Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Apie Lietuvos konstitucijas - 1992 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos sukūrimo užkulisiai

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvos Konstitucija ir Konstitucinis teismas - problemos (pilietybės, mirties bausmės, rinkimų ir kt.) ir pasiūlymai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Apie Lietuvos konstitucijas - 1992 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos sukūrimo užkulisiai

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Apie Lietuvos konstitucijas - 1992 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos sukūrimo užkulisiai

Parašytas: 21 Spa 2012 21:11

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Apie Lietuvos konstitucijas (1)

http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2 ... 022110.htm

MOKSLO LIETUVA Nr 21 (267) 2002 m. gruodžio 5 - 18 d.

Šie metai reikšmingi ir tuo, kad minimos iškart dviejų Lietuvos konstitucijų iškilios sukaktys: 80 metų sukako 1922-ųjų metų Lietuvos Konstitucijai ir 10 metų – 1992 m. Lietuvos Konstitucijai.

Apie tai kalbamės, diskutuojame, o kartais tariamės su vienu žymiausių Lietuvos konstitucinės teisės žinovų, Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto dekanu doc. dr. Juozu Žiliu, kuris nuo pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo aktyviai darbuojasi mūsų valstybės teisėkūroje.

J. Žiliui teko būti vienu iš 1992 m. Lietuvos Konstitucijos kūrėjų, vadovauti šio pagrindinio mūsų valstybės įstatymo kūrimo darbo grupei.

Prieš Lietuvos Prezidento rinkimus labai palankus metas prisiminti ir tai, kaip mūsų krašte rutuliojosi prezidento institucijos reikalingumas.

Gerbiamąjį Juozą Žilį kalbina Gediminas Zemlickas.

Gerbiamasis Daktare, Jums teko vadovauti pagrindinio šalies dokumento – Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo darbo grupei. Ką tai reiškia – rašyti Konstituciją? Gal tai apskritai nėra tinkamas pasakymas ir labiau tiktų sąvokos rengti ar kurti Konstituciją?

Tuo metu Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime buvau Juridinio skyriaus vedėjas.

Tada buvo sudaryta oficiali deputatų komisija, kuriai vadovavo Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo narys K. Lapinskas. Minėtai komisijai buvo pavesta parengti Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektą.

Greta šios komisijos buvo sudaryta darbo grupė, kurią sudarė žymiausi Lietuvos teisininkai. Aš buvau paskirtas šios darbo grupės vadovu.

Taigi rengiant Konstitucijos projektą dalyvavo daug Lietuvos politikų, teisininkų ir kitų sričių žmonių. Ir komisijos, ir darbo grupės nariai aktyviai diskutavo dėl būsimosios Konstitucijos projekto, rengė konkrečius tekstus.

Būtina pažymėti labai svarbų aspektą – Konstitucijos kūrimas yra ne tik teisininkų užduotis, nes tokio dokumento rengimas visada buvo ir bus neatskiriama politinio proceso dalis. Ypač aktyviai buvo darbuojamasi 1992 m. rugsėjo–spalio mėnesiais, kai teko derinti priešingas politines teisines nuostatas.

Darbai vyko Aukščiausiosios Tarybos pirmininko prof. V. Landsbergio kabinete.

Ko gero, bet kurios šalies konstitucijos rašomos ir priimamos dažniausiai tos valstybės gyvenime vykstant svarbioms permainoms, neretai net politinio virsmo metu, kaip kad ir vyko Lietuvoje?

Taip, ir politinės idėjos, kuriom atstovaujama parlamente, vienaip ar kitaip daro lemiamą įtaką būsimajai konstitucijai. Juk tai ne tik teisinis, bet ir politinis dokumentas. Galų gale ir pačioje bet kurios šalies konstitucijoje galima rasti daug neteisinių tekstų: yra deklaravimo, kitokio pobūdžio kvietimų, tam tikrų valstybės įsipareigojimų aiškinimo ir pan.

Ar konstitucija – aksiomų rinkinys

Ar galima pasakyti, jog konstitucijoje pateiktos tam tikros valstybės gyvenimo aksiomos, kurių reikalingumo nėra reikalo įrodinėti, jas reikia tik deklaruoti, o priėmus konstituciją ir vykdyti?

Valdžių padalijimo teisinė politinė doktrina galbūt ir yra aksioma. Be jos įtvirtinimo nebeįsivaizduojama šiuolaikinė konstitucija. Reikia suprasti, jog tam tikros konstitucijos parengimu visados suinteresuotos politinės jėgos, kurios atstovauja savoms vizijoms, savaip mato valstybę.

Štai 1922 m. Lietuvos Konstitucija. Faktiškai įvairialypis pagal partinę sudėtį Steigiamasis Seimas, o vis dėlto krikščioniškos demokratinės idėjos lėmė kuriant Konstituciją. Krikščionių demokratų partija vaidino lemiamą vaidmenį, nors socialdemokratai ir rėkė, kad kuriama krikdemiška Konstitucija. Bet juk ta Konstitucija ir dabar laikoma pažangiausia Lietuvos istorijoje. Štai kaip į šalį nuplaukia politinės idėjos ir lieka bendras Konstitucijos įspūdis. Dažnai reiškinių ar faktų vertingumu įsitikinama tik praėjus dešimtmečiams.

Netgi po Antrojo pasaulinio karo išeivijos lietuviškosios organizacijos svarstydamos apie būsimąją Lietuvą akcentavo ne 1938-ųjų, bet 1922 m. Konstituciją.

Tačiau 1990 m. kovo 11 d., kai buvo priimti istoriniai politiniai sprendimai dėl Lietuvos Respublikos atkūrimo, vis dėlto buvo akcentuojama 1938 m. Konstitucijos reikšmė ir jos tęstinumo principas.

Šios sąsajos buvo pabrėžtos neatsitiktinai. Kad ir kaip vertintume šią Konstituciją ir joje įtvirtintą politinę tvarką, tačiau būtent šios Konstitucijos veikimą, o iš esmės ir Lietuvos valstybingumo raidą nutraukė Lietuvos okupavimas ir aneksavimas.

Ar konstitucija – tai laimės žiburys?

Atleiskite už, galimas dalykas, lyg ir savaime suprantamą klausimą: ką reiškia pažangi konstitucija?

Konstitucijos pažangumą lemia laikmečio demokratijos vizijos, kultūra, kuri visuomenėje įsigalėjusi, politinės teisinės vertybės, kurios žmonėms priimtinos ir todėl siektinos.

Vadinasi, konstitucija neturėtų pernelyg atitrūkti nuo savo meto visuomenės? Pernelyg moderni tai visuomenei konstitucija gali būti nesuprasta ir nepriimta. Kita vertus, pagrindinis valstybės įstatymas lyg ir turėtų būti tam tikra tobulos valstybės vizija.

Iš principo galiu sutikti, kad konstitucija turi vesti visuomenę, formuluoti tam tikrą visuomenės ir valstybės raidos strategiją. Nė viena konstitucija tikriausiai negalėtų reglamentuoti visų gyvenimo sričių, bet siūlo visuomenei konkrečią valstybės konstrukciją. Konstitucijoje visada bus telkiami lūkesčiai ir tikrovė.

Konstitucija atlieka Jono Biliūno laimės žiburio vaidmenį?

Iš esmės taip. Jeigu peržvelgtume konstitucijų istoriją, įsitikintume, jog visos revoliucijos, valstybės kūrimas visados prasideda nuo konstitucinių idėjų.

Tad konstitucija yra tarsi simbolis, bet turi ir gilią praktinę reikšmę, nes fiksuoja ne tik valstybės valdžios sandarą: prezidento, parlamento, teismų galias, kaip į visa tai įsiterps kitos institucijos.

Tiesiog negalima pamiršti, kad žmonėms svarbiausia, kaip konstitucijose formuluojamos teisės ir laisvės, kuriose atsispindi lūkesčiai dėl teisingesnės visuomenės ir valstybės kūrimo. Šia prasme konstitucija yra gyvastinga savo prigimtimi ir yra ne tik simbolis.

Buvo parengta kone tuzinas konstitucijos variantų

Ar galima pasakyti, kad tautos, o šiuo atveju teisingiau – valstybės - nueitas kelias ir yra įprasmintas tam tikro laikotarpio konstitucijoje?

Taip, juk 1992 m. Lietuvos Konstitucija iš tiesų ne tik buvo to meto politinio proceso atspindys, į ją įtrauktos ir praeities vertybės. Juk ir naujoji mūsų rengtoji 1992 m. Lietuvos Konstitucija savo dvasia labai artima 1922 m. Konstitucijai.

Kita vertus, galiu pasakyti, kad 1991–1992 m. kuriant Lietuvos Konstituciją kirtosi dviejų konstitucijų – 1938-ųjų ir 1922-ųjų koncepcijos.

Įvairios politinės jėgos – socialdemokratai, liberalai, LDDP ir kitos buvo parengusios savo konstitucijų variantus. Jų buvo apie 12.

Jeigu tuos projektus grupuotume, tai įsitikintume, kad vienos linko prie prezidentinės demokratijos, t. y. prie 1938 m. Konstitucijos, dalis linko prie 1922 m. Konstitucijos. Ją sąlyginai būtų galima pavadinti seimine konstitucija, pvz., Mykolas Römeris kalbėjo apie seimokratinį režimą.

Turiu pasakyti, kad nei vienos, nei kitos konstitucijos grynu pavidalu nebebuvo konstruojamos. 1992 m. Konstitucijoje nebuvo siūlymų įvesti panašų asmens režimą, kaip kad buvo tarpukario Lietuvoje. Vis dėlto ši Konstitucija labiau linko prie parlamentinės respublikos modelio.

1988 m. jau diskutuotas prezidento institucijos reikalingumas

Tuo metu, kai buvo rašoma 1992 m. Konstitucija, prezidento institucijos Lietuvoje nebuvo. Kai kalbame apie tarpukario konstitucijų įtaką 1992 m. Konstitucijai ir tam tikrą valstybingumo tradicijos perimamumą, tai kaip atsirado prezidento institucija? Kada ši institucija atsirado, ar ši Konstitucija ir įtvirtino Lietuvos prezidento instituciją?

Lietuvos valdžios piramidės viršūnėje tuo metu buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, kuris pirmininkavo ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui. Lietuvos Respublikos prezidento institucijos atkūrimo idėjos buvo plėtojamos ir diskutuojamos jau 1988–1989 metais. Kai vyko pirmosios diskusijos apie būsimąją Lietuvos Konstituciją, jau buvo kalbėta apie prezidento instituciją.

1990 m. vasarį, kai LTSR Aukščiausioji Taryba rinkosi į savo paskutiniąsias sesijas, buvo realių pasiūlymų skubiai organizuoti referendumą dėl prezidento institucijos. Vyko vieši posėdžiai, bet padiskutavus nutarta, kad šitame etape per anksti. Jau vyko rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą ir tolesnės diskusijos atsisakyta.

Pradėjus rengti konstitucijos projektus susivokta, kad šiuolaikinės valstybės – Europoje ir Amerikoje – be prezidentinės valdžios, be prezidentinės demokratijos konstitucijos apskritai neįsivaizduoja. Tad prezidento institucija į tą konstitucinę diskusiją Lietuvoje įsiterpė labai organiškai, natūraliai, nes jos nebebuvo galima išvengti kuriant šiuolaikinės valstybės modelį.

Grįžtant prie 1922 m. Konstitucijos. Socialdemokratų frakcija Steigiamajame Seime buvo kategoriškai prieš prezidento instituciją.

Kokį pavojų socialdemokratams kėlė prezidentinė institucija?

Juos erzino tai, kad atkuriamoje valstybėje gali susidaryti prielaidos valdžią sukaupti vieno asmens rankose. Tada socialdemokratai pasisakė ir prieš mirties bausmę. Beje, 1920–1922 m. Lietuvoje mirties bausmės taikymas jau buvo sustabdytas.

Prezidentas įgyvendina tam tikrą politinį postūmį.

Taigi mūsų valstybės konstitucionalizmo aušroje prezidento institucijos klausimas buvo vienas svarbiausių: kaip prezidento instituciją įterpti į konstitucinę demokratiją? 1991–1992 m. tos diskusijos – reikia ar nereikia prezidento institucijos – nebekilo. Atrodė, jog šios institucijos buvimas yra visai natūralus šiuolaikinės valstybės raidos atspindys.

Pagaliau juk išorinis pasaulis teikė pakankamai gyvybingų valstybių tvarkymosi pavyzdžių.

Išorinis pasaulis taip pat. Pagaliau prezidento institucija, turinti daugiau ar mažiau galių, konstitucinėje sistemoje visados yra reikalingas veiksnys. Vienaip ar kitaip skatina valstybės raidą, padeda išspręsti politinius konfliktus. Manau, jog be prezidento institucijos šiuolaikinė valdžių sandara neįsivaizduojama.

Ar pagoniškoje Lietuvoje panašią funkciją atlikdavo žynys, krivis?

Gal toks lakus pasakymas ir galimas, nors nesiimčiau tvirtinti, kad man tai visai priimtina. Kita vertus, kodėl gi ne? Štai argi Anglijos politinei sistemai reikia karaliaus? Objektyviai svarstant – ne. Tačiau tradicijos kartais yra labai galingas ir sunkiai peržengiamas faktorius.

Išvydę iškilmių progomis paauksuotą Anglijos karalienės karietą anglai susitelkia, pasijunta esą nacija. Gal ir imperija.

Iš tiesų tai naciją sutelkiantis, vidinių galių teikiantis veiksnys. Bet grįžkime prie prezidento funkcijos. Kai valstybėje susitariama dėl prezidento institucijos, prasideda kitos diskusijos – kokias galias prezidentui suteikti. Kiek apriboti, kiek naujų duoti. Tai nuolatinė diskusija ir čia niekas neras galutinio atsakymo, o tik priims atitinkamus susitarimus.

Tai dėl to, kad kiekviena valstybė – individualus organizmas?

Taip. Amerikiečiai savo valstybės konstrukcijos neįsivaizduoja be būtent tokio tipo veiklaus prezidento, o vokiečiai pasitenkina labai simbolišku prezidentu, nes jų demokratinis teisinis mechanizmas sukonstruotas kitaip. Todėl vokiečiams prezidentas reikalingas kaip papildomas politinis faktorius, pvz., sudarant vyriausybę, nors visados Vokietijos prezidentas federaliniu kancleriu pasiūlys tą, kurio vadovaujama politinė partija ar atitinkamos jų
koalicijos laimėjo rinkimus. Lyg ir natūralu ir todėl visiškai pateisinama. Apskritai Europoje „grynasis“ prezidentizmas nepopuliarus.

Žinoma, atsiranda, kas pasakys: nieko nelemiantis sprendimas, kaip ir paties prezidento buvimas. Vis dėlto prezidentas įgyvendina tam tikrą politinį postūmį, įformina jį kaip valstybės valios išraišką. Ir tautos, jeigu kalbėsime apie rinkimus. Taip elektoratas išreiškia suverenias Tautos galias.

Gręžiotis ar žvelgti į priekį

Ar diskusijos dėl 1922, 1938 m. konstitucijų, kokią įtaką jos turi daryti naujai 1992 m. Konstitucijai, nevertė pernelyg gręžiotis atgal užuot žvelgus pirmyn? Gal ir gerai savo pošaknį papurenti, bet ar tai nebuvo tam tikras politinio gyvenimo stabdys tuo konkrečiu istorijos momentu?

Jūsų klausime yra prasmių, bet reikalo esmė štai kokia. Atkuriama Lietuvos valstybė, vadinasi, negalime neturėti savo praeities. Juk ji buvo gana turininga, įvairi.

Taip pat ir autokratiška – jeigu kalbėsime apie tarpukarį.

Įvairi. Vis dėlto pripažinkime, jog ir tarpukario Lietuvą veikė artimesnių ir tolimesnių Europos kaimynų politinio gyvenimo dvelksmas. Pirmos 1918, 1919 m. laikinosios konstitucijos (laikinieji pamatiniai konstitucijos dėsniai) buvo persmelktos to meto Europoje vykusių naujų procesų idėjomis. Lietuvoje dvelkė liberaliosios demokratijos idėjos iš griūvančios Austrijos-Vengrijos imperijos ir kitų kraštų. 1922 m. Lietuvos Konstitucijoje liberaliosios demokratijos atspindžiai akivaizdūs.

Prisiminkime tarpukario Lietuvos Respubliką. Nekalbėkime šiuo atveju apie nedemokratišką politinį režimą, bet tai buvo valstybės kūrybos procesas. Vis dėlto atsiriboti nuo Lietuvos Respublikos valstybingumo, kuris gyvavo iki 1940 m., buvo neįmanoma ir 1990 m., nes tai ėjo iš Lietuvos visuomenės ir lietuvių tautos prigimties. Galų gale 1940 m. buvo sugriauta konstitucinė sistema, kuri buvo įtvirtinta Lietuvos Konstitucijoje. Kai imamės atkurti valstybingumą…

… tai 1990 m. kovo 11-ąją pradedame 1938 m. Konstitucijos galiojimo įteisindami. Kad ir 10 minučių.

Simboliškai, nes tai yra atramos taškas įgaunant naują atkurto valstybingumo kokybę.

Labai prasmingas sprendimas. Bet kodėl tokio pat apgalvoto žingsnio nebuvo padaryta teisiškai perimant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą?

1992 m. Lietuvos Konstitucijos preambulėje minima. 1918 m. monarchijos idėja kybojo ore, bet, aišku, grįžti į tokią tikrovę jau buvo neįmanoma.

Beje, dėl politinės egzotikos: 1988–1989 m. įvairiose publikacijose buvo samprotauta apie monarchijos atgaivinimą.

Neįmanoma, bet vos neįgijome Mindaugo II. Tačiau man rūpėjo paklausti ne apie grįžimą prie monarchijos statuso, bet LDK istorinio, kultūrinio ir teisinio paveldo įtvirtinimo. Dabar net ir pareiškiant norą susigrąžinti kad ir Lietuvos metriką, kuri dar caro Aleksejaus Michailovičiaus po 1655 m. buvo išvežta iš Lietuvos, mums gali būti atšauta: toji Metrika lygiai tiek pat priklauso Baltarusijai, Ukrainai ir Rusijai, kaip ir dabartinei Lietuvai. Tą patį galima pasakyti apie visą senąjį LDK raštijos ir kultūrinį palikimą. Lietuvos valstybė nei 1918, nei 1990 metais nepasiskelbė esanti to LDK paveldo ir istorinės tradicijos perėmėja, tęsėja.

Čia jau kultūros elementas, kurį nuolat reikia prisiminti ir puoselėti aukštųjų mokyklų ar net gimnazijų programose. Man be galo norėtųsi, kad ši pažintinė reikšmė būtų visapusiška. Juk visa tai byloja, kad esame aukštos kultūros tauta, turėjome teisės dokumentus, apie kuriuos to meto Europos valstybės galėjo tik svajoti. Tuo paveldu būtina naudotis, nes jis teikia mūsų kultūrai ir politinei savijautai stiprybės.

Konstitucijos preambulėje skelbiama: Lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos statutais ir Lietuvos Respublikos konstitucijomis… Tai yra labai reikšmingos istorinės, kultūrinės atogrąžos.

Tarpukariu savo teisės kodeksų nespėta sukurti

Tačiau ar viską padarėme teisingai, kad tas kultūros paveldas teisiškai mums taip pat priklausytų, LDK istorinio tęstinumo tradicija nenutrūktų?

Šiuolaikinių Lietuvos teisės kūrimo problemų ištakas galime rasti ir tarpukario Lietuvoje. Teisininkai bei istorikai gerai žino, kad tarpukario Lietuvoje juk nebuvo sukurta savų kodeksų. Užnemunėje veikė viena teisinė sistema, buvo jaučiama Napoleono civilinio kodekso įtaka. Zarasų krašte vyravo kita teisinė konstrukcija. Didžiojoje Lietuvos dalyje galiojo Rusijos imperijos įstatymų sąvadas. Klaipėdos krašte buvo tvarkomasi pagal Vokietijos civilinio kodekso nuostatus.

Tiesa, trečiojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje jau buvo pradėta kalbėti apie Lietuvos teisės sisteminimą ir kodifikavimą. Šiuolaikinis Lietuvos teisės sistemos kūrimas yra be galo sudėtingas reiškinys. Juk skundžiamasi, ir pagrįstai, kad įstatymai per dažnai kaitaliojami, kad reikia tam tikro stabilumo. Galima sutikti, bet objektyviai tai neišvengiamas procesas. Mat konstruoti sudėtingą teisinę sistemą, kuri yra atspindys ne ko kito, o visuomenėje vykstančių socialinių procesų, tai juk naujos sistemos socialinis kūrimas.

Su kuo Lietuva 1990 m. pirmiausia susidūrė teisėje? Atkuriama privati nuosavybė, o tai reiškė visos ligtolinės civilinės teisės atmetimą. Tarpukario Lietuvoje buvo lengviau, nes po carinės Rusijos Lietuvos Respublikoje privati nuosavybė juk išliko. Reikėjo sukurti naują žmogaus teisių gynimo galimybę – administracinę justiciją. Lietuva tarpukariu buvo bene vienintelė Europoje šalis, neturinti administracinio teismo, kurio prigimtis yra greitai, efektyviai ginti žmogaus interesus.

Ar garsiuose XVI a. Lietuvos Statutuose tos administracinės teisės užuomazgų būta?

Užuomazgų – taip, bet tai tolima ir gana atsargi prielaida, kad ir feodalinėje sistemoje glūdėjo tam tikros tokio administracinio teismo užuomazgos. Bet grįžkime į dabartį. Galima įsivaizduoti, su kokiomis problemomis susiduria teisininkai ir politikai kurdami Lietuvos teisinę sistemą.

Prisiminkime kelis veiksnius.

Pirmas – tarpukario Lietuvos teisinis paveldas, į kurį neišvengiamai linkome, simpatizavome ar nepritarėme kai kuriems reiškiniams.

Antras – šiuolaikinė Europos demokratija su savo naujomis institucijomis: konstituciniais teismais, ombudsmenais (skandinavų įtaka).

Tų reiškinių neįmanoma ignoruoti, nes laikome save europietiškos demokratijos sistemos ir kultūros dalimi. Šiuolaikinę teisinę tikrovę neišvengiamai veikia ir poreikis suderinti Lietuvos teisę su Europos Sąjungos teisynu. Tai ne tik šios dienos, bet ir artimiausios bei tolimesnės ateities problema.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Apie Lietuvos konstitucijas - 1992 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos sukūrimo užkulisiai

Parašytas: 21 Spa 2012 22:03

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Apie Lietuvos konstitucijas (2)

http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2 ... 030109.htm

MOKSLO LIETUVA Nr 1 (269) 2003 m. sausio 9 - 22 d.

Pabaiga, pradžia 2002 m. Nr. 21

2002 m. minėjome dviejų Lietuvos konstitucijų iškilias sukaktis: 80 metų – 1922-ųjų metų Lietuvos Konstitucijai ir 10 metų – 1992 m. Lietuvos Konstitucijai. Apie tai pokalbis su Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto dekanu doc. dr. Juozu Žiliu, kuris nuo pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo aktyviai darbuojasi mūsų valstybės teisėkūroje. J. Žiliui teko būti vienu iš 1992 m. Lietuvos Konstitucijos kūrėjų, vadovauti šio pagrindinio mūsų valstybės įstatymo kūrimo darbo grupei.

Teisinių sistemų integracija neišvengiama

Pradėdami antrąją pokalbio dalį apibendrinkime, kas turėjo įtakos Lietuvos teisės kūrimui? Kokie veiksniai ir jau esama patirtis?

Pirmoje pokalbio dalyje kalbėjau apie tarpukario Lietuvos teisės sistemą, teisinės kultūros paveldą, Vakarų Europoje sukurtus šiuolaikinės demokratijos institutus. Neabejotinai Lietuvos teisės kūrimą šiuo metu veikia ir Europos teisė – originali, unikali teisė, kurią kuria Europos Sąjunga.

Kitas veiksnys, kuris paveikė Lietuvos teisės kūrimą, – tai neišvengiama teisinių sistemų integracija, persiklojimas, suartėjimas. Štai jeigu europinę teisės sistemą vadiname civilinės teisės sistema, tai amerikietiškoji priskiriama anglų-saksų arba bendrosios teisės sistemai.

Dabar visiškai akivaizdu, kad šios dvi teisės kultūros veikia viena kitą. Jeigu bendrosios teisės tradicijoje didėja statutinės teisės įtaka, tai civilinės teisės tradicijoje atsiranda tokių išskirtinių bruožų, kaip teisminis precedentas, rėmimasis bendrosiomis teisės vertybėmis.

Kita vertus, nemanau, kad realiai matomoje ateityje susiformuos vieninga pasaulio teisės sistema, nors globalūs procesai yra šių dienų tikrovė.

Nacionalinės vertybės išliks kaip kultūros ir atskirai – teisinės kultūros, savastimi. Šiuo atžvilgiu nesureikšminu bendrosios teisės tradicijoje subrandintų vertybių, lyginant jas su civilinės teisės tradicijoje suprantamais teisiniais gėriais.

Kiek kūrybinės laisvės suteikti teismams

Ar tai reiškia, kad gyvenimas visada sudėtingesnis už pačią tobuliausią ir sudėtingiausią teisinę sistemą? O gal precedentinės teisės taikymas teikia teisininkui kartais gal ir reikalingą kūrybos galimybę? Kita vertus, galiu iškart ir suabejoti: ar leistinas teisininko veikloje kūrybinis, t. y. subjektyvusis, veiksnys? Ką šiuo atveju sako Jūsų patirtis?

Nėra jokios abejonės, kad teismams reikia turėti laisvės, teisėjai turi turėti platesnes galimybes ir laisvę interpretuoti įstatymą, kurti kartais vadinamą „teismų teisę“.

Kaip tada suprasti klasikinį romėnų teisės, tiksliau, romėnų visuomenės požiūrio į teisę principą: dura lex, sed lex (įstatymas griežtas, bet įstatymas)?

Diskusija neišvengiama ir ji visados bus: iki kokio lygmens, kaip plačiai teismas gali išplėtoti savo galias? Žmonėms visados šis klausimas rūpės.

JAV teisės mokslininkai ir visuomenė taip pat svarsto, ar ne per didelė socialinio gyvenimo juridizacija, ar teismams suteiktos ne per didelės galios.

O kontinente mes diskutuojame, kad prisirišimas prie įstatymo raidės neatskleidžia visapusiškų teisminės veiklos socialinių prasmių.

Pagaliau, ar bus kada nors atsakyta į klausimą, iki kokių ribų reikia (galima) „juridizuoti“ socialinį gyvenimą. Manau, kad ne.

Priimdami sprendimus, dokumentus bylose teismai juk lemia žmonių likimus. Ginčai ir problemos, kurias žmonės sprendžia teismuose, ateina iš gyvenimo, iš socialinių santykių. Ir teismas negali esmingai iškreipti tų socialinių santykių turinio, prigimties, jis turi darniai įsiterpti, kad padėtų žmonėms siekti teisingumo. Deja, ne visados teismas šiuos lūkesčius pateisina.

Taip, kaip jie, teismai, tą teisingumą įsivaizduoja.

Na, taip, teisingumo įsivaizdavimas taipogi yra labai nevienalytis. Štai tvirtinama: teisininkai yra valstybės architektai. Bet kiek visokiausių srovių ir stilių architektūroje: gotika ir barokas, klasicizmas ir neoklasicizmas.

O „architektūriniai valstybės stiliai“, jų atspindžiai glūdi politinėse doktrinose. Ir niekados nepadarysi taip, kad architektūroje būtų vieningas stilius, viena samprata, nes žmogaus genuose įtvirtintas įvairovės siekis ir niekada jis nepasitenkins vienomis ir tomis pačiomis idėjomis.

Taigi nereikėtų stebėtis, kad yra įvairios teisės sampratos, valstybingumo raidos doktrinos.

Štai Laisvosios rinkos instituto dr. Šimašius gynėsi disertaciją Teisinis pliuralizmas. Be galo įdomus darbas. Autorius rutulioja kaip tik tas idėjas, kurias mes šiame pašnekesyje palietėme: negali būti vieningo požiūrio į šiuos dalykus. Tai, kaip teisinis pliuralizmas, tų idėjų realizacija teisinėje arba valstybinėje veikloje atsispindi, yra problemiška, nes tai procesas. Istorinio, teisinio, politinio vyksmo atspindys. Kaip ten tos idėjos atsiskirdamos, susijungdamos vėliau realizuojasi politikoje ir teisėje, visados problemiškas dalykas.

Šalies konstitucija – tai politinių jėgų sutartis

Jei neprieštarausite, norėčiau suktelėti pokalbį ir labiau prisiminti Jūsų paties vaidmenį rengiant 1992 m. Lietuvos Konstituciją. Nesunku įsivaizduoti, kaip buvo sudėtinga eiti ir surasti Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepciją, kuri būtų priimtina daugeliui. Praėjus dešimtmečiui nuo to meto kaip dabar vertinate savo darbą? Kas buvo sudėtingiausia?

Noriu dar kartą pabrėžti, kad konstitucijos kūryba yra politinis procesas, kuriame dalyvauja labai daug žmonių, kiekvienas turi savo idėjas, savo pasaulio ir kultūros sampratą. Visa tai užprogramuoja platesnę ar siauresnę politinę teisinę diskusiją. Ši polemika yra kūrybinio proceso esmė, tačiau visada – nelengva.

Jeigu taip, tai nuo konstitucijos projekto kūrimo darbo grupės galėjo daug ir nepriklausyti?

Negaliu taip teigti, tačiau kuriant konstituciją dėl konceptualių dalykų visados susitaria politinės jėgos, partijos.

Darbo grupė gali pasiūlyti galimybes ir konkrečias teisines formas, kaip visa tai suformuluoti. Kitaip ir būti negali, nes balsuos parlamentas, ir jeigu nebus susitarta, tai nebus priimta ir Konstitucija.

Prisiminkime, kas vyko 1992 m. gegužės mėn.: vyko referendumas dėl prezidento institucijos Lietuvoje atkūrimo. Toliau – gili parlamento ir vyriausybės krizė. Aukščiausiosios Tarybos krizė – praktiškai mėnesį parlamentas nedirbo.

Sudaroma speciali komisija tarp frakcijų tartis dėl pagrindinių Konstitucijos metmenų. Priimti politiniai susitarimai: liepos mėn. pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje susitariama dėl prezidento, būsimojo Seimo ir teismų galių. Štai šiomis sąlygomis teisininkams ir teko dirbti.

Tai buvo labai sunkus metas politikams ir teisininkams, kurie dirbo.

1992 m. vasarą tvirtai susitarta, kad baigiantis Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo kadencijai būtina priimti Konstituciją ir skelbti rinkimus į Lietuvos Respublikos Seimą.

Skubos tvarka?

Bet turėkite galvoje, kad konstitucija pradėta kurti 1990 m., kai buvo sudaryta komisija konstitucijos koncepcijai parengti.

1991 m. rudenį buvo sudaryta oficialioji Aukščiausiosios Tarybos komisija konstitucijos projektui sukurti.

Todėl pasigirstantys tvirtinimai, kad Konstitucija buvo kuriama skubotai, nieko bendro su tikrove neturi. Bendra politinė ir teisinė diskusija dėl Konstitucijos, kokia ji turi būti, vyko nuo pat 1990 metų.

Beje, grįžtant į mūsų pokalbio pradžios klausimus vis tiek reikėtų prisiminti, kad ir amerikiečių teisininkai buvo parengę ir paskelbę savąją Lietuvos konstitucinę viziją, konkretų konstitucijos projektą.

Štai ir tada konkuravo dvi kultūros. Projektas, kurį prisiminiau, buvo tolimas nuo kontinentinės teisės tradicijos, ir todėl nesuvaidino realaus vaidmens konstitucinės kūrybos procese.

Kita vertus, iš tiesų galima pasakyti, kad 1992 m. rugsėjį jau teko skubiai derinti būsimosios Konstitucijos tekstą. Teko dirbti ir naktimis, apie jokias poilsio dienas nebuvo nė kalbos. Buvo tvirta politinė nuostata, kad Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas įgaliojimus baigia pasiūlydamas tautai Konstituciją. Galiu patvirtinti, kad tai buvo visų politinių jėgų, o pagaliau – Tautos sutartis.

Ar neiškreipiame Konstitucijos?

Ką jautėte, kai pavyko pasiekti politinių jėgų sutarimą?

Be galo geras jausmas, kai matai, kad vyksta produktyvus valstybingumo kūrimo procesas. Atsiranda pasitikėjimas valstybe, žmonėmis, kurie tą valstybę kuria. Tai buvo labai svarbus mūsų gyvenimo etapas, kai visos šalies politinės jėgos demonstravo santarvę.

Lenkijoje, Vengrijoje ir tuometinėje Čekoslovakijoje tas laikotarpis buvo vadinamas apskritųjų stalų idėja. Lietuvoje taip nevadinta, bet faktiškai tie politiniai susitarimai ir buvo apskritojo stalo idėjos įgyvendinimas.

Atkuriamasis Seimas Konstitucijos projektą patvirtino, pateikė valstybės piliečių referendumui. Piliečiai balsavo už Konstituciją.

Tačiau kas įvyko toliau. Kitų kadencijų Seimas po truputį Lietuvos Konstitucijos tekstą, kurį referendumu įtvirtino valstybės piliečiai, atskirais straipsniais keičia, taiso, koreguoja, t. y. derina prie gyvenimo, tiksliau – atskirų politinių jėgų poreikių.

Ar Jums širdies neskauda, kad savo kurtojo kūdikio – Pagrindinio valstybės įstatymo kai kurių straipsnių greitai nebepažinsite? Pagaliau ir nekeisti Konstitucijos negalima, nes ką bendro su gyvenimo realybe turi Konstitucijos teiginiai apie garantuojamą nemokamą gydymą ar aukštąjį mokslą?

Negaliu sutikti su tokiu apibūdinimu. Konstitucijos konstrukcija, pagrindinės idėjos dėl valstybės raidos iš esmės nesikeičia. Kita vertus, stebiu politikų ir teisininkų diskusiją esą Prezidentui ar kitoms valstybės institucijoms mažai galių. Visiškai natūralu, kad tos diskusijos vyksta.

Pakoreguoti straipsnius, kurie susiję su eurointegraciniais dalykais, būtina. Štai kad ir žemės klausimas.

Juk 1992 m. rugsėjo mėn. klausimas, ar gali užsieniečiai įgyti žemės Lietuvoje, buvo kertinė ginčų problema. Dėl jos net iškilo klausimas, ar Konstitucija apskritai bus priimta.

Tautos pažangos frakcija Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime pareiškė: jeigu nebus fiksuotas šis draudimas, mes imamės veiksmų Kaune ir kituose miestuose, kad už Konstituciją nebūtų balsuojama.

Turiu prielaidų manyti, kad 1992 m. tai buvo teisingas žingsnis. Gal su manimi kai kas ir nesutiks. Tačiau laisvas žemės pardavimas užsieniečiams, juridiniams, o ne tik fiziniams asmenims, gali būti visapusiškai pateisintas, kai įvyksta žemės reforma, atsiradus Lietuvoje savininkams. Dabar geopolitinės ir socialinės aplinkybės keičiasi, todėl galime diskutuoti ir ieškoti receptų, kaip tuos dalykus spręsti.

Kalbant apie socialinę ir ekonominę doktriną reikia pasakyti, kad Konstitucijoje nubrėžti tik patys bendriausi bruožai.

Socialinė sritis yra be galo dinamiška, nė viena Europos konstitucija neprogramuoja detalių žingsnių, kaip turėtų plėtotis socialinis vyksmas.

Galime išskirti Italijos, Graikijos, Portugalijos, ypač Ispanijos konstitucijas, kur įtvirtintos labai ryškios socialdemokratinės idėjos, žmonių socialinės teisės.

Reikia suprasti, kokiomis politinėmis socialinėmis aplinkybėmis brendo Konstitucija – reikėjo atkurti privatinę nuosavybę, iki tol neigtas žmonių teises.

Taigi nuosavybės teisiniai santykiai dar tik pradėjo plėtotis, startavo privatizavimas bei daugelis kitų socialinių reiškinių. Vis dėlto manau, kad socialinės valstybės koncepcija Konstitucijoje galėjo būti drąsiau išreikšta.

Nesiimčiau tvirtinti, kad šiuolaikinis politinis vyksmas žeidžia Konstituciją.

Kai kurie įstatymai priimami taip, jog Konstitucinis teismas sako, kad tas įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Bet tai natūralu visoje Europoje: Vokietijos konstitucinis teismas fiksuoja, kad Vokietijos Bundestagas pažeidė konstituciją, Ispanijos konstitucinis tribunolas ar Italijos konstitucinis teismas naikina savo šalyse priimtus aktus kaip neatitinkančius konstitucinių normų. Tai normalus demokratinis procesas.

Neturiu pagrindo sakyti, kad Lietuvoje iškreipiama 1992 m. priimtosios Konstitucijos prasmė, šitaip sakyti nėra prielaidų. Tai būtų neatsakinga.

Nematau jėgos, galinčios apriboti Lietuvos Tautos suverenitetą

Tačiau 1992 m. referendume dalyvavę ir už Konstitucijos tekstą balsavę Lietuvos žmonės gali pasakyti, jog savo valstybę įsivaizdavo kaip suverenų politinį vienetą. Tačiau integracijos į Europos struktūras klausimus juk sprendžia valdžia. Ar tai suderinama su Konstitucija?

Ėjimo į Europos Sąjungą klausimą nuspręsti, mano giliu įsitikinimu, gali tik Lietuvos tauta. Tai viena iš demokratijos aksiomų. Man atrodo, kad taip ir bus. Vyks referendumas ir Tauta turės teisę išgirsti įvairius argumentus už ir prieš. Tauta pati spręs.

Kita vertus, kokios alternatyvos?

Dabar apie tai nediskutuosime, nes per platus klausimas. Tačiau jeigu manęs klausiate dėl suvereniteto, tai esu konservatyvus Lietuvos konstitucionalizmo atstovas. Tvirtinu, kad Lietuva, stodama į Europos Sąjungą, negali prarasti suvereniteto. Dar daugiau – man visiškai nepriimtina „riboto suvereniteto“ koncepcija. Galima kalbėti tik apie kai kurių valstybės institucijų įgaliojimų bendrumą su Europos Sąjungos institucijomis.

O kaip dėl dalinio suvereniteto, savo teisių delegavimo kitiems politiniams subjektams?

Aš kalbu tik apie įgaliojimus. Beje, reikia pripažinti, kad kai kurie mokslininkai (ir Vakaruose) laikosi doktrinos, kad į Europos Sąjungą stojančios valstybės atiduoda dalį suvereniteto. Man suverenitetas visų pirma yra tautos galia, t. y. Steigiamosios valdžios galia spręsti principinius reikalus. Ta prasme niekas negali apriboti Lietuvos žmonių galių.

Tačiau tokio teisinio mechanizmo, reglamento Europos Sąjungos teisinėje sistemoje, dar nėra. Nesukurtas.

Neprognozuokime įvykių eigos, tačiau konstatuokime – dabartinei Lietuvai reikia tapti Europos Sąjungos nare. Nesu eurooptimistas, bet jokiu būdu ir ne europesimistas. Man atrodo, kad šiuolaikinei Lietuvai tai daugiau įvairiapusiškų garantijų (politinių, socialinių, teisinių) dalykas. Štai Lietuvos socialinė kaimo tikrovė sudėtinga, o būnant Europos Sąjungoje galima rasti naujų sprendimo receptų ir galimybių. Tuo esu įsitikinęs.

Tačiau, kita vertus, normalu, kad dvejojama ir bijoma naujos biurokratijos įtakų bei įsigalėjimo. Bet kuri biurokratija gali daugelį vertybių paneigti ar iškreipti.

Bet tai ir yra Lietuvos valstybės reikalas – užtikrinti savo kultūrą, mokslą, tradicijų tąsą, kad tai būtų tvirtas pagrindas neišnykti ir nenugrimzti audringame šiuolaikinio pasaulio politiniame vandenyne. Šia prasme Lietuvos valstybės, jos Konstitucijos reikšmė ne tik kad nemažėja, o įgyja naujų, iki tol nesuprastų prasmių.

Dėkoju Jums už išsakytas mintis. Ateina metas kurti Europos Sąjungos konstituciją, leiskite pareikšti viltį, kad tam pasitarnaus ir Lietuvos teisinė mintis. Labai norisi tikėti.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Apie Lietuvos konstitucijas - 1992 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos sukūrimo užkulisiai

Parašytas: 21 Spa 2012 22:11

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

VALSTYBINGUMO ATKŪRIMO IR KONSTITUCINIO ĮTVIRTINIMO IŠTAKOSE

Jonas Prapiestis

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto
Baudžiamosios justicijos katedra

Saulėtekio 9-411, LT-10222 Vilnius, Lietuva
Telefonas (+370 5) 236 6167
Elektroninis paštas jonas.prapiestis@tf.vu.lt

Pateikta 2012 m. gegužės 11 d., parengta spausdinti 2012 m. rugpjūčio 2 d.

Greitoji peržiūra:

https://docs.google.com/viewer?a=v&q=ca ... eguAg_YJdA

Atsisiųsti .pdf formate:

http://www.google.lt/url?sa=t&rct=j&q=L ... _trOxd9x-A

Anotacija.

Straipsnyje apžvelgiami svarbiausi Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir jo konstitucinio įtvirtinimo momentai nacionalinėje teisėkūroje Atgimimo (nuo Sąjūdžio įkūrimo 1988 m. birželio 3 d.) laikotarpiu ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos veiklos (1990 m. vasario mėn. – 1992 m. spalio mėn.) metu.

Straipsnyje iš esmės pagrindinis dėmesys skiriamas naujos Konstitucijos – minėtu laikotarpiu pagrindinės politinės kovos objekto – rengimo proceso istorijai. Atskleidžiamas šio proceso sudėtingumas, neretai – ir jo prieštaringumai, nurodomi asmenys, dalyvavę rengiant Konstitucijos projektus, jos koncepcijos metmenis.

Kartu parodoma, kad dar iki Nepriklausomos valstybės atkūrimo Sąjūdžio iniciatyva buvo pradėti rengti ir kiti pamatiniai valstybingumo aktai, pavyzdžiui, Pilietybės, Politinių partijų, Konstitucinio Teismo įstatymai.

Atskleidžiami ir svarbiausi, aktualiausi jau atkurtos Nepriklausomos valstybės pirmųjų metų teisėkūros uždaviniai ir problemos. Apžvelgiamas ir vieno pirmųjų teisės aktų – Aukščiausiosios Tarybos reglamento rengimas, Aukščiausiosios Tarybos tarnybinio aparato struktūros bei funkcijų modeliavimas, atskirai apibūdinama Juridinio skyriaus veikla, jo bendradarbiavimas ir santykiai su Aukščiausiosios Tarybos Teisinės sistemos komisija teisėkūros procese.

Apžvelgti ir pirmieji valstybės žingsniai pagal naują Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuriai buvo pritarta 1992 m. spalio 25 d. referendume; tai – Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atkūrimas ir Konstitucinio Teismo suformavimas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Apie Lietuvos konstitucijas - 1992 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos sukūrimo užkulisiai

Parašytas: 21 Spa 2012 22:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

INDRĖ JAKIMAVIČIŪTĖ. 1992 M. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS RENGIMAS IR PRIĖMIMAS: TEISINIS ISTORINIS ASPEKTAS

Greitoji peržiūra
https://docs.google.com/viewer?a=v&q=ca ... GPLN9RbwuA

Skaitymui ir įsirašymui .pdf formate:
http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eL ... 5.0.02.ETD

TEISĖS FAKULTETO KONSTITUCINĖS TEISĖS KATEDRA

TEISĖS IR VALDYMO STUDIJŲ PROGRAMA

Magistro baigiamasis darbas

Vilnius, 2004

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………… 2

1. KONSTITUCINIAI SIEKIAI ATGIMIMO LAIKOTARPIU………………………………… 7

1.1. Suverenitetas kaip konstitucinių pagrindų kaitos prielaida …………………………………… 7
1.2. Teisinės sistemos revizijos įtaka 1988 – 1990 m. konstitucinei raidai………………………… 9
1.3. Konstitucinių lūkesčių atspindžiai Lietuvos TSR Konstitucijos projektuose………………. 13
1.4. Istoriniai teisiniai valstybingumo atkūrimo pagrindai…………………………………………16

2. KONSTITUCINĖS SISTEMOS BRUOŽAI LAIKINOJO PAGRINDINIO ĮSTATYMO
GALIOJIMO LAIKOTARPIU…………………………………………………………………… 19

2.1. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo ištakos……………………………………………………… 19
2.2. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo bruožų analizė……………………………………………… 20
2.3. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo kaita – nuolatinės Konstitucijos rengimo
būtinumo prielaida…………………………………………………………………………… 24

3. IDĖJOS RENGTI IR PRIIMTI NAUJĄ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJĄ
REALIZAVIMAS………………………………………………………………………………… 27

3.1. 1991 m. vasario 9 d. plebiscito reikšmė tolesnei Lietuvos konstitucionalizmo raidai…………
27
3.2. Galimi konstitucinės raidos keliai: LR Konstitucijos projektų politinė teisinė konfrontacija.. 29
3.2.1. Lietuvos demokratinės darbo partijos LR Konstitucijos projektas:
eklektiška 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos nuostatų recepcija………………
31
3.2.2. LR Konstitucijos koncepcijos metmenys: konstitucinio reguliavimo
vizijos gairės……………………………………………………………………………33
3.2.3. L. Wyman ir B. Johnson LR Konstitucijos projektas – JAV konstitucinio
modelio versija………………………………………………………………………… 36
3.2.4. Lietuvos Liberalų sąjungos LR Konstitucijos projekto atrama 1938 m. Lietuvos
Konstitucija…………………………………………………………………………… 38
3.2.5. Parlamentinis LR Konstitucijos projektas: orientacija į 1922 m. Lietuvos
Valstybės Konstituciją……………………………………………………...………… 40
3.2.6. Sąjūdžio koalicijos ,,Už demokratinę Lietuvą“ ir Santaros ,,Už demokratinę
Lietuvą“ parengti LR Konstitucijos projektai: labiau išreikšta prezidentinės
valdžios koncepcija…………………………………………………………………… 42
3.3. Referendumas dėl Prezidento institucijos: orientyras Konstitucijos kūryboje ……………… 44
3.4. Politinis teisinis kompromisas: parlamentinės darbo grupės parengtos Lietuvos
Respublikos Konstitucijos koncepcijos analizė…………………………………………………
45
3.5. Diskusija dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo teisinių pagrindų……………… 49
3.6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimas 1992 metais: skubotas sprendimas
ar objektyvių konstitucinių poreikių suponuota būtinybė?…………………………………… 51
IŠVADOS………………………………………………………………………………………………56
LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………………………………… 57
SANTRAUKA……………………………………………………………….…………………………63
SUMMARY…………………………………………………………………………………………… 64

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Apie Lietuvos konstitucijas - 1992 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos sukūrimo užkulisiai

Parašytas: 25 Spa 2012 13:41

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Nepataikei - 1938 m. Konstitucija yra neteisėta, nes yra smetoninė, t.y. režimo, neteisėtai paėmusio valdžią. Taip, kad šita Konstitucija tikrai nėra tinkama. Beje, ji, atstačius 1990 m. kovo 11.Lietuvos valstybę, kurį laiką veikė, kol buvo priimta laikina. Šito, turbūt, nežinai?

1938 m. Konstitucija, remiantis prieškarinės Lietuvos Valstybės įstatymais (tame tarpe ir tais, kurie galiojo iki 1926 metų), yra ir buvo teisėta.

Beje, reikia atsiminti, kad visų pirma, jokia išorės karinė jėga nebuvo tuo metu Lietuvoje (1925-1938 m.) ir poveikio Lietuvių Tautai nedarė, kaip tai įvyko 1940 m, kada Lietuvos Valstybė jau buvo okupuota Sovietų Sąjungos kariuomenės (viso tuo metu apie 300 000 sovietinių kareivių - armijos ir NKVD dalinių - man tai, beje, pasakė rašytojas Vytautas Petkevičius, kada diskusijos metu aš paklausiau jį apie tikslius skaičius - mes kalbėjomės maždaug 1989 m. Vėliau, beje, teko skaityti ir apie kitą skaičių, - 450 000 karių bei karininkų).

Juridiniu požiūriu 1938 m. Konstitucija ir dabar galioja Lietuvos Valstybėje, kadangi ją pakeisti ar panaikinti sovietinė Aukščiausia Taryba (sovietinė, kadangi ji buvo išrinkta pagal sovietinius rinkimų įstatymus ir sovietinių piliečių) neturėjo absoliučiai jokios teisės - 1938 m. Konstitucijoje labai aiškiai surašyta, kaip ir kieno ji gali būti keičiama.

tikras lietuvis rašė:

Beje, ji, atstačius 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybę, kurį laiką veikė, kol buvo priimta laikina. Šito, turbūt, nežinai?

AT, apsidrausdama, atstatė 1938 m. Konstitucijos galiojimą specialiu įstatymu, kuriame, beje labai grubiai pažeidžiant bet kokias teisės normas, iškart buvo daugybė išlygų - apie tai, kokius straipsnius atstato, o kuriuos - ne. Ir kiek laiko tas "atstatymas" galios - iš tikro tai tik keletą minučių, kol skubiai nepatvirtino jau naują - realiai prosovietinę - Konstituciją, kuri faktiškai "įteisino" sovietinės okupacijos sukeltas valdžios užgrobimo ir nuosavybės atėmimo pasekmes.

Tuo pačiu AT (jei nežinai) savo 1938 m. Konstiticijos atstatymo ir panaikinimo aktu faktiškai ir de jure irgi pripažino 1938 m. Konstitucijos teisėtumą.

Tik reikalas tame, kad niekas nesuteikė teisės sovietinei Aukš. Tarybai šią konstituciją panaikinti. Kaip jau sakiau, 1938 m. Konstitucijos keitimo tvarka yra labai aiškiai nustatyta, o AT net nebuvo tas organas, kuris turėjo juridinę teisę ką nors kaitalioti.

***********************************************************

Pateiksiu vieno "konservatoriškojo propagandisto" gana įdomų straipsnį, kuris vis tik daug ką paaiškina.

Pati straipsnio pradžia jau labai aiškiai pasako, ko klaikiai bijojo Sąjūdžio ir kompartijos vadovybėse "įsikasę" nomenklatūrininkai ir kagėbistai:

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba toliau įgyvendino jo trečiosios dalies nuostatą, kad šalies teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. Tam reikėjo nutraukti svetimos valstybės konstitucinių aktų galiojimą Lietuvoje ir, vadovaujantis valstybės tęstinumu bei identitetu, atkurti paskutinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos galiojimą. Šiems uždaviniams atlikti buvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“. Kaip 1990 m. kovo 11 d. AT posėdyje pažymėjo jos Pirmininkas V. Landsbergis, šis įstatymas įtvirtina valstybės tęstinumą ir yra „simbolinis, formalus aktas, susiejantis mūsų atkuriamą Lietuvos valstybę su ta, kuri iš tiesų yra amžina Lietuvos valstybė“ (kad šis aktas yra labiau simbolinis rodė paskesnis atitinkančio tuometines Lietuvos sąlygas LPĮ priėmimas, sustabdęs mažiau nei pusvalandį trukusį ribotai atkurtą 1938 metų Konstitucijos veikimą). Įstatymu siekta deklaruoti Lietuvos konstitucionalizmo tęstinumą, o ne visavertį 1940 metų konstitucinės sistemos atkūrimą...

Pagal Įstatymo 3 straipsnį visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo atnaujintas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas. Tiesa, tuo pačiu taip pat sustabdytas tų šios Konstitucijos skyrių ir straipsnių galiojimas, „kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės Kontrolės statusą“

Ypač pamokantis ir esmę pateikiantis sakinys iš Žalimo straipsnio:

"Kad 1938 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos veikimo atnaujinimas buvo tik teisinio valstybės tęstinumo ir identiteto įtvirtinimo bei piliečių teisių tęstinumo laidavimo reikalas, o ne faktinė realybė, patvirtina Įstatymo „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ 4 straipsnio nuostata, jog šios Konstitucijos veikimo atkūrimas „pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų“."

Dainius Žalimas. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo teisiniai aktai (III)

Šaltinis - http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/92513

2009-03-11

(Ištrauka iš straipsnio būsimai autorių kolektyvo knygai „Lietuvos Sąjūdžio istorija“, kuri priduota spaudai ir kurią išleis leidykla „Šviesa“)

Lydintieji konstituciniai aktai

Priėmusi Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba toliau įgyvendino jo trečiosios dalies nuostatą, kad šalies teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. Tam reikėjo nutraukti svetimos valstybės konstitucinių aktų galiojimą Lietuvoje ir, vadovaujantis valstybės tęstinumu bei identitetu, atkurti paskutinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos galiojimą. Šiems uždaviniams atlikti buvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“. Kaip 1990 m. kovo 11 d. AT posėdyje pažymėjo jos Pirmininkas V. Landsbergis, šis įstatymas įtvirtina valstybės tęstinumą ir yra „simbolinis, formalus aktas, susiejantis mūsų atkuriamą Lietuvos valstybę su ta, kuri iš tiesų yra amžina Lietuvos valstybė“ (kad šis aktas yra labiau simbolinis rodė paskesnis atitinkančio tuometines Lietuvos sąlygas LPĮ priėmimas, sustabdęs mažiau nei pusvalandį trukusį ribotai atkurtą 1938 metų Konstitucijos veikimą). Įstatymu siekta deklaruoti Lietuvos konstitucionalizmo tęstinumą, o ne visavertį 1940 metų konstitucinės sistemos atkūrimą, t. y. užtikrinti Lietuvos valstybės konstitucinių pagrindų nepažeidžiamumą.

Taigi Įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ buvo grindžiamas šios Konstitucijos tęstinumo principu, logiškai išvedamu iš valstybės tęstinumo, ir įtvirtino konstitucinį Lietuvos Respublikos identitetą. Kitaip tariant, kadangi 1938 metų Lietuvos Konstitucija iki tol nebuvo kompetentingų valstybės institucijų teisiniu būdu panaikinta, ši Konstitucija formaliai tebegaliojo, bet nebeveikė, jos funkcionavimas buvo sustabdytas okupacinio režimo laikotarpiui.

Įstatymo preambulėje buvo išdėstyti jo priėmimo motyvai ir tikslai. Iš pradžių preambulėje paminėtas Lietuvos TSR AT 1990 m. vasario 7 d. nutarimas, kuriuo Lietuvos TSR konstatavo Lietuvos aneksijos ir savo pačios įsteigimo neteisėtumą. Įdomu, kad S. Lozoraitis atkakliai siūlė šio Lietuvos TSR akto neminėti, kad būtų išvengta bet kokio Lietuvos TSR aktų pripažinimo ir ryšių su sovietinėmis institucijomis deklaravimo, t. y. būtų teisiškai atsiribota nuo svetimos valstybės marionetinių institucijų, „sovietų valdžios bei teisės struktūrų“. Tai, kad Lietuvos TSR AT 1990 m. vasario 7 d. nutarimo paminėjimas buvo paliktas, galima paaiškinti keliomis priežastimis. Visų pirma, Deklaracijos „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ ketvirtosios pastraipos prasme šis Lietuvos TSR AT aktas galėjo būti laikomas Tautos valios, įgyvendintos per Lietuvai primestas svetimos valstybės institucijas, išraiška. Antra, šis aktas buvo svarbus tuo, kad juo Lietuvos TSR pati pripažino savo neteisėtumą, tad buvo logiška Lietuvos Respublikai atsižvelgti į jį ir nutraukti Lietuvos TSR bei SSRS konstitucijų galiojimą, taip pat atkurti 1938 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos veikimą. Vis dėlto į S. Lozoraičio pastabą buvo iš dalies atsižvelgta, nes preambulės nuostata, kad Lietuvos Respublikos AT patvirtina Lietuvos TSR AT 1990 m. vasario 7 d. nutarimą, buvo pakeista taip, kad AT tik atsižvelgia į šį nutarimą (žodis „atsižvelgdama“ nesuponuoja jokio Lietuvos Respublikos teisinio ryšio su Lietuvos TSR ir sovietinių institucijų aktų perėmimo). Kadangi Įstatymo projekto preambulėje buvo palikta pastraipa apie Lietuvos TSR AT 1990 m. vasario 7 d. nutarimą, jį svarstant buvo išbraukta kita preambulės pastraipa apie marionetinį „liaudies seimo“ pobūdį ir jo nutarimų neteisėtumą (tai jau buvo konstatuota Lietuvos TSR AT 1990 m. vasario 7 d. nutarime).

Toliau Įstatymo „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ preambulėje logiškai buvo konstatuota, kad „1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus“. Todėl taip pat buvo deklaruotas Įstatymo tikslas „atstatyti pažeistas teises ir Lietuvos valstybės suverenines teises“.

Įgyvendinant šį tikslą, visų pirma, pagal Įstatymo 1 ir 2 straipsnius buvo nutrauktas 1978 m. balandžio 28 d. sovietinės Lietuvos konstitucijos galiojimas, taip pat 1977 m. spalio 7 d. SSRS Konstitucijos, SSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų bei kitų SSRS įstatymų galiojimas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Suprantama, kad pagal principą ex injuria non oritur jus faktinis šių teisės aktų galiojimas Lietuvoje, kaip viena iš neteisėtos okupacijos ir aneksijos pasekmių, buvo neteisėtas. Turint omenyje marionetinį Lietuvos TSR pobūdį, jos konstitucija taip pat buvo neteisėtai primestas svetimos valstybės (t. y. Sovietų Sąjungos) teisės aktas, kuris formaliai negalėjo turėti nieko bendro su nepriklausomos Lietuvos Respublikos teisine sistema.

Pagal Įstatymo 3 straipsnį visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo atnaujintas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas. Tiesa, tuo pačiu taip pat sustabdytas tų šios Konstitucijos skyrių ir straipsnių galiojimas, „kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės Kontrolės statusą“ (kad 1938 metų Konstitucijos veikimo atkūrimas buvo labiau simbolinis, o ne praktinio poveikio aktas, be kita ko, liudija tai, jog nebuvo atsižvelgta į S. Lozoraičio siūlymą siekiant išvengti mažiausių nesusipratimų išvardinti Konstitucijos straipsnius, kurių galiojimas nedelsiant sustabdomas). Tai lėmė faktinės aplinkybės: šios valstybės institucijos paprasčiausiai nebuvo išlikusios ir staiga jų atkurti buvo neįmanoma, o valstybės aparato struktūra buvo likusi beveik tokia pati, kaip Lietuvos TSR. Todėl atkuriant 1938 metų Konstitucijos veikimą, nedelsiant reikėjo jį pritaikyti 1990 metais susiklosčiusiai situacijai, kurioje nesamų valstybės institucijų veiklą reglamentuojančios Konstitucijos nuostatos negalėjo ne tik veikti, bet ir galioti bent jau tol, kol šios institucijos bus atkurtos. Be to, tos 1938 metų Konstitucijos nuostatos, kurių galiojimas buvo iš karto sustabdytas, atspindėjo po 1926 metų valstybės perversmo įvesto autoritarinio režimo sąlygas ir nepakeistos neatitiko demokratinės santvarkos reikalavimo, kuris išplaukė iš 1990 m. kovo 11 d. Aktu patvirtinto 1918 m. vasario 16 d. Akto bei 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucijos galiojimo.

Įdomu, kad pagal 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos 14 punktą Lietuvos valstybė turėjo būti atkuriama vadovaujantis 1922 metų Konstitucijos dvasia. Tada 1938 metų Konstitucija buvo atmesta dėl nedemokratinio jos priėmimo būdo ir turinio, o 1922 metais Steigiamojo Seimo priimta Konstitucija iki tol buvo vienintelė tikrai demokratinė Lietuvos Konstitucija. Tačiau kadangi valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, tęstinumas ir identitetas nepriklauso nuo jos konstitucinės santvarkos pokyčių, konstitucijos turinys neturi reikšmės valstybės tarptautiniam teisiniam subjektiškumui. Todėl reikia atsižvelgti į tai, kad 1922 metų Konstitucija Lietuvoje 1940 metais jau buvo praradusi savo galią, o 1926 metų valstybės perversmas nepakeitė Lietuvos Respublikos, kaip tarptautinės teisės subjekto. Be to, nors tarpukario Lietuvos Konstitucijos veikimo atnaujinimas buvo daugiau simbolinis, jis vėliau turėjo didelę teisinę reikšmę: pavyzdžiui, kaip aišku iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, tai reiškė Lietuvos pilietybės santykių bei piliečių nuosavybės teisių tęstinumo pripažinimą: atnaujinus 1938 metų Konstitucijos veikimą, tuo pačiu buvo pripažintas šios Konstitucijos garantuotų bei iki 1940 m. birželio 15 d. susiklosčiusių pilietybės ir nuosavybės santykių tęstinumas. Tuo tarpu atkūrus 1922 metų Konstitucijos galiojimą būtų galėję kilti papildomų teisinių klausimų, ar po 1928 metų, kai ši Konstitucija nustojo galios, Lietuvos piliečių teisės (pavyzdžiui, nuosavybė ar pilietybė) buvo įgytos teisėtai.

Vadinasi, valstybės tęstinumui ir identitetui įtvirtinti (o ne jos gyvenimui detaliau reglamentuoti) bei Lietuvos piliečių teisėms užtikrinti geriau tiko paskutinė galiojanti Lietuvos Respublikos, t. y. 1938 metų Konstitucija. Juo labiau, kad 1938 metų Konstitucijos veikimas visa apimtimi nebuvo atnaujintas (atvirkščiai, netrukus buvo sustabdytas ir likusių jos straipsnių galiojimas), o nedemokratinis šios Konstitucijos turinys buvo viena iš priežasčių, kodėl buvo atsisakyta jos adaptacijos idėjos ir 1992 metais priimta nauja nuolatinė Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Kad 1938 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos veikimo atnaujinimas buvo tik teisinio valstybės tęstinumo ir identiteto įtvirtinimo bei piliečių teisių tęstinumo laidavimo reikalas, o ne faktinė realybė, patvirtina Įstatymo „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ 4 straipsnio nuostata, jog šios Konstitucijos veikimo atkūrimas „pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų“. Įdomu tai, kad ši nuostata iš esmės pakito po Įstatymo projekto svarstymo 1990 m. kovo 11 d. AT posėdyje. AT svarstyti buvo pateikta Įstatymo projekto 4 straipsnio redakcija, kuri neigė iš iki okupacijos galiojusių Lietuvos įstatymų kylančias prievoles („1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos veikimo atnaujinimas nieko neįpareigoja vykdyti iš Lietuvos Respublikoje galiojusių įstatymų kylančias turtines ir finansines prievoles fiziniams ir juridiniams asmenims“). Projekto svarstymo metu kalbėjęs deputatas V. Žiemelis atkreipė dėmesį, kad tokia formuluotė gali užkirsti kelią būsimai nuosavybės teisių restitucijai, todėl pasiūlė nuo tokios kategoriškos formuluotės susilaikyti. Be to, tokia formuluotė nebuvo tinkama atsižvelgiant į Įstatymo tikslą atkurti pažeistas teises. Tai turėjo lemiamos reikšmės keičiant projekto 4 straipsnio redakciją taip, kad nebūtų automatiškai atkurtas iki okupacijos galiojusių įstatymų veikimas, bet kartu nebūtų užkirstas kelias vėliau priimti specialius įstatymus, įpareigojančius vykdyti kai kurias prievoles, susijusias su visuomeniniais santykiais, kuriuos reglamentavo iki okupacijos galioję įstatymai (pavyzdžiui, pripažinti ir vykdyti valstybės prievolę grąžinti savininkams sovietų nacionalizuotą ir po nepriklausomybės atkūrimo į Lietuvos valstybės jurisdikciją perėjusį turtą arba už jį atlyginti). Tokiu būdu nuosavybės teisių restitucijos įstatymams priimti pakako konstitucinio privatinės nuosavybės instituto tęstinumo patvirtinimo atkuriant 1938 metų Konstitucijos veikimą, tačiau to būtų nepakakę, jei atkūrusiame šios Konstitucijos veikimą įstatyme būtų speciali norma dėl atsisakymo pripažinti visas prievoles, kilusias iš iki okupacijos galiojusių įstatymų.

Po Įstatymo „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ netrukus buvo priimtas šios Konstitucijos nuostatų galiojimą sustabdęs Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ (žr. jo 1 straipsnį). Kaip teigiama Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ preambulėje, tai padaryti reikėjo atsižvelgiant „į būtinumą suderinti atstatytos 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos nuostatas su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais“. Taigi Lietuvos valstybė, atsižvelgdama į radikalius visuomenės pokyčius per 50 metų okupacijos laikotarpį, negalėjo palikti galioti 1938 metų Konstitucijos net ir apribota forma.

Todėl pagal Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ 2 straipsnį buvo patvirtinta laikinoji valstybės konstitucija – Laikinasis Pagrindinis Įstatymas (LPĮ), atitikęs susiklosčiusius visuomeninius santykius ir valstybės valdymo struktūrą, bet panaikinęs visas buvusias Lietuvos ir jos piliečių prievoles, kurias neteisėtai nustatė Lietuvoje galiojusi sovietų konstitucija bei įstatymai. Tokiu būdu buvo įvykdyta Sąjūdžio rinkiminės programos dalis, susijusi su Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimu ir jos piliečių atskyrimu nuo sovietų jurisdikcijos. Kaip pristatydamas 1990 m. kovo 11 d. AT posėdyje LPĮ projektą pažymėjo Č. V. Stankevičius, LPĮ projektas „nelaikytinas būsimosios demokratinės Lietuvos valstybės Konstitucijos projektu. Jis gal labiau laikytinas šiandienos visuomeninių teisinių bei politinių socialinių galimybių ir demokratiškos tvarkos pamatiniais įtvirtinimais“.

Tačiau apskritai LPĮ buvo sukurtas iki 1990 m. kovo 11 d. galiojusios Lietuvos TSR konstitucijos pagrindu, išbraukus iš jos visas sąsajas su SSRS ir patobulinus kai kurias jos nuostatas pagal 1989 metais visuomenei pateiktą Mokslų Akademijos parengtą naujos Lietuvos TSR konstitucijos projektą (tik kai kurie LPĮ straipsniai buvo visiškai nauji, pavyzdžiui, apie krašto apsaugos įstatyminį reglamentavimą ir draudimą uzurpuoti bei pasisavinti suverenias liaudies galias). Be to, jis buvo labai greitai parengtas ir netobulas, tad norėta netgi į Įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ įrašyti straipsnį, pavedantį AT Prezidiumui su redakcine grupe apibendrinti deputatų siūlymus dėl LPĮ tobulinimo ir pateikti atitinkamus LPĮ pakeitimų projektus. Įstatymo svarstymo metu tokio papildymo atsisakyta, bet buvo priimtas specialus protokolinis AT nutarimas pavesti AT sudarytai redakcinei grupei per tris savaites parengti siūlymus dėl LPĮ tobulinimo.

Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ 3 straipsnyje buvo nustatytas principas, kad „Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui“ (įdomu, kad Įstatymo projekto 3 straipsnyje iš pradžių vartota paliekamų galioti „tarybinių“ įstatymų sąvoka manant, kad ji apima Lietuvoje galiojusius Lietuvos TSR ir SSRS įstatymus. Tačiau ši sąvoka buvo sukritikuota, kaip pernelyg susiejanti Lietuvą su jai primesta sovietų santvarka (tarsi ji būtų Lietuvos vidaus santvarka), taip pat kaip „ne visai teisinė“. Tačiau taip pat nenorėta minėti SSRS ir Lietuvos TSR įstatymų vengiant teisinių sąsajų su sovietų valstybe ir jos marionetiniu dariniu Lietuvoje. Todėl po Įstatymo projekto svarstymo buvo nutarta minėti tik „iki šiol“ faktiškai galiojusius įstatymus, kuriuos nuspręsta palikti galioti toliau tiek, kiek jie neprieštaraus LPĮ). Ši nuostata tiesiogiai išplaukė iš Įstatymo „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ 4 straipsnio nuostatos, kad neatkuriamas iki okupacijos galiojusių šalies įstatymų veikimas. Todėl reikėjo pereinamosios nuostatos, kad tokiu atveju liktų galioti sovietiniai įstatymai, kol jie nebus pakeisti naujais nepriklausomos Lietuvos Respublikos įstatymais (kaip 1990 m. kovo 5 d. išrinktų į AT Sąjūdžio atstovų pasitarime teigė V. Landsbergis, „atmesti viską įstatymų pavidalu reikštų chaosą. Turėtų kurį laiką veikti ir senieji LTS įstatymai“). Tačiau sovietiniai įstatymai galėjo būti palikti galioti tik tokia apimtimi, kiek jie neprieštaravo LPĮ ir jame įtvirtintiems nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės principams, t. y. turėjo būti laiduojama LPĮ, kaip laikinosios konstitucijos, viršenybė kitų galiojančių įstatymų atžvilgiu.

Tai, kad nebuvo atkurtas iki okupacijos galiojusių įstatymų veikimas, o palikti galioti okupacijos laikotarpiu svetimos valstybės įvesti įstatymai, kol jie nebus pakeisti naujais Lietuvos Respublikos įstatymais, neprieštarauja Lietuvos valstybės tęstinumo ir identiteto koncepcijai; tai taip pat nėra unikali Lietuvos praktika (pavyzdžiui, atkūrus Austrijos ir Čekoslovakijos nepriklausomybę jose laikinai buvo palikti galioti nacistinės okupacijos metais įvesti įstatymai, kiek jie neprieštaravo šių šalių konstitucijoms ir demokratijos principams). Restitucijos principas atkuriant nepriklausomybę turi būti derinamas su sveiko proto ir teisės efektyvumo reikalavimais, t. y. būtina atsižvelgti į valstybės vidaus ir tarptautinių santykių raidą (kaip rašė S. Lozoraitis, po 50 sovietinės okupacijos metų „dėl lengvai suprantamų priežasčių“ negalima grįžti prie iki jos galiojusių šalies įstatymų). Poreikis derinti restituciją su teisės efektyvumo reikalavimais akivaizdus ir iš JT Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisprudencijos. Pavyzdžiui, Teismas 1971 m. birželio 21 d. konsultacinėje išvadoje Besitęsiančio Pietų Afrikos buvimo Namibijoje byloje konstatavo, kad turi būti laikomi neteisėtais ir negaliojančiais užgrobusios svetimą teritoriją valstybės teisės aktai, susiję su šios teritorijos ir jos gyventojų statusu, išskyrus tuos aktus, kurių negaliojimas būtų žalingas užgrobtos teritorijos gyventojams (pavyzdžiui, civilinės būklės aktus), taip pat negali būti pripažįstami kiti šią teritoriją užgrobusios valstybės veiksmai ją administruojant ir veikiant šios teritorijos ar jos gyventojų vardu, bet toks nepripažinimas neturi atimti iš užgrobtos teritorijos gyventojų tos naudos, kurią jie galėtų gauti iš tarptautinio bendradarbiavimo. Iš šios Tarptautinio Teisingumo Teismo konsultacinės išvados išplaukia tai, kad šalinant okupacijos pasekmes būtina atsižvelgti į tokią valstybės vidaus ir tarptautinių santykių raidą, kuri būtų tikėtina ir tuo atveju, jei okupacijos nebūtų, ir kuri būtų naudinga okupuotai valstybei bei jos gyventojams. Bet kuriuo atveju restitucijos principas turi būti taikomas taip, kad neįstumtų išsilaisvinusios iš okupacijos valstybės į chaosą ir anarchiją. Tam būtina išlaikyti visuomeninių santykių stabilumą, kuris įmanomas tik palaipsniui keičiant okupacijos metu įvestus įstatymus. Apskritai kiekviena suvereni valstybė turi teisę spręsti, kokie įstatymai turi galioti šalies teritorijoje ir kokią teisinę sistemą ji kuria; tai yra išskirtinė jos kompetencija. Įgyvendindama šią kompetenciją, valstybė gali sankcionuoti net nuolatinį neprieštaraujančių jos konstitucinei santvarkai kitos valstybės įstatymų galiojimą (pavyzdžiui, tarpukario Lietuvoje galiojo įvairių šalių civiliniai ir baudžiamieji įstatymai). Tad ir atkūrusi nepriklausomybę valstybė pati sprendžia, kokiu mastu taikyti restituciją ir kiek atsižvelgti į jos okupacijoms metais įvykusius vidaus bei išorės gyvenimo pokyčius.

Nors LPĮ buvo laikinoji Lietuvos valstybės konstitucija, nesiryžta nurodyti jokio LPĮ galiojimo termino, nes jį buvo labai sunku prognozuoti. Taip buvo neatsižvelgta į S. Lozoraičio siūlymą nustatyti LPĮ „galiojimo ribą“ [114, p. 99]. Kaip pristatydamas LPĮ projektą 1990 m. kovo 11 d. AT posėdyje pažymėjo Č. V. Stankevičius, LPĮ galios iki naujos nuolatinės Konstitucijos parengimo ir priėmimo, o tam reikės laiko, „nes Konstituciją, matyt, mes galėsime priimti tik tada, kai Lietuvos Respublikos suverenitetas bus atkurtas ne tik juridiškai, bet įgyvendintas ir faktiškai, kad būtų įvykę tie socialiniai pokyčiai, kuriuos Konstitucija galutinai fiksuoja“. LPĮ galiojo iki 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtos naujos nuolatinės Konstitucijos įsigaliojimo, t. y. iki 1992 m. lapkričio 1 d. Įsigaliojus šiai Konstitucijai, atitikusiai šiandienos realijas ir demokratijos principus, 1938 metų Konstitucijos galiojimo sustabdymas neteko prasmės, nes pagal principą lex posteriori derogat priori 1992 metų Konstitucija, kaip vėlesnis teisės aktas, savaime panaikino 1938 metų Konstituciją. Pagal šį principą taip pat nuo 1992 metų Konstitucijos įsigaliojimo (t. y. 1992 m. lapkričio 2 d.) neteko galios ir 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ bei Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, t. y. abu lydintieji konstituciniai nepriklausomybės atkūrimo aktai. Tuo tarpu 1990 m. kovo 11 d. Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ neabejotinai yra sudedamoji galiojančios Lietuvos konstitucinės teisės dalis, o dabartinė Lietuvos Respublikos Konstitucija plėtoja pagrindines jo nuostatas.

Bernardinai.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: