Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 23 Bal 2024 15:48

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 12 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 10 Sau 2012 17:21 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27088
Miestas: Ignalina
E.Vareikis. Federalizmas – Europos problema ar sprendimas?


http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/9675/

Antradienis, 2012-01-10 14:07

       Europoje krizė. Ji, regis net ne europinė, o pasaulinė - tuo jau niekas neabejoja.

       Europa pavargusi, išsigandusi, pasimetusi, nebežinanti, ko čia griebtis.

       Europa desperatiškai besistengiant gelbėti tai, kas sukurta ir sudėliota, nors nebelabai tiki, kad gelbėjimosi priemonės patikimos, Europa nežinanti, kaip elgtis rytoj… Aišku, kad krizę sukėlė nė  koks nors Lietuvos premjeras ar viršvalandžius dirbant priimti įstatymai.

        Krizės – kaip ligos, ateina tada, kai mažiausiai reikia ir paliečia tą vietą, kuri krizės mažiausiai tikisi. Šį kartą kenčia euras, kuris iš viso neturėjo sirgti finansų ligomis, o ekonomika, turėjusi vystytis vis greičiau, tiesiog stovi vietoje.

       Lietuvoje tuo tarpu vis garsiau padžiūgauja negausūs Europos integracijos priešininkai. Štai jums Europa, štai jums integracija, kuri nedavė nieko kito, išskyrus jau minėtąją krizę!

       Reiktų iš karto pasakyti, kad jie visiškai neteisūs, nes jei Lietuva nebūtų laiku įstojus į ES, būtų tekę tenkintis kur kas didesniais krizės vargais, tokiais, kokius patiria Albanija, Makedonija ar Moldova. Jei būtume euro zonoje, šiandien gal būt labiau panėšėtume į skandinavais virstančius estus, o ne į kiaurakišenius Rytų šalių gyventojus. Čia jau tikrai nesunku įrodyti, kad geriau krizinė Europa, nei “suverenių” valstybių buvusi SSSR, o gal net labai suvereni Afrika. Neverta nei ginčytis.

       Šiuo tekstu tačiau noriu paliesti rimtesnį ir tikrai diskusijos besiprašantį klausimą. Reikšminis žodis jame – federalizmas arba gilesnė integracija.

       Europoje politikų lygmenyje iš tiesų svarstoma – ar tikrai krizės priežastis yra pernelyg didelė Europos šalių vienybė, ar atvirkščiai – visokie ten graikai tampa skolingi ir nebesuvaldomi dėl integracijos trūkumo. O jei jau manyti, kad ne Europos Sąjunga yra krizės priežastis, tai kaip lengviau krizė įveikti – grįžtant į vadovėlinį tautinių valstybių statusą su gerai saugomomis sienomis ir budriomis muitinėmis, ar kaip tik – gilinti bendradarbiavimą federalizmo link? Yra sakančių, kad Europoje tos Europos jau perdaug, yra tvirtinančių, kad per mažai.

      Tad daugiau federalizmo yra vaistas, o ne nesėkmių priežastis. Taigi, keletas argumentų federalizmo naudai.

      Euro sunkumų priežastis yra ne pats euras, o jo naudojimo taisyklių nesilaikymas, gi pastarasis atsiranda todėl, kad šalys-narės nenori būti kontroliuojamos ir savaip sukčiauja. Sukčiavimas nesibaigs, nes šalys iš draugių ir sąjungininkių liko ne kuo kitu o tik rinkos dalyvėmis. Nebijau pasakyti, kad sumažėjo ar visai išnyko moralinė atsakomybė, atsakomybė solidariai laikytis taisyklių, o ne individualiai “apgauti” kontrolę.

      Rinkoje, ypač paprastoje prekyvietėje galima pasukčiauti, tai ne nuodėmė. Kariaujant su bendru priešu sukčiauti, meluoti, slėptis už kitų nugaros yra nuodėmė ir gėda. Kadangi manome, kad gyvename taikos ir paprastos rinkos sąlygomis – tai nuodėmė nesiskaito. Susipykus prekyvietėje galima tiesiog “blogąjį” išmesti iš turgaus, o patiems išsiskirstyti.

      Tačiau norint išlikti tikrais solidariais ir tvirtais europiečiais reikia veikiau solidarizuotis tam, kad krizė pasibaigtų. Rinkos santykiai kelia nepasitikėjimą tarp piliečių ir valdžių, valstybių nepasitikėjimą vienų kitomis. Būtent rinkos politikos pakeitimas rinka ir yra didžioji mūsų nelaimi priežastis, o reikia pajutimo, kad esame europiečiai labiau nei prekeiviai. Tai viena iš vertybių, kurios nėra atskirai prancūziškos ar itališkos, jos europietiškos, taigi – federalios.

      Šiandien sakome, kad kalti kažkokie graikai, airiai ar buvęs italų premjeras. Jei jie kalti, tai tikrai pripažinkime, kad turėjome per mažai federalizmo dvasios, leidome kai kam būti nedrausmingiems ar tiesiog lengvabūdžiais. Beje ar ne šito nori tūlas Lietuvos, kaltindamas savą šalį, kad jei trūksta to ir ano… tai trūkumas dažniausia yra ne dėl to, kad esame per daug integruoti, o kad integruoti esame nepakankamai.

      Pastaraisiais metais nemažai buvo kalbama apie Europos Sąjungą, kaip tarptautinės politikos veikėją, tačiau tenka pripažinti, kad nieko labai tarptautiško sąjunga iki šiol nepadarė. Užsienio politika stringa daugiausiai dėl to, kad nacionaliniai interesai yra žymiai didesnis prioritetas už visos Europos interesus, ES diplomatija tebėra silpna daugiausia dėl to, kad nacionalinėse sostinėse ji per silpnai vertinama. Dar prasčiau su gynyba – per pastaruosius dvidešimt metų nepavyko sukurti nieko, kas primintų Europos ginkluotąsias pajėgas. Jei ne tvirtas NATO, būtų galima abejoti, ar Europos gynybos galimybės iš viso egzistuoja.

      Europiečiai juk ilgai kariavo ir kariauti imdavo tada, kai liguistai suprastas identitetas viršydavo protingai suvoktą kolektyvinį saugumą. Juk būtent integracija, t.y.federalizmas, o ne individuali konkurencija padėjo išvengti karo ir sukurti tai, kuo šiandien ne be pasididžiavimo gėrimės.

      Peikiantieji Europos integraciją gali pasitikrinti, ką ji davė. Europos Sąjunga yra turtingiausia bendrija pasaulyje (beje, visi dejuojantys, kad taip blogai dar nebuvo, tirėtų tą suprasti). Iš dvidešimties aukščiausią pragyvenimo lygį turinčių šalių aštuonios yra ES narės, o didesnė pusė – 15 – priklauso labiausiai išsivysčiusių trisdešimtukui. 8  iš 20 laisviausių pasaulio ekonomikų, 12 iš 20 stabiliausių pasaulio valstybių yra integruotos Europos šalys. Jos taip pat sudaro 11 iš dvidešimties geriausių demokratijos ir mažiausiai korumpuotų valstybių.

      Visais aspektais priklausymas Europos Sąjungai yra ne tik gerovė, bet ir politinis prestižas, kuriame federalizmas nieko neatima, o duoda išties daug. Lietuva 2013 metais taps svarbiausia Europos (sąlyginai ir viso pasaulio) valstybe, nes pirmininkaus Europos Sąjungai. Ar be integracijos tai būtų įmanoma?

       Suprantama, kad institucinės ir teisinės reformos yra neišvengiamos, jei ES nori tinkamai reaguoti į dabarties ir ateities iššūkius; remiame visos Europos federalistų siekį artimiausioje ateityje sušaukti naują konstitucinį konventą, kuris ne tik iš naujo apibrėžtų ekonominio ir politinio valdymo tikslus, bet apspręstų ir patobulintą ES institucinę sandarą. Lisabonos sutartis buvo žingsnis gera linkmes tik jos dar neįgyvendintas ar šiaip jau išsigandusi ta Europa savo pasiekimų.

       Verta prisiminti ir tai, kad Europa šiandien yra praktiškai neginama. Ryšiai su JAV prastėja dėl atskirų šalių nevykusios politikos ir silpnėja visos Europos ryšiai, tuo tarp sava gynyba beveik nesirūpinama. Kažkada nepavykus sukurti gynybos bendrijos, praktiškai liko nuleistos rankos.

       Prieš integracijos procesų problemas reikia veikti klaidų taisymu ir integracijos gilinimu. Prieš integracijos bėdas reikia kurti… daugiau integracijos, tik ne vadovėliškai priešpriešinti tautiškumui. Tautiškumas gerai, užriestanosis nacionalizmas blogai. Kai Lietuvos dergia ant savo šalies konstitucijos, o po pietų sako kad duos į snukį kiekvienam… “lenkui” – tai yra tai, ko mažiausiai reikia. Europos parlamentas turi žinoti savo kompetencija ir joje elgtis drąsiai. Galiausiai ta diferencijuota integracija gal ne tokia baisi, kaip ją paišo, su ja reikia atsargiai, tačiau demonizuoti – tiesiog kvaila. Viršvalstybinės institucijos kelia panašų baubą kai prieš 60 metų, kaip paaiškėjo vėliau – jos yra nebaisus, o integracija – gera.

       Reiktų tik pasveikinti 2011 m. gruodžio 9 d. Europos vadovų tarybos sprendimą dėl naujų fiskalinės drausmės taisyklių; manome, kad šis sprendimas vis dėlto nėra pakankamas tam, kad būtų atstatytas finansų rinkų pasitikėjimas euru; todėl galvojame, kad būtina imtis gilesnių struktūrinių reformų siekiant užtikrinti ilgalaikį euro stabilumą ir patvarumą;

       Kalbant intelektualesne kalba Europa neturi nei strateginės vizijos, nei plano. O taip yra todėl kad ankstesnė vizija pasirodė arba atgyvenusi arba iš principo klaidinga. Ligšiolinė vizija buvo paprasta – gyventi ilga ir laimingai. Buvo kuriamos ir sukurtos, bent taip atrodė, prielaidos tam, kad nebekiltų karai, kad nekiltų socialiniai konfliktai, kad nusilptų pavojingi nacionalizmai bei rasizmai, sukurta sistema, turinti saugoti nuo ekonominių ir finansinių krizių.

       Galiausiai, kalbant apie Lietuvą. Ji tikrai nebus laiminga, jei taps kokia nors Albanija, o bus laiminga, jei taps kokia nors Danija. Jei norime saugios energetikos, reikia gilesnės integracijos. Daugiau jungčių, patikimos vėžės geležinkelių. Daugiau Europos. Tiktai dar vienas praktinis patarimas daug skaitantiems. Neskaitykite apie federalizmą iš sovietinių vadovėlių. Tada ir nekils baimių, kad integruota Europa yra kažkokia nauja Rusijos federacija. Geriau skaityti apie tikrą Europietišką federalizmą, kurioje nėra tautų nykimo ar “atmirimo” idėjos. Nebijokime, ir iš federalizmo bus daug gerų pasiekimų.

Komentarai
http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/9675/#comments

nera
Antradienis
2012-01-10 15:59


      Panašu į atvirą nusikalbėjimą ar "užduoties" atlikimą.

      Antruoju atveju, matomai, ne už dyka.

      Ką praktiškai reiškia Europos federalizmas? - Didžiųjų valstybių problemų sprendimas mažųjų sąskaita.

      Išvertus į paprastą kalbą - mažųjų ir neturtingųjų šalių naikinimas.

      Tai vyksta ir dabar. Naujųjų Europos Sąjungos šalių realybė yra tokia. Lietuvoje - diskriminuojamas žemės ūkis, gyventojai išvaromi iš šalies (didžiosioms ir turtingosioms šalims reikia mūsų darbuotojų), sunaikinama pramonė ir visas ūkis, sugriaunama energetinė sistema (Ignalinos atominės elektrinės uždarymas, pigios dujos Vokietijai ir labai brangios Lietuvai).

Žygeivis
Antradienis
2012-01-10 16:49


      "Viskas, kas nauja - labai dažnai yra gerai pamiršta sena".

       Paskaitykite vieną įdomų dokumentą: “Europietiškos taikos” sukūrimas.

       Šis projektas apėmė septynis pagrindinius punktus:

а) taikos Europai planas;

b) tautinis  socializmas (t.y. socializmas, sutvarkytas atsižvelgiant į etninę ir nacionalinę specifiką);

с) ekonominė kooperacija;

d) laisvė visoms tautoms ir etnosams);

e) mažų tautų gynimas;

f) darbo laisvė;

g) vidaus laisvė visoms tautoms;

Žygeivis
Antradienis
2012-01-10 16:50


Tęsinys:

       Kuriančios europietiškos jėgos kovoja už penkių pamatinių taisyklių, šešių pamatinių laisvių ir septynių pamatinių teisių, suteiktų kiekvienai tautai, įtvirtinimą:

       Penkios pamatinės taisyklės buvo:

1. Pasaulio sutvarkymas pagal didelių žemyninės apimties erdvių principą.

2. Mūsų žemyno sutvarkymas pagal Europos Konfederacijos principą.

3. Konfederatyvios ekonomikos pagal darbo pasidalinimo, tarpusavio pagalbos ir bendradarbiavimo principą sutvarkymas.

4. Kiekvienos tautos gyvenimo sutvarkymas pagal tautinį principą (t.y., pagal nacionalinės bendruomenės, pastoviai teigiančios ir ginančios unikalią specifiką, būdingą kiekvienam etniniam arba nacionaliniam dariniui, principą).

5. Šeimos kaip kiekvienos nacijos pirminės organinės ląstelės sutvarkymas.

Žygeivis
Antradienis
2012-01-10 16:52


Tęsinys:

       Šešios pamatinės laisvės buvo:

6. Tautų laisvė nuo bet kokios pasaulinių supervalstybių reiškiamos prievartos.

7. Tautų laisvė pačioms nustatyti vidaus nacionalinę santvarką.

8. Tautų laisvė gintis nuo bet kokios išorinės priespaudos rūšies ir bet kokios antitautinės veiklos (t.y., suplanuoto etninės substancijos, istoriškai įsikūrusios konkrečioje teritorijoje, keitimo perkeliant kitakilmius etnosus).

9. Asmens laisvė nuo visų jo autonomijos toje srityje, kuri liečia individualios atsakomybės klausimus, pažeidimų.

10. Nacionalinių kultūrų laisvė nuo bet kokių kultūrinio spaudimo ir masifikacijos formų.

11. Religinė laisvė nuo antidievystės (t.y. nuo bedievystės, Dieviškumo pajautos praradimo) ir nuo bet kokios politinės manipuliacijos.

Žygeivis
Antradienis
2012-01-10 16:52


       Septynios pamatinės teisės buvo:

12. Kiekvieno žmogaus teisė į Darbą ir Darbo pareiga.

13. Kiekvieno žmogaus teisė į laisvą savo gabumų vystymą ir į užsiėmimą bet kokiomis profesijomis atsižvelgiant į jo asmenines galimybes ir kuriamą naudą.

14. Kiekvieno žmogaus teisė į gyvenimo pajamas, nustatomas diferencijuotu būdu priklausomai nuo jo kuriamos naudos.

15. Kiekvieno žmogaus teisė dalyvauti visų sprendimų, susijusių su nacionalinio bendruomeninio gyvenimo sutvarkymu, procese.

16. Kiekvieno žmogaus teisė į nuosavybę ir žemėvaldą.

17. Kiekvieno žmogaus teisė į poilsį ir naudojimąsi visomis kultūrinės laisvalaikio organizacijos rūšimis.

18. Kiekvieno žmogaus teisė į socialinę apsaugą visais tais atvejais, kai dėl darbingumo praradimo nėra atsakingas jis pats.

Žygeivis
Antradienis
2012-01-10 16:55


       Štai į tokias pamatines vertybes ir būtina perorientuoti Europos Sąjungą, jei tikrai norima išsaugoti Tautų Europą, o ne sunaikinti ją.

       P.S. Beje, atspėkite, kas, kur ir kada sukūrė šiuos pamatinius tautų sugyvenimo principus, tikrai vertus ypatingo dėmesio bei aptarimo? :)

Žygeivis
Antradienis
2012-01-10 17:45


      O Vareikio straipsnio esmė štai tokia - sukurti viršvalstybinę valdymo struktūrą.

      BNS - Politikai ir politologai steigia Europos federalistų sąjungą Lietuvoje

       Vasarį planuojama įkurti Europos federalistų sąjunga Lietuvoje sieks federalinės ir demokratiniais pagrindais grįstos Europos. Pasak E.Vareikio, federalizmo idėja Europoje gyvuoja nuo prieškario laikų. Anot pranešimo, EFSL steigėjus vienija bendras tikslas - siekti politiškai ir ekonomiškai aktyvios Europos, kuri turėtų vieną bendrą Konstituciją, viršvalstybinę valdymo struktūrą bei efektyvius transnacionalinės demokratijos pagrindus.

Žygeivis
Antradienis
2012-01-10 17:48


       Kalbant liaudiškai, kadangi lavonas (ES) jau gerokai smirda, tai norima jį užkonservuoti, paverčiant mumija. Na o mumijos prižiūrėtojai tikisi gauti savo "navarą" :)


Tiesa
Antradienis
2012-01-10 19:21

      Tai yra ne finansų, o santykių krizė. Finansų krizė grasina Europos Sąjungos griūtimi. Aklas egoistinis pelno ir politinio populiarumo vaikymasis iškreipė paskelbtus ES tikslus.

      Vietoj pagalbos silpniesiems, išsivysčiusios šalys pamatė šioje Sąjungoje išnaudojimo ir pavergimo galimybę.

      Tokiu būdu krizė nuo pat pradžių buvo žmonių tarpusavio santykiuose.

      Jei Europos Sąjungos šalys prisimintų savo skelbtus tikslus, tuomet skolų sugrąžinimas eitų ne į papildomą Vokietijos praturtėjimą, o į ES finansinės pusiausvyros atstatymą, siekiant naudos visiems jos dalyviams.

      Šiandien nei vienas žmogus negali egzistuoti be kolektyvinių tarpusavio santykių. Kita vertus, egoistinis žmonių individualizmas pasiekė precedento neturintį lygį. Kiekvienas siekia išnaudoti visus ir viskas išskirtinai tik savo naudai.

      Šioje situacijoje mums reikalinga pažaboti savo egoizmą ir pereiti nuo individualizmo prie kolektyvizmo. Kad žmonija išgyventų, turi tapti vienu organizmu, kuriame viešpatauja abipusis laidavimas.

      Kalbant apie ES problemas tai reiškia, kad Europos šalys turi ne griauti, o atvirkščiai, gilinti savo Sąjungą. Europa iš „dviejų pasaulinių karų lopšio“ turi tapti abipusio naudingo bendradarbiavimo pavyzdžiu.

Ligija
Antradienis
2012-01-10 19:40

      Viršvalstybinė valdymo struktūra Europai, ateityje - tokia valdymo struktūra pasauliui.

      Tai yra globalizmas; jo pergalės siekiant galima ir dirbtines krizes sukelti.

      Visai neprastai būtų tos viršvalstybinės valdžios, jeigu būtų garantija, kad jos gerai, o ne blogai valdys. Pasak Viliaus Bražėno - jeigu valdovas būtų Dievas: bet, deja, visos valdžios sudarytos iš žmonių.

      Dėl to ir peikiame diktatūras, kad valdovas dažniausiai nebūna nei geras, nei protingas. Todėl laikomės vargingos demokratijos.

      Jau dabar skaitome vertinimus, kad A. Merkel ir N. Sarkozy visą politiką diktuoja, o mažosios valstybės kaip niekada mažai tereiškia. Negi neaišku, kas valdys federalizuotą ES?

     Bet nežiūrint šių liūdnų minčių, jeigu nebus kitos išeities - teks federalizuotis. Tik džiūgauti dėl to nereikia.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 10 Sau 2012 22:10. Iš viso redaguota 3 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Sau 2012 17:42 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27088
Miestas: Ignalina
Politikai ir politologai steigia Europos federalistų sąjungą Lietuvoje


http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=53981809

BNS
2012 m. sausio 10 d. 16:32

      Politikai ir politologai steigia Europos federalistų sąjungą Lietuvoje

      Europos federalistų sąjungą Lietuvoje (EFSL) steigiantys politikai ir politologai teigia skatinsiantys didesnę Europos integraciją, ypač tose srityse, kur jos mažai.

      "Manome, kad reikia skatinti protingesnę Europos integraciją. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga neturi savo gynybos politikos, yra įsteigusi ES užsienio reikalų ministro pareigybę, bet sunkiai sekasi vykdyti integruotą užsienio politiką", - antradienį BNS sakė Seimo Europos reikalų komiteto narys konservatorius Egidijus Vareikis.

       Jis su kolegomis trečiadienį planuoja paskelbti apie naujos nevyriausybinės organizacijos įkūrimą.

       Pasak E.Vareikio, federalizmo idėja Europoje gyvuoja nuo prieškario laikų. Ji turėjo sekėjų ir Lietuvoje.

       Politikas atmeta skeptikų nuomonę, kad per didelė integracija ES yra pražūtinga, tai esą rodo ir dabartinė krizė.

       "Jei daug ką spręstume federaliniu lygiu, būtų lengviau. Mes sakome, kad krizė ir kilo būtent dėl integracijos stokos", - teigė E.Vareikis.

       Vasarį planuojama įkurti Europos federalistų sąjunga Lietuvoje sieks federalinės ir demokratiniais pagrindais grįstos Europos.

       Anot pranešimo, EFSL steigėjus vienija bendras tikslas - siekti politiškai ir ekonomiškai aktyvios Europos, kuri turėtų vieną bendrą Konstituciją, viršvalstybinę valdymo struktūrą bei efektyvius transnacionalinės demokratijos pagrindus.

BNS

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 19 Sau 2012 23:05 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27088
Miestas: Ignalina
Europos Sąjunga iš savanoriškos sąjungos virta į despotinę imperiją (diskusija)


Šaltinis Vengrija – silpnoji grandis Europos Sąjungoje?
http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=5141

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2012 01 11

Komentarai
http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=5141&c=1

Žygeivis, 2012 01 12 00:38

      Lietuva privalo sekti vengrų parodytu laisvės keliu - nes tik taip išliks Lietuvių Tauta ir Nepriklausoma Lietuvos Valstybė.

      Priešingu atveju jau po kelių dešimtmečių mus ištiks mūsų išnykusių brolių prūsų ir jotvingių likimas.

Docentas, 2012 01 12 09:18

      Tamsta, Žygeivi, siūlai seniai palaidotos nacionalistinės valstybės modelį, kuris sukritikuotas visais lygiais. Bet pritariu, kad tautines savybes reikia puoselėti,kalbą, papročius, netgi įstatymus, nors negali diskriminuoti ir tautinių mažumų. Žodžiu, rasti vidurį gana sunku, bet įmanoma. Tokia turi būti Lietuva.

Žygeivis, 2012 01 12 13:46

Docentas, 2012 01 12 09:18
Tamsta, Žygeivi, siūlai seniai palaidotos nacionalistinės valstybės modelį, kuris sukritikuotas visais lygiais.
--------------------

      Gal išsamiau paaiškintumėte - kas, kada ir kaip "palaidojo" tautines valstybes - gal JAV kartu su Sovietija po WW2? :)

      Tačiau Sovietija pati jau gėdingai žlugo ir subyrėjo į tautines valstybes, o JAV susidūrė su "lotynosų" imigrantų problema, kurią jau nebepajėgia išspręsti normaliomis priemonėmis.

      Belgija, Ispanija ir Didžioji Britanija yra jau visai arti pasidalinimo į atskiras tautines valstybes (visų pirma Katalonija, Baskų šalis, Flandrija, Škotija,...).

      P.S. Ne tik Europos, bet ir viso pasaulio istorija rodo, kad būtent pastaruosius kelioliką metų būtent tautinės valstybės modelis "atgimsta" ir įsitvirtina ne tik "paprastoje liaudyje", bet ir valdančiojo "elito" mąstyme.

      Ir tai jau ne kokia "teorija", o reali tikrovė.

      Visiškai akivaizdu, kad "tolerantiškos liberastijos" modelis visame pasaulyje (o ne tik Vakarų Europoje) absoliučiai žlugo, o šio modelio pasekmes vakarų Europa dar labai ilgai "skanaus", jei apskritai nebus sunaikinta musulmoniškųjų imigrantų milijoninių masių.

RationaliS, 2012 01 15 13:42

        Kalbant apie tautas, manau, kad jų istorija ir patirtis yra labai svarbūs mums. Manau, kad būtinai reikia tyrinėti tiek valstybių, tiek pasaulio istoriją ir aiškintis per „priežastis – pasekmė“ prizmę.

        Taip pat manau, kad tik laisvos valstybės gali iš tiesų pasiekti visuomenės klestėjimą. Dėl šios priežasties manau imperijų griūtis (bent jau ilgalaikėje perspektyvoje) yra pageidautinas reiškinys.

        Tačiau nesutinku su tavo „imperijos“ apibrėžimu, anot kurio ta pati ES yra imperija. Kodėl? Ogi todėl, kad, mano nuomone, okupuotos ir į imperiją integruotos valstybės negali turėti politinės galios. Teigti, kad ES sąjungos šalys neturi politinės galios ES būtų fundamentali klaida. Esminis ES ir paprastos imperijos skirtumas yra savanoriškumas.

Žygeivis, 2012 01 15 18:28

RationaliS, 2012 01 15 13:42
Tačiau nesutinku su tavo „imperijos“ apibrėžimu, anot kurio ta pati ES yra imperija.

Kodėl? Ogi todėl, kad, mano nuomone, okupuotos ir į imperiją integruotos valstybės negali turėti politinės galios.

Teigti, kad ES sąjungos šalys neturi politinės galios ES būtų fundamentali klaida.

Esminis ES ir paprastos imperijos skirtumas yra savanoriškumas.
-----------------------------

       Sutinku (pilnai), kad ES buvo iš pradžių iš tikrųjų kuriama kaip savanoriška ekonominė sąjunga.

       Su tuo nesutikti būtų tiesiog kvaila. :)

       P.S. Dėl žymiai vėlesnio "postsovietinių" valstybių įstojimo į ES "savanoriškumo" pernelyg nesigilinsiu - formaliai žiūrint lyg ir savanoriškai įstojo, o "giliau pakapsčius" - toli gražu...)

       Tačiau lygiai taip pat akivaizdu, kad laikui bėgant to buvusio pradinio "savanoriškumo" ES lieka vis mažiau.

       Vis dažniau priiminėjami teisiniai aktai, kurių "nebebūtina" tvirtinti kiekvienoje atskiroje ES valstybėje.

       O tais atvejais, kada kai kurios valstybės pabando tai daryti, kyla klaikus nepasitenkinimas ES "viršūnėlėse" bei pasigirsta tiesiog atviri grasinimai ekonominėmis ir netgi politinėmis sankcijomis - kaip jau buvo daugybę kartų pastaruosius 10 metų.

       Kur čia matosi kažkoks "savanoriškumas"?

       Tiesiog kažkada buvęs vienkartinis aktas - įstojimas į ES vis dažniau pradedamas vertinti ES viršūnėse kaip besąlygiškas sutikimas su bet kokiomis ES biurokratų priimamomis naujomis teisės normomis - kartais tiesiog juokingomis,tačiau dažniau akivaizdžiai griaunančiomis valstybių tautiškumą ir jų suverenitetą.

       Pvz., paskutinis pavyzdys - pažvelkite, koks kilo "staugimas", kada Vengrija priėmė naują Konstituciją?

       P.S. Apie sąvoką "imperija", neišvengiamą imperijų subyrėjimą, ES kaip imperiją, ir pan. labai plačiai parašiau rusų kalba komentaruose Delfi diskusijoje temoje:

Публицист: России необходимо наличие пророссийского меньшинства в соседних странах

       Maždaug nuo čia patariu skaityti mano (ir kitus) pranešimus, kadangi neturiu laiko versti ir kartoti vėl viską:

http://ru.delfi.lt/opinions/comments/ar ... s=1&no=120

E, 2012 01 15 22:50

       Visų pirmiausia reikia suprasti vieną dalyką, ES nėra imperija ir niekada nebuvo kurta tik kaip ekonominė sąjunga. Remiantis Keohane ir Nye "Power and Interdependence" (1977) mes puikiai suvokiame, kad didėjant bendradarbiavimui ir ekonominiam priklausomumui tarp valstybių išnyksta karo grėsmė. Tai buvo akivaizdu ES kūrėjams, tai pastebėjo pats J. Monnet. Jie puikiai žinojo, kad European Coal and Steel Community nėra izoliuota nuo kitos rinkos dalies. Europos Sąjunga nėra vien tik ekonominė sąjunga, ji buvo kurta tam, kad užkirstų kelią ateities konfliktams. David Mitrany, argumentavo, kad konfliktai kyla būtent dėl nacionalizmo, tai galime įžvelgti ir Kenneth Waltz analizėje 1959 "Man, the state, and War".

       Ernst B. Haas(1958) pateikta neo-funkcionalizmo teorija, puikiai paaiškina kodėl mes matome Europos Sąjungą tokią kokia ji yra šiandieną. Integracijos procesas buvo pasiektas būtent dėl "Spill-over" efekto.

Berkas, 2012 01 16 12:36

       autorius yra labai šališkas ir visaip peikia Vengrijos Konstituciją, tačiau vertėtų pažiūrėti objektyviau ir išgirsti Vengrijos valdančius politikus. Na įrašė į Konstituciją, kad sąjunga galima tik tarp vyro ir moters. Tai kur čia kriminalas ir isterija?

Žygeivis, 2012 01 16 14:21

E, 2012 01 15 22:50
David Mitrany, argumentavo, kad konfliktai kyla būtent dėl nacionalizmo, tai galime įžvelgti ir Kenneth Waltz analizėje 1959 "Man, the state, and War".
---------------------------

        Pradėti reikėtų nuo vartojamų sąvokų tikslių apibrėžimų, kadangi terminu "nacionalizmas" ir Rytų, ir Vakarų (ypač kairiųjų bei liberaliųjų "rašytojų" kūriniuose) labai dažnai vadinamas imperinis didžiavalstybinis šovinizmas - absoliuti priešingybė nacionalizmui.

        Nacionalizmo pagrindinė idėja - kiekviena tauta turi prigimtinę teisę sukurti savo nepriklausomą valstybę savo istorinėse-etninėse žemėse, ir toje valstybėje tvarkytis pagal savas, per amžius susiformavusias kultūrines-istorines nuostatas.

        O visų imperijų "apologetai" (kairieji, dešinieji, "raudonieji" ir "rudieji", krikščioniškieji ir islamiškieji, ir dar daugybė įvairių "atšakų") įvairiais "išaiškinimais" bando šią prigimtinę tautų teisę paneigti - tiek neleisdami sukurti tautines valstybes, tiek ir pastoviai kišdamiesi į jau sukurtų valstybių vidaus reikalus.

        Pvz., apie kokį nacionalizmą galima kalbėti, kada Rusijos imperija užpuola ir užgrobia Gruzijos teritoriją, arba JAV imperija užpuola ir okupuoja Iraką ir Afganistaną?

        Tai yra pačios tikriausios imperinės geopolitikos pasekmės, su jokiu tikru nacionalizmu neturinčios absoliučiai jokio ryšio.

        Pastaruosius eilę metų išryškėjęs islamistų siekis sukurti pasaulinį (ar bent jau kokį nors mažesnį) Islamo kalifatą taip pat yra iš esmės ta pati imperinė politika, griežtai priešinga nacionalizmo principams - normalių tautinių valstybių sukūrimui.

        Lygiai kaip imperializmu buvo ir jau galutinai žlugęs pasaulinės komunistinės imperijos sukūrimo pabandymas.

E, 2012 01 16 20:18

        Jūs tikriausiai manęs iš viso nesupratote, aš nekalbu apie šiuolaikinę užsienio politiką, aš kalbu apie ES sukūrimą ir integracijos procesą. Tad Rusijos ir JAV užsienio politikos argumentas neturi jokio svarumo šioje situacijoje, tad ir nesiūlyčiau nukrypti nuo pagrindinės temos. Aš kalbu apie XX amžių ir ES kaip sąjungos atsiradimo priežastis.

        Ką aš noriu pasakyti yra tai, kad prieš suprantant kodėl ES buvo kurta iš pradžių reikia suprasti tuometinį mąstymą ir prielaidas privedusias prie ES idėjos(Turimą omenyje praeities konfliktus). Būtent dėl to ir paminėjau D. Mitrany. Teigti, kad ES yra imperija nežinant pagrindinių jos architektų idėjų ir pačių integracijos procesų yra klaidinga.

        Atsiprašau, klaidingai panaudojau Waltz (1959)

        Kaip yra diskutuojam apie tam tikrų politinių procesų įvykimą, tokios žinios kaip sąvokos, normos, ar religija turi menką įtaką. Tai yra tik priemonės, kuriomis naudojasi tam tikri politiniai aktoriai, kad įteisintų/pateisintų savo politikos viziją. Aš įžvelgiu puikias Jūsų apibrėžimų žinias, už tai Jus gerbiu, tačiau šiuo atveju vien sąvokų/apibrėžimų(Mano nuomone, jos yra reliatyvios) žinojimas nepateisina Jūsų argumento, kad ES yra imperija.

Žygeivis, 2012 01 18 23:26

E, 2012 01 16 20:18
Teigti, kad ES yra imperija nežinant pagrindinių jos architektų idėjų ir pačių integracijos procesų yra klaidinga.
-----------------------------------

        "Nežinant pagrindinių jos architektų idėjų" - Ir ko gi čia nežinoti? :)

        Juk užtenka pasiskaityti, ką kalba bent jau koks nors Barozas, ir viskas aišku, ką jis ir jo "bendrai" iš tikrųjų galvoja ir ko jie iš tikrųjų siekia.... :)

        Apskritai, mūsų diskusija su jumis kol kas iracionali.

        Nesusitarę dėl bendro abiems mums imperijos apibrėžimo, bandome "išsiaiškinti" kas teisus.

        Trumpai paaiškinsiu, ką aš vadinu imperija (nors jau aiškinau):

         imperija yra valstybė ("monolitinė" arba "federacija"), apimanti ne vienos, o bent jau dviejų vietinių (autochtoninių) tautų žemes, kurioje nėra besąlyginio reikalavimo kiekvienoje iš į šią valstybę įeinančių tautinių dalių rengti referendumus visais bendravalstybiniais klausimais (arba bent jau reikalavimo, kad tuos bendravalstybinius įstatymus priimtų kiekvienos atskiros tautos išrinktas parlamentas - o jei nepriima, tai tokia teisės norma šioje valstybės dalyje neįsigalioja).


        Europos Sąjunga iš pradžių buvo sukurta ir funkcionavo remiantis būtent šiuo "konfederaciniu" principu, tačiau vėliau palaipsniui vis labiau įsigalėjo "praktika" svarstyti esminius klausimus tik "Europarlamente" arba apskritai tik įvairiose ES komisijose.

        Tai labai akivaizdžiai pamatėme seniau Austrijos atveju, o dabar ir Vengrijos atveju (buvo ir žymiai daugiau įvairiose valstybėse) - spaudimas milžiniškas.

E, 2012 01 19 16:49

      Aš pasiduodu, ES yra imperija ir tai yra blogis, mes privalome sekti Vengrų pėdomis, sutelkti valdžią radikaliose rankose, užtemdyti demokratines vertybes, spjauti į ES siūlomas vertybės ir ekonominę naudą. Mėgautis tautinėmis vertybėmis ir tradicijomis, apsitvert savo etnines žemes didžiule tvora, svetimšalių neįsileisti ir mėgautis utopija.

      Vis dėlto nereikėtų pamiršti, ko nori paprastas pilietis. Čia ir slypi atsakymas į visus esamus klausimus.

      Vykstantys procesai šiuo metu Europoje primena labai jau 1992-uosius.

Žygeivis, 2012 01 19 21:36

E, 2012 01 19 16:49
Vykstantys procesai šiuo metu Europoje primena labai jau 1992-uosius.
------------------------

     Patikslinu - ne 1992-uosius, o 1989 m. :)

     1990, 1991 ir 1992-ieji dar priešakyje - kartu su dar likusių imperijų subyrėjimu...

Žygeivis, 2012 01 19 21:53

E, 2012 01 19 16:49

Aš pasiduodu - ES yra imperija ir tai yra blogis, mes privalome sekti Vengrų pėdomis, sutelkti valdžią radikaliose rankose, užtemdyti demokratines vertybės, spjauti į ES siūlomas vertybes ir ekonominę naudą.

Mėgautis tautinėmis vertybėmis ir tradicijomis, apsitvert savo etnines žemes didžiule tvora, svetimšalių neįsileisti ir mėgautis utopija.

Vis dėlto nereikėtų pamiršti, ko nori paprastas pilietis. Čia ir slypi atsakymas į visus esamus klausimus.
----------------------

       Visų pirma, visai neaišku, kuo skiriasi "paprastas pilietis" nuo nepaprasto?

       O antra - įdomu, kiek Lietuvos valstybės piliečių nori, kad:

       - Lietuvą užplūstų užsieninė pigi darbo jėga, atimsianti iš tų pačių "paprastų piliečių" jų dar turimą darbą ir pajamas,

       - kad Lietuvoje įsigalėtų "pederastinė moralė" - tai yra Lietuvoje būtų legalizuoti suaugusiųjų lytiniai santykiai su vaikais (pvz., nuo 12 metų - Nyderlandų baudžiamojo kodekso 244 straipsnis tai jau leidžia; o Ispanijoje lytiškai santykiauti leidžiama su vaikais, kuriems sukako 13 metų; Graikijoje prieš keletą dienų jau ir pedofilai oficialiai pripažinti neįgaliaisiais, jiems netgi bus skiriamos pašalpos),

       - kad Lietuvoje homoseksualai galėtų "kurti šeimas" ir įsivaikinti vaikus (pvz., būtent savo lyties),

       Įdomu, jei dabar mūsų "europinė valdžia" surengtų referendumą visais šiais klausimais, kiek "paprastų Lietuvos piliečių" nubalsuotų už tokią "didelę ekonominę naudą" ir tokias "puikias europines moralines vertybes"?

E, 2012 01 19 22:01

      Nenoriu būti Don Kichotu ir kovoti su vėjo malūnais, akivaizdžiai matau, kad ir kokius argumentus mesčiau, ar kokiais racionaliais šaltiniais ir dokumentais remčiausi, vistiek man nepavyktų Jūsų vizijos pakeisti, ji tokia stipri ir Jums reali, kad net pačiam aptemdė protą.

      Jau po geležinės uždangos subyrėjimo buvo pranašaujama ką Jūs dabar pranašaujate, subyrės imperijos, ir tautiškumas iškils į paviršių. Tačiau to nebuvo, nebus ir šiandien. O ES kaip stovėjo taip ir stovės. Kad būtų įdomiau siūlau eksperimentą, remdamiesi savo intelektualiomis žiniomis ir savo vizija duokite laiko tarpą, per kurį manote ES subyrės, žinoma, tai turi būti logiškas laiko tarpas. Interneto galia, kad daug kas išlieka labai ilgam.

Žygeivis, 2012 01 20 13:03

      Don Kichotu nebūtina būti - tereikia nuosekliai pasižiūrėti kaip vystosi Europa ir visas pasaulis po SSSR žlugimo. :)

      ES arba žlugs per artimiausius 3-5 metus, pasidalindama į gabalus, arba transformuosis į tautinių valstybių sąjungą.

      Bet kokie bandymai "užveržti varžtus" ir sustiprinti ES komisarų diktatūrą atskiroms valstybėms yra pasmerkti žlugimui.

      P.S. Tautinio atgimimo banga kyla kasdien - tai matyti ne tik ES valstybėse, bet ir tose, kurios ES nepriklauso.

      Visiškai akivaizdu, kad liberastinių kosmopolitų vizijos žlunga lygiai taip pat, kaip jau žlugo komunistinių kosmopolitų vizijos.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 30 Sau 2012 18:15 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27088
Miestas: Ignalina
Геополитическая близорукость Евросоюза в отношении Турции и Украины

http://ru.delfi.lt/opinions/comments/ar ... D=15202021

Geopolitika
понедельник, 30 января 2012 г. 15:03

       Евробюрократы все очевиднее не успевают за геополитической динамикой современного мира.

       Пока США и Китай расширяют сферы своего влияния в Тихоокеанском регионе, а Россия работает над созданием своего евразийского блока, Евросоюз фактически выпал из больших геополитических игр, самоограничив расширение внешних границ своего влияния и замкнувшись на вопросах внутреннего перераспределения политических и экономических полномочий.

Коментарии
http://ru.delfi.lt/opinions/comments/ar ... &s=1&com=1

Žygeivis,
2012 01 30 17:11


      Во первых - ЕС надо трасформировать в нормальный Союз Народов Европы.

      Во вторых - не путать исламскую Турцию с христянской Украиной.

      Турция пусть себе ищет друзей в среде своих же мусульманских стран, а Европа должна поставить надежный заслон от дальнейшего проникновения южных иммигрантов, а то скоро опять придется начинать Реконкисту. :)

      И разобраться с теми, кто уже просочился в Европу.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 02 Vas 2012 15:57 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27088
Miestas: Ignalina
Литве грозят санкции ЕС за плохое выполнение обязательств в связи с положением иностранцев


http://ru.delfi.lt/news/live/article.ph ... 7646&com=1

ELTA
четверг, 2 февраля 2012 г. 13:19

      Парламент Литвы до сих пор не принял поправки к закону о юридическом положении иностранцев, необходимые для переноса директив ЕС в законодательную базу страны, поэтому ЕК сделала Литве еще одно предупреждение. Если в течение двух месяцев не предпримут все необходимое для выполнения обязательств, то ЕК может обратиться в Европейский суд справедливости и просить назначить Литве штраф.

      "Об этом я несколько месяцев назад уже предупреждал депутатов, когда было получено первое предупреждение. После долгих дискуссий директива, в связи с которой грозили штрафы, была перенесена в национальное право. Другие директивы не были перенесены, несмотря на то, что правительство представило их на рассмотрение в парламент еще осенью - ЕК продолжает процедуру", - сказал 2 февраля глава МВД Раймундас Палайтис.

      По его словам, депутаты тянут с принятием этих законов, поскольку законы очертят положение иммигрантов из стран третьего мира.

      Процедура нарушения, о которой информировали МВД и Департамент европейского права Минюста, начата из-за неправильно перенесенной директивы, связанной с правом граждан стран ЕС и членов их семей свободно жить и перемещаться на территории разных стран. В среду Палайтис информировал об этом парламентский Комитет иностранных дел.

      Литва в течение двух месяцев должна ответить ЕК, какие меры намерены предпринять, чтобы устранить нарушения. В зависимости от действий страны ЕК будет решать, обращаться ли в Европейский суд справедливости.

       Если бы парламент принял представленный правительством в осенью проект закона и перенес в национальное право директивы ЕС, то будут созданы более гибкие условия для жизни и работы иностранцев в Литве.

        Закон предоставил бы возможность трудоустраиваться в Литве высококвалифицированным специалистам, расширил бы круг граждан, которые смогут получить разрешение на проживание в Литве, а также ускорит время рассмотрения заявок иностранцев на получение временного или постоянного разрешения на проживание в Литве.

ELTA

Коментарии
http://ru.delfi.lt/news/live/article.ph ... &com=1&s=1

Žygeivis,
2012 02 02 14:53


      Пришла пора Литовской Державе распрощаться с этой загнивающей на корню "Голубой империей" новых совковых комиссаров.

      Хватит терпеть их наглость.

      После выборов новый Сейм Литвы, также как и Парламент Венгрии, должен твердо заявить: Литва - свободное государство и никаким европидорам не позволит вмешиваться в ее внутренние дела.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Vas 2012 17:26 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27088
Miestas: Ignalina
V.Radžvilas: ES gali žlugti kaip žlugo Romos imperija ar SSRS


http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... tegoryID=7

Eglė Samoškaitė,
http://www.DELFI.lt
2012 m. vasario 10 d. 15:49

       Europos Sąjunga, kaip darinys, gali žlugti kaip bet kuri kita imperija – nuo Romos iki Sovietų Sąjungos, nes prarado ryšį su tradicija ir susitelkė ties ekonominiais klausimais, kurie, viena vertus, vienija, kita vertus, verčia konkuruoti ir supriešina. Maža to, prie Europos Sąjungos žlugimo prisidėtų ir lengvabūdiškas nacionalinių valstybių ištirpdymas europinėse struktūroje, nes tokiu atveju išnyktų save valdančių piliečių bendruomenės.

       Tokią nuomonę apie Europos Sąjungos žlugimo galimybes Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto diskusijoje išsakė filosofas Vytautas Radžvilas, oponuodamas diskusijos temai „Kodėl Europos Sąjunga nežlugs?“, tačiau pabrėždamas, jog nenori šios organizacijos iširimo.

       „Kada faktiškai buvo Romos imperijos mirties valanda? Kai imperatorius Karakala suteikė pilietines teises visiems laisviesiems Romos imperijos gyventojams. Naiviu požiūriu atrodytų viskas labai gerai, visi tapo piliečiais, bet kas įvyko? Buvo sunaikinta Roma. Kodėl? Todėl, kad laisvieji piliečiai mielai naudojosi Romos teisėmis ir privilegijomis, bet jie nebuvo pasiruošę už ją mirti. Kodėl žlugo kita imperija – Sovietų Sąjunga? Kad joje irgi niekas nebuvo konkrečiai atsakingas“, - teigė V. Radžvilas.

Ekonominiai klausimai nebūtinai vienija


       Pasak filosofo, keliant klausimą apie Europos Sąjungos žlugimą, pirmiausia reikia atsakyti, koks yra valstybių išlikimo Europos Sąjungoje pagrindas arba sąlyga. Anot V. Radžvilo, pirmiausia jam atrodo problemiškas ekonominių dalykų akcentavimas.

       Kaip žinoma, Europos Sąjunga susikūrė iš Europos ekonominės bendrijos, Europos anglių ir plieno bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos. Pirminis šių bendrijų kūrimo tikslas buvo ekonominė Europos valstybių integracija, turinti neleisti šalims kariauti.

       „Manau, kad tai iš pat pradžių buvo Europos silpnoji vieta, todėl kad ekonomika pagal apibrėžimą yra mokslas arba sritis, kuri turi laiduoti trūkstamų resursų padalinimą. Resursų stoka yra faktorius, kuris visada lemia dvigubą judėjimą – viena vertus, tam tikromis aplinkybėmis jis gali vienyti, kita vertus, resursų stoka savyje imanentiškai slepia konkurenciją ir kovą dėl jų. Todėl ekonominis interesas gali būti ir išsprogdinantis veiksnys“, - teigė V. Radžvilas.

       Filosofas taip pas sako negalįs būti tikras, kad Europos Sąjunga nežlugs, nes neva niekas netrokšta, kad ji žlugtų.

       „Aš dar kartą kartoju, baisiai to nenoriu. Bet pasaulio istorija rodo, kad nė viena imperija nenorėjo mirti, bet mirė – pradedant Roma, baigiant Sovietų Sąjunga. Todėl šitas dalykas yra svarbus“, - pridūrė mokslininkas.

Atsiribojimas nuo tradicijos pakišo koją ir SSRS


       Pasak V. Radžvilo, problema ta, kad Europos Sąjunga stokoja idėjų ir vertybinio pagrindo bei siekia nukirsti ryšius su tradicija. Šiuo aspektu Europa jam primena sovietus, kurie irgi atsiribojo nuo bet kokios tradicijos, paveldo, religijos.

       „Europa eina labai pavojingu keliu, nukirsdama ryšį su savo pačios ištakomis. Todėl, kad čia yra ne religinių įsitikinimų, simpatijų-antipatijų klausimas, bet reikia aiškiai suprasti, kad jeigu nėra tokio dalyko kaip krikščionybės paminėjimas, kartojamas kelias, kuriuo ėjo sovietai – nutraukiami ryšiai su tradicija, kas realiai reiškia, kad milžiniškas geopolitinis projektas kybo praktiškai tuščioje istorinėje kultūrinėje erdvėje, yra gaminamas iš nieko“, - sakė mokslininkas.

       Be to, pasak V. Radžvilo, Europos integracija grindžiama labai keista prielaida – kad krizės Europos Sąjungą tik stiprina. Šioje organizacijoje, kaip ir SSRS, kurpiamos ambicingos programos, tačiau kai nėra intelektualinės energijos, programos nepadeda.

       „Kai užsimenama apie milžiniškas ambicingas programas, tokias kaip Lisabonos strategija, tai Europos Sąjungos raidos istorija irgi primena kai kuriuos dalykus. Sovietų Sąjunga irgi pradėjo labai įspūdingai. Prisiminkite ketvirtą dešimtmetį, bet kas vyko po to? Eilinis ambicingos milžiniškos programos žlugimas, bet kitame partijos suvažiavime dar ambicingesnė programa“, - svarstė mokslininkas.

       „Tai ne tik paviršutiniškos analogijos, tai rodo pavojingus struktūrinius gelminius mąstymo panašumus. Klausimas, ar Europa turi intelektualinę energiją, ar yra žmonių, kurie turi vadinamąją politinę valią, iki šiol yra atviras“, - pridūrė V. Radžvilas.

Klasikinis klausimas – kaip realizuoti demokratiją didelėje erdvėje


       Pasak filosofo, Europos Sąjungai galvos sopulį kelia ir klausimas, kuris politinėje filosofijoje jau nagrinėjamas nuo Charles Montesquieu laikų – kaip realizuoti demokratiją didelėje erdvėje. Todėl jeigu Europos Sąjunga judėtų federacijos ar konfederacijos kryptimi, kyla klausimas, ar neišnyks pilietinės bendruomenės, kurios gali valdyti pačios save.

       „Nacionalinė valstybė, priešingai nei mėgina kas pateikti ar įrodyti, pirmiausia yra pilietinės savivaldos forma. Tai reiškia, kad šiuo metu nacionalinės valstybės žlugimas, lengvabūdiškas inkorporavimas ištirpdant Europos struktūrose reiškia štai ką: kad visoje Europoje nyksta ribotos, bet save valdančios piliečių bendruomenės ir tokiu atveju Europa eina keliu, kuriuo irgi ėjo Europos imperijos“, - teigė mokslininkas.

       Jo teigimu, Romos imperijos mirties valanda išmušė tuomet, kai imperatorius Karakala suteikė piliečio teisės visiems laisviesiems Romos imperijos gyventojams.

       „Naiviu požiūriu atrodytų viskas labai gerai, visi tapo piliečiais, bet kas įvyko – buvo sunaikinta Roma. Kodėl? Todėl, kad laisvieji piliečiai mielai naudojosi Romos teisėmis ir privilegijomis, bet jie nebuvo pasiruošę už ją mirti. Kodėl žlugo kita imperija Sovietų Sąjunga? Kad joje irgi niekas nebuvo konkrečiai atsakingas. Štai čia Europos Sąjungos šiuo atveju laukia vienas sunkiausių išbandymų“, - svarstė V. Radžvilas.

O. von Bismarcko laikais Abonentas Vilniui nevadovautų


       Milžiniškas intelektualinis nuosmukis Europoje, anot V. Radžvilo, matyti ir iš to, kad vadinamųjų europeizacijos autorių literatūra yra „abejotino lygio“ bei tikrai nepataiko į tokių Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio lygą.

       „Galbūt kai kam nuskambės įžūliai, bet aš asmeniškai taip pat esu labai santūrios nuomonės, kaip turi atrodyti milžiniškas politinis darinys, kurį valdo tokio lygio kolegos kaip, pavyzdžiui, Jose Manuel Barroso ir panašūs“, - pridūrė mokslininkas.

       Maža to, pasak V. Radžvilo, nuo XIX a. Europoje kai kas pasikeitė iš esmės: nors angelų visuomenė neegzistavo niekada, tačiau V. Radžvilo nuomone, Otto von Bismarcko laikais nebuvo galima įsivaizduoti, kad vienai didžiausių valstybių vadovautų Silvio Berlusconi lygio asmuo ar kad Vilniui lyderiautų Abonentas.

        Abonentu vadinamas Vilniaus meras Artūras Zuokas, mat anksčiau yra patekę į skandalą, kai į viešumą pateko dokumentai, kuriuose vardijama, kiek ir kam „Rubicon Group“ (dabar „Icor“) galėjo mokėti pinigus. Asmuo, įvardintas Abonentu, neoficialiai sietas su meru A. Zuoku.

K.Maniokas: ES sėkmė – egzistencinių klausimų pavertimas techniniais


        Viešosios įstaigos „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ direktorius Klaudijus Maniokas, atsakydamas į kolegos svarstymus, teigė, kad Europos Sąjungos sėkmė kaip tik susijusi su tuo, kad egzistencinius klausimus ji paverčia techninėmis problemomis ir sprendžia juos kaip technines problemas.

        „Iki šiol čia yra Europos Sąjungos unikalumas – ne krizinis mąstymas, ne nuolatinio moralinio žlugimo tema, kuri kyla ne tik Europoje, pažiūrėkite į Ameriką“, - teigė K. Maniokas.

        Jis taip pat pabrėžė, kad nuo Romos imperijos imperatoriaus Karakalos sprendimo suteikti piliečio teises visiems laisviesiems imperijos gyventojams iki imperijos žlugimo praėjo daugiau kaip šimtas metų.

        „Sutinku su Europos Sąjungos ir Romos imperijos lyginimu platesniąja prasme, yra tų panašumų, bet atkreipkite dėmesį, kad kalbame apie laiko dimensiją, kuri nėra nei metai, nei keleri“, - pridūrė K. Maniokas, pasiūlęs mąstyti apie kontroliuojamą transformacijos procesą, kuris galėtų užtrukti dešimtmečius ar šimtmečius.

       Tačiau viešosios įstaigos „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ vadovas atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu Europoje išryškėjo įtampa tarp politinių ir techninių sprendimų sprendimo variantų. Pavyzdžiui, visuose Europos Sąjungos dokumentuose rašoma, kad norint bent iš dalies išspręsti demografines problemas reikia ilginti pensinį amžių, tačiau Prancūzijos prezidento rinkimų kampanijos dalyvis Francois Hollandas sako, kad pensinis amžius turi būti trumpinamas.

        „Politinėje diskusijoje nelaimi tos idėjos, kurios technokratiškai įsivaizduojamos kaip tų problemų sprendimai“, - sakė K. Maniokas.

J.Čičinskas: ES – imperija, bet neužkariauta


        V. Radžvilui iš dalies oponavo ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Jonas Čičinskas, kurio teigimu, filosofai visuomet linkę problemas įžvelgti žmoguje, o ne jų santykiuose. Tačiau, jo nuomone, moralė atsiranda iš žmonių bendrumo, gimsta bendroje jų veikloje.

        „Pagrindiniai moraliniai principai susiformuoja žmonėms bendraujant ūkinėje veikloje – ariant dirvą, auginant gyvulius, medžiojant, gaminant televizorius ar kuriant daineles. Ten gimsta pagrindinis moralinis principas – savo darbu pelnysi duoną. Žodžiu, dalyvavimas ūkinėje veikloje yra veikla Nr. 1, svarbiausia veikla, lemianti žmogaus asmenines nuostatas. Taigi kai ieškome, kodėl žmonės pagedę ar savotiški, tai turime gręstis į materialius procesus“, - teigė J. Čičinskas, nepritardamas, kad viena galimų Europos Sąjungos žlugimo priežasčių, susijusi su moraliniu žmonių smukimu.

        Profesorius taip pat pažymėjo, kad Europos Komisijos pirmininkas J.M. Barroso pripažįsta, jog Europos Sąjunga yra imperija, tačiau ne užkariauta, o sukurta atidarant vartus ir įleidžiant valstybes į ją.

        „Todėl nereikėtų painioti. Žiūrėdami į vandenyną ir matydami visokias žuvis, delfinus, banginius, mes negalime sakyti – didelės žuvys, mažos žuvys, nes banginiai ne žuvys. Tai čia tas pats – forma ta pati. Josifo Stalino Konstitucija buvo tip top kaip mūsų Konstitucija, dar net liberalesnė, bet kas iš to. Taigi valstybių konsteliacijas reikėtų vertinti aiškiau“, - teigė J. Čičinskas.

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

Žygeivis,
2012 02 10 16:12


     "Žydrojo blogio" imperija - Jievrosojuzas - ne tik gali, bet ir privalo žlugti.

     Ir tai tikrai įvyks. :)

     Nes tik taip Europos Tautos gali išvengti naujųjų "žydrųjų komisarų", pakeitusių "raudonuosius komisarus", primetamos vergovės.

     Mums reikalinga Tautų Europa, o ne dar viena imperija.

aTa,
2012 02 10 16:21


     Kiek žinote per visą istoriją nežlugusių imperijų? O kuo ES kitokia?

     Imperija kaip karvių banda. Kol karvių nedaug, piemuo jas sužiūri ir susitvarko. Kai karvių tampa daug, jos tarpusavyje pradeda konkuruoti dėl sultingesnės žolės, pyktis, o piemuo nepajėgus visų sužiūrėt. O kol vienas aplekia visas karves ir lankas, jau ir tvoromis žolės lopinėliai aptverti...

Žygeivis,
2012 02 10 16:47


vladas,
2012 02 10 16:30
Vadinti Europos Sąjungą imperija ir lyginti ją su Sovietų Sąjunga ar Romos imperija yra apgailėtina nesąmonė - imperijos kuriamos kalaviju, o Europos sąjunga yra savanoriška sandrauga.
-----------------

      Patikslinu - ne "yra", o kažkada tai, labai seniai, "buvo"...

      Negi jau pamiršai, kaip Lietuva "savanoriškai" stojo į šį Jievrosojuzą:

- kaip "Maksimoje" dalino skalbimo miltelius bei alų,

- kaip "referendumas" vyko dvi paras (vienintelis toks Lietuvos Valstybės istorijoje),

- kaip visos propagandos priemonės nieko neaiškino apie tą garsiąją "stojimo sutartį", tačiau ištisai kalė, "kaip gerai mes gyvensime ES"...,

- beje, apie atominės privalomą uždarymą tada irgi net nepyptelėjo,

- tylėjo apie tai, kaip katastrofiškai išaugs kainos (o juk yra visiems ekonomistams puikiai žinomas "susisiekiančių indų" dėsnis),

- tylėjo kaip "Marytės Melnikaitės" apie tai, kad Lietuvos ūkininkai gaus daug kartų mažesnes išmokas nei "ES senbūviai", o rinkos visiems bus "vienodai atvertos"...

      Apskritai, bet kokia kritiška informacija apie ES buvo "juodai" priverta ir draudžiama ją pateikti, o priešingai propagandai visai oficialiai iš Valstybės biudžeto buvo skirta daugybė milijonų.

      O juk ir ES "institucijos" tam skyrė nemažai milijonų eurų - visokie "propagandistai" ir parsidavusi žiniasklaida tada puikiai uždirbo.

      O galutinis rezultatas visos tos "skalbimo miltelių" aferos, kuris taip pat "juodai" nutylimas:

      - iš 2638886 rinkimų teisę tuo metu turėjusių Lietuvos Valstybės piliečių, "už" per dvi rinkimų dienas balsavo 1504264 rinkėjai, tai yra iš viso tik 57% rinkėjų.

      P.S. Įdomu, kiek šiandien balsuotų "už"?

      Tuo labiau, jei toks referendumas vyktų pagal tas pačias taisykles, kaip ir visi kiti.

Žygeivis,
2012 02 10 17:03


      Mes - Lietuviai - savo aktyviais veiksmais iki pamatų sugriovėme "raudonojo blogio" imperiją ir išlaisvinome daugybę šios imperijos pavergtų tautų.

      Dabar privalome pribaigti ir šią "žydrojo blogio" imperiją, kol ji nesužlugdė visos Europos civilizacijos moralinių ir etinių pagrindų, ir Europa dar netapo "pasaulinio kalifato" sudėtine dalimi.

Žygeivis,
2012 02 10 17:10


MANAUSKAS,
2012 02 10 17:05
Zlugus ES reiketu laukti malunsparniu ir tanku horizonte.
-------------------

      Durniau, negi nematai, kaip Prancūzija, Italija, Vokietija tiekia Rusijos imperijai pačius naujausius ginklus, laivus ir kitą karinę įrangą?

      Šiuo metu mus nuo Gruzijos likimo saugo jokia ne ES, kurios "elitas" jau seniai parsidavė maskoliams, o JAV karinė galia bei JAV geopolitiniai interesai (kurie man visiškai nepatinka, bet tenka rinktis iš kelių blogybių mažesnę).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Vas 2012 20:56 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27088
Miestas: Ignalina
B.Genzelis. ES – valstybių bendrija ar nauja imperija?


http://alkas.lt/2012/02/09/b-genzelis-e ... -imperija/

Bronislovas Genzelis, http://www.alkas.lt
2012 02 09 14:00

       Nenutyla diskusijos dėl Europos Sąjungos ateities, svarstoma, kur link klostysis įvykiai: susikurs nauja imperija ar ji iširs, ar taps institucija, kurioje bus derinami visų šalių interesai, be ko negali normaliai funkcionuoti šiuolaikinės valstybės? Vienareikšmio atsakymo neturime. Galimos įvairios versijos.

       Imperijos kuriasi įvairiai: vienos kaimynų nukariavimo keliu; kitos – dėl savisaugos nuo išorės priešo. Vėliau jos gali kisti. Kalbant apie dabar vykstančius procesus Europos Sąjungoje smalsus skaitytojas gali pasidomėti, kaip 1922 metais Rusijos imperijos griuvėsiuose susiformavo jos pakaitalas – Tarybų Sąjunga. Nemanau, kad visi jos iniciatoriai suvokė, ką kūrė, kitaip nebūtų buvę kone visi Stalino sušaudyti. Pradiniu laikotarpiu jos oficialūs vadovai keisdavosi paeiliui, net komunistų partijos nebuvo vienos. Visos kalbos buvo lygiateisės. Tačiau šis lygiateisiškumas sparčiai nyko. Nors per visą Tarybų Sąjungos egzistavimo laikotarpį valstybinė rusų kalba nebuvo įstatymiškai įtvirtinta – ji tapo viršesnė. Nors įstatymai nedraudė kalbėti kiekvienos respublikos kalba, Aukščiausios Tarybos posėdžiuose ja niekas nešnekėjo (vėliau visi įstatymai ir posėdžių stenogramos buvo verčiamos į visų taip vadinamų sąjunginių respublikų kalbas – ši nuostata išliko iki paskutinių imperijos gyvavimo dienų). Visos respublikos Tautybių Taryboje turėjo vienodą atstovų skaičių, bet ji tapo butaforine institucija. Stalinui greitai pavyko šią valstybę paversti imperija. Jos smagračiu tapo bolševikų partija, į kurią buvo inkorporuotos visų respublikų partijos.

       Ar Lietuvą įsivaizduoju ne Europos Sąjungoje? Ne. Tačiau turime turėti savo tautinių ir valstybinių ambicijų, nuo kurių kasdien atsisakome ir savanoriškai išsižadame nepriklausomybės. Pažvelkime į šią problemą iš įvairių pusių.

       Pirmiausia įsivaizduokime, kad Lietuva – ne ES narė. Lietuva nuo visų savo kaimynų atsitvėrusi muitinių ir pasieniečių sienomis. Ji neturi tiesioginio laisvo išėjimo į kitų šalių rinkas. Kur dėti savo produkciją? O Lietuvoje begalinis noras su mažiausiomis sąnaudomis praturtėti. Atsirastų naujas Vagnorius, kuris biudžeto deficito problemą spręstų paleisdamas į darbą pinigų spausdinimo mašinas. O kito kelio, iš kur mokėti atlyginimus, nebūtų. Nereikia būti pranašu, kad suprastum, jog toks kelias vestų prie socialinio sprogimo su iš to kylančiomis pasekmėmis. Taigi, nesu euroskeptikas, bet nesu ir Lietuvos nepriklausomybės praradimo, naujos imperijos sukūrimo šalininkas.

        Lietuva – lygiateisė ES narė. Bet to nėra. Niekas mus į ją nevarė. Dėl to, kad ES virsta nauja imperija – nemaži ir mūsų vyriausybių – ne kurios nors vienos, o visų be išimties – nuopelnai. Lietuva bene vienintelė iš visų ES narių niekad nereiškė savo nuomonės. Viskam pritardavo. Pirmoji ratifikavo ES Konstituciją (Seimo nariai pritarė net jos neskaitę – to neneigė balsavusieji). Ar šis veiksmas nepriminė to, kuris vyko 1940 m. liepos 21 d., „stojant į TSRS“? Skirtumas tik tas, kad tada už seimūnų nugaros stovėjo rusų tankai.

       Prisiminę derybų eigą dėl ES suprasime, kaip ji gali virsti ir virsta neaišku iš kur atsiradusių  biurokratų valdomu totalitariniu deriniu (valstybe).  Lietuvai buvo mestas masalas – struktūriniai paramos fondai, kurių stvertasi nemąstant, kad jie gyvuos tik kol  Lietuva bus visiškai integruota.  Žingsnis po žingsnio atsisakoma nepriklausomos valstybės idėjos. Mūsų vadovai jau nesupranta, kad jie yra Lietuvos valstybės, o ne provincijos vadovai. Argi ne tai pademonstravo Prezidentė Dalia Grybauskaitė?

       Grįžusi iš Briuselio, ji pasikvietė Socialinių reikalų ir darbo ministrą Donatą Jankauską ir davė jam pylos, nes jai Briuselyje buvo priekaištauta už tai, kad Lietuvoje yra toks didelis procentas jaunimo bedarbių… (1917 m. vasario mėnesį Rusijos carienė, išgirdusi, kad  Peterburge žmonės badauja, išsikvietė jo generalgubernatorių ir įsakė visus aprūpinti maistu). Taip elgtis – viešai apie tokius nurodymus kalbėti – nedrįsdavo iš Maskvos sugrįžę net Tarybų Lietuvos vadai.

       Briuselis diktuoja, kiek į Lietuvą reikia išsileisti trečiųjų šalių piliečių, kokia turi būti mūsų šeima, kokie įstatymai turi būti priimami Seime.

       Dar kartą prisiminkime: nuo prasidėjo Tarybų Sąjungos griūtis? 1988 metų rudenį estai nutarė, kad jų įstatymai viršesni negu imperijos. Lietuvos piliečiai savo demonstracijomis palaikė estus.

       Europarlamentas – formaliai vienintelė renkama institucija. Bet kiek konkreti valstybė turi joje atstovų – derybų rezultatas. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Tautybių Taryboje visos respublikos turėjo vienodą atstovų skaičių. Kiekviena respublika turėjo savo deputatų grupę. Europarlamente valstybės neturi savo grupių. Jose išrinkti parlamentarai pasiskirsto po frakcijas. Frakcijų sprendimai privalomi jų nariams. Žodžiu, ten niekas negali kalbėti Lietuvos vardu. Šio parlamento įgaliojimai be galo menki. Jis tvirtina biudžetą ir Europos Komisiją (ji tolygi vyriausybei) in corpore (visumoje), dėl kurių sutariama Viršūnių pasitarime.  Bet jis tuo pat metu yra Europos didžiūnų (visų pirma Vokietijos) spaudimo kitoms šalims įrankis.

        ES išlaiko milžinišką ir labai gerai apmokamą biurokratinį aparatą, į kurį patekti svajoja nė vienas lietuvis, o patekęs brangina savo vietą. Pasirodo, ir to per maža.

        Seimūnai Petras Auštrevičius ir Egidijus Vareikis buria Lietuvoje federalistų judėjimą (Tarybų Sąjunga oficialiuose dokumentuose buvo įvardijama Federacija), kitaip sakant, formuojasi judėjimas už kuo greitesnį Lietuvos valstybingumo likvidavimą. Nieko nuostabaus: P. Auštrevičius būdamas vyriausiu Lietuvos derybininku dėl Lietuvos stojimo į ES, šaipėsi iš lenkų, čekų, latvių, kad šie siekia, jog ir jų kalbos būtų vartojamos ES institucijose. Nesulaukęs iš visuomenės pritarimo, buvo priverstas nutilti. Bulgarai ir slovakai išsiderėjo neliesti jų atominių elektrinių.  P.Auštrevičius tada jautėsi esąs labiau atstovaująs ES negu Lietuvai. Dabar jaučiasi vėl turįs ką veikti – siekia likviduoti paskutinius Lietuvos valstybingumo likučius.

       Artėja rinkimai į Seimą. Manau, partijos, pretenduojančios tapti seiminėmis, turi aiškiai išdėstyti savo poziciją dėl Lietuvos ateities santykių su Europos Sąjunga. Rinkėjai turi žinoti, kas jų laukia, jeigu balsuos už atitinkamas partijas.

Šis straipsnis buvo skelbtas http://www.propatria.lt

Komentarai
http://alkas.lt/2012/02/09/b-genzelis-e ... -imperija/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 20 Lap 2012 16:21 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27088
Miestas: Ignalina
Apie „vieningos Europos“ tamsiąją pusę


http://www.demokratija.eu/index.php/ver ... siaja-puse

Olga Četverikova, 2012-10-24

(Четверикова Ольга Николаевна
apie ją - http://www.mgimo.ru/users/document2525.phtml )

Paskutiniai įvykiai, susiję su Flandrijos nacionalistų pergale Belgijos vietos rinkimuose (jie pareikalavo derybų dėl Belgijos padarymo konfederacine valstybe), Katalonijos nacionalistų Ispanijoje suaktyvėjimu prieš pirmalaikius regiono rinkimus (akcija „Maršas už nepriklausomybę“), pasirengimu referendumui dėl Škotijos atsiskyrimo nuo Didžiosios Britanijos (spalio 15 d. „Edinburgo sutartis“), vėl pademonstravo stebėtiną pagrindinių Europos separatistinių judėjimų veiksmų koordinuotumą, tuo paženklinę dar vieną bendro destabilizavimo Europoje židinio pradžią, esant gilėjančios finansų ir ekonomikos krizės sąlygoms.

Kaip mes ne kartą atkreipėme dėmesį, Europos „balkanizacija“ yra Europos Sąjungos vadovaujančių sluoksnių, siekiančių nacionalinių valstybių likvidavimo jų funkcijas perduodant viršnacionalinėms ir regioninėms struktūroms, kurios išreiškia pasaulio finansų elito interesus, gerai apgalvota ir tolimą ateitį siekianti strategija.

Ši nuostata kilusi iš vieningos Europos „dvasinio tėvo“, Paneuropinio judėjimo įkūrėjo, grafo Richardo Nikolauso Kudenhovės – Kalergio (Richard Nikolaus Eijiro von Coudenhove-Kalergi,1894-1972), kuris yra šiuolaikinės Europos statybos planų autorius.

Jo Europos projekto pagrindinės nuostatos, kurios išdėstytos knygoje manifeste „Paneuropa“ (1923 m.), yra šios:

- Jungtinės Europos Valstijos turi tapti šeštu (demokratiniu) Europos suvienijimo projektu po Makedoniečio (Graikijos), Julijaus Cezario (Romos), Karolio Didžiojo (Vokietijos), Inocento II (Popiežiaus) ir Napaliono I (Prancūzijos). Europai Kudenhovė priskiria ir Rusiją, manydamas, kad ji laikinai atsiskyrė nuo Europos demokratijos, ir kad ateityje kultūrinės sienos tarp Europos ir Azijos praeis net ne per Uralą, o per Altajaus kalnus: „Šešta Europa išsiplės tiek toli į Rytus, kiek toli paplis demokratinė sistema“;

- politinė ir ekonominė sąjunga galima tik esant bendros „Europos kultūros“, kuri suteikia teisę kalbėti apie bendrą „Europos tautą“, kurią jis suvokė, kaip dvasinį bendrumą, pagrindui. Europos tautas laikydamas dirbtiniais dariniais, bet nereikalaudamas panaikinti kalbų ir kultūrų skirtumų, jis siūlė tautas atskirti nuo valstybės, taip pat, kaip nuo jos atskirta bažnyčia, dėl to, kad pilietybės klausimas kiekvienam taptų asmeniniu reikalu. „Sąvoka „savo valstybės pilietis“ pasens, kaip ir sąvoka „bažnyčia“, ir vietą užleis principui: laisvi žmonės laisvoje šalyje“;

- kadangi pilietybės klausimas taps antraeiliu, tai leis išspręsti valstybės sienų problemą, jos bus panaikintos. „Europietis... turi visą savo energiją nukreipti sienų, nacionalinių ir ekonominių panaikinimui... Valstybės sienos susiaurės iki regioninių ir praras savo reikšmę“.

Įdomu tai, kad nurodytame Kudenhovės – Kalergio darbe sąvoka europiečių „dvasinis bendrumas“ liko neatskleistas. Tačiau realus Europos bendrumo supratimas jo buvo išdėstytas knygoje „Praktinis idealizmas“, kuri išleista 1925 m. nedideliu tiražu ir skirta siauram asmenų ratui (1).

---------------------------------------------------------------------------------------
(1) Charakteringa tai, kad ši knyga neminima Paneuropos sąjungos oficialiame tinklalapyje. Danijos tinklalapyje, skirtame tai knygai, nurodyta, kad ji neviešai uždrausta Vokietijoje, nors neįeina į oficialiai uždraustos literatūros sąrašą (žiūr. http://da.wikipedia.org/wiki/Praktischer_Idealismus).

Coudenhove Kalergi. Praktischer idealismus. Adel – Technik – Pazifismus. Wien-Leipzig. 1925.
http://www.mediafire.com/?wwyl5p4stattbqm
----------------------------------------------------------------------------------------

Pagrindine jos idėja buvo judaizmo dvasinės lyderystės Europos civilizacijoje pagrindimas ir būtinybė žydus padaryti Europos vadovaujančiu elitu.

Vienas iš mokslininkų, apibūdindamas šias ideologines konstrukcijas, pasakė, „kad kas slaptų organizacijų galvoje, tas ant Kalergio liežuvio“.

Savaip suprasdamas hierarchinę visuomenės struktūrą, Kalergis iš visos europiečių masės, jo vadinamos „kiekybės žmonėmis“, išskyrė dvi rases „kokybės žmonių“, kurios tiki savo aukščiausia misija ir pranašumu pagal kraują – kilmės dvarininkija ir žydai, kartu sudarantys būsimos Europos aristokratijos branduolį.

Tačiau pagrindine šios aristokratijos grandimi vis tik yra žydai, tiek dėl „ypatingo etninio santykio su pasauliu“, tiek ir dėl savo proto pranašumo – jie sudaro taip vadinamą smegenų dvarininkiją, arba „dvasinę aristokratiją“, užimančią lyderio pozicijas kovoje už žmonijos valdymą.

Tai buvo nulemta visos jų istorijos eigos, ypač krikščionių vykdomo jų persekiojimo, kaip to rezultatas, žydų bendruomenė užsigrūdino, „pagaliau išaugo aukščiausio tikslo įgyvendinimui, būdami išvalyti nuo bevalių ir silpnadvasių elementų. Vietoj žydų sunaikinimo Europa nesąmoningai ištaurino juos, „dirbtinės atrankos procese pavertę į vadų tautą“.

Tipiniams šio intelektualaus elito atstovams Kudenhovė priskyrė, pavyzdžiui, Lasalį, Einšteiną, Bergsoną ir... Trockį, kurį jis vadino „nacionaliniu herojumi, beveik valstybės įkūrėju ir gelbėtoju“.

Tai ta pati „tobula mažuma“, kuri turi vesti „nepilnavertę daugumą“. Bet kas yra pastaroji?

Čia vieningos Europos „dvasinis tėvas“ taip pat atviras: „Tolimos ateities žmogus bus maišyto kraujo. Rasės ir klasės išnyks, kaip erdvės, laiko ir prietarų įveikimo pasekmė. Būsima euraziečių – negroidų rasė, iš išorės panaši į senovės Egipto, tautų įvairovę pakeis asmenybių įvairove“.

Taigi, Europos ateitį Kudenhovė mato tokią: iš įvairių etninių grupių sudaryta „Europos tauta“ susimaišo su kitomis rasėmis ir tautomis, prarasdama savo tapatybę, o jos elitą pakeičia žydų „vadų dvasinė rasė“.

Jis nurodė, kad jau jo laikais Europa religijos srityje užkariauta žydų, bet karinėje srityje ji užkariauta vokiečių. Bet dėka pasikeitimų, kuriuos patirs Vakarų idealai kelyje su judaizmu daug taikesnėje ateities Europoje, aristokratija praras savo karingą charakterį ir pasikeis dvasiniame lygmenyje: „Taikiems ir socializuotiems Vakarams daugiau nereiks jokių viešpačių ir valdovų – bet tik vadovų, auklėtojų ir sektinų pavyzdžių“. Tai yra tradicinio elito politinė valdžia bus pakeista dvasine žydų valdžia.

Šios Kudenhovės nuostatos skamba stebėtinai vienodai arba kartoja Achado Gamo „dvasinio sionizmo“ idėjas, lyg aiškindamos jas Europos visuomenei.

Todėl neatsitiktinai Paneuropos judėjimą palaikė ir finansavo ir Lui Rotšildas, ir amerikiečių bankininkai Polas ir Maksas Varburgai, ir B.Baruchas, su kuriuo Kudenhovė susitiko JAV, į kurias važiavo jų pakviestas ir į kurias persikėlė po to, kai į valdžią Vokietijoje atėjo nacistai.

Kudenchovės idėjos aiškiai apibrėžė vieningos Europos sukūrimo kelius ir pačius kontūrus, tačiau, nors Europos statybos koncepcija ir buvo parengta, į ją šėšėlinė valdžia žiūrėjo, kaip į maksimumo programą, kurios įgyvendinimui reikėjo ilgo pasirengimo laikotarpio.

Juk buvo kalbama apie atsisakymą nuo nacionalinių valstybių statybos principo, tai buvo galima tik esant sukurtai bendrai finansų ir ekonomikos erdvei su griežtu valdymo centru, kuris nutrauktų Europos didelių valstybių nacionalinius geopolitinius projektus ir primestų europiečiams jų ateities nenacionalinį imperinį požiūrį, atvesdamas jas prie bendros Europos vyriausybės, kaip neturinčios alternatyvos, idėjos priėmimo.

Tuo tikslu ir buvo panaudotas nacistinis Europos sujungimo jėga projektas, kuris turėjo į visus valdymo lygius pastatyti žmones, turinčius „imperinį“ mąstymą, galinčius ateityje sudaryti naujo bendros Europos elito branduolį.

Trečiasis Reichas iš tikrųjų vienijo Europą į bendrą finansų ir ekonomikos organizmą, kuriame verslo nacionaliniai segmentai buvo griežtoje vokiečių finansinio kapitalo kontrolėje, ir kurios ribose formavo bendrą „Europos tautą“.

Ir būtent Trečiojo Reicho viduje buvo kuriami Europos „denacionalizacijos“ projektai, skaldant ją pagal etninius principus į istorines provincijas, kurios turėtų plačią kultūrinę autonomiją, ir kurioms rengėsi sugrąžinti jų senus Ankstyvųjų Viduramžių laikotarpio pavadinimus (vienas iš tokių projektų pavaizduotas žemėlapyje, kuris sudarytas vieno iš SS dalinio).

Paveikslėlis

Šių idėjų perimamumas šiandien labai gerai matomas, ir neatsitiktinai daugelis etninių – nacionalistinių partijų gimė būtent 4 –ame dešimtmetyje esant Vokietijos politikų globai, o kai kurios ir susikūrė tiesiogiai pagal jų iniciatyvą.

Po karo Paneuropos judėjimas, valdomas JAV isteblišmento, išsaugojusio daug ką iš nacistinio palikimo, pradėjo aktyvią veiklą dėl proatlantinio elito, mąstančio ne nacionalinėmis, bet bendros Europos kategorijomis, Europos valstybių valdžiose sustiprinimo.

Neutralizavę Vokietijos karinį ir politinį potencialą, bet išsaugoję jos finansų ir ekonomikos galią, amerikiečiai, esant visiškai vokiečių nacionalinės idėjos diskreditavimui, įgyvendino tokią Vokietijos valdančios klasės sąmonės pertvarką, kuri užtikrino jos energijos mobilizavimą pasaulio finansų elito interesams.

Faktiškai pradėjo įgyvendinti Kudenhovės vokiečių „karingos aristokratijos“ pakeitimo žydų „dvasine aristokratija“ planus.

Taigi, pokarinė „vieninga Europa“ iš tiesų tapo Vokietijos idėja, bet sukirpta pagal euroatlantistų, turėjusių ir iki šių dienų turinčių jos valdančiųjų sluoksnių griežtą kontrolę, paneuropinius lekalus.

Paneuropos sąjungos aukščiausiu kuratoriumi, sekančiu jos tikslų įgyvendinimą, buvo ir lieka Bilderbergo klubas, kurio kreatūra ir yra dabartinis ES „prezidentas“ Hermanas van Rumpėjus (Vakarų spauda to jau ir neslepia).

Šiandien Kudenhovės – Kalergio idėjos sėkmingai įgyvendinamos.

Mūsų akyse vykdoma demografinė revoliucija (europiečių skaičiaus mažinimas, pakeičiant „eurazijos – negroidų rase), konsoliduojama „vadų dvasinė tauta“ (stiprinamos sionistinių organizacijų Europos Sąjungoje pozicijos), greitai vyksta Europos valstybių naikinimo procesas, naikinant politines sienas. Šis procesas supaprastėja dėka to, kad administracinės teritorijos, įskaitant etnines grupes, regionus ir įvairias mažumas, tampa sąjungininkėmis ir atrama viršnacionaliniam elitui, dirbdamos nacionalinio suvereniteto „pakirtimui“, turint tikslą maksimaliai susilpninti centrinės valdžios pozicijas.

Europos erdvės pertvarkyme pagrindinis vaidmuo priklauso federacinei Vokietijai, kurios strategijos esme yra autonominių regionų, kaip integracijos atraminių struktūrų, išskyrimas.

Tai įgyvendinama trimis kryptimis:

1) valstybės valdžios decentralizavimas ir maksimalių galių regionams atidavimas;

2) tarpvalstybinių regionų sukūrimas, siekiant panaikinti sienas;

3) etninių mažumų autonomija ir savarankiškų etninių regionų sukūrimas.

Dėl tiesioginių kontaktų tarp autonominių regionų ir etninių bendruomenių, iš vienos pusės, ir ES vadovybės – iš kitos pusės nustatymo buvo sukurta daugybė organizacijų, siekusių to, kad vietos valdžia vaidintų pagrindinį vaidmenį įgyvendinant Europos vienijimąsi.

Belgija šiuose projektuose visada užėmė ypatingą vietą, kadangi į ją buvo žiūrima, kaip į eksperimento lauką Europos federalizacijos modelio parengimui. Čia sutelkti ES pagrindiniai institutai, kurie jau seniai nustumė federalinę Belgijos valdžią, o tai valstybę paverčia į idealų „Europos regionų“ modelį, kuriame valstybinis valdymo lygis nužemintas iki minimumo, o autonominiai dariniai tiesiogiai pririšti prie Europos institutų. Valstybę pastoviai sukrečia gilios ir užsitęsiančios vyriausybės krizės, kurios tiek susilpnino ir diskreditavo centrinę valdžią, kad kai tik iš viršaus bus duota atitinkama komanda, valdomas šalies subyrėjimas įvyks labai greitai.

Kol kas vyksta pasirengimas ir „savo“ kadrų sustatymas reikalingose vietose.

Rinkimuose Flandrijoje laimėjęs „Nacionalinis flamandų aljansas“, vadovaujamas jo lyderio Barto de Vevero, yra ištikimas globalizacijos ir separatizmo šalininkas, ir įeina į Europos parlamento deputatų politinę grupę - „Žalieji – Europos laisvasis aljansas“ („Žalieji – EFA“), kuri yra regionalizacijos „nervu“ ir jungia partijas, atvirai pasisakančias už jų atstovaujamų etninių grupių politinę autonomiją (į čia įeinančios Katalonijos respublikonų partija ir Škotijos nacionalinė partija, aktyviai dalyvauja regioninės politikos valdyme).

Tarp šios grupės keliamų uždavinių – ES dviejų rūmų parlamento formavimas, bendros užsienio politikos įvedimas, decentralizuotoms valdžios institucijoms struktūrinių fondų valdymo perdavimas ir kt. Nuo 2010 m. EFA vadovu yra Barto de Vevero partijos bendras įkūrėjas Erikas Defortas.

Judėjimas už mažumų autonomiją turi platų „stogą“ ir galingą paramą, todėl gerai koordinuotas Europos valstybių skaldymas į etninius regionus gilės, sukeldamas nestabilumus, lokalius konfliktus, o esant reikalui – chaoso būseną. Pagrindinis statymas daromas ant naujo nevalstybinio tinklinio tipo valdymo sukūrimo, kuris palankus transnacionalinio kapitalo ekspansijai ir pagrindinių valdžios funkcijų koncentravimui pasaulio finansų elito rankose.

Šaltinis: Fondsk
http://www.fondsk.ru/

http://koment.lt/

Komentarai Veidaknygėje

Kęstutis Čeponis

Autorė akivaizdžiai painioja nacionalizmą su separatizmu. :)

Nacionalizmas - tai pasaulio tautų, kalbų, kultūrų ir etninių tradicijų, religijų ir kitų, konkrečiai tautai būdingų, savybių išsaugojimo ideologija.

Nepriklausoma valstybė yra tik pasaulinės praktikos patikrinta priemonė, geriausiai atliekanti šią išsaugojimo funkciją.

Nacionalizmo ideologijoje taikomas labai paprastas principas: "Viena tauta - viena valstybė".

O jei valstybė apima ir kitų tautų istorines-etnines žemes, tai jau ne normali tautinė valstybė, o faktiškai daugiatautė imperija.

Tačiau toli gražu ne visi siekiai sukurti nepriklausomas valstybes yra nacionalistiniai.

Gana dažnai tai yra tik elementarus pragmatizmas ir utilitarizmas - ekonominės gerovės siekis tam tikros teritorijos gyventojams. Ir tai vadintina separatizmu, o visai ne nacionalizmu.

Štai pvz., paskutinis pavyzdys:

Nuo JAV siekia atsiskirti 25-ios valstijos
viewtopic.php?f=117&t=9754

Taip pat nieko gero iš to, jog dalis buvusių kolonijų, atgavusios nepriklausomybę, pačios tampa naujomis imperijomis - pvz., dauguma Azijos, Afrikos ir abiejų Amerikų valstybių, kuriose valstybių sienos neturi nieko bendro su ten gyvenančių autochtoninių tautų istorinių-etninių žemių ribomis.

Ir nereikia painioti įvairių rūšių kolonistų bei imigrantų, net jei jie jau sudaro daugumą, su autochtoninėmis tautomis.

Nacionalizmo ideologijos požiūriu visi šie imigrantai ir kolonistai turi arba patys asimiliuotis autochtoninėje tautoje, arba juos būtina "iškrapštyti" atgal į ten, iš kur jie patys ar jų protėviai atvyko.

Realiame gyvenime, žinoma, tai atlikti nėra taip paprasta, kaip norėtųsi nacionalistams, tačiau visada būtina to siekti - ir, pasitaikius tinkamoms aplinkybėms, įgyvendinti. :roll:

P.S. Panašu, kad autorė Olga Četverikova akivaizdžiai bijo, jog nacionalizmo (tautų laisvės ir nepriklausomybės) idėjų įsitvirtinimas Europoje pasieks ir Rusijos imperijos okupuotas tautas, ir tai galutinai suardys būtent šią "amžino blogio ir tautų kalėjimo" imperiją.

Ji iš tikro dreba, kad Jievrosojuzinė imperija "suvalgys" Rusijos imperiją. :)

Ir todėl jos nuomone, svarbiausia yra išsaugoti esamas visų imperinių valstybių sienas, nepaisant to, jog jos neatitinka istorinių-etninių įvairių autochtoninių Europos tautų gyventų ir gyvenamų ribų.

Todėl ji be jokio pagrindimo ir be skrupulų tiesiog "suvelia" į vieną krūvą Europos "federalizacijos" planus įgyvendinančio "Europos elito" kosmopolitinius siekius su visiškai priešingais - antikosmopolitiniais - visų Europos tautų tikrųjų nacionalistų siekiais - galutinai likviduoti "federalistinį" Jievrosojuzą ir sukurti normalias tautines visų autochtoninių Europos tautų valstybes (Tautų Europą), o įvairius "svetimkūnius" - svetimtaučius ir svetimšalius imigrantus bei kolonistus, nenorinčius asimiliuotis savo naujose tėvynėse, sugrąžinti į jų istorines tėvynes, iš kur atvyko jie patys ar jų protėviai.

P.S.2. Autorė savo straipsnyje mini, kad "būtent Trečiojo Reicho viduje buvo kuriami Europos „denacionalizacijos“ projektai, skaldant ją pagal etninius principus į istorines provincijas, kurios turėtų plačią kultūrinę autonomiją, ir kurioms rengėsi sugrąžinti jų senus Ankstyvųjų Viduramžių laikotarpio pavadinimus (vienas iš tokių projektų pavaizduotas žemėlapyje, kuris sudarytas vieno iš SS dalinio).", tačiau nepateikia tikslių dokumentų, išskyrus neįskaitomą žemėlapį.

Besidomintiems šiuo klausimu plačiau čia:

SS suplanavo Europos Sąjungos įkūrimą
viewtopic.php?f=99&t=475

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 20 Lap 2012 19:37 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27088
Miestas: Ignalina
Бельгия, Испания, далее везде: механизмы перекройки карты Европы


http://www.fondsk.ru/news/2007/12/28/8576.html

Четверикова Ольга Николаевна

Четверикова О.Н. Бельгия, Испания, далее везде: механизмы перекройки карты Европы [Электронный ресурс] // Фонд стратегической культуры. - 08.12.2007. - Режим доступа: http://fondsk.ru/article.php?id=1143.

Новости | 28.12.2007 | 00:00

"Регионализация - это дымовая завеса для воплощения неолиберальных идей." - Ана Демелен, генеральный секретарь Всеобщей федерации профсоюзов Бельгии

Если на протяжении 2006 года внимание европейской общественности было привлечено к событиям в Стране Басков и Каталонии, следующим летом - к выборам в Шотландии, то в последние месяцы 2007 года в центре европейских дискуссий оказался беспрецедентный политический кризис в Бельгии, оказавшейся на много месяцев без правительства.

Лидер победившей на бельгийских выборах фламандских христианских демократов Ив Леметр так и не смог договориться с валлонскими социалистами по вопросу о дальнейшей федерализации страны, разделенной на два сообщества - Фландрию и Валлонию – условиях активизации кампании за отделение Фландрии. Ив Леметр в итоге сложил с себя полномочия по формированию правительства, после чего король белдьгийцев Альберт II вынужден был обратиться к бывшему премьер-министру, лидеру проигравшей партии фламандских либералов Ги Верховстадту с просьбой вывести страну из политического тупика. После долгих переговоров в ночь на 19 декабря 2007 года последнему удалось, наконец, договориться о формировании временного переходного правительства, основанного на широкой коалиции из пяти партий, представляющей две трети голосов в парламенте. Перед новым кабинетом, который должен оставаться у власти до 23 марта 2008 года, стоят две важнейшие задачи: принятие бюджета страны на 2008 г. и заключение соглашения между валлонами и фламандцами об институциональной реформе, которая предоставит более широкую автономию регионам в вопросах социального обеспечения и налогообложения.

Весьма показательно, что кризис в Бельгии развивается одновременно с подготовкой к отделению Косова. И синхронность эта не случайна.

Бельгия и Югославия воплощают две модели одного процесса, разработанные для разных геополитических условий.

По «мягкому» бельгийскому варианту моделируется перекройка карты Западной Европы, в то время как «жесткая» югославская модель отрабатывается для применения на постсоветском пространстве.

Часть западных аналитиков определяют этот процесс как «геополитическую революцию». Ее цель - демонтаж национально-государственных образований как таковых. Естественно, Конституция ЕС об этом молчит, в ней говорится о создании «пространства свободы, безопасности и правосудия без внутренних границ».

Однако в Трехсторонней комиссии и Бильдербергском клубе, которые являются настоящими разработчиками проекта европейской интеграции, об этом говорят более откровенно.

Еще в 1991 г., выступая на заседании Трехсторонней комиссии, Дэвид Рокфеллер заявил: «Наднациональный суверенитет интеллектуальной элиты и банкиров безусловно предпочтительней принципа самоопределения народов».

А в 1999 г. Д. Рокфеллер уточнил: «Что-то должно заменить правительства, и мне кажется, что наиболее подходящей для этого является частная власть».

Тогда же Романо Проди отметил, что «промышленность вправе требовать такой системы, которая приносит результаты: ей нужна Европа, функционирующая как интегрированная экономическая система с единым центром принятия решений».

С конца 90-х гг., на фоне развязанной войны в Югославии, мировая элита совершенно открыто заговорила о необходимости «глобального управления» сообществом.

«Европейская архитектура» стала рассматриваться как модель для строительства «новой глобальной архитектуры», характерными чертами которой является сетевой принцип организации, полная проницаемость границ и открытость для финансовых и информационных потоков.

Именно в эти годы стали весьма популярными концепции «растворения», «размывания» или «эрозии» государственного суверенитета, государство подвергается критике за его неспособность обеспечить необходимую экономическую эффективность управления, а его упразднение представляется как неизбежная и объективная тенденция мирового развития.

Действуя в соответствии с логикой дробления и фрагментации геополитического пространства, глобальная элита делает ставку на все местное, локальное, что работает на раздробление государства.

Как пишет французский исследователь Л.-Ж..Кальвэ, «пыль слабых государств никоим образом не беспокоит мировой рынок, она скорее ему благоприятствует (движение капиталов, налоговый рай и т.д.). Глобализация поощряет микронационализмы, племенное деление и лингвистический национализм». Поэтому «бунтующие» регионы и сообщества, «пробуждающиеся» этнические и другие меньшинства становятся ее объективными союзниками и опорой.

Не случайно в политологии утверждается новый термин «глокализация». Идеологи глобализации умело обращают пыл энергии меньшинств в антигосударственное русло. При этом возрождение «локального» изображается как борьба за самобытность, как противостояние всеобщей нивелировке. На деле создаваемый вместо государственных структур новый наднациональный универсалистский центр власти является намного более жестким, авторитарными и неподконтрольным, ибо с ликвидацией государственного суверенитета ликвидирует и традиционные демократические механизмы участия граждан в управлении.

В так называемом контрдокладе, подготовленном во время обсуждения проекта Конституции ЕС в противовес докладу В.Жискар д’Эстена и содержащем суровую критику проекта Конституции, главное критическое замечание состояло в следующем: «Проект Конституции создает новое централизованное европейское государство, более могущественное, более отдаленное, имеющее больше политиков, более бюрократическое и увеличивающее пропасть между правителями и управляемыми».

Показательно, что публикация данного текста осталось почти незамеченной для СМИ и большинства экспертов.

«Расчистка поля» для утверждения глобального рынка в Европе осуществляется руками немецких политиков.

Германии принадлежит главная роль в раздроблении европейского пространства, которое она осуществляет путем реализации своей модели федеративного устройства в других государствах ЕС.

Целью этого процесса является выделение автономных регионов в качестве опорных структур интеграции, на основе которых создается сеть внегосударственного трансграничного сотрудничества, способная обеспечить в будущем замену государственных границ чисто функциональными, признающими только один критерий – экономическую эффективность.

Для самой Германии, таким образом, снимается проблема пересмотра послевоенных границ и создаются условия для установления контроля над прилегающими к ней территориями.

А американская элита, используя германский политический потенциал, добивается осуществления демонтажа сильных европейских государств, которые единственно и могли противостоять реализации нового экономического порядка. Причем самой Германии в этом порядке США предназначают отнюдь не решающую роль.

В немецких планах федерализация теснейшим образом увязывается с этническим принципом.

Интересно, что еще в одном из немецких политических документов второй половины ХIХ в. указывалось: «В Европе возрождаются этносы, совершенно игнорируемые или забытые вплоть до сегодняшнего дня, которые заставляют уважать свою национальность… Необходимо выделить этнический субстрат из его государственной оболочки, прежде чем приступить к новым комбинациям». И в современных условиях, когда глобализация полностью компрометирует и сводит на нет идею государственного суверенитета, а вместе с ним и политическую идею нации, идея этноса выступает в качестве ее замены, принимая форму принципа отстаивания прав меньшинств.

Поскольку ФРГ является моноэтническим государством, воплощение этого принципа не угрожает ее территориальной целостности, а, напротив, позволяет поставить вопрос о правах немецких меньшинств за переделами страны. Зато в отношении других европейских государств он срабатывает как детонатор.

В реализации этой стратегии «балканизации» Европы можно совершенно четко выделить три направления:

1) децентрализация государственной власти (федерализация, регионализация страны) с целью передачи регионам максимальных полномочий и закрепления прямых отношений их с институтами ЕС;

2) создание трансграничных регионов и других форм межрегионального сотрудничества для размывания границ и обеспечения горизонтального срастания регионов;

3) защита прав этнических и национальных меньшинств с целью создания автономных этнических регионов (проект «Европы племен»).

***

Децентрализация европейских государств стала пропагандироваться с начала 80-х гг. в связи с наступлением неолиберализма и ограничением регулирующей роли государства.

Идея регионализации исходила от немецких политиков и впервые была изложена на Конференции местных и региональных властей Совета Европы в докладе представителя Германии А.Галетт «Региональные институты в Европе».

Главную роль в продвижении этой программы играли две организации: Совет коммун и регионов Европы (СКРЕ) и Ассамблея европейских регионов (АЕР).

Именно СКРЕ подготовил принятую в 1985 г. «Европейскую хартию местного самоуправления», в которой сформулированы общие принципы, касающиеся деятельности местных властей.

На сегодняшний день СКРЕ является самой представительной организацией, объединяющей более 100 тыс. территориальных образований, входящих в 44 крупных национальные ассоциации местных и региональных властей 35 стран Европы. С 1997 г. и до последнего времени ее возглавлял В.Жискар д’Эстен.

Что касается Ассамблеи европейских регионов, созданной также в 1985 г., то она очень быстро оказалась под контролем правительственной группы земли Баден-Вюртемберг, которая и превратила ее в выразителя политических интересов Германии.

Документы АЕР, положенные впоследствии в основу Конституции ЕС, разрабатывались в соответствии с немецкими планами этнической федерализации континента.

Решающее в этом отношении значение имели так называемые Мюнхенские тезисы, принятые на конференции премьер-министров германских земель, представлявшие собой концептуальные положения «региональной идеологии» - идеи строительства «Европы с федеративными структурами».

В 1986 г. Европарламентом принимается «Хартия Сообщества по проблемам регионализации», в 1991 г. - «Хартия регионов сообщества», а в 1994 г. создается консультативный орган ЕС - Комитет регионов, обладающий правом политической инициативы.

Но революционном в этом отношении документом стала «Хартия о региональном самоуправлении», принятая в качестве рекомендации № 34 Комитетом местных и региональных властей Совета Европы в 1997 г.

Она резко повышает политическую роль регионов, позволяя им, минуя государственный уровень, устанавливать прямые связи с европейскими инстанциями Брюсселя и проводить в жизнь самостоятельную политику. Этот документ настолько серьезно меняет соотношение властных полномочий между регионами и государством, что из-за несогласия ряда стран он так и не был подписан и не вступил в силу.

В то время, как в Югославии с начала 90-х годов осуществлялся самый грубый вариант расчленения государства, в ЕС происходила обкатка модели «мирной» федерализации. Экспериментальным полем для этого стала Бельгия.

***

Бельгийская модель отличается крайней сложностью, поскольку включает в себя три языковых сообщества и три территориальных региона, каждый из которых обладает своими собственными законодательными и исполнительными органами.

Но именно эта сложность и делает бельгийскую модель образцовой для других европейских стран, поскольку являет собой пример и административной децентрализации, и этнической федерализации, то есть представляет интерес и для многонациональных, и для мононациональных государств.

Принципиальное значение имеет и то, что в Бельгии сосредоточены главные институты ЕС, которые все больше оттесняют федеральную бельгийскую власть.

Это превращает страну в идеальную модель «Европы регионов», в которой государственный уровень управления сведен к минимуму, а автономные образования привязаны непосредственно к европейским институтам.

Фландрия и Валлония все больше отделаются друг от друга, а Брюссельский регион остается единственной связующей их структурой, но и его консолидирующая роль все больше определяется его статусом столицы Европейского Союза, а не столицы Бельгии.

Идентичные процессы происходят в большинстве европейских стран. Формы регионального самоуправления везде различны, но общая тенденция одна: как только начинается процесс передачи полномочий регионам, требования последних становятся все более настойчивыми и широкими.

В Испании, где мотором регионализации выступают Каталония и Страна Басков, сегодня уже сложились структуры т.н. «ассиметричного федерализма».

Самым громким событием здесь стало утверждение Конституционной комиссией Конгресса Испании нового статуса Каталонии в 2006 г., которое оппозиция оценивает как «тихую» революционную перестройку политической системы, ставящую под угрозу целостность страны.

До этого, еще в 2003 г., со своим планом автономии выступил председатель правительства Страны Басков («План Ибарретче»).

Он предусматривает «новую модель отношений баскского региона с государством на основе свободной ассоциации». И хотя он был отвергнут испанским правительством, достижение его целей остается главной задачей баскских властей.

В 1998-2000 гг. были проведены конституционные реформы в Великобритании, значительно расширившие автономию исторических провинций – Шотландии, Уэльса и Северной Ирландии.

Шотландская национальная партия оценила тогда эти реформы как промежуточный успех, создающий условия, благоприятные для полной независимости. И когда в мае 2007 г. националисты впервые за все время существования партии одержали победу на выборах в местный парламент, первое, что заявил лидер партии А.Салмонд - это то, что до 2010 г. они планируют провести референдум об отделении Шотландии.

Италия, в которой сначала 90-х годов осуществляется перераспределение властных функций между центром и регионами, сегодня также приближается к федеративному устройству. Главными инициаторами углубления процесса децентрализации выступали всегда северные области и в первую очередь Ломбардия.

В 2005 г. партия «Лига Север», входившая в правительство С.Берлускони, добилась того, что последний выступил с планом федерализации страны, который мог стать самой масштабной ревизией Основного закона Италии. Проект, одобренный парламентом, был провален на референдуме.

Однако новый премьер-министр Р.Проди дал понять, что работа над модернизацией конституции будет продолжена.

Децентрализация дошла и до «бастиона» централизма – Франции. В 2003 г. французский конгресс одобрил поправку к Конституции, закрепляющую «децентрализованную организацию» Республики и принял новый закон о децентрализации, предоставивший многочисленные полномочия местным органам самоуправления.

А еще раньше, в январе 2003 г., правительство Ж.-П. Раффарена предоставило право Эльзасскому региону самостоятельно, минуя центральные власти, обращаться в Брюссель для решения вопроса о выплатах из Структурных фондов, после чего такого же права стали добиваться другие французские регионы.

Эльзасский регион стал первопроходцем и еще в одной сфере: когда весной 2006 г. в Интернете появился адрес ЕС «.eu», региональный совет Эльзаса создал прецедент, убрав со своего сайта адрес «.fr» и заменив его на европейский «.eu». С новым сайтом Эльзас выступает уже не как французский, а как европейский регион.

В настоящее время в половине государств Евросоюза региональные власти обладают законодательными полномочиями различной степени и работают как «партнеры» ЕС.

Однако принципиально важным является вопрос о том, в какой степени децентрализация способствует решению главной задачи, ради которой она провозглашалась - выравниванию уровней социально-экономического развития регионов.

Совершенно очевидно, что данная формула служит пропагандистским прикрытием, поскольку в условиях ухода государства из экономики и утверждения конкурентоспособности в качестве ключевого принципа развития, процветание регионов зависит не от активности регионального «гражданского общества», а от способности местных элит привлечь негосударственных инвесторов.

Но шансы у регионов разные, и обеспечить это могут только те из них, которые обладают соответствующими конкурентными преимуществами, делающими их привлекательными для притока капитала и трудовых ресурсов.

Это ведет к росту разрывов в уровнях раязвития регионов.

В широкой самостоятельности и открытости заинтересованы наиболее развитые и благополучные регионы, желающие обеспечить себе финансовую самостоятельность и снять с себя бремя ответственности за менее развитые соседние области. На них-то и сделала ставку в своей политике Комиссия ЕС.

Так начал возникать союз между транснациональной элитой, европейской бюрократией и местными элитами наиболее развитых регионов, которым была поручена ответственная миссия «подтачивания» национального суверенитета.

А для широкой публики результаты этой хорошо координируемой деятельности подаются как «естественный процесс кризиса» государства-нации.

В результате диспропорции в развитии богатых и бедных регионов Европы растут.

В глобальную экономику интегрируются только передовые, реализующие инновационные стратегии сообщества, некоторые из которых представляют сегодня уже фактически отдельные регионы-государства, не связанные с национальной экономикой и национальными интересами и не желающие участвовать в перераспределительной политике ни своих государств, ни ЕС.

Так, в Италии сепаратизм членов «Лиги Севера», выступающих за «независимую Паданию», основывается на упреке в адрес Юга, что он забирает важную часть богатств из Севера.

В Испании, как пишет историк Хавьер Тусель, «каталонцы ощущают себя благородными донорами по отношению к остальным испанцам, а жители других регионов видят в них настоящих вампиров».

В Шотландии требование региональной самостоятельности уже давно связано с развитием эксплуатации нефти Северного моря.

Но особенно показательно положение в Бельгии. После федерализации страны разрыв в социально-экономическом развитии между регионами стал настолько велик, что уже породил крайнюю степень отчуждения между сообществами.

Как указывал министр-председатель валлонского правительства Жан-Клод Ван, Валлония совершила за эти годы «скачок назад». За два поколения относительный спад в производстве богатства на душу населения по сравнению с Фландрией здесь составил почти 60%. По сравнению со среднеевропейскими цифрами Валлония продолжает регрессировать, и, по оценкам экспертов, если нынешние тенденции сохранятся, то в 2013 г. она попадет в разряд регрессивных регионов.

Фландрии этот «валлонский груз» совсем не нужен, и федерализация страны рассматривается местной элитой как средство избавиться от соответствующих затрат.

Поэтому сегодня бельгийский федерализм несет в себе большой политический заряд, который может взорвать страну изнутри в любой момент, когда это понадобится европейской бизнес-элите.

***

Второе направление германской стратегии преследует цель постепенного упразднения государственных границ через межрегиональное сотрудничество, главную роль в котором играют трансграничные регионы (еврорегионы), связывающие приграничные территории разных стран.

Главной организацией, взявшей на себя разработку данной политики, стала созданная в Германии еще в 1971 г. Ассоциация европейских приграничных регионов (АЕПР), которая фактически является немецким фондом и отражает чисто немецкий подход к данной проблеме, достаточно ясно изложенный в «Хартии приграничных и трансграничных регионов» АЕПР, принятой в 1981 г. и измененной в 2004 г.:

«Целью сотрудничества... является развитие таких структур координации, процедур и инструментов, которые приведут к устранению препятствий и факторов разрыва, а также, в конечном счете, к преодолению концепции границы и сведению ее значения к простой административной границе».

Характерно, что в этом документе границы названы «рубцами истории», здесь выделяется их сугубо негативный аспект.

Границы в континентальной Европе действительно чаще всего очерчивались в соответствии с геополитическими интересами ведущих держав, приносивших в жертву интересы малых народов.

Но речь идет не о попытке добиться справедливости, а о том, чтобы дисквалифицировать само понятие государственной границы как важнейшей составляющей национального суверенитета.

Еврорегионы мыслятся в этой стратегии как средство «размягчения» и «размывания» государственных границ, что в итоге позволяет разрабатывать политику в пользу освоения территорий и обширного европейского внутреннего рынка в соответствии с интересами транснациональных «стратегических участников».

АЕПР занималась подготовкой всех необходимых документов и конференций представителей приграничных регионов, она же повлияла решающим образом на принятие так называемой Мадридской хартии СЕ 1989 г. – «Еропейской рамочной конвенции о трансграничном сотрудничестве территориальных образований и их властных органов».

Основным результатом этого сотрудничества является фактическое «срастание» регионов двух стран, часто сопровождаемое отчуждением их от территории собственных государств, что дает возможность постепенно выводить данную территорию из-под контроля государственной власти.

В настоящее время АЕПР объединяет более 160 регионов, ими охвачены почти все приграничные территории Европы, занимающие 40% ее площади, на которой проживает около 32 % населения (см. карта № 1 - http://www.diploweb.com/cartes/regionsarfe.pdf ).

В данный процесс вовлечена и Россия, в которой на средства Евросоюза в рамках программы ЕС «Добрососедство» реализуется 6 проектов в северо-западных регионах: в Калининградской, Ленинградской, Архангельской и Мурманской областях, а также в Санкт-Петербурге и республике Карелия.

***

Третье направление данной стратегии ставит целью дробление европейской территории на множество этно-лингвистических образований, подчиненных одному общему центру.

Главную роль в ее реализации играет еще одна европейская структура - Федералистский союз европейских национальных меньшинств (ФСЕНМ), работающий согласованно с АЕПР. Основанный в 1949 г. и представляющий собой формально независимое объединение, он является в действительности «подставной фирмой» Германии, поскольку значительную финансовую поддержку ему оказывает МВД ФРГ, которое определяет и состав участников проводимых им ежегодных конгрессов.

В ФСЕНМ входит сегодня 81 организация, представляющая 52 этнических меньшинства из 32 стран Европы и бывшего СССР.

Штаб-квартира его находится в германском городе Фленсбурге. Союз поддерживает контакты с депутатами ЕС, входит в Совет Европы и сотрудничает с американской структурой «Проект по этническим отношениям (Project on Ethnics Relations)», которая также работает в рамках СЕ.

Карта № 1 - http://www.diploweb.com/cartes/regionsarfe.pdf )

Надо отметить, что ФСЕНМ крайне осторожен и всегда подчеркивает, что «выступает активно против сепаратизма и любого насильственного нарушения границ», не допуская в свои ряды такие радикальные организации, которые могли бы его скомпрометировать.

Однако целью своей он ставит достижение полной эмансипации этнических групп в рамках политики расширения самостоятельности еврорегионов.

Соответствующие документы, призванные ввести принцип широкой защиты прав меньшинств в общеевропейскую политику, были разработаны в недрах ФСЕНМ еще в 60-е годы, но к реализации их в жизнь приступили в начале 80-х.

Осуществить это было поручено премьер-министру Баварии Альфонсу Гоппелю, выступившему в 1984 г. с инициативой создания всеобъемлющего кодекса в защиту прав меньшинств и предложившему для этого целую серию мер. Однако тогда эта программа не прошла.

Вторая попытка была предпринята в 1990 г. графом фон Штауффенбергом на очередном конгрессе ФСЕНМ в Мюнхене. Программа была слегка изменена, но и она не была принята в силу того, что многие европейские парламентарии были напуганы теми серьезными изменениями, которые в соответствии с ней требовалось внести во внутреннюю жизнь европейских государств.

Наконец, программа была предложена вновь уже в 1993 г. немцем Зигбертом Альбером, но на этот раз для облегчения ее прохождения в европейских инстанциях она была представлена в виде четырех проектов, два из которых были приняты к обсуждению.

Эти два важнейших документа - «Хартия региональных языков и языков меньшинств» Совета Европы 1992 года и «Рамочная конвенция о защите национальных меньшинств» Совета Европы 1994 года - заложили правовую основу для строительства «нового этнического порядка» по-германски.

Оба документа совместно создают условия для осуществления этнической федерализации, поскольку обязуют государства не только способствовать поддержанию меньшинствами своей самобытности, но и разрешать использование региональных языков во всех сферах деятельности – в образовании, управлении, юридической, административной, социально-экономической, а также в сфере финансового и банковского регламентирования.

Не случайно Г.Коон, член юридической комиссии ФСЕНМ, еще в 1988 г. сделал следующее заключение: «Защита, разработка и продвижение региональных языков и языков меньшинств является центральным вопросом политики в Европе и для Европы».

ФСЕНМ объединяет представителей различных этносов, как крупных, обладающих своей государственностью, но проживающих в качестве меньшинства на другой территории, так и крайне малочисленных, таковой никогда не имевших.

Так, членами Союза являются организации немцев Венгрии, Богемии, Грузии, Казахстана, Узбекистана, венгров Словакии и Румынии, хорватов Воеводины и Словакии, поляков Чехии, чехов Словакии, французских бретонцев, фризов Нидерландов, эльзасцев и лотарингцев Франции, македонцев Греции, финнов Швеции, ингушей и кабардинцев России, крымских татар и венгров Украины, косовских албанцев и др.

Входят в него и отдельные регионы – автономная провинция Бозен, автономный регион Трентино-Южный Тироль, земля Шлезвиг-Гольштиния, германоговорящее сообщество Бельгии и земля Каринтия.

ФСЕНМ всячески стремится унифицировать и интернационализировать требования представленных здесь этнических меньшинств в соответствии с нормами вышеупомянутых хартий.

Разные этнические сообщества должны отстаивать идентичные положения, всячески подчеркивая свое право на инаковость и различия. При этом совершенно игнорируется тот факт, что некоторые меньшинства совершенно не готовы ни к какой форме автономии, что раскрывает заказной характер этой деятельности.

Осуществляется данный процесс посредством соответствующих требований, изложенных в ежегодно принимаемых резолюциях ФСЕНМ, направляемых затем для рассмотрения в инстанции ЕС. Требования становятся все более настойчивыми и решительными.

В настоящее время ФСЕНМ добивается, чтобы при решении проблем тех национальных меньшинств, которые не имеют государственности, СЕ опирался на признание не прав индивида, а коллективных прав меньшинств и сообществ: «Мы просим, чтобы права индивидов были заменены коллективным правом». То есть национальные меньшинства ставят в исключительное, привилегированное положение.

Выдвижение более радикальных требований и ознакомление общественности с реальными планами идеологов этнорегионализма осуществляет другая организация, тесно сотрудничающая с ФСЕНМ. Речь идет о политической группе депутатов Европарламента «Зеленые – Европейский свободный альянс» («Зеленые-ЕСА»).

Родилось это объединение из созданной в 1994 г. федералистской политической группы «Демократическая партия народов Европы - Европейский свободный альянс», в которую вошли партии, отстаивающие специфику представляемых ими в рамках ЕС этнических групп и открыто выступающие за достижение политической автономии.

К ним относятся Националистический блок Галего (Галисия), Республиканская партия Каталонии, Эуско Алькартасунаи (из Страны Басков), Фризская Национальная партия (Нидерланды), Движение Савойского региона (Франция), Савойская лига (Франция), Окситанская партия (Франция), Союз эльзасского народа (Франция), Бретонский демократический союз (Франция), Партия за корсиканскую нацию, Партия германоговорящих Бельгии, Сардинская партия, Лига Фронт Венето, Партия за Корнуолл, Уэльская партия – Плайд Кимру, Шотландская национальная партия, Союз за Южный Тироль, Словенское объединение (итальянская область Фриули-Венеция-Джулия), Спирит (из Фландрии) и др. (см. http://www.e-f-a.org/kaartje.php ).

Некоторые из выступающих за независимость партий уже участвуют в управлении региональной политикой. Это Республиканская партия Каталонии (вторая после социалистов партия Каталонии) и Шотландская национальная партия, победившая на выборах 2007 г.

Деятельность этих партий была бы весьма ограниченной, если бы им не благоприятствовали соответствующие структуры ЕС.

Поскольку основополагающие документы Европейского Союза придают особый размах требованиям регионов, а европейское право первенствует над национальным, политические представители этнических регионов оказались в крайне благоприятных условиях для отстаивания своих требований в Брюсселе и для формирования политических союзов.

«Зеленые - ЕСА» представляет собой сегодня хорошо организованную, влиятельную силу, находящуюся на острие борьбы и играющую роль «приводного вала».

Приоритетные задачи, выдвигаемые этой силой, совершенно четко отражают основополагающие принципы интеграционной стратегии Германии и выглядят следующим образом:

- создание двухпалатной системы, состоящей из Европейского парламента, выбираемого прямым голосованием, и Совета (или Сената), состоящего из представителей территориальных автономных образований;

- признание всех существующих европейских языков;

- передача «децентрализованным» властям контроля и управления Структурными фондами;

- свобода вводить межрегиональное и трансграничное сотрудничество без какого-либо вмешательства государства;

- развитие еврорегионов;

- отказ от любой дискриминации этнического, религиозного и сексуального характера;

- введение общей внешней политики для Европы.

Однако наилучшим образом о планах Альянса говорят составленные с его участием и при финансовой поддержке Европарламента карты этнических образований Европы, последнюю из которых (2004 г.) мы здесь приводим.

Именно так мыслят себе европейское будущее эти политические силы (карта № 2 - http://www.communautarisme.net/docs/car ... E-2004.jpg )

«Зеленые - ЕСА» связаны не только с ФСЕНМ, за ней стоит множество институтов, обеспечивающих проведение согласованной политики всеми автономистскими движениями.

Среди них - Европейский центр в защиту потомков меньшинств (ЕЦПМ), Европейское бюро в поддержку редких языков, Федеральный союз европейских меньшинств, Меркатор, Европейский институт народов, Международная хельсинская федерация в защиту прав человека и др., также находящиеся под покровом Германии и выполняющие каждая свои определенные задачи.

Новое значение контакты между ведущими в этом плане организациями приобрели после принятия 1 мая 2004 г. руководителями ФСЕНМ и ЕЦПМ так называемой Бозенской Декларации, которая представляет собой программу действий, разработанную под эгидой Бозенской Европейской Академии, созданной по инициативе политиков Южного Тироля в 1994 г. (Бозен является столицей автономной провинции Южный Тироль, или Альто-Адидже).

Совместно с Бозенской Европейской Академией (сокращенно ее называют ЕВРАК) и Институтом Сороса Европейской Комиссией была создана еще одна структура, работающая на поощрение местной специфики и этнических особенностей – «Платформа за обогащение культурного и этнического разнообразия Европы».

На деятельности этой структуры заметно сказывается англо-американское влияние, осуществляемое через Международную группу за права меньшинств со штаб-квартирой в Лондоне и уже упоминавшегося американского «Проекта по этническим отношениям - ПЭО» со штаб-квартирой в Принстоне.

За спиной ПЕО стоят Госдепартамент и известные глобалистские организации – Фонд Карнеги, Фонд братьев Рокфеллеров, Фонд Форда, фонд Маршалла и др.

В ведущих регионах Европы работают и другие специальные центры. Так, в Швейцарии действует Локарнский институт. Его сотрудники видят опору будущего процветания Европы в развитии исторических регионов – Баварии, Фландрии, Каталонии и Бретани, которые мыслятся ими как «внутриевропейский дракон».

Фламандским эквивалентом Локарнского института является аналитическая группа «In de Warande», объединяющая представителей крупного фламандского бизнеса и интеллектуалов, поставивших перед собой задачу разработать конкретные сценарии окончательного раздела бельгийского государства.

Итогом их работы стал объемный документ, опубликованный в 2006 г., с характерным названием «Манифест за независимую Фландрию в единой Европе». Фактически это смертный приговор бельгийской федерации.

Для информирования европейской общественности о проблеме меньшинств в 1999 г. был создан специальный сайт евроменьшинств ( http://banniel.eurominority.org/ ), дающий достаточно полное представление о том, как мыслят себе регионалисты будущую «Европу этносов».

Здесь дается полный список этнических и национальных меньшинств Европы (включая этноменьшинства России, Украины, Белоруссии, Кавказа, Турции), причем интересно, что к ним относят не только этносы и нации, но и исторические области - такие, как Силезия, Моравия, Крым.

И фактически нет сегодня такой европейской страны, за исключением Португалии и Исландии, которая не была бы затронута этой проблемой.

Особый интерес на сайте представляет раздел «Другие карты» ( http://banniel.eurominority.org/version ... s-other.as ), который показывает, как представляют себе активисты отдельных этнических движений границы проживания своих этносов.

В одной из публикаций (еще 1998 г.) были перечислены 10 прав этносов, к которым относят право на идентичность, на территорию, на самоопределение, на язык, на этническую культуру, на природные ресурсы, на доходы с эксплуатации, право на жизнь и работу в стране, на защиту рынка, на самоорганизацию.

Основной вывод: движение за автономию меньшинств пользуется мощной поддержкой и имеет широкую крышу.

Процесс раздробления Европы, хорошо управляемый и координируемый, будет углубляться, вызывая нестабильность, локальные конфликты, а там, где надо, - состояние хаоса.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 20 Lap 2012 19:41 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27088
Miestas: Ignalina
Peoples in search of freedom

http://www.eurominority.eu/version/eng/

На русском языке
http://www.eurominority.eu/version/rus/index.asp



http://www.e-f-a.org/kaartje.php


http://www.eurominority.eu/documents/cartes/europe-stateless-nations.gif

Map of the European Nations (historical minority and majority nations)

Paveikslėlis


http://www.eurominority.eu/documents/cartes/europe-stateless-nation.gif

Map of Stateless Nations in Europe

Paveikslėlis


http://www.eurominority.eu/documents/cartes/europe-people-minoritie-eu.gif

Map of Native peoples, ethnic groups in Europe

Paveikslėlis


http://www.eurominority.eu/documents/cartes/europe-caucase.gif

Carte des peuples minoritaires du Caucase

Paveikslėlis


http://www.eurominority.org/documents/cartes/europe-people-caucasus.gif

Paveikslėlis


http://www.eurominority.eu/documents/cartes/europe-languages-eu.gif

Map of the European languages of the European Union

Paveikslėlis


http://www.eurominority.eu/documents/cartes/europe-languages-continant.gif

Map of the European languages

Paveikslėlis



http://www.diploweb.com/cartes/regionsarfe.pdf


http://www.communautarisme.net/docs/carte-europe-regions-Verts-ALE-2004.jpg

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 25 Lap 2012 17:54 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 15 Geg 2010 00:02
Pranešimai: 246
Соединенные Штаты Европы

Министры иностранных дел 11 стран ЕС предлагают создать в Старом Свете новое государство


Šaltinis: http://www.newizv.ru/world/2012-09-20/1 ... vropy.html

20 Сентября 2012 г.

СЕРГЕЙ МАНУКОВ

Вчера была озвучена неожиданная идея. Министры иностранных дел 11 членов ЕС намерены превратить Евросоюз в полноценное государство: создать европейский кабинет министров во главе с избираемым прямым голосованием президентом, европейские вооруженные силы с полицией и все остальные атрибуты независимой единой державы.

Председатель Еврокомиссии Жозе Мануэль Баррозу, который на прошлой неделе произвел сенсацию в Европарламенте, призвав к образованию федеральной Европы, как оказалось, озвучил идеи рабочей группы, занимающейся этим вопросом с начала года.

Участники этой группы, так называемой группы будущего, собрались в понедельник в Варшаве на свое последнее заседание, а вчера представили плод совместной девятимесячной работы.

Под 12-страничным документом, в котором содержатся рекомендации по изменению структуры Евросоюза, стоят подписи глав МИД 11 членов Евросоюза, в том числе и всех его тяжеловесов, за исключением Великобритании.

«Группа будущего», в которой явно просматривается лидерство министра иностранных дел ФРГ Гидо Вестервелле, предлагает создать единый парламент, ввести пост президента ЕС, который будет руководить правительством, создать общеевропейские армию и полицию.

Самой серьезной и неоднозначно воспринимаемой в Европе идеей группы является предложение отменить вето членов ЕС при внесении изменений в существующие договоры и принятии новых.

Предлагается делать это простым большинством при голосовании с учетом численности населения членов ЕС.

Эта главная инициатива является и самой спорной. Едва ли большинство членов ЕС согласятся отказаться от права вето.

Ведь оно дает самой густонаселенной стране Европы – Германии преимущество над другими государствами. Немцы превращаются не только в неоспоримых экономических, но и политических лидеров ЕС.

Теперь предложения «группы будущего» поступят на рассмотрение всех 27 членов Евросоюза. Очевидно, первое серьезное обсуждение состоится на саммите ЕС, который пройдет 18–19 октября в Брюсселе.

Планы у европейских дипломатов далеко идущие, но и они признают, что до создания Соединенных Штатов Европы еще очень далеко.

Среди жителей ЕС, как никогда, сильна поддержка «евроскептиков», выступающих, напротив, если не за роспуск этой организации, то за ее превращение в еще более аморфное межгосударственное образование.

Достаточно сказать, что, согласно результатам опросов, проведенных на этой неделе, половина немцев считают, что им было бы сейчас лучше с маркой, а не с евро. А ведь речь идет о стране, чье руководство является самым горячим сторонником централизации в рамках ЕС.

_________________
Tai, ką mes darome gyvenime, nuskamba aidu amžinybėje.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 08 Gru 2017 18:30 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27088
Miestas: Ignalina

https://imhoclub.lv/ru/material/detej_v ... ?c=1221113

№214 Kęstutis Čeponis, Литва - arvid miezis (№206)

---Весь Ваш пыл уходит за пределы сегодняшней реальности. Которая гласит , что вы часть ЕС и НАТО, что ВЫ вместе с ЕС желаете создать единое государство с правительством в Брюсселе (может быть Вы этого еще и не знаете, но это главная цель ЕС, а те кто откажутся будут выброшены за борт).----

Да, мы часть НАТО - и это нас очень радует, так как обеспечивает нашу безопасность.

Насчет ЕС, то это нам тоже пока что выгодно - а со временем посмотрим...

-----------------------------------------------

ЕС, как единое государство, желает создать только часть бюрократической верхушки ЕС, которая уже явно эту борьбу проиграла - это уже доказал и Брексит, и Вышеградская тройка, да и все остальные государства ЕС совершенно не желают стать частями такой империи.

Это совершенно очевидный тренд и в массовом сознании жителей, и в политических кругах самых разных стран ЕС.

Наше антиимперское дело - правое, а за нами стоят тысячи все еще порабощенных этносов, которые все активнее встают на путь борьбы за свои прирожденные права на свою землю - и именно по этому мы уже второй век одерживаем одну победу за другой над всеми империями.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 12 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007