mintys 2012-09-04 11:05
Formaliai pasaulinė vyriausybė– neegzistuoja, kadangi ji neturi nei juridinio adreso, nei telefonų, nei kitų rekvizitų.
Griežtai kalbant, formalaus juridinio statuso neturi ir pats Žemės rutulys, kaip vientisas administravimo objektas – ką gi tuomet valdys tokia vyriausybė? Tačiau žvelgiant tokiu formaliu požiūriu, galima teigti ir tai, kad neegzistuoja tarptautinis nusikalstamumas.
Ir vis dėlto Pasaulio Vyriausybė, kaip pasaulinės oligarchijos administracija, ne šiaip egzistuoja – ji formuoja visus pasaulinius procesus, žaisdama nacionalinėmis vyriausybėmis kaip autoritarinis prezidentas žaidžia ir perstatinėja savo provincijų gubernatorius.
Viskas paprasta ir natūralu – pasauliniame lygmenyje veikia tas pats oligarchinis modelis, koks veikia, pvz., Rusijoje, o „demokratiškai išrinkti" lyderiai – tai ne daugiau kaip vienkartinio naudojimo pirštinės ant gauruotų oligarchų rankų. Kadangi pasaulinė vyriausybė yra šešėlyje, tai formalios valdžios jai ir nereikia, kadangi vyriausybei paprastai reikalingas viešumas ir atsakomybė.
Tačiau oligarchija – tai ne tik 300 superbiznierių klanų, tai visiškai konkretus politinis stilius ir politinės technologijos, ne mažiau senovinės nei monarchija ar demokratija (paskaitykit Platoną), su savo specifika.
Ir jeigu nacionaliniame lygmenyje oligarchija dar dalinasi valdžia ir funkcijomis su parlamentais ir prezidentais, tai globaliniu mastu pasaulinė oligarchija konkurentų neturi, ji su niekuo nesidalija valdžia, nors ir veikia per tarpininkus.
Pasaulinė vyriausybė – tai šešėlinė pasaulio oligarchijos valdymo struktūra, veikianti per išsišakojusį tarpininkaujančių organizacijų tinklą.
Dėsningas klausimas – kodėl kalbama būtent apie 300 klanų ar šeimų, o ne, pavyzdžiui, apie šimtą ar tūkstantį?
Ar ne vis tiek, kur nubrėžti pakankamai sąlygišką ribą tarp oligarchijos ir likusios masės? Pasirodo, ne vis tiek.
Egzistuoja „trijų šimtų dėsnis", pagal kurį bet kokioje ekonomiškai uždaroje erdvėje, pavyzdžiui, valstybėje, susiformuoja elitas, kurį sudaro maždaug 300 šeimų, kurios valdo tos visuomenės „kontrolinį akcijų paketą".
Dviejų ar daugiau ekonomikų susiliejimas baigiasi tuo, kad iš 600 oligarchų naujoje erdvėje išgyvens tik 300, likusieji žlugs. 300-ų dėsnis veikia ir tada, kai kalba eina apie nefinansinę valdžią, pavyzdžiui, apie partinę ar feodalinę administraciją.
Jeigu XX amžiaus pradžioje kiekviena Europos valstybė turėjo savo nacionalinę oligarchiją, sudarytą iš svarbiausių aristokratų ir stambiausių buržuazijos atstovų, tai XXI amžiuje nacionalinė oligarchija baigia išnykti, liko tik tarptautinė oligarchija.
Sienų tarp valstybių tirpimas neišvengiamai veda prie stambaus nacionalinio kapitalo naikinimo ir jo pakeitimo transnacionaliniu kapitalu.
Ir džiaugtis šiuo procesu nėra priežasčių. Naujiems šeimininkams nereikia ne tik vietinių įmonių, jiems nereikalingi ir vietiniai gyventojai, juolab jie nesijaučia turintys čiabuviams kokių nors įsipareigojimų.
Pasaulinės valdžios vykdomosios struktūros – tai ne įprasta TV žiūrovams „vertikalė", bet daugiaaukštis globalinis tinklas, kurį sudaro autonominiai valdymo mazgai, dirbantys, kaip taisyklė, po priedanga.
Oficialūs tų priedangos organizacijų tikslai neatitinka tikrųjų. Naujoji pasaulio tvarka apibūdinama greičiau terminais, susijusiais su „internetiniais karais", netradicine ginkluote ir specoperacijomis, negu įprastos politologijos, nagrinėjančios parlamentinę demokratiją ir rinkimų technologijas, sąvokomis.
Labai vertinami korupciniai valdymo metodai, taip pat manipuliacijos su kompromatu, kurio rinkimui naudojama ne tik JAV ir sąjungininkų žvalgybos bendrija bei privačios spectarnybos, bet ir sukurta globalinė kompromituojančios informacijos rinkimo struktūra, kuriai priklauso tokios organizacijos, kaip pvz., Transparency international".
Žemuosiuose valdymo lygmenyse valdymas apskritai bestruktūris, dėl ko valdymo objektas paprasčiausiai nepastebi, kad juo manipuliuojama.
Amerika – ne šiaip stambiausia iš išlikusių „supervalstybių", tai valstybė, kurią pasaulinė oligarchija įgaliojo realizuoti „Naujają Pasaulio Tvarką"(NPT) – vakarų civilizacijos globalinį pasaulio užvaldymo projektą. NPT ne veltui laikoma šiuolaikiniu fašizmo variantu ir Hitlerio „Naujosios tvarkos" pratęsimu.
Beje, dolerio sistema – grynai oligarchinis produktas, kadangi Federalinė rezervų sistema nėra federalinė nuosavybė, ji yra privačių komercinių bankų sistema.
Pasaulinio žandaro vaidmenį Amerika prisiėmė I-ojo pasaulinio karo pabaigoje, kai įstojo į karą paskutinė ir padiktavo taikos sąlygas tiek nugalėtiems, tiek nugalėjusiems.
Įdomus faktas: 1917 metais generolas Peršingas, vadovavęs ekspediciniam korpusui Europoje, atliko pakankamai simbolinį aktą: išrikiavo garbės sargybą palei generolo Lafajeto, žymaus Amerikos nepriklausomybės karo, Prancūzų revoliucijos, o taip pat – masonų judėjimo dalyvio kapo. Prie kapo Peršingas treptelėjo koja ir sušuko: „Lafajete, mes sugrįžom!" Nuo to laiko amerikiečiai iš Senojo pasaulio praktiškai ir neišėjo.
Ilgą laiką ypatingą JAV, kaip transnacionalinio biznio įrankio, vaidmenį maskavo konfrontacija su sovietais, turėjusiais nuosavą globalinį projektą. Sovietų projektą pražudė Stalino įpėdiniai, o paskui Sovietų Sąjunga apskritai sužlugo dėl vyriausybėje įsikūrusių išdavikų.
Nuo to laiko ypatingas Amerikos, kaip oligarchijos įrankio, vaidmuo tapo akivaizdus, o globalizacija ir kitų nacionalinių valstybių likvidacija pajudėjo į priekį milžiniškais tempais.
Pavertę Ameriką savo pagrindiniu įrankiu, globalizatoriai patys demaskuoja savo pačių propagandą apie klasikinės nacionalinės valstybės „neefektyvumą".
Smegenų trestai
Būtent jie ir jų pagrindiniai ekspertai formuoja NPS politiką ir jos ideologiją. Tarp žymiausių – „Rend", „Paveldo fondas", „Romos klubas", Harvardo, Kolumbijos ir Jeilio universitetai.
Pirmo ešelono smegenų trestai ne šiaip sau valdo, jie komanduoja vyriausybėms, kurdami pagrindinius normatyvinius ir doktrininius dokumentus. Pasaulinės valdžios sistemoje jie atlieka Generalinio štabo vaidmenį, kurdami doktrinas ir statutus, ruošdami karinių operacijų planus ir vadovybės įsakymus.
Kartais tie centrai lyginami su buvusių Europos imperijų kolonijų ministerijomis, kurios buvo įsikūrusios metropolijose ir vadovavo atskirų kolonijų vykdomajai valdžiai. Nors kartais smegenų trestai ir pagrindiniai jų veikėjai – kad ir tie patys Bžezinskis su Kisindžeriu – neretai ir patys įsikiša į politiką.
Tarptautinės ir „nevyriausybinės" organizacijos
Jos yra tarsi oficialusis Pasaulinės valdžios fasadas. Tai – kolonijinė administracija, duodanti čiabuvių vadams nurodymus, o neretai ir veikianti per tų vadukų galvas.
Visų pirma tai Tarptautinis Valiutos Fondas, Tarptautinis rekonstrukcijos ir vystymo bankas, visa eilė JAV vyriausybinių struktūrų, tame tarpe Tarptautinio Vystymo Agentūra (US Agency of International Development), USAID, Sorošo Fondas. JTO papildomai vykdo ir tiesioginio valdymo, sienų keitimo ir net karinių veiksmų vedimo vaidmenį, formuodama „taikdariškas pajėgas.
Pagrindinis tarptautinių organizacijų darbo mechanizmas paprastas – priklausomos valstybės vyriausybei įperšamas kreditas finansuoti „reformų" ar „vystymo" projektui, kaip taisyklė, tipiniam, scenarijai tiražuojami daugumai šalių.
Didžioji tokio kredito dalis –išpūstas atlygis „konsultavimo paslaugoms" ir „patarėjams", kurie faktiškai įsakinėja vietiniams valdininkams ir jų vardu rašo įstatymus.
Dalis pinigų skirta vietinei valdžiai išvogti, kad galima būtų tvirčiau laikyti ją ant kabliuko. Likusi sumos dalis skirta personalo, administravimo apmokėjimui, ofisų pastatymui ir įrengimui, parodomosioms socialinėms programoms, pravalgymui, kas sukuria „ekonominio augimo" iliuziją. O vėliau ateina laikas grąžinti skolas...
Tokių operacijų rezultatas – įvairaus pobūdžio resursai ir pinigų srautai pereina tarptautinės oligarchijos žinion, valstybė ir jos ekonomika susilpnėja, kadangi grąžinti to paties TVF kreditus yra privaloma, ir dar su procentais, neatsižvelgiant į tai, kad įkainiai buvo išpūsti, o dalis sumos – išvogta.
Valstybė, o tiksliau – jos piliečiai praranda teises į savo resursus ir yra priversti mokėti plėšikiškus procentus už įpirštas „paslaugas", kai tuo tarpu vietinė valdininkija iš to gerokai praturtėja. Kai dėl nacionalinės ekonomikos, tai ji tampa kontroliuojama iš išorės.
Taip vykdomos „reformos" visoje Rytų Europoje, pagal tas pačias schemas privatizuoti resursai, įmonės ir infrastruktūra Lotynų Amerikoje ir visur, kur veikia „tarptautinės" organizacijos.
Kaip pavergiamos šalys? Versijos.com 2012-09-04 10:36
Kai pinigai nieko nekainuoja tiems, kurie juos duoda skolon, schema, pagal kurią užgrobiamas pasaulis, iš karto keičiasi. Jeigu kažkas kuria pinigus iš oro bet kokiais kiekiais, kaip tai daro šiuolaikiniai Vakarai, tai pagrindiniu pasaulio pavergimo metodu tampa visiškai ne karas, o kreditai.
Vadinasi, galinga armija daugiau nebereikalinga? Ką jūs – netgi labai reikalinga. Karinė galia reikalinga tam, kad galima būtų įbauginti tuos, kurie imti kreditų nenori.
Šalies pavergimas prasideda nuo jos gyventojų smegenų praplovimo. Kad niekas nieko nepastebėtų. Kad visiems susidarytų iliuzija, jog šalis juda link suklestėjimo, kad viskas vyksta teisingai. Kaip tai užtikrinti?
Per žiniasklaidą.
Būtent dėl to pirmasis bet kokių liberalų reikalavimas yra „žodžio laisvė". Bet jeigu jūs manote, kad kažkas iš „kovotojų už laisvę" rūpinsi jūsų teise išsakyti savo mintis, tai labai smarkiai klystate. Uždavinys čionai visiškai kitas – užtikrinti laisvę plauti smegenis šalies gyventojams.
Antras privalomas šalies pavergimo etapas – gyventojams įdiegiama paprasta mintis: valstybinė nuosavybė – tai nereikalingas, blogas ir neefektyvus dalykas. Vadinasi, ją būtinai reikia skubiai atiduoti į privačias rankas, kurios jau tikrai bus geresnės už valstybines rankas. Prasideda privatizacija, kurios metu valstybė, t.y. tauta praranda savo nuosavybės teisę į gamybos priemones.
Trečias etapas – šalies pinigų investavimas į amerikiečių skolų įsipareigojimus (treasures). Esmė labai paprasta: vakarai duoda pinigus savo statytiniams, vietiniams oligarchams, kurie superka skaniausius valstybinio turto kąsnelius. Kuriuos oligarchams išparduoda kiti Vakarų statytiniai, įsitaisę valdžioje.
Įdomiausi dalykai prasideda toliau. Kokios įmonės privatizuojamos pirmiausiai? Logiška manyti, kad nuostolingos. T.y. valstybė atsikrato balasto. Nieko panašaus – pirmiausia į „efektyvias privačias rankas" patenka patys pelningiausi ekonomikos sektoriai.
Koks rezultatas? Valstybė, netekusi įmonių, kurios anksčiau užpildydavo biudžetą, tampa nepaprastai priklausoma nuo mokesčių surinkimo. Mokesčiai pradeda didėti ir smaugti smulkų bei vidutinį verslą. Ekonomikos augimas sulėtėja ar visai sustoja.
Tuo pat metu valstybė susiduria su kolosaliais sunkumais išlaidų padengimo srityje. Juk anksčiau į biudžetą tekėjo pajamos iš pelningų įmonių, o dabar ten patenka vien tik mokesčiai. T.y. tik dalis to, kad patekdavo į biudžetą anksčiau. Pinigų biudžete mažai, vadinasi, nebėra galimybės ne tik mokėti pensijas ir pašalpas, bet ir nėra kaip tiesti naujų kelių bei skatinti ekonomikos augimą.
Bet ir tai dar ne viskas. Valstybė tampa nepajėgi kredituoti savos pramonės. Kadangi vienu iš pirmųjų bet kokių „reformų" rezultatu tampa nepriklausomo nuo valstybės Centrinio Banko įsteigimas, šalis patiria visą eilę problemų. Tiktai CB turi teisę leisti pinigus pagal konstituciją, aplenkiant CB emituoti pinigų nevalia. O pagal įstatymą, CB neturi teisės kredituoti savo šalies vyriausybės, tačiau turi teisę teikti kreditus JAV ir kitų šalių vyriausybes, superkant tų šalių skolų įsipareigojimus. Rezultatas: pinigų valstybė neturi ir ji sustabdo visas kreditavimo programas savo ekonomikoje – tiek valstybiniame sektoriuje, tiek privačiame.
Tačiau be kreditinių resursų nieko rimto ekonomikoje nenuveiksi. Ir čia į pagalbą ateina Vakarų bankai. Sujungti į vieningą sistemą su FRS ir Europos Centrinį Banką, būtent užsienio bankai pradeda dalinti kreditus valstybei ir privačiam sektoriui. Tai jau praktiškai baigiamasis pavergimo etapas.
Pakartosime dar sykį. Žiniasklaidos vaidmuo labai didelis visuose etapuose. Juk reikia visą laiką kabinti makaronus ant ausų ištisai tautai, iš esmės – visai planetai. Būtina išaiškinti, kaip teisinga investuoti pinigus į Amerikos obligacijas. Kalbėti, kad viskas teisinga, nežiūrint į tai, kad dauguma žmonių supranta, jog vyksta keisti dalykai. O juk situacijos absurdiškumą suprasti labai nesunku. Kokiomis palūkanomis visas pasaulis kredituoja Ameriką?
Vidutiniškai – 1,5%. Tai reiškia, kad daugumos šalių aukso ir valiutos atsargos yra paskolintos Amerikai už šitą menkutį procentą. Pinigai iškeliauja į Vakarų saugyklas, o sugrįžta atgal į šalį kreditų pavidalu, tačiau jau su visiškai kitomis palūkanomis. Galiausiai šalis tampa skolininke.
O juk į Vakarus iškeliauja ne tik aukso ir valiutos rezervai. Ten pat iškeliauja ir stambiojo verslo pinigai. Dauguma stambių verslų būtinai priklauso kompanijoms, užregistruotoms vakaruose arba ofšoruose. Kodėl taip vyksta? Todėl, kad vietinės kompanijos išauga iki transnacionalinio lygio nepaprastai retai, o Vakarų TNK, priešingai, ateina į atsivėrusias rinkas. T.y. dalis šalies verslo iškart pavirsta „Made in Vakarai".
Antroji šalies verslo dalis – nuosava, tačiau nuosava tik per „bambagyslę" – formaliai jinai irgi vakarietiška. Taip atsitinka ne dėl to, kad konkrečiame etape taip darosi patogiau. Kitaip išgyventi neįmanoma. Nori gauti kreditą iš Vakarų už minimalias palūkanas? Tapk rezidentu – permesk verslą į ofšorą arba Vakarų šalį. O jei nepanorėsi – verslas bus suvalgytas ir sužlugdytas. Stambusis verslas be tik pakabintas ant Vakarų kabliuko. Jis atsidūrė spąstuose. Arba oligarchas tampa Vakarų oligarchinio elito nariu ir žaidžia pagal jų taisykles, arba jį palaipsniui ir švelniai (o svarbiausia – nepastebimai žurnalistams) suvalgys.
O kaip gi investicijos?
O investicijos – irgi tam tikra pavergimo forma. Anksčiau šalis PATI galėjo pasistatyti fabriką ir ji tereikėjo nusipirkti užsienyje technologiją. Dabar jai reikalingi pinigai vien tam, kad tą fabriką pastatytų. Ir tuos pinigus, kuriuos valstybė anksčiau suskurdavo pati, per nacionalinės valiutos emisiją, šiandien ji gali gauti tik pasikviesdama „investorius". Investoriai pastatys tinklą hipermarketų ir tai galiausiai vėl paskatins pinigų nutekėjimą į užsienį.
Ten pat , į ofšorus, iškeliauja ir įmonių pelnai. Mokesčiai sumokėti – teisingai. Tačiau anksčiau visi pirko parduotuvėje, kuri priklausė valstybei arba smulkiam prekeiviui. O dabar – supermarketų tinkle, kuris būtinai užregistruotas ofšore.
Sistema sukonstruota tokiu būdu, kad visi pinigai PRIVALO nutekėti į Vakarus ir sugrįžti atgal TIKTAI kreditų pavidalu, taip sustiprindami kreditinę valstybės vergovę.
Toliau seka dirbtinis ekonomikos sužlugdymas, pavadintas „ekonominės krizės" išsireiškimu. Daroma tai, turint vieną tikslą – sukurti situaciją, kurioje šalis skolininkė nebegalės sugrąžinti skolos. Bet kurios krizės principas labai paprastas – naujos paskolos kreditorius nebeduoda, o seną sugrąžinti – reikalauja. Ir viskas. Buvo jūsų pramonė, pasidarė – mūsų. „pagelbėti" susipainiojusiai skolose valstybei atskubės kiti „kreditoriai", pavyzdžiui, TVF.
Negalite padengti skolos? Įsileiskite karines bazes. Paremkite Amerikos ir Anglijos politiką. Pasiųskite kareivius, kur jums palieps – į Afganistaną, Iraką. Ir plėtokite pas save „demokratiją". T.y. netrukdykite Vakarų žiniasklaidos propagandai plauti savo tautos smegenų. Surenkite homoseksualistų paradus. Būtinai surenkite. Nesurengsite – susilauksite baudos, kaip neseniai atsitiko su Moldavija.
Rizikos – jokios. Pinigai, kuriuos Vakarai skolina, patiems Vakarams nieko nekainuoja. Tai tik skaičiukai bankų kompiuteriuose. Niekuo nepadengti.
Niekuo, išskyrus galingą armiją, galingą propagandą ir galingą šutvę „žmogaus teisių gynėjų", kurių tikrasis tikslas yra atstovauti bankininkų, gaminančių pinigus ir pavergiančių visą pasaulį, interesus.
Štai šitaip ir pavergiamos šalys. Schema visur ta pati, visuose planetos kampeliuose.
Prasideda viskas nuo žodžio laisvės, o baigiasi prarasta nepriklausomybe.
Būtent dėl to pats pirmas ir pats švenčiausias bet kokių liberalų reikalavimas yra „žodžio laisvė".
Kokios įmonės privatizuojamos pirmiausiai? Logiška manyti, kad nuostolingos. T.y. valstybė atsikrato balasto. Nieko panašaus – pirmiausia į „efektyvias privačias rankas" patenka patys pelningiausi ekonomikos sektoriai.
Koks rezultatas? Valstybė, netekusi įmonių, kurios anksčiau užpildydavo biudžetą, tampa nepaprastai priklausoma nuo mokesčių surinkimo. Mokesčiai pradeda didėti ir smaugti smulkų bei vidutinį verslą. Ekonomikos augimas sulėtėja ar visai sustoja.
Tuo pat metu valstybė susiduria su dideliais sunkumais išlaidų padengimo srityje. Juk anksčiau į biudžetą ateidavo pajamos iš pelningų įmonių, o dabar biudžetas papildomas tik mokesčiai. T.y. tik dalis to, kad patekdavo į biudžetą anksčiau. Pinigų biudžete mažai, vadinasi, nebėra galimybės ne tik mokėti pensijas ir pašalpas, bet ir nėra už ką tiesti naujų kelių bei skatinti ekonomikos augimą.
Valstybė tampa nepajėgi kredituoti savos pramonės. Kadangi vienu iš pirmųjų bet kokių „reformų" rezultatu tampa nepriklausomo nuo valstybės Centrinio Banko įsteigimas, šalis patiria visą eilę problemų. Tiktai CB turi teisę leisti pinigus pagal konstituciją, aplenkiant CB emituoti pinigų nevalia.
O pagal įstatymą, CB neturi teisės kredituoti savo šalies vyriausybės, tačiau turi teisę teikti kreditus JAV ir kitų šalių vyriausybėms, superkant tų šalių skolų įsipareigojimus. Rezultatas: pinigų valstybė neturi ir ji sustabdo visas kreditavimo programas savo ekonomikoje – tiek valstybiniame sektoriuje, tiek privačiame
Be laisvės praplauti smegenis, valstybių pavergimo schema iš karto užstrigs..
_________________ Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|