Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » "Raudonai žydra" Europos Sąjunga (ES) ir su ja susijusios problemos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Flamandai (Belgijos olandai)

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Flamandai (Belgijos olandai)

Parašytas: 06 Lie 2007 16:12

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Pseudodemokratija prieš flamandų tautinius interesus

Šaltinis - Lietuviai.info, straipsnis įrašytas treč., 2007-06-13 01:32.
http://www.lietuviai.info/?q=node/52

Birželio 10 dieną Belgijoje įvyko nauji rinkimai į Atstovų rūmus ir Senatą. Tačiau vargu ar šiuos rinkimus būtų galima pavadinti nešališkais ir demokratiškais.

Didžiausios Belgijos partijos Vlaams Belang ("Flamandų interesas") vadovybė, kovojanti už Flandrijos (olandiškai kalbančios šiaurinės Belgijos dalies) nepriklausomybę, susitiko su Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (OSCE) stebėtojų delegacija, kad pasiskųstų dėl įvairių taisyklių, nustatytų 2005 m. OSCE “Rinkimų stebėjimo vadove”, pažeidimų. VB senatorius Jurgen Ceder pateikė dešimties šiurkščių pažeidimų sąrašą:

1. Elektroninis balsavimas be pakankamos patvirtinimo procedūros

Belgijos rinkėjai negauna spausdinto blanko, kurį būtų galima įmesti į atskirą balsavimo dėžę po balso atidavimo kompiuteriu. Vadinasi, jie negali patikrinti, kaip patys balsavo. Automatinį balsavimą ir balsavimo priežiūrą vykdo maža ekspertų grupė. Nei balsavimo tarnybos pirmininkas ir jo padėjėjai, nei stebėtojai ir rinkėjai negali efektyviai kontroliuoti balsavimo procedūrų. Jie turi pasikliauti informacinės technologijos ir keleto specialistų vykdomos priežiūros teisingumu.

Prieš rinkimus kodas duodamas tiktai parlamento paskirtiems ekspertams ir keletui politinių partijų paskirtų informacinių technologijų specialistų (jų darbas varžomas slaptumo taisyklių). Be to, partijų paskirti informacijos ekspertai gauna tiktai programinės įrangos kodą, bet ne pačią programinę įrangą, kuri apdoroja sąrašus.

Surinkti skaitmeniniai duomenys negali būti apdoroti vietiniu masteliu, netgi rinkimų apygardos lygmeniu. Duomenys iš pradžių turi būti persiųsti per nekontroliuojamus elektroninius perdavėjus centrinėms vykdomosios valdžios įstaigoms, įsikūrusioms Briuselyje. Čia visi duomenys apdorojami. Tik tuomet iš šių centralizuotų įstaigų rinkimų apygardos sužino savo rezultatus. Tai – valdžių padalijimo principo pažeidimas.

2. Diskriminacija kampanijų finansavime

1989 m. Belgija smarkiai apribojo privačių paaukojimų politinėms partijoms galimybes. Pagrindinė idėja buvo ta, kad politinės partijos neturi priklausyti nuo privačių įmonių dovanų arba patirti pernelyg didelę ekonominių interesų grupių įtaką. Nuo šiol individų ir įmonių paaukojimai partijoms apriboti 500 eurų per metus suma. Kad kompensuoti tai, kas iki tol buvo pagrindiniu politinių partijų pajamų šaltiniu, partijos kasmet gauna subsidiją iš valstybės. Subsidijos dydis priklauso nuo rinkėjų, balsavusių už partiją paskutiniuose federaliniuose rinkimuose, skaičiaus. Ši sistema buvo kritikuojama jos priėmimo metu, argumentuojant, kad vargu ar geriau yra turėti politines partijas priklausomas nuo valstybės, nei priklausomas nuo privačių įmonių.

Kritikai pasirodė teisūs. Susidūrusi su aiškią "antivalstybinę" platformą užimančios partijos (Vlaams Belang gina Flandrijos nepriklausomybę) išaugusiu populiarumu, valstybė pradėjo teismo procedūrą, siekdama nutraukti subsidijas šiai partijai. Partija, kuri parodo savo "priešiškumą Europos Žmogaus teisių konvencijai", pagal Belgijos įstatymus neturi teisės į finansavimą.

2006 m. visos prancūzakalbių partijos, palaikytos flamandų socialistų (tačiau nepalaikytos flamandų liberalų ir flamandų krikščionių demokratų) įteikė skundą prieš Vlaams Belang, tvirtindamos, kad kai kurie Vlaams Belang platformos aspektai prieštarauja Europos Žmogaus teisių konvencijai, ir kad tokia partija nenusipelno valstybės subsidijų.

Byla šiuo metu svarstoma. Ji buvo laikinai sustabdyta rinkimų laikotarpiui, bet bus atnaujinta netrukus po rinkimų.

Ieškovai neprivalo įrodyti savo kaltinimų (ir jie būtų nepajėgūs to padaryti: Vlaams Belang programoje nėra nieko prieš žmogaus teises), kadangi teismas, kuris nagrinės bylą, Valstybės taryba, sudarytas vien iš politinio pasitikėjimo tarnautojų (paskirtų politikų). Tarybos nariai parinkti Senato. Dauguma jų – paskirti tų politinių partijų, kurios pateikė skundą.

Valstybės tarybos sprendimas yra galutinis. Teisė pateikti apeliaciją Aukščiausiajam teismui buvo apdairiai pašalinta iš įstatymo prieš skundo pateikimą. Politinės partijos, veikiančios kaip ieškovai šioje byloje, taip pat nelinkusios, kad Europos Žmogaus teisių teismas peržiūrėtų proceso rezultatus: jos jau tvirtina, kad ši byla – dėl "politinių teisių", kai tuo tarpu Europos žmogaus teisių teismas yra kompetetingas tiktai "pilietinių teisių" klausimais.

Valstybės subsidijų praradimas nesugrąžina teisės ieškoti privataus finansavimo. Tai reiškia, kad Vlaams Belang prarastų savo pagrindinį pajamų šaltinį be būdų šį praradimą kompensuoti. Dėl to partija, geriausiu atveju, būtų nepajėgi rengti kampanijų lygiavertiškai su kitomis partijomis, arba, blogiausiu atveju, priversta išsiformuoti, kaupiantis finansiniams nuostoliams.

3. Kandidatai ir politinės partijos neturi priėjimo prie žiniasklaidos nediskriminaciniu pagrindu

Vlaams Belang priėjimas prie žiniasklaidos yra ribotas. Tai akivaizdu valstybinėje žiniasklaidoje (žr. žemiau), bet situacija ne ką geresnė privačioje žiniasklaidoje. Tikslios šią situaciją nušviečiančios statistikos nėra daug, tačiau netgi visiškai atsitiktiniam stebėtojui aišku, kad Vlaams Belang nušviečiama žymiai mažiau nei kitos partijos, turinčios panašų ar netgi žymiai mažesnį rinkėjų palaikymą. Kur informacija išties egzistuoja, ji dažnai yra priešiška ir skirta trukdyti partijos palaikymą.

Visų laikraščių priešiškumas Vlaams Belang aiškiai demonstruojamas jų kolektyviniu atsisakymu priimti šios partijos apmokamą politinę reklamą pastarųjų rinkimų metu.

4. Valstybinė žiniasklaida aiškiai šališka vienos partijos atžvilgiu

Nors VRT (flamandų visuomeninis televizijas ir radijas) įstatymais įpareigotas užtikrinti objektyvų ir neutralų naujienų nušvietimą, tačiau Vlaams Belang šiuo atžvilgiu yra sistemingai diskriminuojama.

Šis diskriminacinis nusistatymas buvo faktiškai patvirtintas oficialiame VRT memorandume ("VRT ir demokratinė visuomenė"). Šiame memorandume VRT valdyba pareiškė, kad "yra pranešama, jog Vlaams Blok atstovai yra neįtraukiami į tam tikrus politinius debatus ir dažnai negauna politinio nušvietimo – įskaitant veiklos parlamente nušvietimą".

Politinės partijos naudojasi teise dalyvauti reguliariose partinėse-politinėse laidose per VRT televiziją ir radiją.

Kai paaiškėjo, kad laidos su Vlaams Belang užima aukščiausias šios laidų rūšies reitingų vietas, partinės-politinės laidos buvo panaikintos.

VB grupė flamandų parlamente atliko politinių partijų nušvietimo VRT naujienų programose tyrimą. Rezultatai buvo įspūdingi, nors ir ne itin netikėti. Krikščionys demokratai, liberalai ir socialistai gavo atitinkamai 30%, 29% ir 29%.

Vlaams Belang, nors ir būdama didžiausia politine grupe flamandų parlamente, gavo tiktai 7%.

VRT turi įprotį kviesti politinius svečius ne tiktai į naujienų, bet ir į pramogines programas. Visų politinių partijų atstovai – pastovūs svečiai šiose programose.

Per visą 30 metų laikotarpį nuo jos įkūrimo, Vlaams Belang NIEKADA nebuvo pakviesta į tokią šou programą.

5. Apmokama politinė reklama dienraščiuose pasiekiama visoms partijoms, išskyrus vieną

Pastarojoje Belgijos rinkiminėje kampanijoje VISI dienraščiai atsisakė priimti Vlaams Belang apmokamą politinę reklamą. Belgijoje tai labai rimta kliūtis vesti kampaniją. Partijų finansavimo įstatymas nustatė griežtus apribojimus kampanijų metodams. Partijos negali reklamuotis radijuje ir televizijoje. Jos negali nuomotis komercinių skelbimų lentų ir negali naudoti jokios kitos lauke esančios reklamų rūšies. Jos negali platinti jokių "smulkmenų", jokių objektų, kurie gali būti panaudojami kitu tikslu nei politinių žinių pranešimui (pavyzdžiui, jokių plunksnakočių, balionų, ir t.t.). Dėl to mokama politinė reklama laikraščiuose lieka viena iš nedaugelio priemonių partijai perduoti savo žinią rinkėjams. Privačios skelbimų lentos ir po butus išnešiojamos skrajutės liko vienintelėmis Vlaams Belang kampanijų vedimo priemonėmis.

Šiame kontekste tipiška tai, kad taip pat buvo mėginimų atimti Vlaams Blok teisę platinti nešiojamas skrajutes ir apriboti šiai partijai priėjimą prie Belgijos pašto tarnybų. Vyriausybės nutarimas suteikė valstybinei institucijai (Lygių teisių ir kovos prieš rasizmą centrui) teisę uždrausti politinių lankstinukų platinimą. Kreipimasis į teismus apsaugojo Vlaams Belang nuo šios cenzūros rūšies, tačiau tiktai rinkiminės kampanijos metu. Šis apribojimas vis dar taikoma ne rinkimų kampanijos metu.

6. Viena politinė partija negali rengti susirinkimų sostinėje

Pastarojoje rinkiminėje kampanijoje Vlaams Belang negalėjo išvis rengti mitingų Briuselyje, šalies sostinėje. Privatūs savininkai susilaukė didelio spaudimo nenuomoti įrangos Vlaams Belang. Šį spaudimą naudojo ne tik kovingų aktyvistų grupės, bet ir tokie pareigūnai kaip Briuselio savivaldybių merai. Vlaams Belang pagaliau sugebėjo gauti kontraktą su RSC Anderlecht (Briuselio futbolo komanda) dėl susirinkimų salės naudojimo. Tačiau įsikišo Anderlechto meras, ir kontraktas buvo anuliuotas. Tas pats meras uždraudė Vlaams Belang protesto prieš tokias nedemokratiškas praktikas maršą.

7. Kandidatų bauginimas

Vlaams Belang kandidatai Belgijoje yra sistemingai šalinami iš trijų oficialių profesinių sąjungų (socialistų, krikščionių demokratų ir liberalų). Šios trys sąjungos turi stiprius ryšius su atitinkamomis politinėmis partijomis. Nuo 2006 m. savivaldybės rinkimų jau 500 Vlaams Belang kandidatų yra išmesti iš profesinių sąjungų, ir procesas tęsiasi.

Šis pašalinimas nelieka be pasekmių įtrauktiems žmonėms. Belgijoje trys oficialios profesinės sąjungos (taip vadinamos "atstovaujamosios" sąjungos) nėra tiesiog privačios asociacijos. Jos turi žymias valstybės suteiktas teises ir privilegijas:

- Trys oficialios profesinės sąjungos veikia kaip bedarbystės pašalpų platintojos (Belgija – vienintelė šalis Europoje, kur tokias pašalpas skirsto profesinės sąjungos, o ne atsakingos vyriausybinės agentūros),

- Trys oficialios profesinės sąjungos turi "socialinių rinkimų" (darbininkų atstovų, kurie turi įstatymo numatytą apsaugą, teises ir tam tikrą kompetenciją, rinkimų) monopoliją. Nesantys nariais negali dalyvauti šiuose rinkimuose.

- Trys oficialios profesinės sąjungos turi "kolektyvinių darbo sutarčių" (CAO) su darbdaviais monopoliją. Šios sutartys pripažįstamos pagal įstatymus ir paliečia visus susijusio sektoriaus darbininkus, įskaitant ir asmenis, nesančius šių sąjungų nariais.

- Trijų oficialių profesinių sąjungų nariai dažnai gauna socialines pašalpas, kurių asmenys, nesantys nariais, negauna arba gauna mažesnes. Šias pašalpas skirsto "Socialinio saugumo fondai", kuriuos finansuoja darbdaviai, o kontroliuoja daugiausia oficialios profesinės sąjungos.

- Naujoms arba mažoms profesinėms sąjungoms yra neįmanoma gauti "oficialios" ("atstovaujamosios") profesinės sąjungos statusą. Tam jos privalo turėti ne mažiau 50 000 narių (apdairiai pritaikyta prie mažiausios iš trijų organizacijų narių skaičiaus) ir būti priimtos į Nacionalinę darbo tarybą (NAR). Iš esmės, oficialiosioms profsąjungoms užtikrinamas konkurencijos nebuvimas ir netrikdomas naudojimasis visomis savo teisėmis ir privilegijomis.

8. Viena partija buvo uždrausta. Sekantis žingsnis bus teisės dalyvauti rinkimuose atėmimas iš atskirų kandidatų

2004 m. partija Vlaams Blok buvo uždrausta. Paprasčiausia narystė ar bendradarbiavimas su šia partija paskelbtas nusikaltimu, baudžiamu pagal įstatymą. Vlaams Blok reagavo į šį uždraudimą išsiformavimu ir naujos partijos, Vlaams Belang, įsteigimu.

Anksčiau tais pačiais metais, prieš Atstovų rūmų ir Senato paleidimą, vyriausybė pateikė naują įstatymo projektą. Šis įstatymas nulemtų, kad kiekvienas, kuris būtų nuteistas pagal įstatymą dėl rasizmo, automatiškai dešimčiai metų prarastų visas savo politines teises, įskaitant teisę iškelti kandidatūrą rinkimuose. Tiktai laiko trūkumas ir parlamento paleidimas prieš rinkimus sutrukdė priimti šį įstatymą. Greičiausiai įstatymo projektas vėl bus iškeltas ir pateiktas balsavimui po rinkimų. Tokia priemonė nėra adekvati įvykdytam nusikaltimui. Politinių teisių praradimas bus automatiškas ir pritaikomas netgi mažiausiam įžeidimui ar poveikio priemonei.

9. Atstovų skaičius neproporcingas elektorato dydžiui

Prancūzakalbėms (valonų) partijoms vietai Belgijos Atstovų rūmuose gauti užtenka žymiai mažiau balsų, nei flamandų partijoms. 2003 m. federaliniuose rinkimuose flamandų vietai gauti reikėjo maždaug 44 000 balsų, o valonų vietai – maždaug 38 000.

Vienas pavyzdys iš tų pačių rinkimų: Vlaams Belang gavo 761 407 balsus, bet tiktai 18 vietų. Mouvement Réformateur gavo mažiau balsų (748 955), tačiau net 24 vietas.

10. Antikonstituciniai rinkimai

2003 m. Belgijos Konstitucinis teismas savo sprendimu konstatavo (Arbitragehof – 2003 m. gegužės 26 d.), kad dabartiniai apribojimai Brussels-Halle-Vilvoorde rinkiminiame areale yra diskriminaciniai ir antikonstituciniai.

Diskriminacija pasireiškia tuo, kad prancūzakalbių partijos gali dalyvauti rinkimuose flamandų teritorijoje, tuo metu kai flamandų partijos prancūzakalbėje teritorijoje – negali.

Vyriausybei buvo duotas 4 metų laikotarpis situacijai ištaisyti, tačiau ji verčiau pasirinko šį nutarimą ignoruoti. Rinkimai Brussels-Halle-Vilvoorde regione yra antikonstituciniai, tačiau jie vis tiek rengiami.

"The Brussels Journal"

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 25 Vas 2008 18:01. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 06 Sau 2008 20:32

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Украинцы: этнография и этнология
http://socintegrum.ru/forum/viewtopic.php?p=4186#4186

Artashir rašė:

Например, после того, как северные Нидерланды в конце 16 века добились независимости, а южные остались под властью Испании, между некогда единым народом, говорившем на нидерландском (фламандском) языке, возникли этнографические, а потом и этнологические отличия.

Когда в 1815 г. Венский конгресс включил южные провинции в состав Нидерландского королевства, южные фламандцы стали считать, что они "оккупированы" чужим для них северным народом, который их "угнетает", и это привело к революции 1830 г.

В результате возникло королевство Бельгия, в состав которого вошли южные фламандцы, а также валлоны, говорящие на французком языке.

Основная причина раскола на голандцев и фламандов это религия - фламанды (как и валоны) в основном католики, а голандцы - протестанты. Но язык и письмо у фламандцев и голандцев одинаковый.

Фландрия практически уже на подходе к независимости - только валоны (французы) не хотят разделяться, но их явное меньшинство.

------------------------------------------------------------------------------------

Очень похожая ситуация была в Югославии между сербами (православными), хорватами (католиками) и боснийцами (мусульманами), хотя язык у всех и этнические предки у всех одинаковые. Но тут еще и письмо было разное - кирилица, латиница и арабский у мусульман (теперь уже тоже латиница).

Эти три народа появились только из за политических процессов - часть южных славян попало в Автро-Венгрию (хорваты), часть в Отоманскую империю (боснийцы), а часть сумела сохранить некоторую независимость - сербы.

И в итоге они веками резали друг друга, и теперь еще большие враги, чем 100 лет назад...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 17 Bal 2008 20:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Teismas neleido mokyklos vadinti Emilii Plater vardu

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=2

Žygeivis, Dėl Belgijos, 2008 04 17 19:33

Nėra tokios tautos - belgai.

Buvo senovėje keltų gentis belgai, o pavadinimą Belgiją "pritaikė" katalikams valonams (tai yra prancūzams) ir katalikams flamandams (tai yra olandams), kada iš jų 19 a. amžiuje "sulipdė" bendrą katalikišką valstybę. Tuo metu ne kalba, o religija buvo svarbesnė skiriamoji riba.

Be to Belgijoje (jos pakraštyje) dar gyvena ir istorinė vokiečių mažuma.

Kaip tik todėl Belgijoje pavadinimai dažnai rašomi trimis kalbomis (o kartais dar ir angliškai).

Beje, flamandai, kaip ir vokiečiai bei anglai kalba giminingomis germanų kalbomis.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 15 Lie 2008 15:56

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Belgija vėl ant skilimo slenksčio

ELTA
2008 liepos mėn. 15 d.

Belgijos ministras pirmininkas Yves Leterme, nepavykus įgyvendinti politinių reformų, karaliui užsiminė apie savo vyriausybės atsistatydinimą, informuoja BBC.

Iki liepos 15 dienos I. Letermas žadėjo įvykdyti reformą, po kurios įgyvendinimo daugiau valdžios turėjo atitekti regionams. Dabartinis Belgijos ministras pirmininkas šias pareigas pradėjo eiti kovo mėnesį, po devynis mėnesius trukusios politinės aklavietės, ir atstovavo olandų bei prancūzų kalbomis kalbančių partijų koalicijai.

Belgijos karalius Albertas II dar neapsisprendė, ar priims vyriausybės atsistatydinimą.

Vyriausybės koaliciją sudaro I. Leterme flamandų krikščionių demokratų partija iš šalies šiaurės bei prancūziškai kalbanti Valonijos regionui atstovaujanti socialistų partija Belgijos pietuose.

Ministras pirmininkas, antradienį sakydamas kalbą, turėjo pristatyti naująją reformą. Prieš rinkimus pernai birželį šiuo metu atsistatydinti ketinantis premjeras savo šalininkams žadėjo regiono valdžiai suteikti dar daugiau galių, nors dabar Belgija yra viena labiausiai decentralizuotų valstybių pasaulyje.

Prancūziškai kalbančiame Valonijos regione, kur labai didelis nedarbo lygis, o ekonomika merdi, baiminamasi, jog tokia reforma situaciją galėjusi dar pabloginti.

Nė vienai partijai Belgijoje taip ir nepavyksta sumažinti prarajos, skiriančios minėtuosius šalies regionus. Tradiciškai valstybės ministru pirmininku tampa vienos kurios flamandų partijos narys.

ELTA

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/world/ar ... &com=1&s=1

remis, 2008 07 15 12:07

Dirbtinai sulipdytos iš skirtingų tautų valstybės vieną kartą vis tiek žlunga - ypač esant tokiam naujų valstybinių darinių kūrymosi vajui...

to remis, 2008 07 15 13:53

Krizes Belgijoje nebutu,jeigu:

1.Prancuzakalbe Valonija gyventu pagal pajamas,o ne olandakalbes Flandrijos biudzeto saskaita

2.Belgijos prancuzakalbiai neignoruotu,o pagaliau ismoktu ir kalbetu olandiskai taip,kaip parancuziskai moka ir kalba olandakalbiai flamandai.

3.Kai kurie prancuzakalbiai politikai nereikalautu olandu-prancuzu dvikalbystes Flandrijoje (jos teritorijos saskaita isplesti dvikalbio Briuselio regiona), tuo paciu paliekant prancuzu vienkalbyste Valonijoje.

remis, 2008 07 15 14:04

Taigi, kaip bežiūrėsi- dvi tautos, dvi kalbos, skirtingas gyvenimo lygis, o jas vis tiek norime laikyti kartu, ypač, kai šalia yra nacionalinės valstybės... Ar ne?

to remis, 2008 07 15 14:17

Ko gero, geriausia iseitis - Flandrijai jungtis prie Olandijos (Briuselyje prancuzu k. galima palikti, kaip regionine kalba - streektaal)

Valonijai - prie Prancuzijos,

o vokiskai kalbantiems rytu kantonams bei aukstutinio Maaso regionui - prie Vokietijos, Arlono regionui, kuriame didele dalis gyventoju buityje kalba vokieciu k. Mozelio franku tarme - prie Liuksemburgo.

Žygeivis, Faktas, 2008 07 15 16:03

Neišvengiamai artėja dar vienos senos imperijos Europoje paskutinioji diena.

Galas dar vienai daugiatautei imperijai - kadangi kiekviena tauta turi prigimtinę ir neatimamą teisę turėti savo nepriklausomą valstybę savo istorinėje-etninėje žemėje.

Kails, 2008 07 15 16:27

Dabartine Belgija, tai tas pats kaip Zecpostpolita, bendra Lietuvos - Lenkijos valstybe. Turiu mintyje tik etniskuma, bet ne saliu dydi. O salia esancia Olandija galima butu prilyginti Mazajai Lietuvai (protestantiska, bet lietuviskai kalbanti) iki karo. Olandija ir butu tas modelis kaip Mazoji Lietuva.

Tad ar gali labai traukti gyventi flamandus (kataliku kilmes) su jiems svetimais valonais(prancuzu kilmes)? Siais laikais nera nei tie, nei anie religingi, tad katalikams flamandams jungtis prie daugumos protestantu olandu ir frizu nebutu problema, nes flamandu tarme maziau skiriasi nuo olnadu, nei lietuviu nuo zemaiciu.

O kai kurie Valonijos regionai turetu atitekti Liuksemburgui ir Vokietijai. Kita Valonijos dalis gali gyventi laisvai. Tegul tik netingi dirbti ir nepriimineja islaikytiniu juodu ar pilku imigrantu.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 18 Lie 2008 21:46

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Apie dvi Belgijas ir „belgišką kompromisą“

Vaida Pilibaitytė, http://www.lrt.lt
2008 liepos mėn. 18 d.

Belgijos karalius šiomis dienomis užsiėmęs. Premjerui panorus trauktis, vyriausybėje krizė, o jis tarpininkauja nesutariančioms partijoms. Šalis pasidalijusi į dvi dalis: šiaurinę ir pietinę, flamandiškąją ir valoniškąją, dinamiškos ir stagnuojančios ekonomikos – galima vardyti be galo. Čia nėra nacionalinių partijų ar nacionalinės spaudos. Sakoma, kad belgus vienija tik karalius, alus ir futbolo rinktinė, o šalis yra istorijos „netyčiukas“.

Kad kartais svarbiau, ne tai, kokiomis kalbomis kalbi, o tai, kokia kalba nekalbi, Alizee Poulicek sužinojo ne pačiu maloniausiu būdu: pernai žiemą Antverpene naujai karūnuota dvidešimtmetė Mis Belgija nesugebėjo suprasti paprasto klausimo flamandų kalba ir persijungė į prancūzų, todėl akimirksniu buvo nušvilpta auditorijos.

Tik nedaugeliui rūpėjo, kad pusę gyvenimo Čekijoje praleidusi naujoji Belgijos gražuolė kalba prancūzų, anglų, čekų ir dar keliomis kalbomis. 6 iš 10 Belgijos gyventojų yra flamandai, kurie vis garsiau reikalauja, kad visi belgai kalbėtų ir daugumos kalba.

Kas labiau stengiasi?

Tačiau, kaip nesipiktinti, jei flamandai, įskaitant premjerą, regis, stengiasi daugiau, o valonai, įskaitant šalies karalių, – kur kas mažiau, retoriškai klausia Bartas Tuylsas iš šiaurinės Belgijos dalies.

„Atvažiavę į Briuselį, o ir kitur Flandrijoje valonai toliau kalba prancūziškai. Valonijoje apskritai mažiau dvikalbių nei Flandrijoje“, – apie kalbinius skirtumus pradeda pasakoti belgas.

„Net ir mūsų karalius kalba flamandiškai, bet girdisi, kad nelabai gerai, nes jis – prancūzakalbis. Nenuostabu, kad žmonės pyksta, sako, jis gi mūsų karalius, turėtų kalbėti normaliai abiem kalbomis.

Tiesa, kad turėjome ne vieną flamandų premjerą ir visi jie kalbėjo prancūziškai gana gerai, tikrai geriau nei karalius kalba olandiškai. Tai puikiai atspindi padėtį Belgijoje“, – apibendrina B. Tuylsas.

Taigi istorija su gražuolės rinkimais yra tik vienas mažas kylančių įtampų pavyzdys šalyje, kurioje dėl flamandų ir valonų partijų nesutarimų vyriausybė yra išbuvusi be premjero daugiau kaip pusę metų, sako pašnekovas, kuris pats atstovauja olandiškai ar, tiksliau, flamandiškai kalbančiai Belgijos daliai.

Anot jo, Valonijoje, kaip ir visose pietinėse šalyse, žmonės gyvena labiau atsipalaidavę, daugiau linksminasi, o šiaurėje mentalitetas kitoks – žmonės rimtesni, santūresni.

„Tačiau, sakyčiau, kad paprasti žmonės sugyvena, daugiau problemų yra dėl to, kad valdantieji politikai nesugeba sutarti tiek, kad normaliai dirbtų. Todėl ir krizė šalyje“, – teigia pašnekovas.

Artumas – dalykas rimtas

Tad gal flamandai jaučiasi artimesni olandams, o valai – prancūzams?

„Nesakyčiau, kad olandai flamandus laiko savais ir atvirkščiai. Skirtumų tarp jų nėra daug, tačiau jei kalbiniu pagrindu būtų nuspręsta Flandriją priskirti Olandijai, o Valoniją – Prancūzijai, tai visiems pasirodytų keista,“ – visai rimtai imasi samprotauti jis.

„Vienas pagrindinių skirtumų tarp olandų ir flamandų yra tas, kad olandai kur kas atviresni, o flamai – drovesni ir tylesni. Kalbam ta pačia kalba, bet kultūra skiriasi“.

Tai tada valonai gal visgi flamandams artimesni?

„Na, ne... ne, ne, ne, ne..., – ima mykti B. Tuylsas. – Jei manęs paklaustų, ar jaučiuos artimesnis olandams ar valonams, sakyčiau, kad visgi olandams“.

Štai kaip viskas sudėtinga. Ir nenuostabu, kad šalyje krizė.

Net krikdemai – flamiški ir valoniški

Politiškai ir kultūriškai šalyje sugyvena dvi Belgijos, kurių gyventojai žiūri skirtingas televizijas, skaito skirtingus laikraščius, mokosi skirtinguose universitetuose ir, net jei palaiko tuos pačius krikdemus ar socialdemokratus, pastarieji riejasi tarpusavyje etniniu pagrindu.

„Šios krizės metu tai ypatingai ryšku. Šiaurinės dalies krikdemai visiškai nesusitaria su pietiniais krikdemais. Su socdemais kiek geriau. Tačiau tiesa dar ir ta, kad Flandrija yra labiau krikdemiška, o Valonija – socialdemokratiška“, – pasakoja Belgijos gyventojas.

Istorijoje vaidmenys kito

Kai kurių atsakymų dėl tokių šiandienos prioritetų, ko gero, tektų ieškoti istorijoje.

Belgija, 1830-aisiais atsiskyrusi nuo Nyderlandų, buvo labiau frankofoniška, ekonominiame ir politiniame šalies gyvenime dominavo prancūzakalbė Valonija.

Flamandų kalba pripažinta kaip lygiateisė tik po septynių dešimtmečių.

Tačiau viskas ėmė keistis po Antrojo Pasaulinio karo. Pietinėje Valonijoje ėmus užsidarinėti anglies kasykloms, šiaurinė Flandrija jau buvo priskiriama šešiems turtingiausiems Europos regionams ir valams jos parama tapo labai svarbi.

Federalinė valdžia šiandien atsakinga už teisėtvarką, gynybą, policiją, socialinę apsaugą, branduolinę energetiką ir pinigų politiką. O regioninė tvarkosi švietimo, darbo, žemės ūkio, transporto ir aplinkosaugos reikaluose.

Bet ekonominiai skirtumai tarp Belgijos šiaurės ir pietų ryškūs ir šiandien. Nedarbas tarp prancūzakalbių valonų – triskart didesnis nei tarp flamandų.

40 proc. Valonijos pajamų sudaro mokesčiai, kitaip tariant, subsidijos iš Flandrijos, todėl esama flamų, norinčių, kad valonai negyventų šiaurės kaimynų sąskaita, bet savo problemas imtųsi spręsti patys.

„Jei pavyktų susitarti, kad visi turi gyventi savarankiškai, padėti kitiems ekonomiškai, bet vieni kitiems, o ne tik vieni kažkuriems; jei išmoktume abi kalbas, viskas būtų gerai ir krizė praeitų kaip audra. Mes juk praeityje esame pasiekę kompromisų, kai abi pusės jaučiasi patenkintos, nes abi kažką gavo“, – sako belgas B. Tuylsas.

Prie „belgiškų kompromisų“, apie kuriuos užsimena pašnekovas, dar grįšime.

O tuo metu, pasak LRT korespondento Briuselyje Lino Balsio, nors kalbiniai skirtumai ir ekonomika svarbūs, pagrindinė Belgijos pasidalijimo priežastis, ko gero, slypi įstrigusioje reformų politikoje.

„Nesutarimai vyriausybėje nėra labai principiniai, kad nesutartų dėl valstybės dalykų.

Santykiai sudėtingi, bet nėra taip, kad flamai masiškai reikštų nepasitenkinimą tuo, jog jie neva išlaiko Valoniją. Politikai, kai kalba realistiškai, daugiausia kalba apie didesnę autonomiją abiem regionams.

Jie tai vadina valstybės reformos tąsa. Ta reforma jau vyksta apie 30 metų. Nesutariama, kiek dar labiau atriboti kompetencijas“, – sako L. Balsys.

Skilimas vargu ar realus

Visgi L. Balsys pastebi, kad atmetus politiką, belgus vienija istorija, religija ir sveikas protas, kurio trūkumas kartais prikišamas radikaliems flamų nacionalistams, vis keliantiems atsiskyrimo klausimą.

„[Šalies gyventojai] save vadina belgais, tik istorijos eigoje vienos belgų gentys buvo suprancūzintos, kitos – germanizuotos. Tad vieni kalba prancūziškai, kiti – olandiškai. Tačiau tos kalbos turi savų dialektų, nacionalinio atspalvio. Tik nedidelė dalis apklaustų flamandų ir valonų manytų, kad jiems būtų tikslinga ir naudinga prisijungti arba prie Prancūzijos, arba prie Olandijos.

O kai kalbama apie Flandriją, reikėtų nepamiršti, kad tai yra katalikiška olandiškai kalbančios Belgijos dalis. Tuo metu didžioji dalis Olandijos gyventojų – protestantai.

Ir nemaža dalis katalikų iš Olandijos savo laiku pabėgo į Flandriją, kad jų nerepresuotų protestantai olandai. Tiek flamandai, tiek valonai yra katalikai ir tai yra gana svarbus kultūrinis rišamasis audinys, kuris jiems, manau, svarbus“, – teigia L. Balsys.

Galiausiai net ir panorėjus, kaip reiktų atskirti tarsi kartu gyventi nebenorinčius du sutuoktinius – dvi Belgijas su daugiausia prancūzakalbiu Briuseliu, turinčiu savarankiško regiono statusą?

Apžvalgininkai pastebi, kad Belgijos skilimas pakabintų didžiulį klaustuką ne tik virš Briuselio institucijų, bet ir virš dviejų šalių narystės Bendrijoje.

Nors apklausose atsiskyrimui sako pritarią net 49 proc. flamandų, abejojama, ar jie atsisakytų Europos Sąjungos sostinės šeimininkų titulo.

„Reikia nepamiršti belgų nacionalinio charakterio – jie labai ilgai tariasi, ilgai nesutaria, bet toks jų veiklos būdas. Jie vis tiek suras kažkokį kompromisą. Atsistatydindamas premjeras Yvesas Leterme`as pareiškė, kad dabar vėl prasidės derybos ir vėl ieškosim išeities“, – pasakoja L. Balsys.

„Belgiškas kompromisas“

Flamandas Y. Leterme`as, atėjęs į postą po krizės, pažadėjo daugiau automijos abiem regionams ir davė sau terminą per keturis mėnesius pasiekti susitarimą dėl reformų, tačiau šią savaitę pasidavė.

Karalius Albertas II penktadienį pranešė nepriėmęs jo atsistatydinimo ir derybos tęsiasi.

Laimei, egzistuoja toks dalykas kaip „belgiškas kompromisas“, kai besiginčijančios pusės nusileidžia viena kitai klausimais, dažnai nesusijusiais su pirmine ginčo priežastimi.

B. Tuylsas juokiasi, pateikdamas, jo žodžiais, kvailą pavyzdį tokio „belgiško“ problemų sprendimo, dėl kurio abi šalies dalys turi daugybę niekur nevedančių viadukų virš magistralių.

„Flamai pasistatė viaduką, o valams jo irgi prisireikė. Baigėsi tuo, kad visoj šalyje pristatyta viadukų, kurie veda iš niekur į niekur tik todėl, kad būtų vienodas viadukų skaičius ir šiaurėje, ir pietuose. Štai jums belgiškas kompromisas“, – priduria jis.

Belgai juokauja, kad jei šalis nesugriūva tiek mėnesių būdama be vyriausybės, tai tiek ji ir tereikalinga. Tačiau yra teigiančių, jog tokiois diskusijos byloja labiau apie europinę demokratijos tradiciją nei belgišką chaosą.

Parengta pagal Lietuvos radijo „Ryto garsų“ rubriką „Naujienų žemėlapis“
http://www.lrt.lt

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/world/ar ... &com=1&s=1

Mindaugas, 2008 07 18 19:20

Tik reikėtų patikslinti, kad tas flamandas sakė netiesą. Briuselis nėra Flandrijoje, o yra autonominis regionas, apsuptas flamandų kaimelių, tačiau 90 procentų Briuselio gyventojų kalba prancūziškai. Tiktai kai kuriuose priemiesčiuose kalbama flamandiškai.

Fryzai, olandai, ir flamai, 2008 07 18 20:00

Olandijos pietines provincijos, ypac siaures Brabantas yra katalikiski. Siaip Olandijos katalikus ir protestantus skiria Reino upe.

Siauriau reino gyvena protestantai olandai ir fryzai, pieciau Reino gyvena olandai katalikai, kurie turi labai glaudzius santykius su Belgija, tai yra flamais nuo senu laiku.

Tad jei suskiltu Belgija, jei be kraujo ir teisingai ir etniskumo, religijos prasme, pietine Olandijos dalis (katalikiska) i pietus nuo Reino galetu prisijungti prie Flandrijos.

O valonai ikurtu savo nepriklausoma valstybe.

O prie Liuksemburgo butu prijungti kai kurie etniskai ir istoriskai, kazkadaise kalbeje liuksemburgieciu kalba Valonijos regionai, ypac Valonijos Liuksemburgas, nes sia dali nuo dabartines Liuksemburgo valstybes susikurus Belgijai, priskyre Belgijos karalystei.

O dar jei besigylinant i tolima istorija, tai i pietus nuo Reino gyveno Belgai, tai tiesa, bet veliau i kai kurias srytis uzeje is siaures rytu frankai, jas su germanino, o fryzu gyvenintas srytis iki Reino ir net pieciau, vos ne iki Antverpeno, frankai - sufrankino(didele dali fryzu).

Tad su Olandija flamai istoriskai galima dar ir priestarauti, kad kas liecia kraujomaisa, turi maziau bendro. Siauriniai olandai, tai fryzu palikuonys, kuriuos paverte olandais(absoliuciai didzioji fryzu dalis pereme franku kalba) is pietu(dabartines Flandrijos) uzeje frankai.

Frizu kalba kalbanciuju Olandijoje dabar yra apie 400 tukstanciu. Fryzai istoriskai yra artimesni anglams nei olandams, o ir anglu kalbai dabar artimiausia kalba ir yra fryzu, tikruju Olandijos seimininku.

Jei atstatyti teisinguma, dabar zemes i pietus nuo Reino(katalikiskus olandus) pajungti prie Flandrijos. O likusioje Olandijos dalyje ivesti viena pagrindine kalba - fryzu. Nes kaip minejau, didesneja fryzu dali olandais paverte is uz pietu i siaurines Reino istaku zemes uzeje flamu proteviai frankai.

Mindaugui, 2008 07 18 20:01

Briuselis yra Flandrijos regione,nors daugumas gyventojų-valonai.Beje,reikia sakyti-kalbama olandiškai ir prancūziškai arba flamandų ir valonų kalbomis,nes abi gan stipriai skiriasi nuo`motininių`kalbų.

Fryzai, olandai, ir flamai, 2008 07 18 20:09

_Mindaugui, 2008 07 18 20:01
Briuselis yra Flandrijos regione,nors daugumas gyventojų-valonai.Beje,reikia sakyti-kalbama olandiškai ir prancūziškai arba flamandų ir valonų kalbomis,nes abi gan stipriai skiriasi nuo`motininių`kalbų._
------------------------------- ---------------

Jei is tikruju, istoriskai atsirado pirma flamai is kuriu kalba ir paplito Olandijoje. Tad flamu kalba olandams yra motinine kalba. Siaip dabar aisku i tai niekas neziuri, nes Olandija yra galingesne salis ir paciu olandu daugiau, tad ji tik sito pasekoje igavusi kaip motinines kalbos statusa. Nes kada kalbejo flamandu tarmemis, dar vos ne visoje Olandijoje(palei siaures jura ir net pieciau uz Reino)) gyveno fryzai, kurie nekalbejo olandiskai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 28 Kov 2011 17:51

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

L. Donskio blogas. Europos ateitis spręsis ne Briuselyje, o Belgijos Karalystėje

http://blog.delfi.lt/donskis/8563/#comment-56732

Pirmadienis, 2011-03-28 08:04

Leonidas Donskis

Su kuo mums siejasi Belgija?

Daugeliui su „Leonido“ šokoladu ir Europos Sąjungos institucijomis bei ES sostine Briuseliu. Mano kartai ir vyresniems žmonėms – su dainininkais Jacques’u Breliu ir Salvatore Adamo (kas iš mano kartos nemyli jo dainos „Tombe la neige“?). Sporto gerbėjams – su „Anderlechtu“, „Standartu“, „Briuge“, didžiausiu visų laikų dviračių lenktynių meistru Eddy Merckxu. Literatūros žinovams – su Charles’io De Costero „Legenda apie Tylį Ulenšpygelį“ (Thyl Ulenspiegel), prancūzų kalba kūrusiu flamandų kilmės poetu Émile’iu Verhaerenu, kone tų pačių tapatybės trajektorijų dramaturgu ir eseistu Maurice’u Maeterlincku bei apskritai turtinga Belgijos literatūra.

O dar atidesnis žvilgsnis į Belgiją atvertų įdomius šios šalies suvokimo niuansus svetur: Anglijoje Belgijos Karalystės gyventojai neretai laikomi ekscentrikais ir keistuoliais – kontinento keistenybių koncentratu, aprėpiančiu ir prancūziškas subtilybes bei kaprizus, ir kaimynams olandams artimą flamandišką žemiškumo, įsišaknijimo savo vietoje ir atvirumo pasauliui derinį, ir įkūnijančiu kažkokią europietiško nenusakomumo ir nenuspėjamumo gyvenimo formą, tapusią Europos tapatybės dalimi.

Apgaulingos išvaizdos keistuolio, labiau primenančio išrankų, lepų, pedantišką, mandagų ir sykiu buržuaziškai baikštų bei arogantišką klerką iš kontinentinės Europos (beje, tai tobulas, kone pranašiškas Briuselio biurokrato paveikslas!), o ne seklį ir aštrios analizės meistrą, įsikūnijimu tapo Hercule’is Poirot. Šį Agathos Christie detektyvinių romanų ir apsakymų personažą, Belgijos privatų detektyvą Hercule’į Poirot (jo vaidmenį sukūrė su Lietuva susijęs anglų aktorius Davidas Suchet, kurio protėviai yra kilę iš Kretingos) žino visi.

Beje, įdomu, kad Agathos Christie garbingą kaimynystę detektyvo žanre paprastai pelnantis Belgijos rašytojas George Simenonas, detektyvo Maigret istorijų kūrėjas, gimė Lježe (Liège). Jei JAV kino genijus Davidas Lynchas sukūrė siaubo ir mistikos pasaulį sugriaudamas mažo miestelio saugaus ir mielo gyvenimo iliuziją, kažką panašaus būtų galima pasakyti apie nedidelės šalies detektyvinio romano meistrą. Intriguojanti ir kvapą gniaužianti istorija gali gimti tik keistoje, daug tikrovės sluoksnių atpažįstančioje ir nenuspėjamoje šalyje. Tvarkingoje ir lengvai prognozuojamoje aplinkoje, kurioje nevyksta nieko, kas išjudintų ir keistų pasaulį, gimsta tik spaudos skandalai ir vietinės reikšmės politinės batalijos.

Savo neapibrėžtumu ir keistumu kaimynų – olandų, prancūzų, britų ir vokiečių – akyse ši šalis kažkuo primena Lietuvą ir apskritai Rytų Europos šalis bei jų suvokimą Vakarų Europoje. Kaip ir istorinė Lietuva, Belgija neturi aiškios tapatybės formulės: renesansinė ir barokinė Lietuva buvo gerokai labiau daugiatautė ir daugiakultūrė šalis, lyginant su centralizuotomis ir vienalypėmis XVII a. Vakarų Europos valstybėmis, tokiomis kaip Prancūzija, Ispanija ir Anglija. Lygiai kaip daugialypė ir aiškių tautinės tapatybės kontūrų neturinti XIX-XX amžiaus Belgija. Tautiškai ir etniškai gan vienalype šalimi Lietuva tapo tik XX amžiuje.

Lietuva tapo XX a. mūšių lauku, kuriame savo kovas kovojo didžiosios Europos valstybės, bet vis dėlto sugebėjo sugrįžti į pasaulio politikos istoriją bei žemėlapį, atkurti savo valstybę ir tapti visateise Europos Sąjungos nare. Belgija šiandien laikoma Europos Sąjungos simboliniu ir politiniu centru, bet ši šalis gimė kaip XIX a. Europos galingųjų valstybių mūšių laukas ir sykiu kompromisų arena.

Lygiai kaip Elzasas ir Lotaringija simbolizuoja tiek karų tarp Vokietijos ir Prancūzijos priežastis, tiek didžiąją istorinę taiką po Antrojo pasaulinio karo, taip ir Belgija simbolizuoja karą ir taiką tarp Napoleono epochos Prancūzijos ir sąjungininkų, susivienijusių prieš ją. Europos centras niekada nebus geografinis: jo verta ieškoti tik ten, kur destrukcija ir neapykanta sėkmingai virto bendradarbiavimu ar net draugyste, o karai – taika. Tai vienas iš Europos simbolinių kodų. Ne kas kita, o karo ir taikos dialektika yra Europą persmelkianti ir ją vienijanti civilizacinė gija.

Iš Romos imperijos pasaulinės ekspansijos gimė politinis darinys, kurį toliau plėtojo buvę barbarai. Europos religiniai karai buvo neatsiejami nuo moderniojo tikėjimo formų sklaidos ir naujų denominacijų įsitvirtinimo. Karų neužklojo užmarštis – iš jų buvo mokomasi, jiems buvo užkertami keliai tarptautine teise, galios ir tikėjimo sąjungomis, galiausiai ir mažiau konfliktiškomis pasaulio bei istorijos interpretacijomis. Abu XX a. pasauliniai karai yra pati geriausia šio teiginio iliustracija.

Nenuostabu, kad abu pasaulinius karus tiesiogiai patyrusi, lygiai kaip ir visus XIX a. politikos ir galios veiksmų sukeltus neramumus bei padarinius sugėrusi Belgija – kaip jokia kita iš nedidelių Europos valstybių – yra integruotos ir federalistinės Europos entuziastė. (Ir mes būtume panašūs, jei visus tektoninius mūsų istorijos ir politinės egzistencijos svyravimus bei sukrėtimus būtų skatinę Vakarų Europos, o ne Rusijos sukelti kataklizmai. Bet tai visai kita, atskira, ilga ir gan sudėtinga istorija.)

Belgijos monarchija yra tiek pat dirbtinė, kiek ir moderniosios respublikos idėjos skelbėjai ir išdidžių respublikonų, modernių piliečių ir patriotų ugdymo lopšiu tapusiai Nyderlandų Respublikai XIX a. Napoleono politikos prikergta monarchija. Žinoma, ji ilgainiui prigijo ir tautų buvo priimta tiek tikruosiuose Nyderlanduose, tiek Ispanų Nyderlanduose (taip XVI-XVII a. buvo vadinama Flandrija) – tai tik rodo, kad tikra tampa tai, kas gauna politinės tautos mandatą ir pasitikėjimą, o ne tai, ką istorikai įrodo buvus pirma.

Pamatus Belgijos valstybės atsiradimui paklojo svetimos kovos – žinoma, jos nebuvo tokio masto kaip abu XX a. pasauliniai karai, lėmę Baltijos valstybių iškilimą ir laikiną pasitraukimą iš istorijos ir pasaulinės politikos arenos, bet vis dėlto tai buvo epochinės reikšmės įvykiai. Napoleono invazija 1795 m. buvo ne kas kita kaip Prancūzijos revoliucijos ir jos kovų permetimas į tarptautinę sferą. O po Vaterlo (Waterloo) mūšio (visiškai šalia Briuselio) Vienos konferencijoje 1815 m. ano meto Belgija buvo atskirta nuo Prancūzijos ir atiduota Nyderlandams.

Tad Belgijos valstybės atsiradimas 1830 m. buvo nulemtas daugelio aplinkybių – Anglijos ir jos sąjungininkų noro susilpninti Prancūziją ir sukurti buferinę valstybę, kurios dėka tiesiogiai nesusiliestum su savo priešu ar varžovu; sykiu ir Prancūzijos atsakomojo intrigavimo meistriškai naudojantis religiniais katalikų flamandų ir kalvinistų olandų nesutarimais – juk sukilimo metu ir referendume dėl atsiskyrimo liberalai susivienijo su katalikais prieš visiems nepriimtiną Nyderlandų kalvinistą karalių. Tada iš ano meto Pietinių Nyderlandų ir gimė Belgija.

Galiausiai Flandrija buvo nuo Nyderlandų istoriškai atstumta ir gilaus olandų priešiškumo katalikybei, gimusio ne tiek po religinių reformų ir aršių teologinių ginčų, kiek po ispanų valdymo, kuriame politinė galia niekada nebuvo atsiskyrusi nuo Bažnyčios įtakos. Kad ir kaip būtų, unikalus Flandrijos bruožas buvo jos gebėjimas ekonomiškai ir kultūriškai klestėti net tada, kai ji buvo užgrobta ir valdoma svetimų galybių: ispanų (1519-1713) ir austrų (1713-1794).

Politinė galia ten nežengė koja kojon su kultūra, skirtingai nuo Anglijos, Prancūzijos ir net Nyderlandų, kur kultūros aukso amžiais tapdavo ginklo pergalių epochos. Įdomu, kad šis simbolinis Vakarų civilizacijos kodas čia neveikia – Burgundijos kunigaikštystė ekonomiškai ir kultūriškai klestėjo remdama Janą ir Hubertą van Eyckus bei jų sukurtą stebuklą – Gento Šv. Bavono katedros altorių.

Kultūros atsiskyrimas nuo galios lauko yra veikiau Vidurio ir ypač Rytų Europos simbolinis kodas ar bent jau ryškus bruožas. Prisiminkime principinį, kone metafizinį vokiečių ir rusų poetų apolitiškumą ir net antipolitiškumą. Kai kada tai peraugdavo į valstybės kovą prieš savo aukštąją kultūrą – būtent tai vyko XIX a. Rusijoje. Kita vertus, žinomi atvejai, kada kultūra suklestėdavo ir išsiskleisdavo imperijos saulėlydyje, atsivėrus didžiulėms idėjų ir žmonių įtampoms – taip buvo XVII a. pradžios Miguelio de Cervanteso Ispanijoje, XX a. Sigmundo Freudo Austrijoje, lygiai kaip ir XX a. „sidabro amžiaus“ rusų poetų ir genialių kompozitorių, teatralų bei dailininkų Rusijoje – jos katastrofos išvakarėse ir net pirmaisiais metais po jos.

Flandrija, neturėdama jokios didesnės politinės galios, lyginant su Ispanija ar Prancūzija, pagimdė tokius portretinės tapybos genijus kaip Rogieras van der Weydenas, Hugo van der Goesas ir Hansas Memlingas, neminint ištisos plejados nuostabių religinių tapytojų – Harleme gimusio, bet Liuvene (Leuven) gyvenusio ir kūrusio Dirko (Dierico) Boutso, Gerardo Davido, Petro Kristaus (Petrus Christus), Jano Provoosto ir kitų vadinamųjų flamandų primityvų. Tai Mažoji Europa par excellence – tikras kultūros stebuklas, kurį iki šiol liudija Gentas, Briugė, Liuvenas, Antverpenas. Iš dalies ir Briuselis – genialių tapytojų Rogiero van der Weydeno, Pieterio Bruegelio Vyresniojo ir Davido Tenierso Jaunesniojo miestas.

Flandrija pasauliui davė nežemišką barokinę tapybą su jos viršūne Peteriu Pauliumi Rubensu (Pieter Pauwel Rubens) ir Jacobu Jordaensu, sykiu ir įstabius Antverpeno tapytojus portretistus – Nyderlanduose gimusį, bet Antverpene gyvenusį ir kūrusį Cornelį de Vosą, portretinės tapybos genijus Rubensą ir jo mokinį Antooną van Dycką (Sir Anthony van Dyck Anglijoje, kur jis tapo Karolio I rūmų tapytoju ir paklojo pamatus visai anglų portretinei tapybai – iki Joshua Reynoldso ir Thomo Gainsborough).

Turbūt neįmanoma surasti kitos nedidelės Europos šalies, kuri be politinės galios ir įtakos, vien savo kultūra, būtų padariusi tokią gilią įtaką Europai. Neminiu XVII a. olandų Aukso amžiaus kultūros, nes Nyderlandai vienu metu buvo pati galingiausia pasaulio jūrinė imperija, pranokusi net Angliją ir Ispaniją – jei jos dominavimas būtų tęsęsis bent keletą dešimtmečių ilgiau, JAV galėjo tapti olandiškai kalbančia valstybe.

Tad Nyderlandai tobulai įkūnija europinės civilizacijos simbolinį kodą – galios, tikėjimo ir kūrybos sąjungą. Ispanų Nyderlandai – ne. Jokios ženklios karinės ir politinės įtakos. Klestinti atvira ekonomika, globali prekyba, iš esmės modernūs menai, aukšta kultūra, universitetai, rafinuota diplomatija – tai, kas šiandien Europoje vadinama minkštąja galia. Didžiai simboliška, kad ne kur kitur, o būsimojoje Belgijoje, t.y. Burgundijos kunigaikštystėje ir Flandrijoje, meno genijai tampa politikais ir diplomatais – Šiaurės Renesanso Leonardu da Vinci vadinamas Janas van Eyckas buvo Burgundijos kunigaikščio Pilypo III, arba Pilypo Gerojo (Philippe le Bon) politikos patarėjas ir, manoma, net šnipas; XVII a. Rubensas tapo Antverpeno ambasadoriumi Ispanijoje ir Anglijoje. Iki Johanno Wolfgango Goethe’s nieko panašaus vėliau Europoje nebuvo.

Kaip žinia, Belgija yra trikalbė šalis – Flandrijos olandų, prancūzų ir vokiečių kalbos yra trys oficialios valstybinės Belgijos kalbos. Nesunku paaiškinti Flandrijos ir Valonijos kivirčus bei jau posakius ir sparnuotas frazes gimdančius jų politinius nesutarimus.

De jure trikalbė Belgija de facto visą XIX a. ir didžiąją dalį XX-ojo buvo prancūzakalbė šalis.

Tik XX a. antrojoje pusėje Belgijos Konstitucija pagaliau buvo išversta į olandų kalbą.

Prancūzakalbė aristokratija ir buržuazija buvo aukštosios klasės, o flamandai dažniausiai priklausė tarnų, darbininkų, amatininkų, valstiečių arba smulkių klerkų kategorijoms. Viskas apsivertė palyginti neseniai.

Ironiška, kad pati laisvės kovas kovojusi ir svetimųjų priespauda atsikračiusi Belgija netruko virsti kolonijine imperija, suvaidinusia gan atgrasų vaidmenį Afrikoje, ypač Konge ir Ruandoje – abiejose jai priklausiusiose kolonijose, kuriose įvyko žmonijos katastrofos. Destabilizuotas ir baisių gentinių karų sudraskytas Kongas šiandien yra tapęs paties tikriausio feminocido vieta – moterų naikinimo, žeminimo, prievartavimo ir žudymo žeme.

O Ruandoje Belgijos kolonijiniai valdovai sąmoningai protegavo tutsius, sukiršindami juos su hutais, kol pastarųjų teroristai įvykdė tutsių genocidą išžudydami nuo pusės milijono iki milijono tutsių ir nuosaikių hutų – katastrofa 1994 m. vyko Europai nieko nedarant, tik stebint ir jautriai komentuojant skerdynes. Ši tragedija dar ilgai slėgs didelę įtaką turėjusių, bet nieko nedariusių Prancūzijos ir Belgijos politinės klasės atstovų sąžinę.

Tad Belgija pabuvo viskuo – auka ir budeliu, laisvės kovotoju ir kolonistu. Jei per Lietuvos istoriją veriasi visas XX amžius buvusių imperijų pakraščiuose, Belgijos istorija atveria kone visą Vakarų Europos XIX-XX a. istorijos logiką. Nuėjusi kelią nuo nepriklausomybės kovotojos iki imperialistės, Belgija galiausiai virto politiniu Europos centru, kuriame vyksta kol kas dar mažai kam suprantamas Europos ateities politinis projektavimas (beje, įskaitant ir pačius projektuotojus) ir dar mažiau už pastarąjį barą suprantamas pačios Belgijos politinis gyvenimas.

Nusmuko Lježo sunkioji pramonė. Valonija prarado savo ankstesnįjį ekonominį ir kultūrinį pranašumą prieš XIX a. ir XX a. pirmosios pusės provincialią Flandriją.

Šiandien viskas susikeitė vietomis. Valonija stipriai atsilieka nuo dinamiškos ir verslios Flandrijos, kuri vis mažiau benori prisidėti prie bendrosios gerovės valstybės kūrimo. Esama ir politinių kovų bei populizmo, kuris vis lengviau atkelia vartus į didžiąją politiką tiems, kas renkasi minios instinktus ir populiarų neigiamą sentimentą kaip savo politinės kovos įrankius.

Ne paskutinėje vietoje ten būta ir kultūrinio bei kalbinio veiksnio: kaip ir olandai, flamandai laisvai kalba keletu kalbų ir yra poliglotų tauta. Anaiptol ne vien akademikai, bet ir kone kiekvienas gatvės praeivis lengvai peršoka iš olandų į prancūzų ar anglų kalbą (o neretas dar ir į vokiečių).

To tikrai nepasakysi apie Valoniją ir istorinę Brabanto sostinę Briuselį, kuriame prancūzų kalba itin nenoriai koegzistuoja su olandų (ar juolab anglų) kalba.

Apie nuostabaus maisto (po Italijos Belgijos virtuvė yra antrasis stebuklas, kurį dar XIX a. aprašė prancūzų filosofas ir meno istorikas Hippolyte’as Taine’as, teigęs, jog Briuselio restoranai pranoksta paryžietiškus) šalį, kurioje aukštoji prancūziška virtuvė persipina su žemiška flamandų, olandų, vokiečių ir šalimais esančių regionų virtuve, būtų galima kalbėti be galo ir be krašto. Tai tiesiog Europos gyvenimo išklotinė su viskuo, kas žavu ir atgrasu: nuostabios virtuvės, turtingo kultūrinio gyvenimo, rafinuotos daugiakalbystės, sunkiai suvokiamų įtampų, bjaurios biurokratijos šalis, o pačių Belgijos gyventojų tvirtinimu – dar ir policinė valstybė.

Belgijoje jau sumušti visi bevaldystės rekordai – tai kone metus be vyriausybės gyvenanti šalis ir dar veikianti valstybė. Vasario 18 d. „sukako“ 250 dienų gyvenimui be vyriausybės. Irako rekordas buvo sumuštas. Jau artėjama prie 300 dienų. Na, o kur gi tragiškos pasekmės? Jokių. Ekonomika nesmunka, stiprios savivaldos dėka viskas funkcionuoja. Jokia anarchija ar smurtu kol kas net nekvepia.

Kad ir kaip būtų, šioje šalyje šiandien sprendžiasi ES likimas, nes ji sukurs precedentą ir gal net modelį to, kaip spręsti sunkiai išsprendžiamas problemas – išardant bendrą valstybę ir grįžtant į XX a. politinę logiką arba viską „pakabinant ore ir laike“ bei atsargiai, jautriai mėginant užčiuopti ateities socialinės ir politinės egzistencijos kontūrus.

Buvo laikas, kai Belgiją vienijo tik jos neprilygstamas alus, futbolas ir karalius. Gal dar sporto ir kultūros žvaigždės. Šiandien ją vienija bendroji europinė būklė – civilizuotai maskuojama baimė ir nerimas (it dar vieno šios šalies genijaus Renè Magritte’o šaltai išprotautuose siurrealistiniuose paveiksluose), žinoma nežinomybė, politiškai stabilus nestabilumas, apibrėžtas neapibrėžtumas, su kuriuo mums visiems teks išmokti gyventi.

Nes lygiai kaip pavieniai individai, kuriems šiandien siūloma prisiimti pasaulio problemas, nesugebės, anot Zygmunto Baumano, išspręsti ne savo, o globalizacijos sukurtų problemų, taip ir pavienės tautos, paliktos pačioms sau ir savo (ne)sėkmei, nesusidoros su tarptautinėmis įtampomis, kurių nepajėgia išspręsti pačios vienos net ir pačios galingiausios pasaulio valstybės – JAV, Kinija, Japonija, Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė.

Belgija – mūsų eksperimentinis laukas. Sykiu ir ateities scenarijus. Su ja – vargas. Bet be jos gali būti daug blogiau. Ji – ES mažytė kopija ir sykiu įsikūnijimas, kuris taps ankstyvojo įspėjimo sistema visoje Europoje (lygiai kaip Vidurio Europa tapo XX a. ankstyvojo įspėjimo sistema prieš totalitarizmo atėjimą ir įsigalėjimą Europoje dešimtmečiams).

Arba ji skils į Flandriją ir Valoniją (Briuselis taptų Europos sostine ir neatitektų nei vieniems, nei kitiems), arba išliks. Manau, kad tai bus visos ES ateities scenarijus. Arba-arba. Trečio kelio nebus.

Valstybė be vyriausybės. Be panikos. Be anarchijos. Be smurto protrūkių. Niekas nepuolė plėšti ar smurtauti. Neprasidėjo pilietiniai neramumai. XIX ir XX a. sociologai žinojo ir paprastai įspėdavo politikus, kad tokiai situacijai esant gali prasidėti spontaniškas smurtas, gal net visuotinės skerdynės – šiandien ES dėka niekas čia neišsižudo. Bet nepasiduokime iliuzijai – tai įmanoma ne geros valios ar kilnumo, o tik ES institucijų ir valdymo sistemos dėka. Neapibrėžtumui – apibrėžtas neapibrėžtumas. Idant nekiltų radikalaus veikimo ir supaprastintų atsakymų bei metodų pagundos.

Tad ES likimas sprendžiasi ne Briuselyje. Tiesą sakant, net ne Europos Parlamente ir juolab ne Europos Komisijoje. Pastarosios institucijos tik reaguos į viską – gal drąsiai ir adekvačiai, o gal ir ne. ES likimas sprendžiasi Belgijos Karalystėje.

http://www.donskis.lt

Komentarai
http://blog.delfi.lt/donskis/8563/#comments

Vasara
Pirmadienis
2011-03-28 13:38

Galiu tik papildyti si straipsni.

Gyvenu jau keleta metu Belgijoje/Flandrijoje/. Tai is tiesu grazi .turtinga salis.Labai stiprios savivaldybes ir Vyriausybes gali,kaip matote ir nebuti ilgiausiai,nieko neatsitinka, kai tokios savarankiskos ir stiprios savivaldybes.

Tai net ne Policine Valstybe, kaip juokauja Emigrantai, tai tikras Gestapas. Susitarimas zodziu cia nieko nereiskia, tik popieriai.

Fanatiskas reikalavimas is emigrantu ismokti olandu kalba.Puikiai veikianti integravimo i valstybes gyvenima sistema. Finansavimas.

Be olandu kalbos jokio /beveik/ darbo negausi, nors moketum laisvai anglu,prancuzu,vokieciu. Jokiu uzrasu ar reklamu kitomis kalbomis, viskas olandiskai.

Didelis, bet gan saltas flamiu mandagumas. Labai palaikomi vietiniai flamiai visur ir visada /ir tai naturalu, nes cia ju zeme/.

Pasimokinti lietuviams is ju is tiesu yra labai labai daug ko, kaip reiketu tvarkytis savo zemeje, savo Lietuvoje. Aciu Autoriui uz idomu straipsni.

Tai is tiesu tikras pavyzdys Lietuvai, kaip reikia tvarkyti toliau savo Tevyne: skaidrumas viesuju tarnybu, savivaldos stiprumas, fanatiskas lietuviu kalbos propagavimas /jokiu uzrasu viesumoje anglu k./, imigrantu is kitu saliu integravimas, ju vaikams suteikti galimybes baigti lietuviskas mokyklas, socialinio aprupinimo sistemos perkelimas i Lietuva, bedarbystes sprendimo budai, smulkaus verslo skatinimas, ir pakankamas grieztumas tiems, kurie nesilaiko istatymu.

Taciau pradekime nuo to, kad pragyvenimo minimumas Belgijoje 720 euru. Ir jei zmogus gyvenantis Belgijoje, kartais tiek neuzdirba, jam Socialines tarnybos prideda tiek, kad butu bent jau tas minimumas. Nepalieka zmogaus likimo valiai /net imigrantu/. Gatvese krenta i akis ypac daug vaiku ir jaunimo. Pensija cia nuo 65 metu. Rupestis kiekvienu zmogumi, ne tariamas, bet is tiesu. Visa tai perkelkime i Lietuva ir jau puse darbo padaryta butu.

Žygeivis
Pirmadienis
2011-03-28 17:31

…..šioje šalyje šiandien sprendžiasi ES likimas, nes ji sukurs precedentą ir gal net modelį to, kaip spręsti sunkiai išsprendžiamas problemas – išardant bendrą valstybę ir grįžtant į XX a. politinę logiką arba viską „pakabinant ore ir laike“…..

——————————–

Štai čia ir yra viso šito ilgo straipsnio esmė - ir ko benorėtų p. Leonidas, akivaizdu, kad Belgijos imperijukei - galas.

Dar metai ar du, ir flamandai sukurs savo atskirą nepriklausomą valstybę.

Tai kartu bus ir "multikulti" "Jievrosojuzo" galas.

Nes Europai ir jos tautoms reikia ne naujos, visa apimančios, europinės imperijos, o Tautų Europos.

nuomonė
Antradienis
2011-03-29 13:49

Manau, Belgijos skilimą skatina dvi priežastys.

Jei tikėti žiniasklaida, apie 70 proc. olandakalbių flamandų moka prancūzų kalbą, o tik 17 proc. prancūzakalbių moka olandiškai.

Susidaro įspūdis,kad dauguma prancūzakalbių tiesiog ignoruoja olandų kalbą. Prancūzų kalba vadinama pasaulio kalba, o olandų kalba kartais pavadinama vietine tarme.

Kai kurie prancūzakalbių politikai siekia įteisinti olandų-prancūzų dvikalbystę olandiškoje Belgijos dalyje Flandrijoje, tuo pačiu paliekant prancūzišką vienkalbystę Valonijoje, nors Valonijoje gyvena daug flamandų ir vokiečių (apie vokiškus kantonus nekalbu).

Iš jų kalbų galima spręsti, kad olandų kalbos teisių gynimas Belgijoje yra nacionalizmas, o štai bandymai įteisinti prancūzų kalbą Flandrijoje - patriotizmas.

Taip pat kuriami planai praplėsti Briuselį Flamandų Brabanto sąskaita.

Kita priežastis-ekonominė.

Klestinčios Flandrijos biudžeto pinigai keliauja į nedarbo kamuojamą Valoniją. Atsitinka ir labai keistų dalykų - dalis Flandrijos pinigų grįžta į Flandriją - už juos finansuojami prancūzų kultūros centrai.

Manau, dideliai daliai flamandų nepriimtini tokie dalykai.

Marius
Antradienis
2011-03-29 10:24

Belgija yra dirbtinė valstybė. Net pavadinimas yra dirbtinas - pavadinimą paėmė iš 19 amžiaus klestėjusio romantizmo epochos, t.y. nuo čia prieš kokius 2000 metų gyvenusių belgų genties pavadinimo, nors gyvojoje tradicijoje senai šie ikiromėniškos epochos pavadinimai buvo užmiršti.

Viskas, kas dirbtina, anksčiau ar vėliau sugriūva.

Todėl džiaugsiuos, kai šis darinys išnyks. Tegyvuoja laisva Flandrija ir atskira Valonija, o Malmedy ir Eupen tesugrįžta Vokietijai, iš kurios belgai pavogė 1919.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: