Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas. Ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai? Lietuvos Karalystės atkūrimo idėjos sujungimas su socialinės meritokratijos idėja

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Geopolitika (lietuviškoji, baltiškoji ir pasaulinė) - įvairios politinės temos ir politologinės teorijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas. Ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai? Lietuvos Karalystės atkūrimo idėjos sujungimas su socialinės meritokratijos idėja

Puslapis 1 iš 1

[ 17 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas. Ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai? Lietuvos Karalystės atkūrimo idėjos sujungimas su socialinės meritokratijos idėja

Parašytas: 05 Lap 2012 17:12

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Dobilas Kirvelis. Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas

http://www.balsas.lt/naujiena/626471/at ... humanizmas

2012.10.20 09:11

Analizuojant šių dienų krizės reiškinius bei jų priežastis galima įžvelgti daug požymių rodančių Europinės kultūros ne tik stagnaciją, bet ir išsigimimą.

Kyla mintis, kad pagrįsta graikų mokslo filosofija ir krikščionybės ideologija – krikščioniškoji Europos ir JAV materialiosios gamybos kultūra išsisėmė, pasiekė savo kūrybinių galimybių lubas.

Tenka ieškoti naujų visuomenės ideologinės atramos pagrindų, tokių, kaip kad prieš 2200 metų konfucianizmas, pakėlęs Kiniją, o prieš 500 metų Humanizmas ir Renesansas Europą naujam kūrybiniam gyvenimui.

Šiandien tokia nauja ideologine Europos „religija“ galėtų būti ryškiai iškylanti biosociotechnokratiniu mokslo požiūriu pagrįstas transhumanizmas posthumanizmas su socialine meritokratine visuomenės valdymo variacija.

Europos, net ir JAV socialinio gyvenimo nuosmukį galima suprasti ne tik pagal aukštų politikų ar mokslo atstovų, Nobelio premijos laureatų pasisakymus, bet ir paanalizavus mūsų pačių gyvenimiškąją aplinką. Pamąstykime, ar įmanoma šiandien paprastame mūsų miestelyje pastatyti dviejų bokštų raudonų plytų bažnyčią?

Toks klausimas prieš 30 metų buvo užduotas vienam statybų vadovui. Jis susimąstė ir pradėjo samprotauti, kas tai būtų per statyba– rajoninė, respublikinė ar visasąjunginė ?.. Nusprendė, kad visasąjunginė, nes perdengimo konstrukcijas reikėtų užsakyti Leningrade (šiandien Sankt Peterburgas). Lietuvoje to padaryti neįmanoma. Ko gera ir šiandienos nepriklausomoje Lietuvoje tokios statybos vienai savivaldybei, tuo labiau seniūnijai-parapijai, gal net ir Lietuvai, būtų neįkandamos.

O prieš 120 metų, pvz. Užpalių parapija, per nepilnus 10 metų, savomis pajėgomis, be jokio pono ar dvaro pagalbos, dar caro laikais, patys savo rankomis vietoje gamino plytas, gesino kalkes, arklių ir žmonių jėgomis pasidarė skliautus, bokštus, pasistatė tokį statinį, kuris jau atlaikė du pasaulinius karus, vokiečių bombas, Maskvos bolševikinę okupaciją, ir šiandien išlieka įspūdingiausiu, stipriausiu pastatu, kuris dar nepasens, ko gera, visą šį šimtmetį.

Ir tokius, šiandien mums neįkandamus, pastatus, carinės Lietuvos laikais statėsi daugybė katalikiškų parapijų. Pravoslavai cerkves statė taip pat, bet jau padedant valdžiai.

Šiandien, net ir žymiai paprastesni statiniai (pvz. Vilniaus stadionas), be Europos Sąjungos pagalbos, net ir su ja – nei krust. Patys nenorime statyt, valdyt (naftos gavybos, gamybinių organizacijų), organizuot naujovių kūrybos. Tik kopijuot, ir tai ne savų, bet svetimųjų vadovaujami. Kaip kad XVII šimtmetyje mūsų bajorai nebenorėjo kariaut, svetimiems pardavinėjo ar atidavinėjo dvarus, šiandien nauji „ponai“ pusvelčiui gamybas parduodame svetimiems – amerikiečiams, rusams, švedams, lenkams.

Ir vėl lietuvis nepriklausomoje Lietuvoje virsta mūsų laikų baudžiauninku – juodadarbiu ar svetimų ponų pastumdėliu, kai kurie – prievaizdu.Kas tai yra – degradacija, impotencija, ar išsigimimas ?

Kažkas panašaus dedasi ir Pietinėje Europoje. Tiesa, ten, kur gyventi sunkiau – Šiaurinė Europa, dar gyvena oriai – kurdama ir įgyvendindama naujoves savarankiškai.

O Europos Sąjunga laukia, kaip ką tik pareiškė ir perspėjo Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė Christine Lagarde, kad dėl problemų Europoje ir Jungtinėse Valstijose pasaulis kenčia pasitikėjimo krizę, ir teigia, kaip ir mūsų Prezidentė, apie antrosios krizinės bangos neišvengiamumą, be aiškių nuorodų – o kas bus po to.

Tiesa, strateginio mąstymo mokslo intelektualai, analizuojantys gyvojo pasaulio ir žmonijos raidą, mato tam tikrus dėsningumus, ir bando atkreipti taktinio – siauroko ir trumparegiško mąstymo politikų dėmesį į ateinančias kokybiškai kitokias – konverguojančias nano- bio- info- eko (NBICE) žmonių gyvenimo technologijas, kurios yra jau naujos – transhumanizmo arba posthumanizmo ideologijos mokslu pagrįstos technologijos (1 pav.).

Transhumanizmas – mokslo-technologinė paradigma

Transhumanizmas – tarptautinis intelektualinis ir kultūrinis judėjimas, besivadovaujantis paradigma (nuostata), kad žmogaus ir žmonijos gyvenimo esmė – mokslo ir technologinė kūryba. Transhumanistai tiki, kad nauji mokslo atradimai bei jų pagrindu sukurtos ir įgyvendintos technologijos lemia visuomenės gerovę bei ateitį, kad technologijos gali ir turi gerinti žmogaus ne tik fizines ir fiziologines, bet ir protines doros bei išminties savybes. Transhumanistai mano, kad ilgainiui žmonės galės save transformuoti į daug daugiau gebančias būtybes ir kad tokie dalykai kaip negalia, kančia, ligos, senėjimas bei nesavanoriška mirtis yra nepageidaujami ir išvengiami. Transhumanizmo simboliai – h+ arba H+.

Lentelė (nuotr. Balsas.lt)

1 pav. Šešios Žmonijos evoliucijos epochos, paremtos mokslo-technologijų kūryba, nurodančios raidos kelią transhumanizmo ir posthumanizmo link (pagal R. Kurzweil'ą)

Pasaulio ir Žmonijos technologinio singuliarumo koncepcijos autorius, futurologas Roy'us Kurzweil'as pateikia šešis žmogaus mokslo ir technologijų kūrybos ir įgyvendinimo žingsnius.

Pradedant paskutiniaisiais dviem mūsų epochos šimtmečiais, negyvosios gamtos fizikinis cheminis medžiagos ir atomo pažinimas lėmė pirmąjį technologinio gyvenimo žingsnį link gyvybės esmės – genetinės DNR (deoksiribonukleorūgšties) sampratos. Mokslinis DNR pažinimas atvedusį į gilesnį gyvosios gamtos biologinio pažinimo lygį. Tai sukėlė antrosios epochos raidą – biologinę evoliuciją (2 pav).

DNR pažinimo reikšmė mūsų socialiniam gyvenimui vaizdžiai parodyta Juano Enriquezo knygoje, „Kai ateitis užvaldo mus“, išleistoje JAV 2000-siais, o į lietuvių kalbą išversta tik po 7 metų. (D. Kirvelis, Gairės, 2011, Nr.4; 2012, Nr.1.).

Antrosios epochos žingsnis – šiandien jau prasidėjusi primityviosios biotechnologijos kūryba ir įgyvendinimas, paremtas bioinformacinėmis DNR ir fermentų technologijomis. Tiesa, pačiomis pirmiausiomis žmogaus biotechnologijomis reikėtų laikyti prieš dešimtis tūkstančių metų gyvulių ir augalų „prijaukinimą“, agro- zoo- biotechnologijas, kurios mums reikšmingos ir nepakeičiamos dar ir šiandien.

Trečiuoju mokslo technologijų progreso žingsniu laikytinas nervų posistemio ir smegenų pažinimas. Tai gyvūnų ir žmogaus, kaip tam tikrų biomašinų funkcinės organizacijos pažinimas ir elgsenos supratimas. Jis lemia žmogaus konstruktoriaus fantaziją bei tikėjimą, ryžtą – sukurti mašinas, gebančias veikti taip, kaip ir gyvieji organizmai. Ypatingą reikšmę turi smegenų atsiradimas – tokios neuroinformacinės technologijos atsiradimas, kuri suteikė psichikos – psichotechnologinę mąstymo savybę. Mąstymas suprantamas kaip informacijos gamybos procesas – nuolatinis visą laiką gyvūnui ar žmogui egzistuojančių ir besikeičiančių problemų sprendimo projektų kūryba ir atrinkimas veiksmui.

Lentelė (nuotr. Balsas.lt)

Neurostruktūrų mokslinis pažinimas jau atvedė į ketvirtąją epochą – kompiuterių bei kitų įvairiausių informacinių technologijų kūrybą, kurios išryškino Hard-Soft – materialiųjų ir nematerialiųjų vyksmų neatskiriamą egzistavimą gyvajame pasaulyje.

Tapo aiškiau, kas yra psichika, siela, dvasia, Vis Vitalis, kad tai ne mistiniai, bet realūs vyksmai, lemiantys tikslingai organizuotą veiklą. O tai nurodo galimybę pereiti į penktosios epochos – dirbtinio intelekto ir žmogaus integruotas technologijas. Jose numatoma galimybė suprasti, kaip spręsti net žmogaus kaip individo nemirtingumo problemą.

Žmogus individas suprantamas ne kaip kūnas, bet kaip unikali neuro-informacinė mašina, sugebanti savaip, specifiškai spręsti tam tikras problemas. Biofizika, besiremianti antruoju termodinamikos dėsniu, teigia, kad kūnas, kaip ir kiekviena materiali mašina, visada susidėvi ir žūsta. Galima jį remontuot, pakeist organus. Bet žmogaus asmenybės esmė ne kūne (Hard'e), bet mintyse (Soft'e), problemų sprendimų paieškos – mąstymo unikalume. O Soft'ą jau galima perkilnot į kitas technologines priemones, pavyzdžiui – dirbtines.

Ir visa tai atveda į šeštąją kūrybinės visuomenės epochą, kurios pagrinde slypi konverguojančios Nano- Bio- Info-Cogno- Eko- (NBICE) technologijos.

Pažvelgus platesniu mokslo raidos požiūriu pastebėtina, kad XXI-asis amžius jau prasideda naujos biologinių, psichologinių, socialinių-ekonominių sistemų kompleksiniu-ekologiniu technologinės raidos simptomais – iškyla apibendrintos technologinės paradigmos poreikis, matomos NBICE technologijų apraiškos. (Gairės, 2011, Nr.4)

Kaip minėta, NBICE technologinė nuostata iškilo analizuojant gyvosios gamtos technologijas, atsirandant sintetinei biologijai. Tai molekuliniai ląstelės biologijos tyrimai, padėję išsivystyti nanobiotechnologijų sintezei, molekulinių bioinformacinių ląstelės technologijų įvaldymui, biosensorinių molekulinių ir neuroląstelinių kognityvinių struktūrų tyrimams bei atitinkamų technologinių priemonių kūrybai ir diegimui. Analizuojant šiuos mokslo technologinius raidos vyksmus, tenka į juos pažvelgti ir socioekonominiu požiūriu. Geriausiai tai atsispindi Kondrajevo-Shumpeterio industrinės visuomenės raidos koncepcija, pateikta per pastarųjų dviejų šimtmečių pakilimų ir krizių istoriją .

Lentelė (nuotr. Balsas.lt)

3 pav. Pasaulio socialinės-ekonominės raidos schema industrinėje epochoje pagal N.D. Kondratjev'o ir J. A. Shumpeter'io K-bangų koncepciją

Atkreiptinas dėmesys į penktosios K-bangos reikšmę pereinant į šeštąją.

Penktoji „K-banga“ – jau poindustrinės visuomenės gyvenimas. Industrinėje visuomenėje vyraujant materialiajai prekinei gamybai, neišvengiamai socialinius santykius lėmė konkurencija – konkurenciniai sambūviai, į antrąjį planą nustumdami kooperacijas ir plėšrą.

Penktosios „K-bangos“ metu nors ir vyrauja konkurencija, vis labiau pradeda reikštis kooperacija. Geriau pažįstant gyvąją gamtą, jos veiklos funkcinės organizacijos principus, keičiasi požiūris į mokslo technologinių kūrybinių grupių bei organizacijų veiklos principus.

Ypatingai iškyla poreikis naujas, diegiamas gyvenime technologijas harmoningai derinti su gamta, ypač gyvąja. Visos naujovės turi būti ekologiškai suderintos. Ekologinė problema tampa viena aktualiausių. Senosios, industrinės visuomenės, paremtos negyvosios gamtos fizikos ir chemijos mokslinėmis idėjomis technologijos, ekologiniu požiūriu tampa kenksmingos ir atmestinos. Todėl visu aktualumu iškyla poreikis jas pakeisti biologinėmis.

Šias gyvybines technologijas vertinant platesniu ir gilesniu požiūriu, paaiškėja, kad organizmų technologinės struktūros yra paremtos ne tiek konkurencijos, bet, kaip ir inžinerinės techninės technologinės mašinos, konstruktyviaisiais – kooperaciniais partneriniais ryšiais.

Vyraujantį gyvosios gamtos egzistencijos konkurentinį socialdarvininį sambūvį, kuris buvo suformuotas matant tik ekosistemas, tenka modifikuoti. Gyvieji organizmai yra darniai konverguotų valdomų technologijų sistemos, tobuliausi Žemės gyvosios gamtos bioinžineriniai tvariniai.

Todėl kuriant naujas, gyvybės idėjiniu pamatu pagrįstas technologines sistemas, ir norint išsaugoti gyvybingą ekosistemą, žmogui technokonstruktoriui tenka naująsias technologijas įmontuoti į ekosistemą ne konkurentiniu, bet kooperavimo ir konvergencijos principu, matant visą kompleksinę žmogaus ir gamtos koegzistenciją.

Tokios idėjinės nuostatos matomos ne tik mokslo futurologų, bet ir valstybių politinėse programose. Panašią, tik be Eco-, Nano- Bio- Info- Cogno- (NBIC) sociotechnologinės raidos kryptį dar 2002 m. nubrėžė B. Obama kandidatuodamas į JAV prezidentus (Obama, B., 2008; Orca, S., 2010). Tokios žmogaus gerovės didinimo strateginės raidos programos numatomos ir Europos Sąjungoje. (A. Nordmann, Report, 2004).

Vertos dėmesio Rusijos mokslo nuostatos – mokslų ir technologijų konvergencija – proveržis į ateitį (М. В. Ковальчук, 2011). Čia numatomi ne tik moksliniai technologiniai tyrimai ir naujų konverguojančių technologijų kūryba, bet jau ir specialistų, ateinančių technologijų kūrybai ir įgyvendinimui, ruošimas. Tai kelias į transhumanistinę visuomenę.

Lentelė (nuotr. Balsas.lt)

Transhumanizmo kilmė ir dabartis

Tranhumanizmo idėją padiktavo rašytojai fantastai jau labai seniai. Tranhumanizmo terminą įvedė ir 1960-66 m. idėją išplatino iranietis, futurologijos profesorius, besivadinantis keistu vardu – FM-2030 (tikroji pavardė – Fereidoun M. Esfandiary), pateikęs naują Žmogaus sampratą (The New School, New York City).

Į mokslines pozicijas transhumanizmą 1999 m. pastatė Ateities Instituto direktorius, Oksfordo universiteto profesorius Nickas Bostromas.

Šiuo metu jau veikia Pasaulio Transhumanistų asociacija (World Transhumanist Association (WTA)), įkurta 1998 m., 1998-2004 m. leido transhumanizmo žurnalą (Journal of Transhumanism). 2004 m. žurnalas pakeitė pavadinimą – tapo Evoliucijos ir technologijų žurnalu (Journal of Evolution and Technology), kurį leidžia Etikos ir iškylančių technologijų institutas (Institute for Ethics and Emerging Technologies), o internete http:/transhumanityplus org. 2009 metais paskelbta naujai redaguota transhumanistų deklaracija.

Transhumanistų Deklaracija

Mokslas ir technologijos ateityje gali radikaliai Žmoniją paveikti, net pakeisti. Mes numatome, kad galima išplėsti žmogaus galimybes įveikiant senėjimą, pažinos trūkumus, nevalingas kančias, gyvenant ne tik Žemėje, bet ir apgyvendinant kitas planetas.

Mes tikime, kad Žmonija turi daug nerealizuotų galimybių. Galima įsivaizduoti žmogaus raidos vyksmus, kurie sukurs žmonėms deramai pagerintas, nuostabias gyvenimo sąlygas.Mes pripažįstame, kad Žmonijai gresia rimtos problemos, ypač dėl netinkamo naujųjų technologijų taikymo. Numatytini galimi realūs vyksmai, dėl kurių netektume didelės dalies ar net visko, ką laikome vertinga. Kai kurie šie vyksmai yra drastiški, o kai kurie yra vos pastebimi.Reikalingi mokslo tyrimai, kurie leistų šias ateities perspektyvas suprasti ir numatyti galimas pasekmes.

Mes turime kruopščiai apgalvoti, kaip geriausiais būdais sumažinti grėsmes ir parinkti palankiausius įgyvendinimo kelius bei priimant sprendimus, būtinus šių grėsmių išvengimo įgyvendinimui.

Mums reikia žmonių bendrijų, kuriose žmonės galėtų kūrybingai aptarinėti galimybes, ir formuotų nuomonę apie tai, ką reikėtų daryti.

Mums reikia visuomeninės santvarkos, turinčios pakankamai ryžto imtis atsakingų inovacinių sprendimų įgyvendinimo.Neatidėliotini prioritetai, negailint lėšų, turi būti skiriami priemonėms, kurios mažina grėsmes – žmonijos egzistavimui, gyvybės ir sveikatos saugojimui, palengvintų gilias kančias, tobulintų žmogaus išmintį ir įžvalgą.

Politika turi remtis atsakinga ir visa apimančia (plačiąja prasme) moraline vizija, esmingai atsižvelgiančia ir į galimybes, ir į grėsmes. Tokia politika turi gerbti autonomiją ir individo (žmogaus) teises, turi būti pagrįsta solidarumo principais, bei dėmesingu rūpesčiu visos planetos žmonių interesams ir orumui. Mes turime suvokti savo moralinę atsakomybę kartoms, kurios gyvens po mūsų.

Mes giname visų jaučiančių būtybių gerovę: žmonių bei kitų gyvūnų, ir bet kurių ateityje sukurtų dirbtinio proto ar kitaip pakitusių gyvybės esybių, kurios gali atsirasti dėl mokslo ir technologijų pažangos.

Mes laikome, kad individui turi būti leidžiama pačiam pasirinkti, kaip jis gyvens savo gyvenimą. Jam turi būti leidžiama naudotis priemonėmis, kurios galbūt bus sukurtos ateityje: būdais gerinant atmintį, mąstymą, dėmesį ir energiją; ilginant gyvenimo trukmę bei tobulinant gydymą; technologijomis, leidžiančiomis rinktis ar nesirinkti dauginimosi metodus;užšaldymo procedūromis ir daugeliu kitų galimų žmogaus keitimo ar tobulinimo technologijomis.

„Transhumanistų Deklaraciją“ 1998 m. pirmą kartą surašė tarptautinė autorių grupė.

O šią, po kelerių metų tobulinimo, patvirtino „Humanity +“ taryba 2009 m.

Pagrindinis Deklaracijos iniciatorius yra Žmonijos Ateities Instituto direktorius, Oksfordo universiteto profesorius Nick Bostromas.

Pagrindinės transhumanizmo technologijos

Prieš 5 metus transhumanistai numatė artimiausiais (iki 2050) metais žmogaus gyvenime atsirandant šias 10 reikšmingų technologijų (rikiuojant pagal realios įgyvendinimo tikimybės dydį):

10. Krionika (Cryonics): atsirandanti 2025, ir visiškai įgyvendinama 2050. Tai žmogaus kūno gyvybinių procesų sustabdymas (užšaldymas), ir atgaivinimas vėliau. Jau panaudotas ir dabar.

Pavyzdžiui, transhumanizmo pradininkas filosofas futurologas FM-2030 (Fereidoun M. Esfandiary), miręs 2000 liepos 8 d. NiuJorke dėl kepenų vėžio, Alcor Life Extension Foundation kompanijos institute, (Arizoje, JAV) buvo įplacentuotas krioninėje suspensijoje ir laukia šios ligos patikimų išgydymo metodų atsiradimo.

9. Virtualios Realybės metodai: egzistuoja šiandien, 2012, o visiškai bus išvystyti 2020.

Tai jau šiandien plačiai žaidžiami vaizdo žaidimai, išplečiantys įvairių kūrybinių galimybių modeliavimą kompiuteriais, iki tokio lygio, kad šis modeliavimas specialiomis techninėmis priemonėmis neatsiejamai sujungiamas su pačiu kūrėju (žaidėju). Šie metodai labai išplečia individo kūrybinio mąstymo galimybes.

8. Genų terapija: bus pradėta sistemingiau 2015 – įgyvendinta 2025.

Jau šiandien bandomi gydymo metodai, po to, kai buvo užbaigta (1998) Žmogaus genomo programa – sukurti žmogaus genomo tyrimo metodai. Jie suteikia galimybes iš anksto numatyti paveldimas ligas ir net jas gydyti, bei ilginti žmogaus gyvenimo trukmę. Genų technologijos kiekvienam užduoda klausimą – „Ar jūs pasiruošęs gyventi iki 100 metų ?“

7. Kosminės Erdvės Kolonizavimas: sistemingo įgyvendinimo pradžia 2025 – platus naudojimas 2050. Kosmoso tyrimai, leidžiant palydovus, šuniukus, Jurijų Gagariną bei kitus kosmonautus ar astronautus, jau įgyvendinami pusę amžiaus.

1967-1975 visiems žinoma Apollo programa – JAV NASA paleido visą žmogaus pilotuojamų erdvėlaivių serija Mėnuliui tirti, ne vienas astronautas pavaikščiojo Mėnulio paviršiumi. O šiais metais, rugpjūčio pradžioje NASA tyrimų robotas „Curiosity“ sėkmingai nusileido Marse. Į Marsą jau ruošiamos žmogaus kelionės.

6. Kibernetika: šio teorinio pamatinio mokslo išvystymas, įgyvendinant iš principo naujas technologijas, numatomas jau 2015.

Atsiradusi 1949, kibernetika su variacijomis – biokibernetika, neurokibernetika, šiandien dar neturi tos reikšmės, kuri jai numatoma artimoje ateityje. Pamatinė kibernetikos vertybė – informacija kuri valdo, – dar mokslo nėra išvystyta iki tokio pažinimo lygio, kaip fizikos energija ar chemijos medžiaga.

Dauguma kibernetiką supranta kaip robotus, dirbtinius jutimo organus, dirbtinį protą ir t. t.

Ateities moksle transhumanizmo koncepcijoje jai numatyta pagrindinio pamatinio mokslo vieta, – kaip gyvųjų ir organizuotų sistemų teorinis pagrindas, be kurio neįmanomas gyvojo pasaulio pažinimas, o tuo labiau panašių automatų ir mašinų kūryba.

5. Autonominiai Save Gaminantys Robotai.

Numatoma, jei pradės reikštis tik 2030. Apie save besigaminančias mašinas fantastai svajoja jau ne vieną šimtmetį. Ir tokių mašinų reali galimybė akivaizdi – juk taip elgiasi visas gyvasis pasaulis, kiekvienas organizmas.

Technokratiškas požiūris į gyvybę – neišvengiamai rodo tokių mašinų realumą – egzistuoja mokslinės dirbtinės gyvybės sukūrimo programos.

Jau padaryti pirmieji žingsniai – J. Craigo Venterio institutas (JAV), kuris vadovavo žmogaus genomo, dirbtinio genomo programoms, 2010 m. gegužės mėn. paskelbė, kad jau pavyko priverst tam tikras mikrobiologines ląsteles gaminti tokias medžiagas, kokios reikalingos žmogui kūrėjui. Prasideda sintetinės biologijos – dirbtinos gyvybės realybė.

4. Molekulinė Gamyba: jau prasidėjusi, radikaliai modernizuota bus 2020, o išvystyta 2030. Tai nanotechnologijos, pagrįstos įvairiausiais molekulinias gyvųjų ląstelių veiklos principais.

Industrinės visuomenės technoinžinerija įgyvendinama molekuliniame lygyje. Šių technologijų pavadinimus šiandien lydi priesagos – mili-, mikro-, nano-, piko-, ir net femto-.

3. Megaerdvinė Inžinerija: numatoma, kad modernizacija prasidės tik 2040.

Praeityje – Didžioji Kinijos siena, o dabar – Dubajaus Palm Island, numatomi plaukiojantys ar povandeniniai miestai, bei žmonių gyvenamosios erdvės kosmose apie Žemę, Mėnulyje, Marse, o ateityje – gali tekti keltis į Venerą.

2. Minčių Perdavimas: realus įgyvendinimas numatomas 2050.

Šiandien dar vyksta disputai, ar tikrai tarp tam tikrų žmonių, tarp „siuntėjo“ ir „priėmėjo“, vyksta natūralus selektyvus minčių perdavimas per atstumą, be šiandieninių informacinių technologijų. Apie tokias galimybes samprotavo P. Teilhardas de Shardinas, JAV ir Rusijoje buvo vykdomi eksperimentai.

Transhumanizmas numato galimybę sukurti tokias neurotechnologijas, kurios sujungtų žmogaus smegenų informacinę veiklą su techninėmis priemonėmis ir taip ši svajonė taps realybe ir tuo atveju, jeigu natūralių tarpsmegeninių „informacinių bangų“ ir nebūtų.

Smegenų veiklos sujungimas su techninėmis priemonėmis ne tik su gyvūnais, bet ir su žmonėmis jau atliekamas.

Akivaizdžiausi pavyzdžiai – rankų ir kojų protezai netekusiems galūnių. Tik ką Londone vykusioje 2012 m. Pasaulio Sporto Olimpiadoje invalidas be abiejų kojų pėdų, su spyruokliniais protezais – bėgikas Oscar Leonard Carl Pistorius iš Pietų Afrikos lenktyniavo tarp geriausių sprinterių, finišą pasiekęs ne paskutinis, tiesa – ne medaliui, bet tarp geriausių.

Nesunku suprasti, kad šiandieninės tradicinės ir biotechnologijos, sujungtos su smegenų signalais, leis įgyvendinti neįsivaizduojamas žmogaus galimybes – viršyti bet kokius žmogaus tradicinių rekordų lūkesčius. Ko gero, teks radikaliai keisti požiūrį net ir į sporto varžybas.

1. Dirbtinis Protas: tai sudėtingiausia ir esmingiausia transhumanizmo technologija, vedanti jau į posthumanizmą.

Jos reikšmingesnė galia turėtų pradėti ryškėti tik nuo 2045-2050 m. Šių metų vasario mėnesio žurnalas „Time“ pasirodė neįprastu viršeliu, – 2045-ieji – tai metai, kai žmogus taps nemirtingas. Ir taip pat papildoma orientacija – „Jei tikite, kad mašinos ir žmonės gali tapti vienu kūnu, tuomet sveiki atvykę į singuliariąją visuomenę“.

Singuliarioji – ypatingoji posthumanistinė visuomenė

Singuliarioji visuomenė – terminas, kurį naudoja anglakalbiai mokslininkai, mes lietuvių kalboje atitikmens dar neturime. Kibernetikoje ir signalų teorijoje terminas – singuliarus, kai kur lietuviškai verčiamas kaip „ypatingas“ (pvz. singuliarūs signalai).

Singuliari visuomenė suprantama kaip ypatinga – nemirtinga visuomenė. Žmogaus nemirtingumo idėja paprasta, bet tuo pačiu unikali mintis – tai radikali transhumanizmo idėja, kad į žmogaus kūną integravus technologijas arba priešingai, žmogų integravus į mašinas, gyvybė taps visiškai nepavaldi laikui ir iš esmės amžina, o skirties tarp gyvybės ir technologijos iš esmės nebeliks. Singuliarioji visuomenė, tai mąstančių ir jaučiančių robotų visuomenė. Tokios visuomenės atsiradimo evoliuciją bei prognostinę schemą vaizdžiai pateikia R. Kurzweilas. (6pav.).

Pateiktoje schemoje raudonu rutuliukai rodo esamų, žmogaus kaip konstruktoriaus jau įgyvendintų informacinių technologijų galias, lyginant su gyvaisiais organizmais. Ir regresine hiperbole prognozuojama tolimesnė informacinių technologijų raida pirmajame XXI-jo amžiaus šimtmetyje.

Akivaizdžiai matoma, kad po 2020-jų metų įgyvendintos naujos informacinės technologijos pasieks pelės mąstymo lygį ir priartės prie žmogaus, o apie 2050 metus – prilygs žmonių grupės kūrybinei galiai. O iki 2100-jų metų įvyks singuliarinis lūžis – informacinės technologijos ženkliai viršys šiandieninės žmonijos kūrybines galias, ir kas tai gali būti – šiandieninių futuristinių samprotavimų sfera. Tai, tikriausiai, jau posthumanistinė visuomenė.

Apie žmonių visuomenės raidos pasekmes, tašką omega (Ω) besivystančiame pasaulyje, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą samprotavo antropologas, jėzuitas vienuolis Pieras Teihardas de Shardenas veikale „Žmogaus fenomenas“.

Tiesa, šis veikalas Prancūzijoje plačiajai visuomenei buvo pristatytas tik 1955 m., po autoriaus mirties. Nes Vatikanas jį publikuoti buvo uždraudęs, o autorius buvo „iškomandiruotas“ į Kiniją, kur kartu su kitais atrado Sinantropo – pirmykščio Kinijos žmogaus palaikus.

Veikalas „Žmogaus fenomenas“ išvydo pasaulį aktyvios prancūzų idėjinio komunisto Rožė Garodi iniciatyva. Bet šio veikalo skelbiamos idėjos neįtiko ir Kremliaus bolševizmo ideologams – po kelių metų išverstas į rusų kalbą buvo skirtas tik mokslinėms bibliotekoms.

Šiame veikale P. Teilhardas de Shardenas, įvedęs NOOSFERos Biosferos protaujančios dalies – žmonijos terminą, aptardamas jos raidą teigia: ateis toks laikas, kai kiekvienas žmogus žemėje dirbs tik mintimis. Ir mintimis jis galės susirišti su bet kuriuo žmogumi Žemėje. Ir kai kiekvienas žmogus mintimis susiriš su kiekvienu žmogumi, bus pasiektas aukščiausias Noosferos išsivystymo lygis – taškas Ω, ir tada arba Žmonija turės žūti, arba sukurti Naują Žmogų – turės atsirasti nauja žmonių biologinė rūšis.

Lentelė (nuotr. Balsas.lt)

http://www.balsas.lt/Uploads/Gallery/ph ... 3b_600.jpg

6 pav. Singuliariosios visuomenės atsiradimo evoliucija bei prognostinė schema pagal R. Kurzweil'ą

Apie naujos rūšies žmonijos atsiradimo galimybę dar šiame šimtmetyje prieš kelioliką metų samprotavo matematikos profesorius Vernonas Vinge'jus, įvedęs technologinio singuliarumo raidos sampratą, kurią labiau mokslu pagrįstai išvystė R. Kurzweil'as.

Ar žmonija save pasitobulins ir išliks, ar taps atsilikusiu antrarūšiu porūšiu, kaip kad Europoje jau yra buvę, kai pirmykščius neandertaliečius nukonkuravo ir išstūmė atėję vėliau, fiziškai silpnesni, bet technologiškai labiau išsivystę kromanjoniečiai, gal pamatysime jau šiame šimtmetyje.

O dabar transhumanizmas ir posthumanizmas samprotauja apie humanišką savęs tobulinimą per NBICE technologijas.

Akivaizdu, kaip teigia Transhumanistų deklaracija, teks keisti ir visuomenės valdymo principus.

Labai gali būti, kad tinkamiausias visuomenės valdymo būdas einant posthumanizmo link yra socialinė meritokratija.

„Transhumanizmas taps vyraujančia XXI amžiaus ideologija“, – neabejoja vienas garsiausių pasaulio futuristų, tiksliai išpranašavusių ne vieną iš pradžių nerealistiškai skambėjusią naujovę, Ray'us Kuzweil'as.

Turės keistis Europos partinio valdymo struktūros pagal socialinių posthumanistinių technologijų – socialinius meritokratinius principus.

Plačiau apie socialinę meritokratiją – kitame prof. Dobilo Kirvelio straipsnyje.

Autoriai: Dobilas Kirvelis

Šaltinis: Technologijos

Komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas

Parašytas: 05 Lap 2012 17:38

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai?

http://www.balsas.lt/naujiena/628973/ar ... s-ateiciai

2012.11.04 09:14

Socialinė meritokratija prieš Europos demokratiją.

Šiandienos Europos socioekonominės problemos rekomenduoja visuomenės ateities modeliu pasirinkti idėją – „ES kaip gyvas organizmas – solidari kūrybinė visuomenė.“ Dėl to kyla nemažai abejonių, ar demokratinis valdymas yra tobulas valstybių valdymo būdas.

Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Pirmąjį ciklo straipsnį galite skaityti čia
http://www.balsas.lt/naujiena/626471/at ... humanizmas

Demokratija atsirado kaip pramoninės visuomenės raidos padarinys.

Pramoninei visuomenei keičiantis į naują, pagrįstą gyvojo organizmo ir konverguojančių NBICE (Nano-Bio-Info-Cogno-Eco) technologijų mokslinės kūrybos principais visuomenę, turi keistis ir jos valdymo būdas.

Atrodo, atėjo metas reformuoti Europos demokratiją į meritokratiją.

Pramoninei visuomenei keičiantis į naują, pagrįstą gyvojo organizmo ir konverguojančių NBICE (Nano-Bio-Info-Cogno-Eco) technologijų mokslinės kūrybos principais visuomenę, turi keistis ir jos valdymo būdas (nuotr. Technologijos.lt) (nuotr. Balsas.lt)

Mes, europiečiai, pratę manyti ir teigti, kad demokratija yra būtinas teisingo visuomenės gyvenimo ir valdymo būdas.

Bet kažin ar demokratija – sprendimų priėmimas remiantis daugumos nuomone – yra jau toks tobulas būdas? Ypač, kai slystama į krizes, kai vardan geresnės visuomenės ateities, tam tikram periodui reikia pasirinkti prastesnį gyvenimą, sunkesnį kelią, pavyzdžiui, mokslo metodais paremtas, iš esmės naujas, bet sveikesnes, efektyvesnes, jau kitokio požiūrio reikalaujančias, visuomenės išlikimą lemiančias gyvenimo technologijas.

Juk demokratija turi silpnybę sprendimus priimti remdamasi daugumos, vidutinybių nuomone. O vidutinybių sprendimai ir yra vidutiniški, visada bijoma radikalesnių žingsnių.

Gal kaip tik tokiais atvejais kur kas efektyvesnis būtų ne demokratinis, o meritokratinis visuomenės valdymas?

Kas yra meritokratija ir socialinė meritokratija?

Dar labai retai mūsų žiniasklaidoje sutinkama meritokratijos (angl.- meritocracy) sąvoka suprantama kaip tam tikras visuomenės, valstybės valdymo būdas.

Lotyniškas žodis meritus – reiškia talentingas, vertas, o graikiškai kratos – valdžią.

Meritokratija – tai toks nedemokratinis valstybės valdymo būdas, kai valdžia patikima talentingiausiems ir labiausiai nusipelniusiems visuomenės problemų sprendimui, tinkamiausioms asmenybėms bei grupėms, pasižyminčioms aukštu intelektu, profesine kompetencija, moralinėmis ir kitomis visuomenei svarbiomis, bet ne paveldėjimo, socialinės kilmės, turtingumo, valdymo trukmės bei kitokiomis antraeilėmis savybėmis.

Gali kilti mintis, kad bet kuri totalitarinio valdymo šalis jau ir yra meritokratinė. Ne, tai jau kitoks, podemokratinis visuomenės valdymo būdas.

Meritokratija skiriasi nuo plutokratijos, kai padėtį nulemia turtas, ar kleptokratijos, kai valdantysis elitas atsiranda iš nusikaltėlių ir valdininkų sandėrio.

Meritokratijos sąvoką 1958 m. pradėjo vartoti britų sociologas, leiboristas Maiklas Jangas (Michael Young, Baron Young of Dartington, 1915–2002) samprotaudamas apie tobulos visuomenės gyvenseną, kurioje žmonės vertinami pagal mokslinį išsilavinimą, intelektinius gebėjimus, talentą, motyvuotumą, pastangas ir pan.

Šias nuostatas D. Britanijoje platino Fabianų (britų socialistų judėjimo) draugija, kurios ideologas – žinomas dramaturgas Bernardas Šo (Georgas Bernardas Shaw) ir intelektualai Beatričė ir Sidny Vebai (Beatrice and Sidney Webb).

1895 m. jie tobulos visuomenės asmenybių ugdymui įkūrė specialų universitetą – Londono Ekonomikos mokyklą, plačiai žinomą anglišku sutrumpintu vardu – LSE.

Šią mokyklą baigė 14 Nobelio premijos laureatų ir daugybė žinomų politikų (taip pat JAV prezidentas Dž. F. Kenedis ir garsioji Baltųjų rūmų stažuotoja Monika Levinsky).

Meritokratija grindžiama partneryste, kooperacija, lygybės sambūvio principais, o ne konkurencija, kuri tokiose organizacijose keičiama kooperatyviniais sambūviais.

Ypatingas dėmesys skiriamas talentingoms asmenybėms, jų profesiniam ir etiniam ugdymui, atsižvelgiant į pasiekimus bei sugebėjimus. Tokioms asmenybėms suteikiamos galios visuomenės veikloje, valdymo struktūrose.

Suprantama, viena didžiausių tokios visuomenės organizavimo problemų – asmenybių gebėjimų ir tinkamumo įvertinimas.

Kol kas nėra sukurta gerų, pakankamai objektyvius duomenis teikiančių testų bei kriterijų, bet tam kurtinos specialios jaunimo ir visuomenės edukacijos sistemos.

Žodžio socialinė meritokratija žiniasklaidoje dar nematyti, bet priešdėlis social- siūlomas tam, kad meritokratijos samprata būtų atribojama nuo elitinės, išrinktųjų, liberalų ar socialdarvinistinio valdymo visuomenės sampratos.

Socialinėje meritokratijoje turi atsispindėti tikrojo socialdemokratinio valdymo evoliucija į naujai ateinančios konverguojančių (NBICE) technologijų mokslo kūrybinę visuomenę esmė.

Tokioje visuomenėje darniai, pagal valstybės, kaip gyvo organizmo funkcinės organizacijos principus, būtų nepažeidžiamos teigiamosios tradicinės demokratijos vertybės, bet ištaisomos tos demokratinio valdymo silpnybės, trukdančios inovatyviai kūrybai ir naujovių diegimui.

Socialinė meritokratija yra kolektyvinio, o ne individualistinio visuomenės gyvenimo sistema, todėl ji ir propaguotina kaip socialdemokratinio visuomenės gyvenimo tobulesnis būdas.

Šiuolaikinės Europos politinės nuostatos – kairė, dešinė, centras yra tai, kas viduramžiais buvo religija.

Nenuostabu, kad ir meritokratijoje ar socialinėje meritokratijoje jaučiamas religinis dvelksmas. Meritokratija, kaip rodo jos esmė, yra artimesnė Azijos budizmui, ypač Kinijos konfucianizmui.

Meritokratija, konfucianizmas ir krikščionybė

Konfucijus (nuotr. Technologijos.lt) (nuotr. Balsas.lt)

Teigiama, kad meritokratijos istorinės idėjinės šaknys glūdi kinų konfucianizme. Konfucianizmas („intelektualų mokykla“) – etinė–filosofinė sistema, valstybės doktrina, neretai priskiriama prie religijų, atsiradusi Kinijoje ir paplitusi Rytų Azijoje.

Svarbiausiu jos pagrindėju ir autoritetu laikomas kinų filosofas Konfucijus (551—479m.pr.m.e.).

Ši doktrina po beveik 300 metų persekiojimų, nuo 206 m. pr. m. e., iki 220 m. e. m. buvo pagrindinė Kinijos valstybinė ideologija, radikaliai veikusi Rytų Azijos gyvenimo ir kultūros raidą. (Kultūra suprantama kaip žmogaus ir visuomenės kasdienio gyvenimo technologijų visuma).

Konfucianizmas tam tikru racionalizmo požiūriu aiškina visuomenės, valstybės valdymo, šeimos ir moralės esmę ir reikalauja darnos tarp visų šių vertybių. Konfucianizmo idėjos stipriai veikė Rytų Azijos gyvenimą anksčiau, formavo galingas imperijas, ir tebedaro įtaką dabar, ypač pastaraisiais metais – naujai jas „atrandant“.

Konfucianizmui būdinga tai, kad jau aštuntajame amžiuje prieš mūsų erą Kinijoje buvo pabrėžiamas humanizmas – „Žmogaus“ samprata. Žmogus kasdieniame gyvenime imtas laikyti svarbesniu už Dievą. (Europa prie šios sampratos priartėjo tik su Reformacija, po 2 tūkst. metų.)

Visa tai lėmė, kad Kinijos gyvenime žmogus imtas laikyti esmine figūra, o jam ugdyti, jo asmenybės moralinėms savybėms vystyti buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Ypač pabrėžiama meilė žmogui („ženi“) ir šios meilės išraiškos („li“) ritualas, tai kas reiškia žmogiškosios vertybės viršenybę prieš dieviškąją.

Atsižvelgdamas į šią humanizmo sampratą, konfucianizmas formulavo ir visuomeninių santykių moralę, kuri reguliavo valdovų ir pavaldinių, tėvų ir vaikų, mokytojų ir mokinių santykius, pagal humanistinį „ženi“.

„Ženi“ iš galią turinčio asmens reikalauja kategoriško principinio humanizmo priimant sprendimus, ypač tuos, kurie lemia žmonių likimus, ugdant asmenybes. Konfucianizmas teigia, kad jeigu kiekvienas žmogus savo elgsena laikysis šių normų, tai socialinės, politinės, dvasinės problemos bus sprendžiamos sėkmingai, bus pasiekta ideali visuomenės sugyvenimo darna.

Dar dr. Jonas Šliūpas, Lietuvos laisvamanių etinės kultūros draugijos ideologas ir įkūrėjas, prisimindamas jaunystę rašė: „Jaunystėje skaitydamas Kon Fūcę, pas jį radau žmonių tarpusavio santykių principą – Nedaryk kitam to, jeigu nenori, kad kitas tau tai darytų – ir priėmiau jį pagrindiniu savo etiniu gyvenimo credo.“

Tai gana bendras etinis principas, kuris atsispindi Kanto kategoriniame etiniame imperatyve, pagal kurį evoliucinė socialdemokratija (neokantininkai E. Bernšteinas, K. Kautskis) surevoliucintą Pirmojo socialistų internacionalo (pagrįsto K. Markso) programą transformavo į šiandieninę Europos demokratinio socializmo demokratiją.

Tomas Akvinietis (Wikimedia Commons nuotr.)

Ne vienas pasakytų, kad šis etinis principas yra ir krikščioniškasis.

Bet ar tikrai konfuciniškosios ir krikščioniškosios etikos sampratos yra tapačios?

Europinė krikščioniškoji doktrina yra tam tikros žydų dalies istorijos (Biblijos – Senojo bei Naujojo Testamentų) ir graikų filosofijos hibridas (Tomas Akvinietis, 1225-1274), lėmęs šiuolaikinę Vakarų kultūrą pagrįstą Platono (427-347 m. pr. m. e.) ir Aristotelio (384-322 m. p.m. e.) pamatinėmis idėjomis.

Tenka pripažinti, kad tai lėmė Europos materialiąją technologinę kultūrą, ir paskutiniųjų bemaž 200 metų industrinės visuomenės raidą.

Plačiu lyginamuoju požiūriu vertinant socialinę raidą, matoma, kad Europos visuomenė pasaulio gyvenimo „madas diktuoti“ pradėjo kur kas vėliau nei Indijos ir Kinijos kultūros.

Pastarosios, grindžiamos ne krikščioniškąja etika, susiformavusios gerokai anksčiau, davė pasauliui ir mums, Europai, ne vieną svarbią technologiją. Azijos gyvenimo kultūros, paremtos budizmu ir konfucianizmu, kurių esmė slypi kolektyvizme ir psichologizme, savo esme yra priešingos mūsų europiniam individualizmui ir materializmui.

Pamąstykime, kam galėtų priklausyti ateitis – Europai ar Azijai?

Europa ar Azija?

Ignas Brazauskas dar 2008 m. delfi.lt bandė Lietuvos dėmesį atkreipti į besiformuojančią Azijos ateities strategiją.

Jis apibūdino buvusio Singapūro ambasadoriaus Jungtinėse Tautose Kishore'o Mahbubani'io knygos „Naujasis Azijos pusrutulis: neišvengiamas pasaulio jėgų persistūmimas į Rytus“ idėjinę esmę pagal britų savaitraščio „The Economist“ recenziją.

Mahbubani's, išaugęs indiškosios, musulmoniškosios ir kiniškosios kultūrų aplinkoje teigia, jog Vakarų (Europos ir Šiaurės Amerikos) mąstyme yra fundamentali klaida, kad būtent jie, vakariečiai, yra pasaulio problemų sprendimo „šaltinis“.

Jis teigia, kad per pastaruosius 20 šimtmečių, iki pat 1820 metų, didžiausiosiomis pasaulio ekonomikomis buvo ir nuolat pirmavo Kinija ir Indija. Kad jos tik laikinai praradusios savo pozicijas, kurios iki 2050 m. būsią visiškai atstatytos.

Tuomet nė viena iš Europos valstybių nepateks į didžiausių pasaulio ekonomikų ketvertuką (kuriame eilės tvarka rikiuosis Kinija, JAV, Indija ir Japonija).

Europos tame sąraše jis nematąs. Kokią poziciją užims Europa, tarkim, po trisdešimties metų, labai priklausys nuo dabartinių europiečių sumanumo ir energijos.

Apžvelgę šiandieninės pasaulio ir Europos valstybių valdymosi principus, matome tam tikrą įvairovę bei kaitos tendencijos.

Žiniasklaida mini klestinčias valstybes, kurių gyvenime esama meritokratijos elementų. Tai ir Australija, Naujoji Zelandija – pietiniame Žemės pusrutulyje.

Galima kalbėti apie Europos socialdemokratines Skandinavijos šalis – Norvegiją, o ypač Švediją bei jos kaimynę Suomiją.

Šios valstybės išsiskiria tuo, kad gal ir vienintelės, nuo pat 1990 metų, priėmė ES Lisabonos strategijos nuostatas, vis didino biudžeto indėlį į mokslo ir technologijų kūrybą, ir šiandien nesigirdi, kad joms grėstų krizinės griūtys ar bankrotai.

Kai kas bando atkreipti dėmesį į Estiją, net įtariant, kad jos visuomenė ir valstybė TSRS invazijos išvakarėse jau turėjusi jaunos, sveikos meritokratijos bruožų.

Teigiama, kad meritokratija įgyvendinama Gruzijoje.

O Ukrainoje prieš metus įteisinta Meritokratinė Ukrainos partija, kurios jaunas lyderis Igor'is Ševčenko ruošia partiją artėjantiems parlamento rinkimams, ukrainiečių ir rusų kalbomis skleidžia meritokratines valstybių valdymo nuostatas, ypač taikytinas Rytų Europos šalims.

Bet ryškiausios meritokratizacijos tendencijos Europoje pastebimos Šveicarijoje.

Šveicarija kaip meritokratinio valdymo šalis

Mes mažai žinome apie Šveicarijos valdymą.

Žurnalistas A. Čekuolis savo populiarizuotais pranešimais atkreipė mūsų dėmesį, kad šioje Alpių kalnų šalyje išties nėra opozicijos.

Šveicarijoje veikia keturios pagrindinės partijos. Per rinkimus jos surenka 80 proc. balsų ir visada visos keturios sudaro vyriausybę.

Joje – 7 ministrai. Vienas jų tampa šalies prezidentu, bet tik vieniems metams, po to šios pareigos atitenka kitam. Todėl ir laikoma, kad šalyje nėra opozicijos, o į valstybės valdymą, per referendumus, įtrauktos ne tik visos partijos, bet ir visi gyventojai.

Užtenka surinkti 50 tūkst. parašų, ir skelbiamas referendumas bet kuriuo klausimu. Net tuomet, kai parlamentas patvirtina vyriausybės parengtą įstatymą.

Taip iš keturių partijų sudaryta vyriausybė svarsto visuomenei pačius jautriausius klausimus ir randa kompromisą, nes žino, kad reikės gauti ne tik parlamento, bet ir visų gyventojų pritarimą.

Todėl prie valstybės valdymo, sprendimų priėmimo parenkami patys tinkamiausi.

Tokia sistema padėjo išspręsti vieną sunkiausių – kalbų problemą. Nors Šveicarijoje gyvena keturios tautos, valstybinėmis paskelbtos keturios kalbos (vokiečių, prancūzų, italų, reto-romanų). Praktikuojamos ir kelios religijos.

Tačiau politinių karų nėra, ir neatrodo, kad jie galėtų kilti. Vyriausybės išsilaiko iki kadencijos pabaigos.

Šveicarijoje kiekviena rimta politinė jėga įeina į vyriausybę, kur jai tenka bendradarbiauti su kitų partijų atstovais, nuodugniai apsvarstyti klausimus. Jeigu kas nors stengtųsi dominuoti, būti viršesnis už kitus, susitarti nepavyktų.

Kaip žinome, Šveicarija yra kūrybingiausia, inovatyviausia šalis Europoje. Tuo ji lenkia ES šalis – Švediją, Suomiją ir Vokietiją. Ši didžiausių Europoje kalnų valstybė, būdama geopolitiškai sunkiose gamtinėse sąlygose, be kolonijų ir užkariavimų yra susikūrusi geriausias piliečių gyvenimo sąlygas. Jie nebėga iš Šveicarijos kitur. Kitų Europos šalių piliečiai nori tapti šveicarais, o šveicarai nori visur likti šveicarais.

Tačiau ryškiausias meritokratijos pavyzdys yra Singapūras. Ši valstybė realiai gali pretenduoti ne tik Azijos, bet ir pasaulio naujos mokslo-technologijų epochos pavyzdinio – kūrybinio flagmano vaidmenį.

Singapūras – meritokratijos pionierius

1819 m. Singapūro saloje gyveno tik 120 žvejų.

Geopolitiškai ši sala buvo Kinijos-Indijos jūrų kelio uostas, o žmonės vertėsi, aptarnaudami karinę D. Britanijos bazę. Per Antrąjį pasaulinį karą Singapūrą nusiaubė japonai.

1965 m. gavo nepriklausomybę. Azijos pietuose atsirado skurdi nepriklausoma valstybė, kuri net ir vandenį turėjo importuoti.

Bet po 40 metų ši valstybėlė, užimanti pusės Karaliaučiaus krašto žemės plotą ir turinti apie 5 mln. gyventojų, savo gamybos efektyvumą padidino maždaug 50 kartų.

Šiandien pagal BVP Singapūras nusileidžia tik JAV ir Vokietijai.

Jau 20 metų jis „gąsdina“ pasaulio didžiuosius. Margaret Tečer yra pasakiusi: „Kažkada Singapūras mokėsi iš D. Britanijos, šiandien mes mokomės iš Singapūro.“

Singapūro suklestėjimas siejamas su Li Kuan Ju asmenybe. Jis gimė Singapūre 1923 m., studijavo teisę Kembridžo universitete (D. Britanija). Ten įgijo praktikos ir grįžęs tapo Singapūro Liaudies Veiksmo partijos generaliniu sekretoriumi, o po 5 metų atvedė partiją prie valdžios vairo.

Gan ilgai valdžia buvo tvirtai stabili, nesikeitė.

JAV ir Europos politikai jam priekaištavo, kad jo valdymas nedemokratinis, autoritarinis. Bet jis įrodydavo, kad jį renka demokratiškai, nes jo valdymo metu visų tautybių ir socialinių sluoksnių žmonės akivaizdžiai jaučia gyvenimo gerėjimą, yra patenkinti ir už jį balsuoja.

Amerikiečių priekaištams dėl nedemokratinio valdymo atsakydavo: „Tegul pas jus bus jūsų Amerikos demokratija, ir palikite mus ramybėje“.

Singapūro suklestėjimas aiškintinas kompetentingu ir nepaperkamu (nekorumpuotu), priešingu Vakarų valstybėms, valdymu.

Valdžia per trumpą laiką griežtomis nedemokratinėmis priemonėmis išgyvendino įsigalėjusią korupciją.

Li Kuan Ju valdymo principai labai primena konfucionistiškąją meritokratiją.

Pirma – principingai garbingas patriotinis gyvenimo būdas.

Antra – negailestingos, net žiaurios, bausmės kyšininkams, kurios buvo taikomos ir tiems, kurie ne pagal pajamas prabangiai gyveno.

Trečia – dideli atlyginimai tiems valdininkams, kurie sąžiningi, darbštūs, kompetentingi ir talentingi.

Atlyginimai koreguojami kasmet pagal darbo rezultatus ne tik didinimo, bet ir mažinimo kryptimi.

Singapūro Nanyang Technologinio Universiteto stogas (nuotr. Technologijos.lt) (nuotr. Balsas.lt)

Li Kuan Ju pagrindinį dėmesį skyrė darbuotojų atrankos politikai.

Į visus svarbius postus skyrė sąžiningus, talentingus ir darbščius specialistus, netgi tada, jeigu jie kuo nors jam neįtikdavo.

Be gailesčio atleisdavo tokius, net ir artimuosius, kurie šių principų bent kiek savo veikla netenkindavo.

Niekada negailėjo lėšų tobulinti, mokyti darbuotojus, ypač jaunuosius, siųsdavo juos ir į užsienį.

Dėmesingai sekė, kad aukštosiose mokyklose dirbtų itin kvalifikuoti dėstytojai o studijuotų tik motyvuoti ir gabūs studentai.

Tokiomis pačiomis savybėmis, kurių reikalavo iš kitų, išsiskyrė ir pats premjeras Li Kuan Ju. Jis nuolat studijavo Platoną ir Konfucijų, valstybę laikė didele šeima, kurioje kiekvienas žmogus yra reikalingas valstybei ir turi savo vietą, atlieka visuomenei reikalingas funkcijas, pagal Dangaus ir visuomeninės moralės bei sąžinės reikalavimus.

Li Kuan Ju sukūrė savitą nacionalinį gyvenimo „Singapūro moralės kodeksą“, kurio reikalavimai kai kur atrodo net per daug smulkmeniški: pvz., saloje uždrausta kramtomoji guma. Už jos žiaumojimą bei numestą nuorūką – ne tik piniginė bauda, bet galimi ir kirčiai lazdomis.

Bet tai nereiškia, kad Li Kuan Ju jaučiasi esąs Bonapartas ar Stalinas. Apie demokratiją jis turi savo nuomonę.

Gana kritiškai įvertino liberalias Gaidaro-Čiubaiso reformas Rusijoje.

Teigia, kad siekiant krašto gerovės, reikia, kad apie 40-50 procentų gyventojų priklausytų viduriniajai klasei, gautų orų atlyginimą (apie 5 tūkst. JAV dolerių (USD) ir jie būtų kompetentingi, išprusę.

Priešingu atveju žmonės prezidentu rinks dainininkus, aktorius, sukčius, kino žvaigždes ir panašiai.

Li Kuan Ju, Singapūrą valdęs iki 1990 metų, suformavo ne tik gerovės, bet ir klestėjimo visuomenę. Jo ekonomikos valdymo strategija – planuoti, stengtis numatyti ateitį.

Jis anksčiau nei kaimyninių valstybių vyriausybės numatė globalizaciją, ir Singapūrą atidarė transnacionalinėms korporacijoms.

Kūrybiškai veikdamas, taikydamas originalius metodus, Singapūrą padarė lygiu nariu pasaulio finansinių centrų grandinėje Ciurichas-Frankfurtas-Londonas-Niujorkas-San Franciskas-Tokijas.

Li Kuan Ju – pirmasis Singapūro respublikos premjeras, vadovavęs šaliai tris dešimtmečius (nuotr. Technologijos.lt) (nuotr. Balsas.lt)

Kai kas visa tai vadina Singapūro stebuklu. Pats Li Kuan Ju į tai reaguodamas pataiso: jokio stebuklo nėra, esą tik nepailstamas kruopštus darbas, amžinas mokymasis, griežta savidisciplina ir būtinai aukšta moralė.

Aptardamas ateitį jis reziumuoja: „Ateitis yra ne tik patraukli, bet ir neaiški. Pramoninė visuomenė užleidžia pozicijas visuomenei, pagrįstai žiniomis ir žinojimu. Naujos skiriamosios linijos pasaulyje eis tarp tų, kurie turi žinojimą, ir tarp tų, kurie žinojimo neturi.“

Suprantama, tik ateitis parodys, ar tikrai Singapūre įsitvirtins tikra meritokratija.

Meritokratija reikalinga visam pasauliui, nes dėl pramoninės visuomenės konkurencijos dominavimo, iškyla neigiami padariniai – kyla pavojai Gyvajai gamtai, Žemei ir Žmogui.

Būtina, jau šiame šimtmetyje, sukurti ir įgyvendinti iš esmės kitokias, naujas, Gyvosios gamtos mokslinio pažinimo idėjomis pagrįstas konverguojančias NBICE technologijas. Šių technologijų kūryba reikalauja viso pasaulio, visos Žmonijos geranoriško kooperavimosi. Ir tik per jos įgyvendinimą gali būti pasiekta nauja visuomenės gyvenimo gerovės pakopa. Ko gera, to bus siekiama meritokratiniu valdymu.

Per NBICE technologijas į socialinę meritokratiją

Kondratjevo-Shumpeterio socialinės-ekonominės raidos (K-bangų arba ciklų) teorija akivaizdžiai rodo, kad iš jau atėjusios ir vis gilėjančios strateginės krizės galima išlipti tik kuo skubiau kuriant ir įgyvendinant naujas, gyvojo pasaulio principais ir ištekliais funkcionuojančias konverguojančias technologijas.

Šių technologinių idėjų esmėje slypi ir pati socialinės meritokratinės visuomenės organizacinė samprata.

Konverguojančias Nano-Bio-Info-Cogno-Eco (NBICE) technologijas vaizdžiai ir kompaktiškai atspindi 7-jo pav. schema.

Ji rodo penkias darniai susipynusias svarbiausias mokslo ir technologijų kryptis, kuriomis galėtų remtis Žmonijos gyvenimo ateitis.

NBICE technologijų idėja iškilo analizuojant gyvosios gamtos funkcionavimo principus, ypač paskutiniuoju – penktosios socialinės-ekonominės „bangos“ metu, kai atsirado sintetinė biologija.

Tai molekuliniai ląstelės biologijos tyrimai, kurių idėjos davė nano-biotechnologinę sintezę, molekulinių bio-informacinių ląstelės technologijų valdymo metodus, bio-sensorinius, o molekulinių ir neuro-ląstelinių kognityvinių struktūrų tyrimai – idėjas atitinkamų technologinių priemonių kūrybai. Iškyla mokslo-technologinis poreikis sukurti dirbtinę gyvybę, gyvybines technologijas.

Tai susiję su principiniais ekologinių problemų sprendimais. Iškyla naujos, į gyvenimą diegtinos, harmoningai derintinos su gamta, ypač gyvąja, technologijos. Visos naujovės turi būti ekologiškai švarios.

Ekologijos problema tampa viena aktualiausių. Senosios, pramoninės visuomenės technologijos, paremtos negyvosios gamtos fizikos ir chemijos mokslų idėjomis, virsta kenksmingomis ir atmestinomis.

Todėl visu aktualumu atsiranda būtinybė, senąsias technologijas pakeisti konverguojančiomis – paremtomis gyvybės mokslais ir bio-psicho-socio-technologijomis.

Singapūras (nuotr. Technologijos.lt) (nuotr. Balsas.lt)

Naujojo tūkstantmečio pradžioje, nepriklausomai nuo „K-ciklų“ ekonominės teorijos, JAV sociologas Richarda's Florida's paskelbė ir išplėtojo visuomenės socialinio sluoksnio – kūrybinės klasės koncepciją.

Ši teorija išplečia „K – bangų-ciklų“ teoriją ir parodo, kad visuomenės ateitį lemia naujas, kūrybinių darbuotojų socialinis sluoksnis, atsirandantis tam tikruose miestuose ir kūrybiniuose regionuose (Kirvelis, Gairės, Nr.5, 2007).

Industrinės visuomenės gyvenimo pamatas slypėjo masinėje darbininkijoje, o postindustrinėje dėl darbo procedūrų mechanizacijos ir automatizacijos, tradicinės darbininkijos reikšmė mažėja, ir vyraujančia bei didžiausia tampa aptarnavimo klasė.

Kartu iškyla ypatingos svarbos mokslo-technologijų kūrybinė klasė. Ji ir yra ateinančių naujų visuomenių raidos ir, ko gera, socialinio meritokratinio visuomenės valdymo „variklis“.

JAV mokslo futurologas Raymondas Kurzveilas netgi kalba apie žmogaus epochos pabaigą. Jis, 2008 m., ypač intriguojamai pateikė informacijos technologijų raidos tendencijas.

Jo prognozės rodo, kad dar šiame šimtmetyje bus sukurtos kokybiškai kitokios informacinės technologijos, kurios ne tik susilygins su žmogaus, žmonių kolektyvų kūrybinės veiklos (informacinę) galia, bet ir pranoks žmogų.

Chardino žmonijos evoliuciją link OMEGA taško filosofines prognozes (1936-55), o taip pat Jis labiau moksliškai pagrindė Teilhardo de Chardino žmonijos evoliuciją link OMEGA taško filosofines prognozes (1936-55), o taip pat matematiko ir informatiko V. Vinge'ės futurologinius (1989 m.) samprotavimus. NBICE raida orientuota į dirbtinės (sintetinės) gyvybės, dirbtinio proto, o gal ir dirbtinės visuomenės išsivystymą jau šiame šimtmetyje.

Panašią visuomenės raidos kryptį, tik be Eco-, Nano-Bio-Info-Cogno (NBIC), dar 2002 m. skelbė B. Obama kandidatuodamas į JAV prezidentus.

Tokiu pat santraukinių žodžių (NBIC) pavadinimu žmogaus gerovės didinimo strateginės raidos programos numatomos ir Europos Sąjungoje (2004).

Vertos dėmesio Rusijos mokslo nuostatos: mokslų ir technologijų konvergencija – proveržis į ateitį. Čia numatomi ne tik mokslo-technologiniai tyrimai ir naujų konverguojančių technologijų kūryba, bet ir specialistų, būtinų ateinančioms technologijoms kurti ir įgyvendint, rengimas.

Tikėtina, kad šeštoji socialinės-ekonominės raidos K-banga, kurios idėjinė-technologinė bazė būtų NBICE, pareikalaus ir atitinkamos visuomenės valdymo būdo.

Ji neturėtų būti nei aristokratinė (feodalinės epochos), nei oligarchinė-kapitalistinė (pramoninės epochos), nei kapitalistinė-demokratinė (mūsų epochos).

Mūsuose reklamuojama demokratinio-liberalinio sambūvio analogija gyvojoje gamtoje yra ekologinis socialdarvinizmas (Herbert Spncer).

Tai savaime besireguliuojanti homeostatinė ekologinė sistema. Tokia sistema, darydama įvairius neplaningus stochastinius bandymus, žingsnius, taisydama klaidas, kaip rodo kibernetikos teorija ir biologinė praktika, po gan ilgo klaidžiojimo suranda stacionarią – stabilią būseną. Populiariai sociologiškai tokios visuomenės valdymą būtų galima apibūdinti taip: – „orkestras griežia be dirigento“.

Konverguojančių NBICE technologijų schema. (Nano-biomolekulinių, Bio-genetinių, Info-skaitmeninių, Cogno-psichoneuroninių ir Eco-harmoningai suderintai su gyvąja gamta) (nuotr. Technologijos.lt) (nuotr. Balsas.lt)

Bet valstybei valdyti „dirigentas“ būtinas!

Todėl, ieškant tobulesnio visuomenės podemokratinio valdymosi būdo, tenka orientuotis į nedemokratinį, bet socialiai teisingą būdą.

Gyvojoje gamtoje nedemokratiškai, bet efektyviai funkcionuoja gyvieji organizmai.

Kas būtų su organizmų, jei pvz. tarpusavyje konkuruotų inkstai, plaučiai, smegenų pusrutuliai ir pan. Akivaizdu, organizme visi organai dirba vieni kitus papildydami ir koordinuojami vienos operacijų valdymo struktūros – operacinės sistemos.

Organizmai turi visą komplektą specialių – tobulų valdymo struktūrų.

Tokia analogija akivaizdžiai rodo, kad visuomenės technologinis, paremtas NBICE principais, gyvenimas turės būti meritokratinis.

Socialinė meritokratija galėtų būti naujos kairiosios Europos strateginiu kelrodžiu.

Pradžioje socialinį meritokratinį valdymą įgyvendinant atskirose ES valstybėse, po to, jam plečiantis į atitinkamus regionus, turėtų apimti visą ES.

Bendru, idealiu pasauliniu požiūriu, tai galėtų būti globalizuota socialinė meritokratija – viso Žemės rutulio žmonijos noosfera – tobulos socialinės raidos viršūnė, taškas OMEGA pagal Teilhard de Chardin'ą.

Dobilas KIRVELIS

Taip pat skaitykite:

Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas
http://www.balsas.lt/naujiena/626471/at ... humanizmas

Šaltinis: Technologijos

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/ar-demo ... i-apacioje

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Juozas Prasauskas

Pranešimo tema: Re: Dobilas Kirvelis. Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas. Ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai?

Parašytas: 05 Lap 2012 19:32

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS

Taip - tai labai gilus straipsnis, puikus pasiūlymas visai žmonijai, bet tai yra įmanoma tik vienų - atskirai paimtų valstybių atveju, bet neįmanoma pasauliniu mastu.

Tai puikus pavyzdys Lietuvai, bet jis konfrontuoja su JAV /dar seniau Rusijos/ noru nešti savo demokratijas į kitas šalis, kurios gyveno pagal savo - panašų meriotokratijai - modelį...

Sugriautas Afganistanas /o buvo laikas kada ex SSSR dėstytojai važiuodavo dėstyti Afganistano aukštosiose mokyklose - jie siekė mokslo, bet ne valdyti automatą Kalašnikov - o dabar jiems dar ir JAV pridėjo 10 m. "demokratijos".

Libija, Egiptas, Alžyras, Sirija ir kt. Tai yra sugriautos valstybės, turinčios ,,Kalašnikovo - F-16,, tipo demokratijas - vaikai puikūs kareiviai - jie už tėvus keršija, nes kito gyvenimo jų nemokino, nes jų kraštas turėjo per daug naftos, aukso ir teisingą visų akimis diktatorių ... valdovą.

Nei Šveicarija, nei Singapūras - naftos neturi, aukso taip pat - o žaidimo taisykles spausdinti beverčius, nepadengtus auksu, pinigus - PRIĖMĖ.

Puikiai gyveno ir Libija - dirbo tik užsieniečiai, ruošėsi Gadaffi įvesti auksinius pinigus /kaip caras Nikolaškas/ - o tai buvo ėjimas prieš sistemą. Taip gavo vidutinybių demokratiniu būdu išrinktų asmenų valdymo būdą. Ir Rusija taip gavo ,,proletariato diktatūrą,, o Libija, Egiptas, Irakas, Sirija, Afganistanas - ,,demokratiją,,.

TAIP - DEMOKRATIJA TIKRAI KENKIA VISKAM, NES KVAILIAI - NEMOKŠOS - NEGABŪS žmonės išrenka tokius pačius - tai yra būdas ateiti į valdžia negabiems žmonėms - vidutinybėms.

Visi gabūs valdovai atėjo per jėgą - Napoleonas, Hitleris, Stalinas, Gadaffi...

Arba dar kitas kelias buvo - atrenkami ir ruošiami valstybės valdymui nuo mažens valdovo-monarcho rūmuose ...

Todėl tai yra teisingas būdas, bet ne pasaulietinis. Jis labai tinka Lietuvai - bet mes šio bei to turime - naftos, skalūnų, durpių, derlingus laukus...

Todėl mums visada kažką atneša....

Gabius valdžios paveldėtojus turime ruošti valdovo rūmuose, bet esant stipriems įpiršo uniją, kuri išmokino tik prabaliavoti valstybę ir susilpnino nacionalinį priešinimosi jausmą, o tai negimdė VADO, kuris ruoštų tautą gynybai, kovai už išlikimą....

Net pokario partizanų priešinimęsi yra negabaus karo vedimo būdų išraiškų ir keista, kad atsiranda asmenų, pasisakančių už teritorinę gynybą...

SSSR laikais galėjo atsirasti tokių jaunesniųjų karininkų, kurie Lietuvos laikais išėjo į pensiją generolais, pulkininkais...

P.S. Buvo ,,Karštame komentare,, geras straipsnis, "Kas bus, kai Izraelio nebus".

J.PR.Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Dobilas Kirvelis. Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas. Ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai?

Parašytas: 05 Lap 2012 20:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Juozas Prasauskas rašė:

P.S. Buvo ,,Karštame komentare,, geras straipsnis, "Kas bus, kai Izraelio nebus".

Jis yra čia:

L.V.Medelis. Kas bus, kai Izraelio nebebus
viewtopic.php?f=85&t=9686

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Juozas Prasauskas

Pranešimo tema: Re: Dobilas Kirvelis. Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas. Ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai?

Parašytas: 05 Lap 2012 21:10

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS

Todėl turime problemą, nes nuo sekančių metų įvedami pažymėjimai ,,PRADINĮ IŠSILAVINIMĄ TURI,, - gaus baigę 4 klases, nes nuo 16 m. neprivaloma lankyti mokyklos.

Tokie žmonės negali turėti jokios politinės pozicijos ir jie kaip ir JAV /ten mūsų vidurinį išsilavinimą atitinka 6 klasių mokymo lygis - šalt. prof. Zinkevičius ,,pridėkime į mokslą ne laiko, o turinio,,/

Tad ar galės būti rinkimai - geriausiai yra rinkti rinkikus, kad rinktų seimą, o seimas rinktų - neva prezidentą /kaip buvo A.Smetonos laikais/.

Bet geriausiai yra turėti Karaliaus rango valdantį VALDOVĄ, kuris savo šeimoje ruoštų pamainą - turintį karinį-politinį išsilavinimą savo vaiką-KARALIŲ.

Kitos išeities beveik neliks - arba klausyti negabių aristokratų vaikų valdomos EUR komunistinės SĄJ., kuri jau eurus spausdina JAV pavyzdžiu - kiek reikia ir niekuo nepadengtus.

Tad problema kaip kelti TAUTOS mokslinį lygį, kurti pas save plieno lydymo gamyklas, variklių gamybą ir tada galėsime gaminti viską, bet reikia geriau negu kiti.

Bet pagrindas- duoti TAUTAI lietuvišką vidinį nusiteikimą, tautinę ištikimybę, gerą karinį apmokymą ir pagrindus kaip tvarkytis su pinigais...

Dabartiniai išeiviai - dalinai prarasti, nes gavo milžinišką demoralizacijos kiekį - ten nėra šeimų, vaikai 7 m. Britanijoje jau sunkiai kalba lietuviškai, neturi katalikiško tikėjimo, o tik katalikybė atlaikė mūsų tautinę moralę...

Islamas laiko krikščionybę savo didžiausiu priešu, ir tai arabus suvienija idėjiškai...

O kokią poziciją užims mūsų moterų pagimdyti mišrūnai - lietuviai ne savi ir arabų gaila, ten maldos paprastos - pritaikytos mažai išlavintam žmogui...

Tad Europa, nori ar ne, bet bus priversta ieškoti naujo Adolfo arba Stalino ... laisvas etatas...

O pačioje Europoje bus pilietinis-rasinis karas.

Todėl turtingi Švedai, Britai, Olandai /ten jau neliko tikrų šakninių olandų/ seniai emigravo į ramias salas...

Man pačiam teko būti Vokietijos kurorte WESTERLAND -- tik vokiečiams...

Ar turistinės firmos veža ką nors į Westerlandą, Baden-badeną, .... Ne - tik Turkija, Egiptas, Kipras, Malta...

Keliaukite, bet nematykite idėjų ir minčių - o ten yra idėjos ir mintys - ten dar VOKIETIJA.

Ji, beje, ir Venesueloje /bet labai tvoromis atitvertose uždarose teritorijose/...

Olandai gyvena daugiausiai Pietų Afrikos respublikoje/Johanesburge/, kur mokslas tokiame lygyje, kad dar 1967 m. ten pirmą kartą atliktas širdies persodinimas ir beje,sėkmingas....

Tad kur ruošti tuos 50 visų rūšių specialistų, būtinų 1 persodinimui...???

J.PR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Dobilas Kirvelis. Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas. Ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai?

Parašytas: 09 Lap 2012 22:04

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Kęstučio Čeponio (Žygeivio) pasiūlymas

Visiems jau akivaizdus faktas - Lietuvos Valstybės ir Lietuvių Tautos padėtis kasdien tragiškai blogėja.

Deja, tradicinė demokratija yra nepajėgi susitvarkyti su visais šiais iššūkiais dabartiniame labai sparčiai besikeičiančiame pasaulyje - netgi puikiai veikiančios demokratinės sistemos sąlygomis, nesant jokių papirkinėjimų bei "valdomos" žiniasklaidos "valdomos demokratijos", vis tiek "vidutinybės išrenka tokias pat vidutinybes".

O jei nemaža dalis Valstybės gyventojų balsuoja "už butelį" ar "už skalbimo miltelių pakelį", tai padėtis Valstybėje tampa visiškai beviltiška. Ką mes ir matome be jokio "padidinamojo stiklo".

Paskutiniai Seimo rinkimai ir po jų prasidėję Lietuvos "elito" įvairių grupių tarpusavio pjautynės ir vėl eilinį kartą, tačiau šį kartą ypač ryškiai, parodė, jog Lietuvos politinę sistemą būtina kardinaliai pertvarkyti, nes dabartinė visai nepajėgi susitvarkyti su vis augančiais ekonominiais, geopolitiniais ir ideologiniais iššūkiais.

Manau, kad sujungus dakt. Dobilo Kirvelio http://lt.wikipedia.org/wiki/Dobilas_Kirvelis straipsniuose pateiktas SOCIALINĖS MERITOKRATIJOS idėjas http://web.vu.lt/gf/d.kirvelis/ su konstitucinės monarchijos atkūrimo Lietuvos Valstybėje idėja, gautume tokią valstybinę santvarką, kuri būtų pajėgi susidoroti su visais dabartiniais ir dar iškilsiančiais iššūkiais Lietuvos Valstybei ir Lietuvių Tautai.

Turėtume besąlygiškai įtvirtintą, per amžius besitęsiantį, istorinį ryšį su "Senąja Lietuva" ir svarbiausia - taip galėtume neskausmingai, be jokių revoliucijų bei maištų, atsisakyti galutinai supuvusios dabartinės "balsavimo už butelį" sistemos ir pereiti prie naujų valstybės valdymo principų, paremtų socialinės meritokratijos idėjomis.

Tuo labiau, jei dar pridurtume socialinio teisingumo bei tautines ir patriotines idėjas.

P.S. Kiti galimi variantai - fašistinė, nacistinė ar bolševikinė diktatūros - pasaulio istorijoje jau parodė, jog jos nėra gyvybingos, kadangi anksčiau ar vėliau žlunga - arba dėl ekonominių priežasčių, arba dėl besąlyginės "sankirtos" su kitomis valstybėmis.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Juozas Prasauskas

Pranešimo tema: Re: Dobilas Kirvelis. Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas. Ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai?

Parašytas: 09 Lap 2012 23:24

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS

Meritokratija, atrodo kad labai artima MONARCHIJAI -- valdyti turi inteligentai /pagal kinus/ - tą rodo Singapūras -- ten pirmas asmuo atliko MONARCHO vaidmenį.

O dėl Šveicarijos gal kiek kitaip -- ten rišanti grandis visus gyventojus yra slaptas milžiniško kiekio pinigų turėjimas ir stipri gyventojų orientacija tik į pinigų kaupimą. Todėl tautinės idėjos ten nėra ir nereikia -- valstybės griuvimas gyventojams reikštų pinigų netekimą. Todėl jie atsisako net stipraus prezidento, nes žino, kad visų prezidentas yra Šveicarijos FRANKAS.

Šveicariją iš tikro valdo bažnytinės parapijos, kurios sprendžia visus klausimus savo parapijoje, o vykdomoji valdžia tik tvirtina ŠVEICARIŠKĄ valią.

Senieji šveicarai jau seniai užmiršo, ką reiškia dirbti - jie tik džiaugiasi gyvenimu ir malonumu gyventi, bei turi prievolę kartais pabūti kareiviais.

Faktas kitas, kad daug gyventojų naudoja narkotikus - rodiklis lygus JAV, Izraeliui... Taip, kad nėra viskas gražu tuose kraštuose - dorovės nedaug, tikro humaniškumo nėra, o korupcija YRA - kas neigia korupciją, tas kalba netiesą.

Šveicarijoje daug gyventojų dirba pasaulinėje žvalgyboje: analizuoja, parduoda informaciją, nes nebendrauja su visomis pasaulio žvalgybomis tiesiogiai... Pinigų judėjimo srautai jiems gerai parodo būsimų karinių konfliktų zonas, perversmus..., kas bus išrinktas, kur, kuo....

Tad lieku MONARCHIJOS šalininkas ir laikau tai trumpiausiu ir greičiausiu keliu Lietuvai PAKILTI - ir tai parodys gyventojų kiekio bei dalies emigrantų grįžimas...

Mes esame tautinės idėjos ir šaknų valstybė, kurią sukūrė ne iš kitur atvykę, bet čia gyvenę žmonės...

J.v PR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Dobilas Kirvelis. Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas. Ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai?

Parašytas: 10 Lap 2012 11:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Pamąstymai apie monarchiją Lietuvos Valstybėje

Monarchinio valdymo Lietuvoje principai turėtų atitikti 21 amžiaus realijas ir europines tradicijas.

Todėl manau, kad:

- monarchas turėtų būti aukščiau visų politinių peripetijų ir nesikišti į tiesioginį valstybės reikalų tvarkymą;

- monarcho pati pagrindinė funkcija - būti nominalia Valstybės "galva" ir deramai atstovauti Lietuvą pasaulyje, todėl jis privalo būti tinkamos "monarchiškos" išvaizdos, nepriekaištingos biografijos ir reputacijos, išsilavinęs, iškalbus, laisvai kalbėti ne tik lietuviškai, bet ir keliomis pagrindinėmis užsienio kalbomis;

- monarchas privalo atitikti aiškiai nustatytus kriterijus, todėl monarcho titulas neturėtų būti automatiškai paveldimas - jį turėtų išrinkti tam tikra "aristokratų taryba" (pvz., Lietuvos karališkoji bajorų sąjunga) iš labai aiškiai apibrėžtos grupės asmenų (nustatytos pagal labai konkrečius kriterijus - pvz., amžius ne mažiau kaip 45 metai (ar pan.), aukštasis išsilavinimas, kalbų mokėjimas, kilmingi protėviai, ir kt.; taip pat manau, kad renkamu gali būti tiek vyras, tiek ir moteris).

- monarcho titulas taip pat neturi būti taikomas automatiškai iki gyvos galvos - jei išrinktas monarchas neatlieka tinkamai savo pareigų, susikompromituoja arba dėl sveikatos būklės nebegali eiti šių pareigų, jis privalo atsistatydinti, o "aristokratų taryba" išrenka naują monarchą.

- visos šios taisyklės turėtų būti aiškiai išdėstytos Lietuvos Karalystės Statute (Konstitucijoje).

P.S. Be abejo, visus šiuos principus vertėtų labai įdėmiai apmąstyti, numatant būsimas galimas problemas. Taip pat būtina panagrinėti įvairių pasaulio valstybių patirtį.

Atskirai vertėtų aptarti karaliaus ir Valstybę valdančios, pagal socialinės meritokratijos principus suformuotos, "Išminčių tarybos" bei jos suformuojamos Vyriausybės, santykius.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Juozas Prasauskas

Pranešimo tema: Re: Dobilas Kirvelis. Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas. Ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai?

Parašytas: 10 Lap 2012 12:41

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS

Manau, jog trys paskutiniai principai automatiškai atsiranda ir ,,priverčia,, monarchą palikti sostą.

LKBS -- nėra labai tinkama rinkti monarchą, dėl esančio didelio vidaus finansinio suinteresuotumo -- įsigyti žemes, prakišti vaikus, titulus /pavyzdys, kad neteisėtai padarė prezidentę D.Grybauskaitę ,,Kiško,, giminės nare -- atrodo, nes motina buvo Gaponova, ji turėjo būti ištekėjusi, kad gavo pavardę Kiškova ir santuoka Gribovskiu galimai buvo antra, o LKBS tai įteisino, nors pavardė rusiška ir Z.Vaišvilos keliami klausimai turi pagrindo/.

LKBS -- tai beveik penktoji Lenkijos kolona /vadovauja lenkais besirašantys asmenys --- ši organizacija gali turėti tik patariamąjį balsą, bet neprivalomą/.

Geriausiai galintis atstovauti kaip monarchas šiuo metu yra tik von Urach, kurį ir reikia kviesti užimti sostą, tuo labiau, kad jį pripažįsta visas pasaulis net ir dabar ,,NOMINALIU LIETUVOS KARALIUMI, o jo atšaukti jau nėra kam -- nėra senosios Lietuvos Tarybos.

Be to ir dabar jis eina monarchijų ginčų sprendimo klausimų administratoriaus pareigas.

Pvz., Švedijos karalius turėjo gauti jo formalų sutikimą dėl karališkosios šeimos nario vedybų su nekilmingu vairuotoju -- jis suteikė vairuotojui grafo titulą ir davė leidimą vedyboms...

Tikras monarchas gali būti tik su kraujo paveldėjimo teise -- kitaip jo nepripažins kiti monarchai.

Tad titulo paveldėjimas yra būtina sąlyga, tuo labiau, kad von Urach turi savo kraujo giminių visose karalystėse ir mums gavimas tokio žmogaus atvertų visas duris ir bankus, ir uždarytų visas karines grėsmes.

Bet karalystei yra privaloma stipri armija, o sosto paveldėtojas yra ruošiamas nuo vaikystės - misijai, kurios vaikas nenori, bet privalo...

Von Urach yra parašęs Lietuvos Karalystės konstituciją, kur viena iš sąlygų yra būtinas šeimos sulietuvėjimas. Štai tada ir LKBS galės natūraliai įsilieti į monarchų dinastijas ir taps tikra LKBS -- dabar dar ją pačią reikia legitimuoti ir audituoti, bei saugoti nuo antilietuviškos įtakos ir minčių esamumo -- antra unija mums nereikalinga.

Net dabar von Urach herbe yra Lietuvos VYTIS ir jie turi kažkiek lietuviško kraujo, atrodo, per Radvilas.Tad monarchas de jure jau seniai yra - tik jam neleidžiama eiti pareigų ir užimti SOSTO.

Von Urach rašytoje konstitucijoje, kaip tik ir numatomas ribotas kišimasis į valstybės valdymą, o tik atstovavimas.

Monarchija negali būti naujoviška -- ji visada yra tik senoviška, bet uždara savo aplinkoje /Britanijos lordų rūmai/ -- ta aplinka Lietuvoje susiformuotų natūraliai ir palaipsniui įeinant į jos tarpą patyrusiems politikams ir LKBS nariams.

J.vPR. Lietuva pirmiausiai.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Dobilas Kirvelis. Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas. Ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai?

Parašytas: 19 Lap 2012 15:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Šiais laikais terminas "aristokratija" reiškia toli gražu ne tai, ką reiškė viduramžiais - puikiai ginkluotą profesionalų karį, visada pasiruošusi eiti į karo žygį ir jame žūti.

Dabartiniai aristokratai yra tik savo tolimų ir karingų protėvių eiliniai palikuonys, kaip taisyklė patys nieko ypatingo ir didvyriško šiais laikais neatlikę.

Beje, niekam nedraudžiama ieškoti savo istorinių šaknų ir dabar, gyvenant "respublikoje"....

Tačiau, kaip jau esu rašęs temoje viewtopic.php?f=61&t=9725 , Lietuvai verta įsivesti konstitucinę monarchiją dėl labai praktinių vidinių bei geopolitinių priežasčių, o visai ne dėl kokios nors "istorinės aristokratijos" atgaivinimo. :)

Manau, kad mums dar reikės sukurti naują lietuvišką "aristokratiją" - iš tų žmonių, kurie įrodys savo drąsą, ryžtą bei sumanumą, kovojant už Lietuvą dabar, o ne pasiremiant savo tolimų protėvių atliktais žygdarbiais.

Pridursiu, kad geopolitiniu požiūriu Lietuvos Karalystės atkūrimas išmuš pagrindą ir iš baltarusiškų bei lenkiškų "litvinistų" bei šovinistų dabartinio ideologinio "pamato". :)

Ir kaip tik todėl numanau, kad jie ypač aršiai priešinsis Lietuvos Karalystės statuso atkūrimui.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Juozas Prasauskas

Pranešimo tema: Re: Dobilas Kirvelis. Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas. Ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai?

Parašytas: 19 Lap 2012 21:12

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS

Taip -- karalystės atkūrimas būtų labai stiprus Lietuvos ginklas, tolygus branduolinės bombos įsigijimui, nes tai būtų ir pirmoji monarchija buvusios exSSSR teritorijoje, tuo labiau gaunant tokio lygio monarchą kaip von Urach.

Jis jau iš karto tampa pripažintu -- kitam dar reikėtų dvidešimt metų aiškinti, kad jis monarchas.

Daug vertingo yra nuveikę kai kurie lietuviai ir sovietinės santvarkos laikais -- tai gerai žinomas pačiam Žygeiviui jų judėjimas, kuris yra ekvivalentiškas slaptam skautų darbui -- bet tuo metu, o ir dar dabar, skautai užmiršti ir apie juos stengiamasi nekalbėti, nes jų idėjos yra priešiškos ES liberalioms-demokratiškoms idėjoms, JAV betautiškumo idėjoms.

Todėl žygeivių veikla vertintina kaip antisovietinė, kaip ir Č.Kudabos ,,Kalvotoji Žemaitija", ir daug kitų...

Karys turi daug vaidmenų -- tai karys su šautuvu, ir karys žvalgas, ir karys diplomatas...

Bet kuris, teisingai tarnaujantis savo Tėvynės interesų gynybai, yra LIETUVOS KARYS.

JPR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas. Ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai? Lietuvos Karalystės atkūrimo idėjos sujungimas su socialinės meritokratijos idėja

Parašytas: 17 Vas 2013 23:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Č.Iškauskas. Lietuva - monarchija? Viltys dar nežlugo...

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/cis ... d=60694043

Česlovas Iškauskas, www.iskauskas.lt,
www.DELFI.lt
2013 m. vasario 17 d. 20:55

Tai jokia fantazija: Lietuvos Karalystės Rūmai (LKR) egzistuoja.

Rekvizituose galima rasti net jų adresą, telefoną, nuorodą Lietuvos monarchistų judėjimo (LMJ) svetainėje ir šios asociacijos prie Vilniaus miesto savivaldybės vadovo – LKR senato maršalo Stanislovo Švedarausko pavardę.

LKR buvo įkurta prieš keletą metų, o pernai lapkritį Vokietijos ambasados Vilniuje ir šios nevyriausybinės organizacijos pastangomis buvo surengtas kunigaikščio Inigo von Uracho – Uracho hercogo Viurtenbergo grafo Frydricho Wilhelmo von Uracho anūko – antrasis vizitas Lietuvoje.

Vizitas praėjo gana pompastiškai, ir LKR su „šimto dienų valdovo“ palikuonimi Signatarų namuose pasirašė pretendento į Lietuvos Karalystės sostą sutartį.

Nuo pirmojo apsilankymo Lietuvoje 2009 m. save vadinantis Mindaugu II ar III laikraščiui „Ūkininko patarėjas“ sakė, kad jis čia jau daug investavęs į nekilnojamąjį turtą, ir teigė kuriąs socialinį-kultūrinį Karaliaus Mindaugo institutą, koks, pavyzdžiui, Lietuvių kultūros fondo pagrindu nuo 1950 m. veikia Australijoje.

Anksčiau naujo karaliaus rezidencija buvo pasirinkti Verkių rūmai, o dabar, sako, gal tiktų ir Valdovų rūmai...

Kol kas šios institucijos tėra utopinės idėjos – turėti savo antrąjį monarchą – nedrąsūs želmenys.

Šios svajonės sustiprėja tuomet, kai rinkėjai pajunta čaižius paperkamojo parlamentarizmo kirčius ir rekordiškai krinta Seimo reitingai.

Diskusijos, ar neverta atkurti monarchiją, plūsteli, artėjant istorinėms datoms.

Pernai prieš Valstybės dieną jau rašėme apie pagrindinius pretendentus užimti Lietuvos karaliaus sostą, dabar, artėjant Vasario 16-ąjai, skaitome keletą publikacijų, primenančių 1918 metus, kai Valstybės taryba iš 6 ar 7 kandidatų Lietuvos karaliumi išrinko Vilhelmą von Urachą (Mindaugą II), o šalį paskelbė konstitucine monarchija.

Tiesa, sutikęs į šį sostą sėsti Radvilų nuo Biržų palikuonis, puolęs mokytis lietuvių kalbos ir net parengęs Lietuvos Konstitucijos juodraštį, nežinojo, kad pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnos ant galvos neužsidės.

Dar ir šiandien, kaip rašo istorikė ir numizmatė Violeta Rutkauskienė, niekas nežino, kur dingusios Lietuvių valdovų karūnos. 1253 m. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi puikia Rygos auksakalių darbo karūna. Vytautas Didysis 1430 m. rugsėjo 8-ją turėjo pasipuošti puikiu Niurnbergo juvelyrų karališkuoju vainiku. Niekas nežino šių karūnų likimo.

Kodėl tuomet buvo kreiptasi pagalbos į užsienį?

Pasauliui delsiant pripažinti Lietuvą, paskelbusią nepriklausomybę, tikėtasi, kad toks manevras apsaugos šalį nuo pavojaus visiems laikams atitekti Vokietijai, kuri nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ėmė reikšti pretenzijas į Lietuvą, arba, vokiečiams pralaimėjus karą, vėl pakliūti į Rusijos nagus.

Lietuvai grėsė vienokia ar kitokia aneksija. Vokiečius keitė bolševikai, šiuos – lenkų okupantai.

Šiuo nepaprastai sunkiu Lietuvai metu Lietuvos taryba 1917 m. gruodžio 8 d. priėmė rezoliuciją, kuri numatė, jog „būsimajai Lietuvos valstybei [labiausiai] tinka konstitucinė paveldimoji monarchija, būtent karalija, valdoma demokratiškai parlamentiniu būdu, su katalikų dinastu“.

Vokietijos reichstago katalikų frakcijos narys Matthias Erzbergeris Berlyne viešėjusiems Šveicarijos lietuvių atstovams rekomendavo rinkti Viurtembergo grafą, kuris turėjo giminystės ryšių su Biržų ir Dubingių Radvilų atšaka, valdžiusia Šiaurės ir Rytų Lietuvos žemes nuo XV a. iki 1811 m., kai Biržų pilį nupirko ir perstatė grafas Juozas Tiškevičius.

1918 m. Lietuva pradėjo slaptas derybas su pretendentu.

Jau liepos 11 d. Valstybės taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, o už vokiečių karaliaus kvietimą iš 13 tarybos narių balsavo 8.

Bet W. von Urachas nespėjo susikrauti net lagaminų. Vokietijai nepripažinus Lietuvos nepriklausomybės, ir Lietuvoje kilus nepasitenkinimui Valstybės tarybos sprendimu, naujasis karalius nedrįso atvykti į Lietuvą.

Bet karą Vokietija pralaimėjo, be to čia lapkritį nuvilnijo revoliucija, nušlavusi monarchinį valdymą, ir Berlynui teko nusileisti: jis spalio 20-ąją vis dėl to pripažino nepriklausomą Lietuvą, o Valstybės taryba lapkričio 2-ąją atšaukė ankstesnį sprendimą, tą dieną priimtoje laikinojoje Konstitucijoje numačiusi šį klausimą deleguoti Steigiamajam Seimui.

Tačiau šis buvo išrinktas tik 1920-ųjų balandžio 14-15 d. ir per 29 mėnesius trukusią ypač aktyvią veiklą, ko gero, taip ir nerado laiko patvirtinti tarybos sprendimo.

Kitaip sakant, Mindaugas II Lietuvos karaliumi „už akių“ teišbuvo 113 dienų... Jis mirė netrukus, 1928 m. kovą, Rapale.

Inigo von Urachas
© Nuotr. iš asmeninio albumo

Verta paklaidžioti po šios senos ir kilmingos giminės interneto svetainę www.Urach.de.

Joje sužinosime, kad mėginto importuoti karaliaus palikuonis kunigaikštis – praktikuojantis katalikas, trijų vaikų tėvas, tarptautinių NATO misijų dalyvis, Vokietijos Bundesvero karininkas, pagal išsilavinimą girininkas.

Inigo von Uracho šeimos pilis („schloss Lichtenstein“) stovi Vokietijos Badeno Viurtembergo žemėje, o giminei priklausančios medienos perdirbimo įmonės kontora įsikūrusi Bavarijos žemės Nyderaichbacho gyvenvietėje.

Dar ir šiandien turistams atviroje, 817 m aukštyje virš jūros lygio ant uolų pastatytoje Lichtenšteino pilyje galima pamatyti popiežiaus Benedikto XV laišką, kuriuo jis sveikina Wilhelmą tapus Lietuvos karaliumi ir keletą generolo Ericho von Ludendorffo ir Šveicarijos valdžios susirašinėjimo laiškų, kuriuose minimas Mindaugo II išrinkimas 1918 metais.

Trumpalaikį karaliavimo laikotarpį patvirtina ir įrašai kilmingųjų registruose, pavyzdžiui, Gothos almanache.

Karališkosios dinastijos, kurios valdė Lietuvą yra penkios: Mindaugo dinastija (1236 -1285), Gedimino dinastija (1285 -1440), Jogailaičių dinastija (1440 -1569), Poniatovskių (1764 -1795) ir Wiurtembergų dinastija (1918).

Mindaugas I Lietuvą valdė nuo karūnavimo 1253 m. liepos 6 d. iki nužudymo po 10 metų, o W. von Urachas antruoju menamu karaliumi teišbuvo per 100 dienų. Kiti Lietuvą valdę monarchai turėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio, o ne Lietuvos karaliaus titulus.

Tiesa, istorikai teigia, kad ir vėliau buvo mėginimų surasti Lietuvai karalių.

1931 m. kovo mėn. po 1926 m. gruodžio perversmo buvęs 14-os vyriausybės vadovas ir A.Smetonos favoritas (paskui prezidento nušalintas) A.Voldemaras rašė:

„Jau 1928 m. buvo išleista atsišaukimų, kad kariuomenė paskelbtų Smetoną Lietuvos karaliumi. Aš liepiau visus atšaukimus sunaikinti, išbarti jų autorius, o Smetonai išaiškinau, kad tokio žygio pasėka būtų vien tarptautiniais sumetimais, kad jis nebūtų nei Lietuvos karalius, nei liktų prezidentu. Jis sutiko su mano argumentais. Galimas dalykas, kad dabar norima pakartoti senas manevras. Tik ne „tautininkai“ paskelbtų Smetoną amžinu prezidentu, o jis pats turėtų tai padaryti“.

Manoma, kad toks premjero ilgesys A.Smetonai širdies gilumoje nepatiko...

Bet šiandien Lietuva vėl turi atsarginį karalių.

Prieš keletą metų monarchijos šalininkų viltis atgaivinęs ir Lietuvoje viešėjęs per 50-tį perkopęs Inigo von Urachas „Ūkininko patarėjui“ sakė:

„Visą gyvenimą ruošiausi tarnauti Lietuvos žmonėms ir būti savo senelio įpėdiniu. Jei lietuviai kada nors panorės atgaivinti monarchiją ir jiems reikės mano žinių ir patirties, esu pasirengęs priimti šią garbę kaip ir mano senelis. Tačiau tai yra ne mano, o Lietuvos žmonių sprendimas.“

Ar dabar laikas tinkamas? Gal lietuviai pasiilgo vokiškos tvarkos ir ūkio išmanymo?

O gal jie rinktųsi „kietos rankos“ valdovą, koks, pavyzdžiui, buvo J.Stalinas? Demokratijos sąlygomis viskas įmanoma.

www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/cis ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Juozas Prasauskas

Parašytas: 20 Vas 2013 00:09

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS

Mano nuomone yra būtina atkurti KARALYSTĖS rangą, nes tai būtų pats greičiausias, švelniausias ir civilizuočiausias būdas atitolti nuo tarybinio palikimo ir tapti EUR. SĄJ. tokia politikos žaidėja kaip UK /Britanija/, Danijos Karalystė, Švedijos karalystė, nes monarchas nėra pavaldus Briuselio prezidentui van Rampiui ar Borosui...

Turiu žinių, kad panašiai planuoja sukurti Karalystę ir Suomija..., bei Austrija ir, atrodo, Vengrija...

Von Urach tikrai turi Radvilų, ir dar esu skaitęs /negaliu tvirtai tvirtinti/ Jogailos kraujo, kuris irgi buvo lietuviškas.

Von Urach remia tautiškumą, o ne pilietybę ir katalikines moralės nuostatas. Be karininko paruošimo, kas būtina jo rango žmogui, jis dar turi miškininko išsilavinimą....

Von urach senelis buvo dar ir popiežiaus pakartotinai pripažintas Lietuvos Karaliumi, ir daugelio to meto diplomatų...

Vėliau labiausiai karaliais skelbtis norėjo A.Smetona ir Gabrys-Paršaitis, kurie 1939 m. net tapo priešais...

Politikoje A.Smetona nebuvo labai švarus žaidėjas, nes jis papirko Tarybą ir ji A.Smetoną išrinko prezidentu-, todėl von Urach neatvyko, nenorėdamas sukelti dvivaldystę ir suskaldyti valstybę....

Bet niekas jo taip ir neatleido iš Lietuvos Karaliaus pareigų, o tas davė paveldimumo teisę...

Reikia atsisakyti prezidento rinkimų, o tiesiog kviesti esamą pripažintą Lietuvos Karalių užimti Lietuvos Karaliaus sostą...

Tai bus istorinės tiesos atstatymas.

TAIGI --- ATSISAKOME PREZIDENTO RINKIMŲ....

J.PR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.

Į viršų

Žygeivis

Parašytas: 26 Vas 2013 15:13

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Šaltinis - http://www.facebook.com/events/31681167 ... mall_reply

Kęstutis Čeponis

Apmąstymui:

Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas. Ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai? Lietuvos Karalystės atkūrimo idėjos sujungimas su socialinės meritokratijos idėja
viewtopic.php?f=136&t=9725

Jonas Kaminskas

Karalystės bei meritokratijos idėjos kyla dėl nenorėjimo solidarizuotis su visa Tauta.

Begalinis noras valdyti, karaliauti, diktuoti savo valią ir gyventi kitų sąskaita - gyvas kiek gyva žmonija.

Šiuos gyvuliškus - pirmapradžius instinktus, žmonijos istorijoje buvo ir yra įvairiai pateisinama ir įvairiomis dekoracijomis dangstoma - nuo dievų siųstų valdovų iki dabar - pseudo rinkimais ir pseudo demokratija atėjusių į valdžią.

Mūsų susireikšminusieji dažnai kartoja, kad dauguma primityvi ir neverta valdymo teisės.

Šveicarijos pavyzdys, tai paneigia - ten dauguma, bet kada, gali pasireikšti, dažnai pasireiškia ir vargo nemato.

Išvada - daugumos sprendimų bijoti nereikia.

Kęstutis Čeponis

Jonui

Dabartinė valdymo sistema visiškai supuvo.

Ir tai yra sisteminė krizė - ji akivaizdi visame pasaulyje, kur yra taip vadinama "vakarietiškoji demokratija", kadangi jos tikroji esmė ir "pamatas" yra visuomenės nuomonės valdymas, labai siaurai grupei asmenų valdant informacijos priemones - ir taip blokuojant ar iškraipant valdantiesiems neįtinkančią informaciją, bei pateikiant tokią "informaciją", kurią lengvai "suvirškina" kritiškai nemąstanti visuomenės dauguma.

Būtina šią valdymo sistemą kuo greičiau ir mažiausiai skausmingai pakeisti, nes krizė vis gilėja ir kuo toliau - tuo bus blogiau.

Karalystės Lietuvoje atkūrimo idėjai pritariu visai ne todėl, kad esu koks nors monarchistas, o todėl, kad tai būtų pats lengviausias ir mažiausiai skausmingas kelias pereinant į naują valdymo sistemą.

Nes kitaip neišvengiamai sulauksime kruvino maišto arba revoliucijos - tai irgi yra visiškai akivaizdu.

O po to valdžią perims būtent ta jėga, kuri porevoliuciniame chaose bus pati ryžtingiausia, negailestingiausia ir įves "juodą diktatūrą", nes kitaip tvarką atstatyti yra neįmanoma.

Taip visada buvo, yra ir bus žmonijos istorijoje - ir tai matome ir dabar visoje Šiaurės Afrikoje po ten įvykusių revoliucijų: visur ten į valdžią ateina ypatingai radikalios jėgos, besiremiančios "grynojo islamo" ideologija.

Pas mus įvairūs religiniai veiksniai turi menką įtaką, tačiau socialiniai ir nacionaliniai veiksniai ypač svarbūs.

Todėl jei kas mano, kad pas mus bus kitaip nei Šiaurės Afrikoje, galiu jus nuliūdinti - šie revoliuciniai dėsniai veikia visur.

Todėl jei Lietuvai nepavyks išvengti maištų ir revoliucijos (o būtent taip ir bus, jei valdymo sistema nebus kuo greičiau pakeista), mes - Lietuvių nacionalistai - privalome tapti ta "geležine" jėga, kuri labai operatyviai privalės perimti valdžią Lietuvoje bei įvesti griežtą tvarką porevoliuciniame chaose.

Nes kiti galimi variantai - pvz., "paleckiniai" bolševikai kartu su visokiais "anarcho-antifininkais" ar užsienio valstybių karinė okupacija - visiškai sunaikins Lietuvą ir jos ekonomiką.

Jonas Kaminskas

Kęstučiui

Dabartinė sistema - vakarietiška "demokratija" visada buvo supuvusi, nes tai, viso labo, diktatorinės santvarkos atmaina.

Skirtumas, kad diktatūra ne autoritarinė, bet kolektyvinė. Kolektyvinė daugeliu požiūriu blogesnė, nes sprendimų priėmime dalyvauja atskiros, sau naudos siekiančios grupuotės, sprendimai, visų pirma, turi tenkinti jų savanaudiškus interesus, o visuomenei - kas lieka.

Kad ir ne karalius, kad ir prezidentas turintis didesnius įgaliojimus, būtų geriau, nei dabartinis valdžios bardakas.

Bet Priimtiniausias variantas būtų tiesioginė demokratija - Šveicarijos pavyzdžiu. Tik patobulinus, kad Tautos valia, galėtų reikštis (naudojant tam pritaikytą, privalomo atstovavimo sistemą) nuolat ir netrukdomai.

Šarūnas Ašmantas

Jonai, o kaip padaryti, kad tas karalius ar prezidentas nebūtų korumpuoti? Sakykime karalystės atveju lieka tik vienas būdas "perinkti karalių", kaip viduramžiais tiesiog jį nužudyti.

Jonas Kaminskas

Todėl ir nesu Karalių šalininkas, pasisakau už pilietinę savivaldą

Kęstas Atkočaitis

Demokratijos minusas, net ne atskirose sau naudos siekiančiose grupuotės.

Didžioji masė žmonių netrokšta savarankiškai šviestis tame, kas nesusiję su geresnio materialaus gyvenimo viltimi.

Vediniais laikais net aktyvūs, bet besiorientuojantys tik į materialinį gerbūvį, materialius, jausminius ir intelektualinius malonumus, žmonės buvo laikomi demonais.

Tokie išrenka tokius, O išrinktieji gavę valdžią dar labiau degraduoja, tuo spartindami ir didžiosios žmonių masės degradaciją. Todėl realesnis dabartinės santvarkos pavadinimas būtų demonokratija

Kęstutis Čeponis

Aš irgi nesu monarchistas - ir tai jau minėjau.

Tačiau nematau kito kelio mūsų visuomenėje ir Valstybėje šiuo metu, kaip būtų galima be revoliucijos, maištų ir jų sukeltų milžiniško kraujo praliejimo bei sugriovimų, pereiti prie kokios nors geresnės valdymo sistemos - kad ir tos pačios Šveicarijos įvairiuose kantonuose taikomo (deja, bet turiu pastebėti, jog šiai sistemai įsivyrauti būtinas ir atitinkamas visuomenės mentalitetas, o jis per metus ar net dešimtmečius nesusiformuoja).

Kaip tik todėl man atrodo, jog žymiai realesnė Lietuvai šiuo metu yra kokio nors Singapūro valdymo "sistema".

Kęstas Atkočaitis

Žmonijos istorijoje buvo laikai, kai karalius rinkdavo ir karūnuodavo pati liaudis. Pavyzdys Rama.

Šarūnas Ašmantas

Tik su politinės situacijos sutvarkymu valstybėje, kad neatsirastų ir pažiūrų sistemos sutvarkymas. Aš labiausiai bijau naujos "inkvizicijos". Todėl aš pasisakau prieš monarchizmą.

Jonas Kaminskas

Išrinkimo faktas visiškai bevertis, jei po to išrinktasis nepavaldus rinkėjams. Dar baisiau, kai jis tampa visagalis, kaip Stalinas, Hitleris ir t.t.

Kęstas Atkočaitis

Kai kuriais atvejais išmintinga (retas atvejis) diktatūra yra geriau.

Dabartinės Lietuvos valdžios po Sąjūdžio išsiskirstymo daro tiesiog priešingai, nei tas pats Vydūnas rašė knygoje "Tautos Givata"

Kęstutis Čeponis

Apskritai, visi turime labai aiškiai suvokti, kad mūsų įvairius "idealius" norus privalome derinti prie mūsų esamos "juodos" realybės. Ir ne tik mūsų visuomenės, bet ir geopolitinės...

Nes kitaip būsime tik naivūs utopistai...

O aš esu ne koks nors teoretikas, abstrakčių idealistinių schemų kūrėjas, o absoliutus realistas, visada mąstantis kaip konkrečiai ką darant ką galima pasiekti būtent mūsų sąlygomis, ir todėl gana aiškiai matau, kaip galima pasiekti tam tikrus užsibrėžtus tikslus.

Kęstutis Čeponis

Aš dabar ir mąstau, ieškodamas daugiau mažiau normalių kelių, kaip Lietuvai būtų galima išvengti pačių šūdiniausių "variantų", kadangi visa Europa labai akivaizdžiai ir vis sparčiau ritasi į ekonominę-finansinę bedugnę.

O tai visada baigiasi arba maištais su revoliucijomis arba stambiu karu (o po to vėl maištais ir revoliucijomis).

Kaip mums viso to bent jau minimaliai išvengti?

Ir kaip tik todėl manau, kad karalystės atkūrimo idėja (pastatant tą "šlubą" vokietį Mindaugą 3) yra tam tikra "gelbėjimosi pagalvė" - ne ideali, be abejo, bet geopolitiškai mums labai naudinga, o "liaudžiai" ji irgi "suvirškinama" - tinkamai ją pateikus.

Tai stabilizuos psichologinę visuomenės situaciją - bent tam tikram laikotarpiui, ir tai bet kuriuo atveju žymiai geriau, nei koks kruvinas ir beprasmis pilietinis karas po kokio nors socialinio maišto-revoliucijos...

Kęstutis Čeponis

Taip pat perspėju - nebūkime naivuoliai: kiekviena valdžia visada reguliuos įvairias žmonių gyvenimo sritis, nes tik taip įmanoma išlaikyti ne tik valdžią, bet ir Valstybę.

Ir individualūs "pageidavimai" bus pildomi tik tada, jei nebus valstybinės būtinybės elgtis kitaip.

O štai ta "būtinybė" visada tiesiogiai priklauso nuo labai konkrečių sąlygų - tiek valstybės viduje, tiek ir išorėje.

Kaip jau rašiau, mūsų idealistiniai pageidavimai visada ir liks idealistiniais. Ir tai reikia labai aiškiai suvokti.

Dėl diktatūros įvedimo, tai irgi reikia suvokti, kad tokia valdymo forma visada bus įvesta (daugiau ar mažiau totalitariai), nepriklausomai nuo to, kaip valdžia pati save įvardins ar kaip ji bus išrinkta ar kitais būdais taps ta valdžia - karo ir apskritai bet kokios suirutės valstybėje periodais.

Priežastis elementari - tik tokia valdymo forma tokiais atvejais yra efektyvi.

Jei rimtai panagrinėsite, kokia buvo reali tvarka JAV ar Britanijoje Antrojo pasaulinio karo metais ir pokaryje tam tikrą laikotarpį, tai pamatysite, kad ji faktiškai (o ne pagal išorines formas) mažai kuo skyrėsi nuo tvarkos buvusios SSSR ar Hitlerio valdomoje Vokietijoje.

Kęstutis Čeponis

Pvz., JAV piliečiai japonai karo metais buvo sugrūsti į tokius klaikius konclagerius, kokius net vokiečiai laikė kraupiais. Ir ne tik japonus, bet ir, pvz. aleutus iš kai kurių salų.

Ir prezidentas Ruzveltas užsiiminėjo tokiomis machinacijomis, siekdamas savo tikslų, kad net Stalinas jam pavydėjo jo suktumo.

Pvz., jau "išlindo informacija", kad JAV žvalgyba žinojo apie būsimą Perl-Harboro užpuolimą, tačiau tyčia nebuvo pranešta - tam, kad JAV "liaudis" būtų karingesnė...

O Britanijoje Čerčilis įsakė subombarduoti ir paskandinti savo sąjungininko - Prancūzijos - karinį laivyną kartu su keliais tūkstančiais prancūzų jūreivių. De Golis po to vos neišprotėjo iš įsiutimo. Ir tokių atvejų karo metu (o ir pokaryje buvo daugybė).

Šarūnas Ašmantas

Sutinku dėl JAV ir Britanijos. Kas dėl Pearl Harboro visai sutinku. Paaukoti buvo linijiniai laivai, o lėktuvnešiai išliko sveiki. Karą Japonija pralošė jau Pearl Harbore.

Beje, JAV taip pat buvo svarstoma eugenikos įdėja, taigi jie ne taip toli nuo Hitlerio atsiliko.

Kęstutis Čeponis

Be abejo, didžiausios problemos kyla tada, kai į valdžią ateina bet kokie bet kokių idealistinių idėjų fanatikai, kurie siekia įgyvendinti kokią nors jų susikurtą "teorinę schemą" grynai dogmatiškai.

Tiesa, tokie ilgai valdžioje neišsilaiko - juos arba nukepa savi, arba jų valstybes kas nors užkariauja.

Pavyzdžių istorijoje irgi daugybė - tas pats Hitleris ar Pol-Potas, o Sovietų Rusijoje toks buvo Trockis (kurį nuvertė lankstus praktikas-realistas Stalinas).

Šarūnas Ašmantas

Tačiau vienas skirtumas yra - pažiūrų (ne politinių) laisvė. Joks žmogus nebuvo pririštas prie konkrečios religijos, ko negalima pasakyti apie SSSR ir iš dalies apie fašistinę Vokietiją.

Dabar taip pat yra pažiūrų laisvė, niekas mums negali priversti išpažinti "dominuojančios" religijos.

Šarūnas Ašmantas

Dar reikia turėti omenyje, kad monarchistai žvelgia į krikščionybę kaip vienijančią religiją. Aš tuo tarpu laikau krikščionybę religija, kuriai reikia leisti ramiai nusibaigti.

Kęstutis Čeponis

Religiją (bet kokią) jokia valdžia neliečia tol, kol tai jai nėra būtina - tai yra kol religija netrukdo.

O kai trukdo, tai ne tik "paliečia", bet ir visiškai išnaikina - pvz., visose "komunistinėse" valstybėse. Komunizmo ideologija pati iš esmės buvo religija, ir todėl negalėjo pakęsti jokių konkurentų - bet kokių kitų religijų.

Tas pats įvyko su katalikybe, kada Anglijos karalius nutarė sukurti anglikonų bažnyčią, ir pats tapti jos galva vietoje popiežiaus. Juk tada visi Anglijos vienuolynai buvo išgriauti - iki dabar tie griuvėsiai stovi...

Taigi, ir čia viskas priklauso ne nuo valstybės valdymo formos, o nuo labai konkrečių poreikių.

Šarūnas Ašmantas

Na tai suprantu, svarbu naikinimas nenueitų iki SSSR lygio, ir slaptose organizacijose kultai liktų nepasiekiami.

Sakykime, net galima apsimetinėti, jog palaikai centrinę dogmą, svarbu, tai netaptų rimtu persekiojimu. Visai man užtektų situacijos su ramiai veikiančiomis pogrindinėmis pažiūrų sistemomis ir centrine žaisline religija.

Kęstas Atkočaitis

Dauguma valdžių dominuojančią religiją stengiasi panaudot savo tikslams pasiekt.

Todėl tokios šalys, kaip Indija, kur nėra vienos dominuojančios religijos tuo požiūriu yra laisvesnės.

Šarūnas Ašmantas

O gal pasiūlyti naują religiją? Senųjų religijų pagrindu.

Sakykime baltų religiją gaivinančiame judėjime sutinku dešimtis kartų stabilesnės psichikos ir draugiškiau nusiteikusius žmones, negu tūlas vidutinis krikščionis.

Kęstutis Čeponis

Dėl Lietuviškos religijos sukūrimo būtinumo (pvz. Romuvos pagrindu) esu pasisakęs jau seniai.

Tačiau tai yra idealizmas - naują religiją sukurti ir įdiegti reikia daugybės metų, o pasipriešinimas visada buvo, yra ir bus milžiniškas.

Ir jei ta naujoji religija pernelyg greitai išaugtų, tai gautume padėtį, kai nuo vilko užšokama ant meškos - pilietinį karą, bet jau ne socialinį, o religinį.

Taigi, ši idėja įdomi ir aš jai pritariu, tačiau tai yra labai tolima perspektyva, o mes laiko jau nebeturime.... Deja.

Šarūnas Ašmantas

Religinį kąrą? Su kuo? Kariaus krikščionys?

Kęstutis Čeponis

Be abejo - ir ne tik katalikai.

Žinoma, bus ir kitų - "pokiliminių materialinių priežasčių", tačiau ideologiškai valdantieji "apiformins" kaip šventą krikščionybės karą su "naujaisiais raganiais" ar pan.

Šarūnas Ašmantas

Aplamai, išskyrus vienetus, visi krikščionys (kurie laiko save krikščionimis, tai ir aš), kai atsiras kita dominuojanti religija, jie persimes kitur.

O kad keli ilgaskverniai pasiims automatus į rankas, to neįvyks, tai prieštarauja jų principams, o jei ir įvyks - bus labai nežymus įvykis su blogiausiu atveju keliomis dešimtimis žuvusiu.

Kęstas Atkočaitis

Sutinku, kada dauguma bandančių gaivinti senąją religiją kur kas sveikesnio proto, nei dauguma krikščionių. bet irgi turi nemažai sąlygotumų. Bet naujos religijos nesusikuria per dieną.

Mąstantiems apie naują religiją rekomenduoju bent jau perskatyt tokią knygą, kai Joga Vasišta. Pats mokau žmones jogos sistemos meditacijos ir žinau, kad tai tikrai naudinga.

Šarūnas Ašmantas

Tas karas jau dabar vyksta, tik kol kas aukų nėra.

Šarūnas Ašmantas

Krikščionys turi rinktis sąjungininkus kovoje prieš augančią islamo įtaką. Nieko nėra geriau kaip palaikyti senąją religiją.

Kęstas Atkočaitis

Informaciniai ir religiniai karai vyko ir vyksta visais laikais. Tai lėtas procesas, bet laimėjus kur kas efektyvesnis nei kiti karai.

Kęstutis Čeponis

Dabar tai ne karas, o tik lėtas ir tingus stumdymasis - ir būtent todėl, kad viskas keičiasi labai lėtai, ir visi pamažu prisitaiko prie tų kitimų.

Čia juk seniai žinomas "verdamos varlės" principas. O jei pabandyti procesą forsuoti, tai "varlė iššoka"...

Vienu žodžiu, akivaizdu, kad Lietuvius vienijančios naujos religijos mums dar teks palaukti ne vieną dešimtmetį, o gal ir šimtmetį - jei, žinoma, Lietuviai išgyvens būsimus kataklizmus...

Taigi, reikia ieškoti kitų kelių bristi iš peklos, į kurią mes labai sparčiai ritamės...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Juozas Prasauskas

Parašytas: 26 Vas 2013 17:38

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS

Ten p. Kaminskas nėra pilnai teisus, nes ,,minia yra kvaila,,.

Šiandieną vienas siūlo įsivesti tvarką savo kieme, bet ta funkcija ,,neįmanoma,,.

Kažkada SSSR buvo berželių sodinimo manija -- kieme auga keli beržai, kurie trukdo visiems, bet popierių jiems nupjauti reiktų tiek, kad kaip namo projektui, nes pasirodo, jie dar ir savininką įsigijo, per prichvatizavimą --- tad čia padėti gali tik cunamis.

Kalbant apie karalystę, nereikia užmiršti, kad karalius yra nepakeičiamas - jis priverstas elgtis gerai, nes jo neremia partijos - jį gali remti tik jo geri darbai savo valdomai tautai.

Ir tautininkai būtini kaip priežiūros-audito organizacija.

Todėl, jeigu norime išgelbėti savo, kaip civilizuotos nacijos, garbę, parodyti, kad siekiame istorinio teisingumo, nenorime išsižudyti ir išsipjauti - o tada tai tikrai karaliumi pasiskelbs koks nors a la ekonomistas, suvirintojas - turime atsisakyti rinkimų ir gražia forma, per seimą PAKVIESTI von Urachą užimti Lietuvos sostą ir skelbti Lietuvą atstatant teisėtai turimą Lietuvos Karalystės rangą.

Reikėtų suprasti, kad ši von Urach giminė nesiekia užvaldyti turtingo ir klestinčio krašto, bet savų vagių apvogtą, apiplėštą valstybę - ir jam tektų nepavydėtini valdymo uždaviniai.

BET KARALIUS NIEKADA NEBŪNA SVETIMŲ VALSTYBIŲ AGENTAS /išimtis bantustanai - Johanesburge/.

Todėl manau, kad tautininkai, kitos protautiškai mąstančios grupės turėtų vienyti savo mintis ir įtaką, pritraukiant absoliutiškai visą visuomenę, rašyti oficialų PASIŪLYMĄ seimui ir kviesti vietoje rinkimų pasaulyje jau pripažintą - nominalų Lietuvos karalių - užimti sostą.

Tada vėl būtume pirmieji iš SSSR atkūrę Karalystę ir civilizuotai atitrūktume nuo visų su tais kraštais dar siejančių slaptų ryšių, ir gautume gerus, stiprius strateginius partnerius Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje /ten valdžioje yra baltiško kraujo -- pavardė PRUISSE--Busch/, UK Britanijoje.

Mes gautume visai kitą užnugarį - atsirėmimo bazę, o ir pinigų nėra mažiau ten.

Jie taip pat labiau mumis pasitikėtų, negu neaiškiu pinigų dalinimo dariniu ES /ir vėl sąjunga/.

J.PR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.

Į viršų

Žygeivis

Parašytas: 22 Kov 2015 01:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... p_activity

Juozas Prasauskas

Vienintelis kelias -- atkurti karalystę su karaliumi von URACH.

Blogeris Pseudohistorian

Kodėl?

Kęstutis Čeponis

Pritariu Juozui.

O pagrindinės priežastys - geopolitinės.

Tai yra Lietuvos Valstybės santykiai - būsimi - su Lenkija, Vokietija ir Gudija, ypač po to, kai Moskalistano imperija bus galutinai panaikinta ir padalinta į krūvą valstybių ir valstybėlių.

O esama geopolitinė padėtis bei jėgų santykiai Centrinėje Europoje kardinaliai pasikeis, ir mes vėl neišvengiamai susidursime su naujai iškilusios jėgos - Lenkijos - ekspansija.

Todėl mums bus būtini pakankamai galingi kariniu ir politiniu požiūriu sąjungininkai pasikeitusioje Europoje - tai visų pirma Ukraina ir Vokietija (bent jau katalikiškoji Bavarija, iš kur kilę Urachai ir kur jie turi nemažai įtakingų draugų).

Iš esmės istorija kartojasi - tai yra 1918 m. padėtis ir vėl mus "pasivijo"... Ir mūsų problemų sprendimas vėl yra tas pats.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Juozas Prasauskas

Parašytas: 23 Kov 2015 02:30

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS

Atkurdami Lietuvos Karalystę su Inigo von Urachu, mes gauname stiprų palaikymą visų monarchijų tarpe ir priverčiame slopinti savo imperines ,,kresų,, ambicijas būsimą Lenkijos Karalystę....

Aš visiškai pritariu Kęstučio nuomonei ir nenoriu plėstis ...

Lietuvoje atsirado naujų kunigaikščių /S.Buivydas/ - bet jie yra nutrūkusios linijos palikuonys -- titulas pripažįstamas, bet visose monarchijose yra ,,laisvų,, kunigaikščių -- jie gyvena savo gyvenimą, kol atsiranda vieta - gal ir kitoje valstybėje.

Turėti kunigaikščių rezervą yra gerai -- pvz., estai ieško kunigaikščio.

Gal dar kur prireiks, ir mes galime pasiūlyti...

J.PR.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 17 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: