Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Gediminas Jakavonis. Kokią kainą mokame už buvimą Europos Sąjungoje

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » "Raudonai žydra" Europos Sąjunga (ES) ir su ja susijusios problemos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Gediminas Jakavonis. Kokią kainą mokame už buvimą Europos Sąjungoje

Puslapis 1 iš 1

[ 9 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Gediminas Jakavonis. Kokią kainą mokame už buvimą Europos Sąjungoje

Parašytas: 25 Sau 2014 21:15

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Gediminas Jakavonis. Kokią kainą mokame už buvimą Europos Sąjungoje

Gediminas Jakavonis, Seimo Darbo partijos frakcijos narys
2014 m. sausio 14 d. 18:03

Kai 1988 metais gimė Sąjūdis, mes norėjome, kad Lietuvos įstatymai būtų aukščiau už TSRS įstatymus. Mes norėjome, kad žemė ir jos turtai priklausytų Lietuvai.

Mes norėjome, kad mūsų nacionaline valiuta taptų litas. Mes norėjome, kad Lietuva taptų nepriklausoma valstybe!

1990 metų kovo 11 Lietuva tapo nepriklausoma valstybe, kuri gyvavo 14 metų.

2004 metų gegužės 1 dieną mes tapome Europos Sąjungos nariais. Briuselio įstatymai tapo viršesni už mūsų. Pagal stojimo sutarties sąlygas, uždarėme Ignalinos AE, apribojome savo žemdirbius ES nustatytomis gamybos kvotomis, įsipareigojome vietoj lito įsivesti eurą, o savo žemę pardavinėti užsieniečiams.

Tuo metu, vykstant referendumui dėl Lietuvos stojimo į ES, vienas vietinis liberalų apologetas sakė, kad, jei referendumo metu bus kokie pažeidimai, tai bus pirmas kartas, kai jis apie tai nerašys. Nes nėra tokios kainos, kuri būtų per didelė už mūsų buvimą Europos Sąjungoje.

Ar ne per didelė kaina Lietuvos valstybei?

Po dvi dienas trukusio referendumo atsibudome kaip po sunkių pagirių, tik dabar suprasdami, kad esame ne protingesni už indėnus, kurie už stiklo karoliukus pardavinėdavo savo žemes.

Jei Rytai mus pavergė ginklais, tai Vakarai nupirko saldainiais, o tiksliau „Maximos“ dalinamais skalbimo milteliais ir alumi.

Mes stojome į savo vaizduotėje susikurtą iliuzijų Europą, stojome į Vakarus, kurie realybėje buvo toli nuo mūsų svajonių, arba, kaip rašė G. Beresnevičius, „atidarėm Pragaro vartus, už kurių radom tik gerųjų Europos Dievų kapines“.

Rytai ir Vakarai nėra Blogio ir Gėrio kova. O mes istoriškai ir geografiškai visada esame tarp jų. Ar reikia pulti nuo meškos ant vilko? Tarpukario Lietuvoje tai supratęs Pupų Dėdė apie kaimynus iš Rytų ir Vakarų dainavo: „Viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva“.

Gyvendamas Tarybų Sąjungoje, visada žinojau, kad pirmiausia aš esu lietuvis. Dabar, būdamas Europos Sąjungoje, irgi žinau, kad pirmiausia aš esu lietuvis.

Todėl man patinka Kovo 11-osios eitynėse skanduojami šūkiai: „Lietuva – lietuviams“, „Briuseliui nepasiduosim – savo žemės neparduosim!“, „Nei Rytams, nei Vakarams, o tik Lietuvos vaikams!“. O ar patinka jie mūsų politikos „elitui“?

1991 metų rugpjūčio pučo dienomis mano žmona gulėjo ligoninėje Vilniuje. Kai nuvykau jos aplankyti, visur tvyrojo įtampa, baimė, laukimas – kas bus. Įėjusi į palatą gydytoja tada pasakė: „Nesijaudinkit, moterys. Mūsų vyrai mus apgins!“. Ir man tada buvo aišku, kad dar kartą jūs į Lietuvos žemę ateisit, per mūsų lavonus. Lavonų nereikėjo.

2011 m. tuometinis Teisingumo (!) ministras išsiuntė aplinkraštį notarams, kaip jau dabar galima forminti Lietuvos žemės pardavimą užsieniečiams.

Na, jei jau tokie mūsų politikos „elito“ sprendimai, tai man tada labiau patinka politikos „runkeliai“. Elitas visada išduoda savo tautą, ir ta istorija kartojasi.

Šviesaus atminimo dzūkų istorikas V. Abromaitis tyrinėjo pirmąsias Dainavos krašte XVIII amžiuje atsiradusias žmonių pavardes.

Tai – Valiukevičiai, Valatkos, Brungelevičiai, Tekoriai, Kavaliauskai, Čeniai, Pilinkos, Ramaškos, Bernatavičiai, Marcinkai ir t. t. Ir Varėnos krašte, ir visoje Lietuvoje iki dabar gyvena žmonės tokiomis pavardėmis.

O kur mūsų tų laikų „elitas“: Radvilos, Sapiegos, Oginskiai?

Ogi ištirpo su savo galiomis ir turtais kažkur ten, Vakaruose.

Jie, „vargšai“, taip ir nesuprato, kad tikra laimė ir tikras gyvenimas yra tik čia, Lietuvoje, kur būdami, mes visuomet vaikštome ant stebuklo ribos.

Ar pastebėjote, ką M. K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ paveikslo herojai laiko savo rankose? Juk tai – mūsų žemė, mūsų kraštas! Įsižiūrėkite! Tai – maža kaimo mokyklėlė, kurioje mokytojas mokė lietuviškų raidžių ir istorijos iš A. Šapokos vadovėlio, o išmokė S. Darių ir S. Girėną su mažu oranžiniu lėktuvėliu, ant kurio parašyta „Lituanica“, perskristi Atlantą. Išmokė dzūką partizaną V. Voverį-Žaibą kautis ir nugalėti dešimtkart gausesnį priešą. Išmokė kovoti už savo žemę ir laisvę...

Mūsų Prezidentė ir politinis „elitas“ toje mokyklėlėje tikrai nesimokė.

Niekieno nerinktas Europos Sąjungos prezidentas Van Rompėjus praėjusių metų lapkričio 9 dieną Berlyno sienos griuvimo metinių minėjime eilinį kartą pakartoja: „Nacionalinės vertybės ir valstybės Europoje turi išnykti. Mes ugdome universalų, globalių pažiūrų žmogų!“.

Pirmininkavimo ES pabaigos proga Vilniuje, plojant Lietuvos politikos „elitui“, tarp Van Rompėjaus ir M. Baroso švytinti stovi ponia Dalia Grybauskaitė.

Įsiklausykite – turi išnykti mūsų kalba, mūsų tradicijos, papročiai, mūsų valstybė...

Bet grįžkim prie mūsų žemės pardavimo užsieniečiams. Mes šitos žemės nepaveldėjome iš savo tėvų, mes ją pasiskolinome iš savo vaikų.

Atbundančios Lietuvos žmonės surinko 320 tūkstančių parašų, kad įvyktų referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir, pasakysiu kitaip, kad būtų išsaugota Lietuvos valstybė. Kelios dešimtys Lietuvos Respublikos Seimo narių pasiūlė Konstitucinio įstatymo pataisas dėl referendumo šiuo klausimu ir...

Ogi nieko! Dviejų „elitinių“, nuolat Seime viena kitą kritikuojančių ir kas kelios kadencijos valdžioje besikeičiančių partijų ir jų frakcijų „Veto“.

Net nežinau – verkti, ar juoktis, kad vienos iš jų, save laikančios ypatingais patriotais, dainoje, virtusioje kone partijos himnu, skamba žodžiai: „Žemėj Lietuvos – Ąžuolai žaliuos!“. Juokinga, jei nebūtų liūdna.

Ir kaip nepacituoti D. Tamošaitytės: „Mums teliko dabartinė apkarpyta ir nustekenta Lietuvos žemė, kurią norima parduoti. Mes nebeturime kitų namų pasaulyje, tik šitą – mažą likusį lopelį prie Baltijos jūros. Ar mes išnyksime kartu su kitomis pasaulio kalbomis ir kultūromis, kurios nyksta nuo žemės veido kasdieną?“.

Tad ar ne per didelę kainą mokame už savo buvimą Europos Sąjungoje?

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Gediminas Jakavonis. Kokią kainą mokame už buvimą Europos Sąjungoje

Parašytas: 25 Sau 2014 21:35

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

G. Jakavonis. Kokią kainą mokame už buvimą Europos Sąjungoje (II)

http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... z2rR6nVrXw

Gediminas Jakavonis, Seimo Darbo partijos frakcijos narys
2014 m. sausio 23 d. 09:44

Visada būsiu dėkingas likimui, kad buvau tarp tų, kurie Lietuvos mokslo akademijos salėje klausėsi bene paskutinės Justino Marcinkevičiaus kalbos.

Tą vakarą didysis mūsų tautos poetas kalbėjo apie pareigą būti savo žemės šeimininkais. Kalbėjo salėje, kurioje prieš dvidešimt penkerius metus rinkdavosi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio žmonės, kalbėjo, mums palikdamas savo Testamentą – savo žemėje tvarkytis patiems.

Vartau 1990-ųjų metų dokumentus, kurie vadinasi „Valstybės atkūrimas: Sąjūdžio rinkiminis projektas“.

Cituoju tik kai kuriuos punktus:

- siekti neutraliteto, kaip aukščiausiojo Lietuvos užsienio politikos principo;

- remti Baltijos nebranduolinės zonos kūrimo idėją ir reikalauti nedelsiant išgabenti iš Lietuvos teritorijos branduolinį bei kitus naikinimo ginklus;

- stabilizuoti Lietuvos nacionalinę valiutą, pažaboti infliaciją;

- garantuoti pragyvenimo minimumą visiems piliečiams, negaunantiems didesnių pajamų;

- periodiškai perskaičiuoti darbo užmokestį, pensijas, stipendijas ir pašalpas, atsižvelgiant į infliacijos lygį.

Tauta patikėjo Sąjūdžiu, ir 1990 m. kovo 11-ąją buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, kurią 1991 m. sausį apgynė Lietuvos žmonės.

Medininkų žudynių liudininkas, buvęs pareigūnas Tomas Šernas tų metų sausio 13-osios naktį pasakojo: „Kai prasidėjo šaudymas prie televizijos bokšto, iš mūsų daugiabučio namo ginti patraukė trys šeimos, dar trys mūsų namo šeimos priklausė „Jedinstvos“ organizacijai. Tą naktį Vilnių daugiausią apgynė iš Lietuvos provincijos suvažiavę žmonės...“

Tada tai buvo iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės, gynę savo valstybę, jos institucijas, savo teisėtai išrinktą valdžią, Seimą, ant kurio barikadų buvo užrašas, kad čia – „Lietuvos širdis“.

Vis galvoju, kur ir kada atsirado ta riba, po kurios buvusi vieninga tauta suskilo į dvi Lietuvas – elitą ir „runkelius“.

Kažkada Stalino saulės parsivežti į Maskvą vykusi Salomėja Nėris prieš mirtį ištarė žodžius: „Viešpatie, ką jie iš mūsų padarė!“.

Šiemet, dalyvaudamas daugybėje Sausio 13-ajai skirtų renginių, klausydamas proginių kalbų, kalbėdamas su žmonėmis apie jų vargus ir rūpesčius, pats savęs klausiau – ką mes patys su savimi padarėme?

Kaip vėl neprisiminti Justino Marcinkevičiaus žodžių: „Likę gyvieji, ko jūs taip šaukiate, ko jūs taip rėkiate? Mes po žeme viską girdim, tik ne viską suprantam...“.

Ir aš daug o nesuprantu.

Kaip galima, pažeidžiant įstatymus, vadinamus referendumu, atsisakyti savo valstybės nepriklausomybės?

Kaip galima sugalvoti pardavinėti žemę užsieniečiams?

Kaip galima valdžioje esančiam elitui ignoruoti įvykusį referendumą dėl Visagino AE?

Kaip galima atsisakinėti paskutinio savo valstybingumo simbolio, nacionalinės valiutos – lito?

Ar jau uždaromas projektas „Lietuvos valstybė“?

Pamenu, kai sovietmečiu tėvas, tvarkydamas stalčiuje dokumentus, ištraukė tarpukario Lietuvos pilkai žalsvą 100 litų banknotą:

„Pažiūrėk, sūnau, o juk mes kažkada buvome valstybė...“.

Žiūrėjau anuomet į tą pinigėlį ir nesupratau, kodėl tėvo akyse pamačiau ašaras.

1993 m. birželio 25 d. mačiau ašaras žmonių akyse, kai atstovėję prie kasų eilėse, jie rankose laikė pirmuosius antrosios Lietuvos Respublikos litus. Mes atgimėme kaip Valstybė!

Kai įsivesime eurą – mes pritrauksime į Lietuvą investuotojus, kai įsivesime eurą – mes galėsime pigiau skolintis... Tokias ir panašias kalbas girdžiu dabar kiekvieną dieną.

Dieve mano, tą patį girdėjau ir tada, kai stojome į NATO, kai stojome į Europos Sąjungą, tik tada nuoširdžiai tuo tikėjau.

Dabar, matydamas, kas darosi euro zonos valstybėse, ypač Graikijoje, kaip žmogus, turintis ekonomisto išsilavinimą, tuo abejoju ir netikiu.

Štai estai eurą įsivedė, latviai įsivedė, o mes irgi kuo greičiau turime įsivesti. Kaip gi čia taip pralošiame Baltijos kaimynėms, o juk Europos Konstituciją, net neskaitę, pasirašėme patys pirmieji Europoje.

Lietuvos bankų sistemoje šeimininkauja skandinavai. Jie į savo rankas periminėja ir Lietuvos žiniasklaidą, kuri pastaruoju metu kartu su mūsų politiniu elitu kasdien pateikia vis naujų ir naujų argumentų apie būtinybę Lietuvoje įvesti eurą.

Štai latviai jau du kartus pigiau skolinasi, štai pažiūrėkite, kokie gražūs naujo pavyzdžio dešimties eurų banknotai, tereikia paruošti euro įvedimui Lietuvos žmones (nesusipratusius „runkelius“, kurių Latvijoje, beje, buvo 60 procentų) ir jau tada bus tikras Rojus Lietuvoje.

Tada štai mano klausimas: jei jau mes, nenorintys atsisakyti lito „runkeliai“, esame kvailesni, tai ar kvailesniais už mūsų elitą laikote Didžiąją Britaniją, Šveicariją, Švediją, Lenkiją, kurios arba nesiruošia, arba neskuba atsisakyti savo nacionalinių valiutų?

Praėjusios kadencijos Seimas turėjo Premjerą, kuris aiškino tautai, kad suvaldė ekonominę krizę, kad apie tai rašys vadovėliai, kad užsienio ekspertai jį giria...

Kur negirs, kai per ketverius metus sugebėjo prisiskolinti tiek, kiek iki jo valdymo Lietuva nebuvo skolinga per visą savo egzistavimo laikotarpį.

Lietuvos banko valdybos pirmininkas pataria norintiesiems turėti litą nejuokinti pasaulio.

Ar jūs, garbūs vyrai, taip vis laukiantys iš užsienio pagyrų, niekada nesusimąstėte, kad geriausia jų sulaukti iš savo tautiečių, kuriems, įvedus eurą, iškart pakelsite kainas?

Iš visų pusių puolama skandinavų valdomos žiniasklaidos, koalicijos partnerių iš kairės ir opozicijos – iš dešinės, Seimo Pirmininkė, pirmiausia, pasiūlė padidinti vidutinį darbo užmokestį iki 1500 litų ir tik tada svarstyti euro įvedimo klausimą.

Na ir prasidėjo!

Konservatoriai ir liberalai iškart prakalbo apie interpeliaciją Seimo Pirmininkei.

Premjeras pasakė, kad atsistatydins, jei 2015 m. sausio 1-ąją neįsivesime euro.

Ir reikia gi taip nekęsti savo tautos ir visą laiką, pataikaujant Vakarams, rodyti, kad negalime gyventi savo protu.

Tikima, jog ten, Vakaruose, visi yra genijai, proto bokštai, tačiau ar ne Vakarų bankininkai bei finansininkai kalti, kad pasaulyje kilo tokia ekonominė krizė?

Strasbūre, mieste, kuriame įsikūręs Europos Parlamentas, Europos Taryba, Europos žmogaus teisių teismas, mieste, tituluojamame Europos sostine, stovi šv. Petro Jaunesniojo katedra. Ji garsi tuo, kad viduje per visą sieną nutapyta Viduramžių freska, vaizduojanti Europos tautas. Jos čia pavaizduotos kaip raiteliai, nešantys vėliavas su savo valstybių pavadinimais.

Pati paskutinė toje eilėje pėsčiomis, basa eina mergina, ant kurios vėliavos parašyta „LITAVIA“, t. y. „Lietuva“. Na kurgi mums – paskutiniams Europos pagonims – lygintis protu su tais, kurie į mūsų kraštą kelis šimtus metų veržėsi ugnimi ir kalaviju, kurių mokyti vyrai jau tuomet mokėjo suskaičiuoti, kiek velnių telpa ant adatos smaigalio.

Istorija kartojasi.

Liaupsindami Vakarus, kažkodėl norime prisiminti, kad būtent ten gimė ir komunizmas, ir fašizmas.

Bet baisiausia, kad bijome pasitikėti savimi, būti savo žemės šeimininkai.

Sausio 13-ąją tauta apgynė savo Lietuvos valstybę. Tūkstančiai niekam nežinomų žmonių buvo šios pergalės kalviai ir tik vėliau imta šlovinti vadus ir vadukus, o politinis šalies elitas šią datą pasidarė savo švente.

Genialus tapytojas Janas Mateika savo paveiksle „Griunvaldas“ nutapė žymiausius to laikotarpio Žalgirio mūšio dalyvius. Čia kiekvienas pavaizduotas karys turi savo vardą, kiekvienas karžygys – istorinė asmenybė.

Bet man visuomet į akis krenta visai šalia Vytauto Didžiojo esantis karys, apie kurį skelbiama, jog tai – nežinomas lietuvių pėstininkas.

Bet kaip tik tas nežinomasis ir perveria ietimi didįjį Kryžiuočių ordino magistrą Ulrichą van Jungingeną.

O aš vis galvoju, kad tiek tada, tiek dabar tas karys, kaip ir Sausio 13-osios nakties likę gyvi Lietuvos žmonės, liko politikos akyse „runkeliai“.

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Gediminas Jakavonis. Kokią kainą mokame už buvimą Europos Sąjungoje

Parašytas: 25 Sau 2014 21:44

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Dabartinėje Europos politinėje sostinėje Strasbūre
XV a. pradžioje Šv. Petro Naujojoje bažnyčioje (St. Pierre-le-Jeune)
buvo nutapyta „Tautų žygio prie kryžiaus” freska.

Tarp 15-os naujakrikštų nupiešta ir Litavia (Lietuva).

Paskutinė, besigręžiojanti atgal ir pėsčia,
o ne ant žirgo kaip kitos šalys.

Aragon-Sicile-Castile

Galie-Anglaterre-Hibernie

Frisia-Scotia

Nuotraukoje: Strasbūro Šv. Petro Naujojoje bažnyčioje
XV a. nutapyta „Tautų žygio prie kryžiaus” freska (fragmentai).

Ant žirgų joja „Hungaria"(Vengrija) ir „Polonia"(Lenkija).

Iš paskos eina „Oriens"(Rytai) ir paskutinė Europos pagonė „Litavia"(Lietuva).

P.S. Simboliška tai, kad priekyje jojančios figūros jau beveik visai nusilupusios.

O Lietuva dar labai gerai išsilaikiusi...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Gediminas Jakavonis. Kokią kainą mokame už buvimą Europos Sąjungoje

Parašytas: 09 Vas 2014 17:58

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

G. Jakavonis. Buvimo Europos Sąjungoje kaina (III). Atsisakymas savęs

http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... d=63888566

Gediminas Jakavonis, Seimo Darbo partijos frakcijos narys
2014 m. sausio 31 d. 14:36

Pirmoji Nepriklausoma Lietuvos Respublika tarpukariu gyvavo 22 metus, nuo 1918 iki 1940 metų. Antroji – 14 metų, nuo 1990 iki 2004 metų. Ir neapgaudinėkime savęs, nes nuo 2004 metų mums jau vadovauja Briuselis.

Tragikomiška situacija. Švietimo ministras pralaimėjo lažybas Seimo nariui, kuris tvirtino, kad Lietuvos bendro lavinimo mokyklose nėra Lietuvos istorijos vadovėlio. Dar daugiau: Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose nėra ir Lietuvos literatūros istorijos vadovėlio, o lietuvių kalbos pamokų dabartinėje Lietuvoje mažiau nei sovietmečiu.

Daugelio pasaulio šalių filologijos mokslininkai tvirtina, kad viena archajiškiausių mūsų planetos kalbų – lietuvių kalba – tai raktas ne tik į kitų kalbų pažinimą, bet ir į visą bendrą pasaulio istorijos supratimą.

O štai grįžta mūsų išsimokslinęs jaunimas iš kembridžų universitetų ir ima organizuoti judėjimą „Stabdyk lietuvybę“, mat jų genialioms mintims išreikšti mūsų tėvų ir protėvių kalba jau per prasta. Kažkada kovoję už lietuvių kalbą, prieš rusinimą, dabar sostinės Gedimino prospekte neišsiverčiame be anglų kalbos. Anksčiau „rusenome“, dabar „anglėjame“ – kaip taikliai pastebėjo aštrialiežuviai. Ko norėti, jei Seime, kuris Sausio 13-osios dienomis vadinosi „Lietuvos širdis“, valgykloje kabo užrašas velniai žino kokia kalba, velniai žino ką reiškiantis. Dabartinė Seimo vadovybė, kaip ir prieš tai buvusioji, negali jo nuimti, nes tai esąs prekės ženklas.

Ar nesusimąstė prezidentė D. Grybauskaitė, Vilniuje vykusio pirmininkavimo Europos Sąjungai metu su visais kalbėdama angliškai, kokia ji panaši į LKP pirmąjį sekretorių P. Griškevičių, kuris L. Brežnevo laikais Vilniuje su visais kalbėdavo rusiškai. Prezidentė Sausio 13-ąją visiems kartojo, kad negalima pamiršti savo istorijos. Gal galvojo apie tai, jog žmonės neatsimins, kad ji tomis tragiškomis 1991-ųjų dienomis buvo kitoje barikadų pusėje ir priklausė J. Burokevičiaus partijai.

Bet kokiu atveju, žmonės, nežinantys savo istorijos, visada lieka vaikai. Tai – banalus, bet teisingas pastebėjimas.

Prieš penkerius metus šventėme savo valstybės tūkstantmetį, kai 1009 metais Lietuvos vardas buvo pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose. Ta proga statėme paminklus ir vadinome savo miestų gatves šv. Bonifacijaus-Brunono vardu, kuris lietuvių buvo nukirsdintas pasienyje.

Vis galvoju, ar mes veržėmės kažkur į čekijas, italijas, vokietijas, primesdami ten savo tikėjimą, ar tai jie ėjo čia, atnešdami mums savo tvarką. O kas iš mūsų galėtų pasakyti vardą to lietuvių kunigaikščio, kuris gynė savo gimtą kraštą, savo kalbą, papročius, šventą ąžuolyną?

Du šimtus metų lietuviai dėl savo žemės kovėsi su Kryžiuočių ordinu. Apie tas kovas liudija išlikusios kryžiuočių kronikos. Sunkiai įsivaizduoju, kad kariaujanti šalis apie priešus rašytų gerai. Esu skaitęs ne vieną verstinį tų laikų kryžiuočių rašytinį šaltinį. Ten mes vaizduojami, kaip laukiniai, žiaurūs, neišsilavinę pagonys. Tik kažkodėl tų laukinių du šimtus metų jie negalėjo įveikti.

Skaitau tomis kryžiuočių kronikomis, kaip pirminiais dokumentais, besiremiantį profesorių H. Gudavičių. Ši istorijos knyga yra skirta mums, besidomintiems savo krašto istorija. Sužinau, kad Žalgirio mūšį laimėjęs Vytautas Didysis yra šunsnukis, bailys ir melagis.

V. Ališauskas nusprendžia, kad Kęstučio žmona ir Vytauto motina Birutė, kurios vardą mamos Lietuvoje suteikia dukroms, apie kurią sudėta tiek dainų ir legendų, kuriai pastatytas paminklas Palangoje, – niekada neegzistavęs asmuo.

Ir kada prasidėjo ta užsienių garbinimo ir savęs niekinimo liga?

Izraelyje, dykumoje, stovi senovinės Mosados pilies griuvėsiai. Kadaise šios tvirtovės gynėjai, matydami, kad neatsilaikys prieš daug gausesnį priešą, nusižudė. Šiandien čia priesaiką savo Tėvynei duoda žydų valstybės kariai.

Pilėnuose, matydamas, kad neatsilaikys prieš daug gausesnius kryžiuočių pulkus, gyvas susidegino kunigaikštis Margiris su savo kariais.

Pamenu mokykloje tarybiniais laikais ant sienos kabojo tautodailininko V. Baublio metale iškaltas Margirio atvaizdas su P. Širvio žodžiais:

„Kur tylūs milžinkapiai stovi,
Griovė priešas pilis medines.
Stipresnių čia nebuvo tvirtovių,
Už lietuvių plačias krūtines“.

Dabar, skaitydamas 2010 m. išleistą D. Barono ir D. Mačiulio monografiją, sužinau, kad su priešais iš Vakarų kovojęs ir mirtį, o ne nelaisvę pasirinkęs Margiris viso labo tebuvo psichinis ligonis.

Numočiau ranka į save atkreipti norinčių liberalių istorikų rašliavą, bet kai sužinau, kad tuometinė krašto apsaugos ministrė autorius apdovanojo „Už patriotizmo skatinimą“, nežinau – verkti ar juoktis.

Nežinau verkti ar juoktis, kai opozicijoje esantys dešiniųjų lyderiai Sausio 13-ąją apdalina minėjimo dalyvius ne trispalvėmis juostelėmis, o žydrais neužmirštuolių žiedais – masonų ir vermachto pasižymėjimo ženklais. Klausydamas per radiją, kad tai – dar tik akcijų pradžia, bandau spėti, ką konservatoriai pasiūlys prisisegti Vasario 16-ąją – kaukolę su sukryžiuotais kaulais apačioje ar kokį nors kuklumsklano ženklą?

Su simboliais nesiseka ir valdančioje daugumoje esantiems socialdemokratams.

Saulės, Perkūno kryžiaus, žalčio simboliai buvo ir yra vieni iš stipriausių senųjų ženklų. Stipri vienybės idėja, naujai, tarsi austinės juostos pateikta baltų ženklų simbolika tapo „Audimo“ paruoštos Lietuvos komandos aprangos 2014 metų žiemos Olimpiadoje kolekcijos pagrindu.

Bet tai, kad tautinių simbolių galia ir gyvųjų ženklų energija padės susitelkti pergalei, vieningai nugalėti ir nuosekliai kurti įkvepiančią bei klestinčią Lietuvos istoriją, nepatiko A. Pogrebnojui.

Dizaineris, kurį šiaip jau namuose muša dzūkė, varėniškė žmona, pareiškęs, kad baltų simboliai ir ženklai jam asocijuojasi su fašistinėmis svastikomis, mirtinai išgąsdino socialdemokratų premjerą.

Kas, kad protestavo sportininkai, pečiais gūžčiojo visuomenė. Dėl visa ko, kad ko nors neįžeistume, neužkliūtume, Lietuvos rinktinės aprangos buvo išimtos iš prekybos vitrinų ir liepta jas persiūti, išimant baltišką simboliką.

Iš amžių glūdumos su baltų tautomis iki mūsų dienų atkeliavusi Rasų šventė taip pat vis užkliūva ir socialdemokratams, ir konservatoriams. Pastariesiems, kurie deklaruoja draugystę su katalikų bažnyčia, tai asocijuojasi su pagonybe. Kairieji šią šventę, kaip ir tarybiniais laikais, laiko Joninėmis, ir jeigu jau taip, tai kodėl švente netampa Petrinės, Juozinės ar Algirdinės?

Nesiruošiu aiškinti trumpiausios metų nakties šventės – Rasų – skirtumo nuo bet kurių vardinių švenčių. Tik kokia tuščia vieta ir balta dėmė liktų lietuvių kultūroje, jei iš jos ištrintume Rasų šventės tradicijas, jos dainas, šokius ir papročius.

Būdamas Seime, plenarinių posėdžių salėje, nuolat matau niekur nevedančias kairiųjų ir dešiniųjų peštynes. Tai ne dėl Lietuvos. Lietuvos čia jau seniai nėra, čia kautynės dėl valdžios.

Tėvas mokino: „Svarbu ne klausyti, kas ką sako, o daug svarbiau matyti, kas ką daro“. O juk jūs, konservatoriai ir socialdemokratai, niekuo nesiskiriate. Visai kaip pora batų, tik vienas kairys, kitas – dešinys.

Todėl nieko nuostabaus, kad, darbiečiams prabilus apie referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams, apie vidutinės algos Lietuvos žmonėms didinimą, apie reikalingumą litą keisti į eurą, vienas iš socialdemokratų lyderių iškart pareiškė, kad ieškos kitų koalicijos partnerių. Net neabejoju – kurių. Nes Lietuvoje – tik dvi „elito“ partijos. Meška su lokiu, abudu tokiu.

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... 8566&com=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Gediminas Jakavonis. Kokią kainą mokame už buvimą Europos Sąjungoje

Parašytas: 09 Vas 2014 18:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

G. Jakavonis. Buvimo Europos Sąjungoje kaina. (IV) Vertybių kaita

http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... d=63917246

Gediminas Jakavonis, Seimo Darbo partijos frakcijos narys
2014 m. vasario 9 d. 16:43

Atgimimo laikotarpiu ir nepriklausomybės atkūrimo pradžioje džiaugėmės, kad daugiau nebus dviveidiškumo, galvojome, jog atėjo laikas, kai šeimoje ugdomos vertybės bus tokios pačios kaip atgimstančioje tautinėje mokykloje, kurią taip puoselėjo Meilė Lukšienė.

Šventai tikėjome – išsaugotos tautiškumo tradicijos ir idealai taps mūsų Valstybės pagrindu, kad būsime savo žemės – Lietuvos – šeimininkai. Deja, deja... Greitai nuostatą „Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis!“ ėmė keisti posakis „Patriotas – idiotas!“.

Ne vieną pavakarę esame praleidę su dabar jau amžinybėn išėjusiu dzūku poetu Stasiu Stacevičiumi jo vienkiemyje Gudakiemio kaime, diskutuodami apie tautą, valstybę, valdžios atsakomybę...

O kuo gi mes, lietuviai, kurie kartais dirbame vokiškai, o geriame ir keikiamės rusiškai, ypatingi? Istorinėmis asmenybėmis, pergalėmis, jotvingių narsa? Siaubingomis netektimis ir amžinu liūdesiu dėl prarastų žemių ir prūsų? Karštomis pietiečių priemaišomis šiauriečių kraujyje, savižudybėmis, kantrybe?.. Ar tuo, kad apžiūrinėdami Kaune Velnių muziejuje kipšus, pinčiukus ir raganas, netikėtai pamatome dar vieną – Save, godų ir klastingą, atsispindintį stikluose tarp velnių.

„Kone nuo pat kūdikio lopšio ir iki pasenusio lazdos aš nieko taip konkrečiai nemylėjau, deja, nei paties Dievo, prisipažinsiu, nors ir be to prisipažinimo visiems tai aišku, kiek slieko širdžia tą velėną, po kurią aš štai jau septintą dešimtmetį landžioju... Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – Mano! Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padlecai tie lietuviai, bet mano broliai!“ – 1932 m. rašė Juozas Tumas-Vaižgantas. Istorija kartojasi.

Ar gali žmogus, kuris nemyli savo gimto kiemo, gimto sodžiaus, savo šalies, teigti, kad myli visą Pasaulį? Mano literatūros mokytoja sakydavo, kad mieste augęs žmogus gali mylėti Tėvynę, įsimylėjęs savo gatvės grindinio akmenį. O mes turime visą Lietuvą.

Tarybiniais laikais mus bandė išblaškyti po Sovietų Sąjungą ideologija, kuri geriausiai atsispindėjo dainoje: „Moj adres – ne dom i ne ulica, moj adres – Sovetskij Sojuz“. Pakeiskite du paskutinius žodžius į „Evrosojuz“ ir turėsite dabartinę Lietuvos situaciją su vyraujančia liberaliąja Europos Sąjungos ideologija. Nedaug mūsų lietuvių belikę, ir nesinori blogai galvoti nė apie vieną. Tik, jei jaunas žmogus palieka savo kraštą, reiškia, kad savo Žalgirio mūšį jis jau pralaimėjo. Ir ar dar grįš jį laimėjęs iš europų ar iš už Atlanto?

Kas nors, kiek daugiau studijavęs globalizaciją, žino, kad šis nevienareikšmis procesas visų pirma yra smūgis mažų tautų ir valstybių nacionalinėms kultūroms. Bet kultūra ir yra jei ne visa tauta, tai pagrindinė jos sudedamoji dalis. Pasakojama, kad II pasaulinio karo metais pas Vinstoną Čerčilį atėję generolai reikalavo, kad būtų padidintas karinis biudžetas, atimant pinigus iš kultūros. „Jei mūsų valstybėje neliks kultūros, tai kam mums išvis tada kariauti?“ ,– atkirto jiems tada britų premjeras.

Niekada nebuvau didelis tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos gerbėjas, bet tai, ką jis tada padarė su mūsų valstybės kultūros, švietimo sistema, – fantastika. Pirmoji ar, geriausiu atveju, antroji karta nuo žagrės žinojo, kad jie kažkada buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Jie augo, didžiuodamiesi savo valstybe, augo savo šalies patriotai.

Neišsprendžiamos tarpukario Lietuvos socialinės problemos, turtinė nelygybė, Maskvos propaganda ir daug kitų priežasčių lėmė, kad 1940 metais be pasipriešinimo šūvių praradome nepriklausomybę. Bet tuo metu išugdytas savo, kaip tautos piliečio, savigarbos jausmas niekur nedingo. Niekur kitur Raudonoji armija nesusidūrė su tokiu reiškiniu kaip 1941 metų sukilimas ir tokio masto partizaniniu karu kaip Lietuvoje.

Prieš keletą metų su Lietuvos komanda dalyvavome dviejų dienų žygyje Šveicarijoje. Įvairių šalių žygeiviai, daugiausia kariškiai, rungėsi 80 kilometrų nuotolyje. Kurį laiką koja į koją mūsų grupė žengė su šveicarų nacionalinės gvardijos grupe. „Kaip jūs, kavaleristai, be žirgų sugebate taip greitai žygiuoti?“, – paklausė vienas šveicaras. „Na, pradėsime nuo to, kad mes – ne kavaleristai. Antsiuvas su Vyčiu – tai mūsų šalies herbas, o užrašas „Lietuva“ reiškia tą valstybę, kurią jūs vadinate „Litauen“. „Litauen!? Tai jūs čia tie, kurie po Antrojo pasaulinio karo dar dešimt metų kovojote partizaninį karą su Raudonąja armija, – išgirdęs mūsų pokalbį, atsisuko šveicarų karininkas. – Mes apie jūsų partizaninį karą studijavomw Karo akademijoje“.

Kai po žygio, vakare, prie laužo savo kariškių paklausėme, ar jie studijuoja mūsų partizaninį karą, šie atsakė: „Ne, mums to nereikia. Mes mokomės pagal NATO standartus...“.

Visko, ką mokėjome geriausiai, mums mokytis nereikia. Kad tik ne žmoniškai, kad tik kitoniškai.

Dzūkija turi savo antrą pavadinimą – Dainava. Mes – iš dainuojančių žmonių krašto. Vien Varėnos rajone virš 30 etnografinių ansamblių. Šitiek išlikusių senųjų dainų... Mes įdomūs Pasauliui tuo, ką turime savito, išskirtinio. O štai išeina Valkininkų kaimo šventėje į sceną mergaičiukės su gitaromis ir traukia dainas tik angliškai.

Turime gražią ir šimtmečiais tradicijas išsaugojusią šventę – Vėlines, mirusiųjų pagerbimo šventę. Dzūkiškuose Mardasavo, Margionių kaimuose dar ir dabar išlikusi tradicija, menant Anapilin išėjusiuosius, ne tik deginti žvakutes, bet ir melstis kapavietėse prie sukrautų laužų. Tik jau ir šiuos mūsų papročius keičia iš Vakarų atsibeldęs besimaivantis ir susikaupimą į kvailiojimus ir šėliones keičiantis Helovynas.

Kai pagalvoji, tai nieko nuostabaus. Nes būtent tokias vertybes mūsuose propaguoja visos komercinės televizijos. Iš ekranų jau seniai išstumtos kultūrinės, rimtos politinės ar analitinės laidos. Ekrane karaliauja pramoginės, visas Lietuvos televizijas užvaldžiusios laidos, banalūs tuštybių rinkimo pop konkursai, kur visi kūriniai paprastai atliekami anglų kalba. Žinias iš Lietuvos ir viso Pasaulio mums skelbia ne politikos analitikai, o besimaivančios, ilgakojės, „didžiapapės“, sužvaigždėjusios dvidešimtmetės gražuolės.

Stebiuosi mokyklose rengiamomis savaitėmis, kurios vadinasi „Be patyčių“. Kas, kad tave mokys tėvai, drausmins mokytojai, jei vakare, įsijungęs televizorių, žiūrėsi kokias nors „Ka-ka-du“ ar „Kud-kuda“ žinias, kur tyčiojamasi iš bet ko. Ką po to kalbėti apie pagarbą, mandagumą, toleranciją tave supantiems žmonėms? Beje, žodį „tolerancija“ mūsuose jau seniai uzurpavo seksualinės mažumos.

Tokioje aplinkoje jau nebestebina ir kažkada juokinę „Klausimėlio“ laidos herojai, iš kurių sužinai, kad Vytautas Didysis laimėjo Didįjį Tėvynės karą, kad Afrikos sostinė yra Antarktida, o vištos iš Lietuvos rudenį išskrenda žiemoti į pietus...

Šiemet mūsų šalyje vyks dveji rinkimai. Todėl, paklausius kai kurių tokių mūsų tautiečių, taip ir norisi palinkėti jų metu verčiau likti namuose. O jei netikite, padarykite bandymą patys. Paklauskite sutikto žmogaus apie jo vertybes. Išklausykite, o po to pasidomėkite, koks politikas jam patinka. Devyniasdešimt procentų, kad gausite atsakymą, kuris tarp įvardinto žmogaus ir jo deklaruojamų vertybių neturi nieko bendro. Vidinis mūsų tuštėjimas, silpstanti dvasia daro iš mūsų mankurtus, skęstančius kalbėtojų, o ne darytojų apgaulingoje pelkėje.

Todėl ir rinkimuose ne visada laimi stipriausieji ir geriausieji, nes balsuotojai gudrų ir klastingą dažnai supainioja su išmintingu.

Todėl ir vyksta taip, kad vakar balsavusieji už Lietuvą ir jos patriotus šiandien balsuoja už televizijos ekrane angliškai dainuojančius ir Europą šlovinančius asmenis. O po to stebimės, kad Lietuvoje kažkas ne taip.

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... 7246&com=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Gediminas Jakavonis. Kokią kainą mokame už buvimą Europos Sąjungoje

Parašytas: 01 Kov 2014 23:12

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Šaltinis - https://www.facebook.com/blogeris.zeppe ... hare_reply

Gintaras Šimulis

Čeponi - ar bend bandei paskaičiuoti kiek pinigų per metus pareina iš EU?

Ubliutke - nori kad lietuvaičiai čia Lietuvoje vargtų, o ne kurtų savo gerą ateitį kad ir draugiškose mums EU šalyse?

Ar bet įsivaizduoji kiek problemų būtų su vizomis, legaliu įsidarbinimu vakaruose, jeigu Lietuva nebūtų EU narė?

Mūsų ūkininkai vis dar žemelę artų su sovietmetį menančiais belarusais - dabar gi kokių šalių technika dominuoja Lietuvos laikuose? Ar tik ne EU pagaminta?

Kęstutis Čeponis

Šimuli, tu savo "jievropropagandą" palik kokiems nors beraščiams ir bemoksliams durneliams, nežinantiems, kiek milijardų Lietuva jau prarado ir kasmet praranda dėka "didžios simbiozės" su prakeiktuoju Jievrosojuzu.

Pvz., ar žinai, kiek mums jau kainavo priešlaikinis atominės uždarymas? Ir kiek dar kainuos...

O kiek mes prarandame dėl pasienio muitų mokesčių, kurie visi keliauja į Jievrosojuzo biudžetą???

O kiek prarandame dėl įvairiausių Jievrosojuzo įvestų prekybos bei gamybos apribojimų?

Ir taip toliau?

Aš jau nekalbu apie tai, kad Lietuvių Tauta nyksta ir naikinama daug sparčiau nei per visas buvusias okupacijas - o juk būtent Lietuvių Tauta yra Valstybės egzistavimo pagrindas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Gediminas Jakavonis. Kokią kainą mokame už buvimą Europos Sąjungoje

Parašytas: 22 Kov 2014 20:14

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Gediminas Jakavonis. Kokią kainą mokame už buvimą Europos Sąjungoje

Parašytas: 05 Bal 2014 17:12

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Gediminas Jakavonis: Buvimo Europos Sąjungoje kaina – atsisakymas savęs

http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyva ... -18-401334

Publikuota: 2014 sausio 27 d. 15:13

Pirmoji Nepriklausomos Lietuvos Respublika tarpukariu gyvavo 22 metus, nuo 1918 iki 1940 metų. Antroji – 14 metų, nuo 1990 iki 2004 metų. Ir neapgaudinėkime savęs, nes nuo 2004 metų mums jau vadovauja Briuselis.

Tragikomiška situacija. Švietimo ministras pralaimėjo lažybas Seimo nariui, kuris tvirtino, kad Lietuvos bendro lavinimo mokyklose nėra Lietuvos istorijos vadovėlio. Dar daugiau: Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose nėra ir Lietuvos literatūros istorijos vadovėlio, o lietuvių kalbos pamokų dabartinėje Lietuvoje mažiau nei sovietmečiu.

Daugelio pasaulio šalių filologijos mokslininkai tvirtina, kad viena archajiškiausių mūsų planetos kalbų – lietuvių kalba – tai raktas ne tik į kitų kalbų pažinimą, bet ir į visą bendrą pasaulio istorijos supratimą.

O štai grįžta mūsų išsimokslinęs jaunimas iš kembridžų universitetų ir ima organizuoti judėjimą „Stabdyk lietuvybę“, mat jų genialioms mintims išreikšti mūsų tėvų ir protėvių kalba jau per prasta.

Kažkada kovoję už lietuvių kalbą, prieš rusinimą, dabar sostinės Gedimino prospekte neišsiverčiame be anglų kalbos. Anksčiau „rusenome“, dabar „anglėjame“ – kaip taikliai pastebėjo aštrialiežuviai.

Ko norėti, jei Seime, kuris Sausio 13-osios dienomis vadinosi „Lietuvos širdis“, valgykloje kabo užrašas velniai žino kokia kalba, velniai žino ką reiškiantis. Dabartinė Seimo vadovybė, kaip ir prieš tai buvusioji, negali jo nuimti, nes tai esąs prekės ženklas.

Ar nesusimąstė prezidentė D.Grybauskaitė, Vilniuje vykusio pirmininkavimo Europos Sąjungai metu su visais kalbėdama angliškai, kokia ji panaši į LKP pirmąjį sekretorių P.Griškevičių, kuris L.Brežnevo laikais Vilniuje su visais kalbėdavo rusiškai.

Prezidentė Sausio 13-ąją visiems kartojo, kad negalima pamiršti savo istorijos. Gal galvojo apie tai, jog žmonės neatsimins, kad ji tomis tragiškomis 1991-ųjų dienomis buvo kitoje barikadų pusėje ir priklausė M.Burokevičiaus partijai?

Bet kokiu atveju, žmonės, nežinantys savo istorijos, visada lieka vaikai. Tai – banalus, bet teisingas pastebėjimas.

Prieš penkerius metus šventėme savo valstybės tūkstantmetį, kai 1009 metais Lietuvos vardas buvo pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose. Ta proga statėme paminklus ir vadinome savo miestų gatves šv. Bonifacijaus-Brunono vardu, kuris lietuvių buvo nukirsdintas pasienyje.

Vis galvoju, ar mes veržėmės kažkur į čekijas, italijas, vokietijas, primesdami ten savo tikėjimą, ar tai jie ėjo čia, atnešdami mums savo tvarką. O kas iš mūsų galėtų pasakyti vardą to lietuvių kunigaikščio, kuris gynė savo gimtą kraštą, savo kalbą, papročius, šventą ąžuolyną?

Du šimtus metų lietuviai dėl savo žemės kovėsi su Kryžiuočių ordinu. Apie tas kovas liudija išlikusios kryžiuočių kronikos. Sunkiai įsivaizduoju, kad kariaujanti šalis apie priešus rašytų gerai. Esu skaitęs ne vieną verstinį tų laikų kryžiuočių rašytinį šaltinį. Ten mes vaizduojami, kaip laukiniai, žiaurūs, neišsilavinę pagonys. Tik kažkodėl tų laukinių du šimtus metų jie negalėjo įveikti.

Skaitau tomis kryžiuočių kronikomis, kaip pirminiais dokumentais, besiremiantį profesorių H. Gudavičių. Ši istorijos knyga yra skirta mums, besidomintiems savo krašto istorija. Sužinau, kad Žalgirio mūšį laimėjęs Vytautas Didysis yra šunsnukis, bailys ir melagis.

V.Ališauskas nusprendžia, kad Kęstučio žmona ir Vytauto motina Birutė, kurios vardą mamos Lietuvoje suteikia dukroms, apie kurią sudėta tiek dainų ir legendų, kuriai pastatytas paminklas Palangoje, – niekada neegzistavęs asmuo.

Ir kada prasidėjo ta užsienių garbinimo ir savęs niekinimo liga?

Izraelyje, dykumoje, stovi senovinės Mosados pilies griuvėsiai. Kadaise šios tvirtovės gynėjai, matydami, kad neatsilaikys prieš daug gausesnį priešą, nusižudė. Šiandien čia priesaiką savo Tėvynei duoda žydų valstybės kariai.

Pilėnuose, matydamas, kad neatsilaikys prieš daug gausesnius kryžiuočių pulkus, gyvas susidegino kunigaikštis Margiris su savo kariais.

Pamenu mokykloje tarybiniais laikais ant sienos kabojo tautodailininko V.Baublio metale iškaltas Margirio atvaizdas su P. Širvio žodžiais:

„Kur tylūs milžinkapiai stovi,
Griovė priešas pilis medines.
Stipresnių čia nebuvo tvirtovių,
Už lietuvių plačias krūtines“.

Dabar, skaitydamas 2010 m. išleistą D.Barono ir D.Mačiulio monografiją, sužinau, kad su priešais iš Vakarų kovojęs ir mirtį, o ne nelaisvę pasirinkęs Margiris viso labo tebuvo psichinis ligonis. Numočiau ranka į save atkreipti norinčių liberalių istorikų rašliavą, bet kai sužinau, kad tuometinė krašto apsaugos ministrė autorius apdovanojo „Už patriotizmo skatinimą“, nežinau – verkti ar juoktis.

Nežinau, verkti ar juoktis, kai opozicijoje esantys dešiniųjų lyderiai Sausio 13-ąją apdalina minėjimo dalyvius ne trispalvėmis juostelėmis, o žydrais neužmirštuolių žiedais – masonų ir vermachto pasižymėjimo ženklais. Klausydamas per radiją, kad tai – dar tik akcijų pradžia, bandau spėti, ką konservatoriai pasiūlys prisisegti Vasario 16-ąją – kaukolę su sukryžiuotais kaulais apačioje ar kokį nors kukluksklano ženklą?

Su simboliais nesiseka ir valdančioje daugumoje esantiems socialdemokratams.

Saulės, Perkūno kryžiaus, žalčio simboliai buvo ir yra vieni iš stipriausių senųjų ženklų. Stipri vienybės idėja, naujai, tarsi austinės juostos pateikta baltų ženklų simbolika tapo „Audimo“ paruoštos Lietuvos komandos aprangos 2014 metų žiemos olimpiadoje kolekcijos pagrindu.

Bet tai, kad tautinių simbolių galia ir gyvųjų ženklų energija padės susitelkti pergalei, vieningai nugalėti ir nuosekliai kurti įkvepiančią bei klestinčią Lietuvos istoriją, nepatiko A.Pogrebnojui.

Dizaineris, kurį šiaip jau namuose muša dzūkė, varėniškė žmona, pareiškęs, kad baltų simboliai ir ženklai jam asocijuojasi su fašistinėmis svastikomis, mirtinai išgąsdino socialdemokratų premjerą.

Kas, kad protestavo sportininkai, pečiais gūžčiojo visuomenė. Dėl visa ko, kad ko nors neįžeistume, neužkliūtume, Lietuvos rinktinės aprangos buvo išimtos iš prekybos vitrinų ir liepta jas persiūti, išimant baltišką simboliką.

Iš amžių glūdumos su baltų tautomis iki mūsų dienų atkeliavusi Rasų šventė taip pat vis užkliūva ir socialdemokratams, ir konservatoriams. Pastariesiems, kurie deklaruoja draugystę su katalikų bažnyčia, tai asocijuojasi su pagonybe. Kairieji šią šventę, kaip ir tarybiniais laikais, laiko Joninėmis, ir jeigu jau taip, tai kodėl švente netampa Petrinės, Juozinės ar Algirdinės?

Nesiruošiu aiškinti trumpiausios metų nakties šventės – Rasų – skirtumo nuo bet kurių vardinių švenčių. Tik kokia tuščia vieta ir balta dėmė liktų lietuvių kultūroje, jei iš jos ištrintume Rasų šventės tradicijas, jos dainas, šokius ir papročius.

Būdamas Seime, plenarinių posėdžių salėje, nuolat matau niekur nevedančias kairiųjų ir dešiniųjų peštynes. Tai ne dėl Lietuvos. Lietuvos čia jau seniai nėra, čia kautynės dėl valdžios.

Tėvas mokino: „Svarbu ne klausyti, kas ką sako, o daug svarbiau matyti, kas ką daro“. O juk jūs, konservatoriai ir socialdemokratai, niekuo nesiskiriate. Visai kaip pora batų, tik vienas kairys, kitas – dešinys.

Todėl nieko nuostabaus, kad, darbiečiams prabilus apie referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams, apie vidutinės algos Lietuvos žmonėms didinimą, apie reikalingumą litą keisti į eurą, vienas iš socialdemokratų lyderių iškart pareiškė, kad ieškos kitų koalicijos partnerių. Net neabejoju – kurių. Nes Lietuvoje – tik dvi „elito“ partijos. Meška su lokiu, abudu tokiu.

Gediminas Jakavonis yra Seimo narys

Komentarai
http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyva ... &order=ASC

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Gediminas Jakavonis. Kokią kainą mokame už buvimą Europos Sąjungoje

Parašytas: 01 Lie 2014 19:51

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 9 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: