 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27123
Miestas: Ignalina
|
Edmundas Rimša. AR MINDAUGO MAJESTOTINIS ANTSPAUDAS?
http://www.ldm.lt/Metrastis/Sestas_Rims ... ipsnis.htm
http://www.lvb.lt/primo_library/libweb/ ... erPDS=true
Niekas neabejoja, kad 1251 m. krikštas ir 1253 m. įvykęs Mindaugo karūnavimas Lietuvos karaliumi buvo svarbus įvykis krašto ir valstybės gyvenime, turėjęs nutraukti šalies izoliaciją ir atverti platesnius kelius Europos krikščioniškajai kultūrai. Tokių dalykų niekas už dyką nedalino.
Ir Mindaugas, jei tikėti išlikusias dokumentais, už paramą krikštijant Lietuvą bei karūną savo geradariui Vokiečių Ordinui Livonijoje atsilygino labai dosniai. Jis tarp 1253–1261 m. net tris kartus dovanojo Sėlą, iš pradžių dalį, po to ir visą Žemaitiją, dalį Dainavos, Skalvą, pagaliau 1260 m., jei neturėtų teisėtų palikuonių, pažadėjo Ordinui atiduoti po mirties visą Lietuvą.
Dėl šių dovanojimų tikrumo istorikai seniai ginčijasi. Vieni netiki tokiu Mindaugo dosnumu ir beveik visus jo raštus laiko Vokiečių Ordino klastotėmis, kiti tikrais laiko tik tris iš šešių užrašymų, o tretieji, net nesant originalų (žinomi po šimto ir daugiau metų daryti nuorašai), visų aktų tikrumu neabejoja.
Mus šiuo atveju domina tik Lietuvos karaliui Mindaugui priskiriamas majestotinis antspaudas, išlikęs iki mūsų dienų prie 1255 m. spalio mėn. Sėlos žemės užrašymo akto*. Kadaise jis saugotas Rygoje, vėliau Karaliaučiuje, Getingene, dabar Slaptajame Prūsijos valstybės kultūrinio palikimo archyve Berlyne.
Be originalo, žinomas 1255 m. spalio mėn. Mindaugo laiškas popiežiui su prašymu patvirtinti minėtą užrašymą. Jis buvo įrašytas į popiežiaus Aleksandro IV bulę (1257 m. liepos 13 d.), kuria šis, atsižvelgdamas į Mindaugo prašymą, patvirtino Vokiečių Ordinui Sėlą. Be to, išliko 1393 m. gegužės 18 d. Torūnėje popiežiaus nuncijaus ir Masso vyskupo Johanno oficialiai padarytas Sėlos užrašymo nuorašas (transumptas) su smulkiai aprašytu, tuomet geros būklės, 1255 m. antspaudu.
Daug prasčiau šis antspaudas atrodo dabar. Paviršius nusitrynęs, kraštai nutrupėję. Sveikas galėjo būti apie 85, daugiausia 90 mm skersmens. Vaizdulyje, ant suolo, atrodo, su pagalvėle ir apdengto draperija, vaizduojamas sėdintis valdovas. Jis dėvi karališką apsiaustą, ant galvos – trijų lapų karališką vainiką. Dešinėje sulenktoje ir link juosmens nuleistoje rankoje laiko skeptrą, viršuje papuoštą masyvia lelija, kairėje ištiestoje į šoną ir šiek tiek sulenktoje rankoje – valdžios obuolį su kryžiumi. Tuščias laukas aplink valdovą užpildytas groteliniu ornamentu, primenančiu rombus su nedideliais kryželiais jų viduryje. Palei antspaudo kraštą, kurį nuo vaizdulio skiria perlų vėrinys, kadaise buvo įrašyta legenda. Dabar viršuje liko tik kryželis, rodantis legendos pradžią, ir viena raidė, labiau panaši į D, negu į tyrinėtojų nurodytą M (Mindaugo vardo pirmoji raidė) arba SI (žodžio SIGILLVM pradžia). Antspaudas prie pergamento prikabintas baltų ir mėlynų lininių siūlų raiščiu, apie tai užsimenama ir dokumento koroboracijoje: „In cui(us) itaq(ue) facti p(er)he(n)nem memoria(m) p(rae)sentem pagina(m) sigilli n(ost)ri munimi(n)e fecim(us) roborari“ (Šio fakto amžinam paliudijimui liepėme sutvirtinti šį raštą mūsų antspaudu). Dokumento intituliacijoje valdovas vadinamas „Myndowe dei gra(tia) prim(us) Rex Lettowi(a)e“ (Mindaugas, iš Dievo malonės pirmasis Lietuvos karalius).
Jau XIX a. pradžioje 1255 m. akto tikrumu suabejojo Ernstas Hennigas, o tas abejones amžiaus pabaigoje monografijoje apie Mindaugą išplėtojo Juliuszas Latkowskis. Pasak jo, 1255 m. dokumentas buvo suklastotas XIV a. pabaigoje, greičiausiai 1392–1393 m. laikotarpiu. Jis nenorįs tvirtinti, kad buvo suklastotas ir antspaudas, nors ir tai įmanoma; vokiečiai net popiežių bules sugebėdavo padaryti. Livonijos Ordino archyve turėjo būti bent du Mindaugo raštai su antspaudais: 1253 m. Mindaugo dovanojimas Ordinui ir 1254 m. vyskupijos įkūrimo privilegija. Buvo galima nuo jų antspaudą nuimti ir prikabinti prie klastotės. Šį spėjimą patvirtina tai, kad prie minėto 1255 m. originalo vaškas aplink raištį yra kitokios spalvos. Tai rodo, kad nuo kito nuimtame dokumento antspaude buvo padaryta skylutė, per ją pervertas klastotės raištis. O tarpelis tarp raiščio ir skylutės, kad antspaudas neišslystų ir geriau laikytųsi, buvo užlietas nauju vašku.
Kitaip manė Antonis Prochaska. Pasak jo, 1255 m. Mindaugo Sėlos žemės užrašymas yra tąsa to, ką 1254 m. Ordinui dovanojo Rygos arkivyskupas Albertas ir ką netrukus patvirtino popiežius. Tai patvirtina popiežiaus bulė ir Karaliaučiaus archyve išlikęs Mindaugo dokumento originalas, kurio tikrumu neabejojo net XIII a. šaltinių žinovas R. Philippi, parengęs spaudai Prūsijos dokumentų rinkinį. A. Prochaska net neužsiminė apie R. Philippi pastebėjimą, kad antspaudo legenda nutrupinta, likęs tik kryželis ir, pasak jo, M raidė, be to, kitoje antspaudo pusėje matomas griovelis, į kurį įdėjus antspaudo raištį, ertmė užmaigyta kitokiu vašku.
Bene plačiausiai 1255 m. antspaudą komentavo Wojciechas Kętrzyńskis. Jis ištyrė dokumento originalą ir 1907 m. paskelbė jo bei antspaudo nuotraukas. Tyrinėtojas smulkiai apibūdino tuomet dar mažiau apsitrynusio antspaudo išvaizdą, tačiau kartu pastebėjo, kad jo kraštas nutrupėjęs taip, kad viršuje liko tik kryželis ir fragmentas M, galbūt SI raidžių. Aiškinti, kad tai galėjo atsitikti natūraliai, jokiu būdu negalima. Gera pergamento ir rašto būklė rodo, kad dokumentas praeityje nenukentėjo. Suprantama, antspaudas per kelis šimtus metų galėjo būti apgadintas, perlūžti, nuskilti iš vienos ar kitos pusės, net visai pražūti. Tačiau kad kraštas su visa legenda pradingtų ir liktų jos tik pradžia su kryželiu, o visas antspaudas išliktų neblogos būklės, neįmanoma. Tai galima paaiškinti tik tuo, kad kraštas nutrupintas sąmoningai, norint sunaikinti legendą. Jei taip padaryta iš tikrųjų, tuomet prie dokumento kabo ne Mindaugo, bet kito karaliaus antspaudas, galbūt Vengrijos Andrejaus II arba Švedijos Magnuso. Iš to išeitų, kad ne Lietuvos valdovas, o Ordinas sukūrė šį dokumentą, nes Mindaugas prie savo užrašymo būtų prikabinęs savo antspaudą.
Toliau tyrinėtojas atkreipė dėmesį į minėtą 1393 m. nuorašą. Jame smulkiai aprašytas antspaudas visai atitinkantis išlikusį iki mūsų dienų. Skiriasi tik tuo, kad XIV a. pabaigoje jis kabėjo ant baltų ir geltonų siūlų raiščio ir, atseit, dar turėjo legendą: + MYNDOUWE DEI GRA REX LITOWIE (Mindaugas iš Dievo malonės Lietuvos karalius). Nepaisant to, pasak Kętrzyńskio, prie nuorašo nėra popiežiaus nuncijaus antspaudo, kuriuo tas nuorašas buvo patvirtintas. Liko tik plonas žalio šilko raištelis. Antspaudo nėra, todėl negalima kalbėti apie nuorašo patikimumą. Jis, kaip ir kiti dovanojimų nuorašai, bus Ordino suklastotas. Tačiau, jei Latkowskis klastojimo laiką nukėlė į XIV a. pabaigą, Kęnczyńskis, remdamasis dokumento raštu, buvo įsitikinęs, kad Sėlos užrašymas suklastotas XIII a., Mindaugui dar esant gyvam.
Marijanas Gumowskis, 1930 m. rašydamas apie Lietuvos kunigaikščių sfragistiką, iš esmės perpasakojo Kęczyńskio bei kitų autorių teiginius ir paskelbė 1255 m. antspaudo trynę. Kartu jis pastebėjo, kad Kęczyńskio minimi vengrų karaliaus Andrejaus II ir švedų karaliaus Magnuso antspaudai, nors ir panašūs į 1255 m. antspaudą, bet nėra tapatūs jam. Šiam teiginiui reikia pritarti, nes minėti valdovai vaizduoti daug puošnesniuose, kelių pakopų sostuose. Priminsime, kad Vengrijos karalius Andrejus II valdė 1205–1235 metais, iki Mindaugo, o Švedijos Magnusas pradėjo valdyti tik 1275 m.
Paleografijos ir diplomatikos požiūriu geriausiai Mindaugo aktą 1936 m. išnagrinėjo Karolis Maleczyńskis. Jis neabejojo, kad 1255 m. dokumentas yra tikras, išliko geros būklės. Tačiau, žinodamas Phillipi, Kętrzyńskio ir kitų autorių pastebėjimus dėl antspaudo kitokio vaško prie raiščio, padarė ganėtinai netikėtą išvadą. Pasak jo, antspaudas buvo prikabintas vėliau, jau padarius 1393 m. nuorašą, kadangi tame nuoraše nurodomi kitokie 1255 m. antspaudo prikabinimo siūlai. Žinoma, kitokie siūlai dar nepatvirtina Latkowskio išvadų, nes 1393 m. aprašytas antspaudas ir išlikęs prie 1255 m. dokumento yra visai vienodi. Be to, nuoraše minima antspaudo legenda pažodžiui atitinka dokumento intituliaciją (iš tikrųjų skiriasi). Dėl to galima manyti, kad XIV a. pabaigoje prie 1255 m. Mindaugo dokumento kabėjęs antspaudas vėliau dėl nežinomų priežasčių nukrito ir buvo iš naujo prikabintas, tik ne ant senojo baltų ir geltonų, bet ant naujo baltų ir mėlynų siūlų raiščio.
Dar įdomesni samprotavimai dėl antspaudo stiliaus. Kadangi Mindaugui Lenkijos įtakos priskirti nebuvo galima, nes čia majestotiniai antspaudai atsirado tik XIII a. pabaigoje ir buvo nusižiūrėti iš čekų, teko orientuotis į Šventosios Romos Imperijos (ŠRI) imperatorių ir vokiečių kunigaikščių antspaudus, kuriuose soste sėdinčio valdovo portretas buvo ganėtinai paplitęs. Darbe net nurodomi imperatorių: Frydricho II (1211–1250), Konrado IV (1250–1254) ir Rudolfo (1273–1291) bei jų sūnų Manfredo ir Ričardo antspaudai, 1246 m. Tiūringijos grafo Henriko Raspės antspaudas. Vakarų įtaką, pasak K. Maleczyńskio, nesunku paaiškinti, jei manysime, kad Mindaugo užsakymu spaudas buvo padarytas Rygoje arba kitose Ordino žemėse, o galbūt dar labiau į Vakarus nutolusiuose kraštuose.
Paskutinę Mindaugo sfragistiką išsamiau komentavo Giedrė Mickūnaitė. Ji, vertindama K. Maleczyńskio samprotavimus dėl galimų 1255 m. antspaudo kilmės šaltinių (Ryga, ŠRI), pastebėjo skirtumus tarp vienų ir kitų, iš naujo paskelbė 1255 m. akto bei jo antspaudo (vienos ir kitos pusės) nuotraukas.
Taigi dauguma autorių mano, kad prie 1255 m. dokumento išliko tikras Mindaugo antspaudas. Net tie, kurie 1255 m. dokumentą laiko klastote, antspaudo tikrumu beveik neabejoja, nes jis, pasak jų, galėjo būti nuimtas nuo tikro dokumento ir prikabintas prie suklastoto. Įsitikinusiems dokumento tikrumu, bet priverstiems skaitytis su šiek tiek kitokiu vašku prie raiščio ir besiskiriančia šaltiniuose aprašytų ir esamų raiščių spalva, teko gelbėtis antspaudo nukritimo ir pakartotino prikabinimo versija. Turint galvoje gerą dokumento būklę, ką pripažįsta ir šios versijos autorius K. Maleczyńskis, pakartotinu antspaudo prikabinimu sunku patikėti. Vienintelis Kęczyńskis neabejojo, kad prie suklastoto 1255 m. dokumento buvo prikabintas vengrų arba švedų valdovų antspaudas, o kad nebūtų perdėm akivaizdi klastotė, sąmoningai nutrupinta antspaudo legenda.
Mes neabejojame, kad Lietuvos karalius Mindaugas turėjo savo antspaudą. Tai aiškiai parodo popiežių bulės. Tačiau atsakyti į klausimą – tikras ar suklastotas antspaudas prikabintas prie 1255 m. akto – nėra paprasta. Tai padaryti būtų nesunku, jei turėtume daugiau Mindaugo antspaudų dokumentų. Tačiau jų nėra. Kita vertus, būtini išsamūs kitų, ypač artimiausių kaimyninių kraštų, valdovų antspaudų tyrimai. Bet ir tai padaryti nelengva, nes Danijos, Švedijos, Norvegijos, Suomijos, taip pat Austrijos, Anglijos, Čekijos, Lenkijos, Vokietijos, išskyrus galbūt tik Prancūziją, valdovų antspaudų sąvadai išleisti prieš 50–100 ar net daugiau metų. Jų medžiaga pasenusi, nepilna, o vėlesnių laikų smulkesnės publikacijos mums nebuvo prieinamos.
Vis dėlto jau dabar galima atmesti K. Maleczyńskio teiginį dėl galimos ŠRI imperatorių sfragistikos įtakos. Mindaugo amžininkų Frydriko (Friedrich) II, Konrado IV antspauduose jie pavaizduoti pagal Bizantijos tradicijas basilėjo pozoje (specifinė apranga, abi rankos pakeltos ir sulenktos per alkūnes). Pagal aprangą, insignijų laikymą labiau 1255 m. antspaudą primena nebent imperatoriaus Rudolfo (Rudolph) antspaudas, atsiradęs jau po Mindaugo mirties, bet jame imperatorius sėdi soste (plačiame krėsle) su atlošu (naudojamas nuo 1140 m.). Tą patį būta galima pasakyti apie XIII a. 7 dešimtmečio Čekijos karaliaus Pšemyslo Otokaro II, Sicilijos karaliaus Konradino bei kai kurių kitų valdovų, XIII a. antrojoje pusėje priklausiusių ŠRI, antspaudus.
Daugumai autorių, rašiusių apie Mindaugo antspaudą, rūpėjo surasti literatūroje kažką panašaus, kad būtų galima pasakyti, kas galėjo pagaminti 1255 m. antspaudo spaudą, arba nurodyti, kieno antspaudas prikabintas prie suklastoto dokumento. Taip elgiasi kiekvienas istorikas, kai jam reikia bendrųjų žinių vienam ar kitam teiginiui pagrįsti. Antspaudo visuma svarbi, bet, be jos, būtina matyti kiekvieną antspaudo sudedamąją dalį ir stengtis nustatyti, ar ji yra savo vietoje, atitinka dokumento laiko dvasią. Čia svarbus antspaudo dydis, legendos vieta ir rašyba, valdovo apranga, karūna, sostas, insignijų rūšis ir jų vaizdavimas, heraldika, tuščio lauko aplink figūra užpildymas ir kiti dalykai.
Dabar, jei kalbėsime apie 1255 m. antspaudo visumą, tai iš visų aukščiau išvardytų valstybių, pagal valdovo vaizdavimą, jo insignijas, sostą, net dydį ir meniškumą mūsų aptariamajam labiausiai artimi Danijos karaliaus Eriko V Glippingo (1259–1286) bei jo įpėdinio Eriko VI Menvedo (1286–1319) dvipusiai (monetiniai) antspaudai, jei neskaitysime antrajame pridėtų dviejų karūnų (Kalmaro unijos padarinys). Seniausias 85 mm skersmens Eriko V antspaudas išliko prie 1265 m., o 87 mm skersmens Eriko VI antspaudas – prie 1287 m. dokumentų Talino ir kituose archyvuose. Panašūs į šiuos ir Mindaugo amžininko Danijos karaliaus Kristoforo I (Christopher, 1252–1259) antspaudai, tačiau juose šiek tiek kitokia valdovo apranga, labai skiriasi karūna, kitaip laikomas su nedidele lelija skeptras, valdžios obuolys.
Tačiau, jei tarp 1255 m. dokumento antspaudo ir po Mindaugo mirties naudotų Danijos karalių antspaudų galima rasti daug kompozicijos, net meninių bendrumų, vienas dalykas juos akivaizdžiai išskiria. 1255 m. antspaudo laukas aplink valdovą užpildytas groteliniu ornamentu. Būtent į šį elementą, nenagrinėdami kitų antspaudo sudedamųjų dalių, norėtume atkreipti ypatingą dėmesį.
Antspaudų damaskinažas arba tuščių laukų užpildymas groteliniu ornamentu, kurį paprastai sudaro nedideli rombai, kvadratai su kryželiais, rozetėmis ir kitais elementais juose, tiek artimiausių kraštų, tiek Vakarų Europos literatūroje beveik netyrinėtas. Sintetiniuose veikaluose kartais tik nurodoma, kad šis reiškinys būdingas XIV a. Žinomas jis ir vėlesniais laikais. Mums svarbu žinoti, kada jis atsirado ir ar visų rūšių antspauduose vienodai naudotas.
Turimi duomenys leidžia tvirtinti, kad anksčiausiai, dar XIII a. pirmojoje pusėje, tuščių laukų ornamentavimas ėmė plisti palyginti nedideliuose vienuolynų, kapitulų ir vyskupų smailėjančio ovalo antspauduose. Paprastai juose vaizduotas architektūros apsuptas antspaudo turėtojas arba jo šventasis globėjas. Grotelinis laukas buvo tarsi sudėtinė antspauduose vaizduotos architektūros dalis. Iš bažnyčios šią madą perėmė miestai, riteriai, kunigaikščiai ir kitos institucijos. Tiesa, pirmaisiais dešimtmečiais, kai spaudų gamyboje dar vyravo romaninis stilius, grotelinis ornamentas naudotas retai. Jo padaugėjo XIII a. paskutiniajame trečdalyje, kai meistrai galutinai perėjo prie naujų gotikos formų.
O kaip buvo su aukščiausio rango valstybėje karalių antspaudais?
XIII–XIV a. antspaudų madas diktavo Prancūzija, konkrečiai jos sostinės Paryžiaus meistrai. Čia buvo gaminami nepaprastai meniški majestotiniai antspaudai. Tačiau XIII a. nerasime nė vieno egzemplioriaus, kurio visas tuščias laukas apie soste sėdintį valdovą būtų užpildytas gotikai būdingu groteliniu ornamentu. Pirmasis Prancūzijos karalius Pilypas (Philippe) III (1270–1285), perėmęs Mindaugo amžininko Liudviko (Louis) IX antspaudo kompoziciją, taip papuošė tik antspaudo papėdę kojoms padėti. Nuo Pilypo V laikų (1317 m. antspaudas) įsigalėjo mada gotikiniu ornamentu papuošti tik draperiją, kabančią už karaliaus sosto. Tas pat pasakytina ir apie kitus kraštus. Bent mums nepavyko rasti nei vieno Europos karaliaus, net imperatoriaus majestotinio antspaudo, kuriame tuščias laukas aplink valdovą XIII a. turėtų grotelinį ornamentą.
Karalių majestotiniuose antspauduose grotelinis ornamentas atsirado XIV a. pradžioje. Kol kas ankstyviausias mums žinomas su šia puošyba 1311 m. majestotinis antspaudas priklauso Švedijos karaliui Birgerui. 1320 m. groteles randame Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos, Kazimiero Didžiojo majestotiniuose antspauduose. Iš Danijos karalių bene pirmasis tai padarė Kristoforas II (1329 m.), po to – Voldemaras ir kiti valdovai. Čekijos karalių antspauduose grotelinis ornamentas imtas naudoti XIV a. antrojoje pusėje, o ŠRI imperatorių XIV a. majestotiniuose antspauduose visai nežinomas.
Dabar, jeigu leisimės į apačią, tai yra ieškosime žemesnio rango valdovų antspaudų: herbinių, raitelio tipo (dažniausiai spaustų kitoje majestotinio antspaudo pusėje), taip pat signetų, tai juose šį reiškinį pastebėsime šiek tiek anksčiau. Vienas iš seniausių (1296 m.) su groteliniu ornamentu herbinis antspaudas priklauso Švedijos karaliui Voldemarui. XIII a. pabaigoje ar XIV a. pradžioje panašiai buvo išraižytas Danijos karaliaus Eriko VI signetas. Jis XIX a. surastas Tartu ir, atrodo, ten saugomas iki šiol. Būtina pažymėti, kad iš pradžių tarp neornamentuotų majestotinių ir grotelėmis puoštų kitų tipų valdovų antspaudų aiškiai darytas skirtumas. Bene akivaizdžiausiai tai parodo 1300 m. Norvegijos karaliaus Haakono V dvipusis antspaudas. Svarbiausioje majestotinėje antspaudo pusėje nėra jokių ornamentavimo žymių, o kitoje pusėje, kur vaizduojamas valstybės herbas, laukas aplink jį užpildytas groteliniu ornamentu.
Verta paminėti kelis pavyzdžius ir iš mums artimo regiono, ypač Livonijos, kuri, anot kai kurių tyrinėtojų, galėjo turėti įtakos Mindaugo sfragistikai. Čia šią madą pradėjo Rygos arkivyskupas Johannas von Vechtenas. Jo ankstyviausias grotelėmis ornamentuotas antspaudas datuojamas 1285 m. Ezelio vyskupas Konradas I panašiai puoštą antspaudą naudojo nuo 1297 m., Rygos kapitula – nuo 1320 m., Upsalos arkivyskupas Olausas – nuo 1324 m. Apie tą laiką šią puošybą perėmė riteriai, miestai. Pavyzdžiui, 1323 m. Voldemaro de Roseno antspaude rombinėmis grotelėmis užpildytas tuščias laukas aplink raitelį. Grotelinį ornamentą randame 1326 m. Tartu ir 1349 m. Rygos miestų antspauduose.
Iš to, kas buvo pasakyta, galima tvirtinti, kad antspaudų damaskinažas atsirado XIII a. pirmojoje pusėje bažnyčios sfragistikoje. Netrukus jį perėmė miestai, riteriai, kunigaikščiai, vėliausiai karaliai, kurie iš pradžių ornamentiką įsileido į žemesnio rango, o nuo XIV a. pradžios ir į svarbiausius valstybės majestotinius antspaudus. Livonijoje, kur galėjo būti pagamintas Mindaugo spaudas, panašūs procesai žemesnio rango antspauduose pastebimi šiek tiek vėliau, XIII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais. Suprantama, išsamesni tyrimai gali atskleisi naujų faktų, kurie leistų vienu kitu dešimtmečiu pasendinti majestotinių antspaudų damaskinažą, tačiau ne tiek, kad jis siektų Mindaugo valdymo laikus.
Taigi 1255 m. Sėlos užrašymo akto majestotinis antspaudas yra mažiausiai puse amžiaus jaunesnis už patį dokumentą. Nėra jokio pagrindo jį vadinti Mindaugo antspaudu. Kitaip tektų pripažinti, kad Lietuvos karalius daugiau negu puse amžiaus aplenkė savo kaimynus ir buvo majestotinių antspaudų damaskinažo, arba gotikinio ornamentavimo, pradininkas Europoje. Nustačius šį faktą, iškyla daug kitų klausimų: kam iš tikrųjų šis antspaudas priklausė, ar jis nėra specialiai vokiečių suklastotas, kada galėjo atsirasti ant Sėlos užrašymo, ar pats Mindaugas tikrame akte galėjo tituluotis „pirmuoju” Lietuvos karaliumi (apie tai rašome vėlesnėse kronikose) ir daugelis kitų dalykų. Norint į šiuos klausimus ar bent į jų dalį atsakyti, būtini nauji daug išsamesni XIII a. vidurio (ir ne tik jo) sfragistikos, diplomatikos, paleografijos ir kiti tyrimai.
Svarbesni šaltiniai ir kita literatūra:
Geheimes Staatsarchiv preussischer Kulturbesitz, HA XX, LS XI, Nr 9 (1255 m. Sėlos užrašymo aktas).
Kodex dyplomatyczny Litwy, wydany z rękopismów w Archiwum Tajnem w Królewcu zachowanych przez E. Raczyńskiego, Wrocław, 1845.
Lites ac res gestae inter Polonos Ordinemque Cruciferorum, ed. T. Działyński, t. 1, Poznaniae, 1855.
Liv-, Est- und Curländisches Urkundenbuch, nebst Regesten, hrsg. F.G. Bunge, Reval, Bd. 1, 1853.
Lucas David’s Preussische Chronik, Bd. 7, hrsg. von E. Hennig, Königsberg, 1815.
Preußisches Urkundenbuch. Politisches Abtheilung, Bd. 1: Die Bildung des Ordensstaats, 1. Hälfe, hrsg. von R. Philippi, Königsberg, 1882; 2. Hälfe, hrsg. von A. Seraphim, Königsberg, 1909.
Skarbiec diplomatów papiezkich, cesarskich, królewskich, książęcych, uchwał narodowych, postanowień różnych władz i urzędów, poslugujących do krytycznego wyjaśnienia dziejów Litwy, Rusi Litewskiej i ościennych im krajów, zebrał i w trześci opisał I. Danilowicz, t. 1, Wilno, 1860.
***
Chr. Brinchmann, Norske konge-sigiller og andre fyrste-sigiller pra middelalderen, Kristiana, 1924.
J. Čarek, O pečetech českých knížat a králů z rodu Přemyslova, Sborník příspěvků k dějinám hlavního města Prahy, za red. V. Vojtíška, díl. 8, Praha, 1938, s. 1–56.
M. Dalas, Corpus des sceaux français du Moyen Âge, t. 2: Les sceaux des rois et de régence, préface par J. Favier, Paris, 1991.
W. Ewald, Siegelkunde, München; Berlin, 1914.
H. Fleetwood, Svenska medeltida kungasigill, Stockholm, d. 1–3, 1936–1947.
P.B. Grandjean, Dansk Sigillografie, Kjøbenhavn, 1944.
E. Gudavičius, Mindaugas, Vilnius, 1998.
M. Gumowski, Pieczęcie książąt litewskich, Ateneum wileńskie, rocz. 7, 1930, zesz. 3-4, s. 684–725.
M. Gumowski, M. Haisig, S. Mikucki, Sfragistyka, red. S. Mikucki, Warszawa, 1960.
P.D.A. Harvey, A. McGuinness, A guide to British medieval seals, London, 1996.
R. Hausen, Finlands medeltidssigill, Helsingfors, 1900.
M. Jučas, Krikščionybės kelias į Lietuvą, Vilnius, 2000.
W. Kętrzyński, O dokumentach Mendoga króla litewskiego † 1263, Rozprawy Akademii Umiejętności, Wydział historyczno-filozoficzny, serya II, t. 25, Kraków, 1907, s. 180–222.
E. Kittel, Siegel, Braunschweig, 1970.
T. Krejčík, Pečet’ v kultuře strědověku, Ostrava, 1998.
J. Latkowski, Mendog król litewski, Kraków, 1892.
K. Maleczyński, W sprawie autentyczności dokumentów Mendoga z lat 1253–1261, Ateneum wileńskie, rocz. 11, 1936, s. 1–56.
G. Mickūnaitė, Features of royalty in the court of Mindaugas and his successors, Istorija ir elitinės kultūros teigtys (Vilniaus dailės akademijos darbai, 14), Vilnius, 1998, p. 5–29.
E. Nottbeck, Siegel aus dem Revaler Rathsarchiv nebst Sammlung von Wappen der Revaler Rathsfamilien, Lübeck, 1880.
H. Petersen, A. Thiset, Danske kongelige sigiller samt Sønderjydske hertugers og andre til Denmark knyttede fyrsters sigiller 1085–1559, Kjøbenhavn, 1917.
Z. Piech, Ikonografia pieczęci Piastów, Kraków, 1993.
O. Posse, Die Siegel der deutschen Kaiser und Könige von 751 bis 1806 (1913), Bd. 1–5, Dresden, 1909–1913 (naujas fotogr. leid., 5 Bände in 3, Leipzig, 1981).
Prochaska, Dwa objaśnienia do dziejów Litwy: II. O autentyczności darowizn Mendoga, Kwartalnik historyczny, rocz. 20, 1906, zesz. 1–2, s. 58–73.
J. Sachssendahl, Siegel und Münzen der weltlichen und geistlichen Gebietiger über Liv-, Est- und Curland bis zum Jahre 1561 nebst Siegeln einheimischer Geschlechter (Est- und Livländische Brieflade. Vierter Theil), aus dem Nachlasse von Baron R. v. Toll, Reval, 1887.
K. Sava, Die Siegel der österreichischen Regenten, Wien, 1871.
G. A. Seyler, Geschichte der Siegel, Leipzig, 1894.
F. A. Vossberg, Siegel des Mittelalters von Polen, Lithauen, Schlesien, Pommern und Preussen: Ein Beitrag zur Förderung diplomatischer, genealogischer, numismatischer umd kunstgeschichtlicher Studien über ursprünglich slavische Theile der preussichen Monarchie, Berlin, 1854.
____________________
Kadangi šio klausimo tyrimas vyksta toliau ir dar daug neaiškumų, čia pateikiami tik bendriausi teiginiai. Skaitytojas, kuris apie Sėlos užrašymo aktą, valdovų antspaudus norės daugiau žinoti, straipsnelio pabaigoje ras svarbesnių panaudotų šaltinių ir literatūros sąrašą.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
