė konferencijas, spaudoje pasirodė pavienių straipsnių. Dėl šių pastangų institucija netapo vien formalia įstaiga, pateisinančia sovietinių biurokratų savivalę.
Apibendrinant, kodėl toks inteligentų ir kitų paprastų sovietų Lietuvos piliečių veikimas turi būti traktuojamas ne kaip sovietinio prosisteminio aktyvizmo, bet nesisteminio veikimo ir pilietiškumo pavyzdys, galima pateikti šiuos argumentus: 1) nors sovietų aukščiausioji valdžia ir leisdavo parodyti iniciatyvą visuomenei, ideologiškai nepriimtinas kultūros paveldas nebuvo dėmesio objektas, nebent tai tarnaudavo propagandos tikslams užsienio valstybių, išeivijos atžvilgiu arba kaip valdžios legitimacijos priemonė, persmelkta nacionalinių sentimentų; 2) intelektualų ir aplink jų susibūrusių žmonių pastangos vėlyvuoju sovietmečiu apsaugoti kultūros objektus nebuvo vienkartinės ir pasireikšdavo įvairiuose Lietuvos miestuose (pavyzdžiui, 1986–1987 m. Kėdainiuose, siekiant išsaugoti Radvilų ir kitų reformatų karstus miesto reformatų bažnyčioje362, Klaipėdoje 9-tojo dešimtmečio pradžioje buvo keliamas senųjų kapinių apsaugos klausimas, taip pat šiuo laikotarpiu buvo sprendžiami Vilniaus arkikatedros rūsių tvarkymo ir paveldosaugos problemos); 3) autentiško paveldo saugojimas priminė sovietmečio visuomenei, jog iki sovietinės santvarkos, egzistavo kitokia Lietuvos socialinė, kultūrinė ir politinė praeitis; kultūringa aplinka Vilniuje ir visoje Lietuvoje kėlė savigarbos ir pasididžiavimo jausmus, stiprino nacionalinį identitetą (pavyzdžiui, gotikinė architektūra Rusijos visai nepasiekė)363, 4) paveldosaugos judėjime dalyvavo ne tik architektai, bet didžioji dalis kitų specialybių inteligentų ir platesni visuomenės sluoksniai. Taip pat ir tie inteligentai, kurie buvo susiję su neformalia kultūrinio paveldo apsaugos veikla, rizikavo būti pažeminti pareigose ar susilaukti kitokių priemonių dėl miesto valdžios kritikos, o jų demonstruojamas solidarumas, socialinių tinklų veikimas galėjo patraukti saugumo struktūrų dėmesį; 5) tokiame pilietiniame veikime dar labiau formavosi nesisteminių intelektualų kolektyvinė tapatybė; jie neturėjo pakankamai drąsos ar motyvacijos pereiti į disidentinio veikimo formas, bet kartu nesusitapatindavo su lojaliais ar indoktrinuotais sovietinio elito veikėjais. Pastarasis atvejis dar yra įdomus tuo, kad čia labai ryškiai pasirodo „mūsų“ ir „jų“ priešstata; pergalė kultūrinio paveldo srityje ar „Ramuvos“ suorganizuotos etninės šventės leisdavo „mūsų“ grupių nariams labiau atskirti save nuo „jų“, kurie dėl įvairių
361 A. Šukio interviu su G. Martinaitiene, 2009-10-12.
362 A. Šukio interviu su I. Lukšaite, 2008-04-19. Tuo metu Kėdainių reformatų bažnyčioje buvo norėta įrengti filharmonijos tualetus, padaryti kitus architektūrinis pakeitimus. Šiai mokslininkei teko keletą mėnesių skirti dokumentų paieškai apie konkrečių Kėdainiams ir Lietuvai svarbių žmonių palaikų: kaip J. Telega, Radvilos, – palaidojimo vietą. Galiausiai lemiamą pasipriešinimą parodė sveikos nuovokos ir pagarbos mirusiesiems nepraradę vietiniai darbininkai, ekskavatorininkai, kurie atsisakė vykdyti kasimo darbus. Jiems buvo grasinama atleidimu iš darbo.
363 Kulevičius S., Lietuvos paveldosaugos idėjiniai modeliai ir jų raiška praktikoje sovietmečiu, daktaro disertacija, Vilnius, 2010.
97
priežasčių buvo lojalūs režimui; 6) šiame įvykyje dalyvavusių žmonių, intelektualų sąmonėje kultūrinis paveldas nebuvo vien tik archeologinė vertybė, bet tam tikra metafora visos “mūsų” kultūros, kurią kontroliavo sovietinė nomenklatūra ir kurios paprastai nebuvo galima viešai kritikuoti364; 7) šie 1977–1978 m. įvykiai tapo pagrindu tolimesnei paveldosauginei veiklai, kuri įsibėgėjo devintojo dešimtmečio antroje pusėje. Dažnai intelektualai susitikdavo ir Virgilijaus Čepaičio bute365, kur 1986 m. „Dobužinskio namo“ gelbėjimo akcija buvo organizuota tokiu pačiu būdu, kaip ir gotikinių rūsių Stiklių gatvėje.
Dar kitais metais Vilniuje susikūrė „Talkos“, Vilniaus miesto jaunimo paminklosaugos klubas, į kurį įsitraukė jaunesnės kartos inteligentai, Kaune įsikūrė „Atgaja“.
3.2.2. Lietuvos ir Indijos bičiulių draugija, „Ramuva“ ir žygeiviai
Kita pilietiškumo, visuomeninio veikimo banga legalioje erdvėje inteligentijos tarpe prasidėjo 7-ame dešimtmetyje. Tai galima sieti su opoziciniu judėjimu visoje Europoje, su Čekoslovakijos, Lenkijos įvykiais šio dešimtmečio pabaigoje ir bendrai su cenzūros sumažėjimu kultūriniame intelektualiniame pasaulyje. Svarbu pastebėti, jog tai buvo ne paprastų kaimiečių ar miesto gyventojų sugalvotas dalykas, bet vėlgi intelektualų projektas su pastangomis apsaugoti kai kurias kultūrines, tautinio mentaliteto formas, kurios vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje (dar labiau ir modernioje Vakarų Europoje) rodė aiškius nykimo ženklus.
1967 m. Vilniaus universitete kaip oficialios organizacijos Kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugijos padalinys buvo įkurta Lietuvos–Indijos bičiulių draugija, kuri siekė domėtis Indijos kultūra, religija, filosofija. Tarp pagrindinių organizatorių buvo filosofas V. Bagdonavičius, filologas, filosofijos aspirantas Jonas Trinkūnas, literatas Antanas Gudelis, dailėtyrininkas A. Andriuškevičius, anglistas Antanas Danielius366. Iš pradžių ši veikla reiškėsi filologų tarpe, buvo domimasi sanskritu, jo ryšiu su lietuvių kalba. Čia paskaitas skaitydavo profesoriai Mažiulis, Zigmas Zinkevičius, Ričardas Mironas367. Įtaką padarė ir atvažiavusios Marijos Gimbutienės paskaitos VVU 1968 m. apie senosios Europos kultūrą, jos santykį su krikščionybe368. Ilgainiui
364 Kulevičius S., Per praeities palikimą į ateitį: visuomeninio paveldosaugos judėjimo virsmai sąjūdžio išvakarėse, Sąjūdžio ištakų beieškant…, p. 188.
365 Pas V. Čepaitį rinkosi daugmaž tie patys asmenys: B. Kuzmickas, R. Ozolas, M. Martinaitis, G. Lukšas, B. Genzelis. Jis taip pat palaikė plačius ryšius ir su kitais inteligentais – apie tai žr.: Čepaitis V., Su Sąjūdžiu už Lietuvą: nuo 1988-06-03 iki 1990-03-11, Vilnius: Tvermė, 2007, p. 14-18.
366 Matulevičienė S., Iš Rasos šventės istorijos, Liaudies kultūra, 2007, nr. 3, p. 64-69.
367 A. Šukio pokalbis su V. Bagdonavičiumi, 2008-12-06.
368 Sakralumo paieškos: su A. Andriuškevičiumi kalbasi S. Matulevičienė, Liaudies kultūra, 2008, nr. 5, p. 57.
98
buvo nuspręsta labiau domėtis baltiškąja kultūra, o interesas indiškosios kultūros atžvilgiu nuslopo369.
Verta paminėti, kad draugijos nariai užsiėmė ne tik akademine veikla, rašė apie tai straipsnius spaudoje, bet ir pradėjo organizuoti masinius renginius Lietuvoje: nuo 1967 m. – Rasos šventes, 1968 m. – Vydūno minėjimą, kuris buvo taip pat susijęs su Indijos kultūros tyrinėjimais, 1969 m. iškeltas ir Gandis bei jo veikimo panašumai lyginant su Vydūnu. Galbūt dėl to Indijos bičiulių draugija daugiausiai ir pasitarnavo, sukurdama oficialų precedentą įkurti dar vieną draugiją, kuri domėtųsi lietuvių etnine kultūra, organizuotų kraštotyrinį darbą, etnografines ekspedicijas.
Todėl 1969 m. buvo įkurta oficiali Vilniaus miesto kraštotyrininkų „Ramuvos” draugija. Šioje įkūrimo istorijoje vėl suveikė neformalių pažinčių ryšiai. A. Andriuškevičiui dirbant Kultūros paminklų apsaugos taryboje, pastarasis turėjo darbinius reikalus tvarkyti su Kultūros ministro pavaduotoju V. Jekelaičiu, kuris ir davė leidimą tokiam kraštotyriniam klubui atsirasti bei vėliau vizuodavo jų renginius, leidinį „Ramuva”370.
„Ramuvos“ tikslas – atgaivinti autentišką etnokultūrą, formuoti alternatyvą sovietiniam gyvenimui371. Šiame judėjime galima buvo įžvelgti antikrikščioniškumą ar antivakarietiškumą372, tačiau, remiantis pagrindiniu vadovu J. Trinkūnu, „Ramuvos“, kuri dėjo pastangas atgaivinti ne tik etnokultūrą, bet ilgainiui ir pagonišką pasaulėjautą, religiją, tikslas buvo labiau alternatyvus – sukurti tokią neopagonišką erdvę šalia krikščioniško, vakarietiško ar sovietinio pasaulio373. Tai irgi atitiktų gyvenimo „šalia“ sistemos laikyseną, pasirenkant visiškai naują (nors įsivaizduojant, kad tai sena pagoniška) vertybių sistemą. 1971 m. Vilniaus miesto „Ramuva“ buvo oficialiai uždaryta. Iki tol legaliai išleisti trys draugijos biuleteniai, suorganizuoti masiškesni ne vienų Vėlinių, Rasų ir kitų lietuviškų švenčių paminėjimai, surengtos konferencijos, seminarai, paskaitos, koncertai visoje Lietuvoje. Šio judėjimo susitikimuose dalyvaudavo ir pasisakydavo M. Martinaitis, S. Geda, R. Mironas, aktorius Tomas Vaisieta, žolininkė Eugenija Šimkūnaitė ir kiti374.
Skirtinguose miestuose, miesteliuose ir organizacijose veikė ramuviečių ar jiems prijaučiančių grupės. Tiek būsimus ramuviečius, tiek žygeivius nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios į kompleksinius tyrimus įvairiuose Lietuvos vietose įtraukė populiarus etnografas N. Vėlius, vėliau –
369 A. Šukio pokalbis su V. Bagdonavičiumi, 2008-12-06; Laikas kaip vandenynas: pokalbis su Jonu Trinkūnu, Liaudies kultūra, 2009, nr. 1, p. 56.
370 Sakralumo paieškos: su A. Andriuškevičiumi kalbasi S. Matulevičienė, Liaudies kultūra, 2008, nr. 5, p. 56.
371 A. Šukio interviu su V. Bagdonavičiumi, 2008-12-08. Tie patys teiginiai užfiksuoti ir KGB dokumentuose, kur cituojamas Kauno mokytojas Audėnas, tvirtinantis, kad „Romuvos“ judėjimas remiasi Vydūno, Gandžio idėjomis ir siekia sukurti idėjinę atsvarą sovietinei ideologijai. Žr.: Vaigauskas G. K., Lietuvių nacionalistų ..., p. 79.
372 Sakralumo paieškos: su A. Andriuškevičiumi kalbasi S. Matulevičienė, Liaudies kultūra, 2008, nr. 5, p. 56-61.
373 Laikas kaip vandenynas: pokalbis su Jonu Trinkūnu, Liaudies kultūra, 2009, nr. 1, p. 62-64; Trinkūnas J., Nuo Ramuvos iki Romuvos, žr.: http://gyvenimas.delfi.lt/stories/jtrin ... d=33802309 [žiūrėta 2011-10-07].
374 Rasos Kernavėje: pokalbiai su J. Trinkūnu, V. Bagdonavičiumi, A. Gudeliu, R. Matuliu, V. Daujotyte, Liaudies kultūra, 2007, nr. 6, p. 74-77.
99
kiti VVU mokslininkai375.
1970 m. įkuriama VVU kraštotyrininkų ramuva. Tai, kad ramuviečių renginiai pritraukdavo šimtus susidomėjusių jaunų žmonių ir galiausiai saugumo dėmesį, rodė, jog buvo ganėtinai stipriai peržengta oficiali leistinumo riba ir tai davė pagrindo manyti, jog legalioje erdvėje formavosi organizacija, nepavaldi valžios kontrolės priemonėms. Tokiu būdu buvo galima įžvelgti ir „politinį“ aspektą.376 Bet šiuo atveju politiškumas veikiau atitinka pilietiškumą ta prasme, kaip jis yra pateikiamas šiame darbe: neformali iniciatyva, kuri suburia grupelę žmonių ir kurios viešo veikimo eigoje dar labiau kristalizuojasi organizaciniai, ideologiniai aspektai, alternatyvūs ar opoziciniai oficialiajai kultūrinei politikai sovietų Lietuvoje ir kurios tikslas – išsaugoti autentišką etnokultūrą sovietizuotoje, mechaniškai modernizuotoje visuomenėje (nors vėliau ji ir įgauna ritualizuotų formų). Tai, kad šalia neopagonybės puoselėtojų „Ramuvos“ judėjime rasdavo savo vietą ir bendrą kalbą katalikiškų vertybių žmonės377, dar labiau pagrindžia judėjimo bendrą siekį, bendrą gėrį. Tokie patys neopagonys, katalikai pagal savo pasaulėžiūrą arba tiesiog patriotai būrėsi ir po žygeivių vėliava378.
Legalumo/nelegalumo ribą lygiai taip pat ignoruodavo ir žygeiviai, kurie atsiribojo nuo sportinio turizmo, siekė pažinti Lietuvos kraštą, formuoti tautinę-kultūrinę tapatybę: „Lietuvoje žygeivių tikslas buvo kitoks – atrasti, pažinti, išsaugoti iš gyvenimo besitraukiančią lietuvišką kultūrinę atmintį. Mokytis iš bendravimo su žmonėmis.“379.
Šio sąjūdžio pradžia yra sietina su „Punios sutartimi“, pasirašyta 1966 m. liepos 3 d., kurioje labai aiškiai keliami moraliniai, tautiniai, kultūriniai imperatyvai380. Taip pat žygeiviai rūpinosi paveldosauga: „Žygių metu dažnai buvo rengiamos etnografinės vakaronės, paminklosauginės talkos, fiksuojami gamtos ir kultūros paminklų apsaugos pažeidimo faktai.
Daugeliui žygių buvo „išleistos“ specialios knygutės su svarbiausių lankytinų vietų aprašymais, dainų tekstais.“381.
Šalia žygiavimo buvo daug dainuojama: vienas pagrindinių judėjimų vadovų Rimantas Matulis su Birute Burauskaite 1971 m. Vilniaus universitete buvo įkūręs Liaudies dainų klubą. Dainavimas taip pat leisdavo atsiriboti nuo sovietizuoto gyvenimo ir susikurti savo alternatyvią, gyvenimo „šalia“ sistemos aplinką. Apskritai,
375 Daugiau apie tai galima rasti žr.: Seliukaitė I., Vitkuvienė P. (sud.), Norbertas Vėlius, Vilnius: Mintis, 1999; Mačiekus V., Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos kompleksinės ekspedicijos: folkloro rinkimo ir tautiškumo ugdymo patirtys, Tautosakos darbai, 2009, nr. 37, p. 198-212. Manytina, jog „Ramuvos” judėjimo atsiradimą Vilniaus mieste galima bendrai sieti tiek su N. Vėliaus organizuotomis ekspedicijomis, tiek Lietuvos-Indijos bičiulių draugija. Tačiau oficialią pradžią „Ramuvai”, kaip nurodo jos įkūrėjai V. Bagdonavičius, J. Trinkūnas, A. Andriuškevičius, sąlygojo Lietuvos-Indijos bičiulių draugija ir jos veikla, žr.: Sakralumo paieškos..., p. 58; Laikas kaip vandenynas ..., p. 56; Rasos Kernavėje..., p. 72, 73; A. Šukio pokalbis su V. Bagdonavičiumi, 2008-12-06.
376 Šliogeris A., Sąmonės laisvėjimo ištakų beeiškant, Akiračiai, 1993, nr. 2, p. 9.
377 Paulius Subačius kalbina Algirdą Patacką. Apie „Ramuvą“, tėvyniškumą ir neperžengiamas ribas, Naujasis Židinys, 1994, nr. 1, p. 43-50. Nors katalikiškasis sparnas nuo dalyvavimo oficialioje kultūroje, Patacko liudijimu, su tam tikromis išimtimis susilaikydavo. Žr.: ten pat, p. 46.
378 Be pramintų takų su prakaito druska: pokalbis su sovietmečio disidentu, žygeiviu Tadu Šidiškiu, Šiaurės Atėnai, 2000-04-01, nr. 13 (503), p. 10.
379 Kraštotyrininkų byla…, p. 49.
380 Punios sutartis, Atbalsis, 1994 m. rugsėjis, p. 5.
381 Almonaitis V., Vilniaus universiteto istorijos fakulteto žygeivių bendrijos „Aitvaras“ istorijos bruožai, Atbalsis, 1996.
100
tyrinėjant žygeivių veiklą, galima matyti, kad 7-ajame dešimtmetyje ir 8-ojo pradžioje jų veikimas buvo glaudžiai persipynęs ir su ramuviečiais, kadangi tie patys žmonės organizavo ir šventė etnografines šventes, dalyvaudavo ir kraštotyrinėse ekspedicijose. Dėl to ir KGB vienu metu, 1971 m., persekiojo ir uždraudė tiek Vilniaus miesto „Ramuvą“, tiek miesto žygeivių klubą. Ir panašiai, gal kiek mažiau nei ramuviečių atveju, žygeivių judėjime dalyvavo tie patys jaunieji intelektualai: J. Šalkauskis, M. Laurinkus, fizikė Birutė Burauskaitė, A. Patackas, vertėjas Antanas Gailius ir kiti.
Žygeivių judėjimas, išsikėlęs sau tikslą „Nė vieno žygio be konkretaus tikslo“, sugebėjo ne tik kalbomis, bet ir darbais paliudyti savo vertybes. Tai dar labiau paryškina šio judėjimo nesisteminio pilietiškumo pobūdį sovietų Lietuvoje. 1967 m. suorganizavo Vytauto Didžiojo pagerbimą Perlojoje. Tai buvo pirmas, bet nepaskutinis žygis, siekiant pagerbti Nepriklausomybės kovų savanorius382.
T. Šidiškis, vienas pagrindinių žygeivių organizatorių, liudija, jog lankydami lietuvių bendruomenes Baltarusijos teritorijoje užsakinėdavo jiems spaudą, organizuodavo vakarones, tarpininkaudavo, kad tenykščiai lietuvių vaikai būtų priimti mokytis Lietuvos mokykloje383. Taip pat, akademiko T. Ivanausko prašymu, buvo sudarytas lietuviškų „salų“ žemėlapis, kuris vėliau buvo šio mokslininko įteiktas A. Sniečkui dėl prašymo įsteigti lietuviškas mokyklas Baltarusijoje.
Žygeiviai palaikė ryšius ir su kitais nepriklausomos Lietuvos intelektualais: J. Keliuočiu, Antanu Poška, V. Žemkalniu. Vilniaus miesto žygeivių sekcijoje paskaitas skaitydavo archeologė Rimutė Rimantienė, Č. Kudaba, E. Šimkūnaitė, Vytautas Urbonavičius, Kazys Ėringis, architektas Napoleonas Kitkauskas, Klemensas Čerbulėnas.
1969 m. buvo suorganizuota akcija, siekiant išsaugoti Stepono Dariaus gimtinės sodybą, įtraukiant ją į saugomų paminklų sąrašus, supiltas paminklas, įamžintas lakūnų skrydis. Tais pačiais metais buvo atnaujintas Lietuvos nepriklausomybės paminklas Vištytyje, 1970 m. surastas paminklas nepriklausomos Lietuvos savanoriams Červonkoje, Latvijoje. 1975–1976 m. buvo surengti žygių ciklai Simono Daukanto, Liudviko Rėzos, Jurgio Bielinio gyvenimo, kūrybos keliais. 9-ajame dešimtmety žygiais buvo pažymėti 600 LDK kunigaikščio Kęstučio mirties metinės, 600 m. krikščionybės jubiliejus, T. Ivanausko gyvenimas.
Žygeiviams be Vilniaus miesto ir Vilniaus universiteto klubo priklausė šios formalios organizacijos: Kauno Politechnikos institute – „Ąžuolas”, Lietuvos Žemės ūkio akademijoje – „Pilėnai”, 1983 m. VVU Istorijos fakultete Vytenio Almonaičio iniciatyva įsikūrė „Aitvaras“, po keleto metų ir jaunųjų žygeivių būrelis „Giliukas“ Kauno 27-oje vidurinėje mokykloje. VVU pulsuojančiai veikė ir Gamtos fakulteto sekcija „Gabija“. Taip pat atskiros žygeivių kuopelės veikė kituose Lietuvos miestuose: Panevėžyje, Jurbarke, Marijampolėje.
382 Čeponis K., Lietuvos žygeivių judėjimo ištakos ir istorija, Atbalsis, 1994, rugsėjis, p. 4.
383 Šie ir kiti žygeivių veiklos faktai pateikiami remiantis vieno pagrindinio organizatoriaus T. Šidiškio liudijimais, žr.: Šidiškis T., Keturiasdešimt metų su žygeiviais, Liaudies kultūra, 2008, nr. 3, p. 58-62; Taip pat Čeponis K., Lietuvos žygeivių judėjimo ištakos ir istorija, Atbalsis, 1994, rugsėjis, 4-5.
101
Taigi, nors žygeivių judėjimo tikrai nebūtų galima vadinti intelektualų judėjimu, tačiau jų dalyvavimas ir palaikymas buvo ryškus. Taip pat šiame judėjime lyderiai buvo jei ne intelektualai, tai išsilavinimą įgiję asmenys, kurie sugebėdavo į žygius ir įvairius renginius naudojant pačias paprasčiausias komunikavimo priemones pritraukti nuo kelias dešimt iki kelių tūkstančių žmonių.
Nors 1971–1973 m. žygeivių, kaip ir „Ramuvos“, judėjimas ir kai kurie jos lyderiai patyrė suvaržymus, tardymus, draudimus, tačiau jų veikimas išsilaikė iki pat nepriklausomybės atgavimo. Tokį šios organizacijos gyvybingumą taip pat būtų galima paaiškinti vidinių ir išorinių grupių ryšių dinamika.
Lygybė, vyraujantis pasitikėjimas pirminėse grupėse, angažavimasis konkretiems tikslams, drąsa veikti ne tik atsiribojant nuo oficialios valdžios politikos, bet ir viešai, Lietuvos žmonėms demonstruojant savo vertybes tiek važiuojant traukiniais, tiek rengiant įvairius minėjimus ar vakarones, – visa tai buvo žygeivių, o kartu ir ramuviečių veikimo sėkmės ir nepalaužiamumo pagrindas: „Saugumas tampė įvairiomis formomis. Patyrėme tardymo, šantažo, grasinimų. Pavyzdžiui, mane gąsdino pasodinsią ketveriems metams. Keleriems metams buvo užrišę burną. Kai vienus užspausdavo, veikla plėtojosi per dar neįkliuvusius draugus. Renginys suorganizuotas ir vyksta, bet pats kaip vadovas ten nedalyvauji, todėl tiesiogiai nebegali prie tavęs prikibti. Rengi literatūrą, žemėlapius, sudarai scenarijų; visa tai realizuoja kiti.“384.
Šiandieninės vartotojiškos, karjeristinės santykių kultūros aplinkybėse toks veikimas būtų neįmanomas: atsirastų ydinga konkurencija tarp lyderių, nepasitikėjimas vieni kitais. Tuo tarpu gilūs alternatyvios ar opozicinės pasaulėžiūros įsitikinimai, atšiaurios sovietmečio sąlygos grūdino tiek etnokultūrinio, kraštotyrinio sąjūžio lyderius, tiek paprastus dalyvius peržengti savo „ego“ vardan bendro tikslo ir pasinaudojant socialinio kapitalo funkcionavimo ypatumais perleisti oficialų vadovavimą legaliems asmenims, kurie patys vieni galbūt to padaryti ir nenorėtų ar nesugebėtų. Tokiu būdu buvo galima ne tik suorganizuoti puikų eilinį renginį, ekspediciją KGB nepageidaujamiems organizacijos nariams, bet ir neutralizuoti į bendražygių ratą infiltruotus saugumo agentus385.
384 Be pramintų takų..., p. 3.
385 Apie tokius veiksmus N. Vėliaus organizuotose ekspedicijose liudija K. J. Ambrasas SJ, kuris Dubingiuose „iššifravęs“ vieną agentą, sudarė palankesnes sąlygas toliau tęsti pradėtus tyrinėjimus. Žr.: kun. Kazimieras J. Ambrasas, Pats degė ir kitus uždegė // Seliukaitė I., Vitkuvienė P. (sud.), Norbertas Vėlius..., p. 148-149.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
