 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina
|
G.Songaila, J.Vaiškūnas. Lisabonos sutartis: per greitai sutinkame
Gintaras Songaila, Jonas Vaiškūnas, http://www.DELFI.lt
2008 balandžio mėn. 29 d. 10:12
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/gso ... d=16851647
Balandžio 29 d. Seime vėl bus svarstomas įstatymo dėl ES Lisabonos sutarties ratifikavimo projektas. Pagal savo turinį iš esmės tai ta pati sutartis dėl "Konstitucijos Europai", kurią prieš beveik ketverius metus Seimas itin paskubėjo ratifikuoti.
Naujame sutarties variante jau nėra žodžio "konstitucija", nėra himno, vėliavos ir nacionalinės šventės (Europos dienos). Tačiau visa kita – išliko ir net atsirado šiokių tokių naujovių, kaip pavyzdžiui, "glaudesnio bendradarbiavimo" mechanizmas (kitaip tariant, "dviejų greičių" tvarka, kuriai Lietuvos oficialioji politika iki šiol visada priešinosi). Be to, Lisabonos sutartis nenaikina visų ankstesnių sutarčių, kaip anksčiau siūlytoji "konstitucinė" sutartis – ji tik "iš dalies" pakeičia Europos bendrijų bei ES veikimo sutartis. Tokiu būdu bandoma pasiekti, kad jos ratifikavimui kiek įmanoma užtektų nacionalinių parlamentų sprendimo (kol kas tik Airijos atstovai pareiškė, kad dėl sutarties ratifikavimo šioje šalyje bus rengiamas referendumas).
URM sekretorius Žygimantas Pavilionis susirūpino, kad prasidėjus viešai diskusijai dėl Lisabonos sutarties "Lietuvoje atsirado bandymų susieti šios sutarties ratifikavimą su Ignalinos atominės jėgaines klausimais". Šis klausimas tapo aktualus, kai praėjusį ketvirtadienį svarstant Lisabonos sutartį dvi opozicinės frakcijos pareikalavo pertraukos bei siūlė neskubėti, netgi nukeliant galimą šios sutarties ratifikavimą į rudens sesiją. Be to, dar dvi frakcijos, kurios dalyvauja valdančioje koalicijoje, jau pareiškė, kad reikėtų susieti Lisabonos sutarties ratifikavimą su derybomis dėl Ignalinos AE uždarymo termino atidėjimo.
Priminsime, kad į Lietuvą atvykęs ir Seime tuo metu kalbėjęs Europos parlamento pirmininkas Hansas Gertas Pioteringas vėl priminė, kad Ignalinos AE turės būti uždaryta iki kitų metų pabaigos. Kita vertus, jis išreiškė viltį, kad Lietuva, "kaip ir buvo žadėta" ratifikuos Lisabonos sutartį iki balandžio pabaigos (beje, šiandieninis antradienis yra jau paskutinė galimybė Seimui įvykdyti šį nežinia kieno duotą pažadą). Jau kitą dieną svečias kiek atlyžo ir sutiko, kad Lietuvos argumentai dėl Ignalinos AE turėtų būti "rimtai apgalvoti" ir kad Lietuva dėl to turėtų "tęsti konsultacijas su Europos komisija". Betgi dėl Ignalinos AE esą reikėtų kalbėtis atskirai, nesuplakant šių reikalų su Lisabonos sutarties ratifikavimo procesu.
Todėl ir p.Ž.Pavilionis toliau rašo: "Tačiau nederėtų klaidinti žmonių sukeliant nepagrįstus lūkesčius. Reikia aiškiai pasakyti, kad Ignalinos atominės elektrinės uždarymo terminai ir sąlygos yra reglamentuoti kitoje sutartyje - Lietuvos stojimo į ES sutartyje. Lisabonos sutartis nepanaikina stojimo sutarties ir nekeičia atskirų jos dalių. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar įsigalios Lisabonos sutartis, ar ne, lieka galioti tokia Lietuvos stojimo į ES sutartis, kokią pasirašėme 2003 metais". Dar daugiau, straipsnio autorius prideda, kad kaip tik Lisabonos sutartyje yra "įrašytas bendras ES narių įsipareigojimas veikti solidariai, jei sutriktų energijos išteklių tiekimas". Skirtingai nei Aiškinamajame rašte įstatymui dėl Lisabonos sutarties ratifikavimo, URM jau neteigia, kad Lisabonos sutartis kaip nors padės Lietuvai susitarti dėl Ignalinos AE. Net ir tuo atveju, jei ši sutartis galėtų padėti, kiekvienas sveikos nuovokos dar nepraradęs asmuo jau supranta, kad ratifikavimas tikrai užtruks, o darbai dėl Ignalinos AE uždarymo prasidės vėliausiai šių metų pabaigoje.
Kas dėl solidarumo, tai jis arba yra, arba jo nėra (ir tuomet net sutartyje įrašyta abstrakti nuostata kažin ar padės). Pavyzdžiui, šio taip pageidautino ES šalių solidarumo su Lietuva kol kas nematyti, kai ES bando pradėti derybas su Rusija, neatsižvelgdama į Lietuvos rūpesčius dėl naftos tiekimo iš šios šalies. Jeigu mandatą tokioms deryboms būtų galima suteikti kvalifikuota balsų dauguma (kaip tai daugeliu atveju numato Lisabonos sutartis), o ne vienbalsiškumo principu (kaip tai yra dabar), kažin ar kas nors iš viso Europos sąjungoje dar kreiptų dėmesį į Lietuvos argumentus. Pagaliau, jei šis solidarumas būtų, ES jau seniai būtų pradėjusi rimtas derybas dėl Ignalinos AE uždarymo atidėjimo.
Todėl svarstymai apie ryšį tarp Lisabonos sutarties ir ES stojimo sutarties protokolo dėl Ignalinos AE toli gražu nėra beprasmiai. Nors formaliai žiūrint, stojimo sutarčių Lisabonos sutartis nekeičia, tačiau ji iš esmės keičia pačias Lietuvos dalyvavimo Europos sąjungoje sąlygas. Kadangi dabar galiojančioms sąlygoms tauta pritarė referendumu, tai jų keitimas nėra toks jau paprastas "techninis" dalykas, niekaip nesusijęs su įstojimu į šią valstybių sąjungą. Juo labiau, kad Lisabonos sutartimi ES, kaip valstybių sąjunga, iš esmės jau būtų paversta į federacinę valstybę. Ir pats skubotas Ignalinos AE uždarymas nėra kokia nors smulkmena. Juk nuostoliai Lietuvos ekonomikai dėl tokio uždarymo gali viršyti visą Lietuvos gaunamą ES struktūrinių fondų paramą...
Būtų buvę logiška, jei Lietuvos diplomatai praėjusiais metais, kai vyko Tarpvyriausybinė konferencija dėl "reformų sutarties" (pagal jos pasirašymo vietą pavadintos "Lisabonos sutartimi"), būtų padėję ant derybų stalo bent jau pasiūlymą dėl Lietuvai aktualaus Ignalinos AE protokolo pakeitimo. URM Aiškinamajame rašte teigiama, kad šiai Tarpvyriausybinei konferencijai pirmininkavusi Vokietija labai griežtai laikėsi derybų mandato (suprask, būtų neleidusi Lietuvai nukrypti nuo derybų dėl Europos bendrijų bei Europos sąjungos sutarčių keitimo ir svarstyti stojimo sutarties klausimus). Tačiau kas nustatė tokį derybų mandatą? Susidaro įspūdis, kad Lietuvos diplomatai derybas dėl Ignalinos AE buvo jau pralaimėję, jų net nepradėję (tiksliau, net nepabandę pradėti tokių derybų), t.y. kai sutiko derėtis dėl ES sutarčių keitimo, nesiejant šio keitimo su stojimo į ES sąlygomis.
Vietoj to, kad Lietuvos diplomatai būtų pateikę derybų partneriams argumentus dėl konstitucinių problemų Lietuvai sudaryti tokią sutartį ir ją parlamente ratifikuoti, o taip pat, dėl ekonominių ir problemų skubotai uždaryti Ignalinos AE, kai naftos kainos pasiekė astronomines aukštumas, bei dėl energetinio saugumo, jie nuolankiai sutiko su didžiųjų ES šalių primestomis derybų ribomis. Mūsų diplomatai taip pat sutiko su traktavimu, kad šios ES reformos – tai tik veiksmingesnės "sprendimų priėmimo" tvarkos paieška.
Panašu, kad Lietuvos diplomatai pasiryžę iš anksto sutikti su bet kokiu iš Briuselio, Berlyno ar Paryžiaus nuleistu sutarčių rėmu, o mūsų pačių valstybės konstituciniai rėmai yra visai nebesvarbūs (anot Ž.Pavilionio žodžių pasakytu susitikime su Tėvynės sąjungos frakcija – mūsų Konstitucijoje yra įrašyta Europos teisės viršenybė, todėl "čia jokios problemos nebėra"). Buvo pamiršta mažytė smulkmena, kad tokia Europos teisės viršenybė yra pripažįstama tik tuomet, kai ji "išplaukia iš ES sutarčių". O mes šiandien ir svarstome – reikėjo ar nereikėjo sudaryti Lisabonos sutartį, reikia ar nereikia ją ratifikuoti, pagaliau - reikia ar nereikia skubėti tai padaryti. Panašu, kad Užsienio reikalų ministerijai mažiausiai terūpi Konstitucijos ginamas valstybės ir tautos suverenitetas. Turbūt tai ir yra tikroji derybų dėl Lisabonos sutarties pralaimėjimo priežastis, kai šiandien belieka aiškinti, jog nėra jokio ryšio tarp visų ES sutarčių. Per daug greitai su viskuo sutinkame.
Bet ar dėl šio pralaimėjimo kalti tik diplomatai? Pagaliau, ar tai jau galutinis pralaimėjimas? Manome, kad kol Lisabonos sutarties dar neratifikuota, ir ypač jei dėl jos ratifikavimo būtų surengtas referendumas, kaip to reikalauja LR Konstitucija, derybos dėl Ignalinos AE ir kitų spręstinų Lietuvos problemų iš tikrųjų dar yra nesibaigusios. Daugiausiai čia lemia ne Užsienio reikalų ministerijos, bet Prezidento ir Vyriausybės pozicija, jų požiūris į pačią valstybę bei tautos suteiktą mandatą.
Be to, Lietuvos Respublikos Seimas, neskubėdamas ratifikuoti Lisabonos sutartį, dar gali suteikti Vyriausybei laiko ištaisyti strategines klaidas ir aplaidumą dėl nepanaudotų galimybių iš naujo susiderėti Ignalinos AE klausimu. Nieko nuostabaus, kad kitos Europos sąjungos šalys ir Europos komisija iki šiol net ir neketino dėl to derėtis, nes iš Lietuvos gaudavo laiškus, kad jokių problemų nebus. Juk anot tradicinės aiškinamuose raštuose pateikiamos formuluotės: "neigiamų pasekmių nenumatoma".
Atrodo, kad didelė Seimo narių dalis jau puikiai supranta, kad klausimas, ar Europos sąjunga bus pertvarkyta į federacinę valstybę, ar ne – tai epochinės reikšmės dalykas, kuris kartu yra ir itin rimtas konstitucinis iššūkis Lietuvai, o ne tik šiaip koks tai sėdynių pasikasymas. Europos sąjunga – tai mes, o ne Briuselis. Bent jau iki šiol.
http://www.DELFI.lt
Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1
Šiaurys,
2008 04 29 10:45
"Kaip diedukas pasakys, taip ir bus gerai". Tokia taisykle vadovavosi Seimas, prieš keturis metus patvirtinęs ES konstituciją, tokia taisykle, ko gero, bus vadovaujamasi ir šiandien, patvirtinant Lisabonos sutartį. O gal, vis tik, bus suabejota "dieduko" argumentais?
Logiškiausia būtų skelbti referendumą spalio 12 dieną dėl šios sutarties patvirtinimo. Ne "diedukai", o pati tauta turi spręsti Lietuvos gyvenimo esminius klausimus!!
Tėvynės išdavikai
http://www.vlnds.lt/web/tevynes-isdavikai/
2009-04-14
Balandžio 11 d., šeštadienį, ,,Vakaro žinių“ Nr. 83, 6-7 puslapyje, buvo išspausdintas straipsnis ,,Tėvynės išdavikai“.Straipsnyje yra pateiktos visų seimūnų, 2008 metų gegužės 8 dieną palaiminusių Lietuvos valstybingumo panaikinimą - Sutartį dėl Konstitucijos Europai (Lisabonos sutartį), pavardės ir nuotraukos.
(Žygeivio pastaba - deja, šis straipsnis "Vakaro žinių" portale kažkodėl jau ištrintas - neliko net jo kopijos Google, tačiau dar yra čia http://www.respublika.lt/uploads/files/ ... 173723.pdf - galima atsisiųsti (4,6 MB - siūlau visiems atsisiųsti, kol dar neištrynė), arba pasižiūrėti HTML formate Interne čia http://209.85.135.132/search?q=cache:9L ... 73723.pdf+[PDF]+-+naujas+taut%C5%B3&cd=1&hl=lt&ct=clnk&gl=lt&lr=lang_lt&client=firefox-a )
Šiame straipsnyje yra primenama, kad didžioji dauguma seimūnų, net neperskaitę Europos Sąjungos Konstitucijos teksto, lengvu mygtuko paspaudimu palaimino Lietuvos valstybingumą naikinančią sutartį. Straipsnyje yra pateikiama informacija, kaip 141 Seimo narys balsavo dėl Lisabonos sutarties ratifikavimo. Vieningasis Lietuvių Nacionaldarbininkų Sąjūdis Lietuvos piliečiams pateikia papildomą informaciją apie seimūnų priklausymą frakcijoms.
Už Lisabonos sutartį (išdavė Lietuvą ir sulaužė LR Konstitucijos 1 straipsnį) balsavo šie (83) seimūnai:
Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija (brazauskininkai-kirkilininkai) –
Zigmantas Balčytis, Andrius Baranauskas, Vilija Blinkevičiūtė, Violeta Boreikienė, Bronius Bradauskas, Algirdas Butkevičius, Vytautas Čepas, Algirdas Ivanauskas, Jonas Jagminas, Juozas Jaruševičius, Jonas Juozapaitis, Gediminas Kirkilas, Jonas Lionginas, Gintautas Mikolaitis, Viktoras Muntianas, Juozas Olekas, Vladimir Orechov, Juozas Palionis, Bronius Pauža, Milda Petrauskienė, Algis Rimas, Julius Sabatauskas, Algimantas Salamakinas, Vytautas Saulis, Algirdas Sysas, Mindaugas Subačius, Irena Šiaulienė, Viačeslav Škil, Vilija Vertelienė, Birutė Vėsaitė, Roma Žakaitienė, Edvardas Žakaris.
Tėvynės Sąjungos frakcija (landsbergininkai-kubilininkai) –
Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Audronius Ažubalis, Danutė Bekintienė, Kęstutis Čilinskas, Rimantas-Jonas Dagys, Julius Dautartas, Irena Degutienė, Arimantas Dumčius, Ramūnas Garbaravičius, Povilas Jakučionis, Donatas Jankauskas, Rasa Juknevičienė, Andrius Kubilius, Vincė-Vaidevutė Margevičienė, Antanas Matulas, Saulius Pečeliūnas, Edmindas Pupinis, Jurgis Razma, Liudvikas Sabutis, Kazys Starkevičius, Antanas-Napoleonas Stasiškis, Emanuelis Zingeris.
Frakcija ,,Tvarka ir teisingumas“ (paksininkai) -
Dailis-Alfonsas Barakauskas, Petras Gražulis, Ona Valiukevičiūtė, Julius Veselka.
Darbo partijos frakcija (uspaskichininkai) –
Virginija Baltraitienė, Pranas Vilkas, Jadvyga Zinkevičiūtė.
Liberalų sąjūdžio frakcija (masiulininkai) –
Petras Auštrevičius, Gintaras Steponavičius, Gintaras Šileikis.
Liberalų ir centro sąjungos frakcija (zuokininkai) –
Algis Čaplikas, Saulius Lapėnas, Rimantas Remeika, Raimondas Šukys, Vladimiras Volčiok, Henrikas Žukauskas.
Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcija (paulauskininkai) –
Gediminas Jakavonis, Algirdas Monkevičius, Alvydas Ramanauskas, Alvydas Sadeckas, Vaclav Stankevič, Nijolė Steiblienė.
Valstiečių liaudininkų frakcija (prunskininkai) –
Virginijus Domarkas, Vytas Navickas, Leokadija Počikovska, Kazimira-Danutė Prunskienė, Aldona Staponkienė.
Mišri Seimo narių grupė –
Algimantas Matulevičius, Vidmantas Žiemelis.
Dėl Lisabonos sutarties balsavime susilaikė (nepasipriešino Lietuvos išdavystei) šie (23) seimūnai:
Frakcija ,,Tvarka ir teisingumas“ -
Remigijus Ačas, Vytautas Galvonas, Vytautas Kamblevičius, Valentinas Mazuronis, Rimantas Smetona.
Darbo partijos frakcija –
Rimantas Bašys, Antanas Bosas, Saulius Bucevičius, Vytautas-Sigitas Draugelis, Vydas Gedvilas, Saulius Girdauskas, Loreta Graužinienė, Etela Karpickienė, Zenonas Mikutis, Romas Venclovas.
Liberalų sąjūdžio frakcija –
Kęstutis Glaveckas, Algis Kašėta.
Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcija –
Valerijus Simulik.
Valstiečių liaudininkų frakcija –
Rima Baškienė, Laima Mogenienė, Skirmantas Pabedinskas, Viktoras Rinkevičius, Artūras Skardžius.
Dėl Lisabonos sutarties balsavime nedalyvavo (neatliko savo pareigos) šie (30) seimūnai:
Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija –
Petras Baguška, Česlovas Juršėnas, Justinas Karosas, Marija-Aušrinė Pavilionienė, Albertas Sereika, Rimvydas Turčinskas.
Tėvynės Sąjungos frakcija –
Vida-Marija Čigriejienė, Rytas Kupčinskas, Egidijus Vareikis.
Frakcija ,,Tvarka ir teisingumas“ -
Jonas Ramonas.
Darbo partijos frakcija –
Valentinas Bukauskas, Romualda Kšanienė, Vilma Martinkaitienė, Dangutė Mikutienė, Audronė Pitrėnienė, Manfredas Žymantas, Zita Žvikienė.
Liberalų sąjūdžio frakcija –
Audrius Endzinas, Vytautas Grubliauskas, Eligijus Masiulis, Dalia Teišerskytė.
Liberalų ir centro sąjungos frakcija –
Vytautas Bogušis, Jonas Čekuolis, Arminas Lydeka, Raimundas Palaitis.
Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcija –
Vaclovas Karbauskis, Artūras Paulauskas, Antanas Valionis.
Valstiečių liaudininkų frakcija –
Irina Rozova, Valdemar Tomaševski.
Prieš Lisabonos sutartį balsavo tik šie (5) Seimo nariai:
Frakcija ,,Tvarka ir teisingumas“ -
Egidijus Klumbys.
Valstiečių liaudininkų frakcija -
Alfredas Pekeliūnas.
Darbo partijos frakcija -
Kęstutis Daukšys, Jonas Pinskus, Ramunė Visockytė.
,,Lietuvių nacionalinių interesų išdavystė jau senai tapo antilietuviškos-antinacionalinės valdžios vykdomos ,,politikos“ prioritetu, kurio laikosi tiek kairieji, tiek dešinieji. Būtent dėl šios antilietuviškos-antivalstybinės politikos Lietuva jau 19 metų murdosi pelkėje.
Politikieriai, kurie balsavo už Sutartį dėl Konstitucijos Europai, yra tokie pat Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės išdavikai, kokie buvo ,,liaudies Seimo“ nariai, 1940 metais balsavę už Lietuvos įjungimą į komunistinę Tarybų Sąjungą.
Mes, nacionaldarbininkai, viešai pareiškiame, kad anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai visi Lietuvių Tautos ir Tėvynės išdavikai stos prieš Tautos teismą ir sulauks pelnytos bausmės. Nacijai padarytiems nusikaltimams senaties terminas nebus taikomas“, - sakė VLNDS Vadas Mindaugas Gervaldas.
,,Išdavystė galbūt kam nors ir patinka, tačiau išdavikai yra nekenčiami visų“ - Migel Servantes (ispanų rašytojas).
VLNDS Spaudos tarnyba
© 2008 Vieningasis Lietuvių Nacionaldarbininkų Sąjūdis.
*************************************************************
2008 m. birželio 5 d. Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė LR Seime įregistravo peticiją, kurioje siūloma paklausti Konstitucinio teismo ar Lisabonos sutarties ratifikavimas be referendumo ir pati sutartis atitinka Konstituciją
Šiandien, birželio 5 d. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės narys Gintaras Songaila LR Seime įregistravo sąjūdininkų pasirašytą peticiją, kurioje siūloma paklausti LR Konstitucinio teismo ar ES Lisabonos sutartis ir jos ratifikavimo įstatymas, priimtas be referendumo, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Peticijoje taip pat siūloma išaiškinti ar Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatos, leidžiančios skųsti tarptautinių sutarčių atitikimą Konstitucijai tik Lietuvos Respublikos Prezidentui arba tik Seimo nutarimu, pačios atitinka Konstituciją.
Sąjūdžio iniciatyvinė grupė šią peticiją šiandien įvykusio susitikimo metu įteikė ir Lietuvos Respublikos Prezidentui j. e. Valdui Adamkui.
Prezidentas priimdamas sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius tikino, „kad Lietuva niekada neatsisakys savo suvereniteto“. LPS iniciatyvinės grupės narys, signataras R. Ozolas susitikimo pabaigoje išreiškė viltį, kad Lietuvos suverenitetas liks nedalomas.
Peticijos tekstą pasirašė 119 sąjūdininkų, Sąjūdžio 20-mečio minėjimo ir šiandien įvykusios konferencijos dalyviai. Ją pasirašė Iniciatyvinės grupės nariai (Vytautas Bubnys, akad. Antanas Buračas, prof. Bronius Genzelis, prof. Bronius Kuzmickas, Bronius Leonavičius, Justinas Marcinkevičius, Algimantas Nasvytis, Romualdas Ozolas, Romas Pakalnis, Saulius Pečiulis, Gintaras Songaila, Zigmas Vaišvila), Nepriklausomybės akto signatarai, kiti aktyvūs sąjūdininkai.
Anot Peticijos autorių, Lisabonos sutartis papildomai apriboja Lietuvos suverenitetą, o Konstitucijoje nustatyta, kad suverenitetas priklauso Tautai, valdžia pati negali jo kaip nors siaurinti ar savintis.
Pasak peticiją pasirašiusio poeto Justino Marcinkevičiaus, būtina pasiaiškinti, ar Konstitucija leidžia be referendumo keisti Lietuvos dalyvavimo ir veikimo Europos sąjungoje sąlygas ir kokios yra tokių pakeitimų konstitucinės ribos. "Peticijos dvasia nukreipta į ateitį, nes gali atsirasti dar ne vienas panašios sutarties projektas ir jie turi būti svarstomi atsakingai, kartu su visa Tauta" – sakė J.Marcinkevičius.
Pagal Peticijų įstatymą Seimo Peticijos komisija privalo per dvidešimt dienų išnagrinėti peticiją ir pateikti Seimui svarstyti siūlomą priimti nutarimo projektą dėl Konstitucinio teismo paklausimo arba jį motyvuotai atmesti. Peticijos autoriai siūlo svarstyti šį klausimą Seime dar šioje sesijoje ypatingos skubos tvarka, kol dar vyksta Lisabonos sutarties svarstymas kitose Europos sąjungos šalyse.
Pasak kreipimąsi pasirašiusio Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Zigmo Vaišvilos, Seimo nario Kęstučio Čilinsko iniciatyva jau rengiamas atitinkamas Seimo nutarimo projektas.
J.Vaiškūnas. Antikonstitucija?
Jonas Vaiškūnas, http://www.DELFI.lt
2008 birželio mėn. 13 d.
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... d=17384867
Buvo gražu ir ramu – vadai tyliai vedė liaudį į šviesų rytojų, kol „nesusipratusių“ sąjūdininkų grupė išdrįso paklausti – ar nepažeisdami Konstitucijos einame į Lisabonos sutartimi pertvarkomą Europos sąjungą.
Birželio 3-ją, Sąjūdžio 20-mečio proga 13 buvusių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių ir dar šimtinė aktyvių sąjūdininkų pasirašė Peticiją, siūlydami pasitikrinti ar Lisabonos sutarties (LS) ratifikavimas neprieštarauja LR Konstitucijai ir joje įtvirtintai Tautos teisei į suverenitetą.
Asociacijos „Lietuvos Sąjūdis“ tarybos pirmininkas R. Kupčinskas ir europarlamentaras V. Landsbergis atsiribojo nuo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių ir kitų sąjūdininkų peticijos. Atsiribojimo stilius priminė buvusios Sąjungos laikus – suabejok abejojančiais – kas jie tokie, kokią teisę turi klausti, jei jų nėra jokioj nomenklatūroje, jei neužsiregistravę, neužsipatentavę... Matyt pamiršo. Panašiai jau kalbėta ir rašyta susikūrus LPS po 1988-ųjų birželio 3-ios.
Jei Seime priimtas Lisabonos sutarties ratifikavimo įstatymas atitinka Konstituciją, tai ko bijoti jo legitimacijos Konstituciniame teisme? Viešai prieš Tautą nedrįstantys atvirauti, bet akis į akį diskutuojant, kai kurie nusipelnę politikai nesigėdija išrėžti – nesvarbu, kas parašyta Konstitucijoje, einame teisingu keliu, o žmonėms negalima duoti spręsti, nebrandi, nevaldoma tauta – nuvairuos į Rusijos glėbį... sugriaus Europos sąjungą.
Aiškiai bijoma, kad LR Konstitucinis teismas gali nuspręsti kitaip. Ir tada, pasak V.Landsbergio, „mums primetus visuotinį referendumą, gana tikėtina, kad rinkėjai, vienąsyk jau balsavę už Europos Sąjungą, nematys reikalo gana gausiai susirinkti balsuoti dar kartą.“
Įdomu kas tie „mes“, kuriems gali būti „primestas visuotinis referendumas“? Jei „mes“ – lietuvių tauta ir mums vis dar priklauso Lietuvos suverenitetas, vadinasi ir Lisabonos sutartis turi būti ratifikuojama Tautos referendumu – tai kas mums ką čia primestų? Nebent – teisę į suverenitetą? Bet jei „mes“ čia visai ne mes, o mūsų teisę į suverenitetą ir jo likimą besisavinantys virš Tautos pasikėlę veikėjai, tuomet – Konstituciniam teismui gali tekti jiems šį tą priminti ir primesti.
Bandoma įtikinti, kad Airija vienintelė šalis, kuriai būtinas referendumas, atsisakant dalies suvereniteto. Kad tai netiesa, akivaizdu bet kam, kas skaitė Lietuvos Respublikos Konstituciją. Joje aiškiai pasakyta: jog Lietuvos valstybė yra "nepriklausoma demokratinė respublika" (1 str.), kad "suverenitetas priklauso Tautai" (2 str.), kad "niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių" (3 str.), kad "valdžios galias riboja Konstitucija" (5str.), kad "svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu" (9 str.)...
Panašios normos yra ir Airijos Konstitucijoje, skirtumas tik tas, kad Airijos valdžia ir politikai tiesiog neišdavė Tautos ir savo Konstitucijos – nesutiko su eurobiurokratų spaudimu žūtbūt išvengti referendumų ir „prastumti“ Lisabonos sutartį parlamente.
Sąmokslų teorijomis ir Rusijos baubų bauginimo botagu pliaukšėdami Tautos teisių į suverenitetą privatizuotojai nori, kad tautos avelės nė nebliaudamos bindzintų į sotų ES gardą. Priešingu atveju, kaip savo ausis matys „ES paramą gyvybinėms energetikos bei teisingumo problemoms“. Kudirka, tikriausiai, verkia Dausose girdėdamas šūkius, raginančius suverenitetą mainyti „už trupinį aukso gardaus valgio šaukštą“... Jei ir turi kas teisę tokius mainus vykdyti, tai tik pati Tauta – referendumu.
Pasak Peticijos iniciatorių, valdžios pareiga – nedelsiant kreiptis į Konstitucinį teismą, jei iškyla pagrįstų abejonių, ar nauja ES sutartis atitinka Lietuvos Konstituciją. Net pačioje Lisabonos sutartyje sakoma, kad kiekviena valstybė narė šią sutartį turi ratifikuoti pagal savo konstitucines procedūras.
Taigi, turėtume siekti, kad šis procesas būtų teisėtas, kad sutarties ratifikavimas atitiktų šalies Konstituciją. Visus konstitucinius neaiškumus privalu ištirti dabar, kol ši sutartis dar neįsigaliojo. Kuo anksčiau pasitikrinsime LS ratifikavimo įstatymo “sveikatą“, tuo daugiau turėsime šansų pasveikti. Jei „ligonis“ sveikas, jam niekas negresia. O jei serga, ligą reikia gydyti kuo anksčiau.
Susidaro įspūdis, kad naująją Europos sąjungą žūt būt siekiama kurti vadovaujantis principu – tikslas pateisina priemones ir, kad Lietuvos valstybininkų viršūnėlėje su ES eurobiurokratais viskas suderinta.
Tie, kurie kaltina Peticiją pasirašiusius noru sugriauti ES ar atplėšti Lietuvą nuo ES – būkštauja, kad Lisabonos sutarties ratifikavimas Seime prieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Ir, kad išaiškėjus, reiks sukti galvas iš naujo – skaityti ir analizuoti painų Lisabonos sutarties tekstą, daryti palyginamąjį Lisabonos ir prieš tai galiojančių sutarčių dokumentą, įtikinėti Tautą ir su naująja sutartimi sutikti tiek kiek jis neprieštarauja mūsų Konstitucijai, tai yra su tam tikromis išlygomis. Kaip tai yra padarę mūsų kaimynai lenkai.
Visas abejones dėl Lisabonos sutarties bandoma užmušti vienu teiginiu - tariamomis Rusijos pastangomis nukreiptomis prieš stiprios ES projektą. Tačiau, tai tik bandymas mojuoti raudonu skuduru siekiant nukreipti diskusiją nuo esmės.
Pirma, neaišku ar ES federalizacija veda prie stipresnės, o ne biurokratinės Europos. Antra, faktų, kad Rusija mėgintų veikti prieš Lisabonos sutartį nėra, priešingai yra duomenų, kad tokia Europos federalizacija gali būti bendras Rusijos bei Europos komunistinių ir socialdemokratinių jėgų projektas. Apie tai ne kartą Europą yra perspėjęs su slaptais sovietiniais dokumentais ikiputininės Rusijos Vyriausybės pavedimu 1992 dirbęs žymus sovietų disidentas V. Bukovskis, dabar gyvenantis ir dirbantis Londone.
Jei antikonstituciniais metodais vadovaudamiesi kursime naująją Europą, tai kaip tik ir bus kelias į Antieuropą. Melo kojos trumpos. O jei einame gerai, ko bijoti kreipimosi į Konstitucinį teismą? Juk Lietuva jau yra Europos Sąjungos narė, tad – turime teisę ir pareigą formuoti tokią Sąjunga, kokios nori Tauta ir kokioje nedraudžia mums būti pagrindinis mūsų įstatymas – Konstitucija. Priešingu atveju, Antieuropa ir antikonstitucija mums garantuoti.
http://www.DELFI.lt
Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1
Buvę sąjūdininkai suabejojo Lisabonos sutarties teisėtumu
http://www.alfa.lt/straipsnis/c75573
2008-06-09 11:39
Alfa.lt
Ar Seimas turėjo teisę be tautos valios ratifikuoti Lisabonos sutartį ir ar pati sutartis neprieštarauja Konstitucijai?
Kai kurie buvę Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) Iniciatyvinės grupės nariai prezidentui ir Seimui įteikė peticiją, kurioje prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT), kad šis atsakytų į jų iškeltus klausimus.
Buvusių sąjūdininkų peticiją Seime birželio 5 d. LPS Iniciatyvinės grupės narys Gintaras Songaila. Parlamentarų prašoma kreiptis į KT ir paklausti, ar ES Lisabonos sutartis ir jos ratifikavimo įstatymas, priimtas be referendumo, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Peticijoje taip pat siūloma išaiškinti, ar KT įstatymo nuostatos, leidžiančios skųsti tarptautinių sutarčių atitikimą Konstitucijai tik prezidentui arba tik Seimo nutarimu, pačios atitinka Konstituciją.
Anot peticijos autorių, Lisabonos sutartis papildomai apriboja Lietuvos suverenitetą, o Konstitucijoje nustatyta, kad suverenitetas priklauso tautai, valdžia pati negali jo kaip nors siaurinti ar savintis.
Peticijos tekstą pasirašė 119 sąjūdininkų. Tarp jų – Iniciatyvinės grupės nariai Vytautas Bubnys, Antanas Buračas, Bronius Genzelis, Bronius Kuzmickas, Bronius Leonavičius, Justinas Marcinkevičius, Algimantas Nasvytis, Romualdas Ozolas, Romas Pakalnis, Saulius Pečiulis, Gintaras Songaila, Zigmas Vaišvila, Nepriklausomybės akto signatarai, kiti aktyvūs sąjūdininkai.
Pagal Peticijų įstatymą Seimo Peticijos komisija privalo per 20 dienų išnagrinėti peticiją ir pateikti Seimui svarstyti siūlomą priimti nutarimo projektą dėl KT paklausimo arba jį motyvuotai atmesti. Peticijos autoriai siūlo svarstyti šį klausimą Seime dar šioje sesijoje ypatingos skubos tvarka, kol dar vyksta Lisabonos sutarties svarstymas kitose Europos Sąjungos šalyse.
Tokia buvusių sąjūdininkų iniciatyva papiktino dabartinio Sąjūdžio vadovybę. „Klaidinant visuomenę, paskelbta, neva Lietuvos Sąjūdis esąs procedūriškai, tad ir iš esmės prieš Lisabonos sutartį, kurią ratifikavo Seimas ir pasirašė prezidentas. Pareiškiame, kad asmenys, pasirašę reikalavimą dėl referendumo, nedalyvauja Sąjūdžio veikloje, tik įneša sumaištį, kai 1988 m. tris mėnesius veikusi Iniciatyvinė grupė ir jos buvusių narių klubas pristatomi kaip Lietuvos Sąjūdžio veikiančios struktūros“, – teigiama Sąjūdžio Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininko Ryto Kupčinsko ir europarlamentaro Vytauto Landsbergio pranešime spaudai.
Jame pabrėžiama, kad Sąjūdis pasisakė ir pasisako už Lietuvos narystę ES.
Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas pirmadienį per spaudos konferenciją teigė per seniūnų sueigą siūlysiąs kuo skubiau į plenarinio posėdžio darbotvarkę įtraukti minėtą peticiją. Nors pats Č. Juršėnas teigė esąs įsitikinęs, kad Seimas turėjo teisę ratifikuoti vadinamąją Lisabonos sutartį.
Lisabonos sutartis (arba Reformų sutartis) − tai iš dalies Romos ir Mastrichto sutartis pakeisiantis bei ES veikimą optimizuosiantis teisės aktas.
Ši sutartis pasirašyta 2007 m. gruodžio 13 d. Portugalijos sostinėje. Planuojama, kad ji įsigalios iki 2009 m. sausio 1 d. (prieš rinkimus į Europos Parlamentą), tačiau iki to laiko ji turi būti ratifikuota visų šalių narių.
Sutartis pasirašyta norint atnaujinti ir optimizuoti Europos Sąjungos veikimo mechanizmą, kuris buvo reglamentuotas 15 ES šalių sukurtomis taisyklėmis, taigi neveiksmingas Europos Sąjungai išsiplėtus iki 27 šalių narių.
Alfa.lt
Komentarai
http://www.alfa.lt/komentarai/straipsni ... nding=true
Partizanas
2008-06-09 13:10
Teisingai suabejojo. Štai Airijoje rengiamas referendumas šiuo klausimu. Kitur jis sukėlė daug diskusijų.
O pas mus - Seimo nariai NET NESKAITĘ balsavo UŽ.
Kai airiai referendume nutars PRIEŠ, tai ta sutartis nebegalios. Ir gerai bus. O mes liksime gėdingais "pirmūnais" - pirmi neskaitę pasirašome, o kiti, galva galvodami, apmąstydami, nepasirašo. Ir liekam ant ledo...
lp
2008-06-09 19:07
Vis dėlto skaudu. Jau seniai buvo juntami negeri poslinkiai į Sąjūdžio savinimosi pusę, bet šiandieninis pareiškimas peržengia viską.
Ozolas ir visi kiti pasirašiusieji buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Būtent jie vadovavo tuometiniam Sąjūdžiui, kuris turėjo visuomenės pasitikėjimą. Darė jie klaidų ar nedarė, atrodo jie dabar geriau ar blogiau, bet tuomet jie vadovavo Sąjūdžiui.
Ir pareikšti, kad tie žmonės neturi su Sąjūdžiu nieko bendro, yra neeilinis įžūlumas. Ir visiškai nesuprantama, kaip tokį įžūlumą gali sau leisti žmonės, kurie save laiko Sąjūdžio tęsėjais.
2008 m. birželio 10 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai paneigė nuogąstavimus, kad peticija Seimui dėl Lisabonos sutarties atitikimo Konstitucijai gali atplėšti Lietuvą nuo Europos Sąjungos
Šiandien, birželio 10 d. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinė grupės nariai, peticijos dėl Lisabonos sutarties iniciatoriai, išplatino viešą pareiškimą, kuriame teigiama, kad Lietuva, ratifikuodama Lisabonos sutartį turi užtikrinti, kad šis aktas atitiktų Lietuvos Respublikos Konstituciją. Pareiškimo autoriai įsitikinę, kad ištirti šį klausimą reikia iki to momento, kol sutartis galimai įsigalios. Kitaip Lietuva gali pateikti į teisiškai neaiškią situaciją.
Pareiškimo autoriai, akad. Antanas Buračas, prof. Bronius Genzelis, Romualdas Ozolas, Gintaras Songaila, Zigmas Vaišvila, įsitikinę, kad "tiktai gerbdami savo pačių Konstituciją ir įstatymus, mokėsime gerbti Europos Sąjungą ir Europos teisę, ir taip sugebėsime prisidėti prie savo pačių ir visos Europos gerovės".
Vienas iš peticijos iniciatorių LPS iniciatyvinės grupės narys Gintaras Songaila sakė: „Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Lenkija, ES Lisabonos sutartį ratifikavo su išlygomis. Be to, Europos Sąjungoje jau buvo precedentų, kai valstybės narės Konstitucinis teismas nagrinėjo ratifikuotos sutarties atitikimą šalies Konstitucijai. Visuomenei mažai žinomas faktas, kad Vokietijos Konstitucinis teismas svarstė, ar Sutartis dėl Konstitucijos Europai atitinka šios šalies Konstituciją ir po svarstymo priėmė dėl kai kurių jos straipsnių įvairių išlygų. Galima tikėtis, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas dėl kai kurių Lisabonos sutarties straipsnių taip pat išaiškins kitaip, nei manė šią sutartį ratifikavę Seimo nariai."
Pagrindinė abejonė kyla ar Seimas iš viso turėjo teisę siaurinti tautos ir valstybės suverenitetą be referendumo. Lietuvos Konstitucija aiškiai nustato, kad "suverenitetas priklauso tautai". Tokiu atveju sutarties ratifikavimo procedūrą reikėtų kartoti po referendumo, jei piliečiai jai pritartų.
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių
VIEŠAS PAREIŠKIMAS
Vilnius, 2008 m. birželio 10 d.
Pastaruoju metu žiniasklaidoje platinami kai kurių visuomenės veikėjų nuogąstavimai dėl piliečių peticijos Seimui, kurioje prašoma ištirti ar Europos Sąjungos Lisabonos sutartis atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Esą, peticijos autoriai tokiu būdu siekia atplėšti Lietuvą nuo Europos Sąjungos.
Lisabonos sutartis keičia daugelį Lietuvos dalyvavimo Europos Sąjungoje sąlygų, kurioms tauta pritarė referendumu. Jeigu yra pagrįstų abejonių ar ši nauja Europos Sąjungos sutartis atitinka mūsų šalies Konstituciją, valdžios pareiga yra nedelsiant kreiptis į Konstitucinį teismą. Lisabonos sutartyje taip pat parašyta, kad kiekviena valstybė narė šią sutartį turi ratifikuoti pagal savo konstitucines procedūras. Taigi, tiek visa Europos Sąjunga, tiek Lietuva turėtų siekti, kad šis procesas būtų teisėtas, o kiekviena valstybė narė netgi įsipareigoja užtikrinti, kad sutarties ratifikavimas atitiks šalies Konstituciją. Todėl visus konstitucinius neaiškumus ištirti reikia dabar ir negalima atidėlioti tokio tyrimo iki momento, kol ši sutartis galimai įsigalios.
Jeigu būtų elgiamasi taip, kaip siūlo peticijos oponentai, Lietuva iš tikro gali atsidurti teisiškai neaiškioje situacijoje (ypač tuo atveju, kai senoji Europos Sąjungos tvarka jau nustos galioti, o naujoji tvarka prieštaraus Lietuvos Respublikos Konstitucijai).
Tiktai gerbdami savo pačių Konstituciją ir įstatymus, mokėsime gerbti Europos Sąjungą ir Europos teisę ir taip sugebėsime prisidėti prie savo pačių ir visos Europos gerovės.
Akad. Antanas Buračas
Prof. Bronius Genzelis
Romualdas Ozolas
Gintaras Songaila
Zigmas Vaišvila
G.Songaila. Ko nepasako Vytautas Landsbergis?
Gintaras Songaila, Tėvynės sąjungos Tautininkų frakcijos pirmininkas
2008 birželio mėn. 16 d. 11:22
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... d=17409039
Nors Airijos tauta referendumu atmetė Europos Sąjungos Lisabonos sutartį, Lietuvoje ir toliau nerimsta aistros dėl Seimui įteiktos peticijos http://www.lts.lt/pareiskimai/peticija2008-06-03.htm , kurioje siūloma paklausti Konstitucinio teismo ar šios sutarties ratifikavimas be referendumo ir pati ši sutartis atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Peticijos esmė – pagal LR Konstituciją suverenitetas priklauso Tautai ir jis negali būti siaurinamas be jos sutikimo.
Lisabonos sutarties ratifikavimo įstatymas yra galiojantis Lietuvos teisės aktas, taigi, klausimas dėl jo teisėtumo neprarado prasmės ir dabar. Juo labiau, kad Airijoje po metų kitų gali būti surengtas ir pakartotinis referendumas. Jeigu reikės, ir ne vienas. Vis dėlto, airių dėka mes, lietuviai, kaip ir kitos Europos tautos, gavome dar šiek tiek laiko pasiaiškinti, kokią mes norime matyti Lietuvos ir Europos Sąjungos ateitį.
Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas pareiškė, kad Seimas savo iniciatyva nesikreips į Konstitucinį teismą, nes juk Seimas pats ratifikavo Lisabonos sutartį, taigi, manė, kad turėjo tokią teisę, matyt, ir dabar taip tebemano. Į šiuos pareiškimus neturėtume žiūrėti rimtai, nes tai tik savo politinio kailio gelbėjimas prieš artėjančius rinkimus.
Visai kas kita - profesoriaus Vytauto Landsbergio komentaras "Antieuropa", kuriame jis išreiškė nuomonę, kad tie, kas sukėlė "drumzles" dėl Lisabonos sutarties, yra "pseudopatriotai".
Prof. V.Landsbergis pelnytai garsėja kaip politinis lyderis, kuriam nesvetimas atsakomybės jausmas bei savarankiškas protas, be to, jis yra Europos parlamento narys ir mato padėtį iš arčiau bei turi daug informacijos. Taigi, jo argumentai verti nepalyginamai didesnio dėmesio. Juolab, kad jie jau susilaukė ir gana motyvuotų, bet griežtai priešingų komentarų http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=17384867
V.Landsbergis leidžia suprasti, kad "pseudopatriotai", keliantys abejones dėl Lisabonos sutarties teisėtumo, pila vandenį ant Rusijos malūno. Tiktai bėda, kad profesorius savo komentare aiškiai nepasako, kodėl jis taip mano. Antai žymus rusų disidentas Vladimiras Bukovskis įspėja, kad dar nuo komunistinių laikų Kremlius visada buvo už Europos federalizaciją. Gal neatsitiktinai šiuo metu ir Europos komisijai vadovauja buvęs komunistas Jose Manuelis Barroso?
Didysis keblumas yra tame, kad Lisabonos sutarties ir Europos federalizacijos idėjos šalininkus ir priešininkus skiria ne tradicinės kairės-dešinės linijos. Airijos referendumo metu abiejose pusėse buvo ir kairiųjų, ir dešiniųjų partijų. Net didžiausia Europos parlamento frakcija – Europos liaudies partijos ir Europos demokratų grupė šiuo požiūriu labai nevieninga. Didžiajai jos daliai palaikant Lisabonos sutartį, Europos demokratų grupei priklausančios partijos (tarp kurių svarbiausios – britų Konservatorių ir Čekijos pilietinės demokratijos partijos) ryžtingai pasisako prieš Lisabonos sutartį ir Europos federalizavimo politiką.
Pavyzdžiui, britų konservatorių lyderis Davidas Cameronas, reaguodamas į Airijos referendumo rezultatus, pareiškė, kad Lisabonos Reformų sutartis turi būti „paskelbta mirusia“ ir apkaltino leiboristų Vyriausybę arogancija už tai, kad ji stumia sutarties ratifikavimą, nepaisydama viešosios nuomonės. Jis pridūrė: „Aš manau, kad Briuselio elitas turi įsiklausyti į Europos žmonių nuomonę, kurie nenori nesibaigiančio tautinių valstybių galių perdavimo Briuseliui. Jie nenori tų nesibaigiančių konstitucijų ir sutarčių".
Tačiau Vokietijos ir Prancūzijos dešinieji dėl tokio Europos Sąjungos "stiprinimo" būdo itin keistai sutaria su kairiaisiais. Kremlius tikisi, kad centralizuotoje Europoje dominuos Berlynas ir Paryžius. Rusijos įtaka Europoje tuomet išaugtų, nes imperinių ambicijų turinčiam Vokietijos ir Prancūzijos aljansui Rusija reikalinga kaip atsvara prieš JAV. Tai nėra kokia nors teorija ar hipotezė, nes daug kuo galime įsitikinti tiesiog iš Vokietijos veiksmų ir iš praleidžiančių progą patylėti Prancūzijos vadovų pasisakymų.
Naujausias iš jų – tai Prancūzijos užsienio reikalų ministro Bernaro Kušnero grasinimas Airijos piliečiams nebalsuoti prieš Lisabonos sutartį
http://www.lrytas.lt/-12130935711210823 ... %C4%AF.htm , nes Airija dėl tokio nelojalumo ir nedėkingumo taps "pirmąja auka". Įtampa tikrai didelė ir, kaip matyti iš V.Landsbergio komentaro, jis nenorėtų, kad Lietuva taptų antrąja ES valstybe, kurioje sužlugs "Konstituciją Europai" pakeitusi ES Lisabonos sutartis. (Nepamirškime, kad dėl savo geografinės padėties ir politinio silpnumo Lietuva iš tikro yra nepalyginamai pažeidžiamesnė už Airiją).
Turbūt ir pats V.Landsbergis nemano, kad Lisabonos sutartis yra geriausias Europos Sąjungos "stiprinimo" būdas. Jau iš pačių pirmųjų "Antieuropos" sakinių galima suprasti, kad įtakingiems Vokietijos politikams jis netgi siūlė nesivelti į perspektyvų neturintį reikalą su visokiomis Europos konstitucijomis, o geriau suformuluoti bendrą Europos energetinę politiką... Tačiau profesorius buvo įtartas "negerais kėslais" ir jam buvo paaiškinta, kad jokios bendrosios energetinės politikos nebus, jei nebus "aparato", kuris tokias bendras politikas vykdytų.
Nereikėtų manyti, kad Lisabonos sutartimi kuriamas "aparatas" savaime garantuos bendrą ES energetikos politiką. Greičiau atvirkščiai, V.Landsbergis savo komentare netgi teigia, kad dėl to dar reikėtų rimtai pakovoti. Pripažindamas kai kurių vokiečių ir prancūzų aroganciją, jis komentaro pabaigoje tyliai pasako, kad tuo labiau reikia su jais dirbti. Bėda tik ta, kad vieno profesoriaus pastangų gali neužtekti (beje, gali neužtekti net ir visų trylikos-dvylikos Europos parlamento narių iš Lietuvos, jeigu jie turėtų tokių ketinimų).
Dar daugiau: įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, gali neužtekti ir visos Lietuvos valstybės pastangų, nes, siekiant Lietuvos interesų, pasak V.Landsbergio, reikės blokuotis su kitomis ES valstybėmis. Pridursime, kad Lisabonos sutartimi apibrėžta kvalifikuota dauguma ES Taryboje (kurioje atstovaujama kiekviena ES valstybė) yra tokia, kad net ir visoms Rytų Europos valstybėms susiblokavus (o tai kažin ar realistiška) ir balsuojant prieš, formaliai sprendimas gali būti priimtas, nes blokuojančių balsų neužtektų. Taigi, pasistengti reikės labai. O ar daug kas tam Lietuvoje yra pasiryžę?
Atrodo, V.Landsbergis įsitikinęs, kad netgi ir tuo atveju, jei Lietuva nesugebės daryti įtakos bendrajai Europos politikai, ir jeigu tokią politiką diktuos didžiosios Europos valstybės, Lietuvai vis tiek yra nepalyginamai geriau būti jų glėbyje, nei atsidurti už borto (kaip profesorius vaizdžiai išsireiškė: "atsidurti Rusijos tarpuvartėje"). Skubu pridurti, kad šio teksto autorius taip pat mano, kad jokiu būdu negalima atsidurti Rusijos tarpuvartėje.
Dar daugiau, siūlymas kuo greičiau išsiaiškinti, ar Lisabonos sutarties ratifikavimas yra teisėtas, t.y. ar neprieštarauja LR Konstitucijai, kaip tik ir užkirstų kelią tokiai tragiškai galimybei. Jeigu Lisabonos sutartis įsigaliotų, o po to kada nors prireiktų aiškintis, ar ji neprieštarauja LR Konstitucijai, tuomet Lietuva iš tikro galėtų atsidurti už borto.
V.Landsbergis lyg ir pripažįsta, kad Lisabonos sutartis siaurina ES šalių suverenitetą ir kai kuriais atvejais jis iš to mato netgi naudą (pasak jo, Olandija tuomet nebegalės vetuoti ES sprendimų dėl narkotikų draudimo). Tačiau svarstant klausimą ar Lisabonos sutartis prieštarauja LR Konstitucijai, ar ne, profesorius, būdamas patyrusiu politikos praktiku, siūlo susimąstyti, kaip atrodys Lietuva, jeigu toks referendumas dėl Lisabonos sutarties neįvyktų (nesusirinkus reikiamam balsuotojų skaičiui).
Labai apgailėtinu būdu dėl Lietuvos kaltės tuomet sužlugtų reformų projektas, kuris oficialioje erdvėje yra pateikiamas, kaip kilnus siekimas sustiprinti Europos Sąjungą. Pridursime, kad jei keičiamos dalyvavimo tokioje tarptautinėje organizacijos sąlygos, pagal LR Referendumo įstatymą už tai turi balsuoti ne mažiau kaip trečdalis visų Lietuvos piliečių. O jeigu būtų pripažinta, kad Lietuva šia sutartimi taptų įsteigiamos supervalstybės dalimi, pagal LR Konstituciją reikėtų net ¾ visų piliečių sutikimo.
Tenka sutikti, kad dabartinė Lietuvos valdžia tikriausiai sužlugdytų tokį referendumą (net jei jis būtų kartu su Seimo arba Prezidento rinkimais). Pagal įsisenėjusias tradicijas būtų užsuktas propagandinis mechanizmas į vieną pusę, bandant įteigti, kad viskas iš anksto nuspręsta ir kad valdžia geriau žino teisybę.
Apie kokią nors demokratinę tvarką, kai agituojantiems "už" ir "prieš" būtų suteikiamos vienodos galimybės, kai piliečiams būtų pateikiama objektyvi informacija, kad jie iš tikro patys nuspręstų, dabartinėmis aplinkybėmis galima tik pasvajoti. O juk kokia graži galimybė būtų piliečių savišvietai: kokia yra ar kokia galėtų būti Europos Sąjunga, koks joje galėtų būti Lietuvos vaidmuo, ką iš tikro mano ir kitų ES šalių piliečiai...
Tačiau net ir politiniam Lietuvos elitui svarstymai apie galimus Europos Sąjungos stiprinimo būdus ir kokį nors geresnį pasirinkimą iš jų, šiandien, atrodo, yra neįkandamas uždavinys.
Kokia tuomet išeitis? Ką pasirinkti: ar dabar pasirodyti kvailokai, kad nemokame teisėtai spręsti ES ateities klausimų, ar kol kas dar neapsikvailinti, bet vėliau atsidurti Rusijos tarpuvartėje? Yra dar trečia išeitis – padėti savo Konstituciją į muziejų arba į kokį nors uždarą Sąjūdžio laikų archyvą ir niekada daugiau neskaityti pirmųjų šešių jos straipsnių. Nerodykime šių straipsnių kitiems ir neišduokime Europos Sąjungai, kas ten parašyta. Kai mūsų jau nebebus, gal kas nors dar nupūs dulkes nuo šio dokumento ir jį perskaitys. Jei tik jiems bus įdomu, ir jei dar kas nors supras lietuviškai.
Tiesa, štai Čekijos Senatas dar balandžio mėnesį visgi kreipėsi http://www.radio.cz/en/article/103440 į Konstitucinį teismą, prašydamas ištirti ar Lisabonos sutartis neprieštarauja Čekijos Konstitucijai. Net prancūzai Čekijos nepasmerkė, nors Prancūzijos prezidentas kartu su susipratusių šalių premjerais šią šalį netrukus aplankys. Kažin ar jie nuskriaustų ir Lietuvą. O jeigu bandytų, manau, tik pažadintų Europos tautų solidarumą, ir Europa taptų stipresnė, būtų labiau nepriklausoma nuo Rusijos.
Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=1
G.Songaila. Europa – be laisvos tautų valios? (I)
Gintaras Songaila, Tėvynės sąjungos Tautininkų frakcijos pirmininkas
2008 birželio mėn. 27 d. 12:17
Airijos referendumas dėl ES Lisabonos sutarties gali būti daug reikšmingesnis Europos istorijos įvykis, nei atrodo šiandien, kai svarstomas tik šios sutarties likimas. Jis gali paskatinti Europos tautas imtis tikrų, Europos Sąjungą tobulinančių darbų.
Europos parlamente politinės partijos iki šiol buvo susigrupavusios pagal tam tikrus politinių nuostatų bendrumus, kurie patys savaime dar nesudarė gyvų srovių Europos politiniame lauke. Gali būti, kad kaip tik dabar ima formuotis ir pats šis "bendrosios politikos" laukas. Atsiranda aiškesnės, rinkėjų geriau suvokiamos skiriamosios linijos tarp "kovojančių pulkų". Pagal viešai išreikštą požiūrį į Airijos referendumą jau galima apytikriai spręsti, kas ir kokią Europos ateitį mato.
Sociologinės apklausos rodo, kad beveik devyni iš dešimties airių teigiamai vertina Europos Sąjungą. Todėl akivaizdu, kad balsuodami prieš ES Lisabonos sutartį, jie, anot Europos komisijos pirmininko, "nebalsavo prieš Europą". Kaip tuomet vertinti šį apsisprendimą? Kiek įmanoma atsiribodami nuo auklėjamojo pobūdžio vertinimų, pabandykime išskirti pagrindines šio įvykio apmąstymų Europos viešoje erdvėje kryptis:
Pirmoji kryptis, kurios pasekėjus galime sąlygiškai pavadinti "Europos federalistais", palaiko Europos federalizavimo kursą. Todėl ir jų požiūris į Airijos referendumo rezultatus yra nepalankus. Tačiau šis neigiamas vertinimas yra gana nuosaikus. Airių NE jie pateikia daugiau kaip tam tikrą techninį nesklandumą, o ne kaip principinę problemą. Apibendrinus, tokie vertinimai skamba maždaug taip: "balsavę "NE" airiai daug ko ne(su)žinojo ar mažai ką tesuprato apie Lisabonos sutarties naudingąsias puses".
Todėl "eurofederalistai" siūlo, kad verta būtų organizuoti dar vieną referendumą. Mat, kai airiai į šią sutartį bus daugiau įsigilinę, jie galbūt apsigalvos. Taipogi tikėtina, kad ateis kiti, referendume nedalyvavę airiai, kurie dabar gailisi neatidavę savo balso. Be to, jei visos kitos šalys ratifikuos Lisabonos sutartį, įtikinti airius bus lengviau. Juk sykį airius jau pavyko įtikinti antrajame referendume dėl dabar galiojančios Nicos sutarties, o dar anksčiau danus – dėl Mastrichto sutarties, ir t.t.
Trumpa šios politinės krypties kritika. Jeigu dauguma "eurofiliškai" nusiteikusių airių balsavo prieš Lisabonos sutartį, kur yra garantija, kad dalyvavimo aktyvumui padidėjus naujajame referendume rezultatas bus TAIP? Sociologai prognozavo, kad jei Airijos referendume dalyvaus daugiau kaip 40% balsavimo teisę turinčių piliečių, rezultatas bus TAIP. Ir ką gi?
Dar neaišku, ar iš tikro Airija liks vienintelė ES šalis, neratifikavusi naujosios sutarties. Ką tik įvykusiame ES Vadovų Tarybos susitikime taip ir nepavyko visos ES vardu paraginti tęsti ratifikavimo procesą. Klausimas buvo atidėtas rudeniui, kai Čekijos Konstitucinis teismas jau bus pateikęs išvadą, ar Lisabonos sutartis atitinka šios šalies konstituciją. Beje, stengiamasi nutylėti, kad šios sutarties iki šiol nepasirašė ir Lenkijos prezidentas ...
Jeigu olandų ir prancūzų referendumų NE dar buvo galima lengvai vaizduoti kaip tam tikrą atsitiktinumą ar nesusipratimą, tai trečiasis, airiškasis NE jau stato "eurofederalistus" į labai keblią padėtį. Gali būti, kad ilgainiui ši kryptis praras savo padėtį Europos politikoje. Iš vienos pusės "eurofederalistus" spaudžia demokratinės srovės, versdamos atsižvelgti į "tautų valią" ir kaltindamos atsitraukimu nuo europinių demokratijos idealų, pasidavimu eurokratų „valdomai demokratijai“. Iš kitos pusės juos spaudžia "ES efektyvumo" šalininkai, kaltindami juos tuščiais žaidimais, nenorėjimu atsisakyti iliuzijų ir nesugebėjimu veikti.
Antroji kryptis, kurios pasekėjus sąlygiškai galėtume pavadinti "Europos demokratais", nepalaiko Europos federalizavimo kurso. Todėl jų požiūris į Airijos referendumo rezultatus yra palankus. Jų akimis Airių NE - tai blaivinantis smūgis nuo Europos tautų atitrūkusių eurokratų politinėms vizijoms, norui diktuoti savo politiką ir uzurpuoti tautų valią. Apibendrinus, jų vertinimai skamba maždaug taip: "airiai tiesiog suprato, kad Lisabonos sutartis Airijai nenaudinga, o naudingesnė – dabar galiojanti Nicos sutartis".
Iš čia ir įvairūs oponentų samprotavimai apie airių "nedėkingumą" (kol airiams naudinga – jie už, kai nebenaudinga – jie prieš). Iš čia ir nauji svarstymai ar Lisabonos sutartis iš viso naudinga ir kitoms mažosioms ES šalims.
Airijos referendumo proga "eurodemokratai" siūlo mesti visas tas nesibaigiančias naujas sutartis ir eurokonstitucijas į šiukšlyną, o federacinės Europos tėvų idėją iš viso palaidoti, nes nepaisant visų gudravimų ir spaudimų Europos tautos niekuomet nebesutiks suteikti Briuseliui daugiau suverenių galių (čia didžiąja dalimi pakartojome britų konservatorių lyderio Deivido Kamerono (David Kameron) vertinimą, tačiau panašiai mąstančių galima rasti ir kairiajame Europos politinių partijų sparne).
Trumpa šios politinės krypties kritika. Išmetant į šiukšlyną Europos, kaip valstybės bruožų turinčios federacijos, idėją kartu ten pat gali atsidurti ir pats Europos šalių bendradarbiavimas, taigi, ir bendrosios politikos galimybė įvairiose visai Europai svarbiose srityse bei įtemptose geopolitinėse imtynėse. Pagrindinė "eurodemokratų" silpnybė, kurią iki šiol sėkmingai išnaudojo jų oponentai – tai politinės iniciatyvos stoka Europos mastu ir nesugebėjimas pasiūlyti alternatyvaus politinio kurso: konkrečių, visiems suprantamų būdų, kaip būtų galima tobulinti ir stiprinti Europos Sąjungą be jos federalizavimo.
Kita vertus, dar niekas neįrodė, kad nėra būdų Europą "integruoti", neatsižvelgiant į "tautų valią". Istorijoje yra buvę daug priešingų, nebūtinai kruvinų pavyzdžių. Kaip antai, juk tereikia tik dar labiau pasistengti ir referendumą organizuoti taip, kad airiai būtų įtikinti. Galų gale, kaip rodo praktika, galima iš viso apsieiti be referendumų ir netgi atmušti daugelio piliečių norą dalyvauti bet kokiuose rinkimuose.
"Eurodemokratiškos" srovės padėtis yra svyruojanti. Išeitų, kad ji laimėjo Airijoje, bet pralaimėjo Didžiojoje Britanijoje (leiboristų dauguma šios šalies parlamente ratifikavo Lisabonos sutartį). Kadangi Europos vidaus politikos centre anksčiau ar vėliau atsidurs bendrųjų Europos reikalų griozdiško administravimo neefektyvumas ir taps vis aiškesnė jo reformų būtinybė, tikėtina, kad ateityje "eurodemokratų" srovė stiprės ir pasipildys iš demokratinių iliuzijų nenorinčių atsisakyti "eurofederalistų" stovyklos.
Trečioji kryptis, kurios pasekėjus galime sąlygiškai pavadinti "Europos valstybininkais". Europos federacijos idėjoje jiems svarbiausia ne federacijos formos, bet pats europinis valstybingumas, kaip politinis įrankis. Jie ne tik neigiamai vertina Airijos referendumo rezultatus, bet atmeta ir pačius referendumus, kaip Europos ateities kūrimo būdą. Apibendrinus, "eurovalstybininkų" požiūris skamba maždaug taip: "dauguma airių niekuomet nesupras Lisabonos sutarties naudingumo, kaip jų nesupras ir kitų šalių piliečiai, nes jiems tiesiog ne tas rūpi; ir jie balsavo visai ne dėl Lisabonos sutarties, o tik baudė savo valdžią dėl pačių įvairiausių motyvų, nepatenkinti dėl ekonominės krizės ir panašiai".
Taigi, anot "eurovalstybininkų", airių referendumas buvo beprasmiška prabanga ir bereikalinga išimtis: užtenka tų žaidimų referendumais. Dabar gi tenka gaišti laiką ir tartis su Airijos valdžia dėl išlygų (anot Lietuvos Respublikos Prezidento gal įmanoma susitarti su Airijos valdžia dėl išlygų Lisabonos sutartyje, kad nebereikėtų referendumo); o jeigu tokio "ramaus ir tylaus sprendimo" pasiekti nepavyks, tuomet, kaip ir Prancūzijos bei Olandijos referendumų atveju, reikės papildomai vargti ir kurti "naują" sutartį.
Trumpa šios politinės krypties kritika. "Eurovalstybininkai" visai nesibijo valdžios institucijų nutolimo nuo piliečių, nes taip politiniame pasaulyje, esą, iš tikro būna visada. Jie nė kiek nesijaudina dėl to, ar Europos Sąjunga netampa susvetimėjusiu monstru, o Briuselis nevirsta niekam neatskaitingu politiniu centru, valdomu iš Berlyno ir Paryžiaus. Be to, jie atvirai ar nejučia kvestionuoja ir pačią tautinio valstybingumo sampratą, vyravusią Europoje du šimtmečius (nuo prancūzų revoliucijos laikų).
Paneigiant tautos, kaip valstybės suvereno, sampratą, o tuo pačiu ir suverenias tautų teises, formaliai paneigiamos ir visų Europos šalių konstitucijos, kaip pasenę reiškiniai. Sunku prognozuoti tokios "integracijos" pasekmes, ir dar sunkiau yra nuspėti, kokią "bendrąją Europos politiką" vykdytų toks neoromėniškos imperijos elitas. Be to, jis turėtų nuolatinio įkyraus vargo su savo kita puse - politiniu populizmu (tarsi šiuolaikiniais barbarais-federatais, kurie taip pat laikas nuo laiko užsigeidžia tapti šiuolaikiniais romėnų senatoriais).
Sprendžiant iš būdų, kaip buvo siekiama Lisabonos sutarties įsigaliojimo, "eurovalstybininkų" srovė Europos politiniame lauke dabar užėmė vyraujančias pozicijas. Tačiau ji gali ir pralaimėti, jei Europos šalys ims rimtai aiškintis, ar tokios sutartys atitinka jų konstitucijas. Sutartį "Konstitucija Europai" jau svarstė Vokietijos Konstitucinis teismas. Lisabonos sutartį jau svarsto Čekijos Konstitucinis teismas... Pavyzdys įkvepia. O į viešai užduodamus klausimus šiuolaikiniame pasaulyje anksčiau ar vėliau tenka atsakyti kiekvienoje šalyje, kuri save nori vadinti demokratiška.
Kai kurios bendros pastabos, žvelgiant iš Lietuvos pozicijų. Iš visko sprendžiant, panašu, kad mums teks ieškoti savojo kelio Europos politiniame lauke, ryškėjančioje takoskyroje tarp "eurodemokratų" ir "eurovalstybininkų". Gali būti, kad vienos ar kitos pusės laimėjimas iš tikro priklausys nuo Europos Sąjungos "efektyvumo" išmatavimo.
Europos valstybininkų tėvynės nereikėtų ieškoti vien Prancūzijoje ir Vokietijoje. Daugelis naujųjų ES šalių, kaip pavyzdžiui, Lietuva ar Latvija, jau tapo tokių valstybininkų placdarmu, vieningu choru padedančių spausti demokratines ir tautines sroves visoje Europoje. Lietuvoje "valstybininkais" vadiname valstybės pareigūnų ir oligarchų tinklą, kurie piliečių „gerovės vardan“ valdo ar siekia valdyti šalį iš demokratinių procesų nevaldomo šešėlio. Tačiau Europos politinių kovų kontekste šiai idėjinei stovyklai mes priskirtume ir tuos bloguosius valstybininkus, kurie yra Lietuvos valdžioje, ir tuos geruosius, kurie valdžioje gal jau ir niekuomet nebebus. Visi jie savaime tampa "eurovalstybininkais", nes savo politinę atsakomybę ir piliečių viltis stengiasi perduoti tolimajam Briuseliui.
Dar daugiau, jei anksčiau manėme, kad demokratijos anemija – tai tik nacionalinis lietuviškas ar postkomunistinis reiškinys, tai dabar turėtume susimąstyti, ar tai nėra bendro įsigalinčio naujo politinio Europos modelio pasireiškimas lietuviškoje dirvoje.
Tačiau jei "valstybininku" laikysime tiesiog visuomenės veikėją, kuris neturi nieko bendra su oligarchų įtaka ar pinigais, o tik nori gero „nieko nesuprantančiai liaudžiai“, net nepaisydamas jos balsavimų, tai tokių didesnių ar mažesnių valstybininkų mes rasime kiekvienoje Lietuvos partijoje. Didesnis ar mažesnis valstybininkas sėdi netgi kiekviename lietuvyje, kuriam tiesiog rūpi Lietuvos ateitis. Tiesa, gaila, kad šio paviršutiniškame lygmens niekaip neperkopia Lietuvos politologų gildija, iš kurios galima būtų tikėtis ir gilesnių įžvalgų.
Nepriklausomai nuo politinės orientacijos, atspirtimi apmąstymams galėtų būti E.Renano apibendrinimas: "Tauta – tai kasdieninis plebiscitas". Savo garsiojoje 1882m. paskaitoje E.Renanas apibūdino tautą, kaip gyvą sielą. Ji gyva tiek, kiek dar randa atgarsį žmonių širdyse.
Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/archive/article.php ... &com=1&s=1
Lisabonos sutartis: Europos solidarumas ar stuburų laužymas?
GINTARAS SONGAILA
http://www.culture.lt/satenai/?leid_id= ... t_id=16037
Oficialiai buvo kalbama, kad tik vienai Airijai leista surengti referendumą dėl Europos Sąjungos reformų sutarties (toliau – Lisabonos sutartis). Ši sutartis turėjo pakeisti anksčiau sužlugusią sutartį dėl Konstitucijos Europai, kuriai NE pasakė olandai ir prancūzai. Dabar Briuselio elitui ir vėl teko išgirsti NE. Dar prieš referendumą viena airių politikos apžvalgininkė komentavo: matyt, Europos tautoms dar ne kartą reikės vis pasakyti NE, kad eurokratai suprastų, jog NE – tai ir yra NE.
Lisabonos sutartis pateikiama kaip kilnus ES stiprinimo projektas, kaip bendros europinės politikos mechanizmo sukūrimas (palengvinant sprendimų priėmimo procedūras – plečiant sritis, kuriose sprendimai priimami ne vieningu ES šalių balsavimu, bet kvalifikuota balsų dauguma, įsteigiant naujas ES vadovų pareigybes, kuriant naujas ir plečiant esamas ES institucijas ir t. t.). Kita vertus, niekam nebuvo paslaptis, kad šia sutartimi Europos Sąjungai perduodami papildomi valstybių narių įgaliojimai, kad ja siaurinamos kiekvienos iš jų išimtinio suverenumo sritys. Sutarties rengėjai ir derybininkai, suprasdami teisinius keblumus, kurių gali kilti ratifikuojant tokią sutartį, baigiamuosiuose jos straipsniuose įrašė, kad kiekviena valstybė narė privalo ją ratifikuoti pagal savo „konstitucines procedūras“. O politiniu lygmeniu buvo imtasi beprecedenčio spaudimo, kad šalyse nebūtų rengiami referendumai. Tik airių politikai su tuo nesutiko, motyvuodami savo konstitucijos nuostatomis, kad suverenitetas gali būti dalinai perduodamas tarptautinei organizacijai, tik jeigu tam pritaria dauguma rinkimų teisę turinčių piliečių. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apie suverenitetą pasakyta netgi daugiau, tačiau derybose dėl Lisabonos sutarties Lietuvos atstovai kukliai tylėjo...
Įdomu palyginti, kaip Lisabonos sutarties svarstymas ir ratifikavimas vyko Lietuvoje ir, pavyzdžiui, Lenkijoje. Žinia, visur oficialiai paskelbta, kad abi kaimynės jau ratifikavo Lisabonos sutartį. Tik labai skirtingai. Tiesą sakant, Lenkija jos kol kas net neratifikavo...
2008 m. balandžio 1 d. Lenkijos Respublikos Seimas priėmė nutarimą dėl Lenkijos Respublikos Seimo sutikimo pateikti Lenkijos Respublikos prezidentui ratifikuoti Lisabonos sutartį. „Išreikšdamas galutinę valią, kad Lenkijos Respublikos prezidentas ratifikuotų Lisabonos sutartį, [...] Seimas, vadovaudamasis Lenkų Tautos gerove, siekdamas stiprinti Lenkijos Respublikos nepriklausomybę, taip pat užtikrinti jai deramą vietą laisvų, lygiateisių tautų, kurias vienija valia partneriškai bendradarbiauti Europos Sąjungoje, bendrijoje“, konstatavo: „Lenkijos Respublika yra ir išlieka suvereni valstybė, kurios sprendimų šaltinis yra Tautos valia, tai liečia ir Lenkijos Respublikos apsisprendimą stoti į Europos Sąjungą bei jos narystės šioje organizacijoje formą, taip pat galimą išstojimą iš jos“; „Lenkijos Respublikos Konstitucijos, kuri yra aukščiausias Lenkijos Respublikos teisės aktas, nuostatos dėl jos teisinių galių viršenybės turi galiojimo, taip pat visų jos valdžios institucijų viešo jų taikymo pirmenybę Lenkijos Respublikos teritorijoje prieš tarptautinių sutarčių nuostatas, taip pat tarptautinių organizacijų tų sutarčių pagrindu leidžiamus aktus, tarp jų – prieš Lisabonos sutartį, Europos Sąjungos sutartį, Europos Sąjungos funkcionavimo sutartį ir Europos atominės energetikos bendrijos steigiamąją sutartį, kaip ir prieš kiekvieną aktą, sukurtą arba galiojantį remiantis šiomis sutartimis“; ir dar devynis principus, iš kurių Lietuvai pamokomi yra šie du: „Lisabonos sutartis nesuteikia pagrindo aiškinimams, kurie leistų Europos Sąjungos institucijoms imtis bet kurių veiksmų, suvaržančių valstybių narių suverenumą, pažeidžiančių jų tautinį identitetą arba jų teisėtus nacionalinius interesus“; „Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija jokiu būdu nepažeidžia Lenkijos Respublikos teisėkūros teisių viešosios moralės, šeimos teisės, taip pat žmogaus orumo apsaugos ir pagarbos žmogaus fiziniam ir moraliniam integralumui srityje, kas yra patvirtinta Lenkijos Respublikos deklaracijoje prie Lisabonos sutarties„ (taip pat ir „Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos taikymo Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje protokole, pridėtame prie Lisabonos sutarties“).
Nors pasirašant Lisabonos sutartį Lietuvos atstovai nebuvo išsiderėję ir net nesiderėjo dėl jokių išlygų, atskirų deklaracijų ar protokolų, kai kurie panašūs principai buvo siūlomi Lietuvos Respublikos Seime, kai jame vyko Lisabonos sutarties ratifikavimo procesas.
Lietuvos Respublikos Seimo narys Rimantas Smetona siūlė papildyti Lisabonos sutarties ratifikavimo įstatymą antruoju straipsniu, kuriame ratifikuodamas Lisabonos sutartį Seimas būtų konstatavęs, kad:
„2.1. Lisabonos sutartis nesuteikia pagrindo aiškinimams, kurie leistų Europos Sąjungos institucijoms imtis bet kurių veiksmų, suvaržančių valstybės narės suverenitetą, pažeidžiančių Lietuvos tautinį identitetą arba jos teisėtus nacionalinius interesus;
2.2. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija negali pažeisti pamatinių Lietuvos visuomenės vertybių, Lietuvos kultūrinio, religinio, istorinio paveldo;
2.3. Lietuvos Respublika yra ir bus suvereni valstybė, kurios sprendimų šaltinis yra tautos valia.“
Tokie pat principai buvo siūlomi ir rezoliucijos, kuri buvo priimta kartu su Lisabonos sutarties ratifikavimu, projekte. Tik šios rezoliucijos preambulėje dar aiškiau pasakyta, jog Seimas atsižvelgia „į Lietuvos Respublikos Konstitucijos esmines nuostatas, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika ir kad Lietuvos Respublikoje negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai“.
Tiesa, Seimas priėmė Lisabonos sutarties ratifikavimo įstatymą be siūlomo antrojo straipsnio, o rezoliuciją – be anksčiau minėtų išlygų. Dar daugiau, netgi kai kurie iš tų Seimo narių, kurie palaikė šiuos alternatyvius projektus, patys vėliau balsavo už Lisabonos sutarties ratifikavimą be visų šių išlygų (pavyzdžiui, Petras Gražulis).
Ar tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos Seimas atsisakė Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės principų, esminių jos nuostatų, kurios suformuluotos pirmajame jos skirsnyje (o šis gali būti keičiamas tik visuotiniu tautos referendumu, jei tam pritaria trys ketvirtadaliai visų rinkimų teisę turinčių piliečių)?
Kadangi, anot buvusio Italijos ministro pirmininko Giuliano Amato, Lisabonos sutartis sąmoningai surašyta taip, kad niekas joje nieko nesuprastų (be palyginamojo varianto su ES Mastrichto, Amsterdamo ir Nicos sutartimis), į šį klausimą sunku kategoriškai atsakyti. Dar liūdniau, kad Lietuvos Respublikos Seimas, svarstydamas Lisabonos sutartį, ir vėl paskubėjo, nes visai neatliko tokios analizės.
Tuo užsiimti teko iš esmės saviveiklininkams – visuomenės veikėjams, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariams, kitiems sąjūdininkams. Birželio 3 d. jie pasirašė peticiją Seimui (ir nuorašą prezidentui), prašydami paklausti Konstitucinio Teismo, ar Lisabonos sutarties ratifikavimo įstatymas, priimtas be referendumo, ir pati sutartis atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. LR Seimo Peticijų komisija šiuos du reikalavimus pripažino peticija ir jie bus nagrinėjami iš esmės.
Peticijos, kurią pasirašė daugiau kaip 100 Lietuvos Respublikos piliečių, iniciatoriai mano, kad netgi tuo atveju, jei paaiškėtų, jog Lisabonos sutartimi Lietuvos suverenumas siaurinamas tik nežymiai, vis dėlto Konstitucija nurodo, kad „suverenitetas priklauso Tautai“, niekas negali jo savintis, siaurinti ar varžyti be Tautos sutikimo. Trumpai tariant, nei Seimas, nei prezidentas nėra Tautos suverenai ir tokias sutartis ratifikuoti jie kažin ar turi kokią nors teisę. LR referendumo įstatymas tokiais atvejais numato privalomą referendumą. Sprendimas, susijęs su įgaliojimų perdavimu tarptautinėms organizacijoms, laikomas priimtu, kai už tai balsuoja ne mažiau kaip trečdalis visų rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių.
Plačiau apie šią peticiją ir dėl jos kilusias aistras galima pasiskaityti http://www.tautininkai.lt .
Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas jau spėjo pareikšti, kad Seimas savo iniciatyva šių klausimų nesvarstys ir lauks Peticijų komisijos išvadų.
O štai Čekijos Senatas, pasirodo, dar balandžio mėnesį kreipėsi į šalies Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti, ar Lisabonos sutartis neprieštarauja Čekijos Konstitucijai. Čekijos prezidentas po referendumo pasveikino airių tautą su sveiko proto ir laisvės pergale.
Kažin ar sulauksime Lietuvoje laikų, kai pradėsime visavertiškai svarstyti, kaip norime stiprinti Europos Sąjungą, kokią matome Lietuvos misiją, o svarbiausia – kaip galime atgaivinti marinamą Tautos ir Valstybės ryšį, kuris ir yra Konstitucija. Turime savęs paklausti, ar mums mūsų Valstybė dar yra tikras dalykas, ar tik savanaudiškų interesų žaidimas.
Be to, ir Lietuva, ir Europos Sąjunga turi apsispręsti, kaip kurs savo ateitį – ant tiesos ar ant melo pamatų. Kaip antai Europos Komisijos pirmininkas viešai skelbia, kad Lenkija jau ratifikavo Lisabonos sutartį. Tačiau iš tikro Lenkijos prezidentas iki šiol jos nepasirašė, taigi neratifikavo. Komisijos pirmininkas tikrai turėtų žinoti, kad sutarties ratifikavimo dokumentai iš Lenkijos Italijos Vyriausybės (taip numatyta sutartyje) dar nepasiekė... Be to, mums, lietuviams, turėtų būti svarbu, kad mūsų prezidentas Valdas Adamkus birželio 16 d. pareiškė: Lietuvos ir Lenkijos prezidentų nuomonės dėl Lisabonos sutarties „visiškai sutampa“.
Komentarai
http://www.culture.lt/satenai/?leid_id= ... komentarai
121802. Katė
2008-06-25 12:19
Nepažįstu autoriaus, bet jis teisus. Kad ir kokios lauktos, kad ir kokios gundančios sutartys mums pateikiamos, jas turime tobulai perskaityti ir tik tada pasirašyti ar atmesti.
Kai mažosios Europos tautos vienijasi aplink didžiąsias, kyla logiškas klausimas, ar tai nėra naujo tipo karas, o sutartis - ar ne kapituliacijos aktas?
121813. Katė - mie
2008-06-25 13:00
Alternatyva - ne galvą pametus pulti ir pasirašinėti, o devynis kartus pamatuoti... Nors visa žmonijos istorija - tai integracijos ir diferenciacijos procesai.
Ko gero, mes esame dar vieno integracijos proceso vystymosi liudininkai. Ir mūsų Konstitucijos teiginys, kad "suverenitetas priklauso tautai" greit virs anachronizmu.
122194. Katė
2008-06-27 14:56
Niekas su niekuo be intereso nesitaria. Kol ši sutartis buvo nereali siekiamybė, galvojau taip pat, kaip e. Situacija keičiasi, daug ką matom ir suprantam.
ES finansuoja mūsų tualetus (visiškai neblogai ir būdelėj su širdele), sumokės, kad tik nedirbtume žemės, uždraus kalbėti gėjų, rasiniu, nacionaliniu klausimais. Tada savo žemėje mes tapsime nacionaline mažuma, kol išnyksime kaip kuršiai ir pan.
Vokietija, Prancūzija, Anglija ne tokios valstybės, bet ir jose jau dominuoja turkai, arabai. Turbūt pamatė, kad procesas nesustabdomas, tai nenori, kad kiti kitaip susitvarkytų. O iš tiesų - tai finansinių srautų valdytojų kova už rinkas. Aš tai vadinu 21 amžiaus karu.
122957. jurgis :-)
2008-07-04 17:01
E Sąjungoje ignoruojamos bendražmogiškos vertybės, Dekalogas. Propaguojama netradicinė, išsigimusi, prasigėrusi šeima.
Manau, kad visą tai organizuoja savimi labai pasitikinti, atominiu vėzdu ginkluota žydiška, labai turtingų masonų "šeimyna". Ji entąjį kartą save įvardija, kaip Dievo išrinktąją Tautą. Ji ta idėja ir savo galybe apspangusi, naikina šalia gyvenančių tautų gyvastingumą.
Beje, aš nesu tautininkas, bet protingumo ribose jiems pritariu.
ES be moralinių vertybių. Ji jas atvirai ignoruoja, ji skiriasi nuo TSRS tik žmonių naikinimo taktika ir metodika.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 04 Gru 2009 16:11. Iš viso redaguota 17 kartus.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
