Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Arvydas Juozaitis: mes ėjome ne į tokią Europą

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » "Raudonai žydra" Europos Sąjunga (ES) ir su ja susijusios problemos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Arvydas Juozaitis: mes ėjome ne į tokią Europą

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Arvydas Juozaitis: mes ėjome ne į tokią Europą

Parašytas: 26 Spa 2010 20:51

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Arvydas Juozaitis: mes ėjome ne į tokią Europą

Šaltinis - 2010.10.25 19:40

Džiugu kreiptis į Baltijos asamblėją spalio 22 dieną: šią dieną prieš 22 metus Vilniuje mes baigėme pirmąjį Baltijos tautų išsivadavimo veiksmą.

Tada Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime priėmėme paskutines rezoliucijas ir numatėme veikimo strategiją, prasidėjo politinio išsivadavimo kelias. Taktika taikėsi prie imperinio politikos kalendoriaus ir svetimą diktatūrą pavyko įveikti gana greitai, išsivadavimas buvo sąlygiškai taikingas. Panašūs laisvės procesai vyko visoje Centrinėje ir Rytų Europoje, ore skambėjo Frydricho Šilerio „Džiaugsmo odė", kviečianti milijonus apsikabinti.

Baltijos pakrantėje tas apsikabinimas buvo ne metaforiškas, o tikras, virtęs ilgiausia pasaulyje žmonių grandine. Dabar tai legenda: 1989 metų rugpjūčio 23 diena, 2 milijonai. Sustojome veidu į Vakarus, nugara į Rytus. Europa, regis, mus išgirdo ir pasitiko kaip savus.

Tačiau revoliucijų vaisius skina kita, pirmoji porevoliucinė karta. Šiandien mes ją ir matome.

Kas krinta į akis? Akivaizdus stebėtinas faktas: naujoji karta - nebe Baltijos kelio, o Europos Sąjungos karta, jos atskaitos taškas ne 1989-ieji, o 2004-ieji. Antras faktas ne ką mažiau pribloškiantis: ši karta reikalauja daugiau teisių, negu pasirengusi prisiimti pareigų. Ji net neigia savaime suprantamą pareigą, kurti šeimą ir auginti vaikus.

Peršasi akivaizdi išvada: mes esame civilizacinio lūžio liudininkai. Jį sunku įvertinti, nes negalime nuo jo atsitraukti, esame jo viduje.

Laisvei atėjus, sielos temperatūra visuomet krenta ir kūnas pareikalauja ypatingo dėmesio. Gal todėl nereikia stebėtis, kad mes, idealistinė Baltijos kelio karta, įžengėme ne į tą Europą, į kurią veržėmės. Iš tikrųjų taip ir yra: 2004-aisiais įstoję į ES, mes gana greitai pamatėme, kad ten 1989-ieji nereikalingi, kad Vakarų Europą valdo ne meilė, bet santuoka iš išskaičiavimo. Ir tokios santuokos nariai mes dabar esame.

Pirma ir griežčiausia ES taisyklė: visa, kas joje vyksta, besąlygiškai aptarnauja kapitalo ir žmonių judėjimą. Teisė palikti tėvynę yra nepalyginamai didesnė negu pareiga joje likti.

ES protagonistai laiko tėvynės meilę nenormaliu dalyku. „Kokios tėvynės?" - nuolat girdime klausimus iš visų Europos kampų, ir tie balsai reikalauja įvesti dvejopą pilietybę, o netrukus ims reikalauti ir jungtinės visų ES šalių pilietybės.

Baltijos tautų narystė ES skaičiuoja vos šeštus metus, o mes netekome mažiausiai trečdalio savų šalių statytojų ir kūrėjų.

Du trečdaliai vyresniojo mokyklinio amžiaus kartos šiandien gyvena su nuostata, kad vos pakilusi iš mokyklos suolo ji bemat ištirps ES konglomerate. Mokyklinės programos taikosi prie šio sunkiai įvardijamo demografinio maro ir vis mažiau dėmesio skiria tautinės valstybės reikmėms. Kitaip sakant, valstybė vis didesnę biudžeto dalį skiria ne savo šalies reikmėms bei ateičiai ir ji jau susitaikiusi su mintimi, kad valdžios institucijų pareiga yra ruošti darbo liaudį tarptautinei darbo rinkai.

Žinoma, visa tai nebe juokai.

O ką mes regime Europoje?

Pirma, ir kas mums svarbiausia: Baltijos šalių jaunimo joje laukia kone išskėstomis rankomis, nes jis kol kas darbštesnis už Vakarų jaunimą ir veržlesnis, jis su geru baziniu bei specialiuoju išsilavinimu. Šis jaunimas bent kiek „praskiedžia" tirštą ekonominių imigrantų masę, plūstančią į Europą iš trečiojo pasaulio.

Atrodo keista, kad pasaulį savo idėjomis ir sava civilizacija apvaisinusi Europa išgyvena tokią likiminę krizę. Kas jau kas, bet pasibaigus dviem pasauliniams karams atrodė, kad ateis nauja Europos kūrimosi banga, ateis atgimimas. Atėjo kas kita: moralinis, o netrukus po jo ir demografinis nuosmukis. Europa tarsi pasakė: „Jeigu mano civilizacija sukėlė tokius baisius karus, tai gal aš nebeturiu teisės atsinaujinti?" Toks klausimas visuomet liudija išsekimą ir nepasitikėjimą savimi.

Mes kalbame apie pastaruosius dešimtmečius, apie išsiplėtusią Europą, biurokratinę Europą, Europą kaip milžinišką ekonominį bloką pasaulinės konkurencijos kontekste. Tai veda į šalį nuo tikro klausimo: kas iš Europos likę?

Vaclavas Havelas, dar taip neseniai Europai vilties suteikusios Čekoslovakijos lyderis, baigdamas savo politinę karjerą pasakė: baigiasi baltojo žmogaus, krikščionio ir europiečio valdžia.

Respublika

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/507876/ ... i-apacioje

Žygeivis
2010-10-26 21:00:27

2004 m. viename rajoniniame laikraštyje buvo atspausdintas mano duotas interviu. Žinoma, po to daugelis "eurofilų" buvo tuo labai nepatenkinti...

Kas buvo teisus, patys nuspręskite.

Štai ištrauka:

- Kaip jūs manote, ar, įstojus į Europos Sąjungą, nebus tokių pačių problemų, kaip Sovietų Sąjungoje?

- Ne manau, o esu įsitikinęs, kad bus žymiai blogiau, negu buvo Sovietų Sąjungoje.

- Prašome argumentuoti jūsų atsakymą.

- Lietuvos istorija akivaizdžiai įrodo, jog lietuviai praranda savo kalbą ir etninę kultūrą, susidūrę su Vakarų įtakomis. Praeityje tai buvo germanizavimas ir polonizavimas, dėl kurių lietuviai prarado savo (ir kitų baltų ) etnines žemes: didžiąją dalį Mažosios Lietuvos, Palenkę (buvusią Galindiją), beveik visas jotvingių gyventas žemes, visą Prūsiją, beveik visą Rytų Lietuvą.

Buvusių lietuvių palikuonys šiuo metu yra tapę lenkais ir vokiečiais. Mokslininkai yra apskaičiavę, kad vien tik Mažosios Lietuvos lietuvių, jeigu jie nebūtų nutautėję, palikuonių būtų apie šešis milijonus. Dar daugiau yra lenkų, kurių protėviai buvo lietuviai, prūsai, jotvingiai ir galindai. Iš kitos pusės, surusėjusių lietuvių yra labai mažai. Tai daugiausia 1863 m, sukilimo dalyvių ir Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių, likusių Rusijoje, palikuonys.

- O kaip jūs manote, kodėl taip atsitiko?

- Nuo Romos imperijos laikų Vakarų Europa buvo ekonomiškai žymiai geriau išsivysčiusi, todėl natūralu, kad Lietuvos elitas (aukštuomenė) stengėsi pamėgdžioti Vakarų diduomenę, perimdama ne tik ginklus, aprangą, papuošalus, bet ir papročius bei kalbą. Diduomenės pėdomis sekė ir jų pavaldiniai, kadangi tai buvo naudinga ir ekonomiškai, ir prestižo požiūriu.

Manau, jog mirtiną smūgį lietuvybei sudavė prievartinis krikščionybės įvedimas, fiziškai sunaikinant dvasinį Lietuvių Tautos elitą – krivius ir vaidilutes bei juos parėmusius bajorus.

Ne veltui dvidešimtame amžiuje Lietuvos Valstybę atkūrė ne elito (diduomenės ir bajorų), o valstiečių palikuonys, išsaugoję lietuvių kalbą. Atvirkščiai - sulenkėjusių bajorų palikuonis Pilsudskis ne tik atkūrė Lenkijos valstybę ir kariuomenę, bet ir pasiuntė kitą sulenkėjusį bajorų palikuonį Želigovskį užkariauti Lietuvą. Analogiški procesai vyksta ir dabar.

Naujasis Lietuvos elitas, išaugęs iš prichvatizacijos metu praturtėjusios sovietinės ir Sąjūdžio nomenklatūros bei banditų, sugebėjusių legalizuoti nešvarų kapitalą, savo atžalas siunčia mokytis į Vakarų prestižinius universitetus.

Manau, kad taip šiuo metu yra aktyviai sodinamos sėklos, iš kurių ateityje išaugs nauji pilsudskiai ir želigovskiai. Deja, išvažiuoja ne tik naujieji turtuoliai. Statistika rodo, kad jau dabar apie trys šimtai tūkstančių lietuvių yra išvykę uždarbiauti į Vakarus, o ten gimę jų vaikai jau sunkiai kalba lietuviškai.

Akivaizdu, kad šitas procesas, įjungus Lietuvą į Vakarų Europos ekonominę erdvę, dar labiau paspartės. Tuo labiau, kad Seime jau parengta Lietuvos Konstitucijos pataisa, kuri įtvirtins visų ES teisės aktų viršenybę virš Lietuvos įstatymų ir pačios Konstitucijos.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 26 Spa 2010 21:23. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 26 Spa 2010 21:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Arvydas Juozaitis: Europa be Baltijos kelio

Šaltinis - http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... jos_kelio/

2010 spalio mėn. 26 d. 18:20:18
Arvydas Juozaitis, filosofas

(Tęsinys. Pradžia “Respublika”, Nr. 244)

Kalbėdamas Baltijos asamblėjoje apie Baltijos šalių vietą Europoje, Arvydas Juozaitis akcentavo, kad savo idėjomis ir sava civilizacija kadaise apvaisinusi pasaulį, Europa per paskutiniuosius dešimtmečius išgyvena likiminę krizę. Apie šią būseną Vaclavas Havelas yra pasakęs, jog Europoje baigiasi baltojo žmogaus, krikščionio ir europiečio valdžia. .....

Dabartinis Europos Sąjungos elitas pasirengęs patvirtini šią tezę. Kaip kitaip pavadinsi tariamąją “Europos konstituciją”, kurioje nė žodžio, net preambulėje, nėra užuominos apie Europos tapatybę - gyvenimo moralės šaknis, tai yra krikščionybę? Kuo reikia būti, kad turėtum bėgti nuo savo paties šaknų? Taip bėga tik velnias nuo kryžiaus.

Todėl peršasi savaime akivaizdus istorinis palyginimas: dabartinės Europos politinis elitas kaip du vandens lašai panašus į Romos civilizacijos Bizantijos elitą, kuris 1453 metų balandį, kai prie Konstantinopolio sienų atėjo Muhamedo II armija, kartojo: geriau sultono barzda negu popiežiaus mitra. Ir nutinka tai, kas turi nutikti pralaimėjusiems dvasioje: nūnai Anglijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje gyvena milijoninės imigrantų masės, kurios nė nemano gyventi pagal Europos įstatymus. O kam, jeigu galima ir be jų?

Kitaip sakant, civilizacinės ir religinės tuštumos nebūna. Ją bematant užima kitos civilizacijos. Šią nuosmukio stadiją dar I pasaulinio karo sąlygomis aprašė Osvaldas Špengleris (Oswald Spengler) savo knygoje “Vakarų pasaulio saulėlydis”.

Kad įsitikintume, jog ši analizė arti tiesos, toli eiti nereikia. Prieš kelias savaites Vokietijos prezidentas Kristianas Vulfas (Christian Wulff) viešai pareiškė, kad Vokietijos tapatybės pamatą sudaro ne tik judaizmas ir krikščionybė, bet ir islamas.

Ar galima buvo tokia fantastiška tezė dar prieš kokius dešimt metų? Formalus didžiausios Europos valstybės lyderis leidžia sau tokias fantasmagorijas? Vadinasi, turi pagrindo.

Ir nors kritinė vokiečių masė, per 60 proc., šią tezę atmetė, kitas, realus lyderis, kanclerė Angela Merkel, jau ką tik, prieš savaitę pareiškė: “Multikultūralizmo koncepcija, skelbusi, kad skirtingų tautų atstovai gali laimingi gyventi vieni greta kitų, visiškai žlugo”. Simboliška, kad ji tai padarė savo partijos, krikščionių demokratų jaunuomenės suvažiavime. Ir pridūrė: tokiuose miestuose kaip Frankfurtas prie Maino iš trijų naujagimių du yra imigrantų vaikai. Vadinasi, darykime išvadą, kad jeigu nepadarysime jokių gyvenimą keičiančių išvadų, sultono barzda užklos Vokietiją ir Europą jau gana greitai, ilgai naujoji karta laukti neleis.

Europietiškas žmogaus teisių liberalizmas pasiekė savo raidos dugną.

Bet čia peršasi kita išvada: ar tik nebus taip, kad dėl nūdienio demografinio ir gyvybių jėgų nuosmukio kalta pati krikščionybė?

Gal vyksta tai, ką XVIII amžiaus pabaigoje aprašė anglų istorikas Eduardas Gibonas (Edward Gibbon), pirmą kartą pagrįstai įrodydamas, kaip žlugo Romos pasaulis. Viena pagrindinių tos katastrofos priežasčių buvo jau įsitvirtinusio evangelinio žmogaus abejingumas valstybės reikalams, pasiaukojimo valstybei kulto spartus nykimas. Dabar pasakytume - žmogaus teisių, o ne pareigų sužydėjimas. Todėl dabartinės Vokietijos prezidentas gali pasirodyti esąs teisus, nes mato, prie kokio slenksčio priėjo Europa, ir jau instinktyviai siekia būti pirmas po sultono barzda. Kol kas tai vadinama “realpolitik”. Nors galime būti tikri; kita civilizacija taip bejėgės politikos vadinti neleis. Apskritai neleis bejėgės politikos.

Švedijoje gana populiarus sparnuotas posakis: pasidalykime savo šalimi. Su kuo pasidalyti? Kodėl pasidalyti? Ir svarbiausia: ar turi teisę liberalizme paskendęs ir tuščiomis “žmogaus teisių“ tezėmis apsidangstęs individas kažkuo dalytis?

Bet grįžkime į trijų Baltijos tautų žemę. Vis dar jų žemę, kuri tuštėja su kiekviena diena.

1988 metais ciklą mes pradėjome kovodami už demokratiją. Dabar belieka paprašyti Dievo, kad duotų mūsų valdžiai aristokratiją, kurią Aristotelis vadino geriausiųjų valdžia. Nes nesant aristokratijos, demokratija jau virto kūno kulto ir bėgimo iš tėvynės anarchija. Baltijos šalys tuštėja su kiekviena diena, šios tuštumos nei gamta, nei kitos civilizacijos nepakęs. Jeigu Baltijos ateitis nebepriklausys lietuviams, latviams ir estams, net ši mūsų asamblėja - tuščias darbas. Tik europinė konjunktūra.

1988 metų vasarą pradėjo skambėti Maros Zalytės giesmė Zigmaro Liepinio operai “Lačplėsis”.

Latvių žemė atverta.
Perplėšta pusiau kaip gysla.
Kraujas bėga, jėgos senka.
Latvių žemė atverta.

Tie žodžiai buvo plėšiami iš širdies, kai žemė stovėjo atverta rytų slavų audroms. Dabar ji stovi atverta galingesnių civilizacijų cunamiui. Padėtis gerokai pavojingesnė, negu buvo lygiai prieš 22 metus šią, spalio 22 dieną. Kultūra, kuri gyvavo čia 4000 metų, dar po dvidešimt dvejų metų gali likti tik rezervate. Tai byloja ir emigracijos srautai, ir per dvidešimt metų beveik trigubai kritęs gimstamumas.

Dainuojančios revoliucijos kartai, matyt, jau akivaizdu, kad be Baltijos kelio “visuotinė gerovė” veda į tautų pabaigą. Jeigu dar turime laiko atsitokėti, Baltijos asamblėją turėtume pavadinti Baltijos tautų gelbėjimo asamblėja.

Pusę šimtmečio, kai Baltijos šalis valdė svetima jėga, vykdžiusi kolonijinę politiką ir vietos gyventojų nutautinimą, Lietuva stebėtinai nepalūžo. Per tuos nepaprastai sunkius metus mes išsaugojome 80 proc. savo etninių gyventojų. Išlikome, nes gynėme Europos tapatybę ir krikščionybę. Daugelis šiandieninių Europos valstybių nebegina nieko, todėl nenuostabu, kad jų etninė ir civilizacinė sudėtis nebegali pasigirti garbingais lietuviškais procentais.

2010 m. spalio 21 d.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Komentarai Respublika.lt
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 5 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: