Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Romualdas Ozolas: Nepriklausomos Kovo 11-osios Lietuvos nebėra

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » "Raudonai žydra" Europos Sąjunga (ES) ir su ja susijusios problemos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Romualdas Ozolas: Nepriklausomos Kovo 11-osios Lietuvos nebėra

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Romualdas Ozolas: Nepriklausomos Kovo 11-osios Lietuvos nebėra

Parašytas: 26 Vas 2010 16:01

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Romualdas Ozolas: Nepriklausomos Kovo 11-osios Lietuvos nebėra

http://www.alfa.lt/straipsnis/10317752/ ... 2-25_15-03

http://www.dienosnaujienos.lt/135799-r- ... a-naujiena

2010-02-25 15:03
BNS

Tapusi Europos Sąjungos (ES) nare, Lietuva prarado savo nepriklausomybę, ketvirtadienį Seime per konferenciją, skirtą Lietuvos dabarties realijoms ir ateities vizijoms, sakė Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas.

AFP/Scanpix nuotr.

„Kovo 11-osios valstybės nebėra. (...) Antroji Respublika baigėsi 2004 metų gegužės 1 dieną“, – tvirtino jis, kalbėdamas apie Antrosios Lietuvos Respublikos egzistencijos problemą.

Savo išvadą signataras grindė tuo, kad mūsų šalyje ES teisės aktai viršesni už nacionalinę teisę, o Lisabonos sutartis esą turi Konstitucijos galią.

„Turime atsisakyti melo apie savo laisvę ir nepriklausomybę“, – ragino R. Ozolas.

Dabartinei valstybei jis pritaikė privačios kompanijos, korporacijos apibrėžimą kaip tiksliausią.

R. Ozolo tvirtinimu, valstybė yra praskolinta, jos aukso atsargos išvežtos, planuojame atsisakyti nacionalinės valiutos, uždarydami atominę elektrinę praradome paskutinį energetinės nepriklausomybės šaltinį.

„Europarlamentarai karališkai apmokami, kad tuščiai virpintų orą ir nesikištų į Europos Komisijos sprendimus“, – teigė oratorius.

Lietuvos kultūros fondo prezidiumo narys Julijonas Stanislovas Šalkauskas pareiškė, kad mokslas, kultūra, švietimas dabartiniu metu „praktiškai tapo verslu, siekiant gauti pelno“. Pateikęs krizės analizę, jis nurodė ir išeitį – grįžti prie tradicinės vertybių sistemos.

Viena iš renginio organizatorių, Seimo narė Rima Baškienė akcentavo šeimos svarbą šių laikų visuomenėje. Jos teigimu, vyro ir vyro ar moters ir moters sąjunga negali būti laikoma šeima.

Politikė apgailestavo, kad šios kadencijos Seime panaikinta Šeimos reikalų komisija. Ji vylėsi, kad parlamentarai atgaivins tokios komisijos veiklą.

Forumą sveikinęs kultūros ministras Remigijus Vilkaitis teigė, kad „mūsų valstybės iššūkiai kur kas didesni, kur kas sunkesni nei didžiųjų ekonomikų“. Kartu jis dėkojo, kad Lietuvos žmonės dar masiškai neina į gatves protestuoti kaip Graikijoje.

„Mūsų žmonių kantrumo ir supratimo dėka jau pradedame lipti iš didžiausių iššūkių duobės“, – tvirtino ministras.

Anot jo, didžiausia šių laikų bėda – socialinė atskirtis.

Forumą „Lietuva: dabarties realijos ir ateities vizijos“ Seime surengė Lietuvos kultūros fondas, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas bei parlamentarė R. Baškienė.

Jame pranešimus taip pat skaitė Darius Kuolys, Aušra Maldeikienė, Arūnas Gumuliauskas.

BNS

Komentarai Alfa.lt
http://www.alfa.lt/komentarai/straipsni ... nding=true

Žygeivis 2010-02-26 15:34

Visos Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės problemos kyla iš prakeiktojo pederastinio Jievrosojuzo - už oligarchų "paaukotus" skalbimo miltelius bomžai pardavė mūsų Tėvynę ir Nepriklausomybę.

Lietuvių Tauta, taip sunkiai išsivadavusi iš paliegusio, dvesiančio ir jau smirdančio lokio nasrų, pateko į pederastine ir kosmopolitine pasiutlige užsikrėtusio vilko aštrius dantis.

O nuo pasiutligės galima išgyti tik kuo anksčiau pradėjus kardinalų gydymą, nes kitaip organizmas vis tiek miršta, tačiau prieš mirtį dar ir kitus sukandžioja bei užkrečia.

Akivaizdžiai matome, kaip ir vėl jau n-tąjį kartą siekiama sunaikinti Lietuvių kalbą, Lietuvių Tautą ir Lietuvių Valstybę - juk to labai reikia mūsų parsidavusios valdžios "choziajinams": "Didžiajai" Lenkijai, Rusijos imperijai ir visam "progresyviajam - žydrajam" Jievrosojuzui, be muilo lendančiam į Rusijos imperijos užpakalį - juk to labai reikia visų pirma Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos prorusiško "elito" sąjungai su Rusija, tiksliau su jos atitinkamu "elitu".

Ko gi norėti, kada Valstybę jau 20 metų valdo "persidažę" kagėbistai, grušnykai bei jų parankiniai ir klapčiukai, nieko daugiau nemokantys - tik vogti ir imti kyšius.

Po viso to atsiranda naivuolių, kurie stebisi, kodėl nyksta Lietuvių Tauta, o Lietuvos Valstybė baigia bankrutuoti, gyvename paskendę baisiose skolose...

O įvairūs komunistiniai-bolševikiniai-kagėbistiniai "persidažėliai"-išsigimėliai, pederastai, pedofilai ir kiti "tolerastai", slavofilai ir germanofilai, tiesiog eiliniai šūdlenkių vergai, ir visokie kitokie Suslovo pasekėjai bet kokia kaina stengiasi, kad Lietuva liktų be lietuvių.

Lietuvoje yra tik viena labai ryški takoskyra - tarp Lietuvos Valstybę ir Lietuvių Tautą nuo visiško sunaikinimo bandančių išgelbėti nacionalistų ir visiškai priešingų tikslų siekiančių propederastinių, tolerastinių, "jievro" kosmopolitų.

Mano asmenine nuomone :) - tarp visų šitų kosmopolitų tik vienas ryškus skirtumas - kam jie yra parsidavę: Rusijai, Lenkijai, Jievrosojuzui, JAV ar net Kinijai (kaip, pvz., konservatorius Vilniaus meras, pagarsėjęs savo išrašinėtu nuogu pilvu bei propederastinėmis simpatijomis).

Visos valdžios, Lietuvą valdžiusios pastaruosius 20 metų, aukojo lietuvybę vardan nelabai aiškių ekonominių bei politinių interesų - nuolaidžiaudami tiek Rytams, tiek Vakarams.

Tačiau mums reikalinga lietuviška Lietuva, o ne "išlietuvinta" - ir visai nesvarbu, ar sulenkinta, ar surusinta, ar sukininta, ko savo realia politika siekia visos mūsų valdžios.

Tik įdomu, kam bus reikalinga Lietuvos Valstybė, kurioje gyvens jau nebe lietuviai?

Todėl jokie ekonominiai ar kokie kiti interesai negali nusverti lietuvybės išsaugojimo bei puoselėjimo interesų - jie visada turi būti pirmoje vietoje, ir jų aukojimas kitų interesų siekimo vardan yra atviras Lietuvių Tautos naikinimas.

Deja, dabar visos mūsų valdžios nesutaria tik vienu klausimu - kam geriau parduoti Lietuvą - Rusijai ar Lenkijai.

Lietuviai, kiek mes dar kentėsime šitą, vis augantį, pasityčiojimą iš mūsų Kalbos, Šeimos, Tautos ir Valstybės?

Komentarai Lrytas.lt
http://www.dienosnaujienos.lt/135799-r- ... a-naujiena

21. virdulis 19:30 02-25 IP: 79.133.247.51
Pagarba p.Ozolui, kadangi viesai pripazino, jog po kovo 11 i pavirsiu isplauke visas Lietuvo sudas, o tauta laiku nepaleido Valstybes valymo irenginiu. Na o dabar jau velu - iki ausu sedim tame mesle.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 08 Kov 2010 00:26

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

R. Ozolas: Antroji Lietuvos Respublika. Galimybės, realybė ir palikimas

http://www.patriotai.lt/straipsnis/r-oz ... -palikimas

penk., 2010-02-26 11:58

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... _istorija/

R. Ozolas - Pranešimas forume „Lietuva. Dabarties realybė ir ateities vizijos“ 2010 m. vasario 25 d. Seimo Konstitucijos salėje

Už visus teiginius, kurie čia išdėstomi, atsako pranešėjas ir tik pranešėjas

Galimybės

Jeigu juridiniai aktai mūsų sąmonei turi kokią nors reikšmę, tai nepripažinti, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos juridinis statusas yra kitoks, nei 1990 m. kovo 11-ąją postuluotasis, yra neįmanoma.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos parlamento priimtas Aktas „Dėl nepriklausomos valstybės atstatymo“ skelbia: „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija“.

1992 m. spalio 25 d. referendumu patvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnis skelbia: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. 2 straipsnis sukonkretina: „Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“.

2003 m. liepos 18 d. Europos vadovų Tarybos pirmininkui Romoje pateiktos „Sutarties dėl Konstitucijos Europai“ 10 straipsnio, vadinamo „Europos teisė“, 1 punktas skelbia: „Konstitucija ir teisės aktai, kuriuos priima Sąjungos institucijos naudodamosi jai suteiktais įgaliojimais, turi viršenybę valstybių narių teisės aktų atžvilgiu“. 2 punktas sukonkretina: „Kad užtikrintų šios Konstitucijos ar Sąjungos institucijų nustatytų pareigų vykdymą, valstybės narės imasi visų reikiamų bendrų ir specialių priemonių“. 1 dalies 6 straipsnis sako: „Sąjunga turi teisinį subjektiškumą“, t. y., yra kita valstybė.

Mūsų juridinę padėtį cituoju pagal „Sutartį dėl Konstitucijos Europai“, nes Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą procedūros buvo vykdomos pagal šias formuluotes, tik pristabdytas referendumuose kai kurių valstybių tautų valia, tačiau Vokietijos pastangomis tik pertvirtintos kaip vadinamoji Lisabonos sutartis. Dabar ji Lietuvai turi konstitucinę galią.

Iš to, kas čia pasakyta, seka vienintelė juridiniu požiūriu teisinga išvada: 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Respublika, arba Antroji Respublika – jau istorijos faktas.

Kalbėdami apie Lietuvą po 2004 m. gegužės 1 dienos, mes kalbame apie Lietuvos Respubliką Europos Sąjungoje, kurios teisės aktai turi viršenybę prieš Lietuvos teisę. Čia galime daryti analogiją su Lietuvos tarybų socialistine respublika Tarybų Sąjungoje, galime nedaryti, tačiau fakto, kad Sąjūdį mes pradėjome, reikalaudami LTSR įstatymų viršenybiškumo prieš TSRS įstatymus, – nepaneigsi; ir ji apsivainikavo kovo 11-osios Aktu bei 1992 metų Konstitucija.

Šiandien tos juridinės mūsų valstybės padėties, taigi, ir Kovo 11-osios Lietuvos Respublikos, nebėra, todėl nuolat kartojama tezė, jog valstybė, kurioje gyvename, tebėra Kovo 11-osios valstybė, yra melas, kurį turime pripažinti, jeigu norime praskaidrinti protą ir susiorientuoti, kas su mumis daroma ir ką patys turime daryti.

Melą pripažinti labai sunku. Mums, atrodo, netgi miela jo nepripažinti: jeigu „didžioji pertvarka“, vadinama ir „didžiąja sumaištimi“, Vakarų pasaulyje prasideda tik XX a. pabaigoje, M. Tečer ir R. Reiganui įstatymais atleidus įmones nuo atsakomybės teritorijai, kurioje jos veikia, ir tai tampa globalizacija vadinamu kapitalo viršteritoriniu įsisiautėjimu, tai mums visapusiška viršteritorinė maišatis prasideda su Jogailos nutekėjimu Krokuvon, tęsiasi per Liublino uniją, 1791 metų gegužės 3-iosios konstituciją, XIX amžiaus sukilimus, kol galų gale Didysis Vilniaus seimas pasako, o Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16-ąją juridiškai postuluoja atstatanti valstybę, „atskirtą nuo visų buvusių valstybinių ryšių su kitomis tautomis“.

Tiktai šita formuluotė įgalina lietuvius pagaliau susivokti, kas jie yra ir kur jie yra pasaulyje, sukurti ir du dešimtmečius atlaikyti visų kaimynų dantimis tąsomą valstybę (pakanka tik prisiminti Lietuvos diplomatines kovas Tautų Lygoje!), o paskui – ištverti pusę amžiaus trukusią okupaciją.

Mūsoji valstybė – Antroji Respublika – buvo galima todėl, kad buvo Pirmoji – 1918–1940 metų – Respublika, išugdžiusi kartą žmonių, kurie su Pirmąja Respublika širdy perėjo okupaciją ir, sulaukę momento, pasinaudojo galimybėmis buvusią nepriklausomą valstybę atkurti.

Kokios priemonės buvo panaudotos? Niekam ne paslaptis: juridinės. Juridinės visų pirma ir juridinės galų gale. Juridiškumas nei savivokoje, nei politikoje, tuo labiau – pasaulinėje politikoje – joks burbulas.

Tai kaip atsitiko, kad mes, buvę tokie juridiškai raštingi, preciziški ir galingi, vis dar tebekalbam apie Antrąją Respubliką, kuri iš tiesų baigėsi 2004 metų gegužės 1-ąją, gyvavusi 14 metų ir 2,5 mėnesio?

Realybė

„Kompanija priklauso jon investuojantiems žmonėms, o ne jos darbuotojams, tiekėjams ar vietovės, kurioje ji įsikūrusi, darbuotojams“, – taip šiuolaikinę įmonę apibrėžė Albertas Dunlapas, vienas iš globalizacijos teoretikų.

Tikslesnio ir įžūlesnio, prilygstančio Makiavelio ar Stalino formuluotėms, mūsų šiandieninės padėties juridinio apibūdinimo vargu įmanoma rasti. Nes nuo socialinės atsakomybės išlaisvinta įmonė (korporacija), iš pradžių buvusi naujosios ekonomikos pamatu, tapo ir šiandienybės juridikos ištaka – normomis, kurios griovė ne tik socialines struktūras, kultūras, bet ir valstybes.

Naomi Klein, puikios knygos „Šokio doktrina“ autorė, su deramu sarkazmu rašo, kad kompanijos kaip naujosios juridikos indoktrinatorės dėka laisvė ir klestėjimas sužibo taip skaisčiai, kad ėmė griūti diktatūros – nuo Manilos iki Berlyno, o Maskvos „blogio imperijos“ žmonės, puolę į Hajeko ir Frydmano idėjų glėbį, kapitalizman patraukė net Kinijos komunistus. Tai reiškė, kad globaliosios rinkos skersvėjams nebeliko jokių kliūčių.

Atkūrę valstybę skaistaus kapitalizmo spindesio mes nepajutome, priešingai, mus draskė iš Rytų – blokada, iš Vakarų – „šokas be terapijos“, kurio lietuviškasis variantas dar tebelaukia savo aprašymo ir pasekmių įvertinimo.

Herojai yra žinomi. Planavę visai kitokią gerovės valstybę, mes tarėmės kurią ją, ir pagrįstai, ir nepagrįstai kaltindami vieni kitus, nors vargu ar kad nors dorai nutuokėm, kad visa tai tėra gabalėlis pasaulinio proceso, kuris gali būti vadinamas ir išstruktūrinimu, ir įvairiais kitais vardais, tačiau iš esmės buvo socialinių sistemų demontažas ieškant greitų ir didelių pelnų.

Pas mus visą Antrosios Respublikos laikotarpį jis vadintas reformomis, o remtas turto išvalstybinimu, monopolizavimu ir valdžios privatizavimu.

Didžiausias globalizacinio kapitalizmo mokytojas Miltonas Frydmanas uraganui sugriovus Naująjį Orleaną, pasiūlė ne atstatyti mokyklų tinklą, o duoti žmonėms „švietimo čekius“, kuriuos galėtų panaudoti privačiose mokymo įstaigose, kurių tikslas – pelnas. Svarbu, kad reforma taptų ilgalaikė. Tokia, kaip mūsų švietimo ir mokslo – perduodanti vaikus savivaldybėms ir kas už jų, o studentus – bankams, per juos siurbiantiems valstybę.

Jose, tose mūsų nesibaigiančiose reformose, visiškai atitinkančiose globalizacinio kapitalo interesus, išsikvėpė visi mūsų „dainuojančios revoliucijos“ idealai, ir visuomenė iš tautos tapo viena su kita kovojančiomis grupuotėmis. Jau tada galima buvo nutuokti, kad vadinamoji „šoko terapija“ slepia savyje prigimtinį blogį ar bent jau blogą valią, tačiau aplinkybė, kuri siejosi su mumis pačiais, neleido šios „terapijos“ aiškiai suvokti kaip blogio ir jam pasipriešinti: veržimąsi į laisvę mes sutapatinome su ekonominiu liberalizmu kaip tos laisvės įgyvendinimo būdu.

Tuos, kurie dar bandė susivokti, liberalizacijų be ribų teoretikai, remiami visokio plauko pasaulio ekspertų ir konsultantų, dorojo ir morališkai, ir fiziškai, kol žmonės netekdavo orientacijos ir erdvėje, ir laike. Liberalizmo pamokas išgyvenom su kaupu. Ir tebesimokom. Priešingu atveju, ką čia dar galėtų veikti Laisvosios rinkos institutas, nusitaikęs ir į valstybės miškus, arba Lygių galimybių institutas, už lyčių degradavimą reikalaujantis privilegijų ir lengvatų?

Šiandien jau galima pasakyti, kodėl buvo sabotuotas nacionalinės pilnavertės valiutos įvedimas, ilgą laiką leidžiant viename katile plaktis rusiškam rubliui, amerikoniškam doleriui ir lietuviškam talonui: šioje mikstūroje virė didžiuliai asmeniniai pelnai bei valdžios laiminamos ir palaikomos įmonės, formavusios naują – korporatyvizuotą ir monopolizuotą Lietuvos peizažą, sau naudingais kanalais ir pylimais pakoreguojamą kiekvienos naujos valdžios.

Šiandien jau taip pat galima pasakyti, kodėl nebuvo įvykdyta nei vadinamoji dekagėbizacija, nei desovietizacija, kodėl pasitenkinta tik parodomaisiais procesais – visuomenę suskaldžius į patriotus ir komunistus buvo galima separuoti tinkamus iš abiejų pusių žmones privatizuotam Lietuvos valdymui ir tokiam valdžių nutolimui nuo tautos, kuriam visiškai tiktų Dunlapo pateiktas apibrėžimas: valstybės akcijos – ne jūsų akcijos, todėl mūsų reikalas, kur mes eisim ieškoti pelno.

Ir nuėjom. Nebeturėjome kur kitur eiti: buvome nudrengti. Nuėjome, kur siūlė kokias nors paramas. Tam tikram metui. Už išskerstas karves. Nedirbamus laukus. Supjaustytus laivus.

Zygmuntas Baumanas, iš Lenkijos kilęs ir Londone reziduojantis sociologas, su panieka aprašo postkomunistinę erdvę. „Čia buvo pilna keistų veikėjų. Buvo negirdėtų etninių mažumų, buvo senų ir naujų valstybių, besiveržiančių iš federacinių narvų, į kuriuos jas prieš jų valią buvo uždariusi dabar jau nebeegzistuojanti komunistinė supervalstybė, tačiau besiveržiančių tik tam, kad atgautąją sprendimų priėmimo laisvę panaudotų politinei, ekonominei ir karinei nepriklausomybei ištirpdyti Europos rinkoje ar NATO sąjungoje“.

Tai – tiesiogiai apie mus.

Gerai, kad bent paaiškina, kodėl mes pasidarėm tokie apgailėtini! „Karinis, ekonominis bei kultūrinis valstybės – kiekvienos valstybės autarkiškumas, tiksliau, jos sugebėjimas pačiai išsilaikyti liovėsi būti gyvybinga siekiamybė. Norėdamos išsaugoti pajėgumą palaikyti įstatymą ir tvarką, valstybės turėjo siekti sąjungos ir savanoriškai atsisakyti vis didesnės savojo suvereniteto riekės.“

Palikimas

Šiandien mes – Europos Sąjungos valstybė. Valstybė narė.

Pripažindami šį faktą visa jo apimtimi ir reikšme – kaip naują Lietuvos valstybės juridinį statusą, mes kitaip – autentiškiau – suvokiame Lietuvos subjektiškumą.

Kokia po dvigubos – rytietiškosios, ir vakarietiškosios – pertvarkos Lietuvos kaip pasaulyje veikti galinčio subjekto materialioji galia?

Savo nesibaigiančiose reformose mes netekome daugiau žmonių, negu jų žuvo miškuose Kare po karo, emigravo ir buvo deportuoti tremtin.

Atsivėrus sienoms jau Sąjungoje, populiacijos netektis padvigubėjo. Valstybės skola šiemet sieks 37 mlrd. litų. Neturim nė vieno nacionalinio nuo užsienio kapitalo nepriklausomo banko.

Net auksas išvežtas užsienin. Rengiamasi atsisakyti lito. Valstybės turto – liekanos.

Lietuvoje šeimininkauja (tiksliau – savivaliauja) užsienio kapitalistai, tokie kaip prancūzų šilumininkai, danų kiaulininkai ir lenkų naftininkai.

Prarastas svarbiausias elektros energijos šaltinis – Ignalinos atominė.

Pensijos – mažiausios Europoje, Sodra bankroto situacijoje, o privačius pensijų fondus valdo Skandinavijos bankai. Ir t. t., ir pan.

Jeigu pripažintume naują Lietuvos juridinį statusą, turėtume teisę aiškiai žinoti, ką pagal suvereniteto apribojimo laipsnį į Europos Sąjungos įmonę mūsų valdžia įnešė ir ką turim gauti – tautos savivokai ir saviįtaigai tai neišvengiamai būtina.

Kur jūs tokius sąvadus žmonių kalba surašytus galite rasti?

Nerasite. Nes to jums žinoti ir nedera.

Ne jūs esate ES kompanijos akcininkai – akcininkai yra mūsų valdžios, kurias mes išrenkame tam, kad jos mūsų nepaisytų, o mūsų europarlamentarai, karališkai apmokami už tai, kad tuščiai virpina orą tai Briuselyje, tai Strasbūre, nesikištų į Europos Komisijos direktyvas Lietuvos erdvės ir teritorijos efektyvesnio eksploatavimo klausimais bei padėtų veržti diržus pensininkams, ligoniams, studentams, vaikams – mums nežinia iš kokių resursų finansuotis paliktoms humanitarikos sritims.

Ar galim turėti vilties, kad mūsų padėtis Europos Sąjungoje kada nors pasikeis?

Europos Sąjunga yra ne tik „dviejų greičių“, bet ir „dviejų lygių“ – turtingųjų šalių ir neturtingųjų šalių (nebūtinai iš Vidurio Europos) sąjunga bei turtingųjų žmonių prieš turtinguosius (vieni vadinami sėkmingaisiais, kiti – nesėkmingaisiais) sudaryta sąjunga.

Liaupsės dabartinei Lietuvos vyriausybei, atimančiai lėšas iš socialinei rūpybai ir kultūrai skiriamų jau ir iki tol drakoniškai menkų asignavimų, rodo elitų tarptautinės sąjungos principinį priešiškumą ir abejingumą bendruomeninės paramos reikalaujantiems žmonėms.

Pasiteisinimas vienas: nesubalansuotas nacionalinis biudžetas gali pakenkti euro funkcionalumui. Kad šio „funkcionalumo“ paskirtis – Europos elito supergerovės garantavimas – arba šiandieninio elito socializmas, – apie tai kalbantieji akimirksniu nurašomi į marginalus, o greitai ir čia, Lietuvoje, bus teisiami už vadinamąsias „piktas kalbas“.

Šiokios tokios vilties teikia bendra kapitalizmo sistemos krizė, parodžiusi spekuliacinio kapitalizmo ribas (vadinamųjų finansinių burbulų sproginėjimas) ir vis garsesni balsai apie valstybių reguliuojamojo vaidmens atgaivinimą.

Tačiau kol įmonė nebus juridiškai pririšta prie vietovės, kol jos tikslas tebebus kuo greitesnis ir kuo didesnis pelnas, o sociumų dalia – įmonės palikta tarša ir šiukšlės šiai išsidanginus kur pigesnė darbo jėga – padėtis esmingiau nesikeis.

Padėtis pasikeis nebent su Europos Sąjungos pabaiga.

Atrodo, Viešpats ir vėl skyrė mums ištverti totalitarinę žiemą. Tačiau iki naujojo lemiamo momento turime išgyventi. Ir išgyventi ne kaip emigrantai net savo tėvynėje, o kaip čia, Lietuvoje, gyventi ir savo bendrabūvio problemas spręsti norinti ir sugebanti tauta, bent jau bendruomenė. Su ribotu suverenitetu, negailestingai drengiama, bet dar nepasiduodanti. Bent jau ne visuotinai norinti pasiduoti.

Tad kol dar galim kalbėti viešai, turime sutarti, kad – nepaisant visų lygių valdžių pastangų mus parduoti, išduoti ar net vienokiais ar kitokiais būdais mus likviduoti, turime rasti, kaip:

1. Atkurti konstitucinį valstybės nuosavybės institutą, garantuojantį valstybės apsaugą nuo bankroto.

2. Sukurti nacionalinį investicinį ar kitą panašų banką, leidžiantį vykdyti lokalinę pinigų politiką.

3. Sukurti pridėtinę vertę duodančių prekių gamybą, garantuojančią minimalią valstybės piliečių socialinę apsaugą.

4. Garantuoti realų pragyvenimo lygį atitinkančias socialines išmokas.

5. Apsaugoti lietuvių kalbą, raštą ir visą kultūrą.

6. Atkurti švietimo dvasinę paskirtį.

7. Remti vaikus auginančias ir ugdančias motinas.

8. Atkurti nacionalinei gynybai tinkamą kariuomenę.

9. Sutelkti politinį potencialą, galintį konsoliduoti visuomenės veiksmus į nacijos išsilaikymą riboto suvereniteto sąlygomis.

Tai nepaprastai sunkūs, didelių darbų ir aukų reikalaujantys uždaviniai. Tačiau visa tai turi tikslą – išsilaisvinimą iš bet kokių iliuzijų, dvasinį subrendimą ir grįžimą namo – Lietuvon – būtine to sugrįžimo Lietuvon prasme.

Nacionalinė valstybė su tauta, visapusiškai atakinga už jai patikėtos Žemės gabalo gyvybingumą, yra būsimojo pasaulio sutvarkymo raktas.

Kad tas procesas tikrai prasidėtų, pirma, turime atsisakyti melo apie savo laisvę ir nepriklausomybę, nes ir laisve, ir nepriklausomybe mes naudojamės ne pagal savo, o pagal anoniminių superkapitalistų valdomos laisvosios rinkos mums primestus tikslus ir būdus.

Antra, už tokį klaikų nepriklausomybės praradimą turim nustoti kaltinę save kaip tautą: esama pardavikų, išdavikų ir masės abejingų viskam, išskyrus savo juslių patenkinimą, tačiau tauta kaip visuma turi didžiulį energijos potencialą ir gali nuversti kalnus.

Niekada neužmirškim: tauta, kad ir nedidelė, gali būti didi.

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 12 Kov 2010 15:28

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Kiek nepriklausomoje Lietuvoje liko nepriklausomybės?

http://www.balsas.lt/naujiena/379092/ki ... lausomybes

2010.03.12 08:11

Ar nepriklausoma Lietuvos Respublika - jau istorija? Koks mūsų juridinis statusas įstojus į Europos Sąjungą? Ar mes jį suvokiame ir mokame pasinaudoti? Ar yra vilties, kad mūsų padėtis Europos Sąjungoje kada nors pasikeis? Ir kas turėtų reguliuoti šitą padėtį?

Apie tai ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO inicijuotoje diskusijoje kalbėjosi buvęs vyriausiasis euroderybininkas, parlamentaras Petras Auštrevičius, parlamentaras Egidijus Vareikis, ekonomistas Povilas Gylys ir filosofas Romualas Ozolas. Diskusiją moderavo žalgirietis Gediminas Jakavonis.

R.OZOLAS: Aš problemą formuluoju taip: ar Lietuvai galioja teisė? O jeigu ji galioja, tai ar galioja Europos Sąjungos teisės ir Lietuvos Respublikos, įstojusios į Europos Sąjungą, teisės susidūrimo konservencijos.

Ar pripažįstama tai, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos, kurią aš vadinu antrąja respublika, juridinė padėtis yra sėkmingai pasikeitusi. Pagal tai, kaip postuluojama Europos Sąjunga konstituciniuose aktuose, Europos Sąjungos teisės viršenybė yra aiškiai nurodyta.

Labai aiškiai nurodyta Europos Sąjungos pilietybė, pabrėžiant, kad ji yra papildomoji nacionalinei teisei, tačiau egzistuoja toks entuziastų sambūris, gana smarkiai finansuojamas, kuris turi pasiekti agituodamas piliečius, kad būtų referendumas ir kad būtų pakeista - kad nacionalinė pilietybė yra papildomoji. Tai atsiprašau... Man šitai labai svarbu, nes, mano galva, juridinės kolizijos suvokimas galėtų padėti Lietuvai geriau tvarkytis ir viduje, ir išorėje.

Išore aš laikyčiau ir tą pačią Europos Sąjungą, ir pasaulį per Europos Sąjungą. Noriu pabrėžti, kad aš nekvestionuoju Lietuvos Respublikos piliečių referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą, nors manau, kad referendumas juridiškai tikrai buvo nešvarus. O kai kuriais aspektais - ir neteisėtas. Bet piliečių valia yra tokia, o teisininkų ir politikų reikalas yra aiškintis, kas iš to išplaukia.

P.AUŠTREVIČIUS: Tačiau su gerbiamu R.Ozolu diskutuočiau, kad nepriklausoma Lietuva vis dėlto yra trečioji respublika. Aš vis dėlto imu Žečpospolitą kaip pirmą, prieškario - antrą, dabartinę - trečią. Man istorinė gradacija krinta į akis.

Kitas dalykas, iš tikrųjų tarptautinių sutarčių ir apskritai kaip tokia sąvoka, atėjusi po Antrojo pasaulinio karo ir nustačiusi labai aiškius gyvenimo dėsningumus, pareikalavo tam tikrų susitarimų tarp pačių valstybių. Tarptautinės sutartys yra viršesnės už nacionalines, bet be tų tarptautinių sutarčių nebuvo galima gyventi.

Europos Sąjunga yra iš tiesų labai specifinis darinys - negali jos vadinti tipine tarptautine organizacija. Tai yra nusprendusių tam tikrus reikalus tam tikru mastu tvarkyti bendrai valstybių sąjunga, kuri mato savo veiklos perspektyvą ir mano, kad pastangos tose bendros veiklos srityse duoda nepalyginti daugiau rezultatų ir pateisina lūkesčius geriau nei veikiant atskirai.

Mano asmeniniu įsitikinimu, narystė Europos Sąjungoje mums yra klasikinis Lietuvos jungtinės valstybės atsakymas į itin sustiprėjusią globalizaciją. Tai nebuvo izoliacija. Tai buvo labai racionalus atsakas į globalizaciją ir grįžimo į Europą, arba europeizacijos, rezultatas. Nematau čia jokio prieštaravimo, tiesą sakant, nei dėl mūsų tautos apsisprendimo, nei dėl gyvensenos pasirinkimo. Nes Europa mums yra natūralus gyvenimo arealas ir politinio vyksmo laukas. Man atrodo, mes turime galimybę rinktis ir integracijos greitį, ir integracijos kryptį, todėl čia galime diskutuoti, galime rinktis geriausią sprendimą, bet principinio gerbiamo R.Ozolo suformuluoto prieštaravimo nematyčiau.

P.GYLYS: Mes gyvename globalizacijos amžiuje ir atkuriant valstybę buvo didžiulis neapibrėžtumas. Saugumo problema darosi vis sunkesnė ir sudėtingesnė. Anksčiau buvo klasikinės grėsmės, karinės, dabar grėsmių yra kur kas daugiau. Tad mūsų integravimasis į tarptautines struktūras mums pirmiausia svarbus saugumo prasme. Daugeliu požiūrių, ne absoliučiai, bet mes čia esame saugesni.

Kitas dalykas - jeigu eini į sąjungą, kitaip tariant, į santuoką, tik šiuo atveju, atleiskit, tai yra poligamija, tai prarandi savo suverenitetą. Kaip ir kiekvienoj santuokoj, eini iš vienos būklės - iš formalios laisvės - į tam tikrą nelaisvę ir iš to turi laimėti, gauti naudos.

Tada kyla klausimai: ar per tą laiką, kai esame įstoję į Europos Sąjungą, mes pasiėmėme iš tos santuokos tai, ko mums reikia, ar toje santuokoje tapome žmonėmis, kurie yra nustumti į pakraščius, su kuriais nesiskaitoma, kurie nemoka pareikšti savo pozicijos, apginti savo nacionalinio intereso, jį aiškiai ir artikuliuotai pirmiausia suformuluodami Europai? Čia, aš manau, mes pasirodėme silpnai.

E.VAREIKIS: Man visa R.Ozolo mąstymo tėkmė yra tokia: aš turiu idealą, tas idealas nesirealizuoja, vadinasi, viskas yra blogai. Arba idealas, arba niekas.

Aš noriu pasakyti, kad jokios Lietuvos Respublikos niekas nenukariavo. Tiek pirmoji Žečpospolita, tiek antroji respublika buvo paimta. O kodėl jos nesugebėjo apsiginti? Matyt, nebuvo tiek idealios. Ne tik rusai čia kalti - kalčių yra visokių. Nebuvo viskas taip jau idealu.

Aš iki šiol manau, kad didelė prieškarinės Lietuvos klaida buvo absoliutus neutralitetas: nieko nesmerkia, gyvena patys sau, o kas aplink vyksta - neįdomu.

Paklauskim, kiek apskritai Lietuvoje yra tos Lietuvos? Aš dažnai apie tai kalbu su savo studentais. Mūsų raidės lotyniškos, skaičiai - arabiški, šventės - krikščioniškos, teisė - romėniška, elekros energija - 220 voltų... Tai dabar ar labai būtų lietuviška, jei mes Lietuvoje padarytume 160 voltų? Arba įsivestume kalendorių nuo paskutinio ugnies užgesinimo? Ar nuo to mes tapsime lietuviškesni? Manau, ne. Tai yra viena iš mūsų mąstymo klaidų.

Man labai nepatinka, kai žurnalistai ar net politologai manęs klausia - tai tu labiau lietuvis ar europietis? Vadinasi, šias dvi sąvokas mėginama supriešinti. Mat jeigu tu lietuvis, tai turi paneigti tai, kas europietiška. Kodėl Nyderlandų gyventojas, vokietis ar belgas tai tapatina, o mes būtinai priešiname? Man atrodo, kad čia kartais įsiveliame į bereikalingą aiškinimąsi, kur jokios problemos nėra.

Aš, tiesą sakant, net nežinau, ką Lietuva per tuos dvidešimt metų padarė prieš savo valią? Atsisakė ko?

P.GYLYS: Žinom - daug ko.

E.VAREIKIS: Tai pasakykit, ką ji padarė prieš savo valią! Ar tik jums atrodo, kad padarė prieš jūsų valią, o ne prieš savo valią kaip valstybė? Manau, 1990 m. pasakėme, kad mes norime būti NATO šalis, norime būti Vakarų Europos valstybė. Praėjo dvidešimt metų, mes Vakarų Europos valstybė ir esame.

Gal ta Vakarų Europos valstybė nėra tas idealas, kurio mes norėjome, bet tai yra tas idealas, kuris mus ten įstatė. Mes nedaug ką kita galėjome rinktis. Na, pavyzdžiui, Moldovos statusą arba Albanijos... Bet tada mes pasakėme - visi tie statusai blogi. Dabar mes esame Europos Sąjungoje ir pagal savo natūralią būseną mes tą valstybę ir kuriame. Niekas netrukdo, eikim į gatvę, renkim referendumą - stojam į Rusiją!..

Savo viduje mūsų valstybė tikrai yra netobula, bet ką mes paskelbėme 1990 m., tą per dvidešimt metų ir padarėme. Aš nematau čia didelės bėdos ir nematau nepriklausomybės praradimo.

P.GYLYS: Ką mes padarėme prieš savo valią? Aš performuluočiau klausimą kitaip: ar mes per tuos dvidešimt metų bandėme suformuluoti, koks yra mūsų tautos valios turinys? Ar buvo tvirta, atvira ir argumentuota diskusija?

Taigi kada mes pasielgėme prieš savo valią? Mažeikių atidavimas amerikonams. Tiesa, tai buvo prieš stojimą. Tačiau dabar turime pavyzdį dėl Ignalinos atominės jėgainės. Čia mes irgi savo valios nesuformulavome, neturėjome aiškios pozicijos ir tikrai nebuvo rimtos diskusijos.

Aišku, gudrus pasidarai po laiko. Prisipažinsiu - aš irgi tada nesugalvojau. Bet kur mūsų politinis elitas, kur politologai? Gal jie nuneigs, bet aš užduosiu klausimą: jeigu mes nebūtume iš karto ratifikavę Europos Sąjungos Lisabonos sutarties, tai galbūt mes būtume turėję naują derybinę poziciją dėl atominės - ar mes supratome, kad turime tokią galimybę?

Ne, mes kaip pionieriai viską patvirtinome. Ką mums tai davė? Kaip sakant, šypsenas Europoje. O kodėl nepažiūrėjome į situaciją? Juk lenkai pažiūrėjo, airiai pažiūrėjo... O ką, nebuvo galima ramiai atsisėst ir pagalvot? Čia yra aiškūs tautos valios formulavimo dalykai - ar tauta formuluoja, ar neformuluoja savo bendruosius nacionalinius poreikius.

Deja, mes ir toliau darome tą patį. Dabar - euras. Tai yra ne tik ekonominis, bet ir teisinis klausimas. Jeigu mes einame į euro zoną, tai iš karto galutinai netenkame monetarinės politikos instrumento. Mes ir dabar jo neturime, bet tada mes jau jo neteksime galutinai.

Graikijos pavyzdys rodo, kad euro zona nėra tas rojus.

Pasirodo, Europos centrinis bankas negali konkrečiai padėti Graikijai. Jis gali padėti tik visai euro zonai. Nėra fiskalinės politikos centro - aš ekonomistas, tai tą suprantu, bet niekam neįdomu. Ėjimas į euro zoną nėra toks paprastas dalykas, tai yra dar vieno suvereniteto praradimas. Ką mes už tai gauname? Tai užduokite klausimą ir kalbėkime apie tai.

R.OZOLAS: Jeigu dabar nori eurą iš tiesų padaryti veikiančia valiuta, tai turi įvesti visoms valstybėms vienodus mokesčius. Galų gale tai nėra mano paties nuomonė, tai yra Europos Sąjungos ekspertų nuomonė - reikia kurti bendrą Europos Sąjungos iždą, kuris galėtų skirstyti pinigus pagal tą bendrą mokesčių sistemą.

Nuo to prasideda ta vadinamoji paslėpta integracija, kuri veda į tolesnį nepriklausomybės praradimą ir totalitarizaciją net pačios Europos Sąjungos galbūt prieš jos sumanytojų ir pradininkų valią. Sistema veikia jau savarankiškai - ji diktuoja pati, o ne politine valia.

Kai žiūriu į Lietuvos socialistinės respublikos Konstituciją, Stalino Konstituciją, kuri mums buvo nuleista, tai štai, Stalino Konstitucijoje: „TSRS įstatymai yra privalomi Lietuvos TSR teritorijoje“, „kiekvienas Lietuvos TSR pilietis yra TSRS pilietis“. Europos Sąjungos Konstitucijoje: „kiekvienas valstybės narės pilietis yra sąjungos pilietis“. Ar labai skiriasi formuluotės?

Stalino Konstitucijoje: „visų kitų sąjunginių respublikų piliečiai naudojasi Lietuvos TSR teritorija vienodomis teisėmis su Lietuvos TSR piliečiais”. Europos Sąjungos Konstitucijoje: „teisė į laisvą asmenų judėjimą ir teisė apsigyventi valstybių narių teritorijoje”.

Kaip aš matau, pamažu demokratiniais metodais šita fundamentalioji Europos Sąjungos teisė keliama į struktūras ir pervedama į valdymo sistemą - kaip aš galiu būti tikras, kad galų gale tos formuluotės, kurios yra Europos Sąjungos Konstitucijoje, netaps formuluočių buvusių LTSR ir TSRS Konstitucijoje turiniu. Niekuo.

Tai todėl aš kalbu apie labai aiškų suvokimą - kur baigiasi mūsų respublikos teisė ir prasideda Europos Sąjungos teisė? Kad bet kuriuo momentu tai įžvelgtume, kad tai mums nenaudinga, mes galėtume pasipriešinti tam totalitarizacijos bandymui. Taip pat ir ieškodami sąjungininkų, panašių ir į mūsų valstybės gyvenimą.

P.AUŠTREVIČIUS: Tie palyginimai, kuo kas skiriasi, tai, žinote, klasikinis ginčas tarp diktatoriaus ir demokrato. Žinote, ir tie turi Parlamentą, kilnoja rankas ir visa kita, bet reikia išsiaiškinti vidų. Tada ir paaiškėja tie fundamentalūs skirtumai, kurie, atsiprašau, iš esmės neleidžia lyginti tų dalykų arba leidžia tai daryti formaliai. Manau, mes kalbame apie turinį, giluminius reikalus ir nesileidžiame į tokią filologinę fikciją. Taip, diktatoriai yra pasisavinę daug žodžių – „tautos valia“, „tautos pasirinkimas“, „nacionaliniai interesai”, tačiau mes žinome, kas už to slepiasi.

R.OZOLAS: Ar jūs manote, kad juridinės formuluotės yra filologinės fikcijos?

E.VAREIKIS: Diktatoriškuose režimuose - taip.

Jeigu imame taip formaliai lyginti, kas yra Stalino Konstitucija, kas yra siūloma Europos Sąjungoje, tai turime pripažinti, kad visa tai veikė, mes jomis naudojomės, ir jeigu sakote, kad tai yra tas pats, tai reikia suprasti, kad žodis „sąjunga“ reiškia tą patį. Bet mes žinome, kad tai reiškia ne tą patį. Baikim vieną kartą šituos juokus, kad Europos Sąjunga yra tas pats, kas Sovietų Sąjunga. Na pažiūrėkit, kokia buvo Sovietų Sąjunga - kokia buvo mūsų vėliava, kam atstovavo mūsų sportininkai, kokius mes pasus turėjome ir t.t.

R.OZOLAS: Kiekviena sąjunga nėra nepriklausomybė.

E.VAREIKIS: Sakyti, kad kiekviena sąjunga nėra nepriklausomybė, kaip tik ir yra filologinė fikcija - apie ką P.Auštrevičius ir šnekėjo. Sąjunga yra tai, kokį turinį mes suteikiame tam žodžiui. Lyginti konstitucijas ir sakyti, kad čia tas pats, - nepykit, bet čia yra kabinėjimasis prie žodžių.

Kam mes čia vieni kitus gąsdiname ir žinome, kad meluojame, kad Europos Sąjunga yra kažkoks sąmokslas. Niekas nenori ten mūsų apgaudinėti ir mes patys savęs neapgaudinėkime. Europos Sąjungos Konstitucija, tiesą sakant, nebuvo taip jau blogai, kaip dabar visi gudrūs apie ją kalbėti. Taip, nebuvo ten taip gerai, bet nereikia sakyti, kad ir taip blogai.

Sakot, neaiškus tautos valios turinys. Tautos valios turinys ir pasireiškia per demokratijos procesą - tauta renka Parlamentą, tas priima įstatymus, tai ir yra tautos valios turinys. Mes juk negalime dėl kiekvieno įvykio daryti referendumo. Ir dėl tos pačios Ignalinos - buvo laikas, kai lietuviai galėjo atsigulti pilvais, kad tik ją uždarytų. Ar ne tautos valia buvo sustabdyta modernesnio reaktoriaus statyba, sudeginti ketvirtojo reaktoriaus projektai? Tada lietuviai norėjo griauti tą monstrą kuo greičiau, dabar praėjo dešimt metų ir tas monstras pasidarė labai mylimas...

Ne Briuselis skiria vyriausybes, kurios pardavinėjo Mažeikius. Būkit ramūs, patys balsavot - aš nežinau, ar tuometiniai rinkimai buvo kuo nors nelegalūs ar amoralūs, ar dar kokie... Vyriausybė buvo bloga, bet rinkimai gerai. Ir ne Briuselis liepė viską parduot.

Mes patys sau užsikrauname tokio smulkaus ūkininko filosofiją, kad viskas velniop, svarbu, kad mano ūkyje gerai. Palaukim, pažiūrėkim, o gal praeis vėtra, bet kai vėtra nepraeina, tada visi kalti, tik mes ne...

P.GYLYS: Aš nesakau, kad 1990 m. mes padarėme blogą žingsnį. Ne, mes padarėme gerą žingsnį. Klausimas, kaip mes elgėmės po to, ar buvome pakankamai išmintingi saugodami savo nacionalinį interesą? Ar atgavome galimybę laikyti tautinius, nacionalinius reikalus? Daug pavyzdžių yra atvirkštinių...

Aš matau du dalykus, kurių nereikėtų painioti - nutautinimas ir išvalstybinimas šitos teritorijos. Šiuo metu vyksta nuvalstybinimas, išvalstybinimas. Mes praktiškai einame keliu, kai vis daugiau viešojo intereso atiduodama į privačias rankas.

Valstybė reikalinga tam, kad spręstų bendrus klausimus, taip pat ir tautinius klausimus - švietimo, universitetų, sveikatos apsaugos ir t.t. Aš matau didelį pavojų tos individualistinės filosofijos, kuri dvidešimt metų nepriklausomai nuo buvusios valdžios yra diegiama lietuviui. O individualistinėje filosofijoje valstybei vietos nėra. Ji yra blogis. Ir mes dvidešimt metų nuosekliai tai naikiname. Tai gerai, kad žmogui įgimta savybė suprasti, kad jis nėra grynas individas, kad yra didieji tautos reikalai, kuriuos reikia spręsti.

Ko mes dar nepaminėjome, tai kreivos globalizacijos. Antiglobalistai dažniausiai nėra prieš globalizaciją - jie yra prieš kreivą globalizaciją, kai ne Europos Sąjunga, o korporacijos diktuoja nacionalinėms valstybėms.

Lietuviškas kontekstas: ar išdrįstų koks nors politikas stoti prieš bankus? Retorinis klausimas. Vadinasi, nacionalinė valstybė nedrįsta.

Tad nereikia sakyti, kad yra demokratija ir yra reprezentuoti linkę žmonės Parlamente. Jie yra tiek valstybininkai ir politikai, kiek jie atstovauja nacionaliniam interesui. Jeigu jie atstovauja tik savo interesui ar grupei, tai jie nėra politikai. Mes turime degradaciją ir šitos politinės klasės apskritai.

Mūsų elitas yra degradavęs, nes nesuvokia nacionalinio intereso ir nesudaro sąlygų tai aptarinėti. Tada vyksta neprikausomybės netekimas vogčiomis. Žmonės to nemato, nes valstybės nepačiupinėsi. Štai stalą iš čia išneši - tai bus visiems matoma, o kas valstybėje vyksta, tai yra nematoma materija.

Kad ir kaip ten būtų, Europos Sąjunga teisine ir moraline prasme yra viena geriausių pasaulyje. Su visai trūkumais. Kitaip sakant, toje Europoje dar gali pamėginti rasti teisybę. Tuo ji skiriasi nuo stalininės sąjungos. Bet ar mes pasiimsim šitą teisingumą? Tai priklauso tik nuo mūsų.

R.OZOLAS: Aš tą ir noriu pasakyt, bet jūs visiškai nenorite klausyti ir išsiaiškinti, kur mūsų galimybės baigiasi. Mes ten jau žiūrime, ką mums duoda ir kur mūsų galimybės yra - ką mes patys galime pasidaryti arba esant galimybei pareikalauti.

Tai išryškėja tiktai tada, kai tu labai aiškiai pasakai - Lietuvos suverenitetas šiandien yra ribotas, jis baigiasi ties ta ir ties ta vieta. Ar mus tai tenkina? Jeigu tenkina, tai mes užsiimame kitomis veiklomis ir negalandame dantų.

Svarbiausia yra tai, kas mūsų netenkina - ar mus tenkina žemių perpirkimas, kuris dabar labai sparčiai vykdomas ir neaišku, kuo pasibaigs? Ar mus tenkina dabar pradėtas Lietuvos laisvosios rinkos instituto valstybinių miškų išparceliavimo procesas? Ar mus tenkina šita emigracija, kuri iš esmės yra socialinės įtampos pašalinimas vietinei valdžiai ir prilygsta pokarinėms deportacijoms ir t.t.? Ar mus tenkina mūsų kariuomenės pavertimas samdomąja armija?

P.AUŠTREVIČIUS: Jeigu jūs kaime pradėtumėt tokią diskusiją, kokią mes čia varinėjam, tai gautumėt per padus botkočiu ir pasakytų - jūs nusiraminkit, atšalkit ir rimtai pašnekėsim. Ne dėl to, kad Europos Sąjunga juos maitina ar papirkinėja. Ji paprasčiausiai suteikia kitokias galimybes. Mes paprasčiausiai išėjome į kitokius vandenis, kurie galbūt yra banguoti, kurie nėra ramūs, bet nejaugi mes manome, kad ateitis su naryste garantuota ir nebus jokių krizių? Atvirkščiai!

Kodėl lietuviai šalinasi tos valdžios? Kodėl, profesoriau, jūs sakote, kad lietuviai atsisakinėja valstybės? Ne valstybės jie atsisakinėja, o valdžios. Nes vietinė valdžia nedaro visko, kad žmogus jaustųsi saugus ir orus. Skirkime valdžią ir valstybę. Tai yra didžiulė bėda, kad per tokias krizes tokiose mažose valstybėse atsiranda nepasitikėjimas valstybe.

Nenorėčiau prieiti prie tokio nepriklausomos valstybės vaizdo, kad nepriklausoma valstybė - tai ta valstybė, nuo kurios niekas nepriklauso. Tokia mes galime visada tapti. Taip, mes negalime nuvertinti visų dalykų, taip pat ir to, kad mes esame tik trys milijonai tarp penkių šimtų milijonų Europoje. Bet turėdami susitarimą, kad mes savo suverenitetą ne atiduodame, o juo pasidalijame, gaudami kitų valstybių suverenitetus, žiūrėdami į tas politikas, kurias mes kartu ES valdome pagal sutartus dalykus, manau, mes turime ir pergalės šansą Europoje. Bet čia reikia vieną dalyką padaryti - nustokime tikėti biurokratine integracija. Mums trūksta politinės integracijos. Mes turime ne tik gauti išmokas, bet ir nebijoti pasakyti “ne”, kada reikia. Europa įsiklauso į argumentus, o emocijas priima bendra tvarka.

P.GYLYS: Žinote, dabar pasaulio literatūroje yra madingas toks posakis - velniai yra pasislėpę smulkmenose. Aš sutinku, kad daug velnių yra smulkmenose, bet jie yra mažiukai, o didieji velniai slypi filosofijose, strategijose, vizijose ir t.t. Ir mes nesuprantame, kad jeigu neturime vizijos arba ji yra bloga, tai šitie velniai atlieka didelį griaunamąjį darbą.

Radikalėjimas nacionaline prasme - jis iš kur atsiranda? Todėl, kad nėra normalios terpės normaliai nacionalinei raiškai, ir, atleiskit, tai yra reakcija į kosmopolitizmą, kuriam tautiškumas nesvarbu, bet svarbu globališkumas.

Didieji velniai slypi globaliame pasaulio nesupratime, tai yra individualizmas, korporacijų įsigalėjimas, nacionalinių valstybių nepagrįstas vaidmens mažėjimas. Turime šituos pavojus suvokti. Mūsų valstybė naikinama ne tankais, o per mūsų mąstyseną. Ir dėl to, kad patys nesusivokiame, ir dėl to, kad kažkas skatina. Deja, tai jau kita tema.

Parengė Ramunė HAZIR

Respublika

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/379092/ ... i-apacioje

valdas

Eurosojuzo komisariatas tiesiog supirko vietini saliu politini elita. Sovietai ji eliminavo fiziskai, eurokratai ji nupirko: skirtingos priemones, bet rezultatas tas pats - ES salyse neliko patriotiniu elitu.

valdas

Traktuoti Eurosojuzo kritika kaip samoninga kenkima gali tik aklas. Eurosojuzas dabar mums kelia ne mazesne gresme nei kele Sovietu komunizmas.

ES komisaru kosmopolitizmas, patriotizmo draudimas ("ksenofobija"), issigimimo skatinimas (kova su "homofobija"), tautu maisymas (kova su "rasizmu"), zodzio laisves slopinimas ("neapykantos kalbu" draudimas) - visa tai yra eurokratijos totalines tvarkos kurimo inagiai.

To nematyti gali tik aklas.

aras

Manau, kad vis pasisakę disputo dalyviai yra teisūs. Labai pritarčiau p.R.Ozolo minčiai.

Tikrai, išparduosime pusvelčiui žemes (ES parama žemės ūkiui tai ir skatina), privatizuosime miškus, ką įkyriai jau siūlo Lietuvos rinkos institutas, privatitinkui miškas nerūpės, jam rūpės greičiau pinigus gauti.

Neliks miškų, liks plynės, štai tada ir ateis danai, olandai, pusvelčiui supirks derlingas ir ne tik derlingas, o ir kirtavietes.

Ir bus aplink vien tik smirdinčios kiaulidės. Ir tada Lietuva tikrai taps demokratiška-kiauliška respublika.

Žygeivis - Buratinui

Buratinas
Kažkodėl Ozolo pareiškimai labai primena vieno Delfi komentatoriaus apie Lietuvos grižimo į SSSR viziją. Išstojimas iš ES ir NATO - tipo nepriklausomybė, o kas toliau? Armėnijos likimas?

Tebūnie ta mūsų nerpiklausomybė fikcija - tačiau bent pagrindinės žmogaus teisės garantuotos.
-----------------------------------------------

Nereikia iškraipyti faktų.

Nei Ozolas, nei kiti nacionalistai niekada nesakė, jog Lietuvai reikia nestoti, o įstojus - išstoti iš NATO.

NATO, žinoma, nėra gėris - ir Afganistane bei Irake tai aiškiai matome. Tačiau kol egzistuos tokios mums pavojų keliančios agresyvios imperijos kaip Rusijos imperija, tol NATO (o tiksliau būtent JAV) mums yra gyvybiškai būtina priedanga.

Visai kitas reikalas yra prakeiktasis Jievrosojuzas - jokios karinės gynybinės reikšmės jis mums neteikia (net atvirkščiai - visapusiškai padeda mūsų aršiausiam priešui - Rusijos imperijai), tačiau palaipsniui ir labai nuosekliai išsiurbia mūsų Tautos gyvybines jėgas bei mūsų gamtinius resursus, užvaldo mūsų rinkas, žemes ir miškus.

Lietuviams, kaip Tautai, tai yra mirties nuosprendis. Lėtos ir palaipsnės mirties.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Juozas Prasauskas

Pranešimo tema: NATO mums reikalingas ir tinka

Parašytas: 12 Kov 2010 19:50

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS

NATO mums reikalingas ir tinka

Mums reikalinga tik NATO, o E.S. /socialističieskie štaty evropy/ mums tik praktiška priklausomybė ir kitų primestos valios vykdymas - ypač tai matoma draudimuose plėsti mums savo gamybą, gynybinius pajėgumus.....

Reikia - būtina - išlaikyti LITĄ - ,,nes tai nematoma siena, ,.. ir neįsivedinėti jokio EURO.

Čia galėtų padaryti ir LTC savo atvirą pareiškimą TAUTAI. Laikas daryti oficialius pareiškimus, kad žmonės apie LTC daugiau žinotų.

Dėl Afgano ir Irako - jų nereikia minėti NATO kontekste, nes tai nėra NATO organizcijos, bet jos narių savarankiškas apsisprendimas - dalyvauja kas yra įkalbinti JAV.

Bet yra ir galimas karinis konfliktas tarp pačių NATO narių - ypač Lenkija yra agresyvi Lietuvos atžvilgiu.

Karo atveju - teritorinė gynyba - kategoriškai atmestina - tai yra tik valstybės užėmimo atveju, bet pralaužti linijinį frontą yra sunku - valstybė išsaugo tarptautinius ryšius ir bazes.

JvPR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 02 Bal 2010 15:14

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Romualdas Ozolas perspėja apie tautos nykimą

http://www.patriotai.lt/straipsnis/romu ... tos-nykima

ketv., 2010-04-01 15:19

Edita KARKLELIENĖ, edita@skrastas.lt

Šiaulių miesto savivaldybės salėje su gyventojais susitikęs filosofas, Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas sakė esantis spėriai vykstančių nutautėjimo ir nutautinimo procesų liudytojas.

„Mes nebeesame visiškai nepriklausomi“

Gausiai susirinkusiems šiauliečiams R. Ozolas akcentavo, kad nepriklausomos respublikos, įkurtos kovo 11-ąją, juridiškai nebėra: „Kovo 11-osios Respublikos mes nebeturime. Kovo 11-oji baigėsi 2004 metų gegužės 1 dieną, kai Lietuva pasirašė įstojimo į Europos Sąjungą sutartį. Todėl dabar esame pasimetę, nežinome, ko neturime kaip savo žemės suverenai ir ko privalome reikalauti iš tų, kurie pasiėmė didžiąją mūsų suvereniteto dalį.“

R. Ozolas neabejoja, kad jei Lietuvos žmonės, prieš įstojimą į Europos Sąjungą būtų žinoję prarasiantys didžiąją dalį nepriklausomybės ir turėsiantys paklūsti Europos Sąjungos nuleidžiamoms žaidimo sąlygoms ir taisyklėms, juos būtų buvę kur kas sunkiau prisivilioti į referendumą.

„Kai kas man sako: ko tu čia purkštauji – mes turime laisvę, ir daug kam yra visai neblogai, – sakė R. Ozolas. – Sutinku, niekada neturėjome tiek daug automobilių, tiek ir tokių informacinio ryšio sistemų, niekada taip nebendravome ir tiek nekeliavome. Taip, tai yra tiesa. Tačiau jei mes suskaičiuotume visus galinčius ir negalinčius keliauti, matematika būtų nedžiuginanti ir, ko gero, visiškai priešinga.“

Dauguma keliaujančiųjų dažniausiai iškeliauja ne degintis, o ieškoti duonos. Ką jie daro išvykę, niekas dorai ir nežino — dažniausiai viešinamos tik sėkmės istorijos, o nesėkmių – nutylimos.

„Tuo tarpu žmogaus pažeminimas, kokį ten patiria mūsų ekonominiai migrantai, yra siaubingas, – sakė R. Ozolas. – Jis siaubingesnis negu Lietuvos skurdas, nes žmogaus orumas yra kur kas vertingesnis.“

Apie tylėjimą ir išlikimą

Pats blogiausias dalykas, anot R. Ozolo, yra tas, kad mes beveik neturime jokios statistinės informacijos apie mūsų pačių padėtį. Ir ne dėl to, kad prastai dirbtų reikiamos tarnybos, o dėl to, kad reali padėtis yra sąmoningai slepiama. „Galbūt kai ko ir nebeįmanoma suskaičiuoti, nes judėjimas tikrai labai didelis.“

1990-aisiais, R. Ozolo žodžiais, lietuvių buvo 3 milijonai 700 tūkstančių, ir kalbėta: atkursim Nepriklausomybę pakviesim visus grįžti iš užsienio – juk ten jų daugiau negu milijonas. Kur jie?

Filosofas įsitikinęs: jei nykimo ir naikinimo procesai Lietuvoje ir toliau vyks taip, kaip vyksta dabar, po kelių dešimtmečių Lietuva nebeturės nė dviejų milijonų žmonių. Nebent jei per šitą laiką būtų rastas toks gyvenimo būdas, kuris leistų Lietuvoje gyventi laisvai ne tik individui, bet ir tautai.

„Jei koks pusantro milijono, na, du milijonai žmonių pasakytų: čia mūsų žemė ir mes niekur iš jos nesitraukiam ir niekad nesitrauksim, atsirastų vilties, kad Lietuva išliks kaip lietuvių tauta, bet jei ne – šansų išlikti nėra daug“, – įsitikinęs filosofas.

Apie palikimą

Tvarkydamas 1990-ųjų – 1992-ųjų savo archyvus R. Ozolas išsitarė radęs, jo žodžiais, siaubingų pokyčių, palyginus su tuo, kas buvo kalbama, mąstoma ir įsipareigota Sąjūdžio.

„Pakeitimai prasidėję vos tik mes atkūrėme Lietuvą. Štai pirmuosiuose 1990 metų dokumentuose pakitimas, atrodytų, labai labai nedidelis – vietoje Tauta įrašoma Žmogus. Tauta kaip sąvoka, kaip žmonių visuma iš politinio mąstymo pradedama eliminuoti viską sukoncentruojant aplink žmogų. Žinoma, jei tam atskiram žmogui garantuojama laisvė ten, kur aš noriu, tai bus neblogai. Tačiau kai šitaip galvoja beveik milijonas žmonių ir šiandien jų nebėra Lietuvoje, kas tada yra ta Tauta?“

R. Ozolas sakė norintis tiksliai sužinoti, kiek Lietuvos žemės šiandien yra perpirkta ir neslėpė neabejojantis, kad ši informacija sukrečianti.

Priėmimo į Europos Sąjungą sąlyga, priminė pranešėjas, buvo Konstitucijos pataisa, leidžianti bet kuriam Europos Sąjungos piliečiui bet kurioje Europos Sąjungos šalyje, taigi ir Lietuvoje nusipirkti neribotai žemės. Šitokiu būdu buvęs supirktas Izraelis. Kas bus Lietuvoje?

„Baisiausia yra tai, jog žmonėms įkalta, kad nuosavybė yra šventa – aptvėrei tvora, pririšai šunį ir niekas nepraeis, o eis – turėsi teisę net šaudyti, – svarstė svečias. – Betgi nuosavybė nėra šventa. Ji šventa tik kaip tautos žemė. Visa kita nuosavybė žmogui atiduota tik sutartimi. Ir tu, žmogau, privalai, pagal tas sutarties sąlygas ta nuosavybe disponuoti, perduodamas ją tokią pat gerą, nenugyventą savo vaikams ir anūkams.“

Trečias svarbiausias tautos buvimo garantas – kalba

„Ar galėtume pasakyti, kad šiandien kalba tebėra švari? Ir raidės kompiuterių ir mobiliųjų telefonų pataisytos. Netgi pasuose kai kurie „šviesuoliai“ š raidę jau rašo su sh, – pagiežos neslėpė R. Ozolas. – Tai jei tokiam „šviesuoliui“ nėra draudimo, parodančiam jo laisvės ribas, už kurių prasideda kenkimas tautai, kas tada lieka? Jo sąmoninimas? Deja, sąmonėja tik tie, kurie to nori. Kitaip padėtis be išeities.“

Apie šiandieną

„Dabar madinga sakyti: mes esame didžiulių naujų iššūkių akivaizdoje. Ar yra galimybė ką nors ryžtingai keisti? Kol kas ne. Kol kas visuomenė yra pasyvi, pavargusi, nuskurdinta, jai įkalta, kad bet koks dalyvavimas politikoje yra nešvarus dalykas.

Padėtis, anot R. Ozolo, keistųsi, jei žmonės imtų burtis bent jau visuomenės organizacijas.

„Procesas vyksta, bet labai lėtai, nes neskiriamos net minimalios lėšos joms išgyventi, – sakė svečias. – Maža to, jei politiškai organizacija atrodo nepriimtina ir nuo daugumos nosies nukrypstanti, apie tokią ir kalbėti nėra ko – ji net neregistruojama. Separavimas vyksta ir šitame lygmenyje. Apie tai, kad visuomeninės organizacijos galėtų dalyvauti politikoje dalyvaudamos rinkimuose, irgi bergždžios kalbos.“

Politikas sakė matantis vieną išeitį: visuomeninės organizacijos savo aktyviausius, naujus, pilietiškai atsakingus žmones turėtų siųsti į partijas, kurios yra organizacijai daugiau ar mažiau priimtinos. Dabar partijose esą susidarę senbuvių kamščiai, pro kuriuos nepraeis jokia nauja mintis.

„Ką politikai dabar turėtų kalbėti? Pirmiausia atkurti tautos teises. Žmogaus teisės dabar pavirto mažumų teisėmis“, – akcentavo R. Ozolas.

NEPRIKLAUSOMYBĖ: Romualdas Ozolas: „Net blogiausiame sapne nebūčiau susapnavęs to, ką matau šiandien. Tai nereiškia, kad mes nebūtume atkūrinėję Lietuvos Nepriklausomybės, bet kur jinai nuvesta ir kieno nuvesta?“

IŠLIKIMAS: Filosofas Romualdas Ozolas įsitikinęs: „Jei bent pusantro milijono žmonių pasakytų: čia mūsų žemė ir niekad nesitrauksim, atsirastų vilties, kad Lietuva išliks kaip lietuvių tauta.“

skrastas.lt

Komentarai Balsas.lt
http://www.patriotai.lt/straipsnis/romu ... tos-nykima

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Juozas Prasauskas

Pranešimo tema: PRITARIU ŠIAM DIDŽIAM LIETUVIŲ TAUTOS VYRUI

Parašytas: 02 Bal 2010 16:05

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS

Man belieka tik pritarti šiam gabiam politikui ir aš puikiai prisimenu Jo žodžius ,,Pinigai yra dirbtina siena,,,. Turime laikyti dar bent šitą sieną....

Prahoje vykstančiame istorikų forume perskaičiau daug kaltinimų Lenkijai, kur jinai kaltinama nuo pat 1918 m buvus labai agresyvia valstybe: sulenkino 2,5 mln. vokiečių, užėmė daug kaimynų žemių - minima, kad iš Lietuvos atėmė Seinus, ir kaltinama netgi WWII sukėlimu.

Labai agresyviai kalba Rusijos istorikai
-----------------------

Žmonės pradėkime dažniau keisti ir naudoti komentaruose -----TAUTA----LIETUVIŲ TAUTA.

.J.vPR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 8 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: