Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Vytautas Keršanskas. Pamiršti negalima, atsiminti

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » "Raudonai žydra" Europos Sąjunga (ES) ir su ja susijusios problemos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Vytautas Keršanskas. Pamiršti negalima, atsiminti

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Vytautas Keršanskas. Pamiršti negalima, atsiminti

Parašytas: 17 Kov 2013 20:39

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Vytautas Keršanskas. Pamiršti negalima, atsiminti

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... inti/97366

2013-03-16
Žurnalas Ateitis, 2013 m. Nr. 2

Kažkada nutiko linksma istorija. Dar būdamas moksleivis nuvažiavau į ant Tauro kalno esantį naudotų knygų knygynėlį nusipirkti literatūros mane dominančiomis temomis. Žiūrinėjau grožinės literatūros lentynas, skaitinėjau pavienius istorinių knygų puslapius, varčiau filosofijos veikalus ir... už akių užkliuvo knyga pavadinimu „Patriotizmas, internacionalizmas, nacionalizmas“. Galvoje suskambo džiaugsmo šūksniai, visi trys dalykai man įdomūs, o knygutės apimtis nedidelė – turbūt puikus pirkinys įvadui į temą. Pažiūrėjęs į juokingą kainą, net nepasklaidęs ją nusipirkau. Pasirodo, tai buvo lemtinga klaida. Knyga iš tiesų liečia pavadinime pateiktas temas, tik, bėda, parašyta ji buvo Lietuvos komunistų partijos istoriko, išleista 1975-aisiais ir mintis dėsto maždaug taip: „Dabartinėmis sąlygomis, kai tarptautinėje arenoje ideologinė kova vis aštrėja, Tarybų Sąjungos komunistų partija ypač rūpinasi visų mūsų šalies darbo žmonių, jaunimo internacionaliniu ir patriotiniu auklėjimu [...]“.

Kita vertus, negaliu sakyti, kad knygos nepanaudojau: rašydamas rašto darbą apie sovietinę sistemą radau vertų minčių ir šiame veikale. Tačiau kodėl tekstą pradėjau šia istorija? Todėl, kad esu tikras, jog tokių ar panašių situacijų nutinka ne vienam jaunam žmogui.

Štai šių metų sausio 5 d. grupelė senyvų žmonių su radikalu Algirdu Paleckiu priešakyje Antakalnio kapinėse susirinko pagerbti Antaną Sniečkų jo 110-ųjų gimimo metinių proga. Tuo pačiu metu restoranų tinklas „Carskoje selo“ senuosius Naujuosius metus, rusų tradicinę šventę, pakvietė švęsti sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną. Tokie dalykai, kaip ir pernai skambėję A. Paleckio perliukai „savi šaudė į savus“ ar į viešąją erdvę dar kartą paskleistas mitas, neva Juozas Ambrazevičius-Brazaitis – pronacistinės Vokietijos rėmėjas, yra ne kas kita, o atminties politika, apie kurią trumpai ir norėčiau pakalbėti.

Dažnai mąstant bei rašant tekstus apie žmogų tenka grįžti prie temos apie žmogaus santykį su istorija. Tokiais atvejais visada prisimenu filosofo prof. Vytauto Radžvilo mintį: „Istorijos nežinantys žmonės yra vaikai“. Kas turima omenyje? „Juk visai gali būti, kad dirbtinis praeities marinimas yra itin veiksmingas žmonių atminties kontrolės būdas, atimantis galimybę susivokti dabartyje“, – pratęsia profesorius.

Tokių „praeities marintojų“ yra daug ir įvairių: Lietuvoje kartkartėmis pasirodo publikacijos, išleidžiamos knygos, atliekamos studijos apie vieną ar kitą istorinį tarpsnį, įvertinančios jį kitaip, nei yra priimta manyti. Štai 2011-aisiais buvo išleista knyga „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“. Jau pats pavadinimas sako, jog Lietuvos miškų broliai yra prilyginami nusikaltėliams, žudžiusiems nekaltus žmones. Įsivaizduokite situaciją: jaunuolis nusprendžia, kad apie partizanų laikotarpį žino tik tiek, kad kažkas kovojo su kažkuo, ir nusprendžia praplėsti akiratį. Jam į rankas patenka ši knyga ir jis ją stropiai perskaito. Tokią istorijos interpretaciją pradėjęs pasakoti savo bičiuliui, kuriam apie partizanų kovas pasakojo senelis, pats buvęs vienas iš jų, jaunuolis susiginčytų ir galiausiai atrodytų, jog jie kalba apie du skirtingus įvykius. Todėl itin reikalingas tautinis istorinis švietimas.

Ir vis dėlto skirtingos tautos negali turėti tokio paties supratimo apie vieną ar kitą istorinį įvykį. Pavyzdžiui, Rusija sovietų karius laiko „laisvės kariais“, o lietuviams šie „išvaduotojai“ atnešė penkiasdešimties metų vergiją.

Tačiau įdomu, jog su istorijos perrašymu mes šiandien susiduriame ir iš kitos pusės, iš Vakarų.

Europos Sąjungos šalims judant arčiau viena prie kitos, glaudinant ryšius ir bendradarbiavimą vis daugiau sričių, iškyla poreikis susitarti ir dėl bendros, europietiškos, istorijos. Tokio poreikio nebūtų, jeigu ES projektas nesiektų politinio valstybių suartėjimo, o dar daugiau – dabar jau kalbama ir apie tai – visiško Europos tautinio valstybių panaikinimo, sukuriant naujo tipo darinį, kai kurių jau dabar vadinamą Jungtinėmis Europos Valstijomis.

Tačiau iškyla problema – siekiant sukurti tvarų politinį darinį reikalinga vienalytė politinė bendruomenė.

Pavyzdžiui, tokią turi modernios tautinės valstybės, susikūrusios XIX amžiuje. Europos Sąjungoje kuriama europietiška tapatybė pati savaime yra problemiška. Juk pasakyti, kas yra lietuvis, lenkas ar portugalas, sugebėtume visi. Sakytume, kokia kalba jis kalba, bandytume nupasakoti jam būdingus bruožus, pasakotume apie tradicijas, kultūrą, tikėjimą.

Tačiau paklaustas, kas yra europietis, suglumtų ne vienas. Ar jis kalba viena kalba? Ne (italų kalbotyrininkas, rašytojas Umberto Eco yra pasakęs, kad Europos kalba yra vertimų kalba). Ar turi bendras tradicijas ir kultūrą? Toli gražu. Galbūt jį vienija tikėjimas? Jau nebe.

Anksčiau buvęs vienijantis veiksnys neabejotinai buvo krikščionybė, tai suprato ir Europos Sąjungos tėvai-kūrėjai, kurie, būdami katalikai, suvienytą Europą matė visų pirma kaip krikščionišką tautų Europą. Tačiau šiandien vaga, kuria teka ES projektas, krikščionybę siekia išstumti.

Lisabonos sutartyje, dokumente, priimtame 2009 m., kalbant apie dvasines ir kultūrines besivienijančios Europos ištakas krikščionybė net gi neminima.

George’as Weigelis taikliai pastebėjo, kad taip sudaromas įspūdis, jog nuo Marko Aurelijaus mirties iki Renesanso senajame žemyne nieko nevyko, vyravo tik kultūrinė ir intelektualinė tuštuma, lydima žlugusios Antikinės civilizacijos griuvėsių.

Pastarųjų metų bandymus nustumti krikščionybę į paribius prisidengiant tolerancijos, demokratijos ir politinio korektiškumo principais šmaikščiai ateitininkų tinklaraštyje aprašė Santa Kančytė (Apie tai, kaip Europa Kalėdas vogė. Ir nepavogė“, 2013 01 06).

Danijos miestelio tarybos Kalėdų atšaukimas, Briuselio metalo konstrukcija vietoje Kalėdinės eglutės, abejonės dėl kataliko galimybių užimti aukšta postą – visa tai rodo Europos kultūros ir mąstymo lūžį.

Taigi darosi akivaizdu, kad Europą bandoma vienyti ne tautiniu ir ne religiniu pagrindu. Naujasis europietis konstruojamas vadovaujantis liberalia istorijos paradigma, kurio pagrindinis veikėjas konkrečiame istorijos pasakojime yra individas.

Individas – sąvoka, galinti aprėpti viską ir kartu nieko, realiai neapibrėžiama ir kintanti pagal vykdytojų užmojus. Toks istorinio pasakojimo rašymas yra savaime neutralizuojantis arba, kaip tekste minėta, praeitį marinantis.

Bandant parašyti bendrą Europos istoriją, didžiausius debatus ir nesutarimus kelia atrodytų nekvestionuotini dalykai, pavyzdžiui, nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nusikaltimų vertinimas.

Formaliu instituciniu lygmeniu tik 2008-aisiais šie du totalitariniai režimai buvo pasmerkti Europos Parlamento deklaracija. Tačiau kalbos apie šių totalitarinių režimų sugretinimą tiek politiniame, tiek akademiniame gyvenime nuolat kelia didžiules diskusijas.

Tai rodo, jog bendra istorinė atmintis yra tik miražas, išsisklaidantis vos prisilietus prie problemos esmės.

Dar 2005-aisiais Europos Komisija atmetė siūlymą prie draudžiamų nacistinių simbolių įtraukti ir komunistinius. Teisingumo komisaras Franko Frattini pareiškė, jog komunizmo simboliai skirtingai vertinami tarp Europos valstybių ir apsisprendimą dėl draudimo reikia palikti būtent joms.

Nors buvo išreikšta pozicija, kad debatai apie tai turi vykti ir toliau, šiais metais Europos Komisijos pastate pasirodė proeuropietiškas plakatas, kuriame, pasitelkus religinius ir kitus simbolius, buvo vaizduojama Europos įvairovė. Tarp šių simbolių buvo ir kūjis su pjautuvu. Šis plakatas buvo pašalintas tik protesto dėka.

Taigi akivaizdu, kad, pasitelkus liberalią paradigmą, bandymas sulipdyti Europą iš skirtingų labai įvairią ir prieštaringą istorinę atmintį turinčių tautų susiduria su dideliais sunkumais.

Istorinės atminties politika yra ne vien įdomus, bet ir praktiškai svarbus dalykas.

Klasikinė istorijos samprata turėjo moralinį aspektą, ji jaunam žmogui turėjusi atskirti gėrį nuo blogio. Tačiau praeities marinimas šį moralinį aspektą naikina, pakeisdamas jį elementariu ir savyje nieko įdomaus neturinčiu istorijos atpasakojimu.

To padariniai jaučiami: šiemet šeštokų tėvai sukilo prieš istorijos vadovėliuose pateikiamą informaciją apie SSRS. Joje rašoma, kad kolūkių kūrimas nusinešė milijonus gyvybių ir privedė prie žmogėdrystės. Tai sukėlė tėvų pasipiktinimą. Tačiau juk būtent tai ir nutiko kraupiais 1932-1933 m. Ukrainoje, kai sovietų valdžia Ukrainos gyventojus paliko be maisto. Šis badas, vadinamas Holodomoru, nusinešė nuo 7 iki 10 mln. gyvybių. Ar šeštokai yra per jauni suprasti, ką atnešė totalitarinis režimas? Nemanau.

Filosofas Antanas Maceina rašė, jog „žmogus yra prasmingai buvojanti būtybė tik todėl, kad yra istorinė būtybė“. Žmogus nėra istorinė būtybė todėl, kad atranda vis daugiau būdų savo praeičiai pažinti. „Savo istoriškumo suvokimas skatina jį vis giliau skverbtis į praeitį kaip į savo būvio šaltinį.“

Šiuo tekstu norėjau parodyti, kaip nesunku „žaisti“ su istorija. Negana to, tai yra daroma ir siekiant ne pačių geriausių tikslų. „Tėvynės istorija atgyja savyje savo pilnatve“, – rašo filosofas. Todėl kiekvieną raginu domėtis savo šalies (tačiau reikia pažinti ir kitų šalių) istorija ir apsisaugoti nuo galimybės manipuliuoti mūsų atmintimi. Kablelis tada teksto pavadinime nebus perkeltas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 7 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: