 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina
|
Kvailybė be ribų
Šaltiniai
The Brussels Journal, 2006 m. liepos 17 d.
http://www.brusselsjournal.com/node/1195
http://www.biteplius.lt/lt/2content.con ... (246618410
Dvidešimto amžiaus pabaiga ir dvidešimt pirmo pradžia paliudijo įspūdingiausią gyventojų augimą žmonijos istorijoje, daugiausia Trečiojo pasaulio šalyse. Žmonijos populiacija, 2006 metais įvertinta 6,4 milijardais, padidėja kiekvienais metais daugiau nei 70-čia milijonų. Per 60 metų Brazilijos populiacija padidėjo 318 procentų, Etiopijos – 503 procentais. Šiuo metu Etiopijoje gyvena 73 milijonai žmonių – daugiau negu Didžiojoje Britanijoje arba Prancūzijoje.
Tuo pačiu metu daugelis labiausiai išsivysčiusių šalių tiek Vakaruose, tiek Rytuose turi problemų dėl senstančios arba mažėjančios populiacijos. Didžiausia dalis – ketvirtadalis žmonijos – Europoje ir Šiaurės Amerikoje gyveno apie 1910 metus. Šiandien šių žemynų gyventojai galbūt tesudaro aštuntadalį. Pietų Korėjos gimstamumo koeficientas nukrito iki tokio lygio, kai iš vidutinės moters yra tikimasi tik vieno vaiko per visą jos gyvenimą. Jungtinėse valstijose suminis gimstamumo koeficientas vis dar tebeviršija 2, kai Didžiojoje Britanijoje per tą patį laikotarpį pakilo nuo 1,63 iki 1,74, o Vokietijoje – nuo 1,34 iki 1,37. Žemo gimstamumo problema Azijoje yra sąlygota kylančios moterų socialinės ir ekonominės padėties. Japonijoje gimstamumo koeficientas buvo 1,28, panašiai kaip Taivanyje – 1,22, ir Hong Konge – 0,94.
"Europa ir Japonija dabar yra akivaizdoje tokios demografinės problemos, kuri neturi precedento žmonijos istorijoje", sako Bilas Bacas (Bill Butz), Populiacijos informacijos valdybos (Population Reference Bureau) prezidentas.
Seniau šalys netekdavo žmonių dėl karų, ligų ir stichinių katastrofų, bet dar niekada dėl to, kad moterys nustotų gimdyti pakankamai vaikų.
Japonija pareiškė, kad 2005 metais jos populiacija pirmąsyk sumažėjo, ir kad pagal gyventojų amžių ji tapo "seniausia pasaulio šalimi". Antroji šiame sąraše buvo Italija. Kad visuomenė bent palaikytų esamą populiaciją (užtikrintų kartų kaitą), atsižvelgiant į vaikų mirtingumą ir kitus faktorius, moterys turi turėti vidutiniškai 2,1 vaiko per savo gyvenimą. Tiktai vienos Europos šalies – musulmoniškos Albanijos – suminis gimstamumo koeficientas viršijo 2. Rusijoje šis koeficientas – 1,28.
Špengleris (Spengler) Asia Times Online pareiškė, kad demografija – tai likimas: "Niekados dar mūsų žinomoje istorijoje klestinčios ir taikios tautos nepriimdavo sprendimo išnykti iš žemės paviršiaus. Tačiau europiečiai tai nusprendė padaryti. Dar 1348 metais Europą ištiko "juodoji mirtis". "Maras tada sumažino europiečių populiaciją maždaug trečdaliu. Per ateinančius 50 metų Europa dar kartą – lėta eiga – pergyvens maro demografiją, iki 2050 metų prarasdama apie penktadalį savo gyventojų".
Panaši statistika paskatino buvusį Singapūro ministrą pirmininką Li Kuan Ju (Lee Kuan Yew) pareikšti, kad "ne demokratija, o demografija taps kritiniu faktoriumi, formuojančiu vystymąsi ir saugumą XXI šimtmetyje".
Istorikas Najalas Fergiusonas (Niall Ferguson) atskleidžia, kaip islamas laimi skaičių varžybas. "Jeigu gimstamumas liks dabartiniame lygmenyje, per 50 metų Ispanijos populiacija sumažės 3-4 milijonais, Italijos – penktadaliu [maždaug 12 milijonų]. Netgi du pasauliniai karai nesukėlė tokio absoliutaus populiacijos nuosmukio". "1950 metais Britanijoje gyveno 3 kartus daugiau žmonių, negu Irane. 1995 metais Iranas gyventojų skaičiumi ją pralenkė. 2050 metais Irano populiacija gali viršyti Britanijos daugiau kaip 50 procentų. Šiuo metu kasmetinis populiacijos prieaugis Irane yra 7 kartus didesnis, nei Britanijoje".
Netgi besivystančiose šalyse, tokiose kaip greitai evoliucionuojanti Kinija, populiacijos augimas krenta, o Indijos pusiasalyje musulmonai lenkia gimstamumu indus ir kitus ne musulmonus. Mes susiduriame su staigiu demografiniu sprogimu atsilikusiose šalyse, kai daugelio iš labiausiai ekonomiškai ir technologiškai pažengusių Rytų ir Vakarų šalių populiacijas yra apėmęs sąstingis. Ši keista ir galbūt beprecedentinė situacija, kurią galbūt galima apibūdinti kaip "išlikimu mažiausiom sąnaudom", turės dramatiškus rezultatus pasauliui.
Ji jau sukėlė didžiausias migracijos bangas istorijoje, grasinančias paskandinti gerovės salas skurdo jūroje.
Leninas skelbė, kad "marksizmas turi būti paremtas internacionalizmu, kitaip jis nieko nevertas". "Darbininkų išlaisvinimas nėra nei lokalinė, nei nacionalinė, bet internacionalinė problema", rašė Karlas Marksas. Jis socializmo esmę apibrėžė kaip privačios nuosavybės panaikinimą.
Įsivaizduokim akimirkai, kad šalis gali būti traktuojama kaip jos piliečių "nuosavybė". Jos gyventojai atsakingi už jos infrastruktūros sukūrimą. Jie sukūrė jos kelius ir komunikacijos priemones, jos mokyklas ir universitetus, ligonines, medicinos paslaugas. Jie sukūrė jos politines institucijas ir išsiauklėjo gyventi tokioje visuomenėje. Argi jie neteisūs, norėdami ir naudotis savo susikurta gerove?
Pagal marksistų logiką, neteisūs.
Įsivaizduokite du tokius pačius namus, stovinčius greta vienas kito. Name "A" gyventojai per kartų kartas sukūrė tvarkingą ir veikiantį ūkį. Jie apribojo savo vaikų skaičių tam, kad suteiktų visiems tinkamą išsilavinimą. Namo "B" gyventojų ūkis yra netvarkingas, su daugybe vaikų, kurių maža dalis tepasiekė kiek aukštesnį išsilavinimą. Vieną dieną jie užsimanė persikraustyti pas savo kaimynus. Dauguma namo "A" gyventojų protestuoja, bet kai kurie iš jų galvoja, kad tai galėtų būti gera idėja. "Name A užtenka vietos daugiau gyventojų", – kalba jie. Be to, ir Amnesty International, Jungtinės Tautos bei panašūs tvirtina, kad jei namo A gyventojai išvarys įsibrovėlius, tai būtų "rasistiška" ir "prieštarautų tarptautinei teisei". Visai netrukus namas "A" pavirsta per tankiai gyvenamu, griūvančiu ūkiu – visiškai kaip ir namas "B".
Būtent taip ir vyksta šiandien Vakaruose. Europa, importuodama Afrikos ir Islamo pasaulių problemas, pati gali tapti žlungančiu žemynu.
Tvirtinimas, kad kiekvienas turi turėti laisvę kraustytis ten, kur tiktai užsimanys, o trukdymas jam atsikraustyt į jūsų namus yra "rasizmas, ksenofobija ir fanatizmas", – tai dvidešimt pirmojo amžiaus komunizmas. Ir jo padariniai turbūt bus tie patys, tiktai žymiai didesnio masto.
Komunizmas kuria skurdą, nes kuomet žmonės neturi nuosavybės, jie negali planuoti savo ateities. Jeigu jūs ir jūsų vaikai negalite naudotis savo pastangų ir darbo vaisiais, bet esate priversti žiūrėti, kaip kiti tai pasiima, jūs daugiau nebesistengsite atlikti kuo daugiau darbo arba mobilizuoti visą savo kūrybingumą pažangiai kūrybai.
Neribota imigracija iš nesėkmingų šalių galų gale sunaikins pasaulinius pranašumo centrus, kaip tai padarė ir komunizmas. Tai neabejotinai yra blogai žmonėms, prarasiantiems kažkada gerai funkcionavusias šalis, bet taip pat ilgainiui atsilieps ir visiems kitiems.
Jeigu Trečiojo pasaulio šalių gyventojai galės paprasčiausiai persikraustinėti kažkur kitur ir išvengti akistatos su savo nesėkmių priežastimis, tai atims iš jų stimulą keisti savo pačių tautas.
Daugelis proimigracionistų naudoja tokius šūkius kaip "Nei vienas žmogus nėra nelegalus", kad įrodyti, jog imigrantams, kurie pateko į šalį nelegaliai, turi būti leista pasilikti. Bet šalys, kurios neskiria piliečių nuo ne piliečių, negali ilgai išlikti.
Mantra "įvairovė praturtina" neturi jokio realaus pagrindimo faktais. Remiantis tokiu mąstymu, logiška būtų, kad impulsų ir idėjų gavimas iš tiek skirtingų kultūrų, kiek įmanoma, yra jūsų pranašumas. Tačiau, visų pirma, ne visi "kultūriniai impulsai" yra vienodai naudingi, ką gali paliudyti "garbės žmogžudysčių" skaičiaus išaugimas Vakaruose dėl musulmonų imigracijos. Ir, visų antra: Kodėl tai turėtų būti argumentas imigracijos naudai? Interneto, pasaulinės televizijos ir visuotinių kelionių tarp šalių laikais mes jau turbūt gauname daugiau informacijos ir "kultūrinių impulsų", nei pajėgiam suvirškinti.
Į arabų valstybių lygą įeina daugiau kaip 20 šalių. Ar padidėtų kultūrinė įvairovė pasaulyje, jei, tarkim, Danija būtų "arabizuota" imigracijos dėka? Jūs gautumėte dar vieną arabų šalį, tik Danija kaip tokia išnyktų. Jeigu "kultūrinė įvairovė" yra mūsų kriterijus, tuomet islamo imigracija į Europą yra katastrofa. Mes išstūminėjame ištisus amžius besiformavusias unikalias kultūras burkomis ir šariato įstatymais.
Be viso to, daugelis politikų ir intelektualų užmiršta įvertinti tai, kaip smarkiai komunikacinės technologijos pakeitė žaidimo taisykles. Kada žmonės liaupsina imigraciją, kuri vyko prieš šimtą ar du šimtus metų, jie kalba apie pasaulį, kuris jau nebeegzistuoja, kaip tie generolai, sudarinėjantys planus praėjusiam karui. Modernios technologijos reiškia, kad imigrantai gali gyventi vakarų šalyse taip, tarsi niekada ir nebūtų palikę namų: dažnai lankyti savo tikrąsias tėvynes, žiūrėti satelitinę televiziją verčiau savo gimtąja, nei šalies, kurioje gyvena, kalba, ir palaikyti ryšį su savo namie likusiais giminaičiais per internetą.
Globalizacija padarė paprastesnį nei kada anksčiau ne tik persikėlimą fiziškai į kitą pasaulio pusę, bet taip pat gyvenimą vienoje pasaulio pusėje fiziškai, o kitoje – savo mintimis. Visas šios technologinės revoliucijos implikacijas yra per sudėtinga pilnai numatyti ar suprasti bet kuriam pavieniam individui, bet jos turi toli siekiančius ir kartais keliančius nerimą padarinius į tai įpainiotoms nacijoms, ypač jei jungiamos su sąmoninga atvirų sienų politika.
Apžvalgininkas Makas Džonsonas (Mac Johnson) nurodo, kad praeityje leidimas apsigyventi Amerikoje buvo laikomas labai reta ir dosnia dovana. Šiandien leidimas apsigyventi JAV arba bet kurioje kitoje Vakarų demokratijoje "daugelio suprantamas kaip kažkas tarp pilietinės teisės ir teisės į pašalpą. Atrodo, daugelis iš tikrųjų įsitikinę, kad šeimininkų populiacija turėtų būti dėkinga jiems už atvykimą. Todėl daugelis imigrantų atvyksta kaip kolonistai, norintys tiktai susikurti kiek turtingesnę savo tėvynės versiją". Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad iki dvidešimtojo amžiaus vidurio imigracija į Ameriką vyko iš labai apriboto tautų telkinio. "Nepaisant viso Amerikos kaip didžiojo lydomojo katilo aukštinimo, jame daugiausia buvo lydomi europiečiai". "Šie žmonės jau dalijosi su amerikiečiais didžiąja kultūrinio paveldo dalimi dar prieš įkeldami koją į Ameriką".
Be to, nėra pakankamai aišku, ar JAV, Kanados ar Australijos patirtis gali būti lengvai perkelta į Europą. Šių šalių kolonizacija ir imigracija į jas buvo išties lydima smurto ir nepriimtina pagal šiuolaikines moralines normas. Išsireiškiant brutaliai: šalis tik taip gali tapti "sėkminga imigracine visuomene", jeigu vietiniai gyventojai yra nustumiami į šalį. Šiandieninėse Jungtinėse valstijose tik apie 3 % gyventojų yra kilę iš etninių amerikiečių (indėnų); visi likusieji yra imigrantų palikuonys.
Neteisinga lyginti europiečius su Amerikos europiečiais, europiečiai turėtų būti greičiau lyginami su etniniais amerikiečiais. Europiečiai yra mūsų indėnai. Kuomet europiečiai kasinėja žemėje, atverdami archeologinius radinius, jie randa jų pačių protėvių pėdsakus. Visas mūsų folkloras, kultūra ir istorija yra artimai susieta su šia žeme. Štai kodėl dabartinė imigracija gali privesti prie pilietinių karų virtinės, nes galų gale etniniai europiečiai nesitaikstys su iškeldinimu iš jų pačių šalių.
Britų apžvalgininkas Entonis Braunas (Anthony Browne), parašęs knygą "Ar mums reikalinga masinė imigracija?", parodo, kad migracijos bangos, kurių liudininkais mes esame, yra unikalios. "Kas vyksta dabar, yra ilgalaikio migracinio spaudimo, į kurį panašaus pasaulis niekada nematė anksčiau, rezultatas". "Žmogaus teisių" perversmas reiškia, kad vos tik kas nors kerta sieną, gali būti beveik garantuotas, kad galės čia pasilikti. 47 tūkstančiai nelegalių imigrantų buvo išaiškinti 2000 metais, ir tiktai 6 tūkstančiai buvo išsiųsti namo". "Prieš šimtus metų dauguma žmonių Vakaruose retai keldavos netgi į artimiausią kaimą; dabar ištisi kaimai iš Bangladešo persikelia į šiaurės Angliją".
Jis cituoja buvusią Bangladešo prezidentę Šeichę Hasiną (Sheikh Hasina), kuri 2000 m. buvo užklausta laikraščio Los Angeles Times, kaip jos šalis ruošiasi išmaitinti, aprengti, apgyvendinti ir įdarbinti savo, kaip planuojama, padvigubėsiančią iki 2050 metų populiaciją. Ji atsakė: "Mes išsiųsim juos į Ameriką. Globalizacija išsprendžia šią problemą, kadangi jūs išlaisvinate visus gamybos veiksnius, taip pat ir darbo jėgą. Visur bus laisvas judėjimas – iš šalies į šalį. Globalizacija savo gryniausia forma neturi turėti jokių apribojimų, taigi mažos šalys su didelėmis populiacijomis galės pasiųsti dalį jų į dideles šalis su mažomis populiacijomis".
Braunas taip pat prieštarauja tvirtinimui, kad "masinė imigracija yra normalus, negrįžtamas ir naudingas šeimininkų visuomenėms procesas", kaip "žalingai iliuzijai. Tiksliau sakant, dabartinė išsivysčiusių vakarų šalių, susidūrusių su milžinišku žmonių antplūdžiu, patirtis […] yra beprecedentinė ir žalinga. Procesas gali ir turi būti sustabdytas, vardan turtingos tautų įvairovės, kurią priešingu atveju jis sugniuždys". "1924 metais Jungtinių Valstijų vyriausybė priėmė įstatymus, efektyviai užverdama duris europiečių imigracijai, ir atvėrė duris imigracijai iš vargingų šalių tiktai priėmus naujus įstatymus 1965 metais. Australija pastaraisiais metais parodė, kad griežta politika gali sumažinti nelegalią imigraciją faktiškai iki nulio". "Proimigracinės kampanijos dalyviai, kurie sako Europos žmonėms, kad 'masinė imigracija negali būti sustabdyta’ perima praeities despotų, malšinusių opoziciją tvirtinimais, kad pasipriešinimas yra bergždžias, vaidmenį. Viskas, ko tereikia, yra politinė valia".
Amerikos karo istorikas ir straipsnių autorius Viktoras Deivisas Hensonas (Victor Davis Hanson) kalba apie tai, kaip masinė imigracija yra libertarinės dešinės ir multikultūrinės kairės de facto sąjungos produktas. Ekonominius libertarus galima pristatyti švedų rašytojo Johano Norbergo (Johan Norberg), knygos "Globalaus kapitalizmo gynyboje" (In Defence of Global Capitalism) autoriaus, mintimis. Pasak jo, "šiuo momentu tai yra problema, kad dešinieji palaiko vieną globalizacijos pusę – laisvą kapitalo ir prekių judėjimą, kai kairieji tuo metu linkę palaikyti kitą pusę, laisvą žmonių judėjimą". Norbergas tiki, kad imigracija jau yra tokia išplėsta, kad būtų neprotinga ją stabdyti. Nurodydamas, kad Europoje yra 15 milijonų musulmonų, 2003 m. jis pažymėjo savo straipsnyje: "Jei mes uždarysime sienas, jei mes atstumsim šią žymią mažumą, mes rizikuojam sukelti pasipiktinimą tarp etninių ir religinių grupių, ir laimės tiktai fundamentalistai". "Jeigu žmonėms leidžiama kirsti sieną kada panorėjus, jie pasiims savo idėjas, savo darbo jėgą ir įgūdžius kartu su savimi. Tai yra visiškai laisvos prekybos dalis, ir paradoksas, kad daugelis liberalų to nemato".
Japonijoje dabar – senstanti ir mažėjanti populiacija, Jemenas ir Pakistanas turi sparčiai augančią populiaciją. Ar kas nors rimtai tiki, kad japonams būtų "gerai" atverti savo duris milijonams musulmonų iš Jemeno? "Ar jūs turite kokį nors išsilavinimą?" "Taip, aš žinau atmintinai Koraną ir galiu pasakyti "Mirtis netikėliams!" dešimtimi įvairių būdų". "Nuostabu, kaip tik to mums ir trūksta Japonijoje. Ar galite jau rytoj sukurti naują plazminių TV ekranų liniją "Soni"?"
Tarp dešinio politikos sparno veikėjų dažnai pasitaiko įsitikinimas, kad tai, kas yra gerai verslo interesams, yra gerai šaliai. Tačiau problema tokia, jog tai ne visada tiesa. Dažnai Didžiojo Verslo trumpalaikiai poreikiai gauti darbo jėgos iš Trečiojo pasaulio šalių ir šalies kaip visumos ilgalaikiai interesai smarkiai išsiskiria. Jūs vis vien negalėsite konkuruoti su pigiomis prekėmis iš Trečiojo pasaulio šalių, nebent mažintumėte bendrus darbo užmokesčius iki Trečio pasaulio lygių.
Prieš keletą dešimtmečių ministras pirmininkas Li Kvan Ju (Lee Kwan Yew) suvokė, kad Singapūras niekada nelaimės pasaulinių konkurencijos varžybų remdamasis pigia darbo jėga. Vietoje to jis užsibrėžė tikslą paversti šalį aukštos pridėtinės vertės gamintoja. Tam reikėjo, kad darbo užmokesčiai būtų pakankamai aukšti, kad skatintų Singapūro verslininkus investuoti į racionalizacines (gyvos darbo jėgos taupymo) technologijas. Kad pakelti singapūriečių atlyginimus, Li Kvan Ju turėjo užtikrinti, kad vietiniai darbo užmokesčiai nebūtų numušami migrantų. Taip, jūs galite mokėti nekvalifikuotam darbininkui iš Bangladešo 400 dolerių per mėnesį. Bet tokiu atveju jūs turite mokėti dar 400 dolerių per mėnesį valstybei.
Viena nacija Europoje, įrodžiusi galinti pasiekti didelės sėkmės vystant technologijas, "Nokijos nacija" dar vadinama Suomija, kartu yra šalis su galbūt mažiausiais imigracijos mastais ES. Šiandien ši maža Šiaurės tauta didžiuojasi klestinčia modernių technologijų ekonomika, išsirikiavusia tarp labiausiai konkuruojančių pasaulyje, ir labiausiai išsilavinusiais piliečiais tarp visų pramoninių šalių. Palyginimui, kaimyninė Švedija, su didžiausia pagal gyventojų skaičių imigracija Europoje, patiria rimtą ekonomikos nuosmukį, ir, berods, vienintelis dalykas, kuris auga, yra kriminaliniai rodikliai.
Etniškai homogeniškos nacijos naudojasi "padidintu pasitikėjimu" ("trust bonus"), kuris mažina konfliktų mastą. Yra mažai įrodymų, kad kokia nors teorinė imigracijos padidinta "įvairovė" galėtų kompensuoti šį "padidintą pasitikėjimą".
Pietų Korėja ir Japonija yra tarp pasaulinių technologijos lyderių. Jos abi yra etniškai homogeniškos nacijos. Netgi Kinija, turinti žymių etninių mažumų, gali greitai tapti labiau etniškai homogeniška nei daugelis taip vadinamųjų Vakarų nacijų. Dvidešimt pirmas amžius tikrai nepasižymės "įvairovės" trūkumu, bet gali būti trūkumas veiksmingų, darnių tautinių valstybių. Vakarai tol "šlovins įvairovę", kol galbūt mūsų šalys žlugs, ir pasaulinis lyderystės centras persikels į Rytų Aziją.
Taip, tai tiesa, kad sugebėjimas pritraukti ambicingus ir talentingus mokslininkus iš kitų šalių turėjo naudos praeityje JAV, ir suteikė jai pranašumą prieš Europą. Tačiau net ir tokioje įvairioje šalyje kaip Jungtinės Valstijos "garbinti įvairovę" nėra visiškai nepavojinga. Amerikiečiai turėtų stengtis iškelti tai, kas sieja juos kartu, kitaip jie gali prabusti vieną dieną ir suprasti, kad jie išties jau nebėra visuma. Kas tuomet bus su Jungtinėmis Valstijomis?
Buvęs žymus JAV Federalinio rezervo pirmininkas Alanas Grynspenas (Alan Greenspan) per klausymus Senate yra pareiškęs: "Nors naujų technologijų išradimas iki kažkokio laipsnio priklauso nuo sėkmės, tačiau mes žinome, kad žmonių veikla reaguoja į ekonomines paskatas. Santykinis darbo rankų stygius padidina stimulą kurti technologijas, taupančias gyvą darbo jėgą, ir išties gali paskatinti technologijų vystymąsi".
Akademikas ekonomistas Robertas Routornas (Robert Rowthorn) kritiškai žiūri į tvirtinimą, dažnai kartojamą Tonio Bleiro leiboristų vyriausybės nuo to laiko, kai jinai atėjo į valdžią 1997 metais, kad "be imigracijos mes neturėsime ekonominio augimo". Pasak Routorno, "jei jūs kartojate kažką pakankamai dažnai, jums gali pavykti tuo įtikinti žmones". Nėra akivaizdžių įrodymų, kad "didelio masto imigracija atneša didelę ekonominę naudą populiacijai kaip visumai. Priešingai, visi tyrinėjimai nurodo, kad gaunama nauda artima nuliui arba patiriami nuostoliai", kadangi nekvalifikuoti migrantai su savo šeimomis dažnai užsisėda ant mokesčių mokėtojų sprando.
"Imigracija negali išspręsti nei pensijų krizės, nei senstančios populiacijos problemos, kaip jos šalininkai dažnai tvirtina. Ji gali, daugių daugiausia, užvilkinti atpildo dienos atėjimą, kadangi, savaime aišku, patys imigrantai sensta ir jiems taip pat reikia pensijų". "Didelio skaičiaus nekvalifikuotų darbininkų injekcija į ekonomiką neatneša jokios didesnės naudos didžiajai populiacijos daliai. Ji suteikia naudą tiems visuomenės sluoksniams, kurie naudojasi auklių ir namų tvarkytojų paslaugomis; ji suteikia naudą žemus atlyginimus norintiems mokėti darbdaviams; bet ji neatneša naudos vietiniams nekvalifikuotiems britams". "Nors imigracija į Britaniją vyko visada, pastarasis antplūdis visiškai neturi precedento per paskutinius amžius. Lyginant su gyventojų skaičiumi, imigracijos mastas dabar yra žymiai didesnis nei bet kuriuo laikotarpiu nuo anglosaksų ir danų invazijų laikų daugiau kaip prieš tūkstantį metų".
Routornas taip pat teisingai nurodo, kad "pabėgėliai ir kiti, gavę specialų leidimą pasilikti pagal prieglobsčio suteikimo įstatymus, sudaro tik 10 procentų imigracijos srauto į Britaniją. Daugumą imigrantų pastoviai sudaro ekonominiai migrantai kartu su savo išlaikytiniais". Paprastai tai nėra žmonės, bėgantys nuo persekiojimo.
Žmonių kontrabanda tapo vienu didžiausių ir pelningiausių verslų pasaulyje, su didelio užmokesčio reikalaujančiais profesionaliais kontrabandininkais. Norvegijoje pasitaikė atvejis, kai maždaug aštuonerių metų berniukas pasakė, kad jo motina, broliai ir seserys žuvo Kosove. Tačiau šio atvejo tyrimas atskleidė, kad šie gyvena Graikijoje. 94 procentai prieglobsčio Norvegijoje ieškotojų atvyksta be galiojančių tapatybės dokumentų. Per pastaruosius penkerius metus 50 procentų tų, kuriems buvo atsakyta suteikti prieglobstį Švedijoje, pasislėpė pogrindyje ir paprasčiausiai išnyko. O iš kitų 50 procentų, kurie faktiškai buvo išsiųsti namo, net penktadalis grįžo tiesiai atgal į Švediją vėl bandyti savo laimės.
Irane Globalios islamo kampanijos kankinių įamžinimo komitetas gyrėsi, kad siuntė potencialius savižudžius sprogdintojus į Britaniją dėl sąlyginai lengvo patekimo į Izraelį turint Jungtinės Karalystės pasą. "Jūs galvojate, kad gauti Britanijos pasą Irano piliečiams yra sunku? Kiekvieną dieną dešimtys pasų Britanijoje yra išduodama prieglobsčio ieškotojams iš Irano. Yra šimtai kitų mums prieinamų kelių, tokių kaip nelegalus įvažiavimas, suklastoti pasai, ir kt." Yra nustatyta, kad viena gauja nelegaliai per sieną į Britaniją pergabeno 100 000 imigrantų, daugiausia Turkijos kurdų. Šie ekonominiai migrantai moka nuo trijų iki penkių tūkstančių svarų sterlingų, kad būtų pervežti šiuo kruopščiai parengtu ir pavojingu maršrutu.
Keista, kad tie, kurie ragina sugriežtinti imigracijos apribojimus bendrai ir sustabdyti musulmonų imigraciją yra apšaukiami "antidemokratinėmis jėgomis", tarsi nebūtų kitokio kelio.
Jokios nacijos, neatsižvelgiant į politinę sistemą, negali išgyventi, jei jos nesaugo savo teritorinio vientisumo. Demokratija įrodė esanti puiki sistema, per laisvę skatinanti ekonominį progresą. Tačiau ar demokratija įrodys esanti pakankamai stipri nekontroliuojamos masinės imigracijos iš atsilikusių šalių akivaizdoje?
Tarp milžiniškų XXI amžiaus imigracijos bangų yra savižudiška laikytis įsikibus "pasaulio be sienų" idėjų. Šiuo metu Vakaruose, atrodo, yra susidariusi sąjunga tarp antinacionalinių kairiųjų bei libertarinių ir trumpalaikio pigios darbo jėgos geismo apimtų dešiniųjų politinių jėgų, savo kritikus apšaukianti "rasistais". Mes juos galbūt galėtume įvardinti kaip Utopijų sąjungą.
Kodėl šie Vakarų utopistai nesupranta, kad egzistuoja dar viena, konkuruojanti pasaulio be sienų utopija: Islamo Kalifatas.
Kol islamo pasaulis gali savo populiacijos perteklių permetinėti į "netikėlių" šalis, o musulmonai sudaro didžiąją dalį (kai kuriais apskaičiavimais – 70 %) pasaulio pabėgėlių, bet kokia mūsų sienų silpninimo politika tik grįs kelią mūsų šalių islamizacijai. Ir tai atsitiks su daugumos mūsų intelektualų, tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų, palaiminimu.
Maras abejiems jų namams! *
* Anglų kalbos posakis, vartojamas kalbant apie dvi lygiavertes blogybes. Čia turimi omenyje "išblukę" konservatoriai, nebesudarantys alternatyvos kairiesiems ir libertarams.
Paskelbta 10-11 22:59, komentarų: 26, autorius Miaurrr
Komentarai
http://www.biteplius.lt/lt/2content.con ... (246618410
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 01 Lap 2010 00:09. Iš viso redaguota 2 kartus.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
