Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » "Raudonai žydra" Europos Sąjunga (ES) ir su ja susijusios problemos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Ar sukursime europietišką tapatybę?

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Ar sukursime europietišką tapatybę?

Parašytas: 05 Sau 2007 02:23

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Ar sukursime europietišką tapatybę?

Šaltinis - http://www.mariuskundrotas.puslapiai.lt/paneuropa.htm

Europos šalims svarstant sąjunginės Konstitucijos priėmimą, eilinį sykį iškyla klausimas: ką būtent atstovaus ši Konstitucija? Ar egzistuoja aiški europinė tapatybė?

Bet kurios tapatybės formavimuisi reikalingi ir objektyvūs veiksniai, tam nepakanka išankstinio plano arba teorinio konstrukto.

Kai kurių optimistų nuomone, europinė tapatybė – jau yra: tai antikinė-helenistinė, lotyniškoji, krikščioniškoji, galiausiai – indoeuropietiškoji tapatybė. Deja, netgi pastaroji – kelianti, galbūt, mažiausiai abejonių, anaiptol nėra visuotinė: ugrofiniško identiteto suomiams, estams ir vengrams ji – visiškai svetima, kaip ir baskams. Be to – indoeuropiečių prokalbė, jeigu ji išvis kada nors egzistavo kaip viena kalba, šiandieną jau – tiktai gili istorija, o vien panašumų šiandieninėse indoeuropiečių kalbose – nepakanka bendrai tapatybei apibrėžti. Prancūzas, anglas ir lietuvis, kiekvienas kalbėdamas gimtąja kalba, gali atrasti šį tą bendro kalbų struktūrose ar net skambesyje, tačiau nesuprasdami vienas kito, paprasčiausiai negalės bendrauti. O komunikacija – viena svarbiausių socializacijos sąlygų.

Jeigu kadaise indoeuropiečiai ir buvo viena tauta (vadintume juos arijais, galiais ar getais – pagal įvairias kilmės teorijas), tai istorijos dėsniai kaip tik parodė jų išsiskirstymo, pasidalinimo į skirtingas tautas, o ne lydymosi, tendencijas. Tam tikrais atvejais tautos gali susilydyti, tačiau tik tam, kad iš to katilo kiltų naujos tautos, o ne pasiliktų vientisa beformė masė. Pavyzdys – Romos imperija, jos žlugimas ir Didysis tautų kraustymasis. Netgi šiandieniniame tautų katile – JAV – neišvengiama etninių bei rasinių grupių konfliktų, kas – nors ir iš negatyvios pusės, tačiau neabejotinai parodo, jog meksikiečių, kinų ar juodaodžių tapatybė dažnai būna stipresnė už pilietinę “amerikietiškąją”: nors kai kurios šių tapatybių – t.p. sintetinės, tačiau jos yra, jos atskiros ir unifikuoti jas – kuo toliau, tuo mažiau vilties.

Kita vertus – JAV bent egzistuoja viena valstybinė kalba, tuo tarpu, Europos Sąjungoje vyrauja bent trys – anglų, prancūzų ir vokiečių, ir bent dvi pirmosios – vargiai užleis vietą viena kitai. Bendrų kalbų kūrimo eksperimentai – nuo volapiuko iki esperanto – nepažengė toliau mokslinių draugijų ir “fanklubų” ribos. Ir nenuostabu: kalbos gimsta tiktai bendruomenei komunikuojant, o joks teoretikas – koks genialus jis bebūtų, gyvos kalbos - nesukurs.

Tačiau tarkim, kalbos barjeras anksčiau ar vėliau bus peržengtas. Ko gero, tai iš esmės sustiprintų bendros tapatybės formavimąsi, tačiau tam, visų pirma, reikia tikslo. Kaip gražiai beskambėtų vienybės šūkiai, bet kuriam žmogui – nepriklausomai nuo jo išsilavinimo ir pasaulėžiūros – pirmiausia kils klausimas: su kuo ir prieš ką vienytis? Kokia prasmė, pvz., lietuviui vienytis su prancūzu prieš amerikietį? Gal geriau su amerikiečiu prieš prancūzą? – beje, šiandien Lietuva beveik tą ir daro, kaip ir Lenkija, Italija, D.Britanija, palaikydama greičiau JAV, o ne ES branduolį sudarančių valstybių (Prancūzijos ir Vokietijos) poziciją tarptautinėje politikoje.

Ekonominis interesas? – vargu, ar tai pakankamas motyvas bendrai tapatybei susidaryti. Ekonomika – bet kuriuo atveju, globalizuojasi ir mėginimas kurti atskirą kontinentinę erdvę yra dvigubai prieštaringas: iš vienos pusės – nacionalinių valstybių ekonomikai (ypač besivystančių, susiduriančių su pigaus importo ir nelygios konkurencijos problema), iš kitos pusės – kyla prieštara pasaulinei rinkos laisvei (tarptautinės ekonominės organizacijos tą – jau pastebi ir gana neigiamai vertina).

Panašu, jog pati vienybės motyvacija sunkiai įmanoma be vieningos tapatybės (be “mūsų”, priešpastatytų “kitiems”). Taigi, prieš įsivyraujant bendrai kalbai ir nusistovint bendriems interesams, jau turi būti bendra tapatybė ar bent jos užuomazgos.

Antikinė-helenistinė tapatybė neįtikina, kaip ir viduramžiškoji krikščioniškosios Europos tradicija. Ir viena, ir kita – jau praeitis, o kiek ji svetima šiandieniniam europiečiui, parodė ir Konstitucijos projektų svarstymas, užginčijant poreikį įrašyti krikščioniškąjį paveldą. Jakobinų dvasia tebegyvenanti, ant karingojo sekuliarizmo pagrindų pastatyta Prancūzijos respublika pasirodė ne mažiau svetima krikščioniškajai Europos tradicijai, negu musulmoniškoji Turkija, pretenduojanti į narystę Europos Sąjungoje.

O jeigu taip, ar krikščioniškoji tapatybė šiandieną nėra tiktai nuo tikrovės atsijusi svajonė? Kalbant apie istorinį “krikščioniškosios Europos” paveldą, neišvengiamai kiltų klausimas: kokia krikščionybė turėtų mobilizuoti šiandieninę Europą – protestantiška, ar katalikiška? Ekumeninis dialogas čia – nieko negelbės, jeigu kalbama apie tradiciją, nes būtent tradicijoje glūdi konfliktas.

Būtent Reformacija priešpastatė popiežinei Europos vienybei su imperine Romos hegemonija tautinės Bažnyčios (o vėliau – ir tautinės valstybės) idėją, ir kokiam nors britui ar skandinavui popiežinės Europos vizija nesukels jokių sentimentų.

Be to – ir tai svarbiausia – krikščioniškoji tradicija sekuliarioje Europoje nebėra mobilizuojanti aktualija: tiek laisvamaniams, tiek pagonybės restauratoriams, tiek egzotinių ir “Naujojo amžiaus” kultų, ir netgi netradicinių krikščioniškų Bažnyčių šalininkams tradicinė krikščionybė – nėra nei sava, nei svarbi, o kai kuriems atrodo net priešiška. O kur dar “žmogaus teisės”, virtusios kone burtažodžiu: išties, teisė kiekvienam laisvai išpažinti savo tikėjimą (arba neišpažinti jokio) sunkiai derėtų su viduramžiška vienos kurios religijos pirmenybe.

Kas galėtų atstoti krikščioniškąjį paveldą europinės tapatybės formavime – gal modernusis humanizmas? Bergždžios pastangos: juk ši nuostata nėra joks Europos monopolis, o kur nėra išskirtinumo, nėra ir tapatybės. Antikinis-helenistinis arba romaniškasis paveldas – dar labiau abejotinas pagrindas bendrai tapatybei, negu krikščioniškoji tradicija: kuo skandinavui gali būti artimesnis heleniškasis mitas ar simbolis už savastyje glūdinčią, kasdieniu artumu alsuojančią vikingų dvasią? Gali būti, jog vaidilutės ir kriviai su ąžuolų vainikais nebesudomins egzotikos ir globalizacijos pasiūla susižavėjusio Lietuvos jaunimo, tačiau ar tai reiškia, jog šis jaunimas (tiksliau – jo dalis) su didesniu patriotiniu užsidegimu eis gyventi ir mirti už Olimpą ar Kapitolijų?

Kita vertus, per sporto žaidynes tie patys jaunuoliai, apsijuosę nacionaline (o ne europine (!) simbolika, šūkauja: Lie-tu-va! Ir mosuoja trispalvėmis.

Euroentuziastas pasiguos, kad ir žydrai geltona Sąjungos vėliava nėra odiozinė, tačiau tai neįrodo lojalumo: apie 1995-2000 m. JAV simbolika Lietuvoje buvo netgi populiaresnė, žvaigždėta-juostuota vėliava ir herbinis Amerikos erelis tapo tiek popkultūros, tiek ir daugelio alternatyviųjų subkultūrų simbolikos sudėtine dalimi, kaip ir kita amerikoniška atributika, pvz. – McDonalds. O žydra sąjunginė simbolika – jeigu ne masinė primygtinė propaganda iš viršaus prieš pat referendumą – ir išvis vargiai būtų atpažįstama greta kokios nors Namibijos ar Kiribačio vėliavų.

Tiesa, išvykusiems už Europos ribų lyg ir nušvinta savimonėje kažkas panašaus į europinę tapatybę, tiktai dar klausimas: ar tai europinė, ar apskritai, vakarietiška tapatybė? Žinoma, lietuviui kur nors Alžyre ar Pakistane sutiktas vokietis ar prancūzas gali pasirodyti kultūriškai artimesnis už vietinius, tačiau ar mažiau tokiu atveju bus artimas ir amerikietis?

Jeigu europinės tapatybės nėra, tai gal ją galima sukurti? Anot konstruktyvistinės teorijos, tapatybės nebūtinai “gimstančios”, jas galima sukurti ir primesti iš viršaus. Tiktai vėlgi lieka neaiški motyvacija: kas mobilizuos? Prancūzus su vokiečiais į Sąjungą sutelkė noras nukonkuruoti Ameriką, Pabaltijo šalis į Sąjungą pastūmėjo bėgimas nuo Rusijos, greta populistiškai ir neatsakingai žadėtos labdaros, kuri iškart po stojimo pasirodė beesanti virtuali. Savo ruožtu, vokiečiai ir ypač prancūzai Rusijoje problemos – nemato, o Rytų Europos šalys nemato prasmės pyktis su Amerika. Taigi, net bendra strategija pasirodo nesanti įmanoma, kur jau ten iki bendrų tikslų ar tapatybės.

Vis daugiau klausimų kelia ir šiandieninės Europos vertybės bei tolesnės jų perspektyvos. Eurokomisaro R.Butiljonės (Buttiglione) eliminavimas dėl jo gana santūrios kritikos kai kurių interesų grupių atžvilgiu rodo šių grupių diktatą ir netoleranciją priešingai nuomonei. Pagal šį precedentą nuo šiol bet kas gali susilaukti sankcijų vien už savo pažiūras ir jų viešą reiškimą, o tai jau kelia rimtą pavojų ne tik tautinei, religinei arba moralinei opozicijai, bet ir pačiai demokratijai: kaip ir sovietiniame režime, turėti alternatyvią nuomonę lyg ir leidžiama, tačiau viešai jos reikšti – nevalia. Iš kitos pusės, R.Butiljonės bylos atomazga parodo ir tam tikrą institucinę slinktį: Europos Parlamentas, kaip viršvalstybinė institucija gan agresyviai pademonstravo savo viršenybę valstybių-narių deleguojamai Europos Komisijai. Tai reiškia federalizmo sustiprėjimą, tačiau vargu, ar tokiais pagrindais pasiekta integracija galėtų būti patvari.

Eurobiurokratai svarsto galimybes palaipsniui integruoti Europos šalis per bendrų regionų kūrimą, tiktai jeigu planuojami regionai nebus natūralūs (neatitiks tam tikrų istorinių, etninių ar bent panašiais interesais susietų kraštų), tai greičiau tikėtina pačių regionų tarpusavio konkurencija dėl įtakos pačioje ES-oje, o ne bičiuliškas-altruistinis bendradarbiavimas. Prasidėsianti regionų konkurencija blokuos tolesnę integraciją, ir vėl viskas nuo pradžių.

Didelės viltys dedamos į bendrą biurokratiją, švietimą ir žiniasklaidą – laikoma, jog šie veiksniai padėsiantys palaipsniui suformuoti bendrą europinę tapatybę. Tačiau visus šiuos tris bruožus turėjo, pvz., Austro-Vengrija, plius – ji turėjo gerai organizuotą represinį aparatą ir kariuomenę, bet vis tiek nepajėgė sukurti bendros tapatybės ir pralaimėjo tautinės valstybės idėjai.

Kolei kas tenka pripažinti: viršnacionalinė biurokratija, europietiškai orientuotas švietimas ir žiniasklaida padarė nemažą darbą, nureikšmindamos nacionalines tapatybes. Tiktai kokia buvo pateikta alternatyva? Europinė, ar paprasčiausiai kosmopolitinė?

Bent Lietuvos atveju, vietinio (lietuviško) patriotizmo tikrai nepakeitė europinis patriotizmas, o greičiau – kosmopolitinis nihilizmas. Tas, kurio neįpareigoja lietuviška tapatybė, anaiptol neįsipareigojo ir Europai: jo gyvenimo centru ir pačia pagrindine tapatybe virto “aš pats”. Gerai tai ar blogai – jau būtų vertybinė diskusija, tačiau kolei kas akivaizdus faktas: nauja solidarizuojanti tapatybė nacionalinio identiteto sąskaita – nebuvo sukurta.

Nenuostabu: griauti – visada lengviau, negu statyti. “Moderni” tauta, “moderni” šeima, galiausiai (post?)moderni moralė, deja, visais atvejais reiškia ne šių kategorijų naują kokybę, o paprasčiausiai jų sunaikinimą.

Marius KUNDROTAS

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 19 Bal 2008 20:54. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 19 Bal 2008 10:26

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Nereikia nei ES pilietybės, nei ES tautos - mūsų tikslas turi būti Lietuvos išsaugojimas, kėlimas ir darbas tam, kad ji suklestėtų. :img06:

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 8 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: