Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Romualdas Ozolas. MENTALITETO mažakraujystė AR KULTŪRINĖ KONTRREVOLIUCIJA?

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvos politinė sistema, Valstybės valdymas, ekonomika, kultūra ir kt. - problemos, pastabos, pasiūlymai kaip ją reformuoti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Romualdas Ozolas. MENTALITETO mažakraujystė AR KULTŪRINĖ KONTRREVOLIUCIJA?

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Romualdas Ozolas. MENTALITETO mažakraujystė AR KULTŪRINĖ KONTRREVOLIUCIJA?

Parašytas: 03 Rgp 2011 18:33

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27130
Miestas: Ignalina

Romualdas Ozolas.

MENTALITETO mažakraujystė AR KULTŪRINĖ KONTRREVOLIUCIJA?

Nacionalinių vertybių nuvertinimas atgavus nepriklausomybę

Pranešimas Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvos kultūros kongreso konferencijoje „Lietuvių kalba XXI amžiaus pradžioje“ 2008 m. spalio 7 d.

Prisiminkime Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo pabaigoje perskaitytą Geros valios deklaraciją:

Už vienybę – prieš skaldymą.
Už pasitikėjimą – prieš įtarumą.
Už kūrimą – prieš griovimą.
Už gaivinimą – prieš slopinimą.

Visose Lietuvos gyvenimo srityse esame pasiryžę siekti taikos ten, kur rasime nesantaiką, tiesos ten, kur rasime klaidinimą, darnos ten, kur rasime netvarką, šviesos ten, kur rasime tamsą. Ir t. t.

Skaitykim viską atvirkščiai – ir rasim mūsų viešojo gyvenimo siekių paveikslą šiandien.

Kas atsitiko, galime apgobti įvairiais vardais. Man tinkamiausias atrodo žodis kontrrevoliucija.

Sutikčiau pridurti: kultūrinė. Nes išoriškai daug kas išliko su revoliucijos vardais ir vėliavomis.

Valstybės atkūrimas ir Antrosios respublikos sukūrimas buvo galimas tik dėl to, kad lietuvius 1988–1990 metais kėlė ir jungė nacionaliniai idealai. Net Vakarai mūsų niekaip kitaip nevadino: lietuvių nacionalistai. Nors ne vienas iš tų lietuvių nė nenutuokė esąs nacionalistas.

Kontrrevoliucija vyko išplaunant asmenines tautines nuostatas ir įsitikinimus, pakeičiant viešosios erdvės atmosferą (vartojimo dvasia), instituciškai primetant kosmopolitines ir atvirai antinacionalines idėjas.

Kaip tai buvo įmanoma? Juk po Baltijos kelio atrodė, kad jokia pasaulio jėga nebepajėgs sunaikinti tautos susitelkimo.

Klausimas toks esminis, kad į tautiškumo problematiką norėčiau pažvelgti per mūsų mentalitetą, per jo sklaidą individu, visuomene ir valstybe.

Mūsų šiandienybės sąsajos su dvasine patirtimi, kuri ir laikytina mentalitetu, sistemiškai beveik nenagrinėtos ir gali būti laikomos neatidėliotinai likviduotina skola.

Tačiau problema matoma ir be to: nuo seniausių laikų lietuviškasis tautiškumo supratimas labiau tapatus žmogiškumui apskritai, negu kokiam nors etniškumui (kaip, tarkim, latvių), konfesiškumui (kaip lenkų) ar – dar blogiau – mesianiškumui (kaip rusų ar žydų atvejais).

Lietuvių mentalitetas rodo lietuvius gyvenus vienus, suvokus save esant pasaulio centre, o aplinką laikius nepiktybiška, dora ir gera iš principo. Tokią psichikos sandarą, dvasios pobūdį ir raiškos būdą patikimai liudija originaliausias Europos vėlyvųjų viduramžių teisės paminklas – Lietuvos statutas bei visa istorinė lietuvių elgsena su imperijon įjungtomis Vidurio Europos tautomis bei jų tikėjimais.

Mes ir šiandien reikia nereikia didžiuojamės lietuviškąja tolerancija, bet nerandam, ką atsakyti naujalietuvių cinikams, mūsų identiteto ryškiausiais ženklais laikantiems cepelinus ir klumpakojį. Nors atsakyti destruktoriams reikia. Protingiems – ir argumentuotai.

Valstybės atkūrimo ideologija 1990 metais buvo tiesiog skaidriai aiški: atkuriama nacionalinė valstybė, kurios steigėja 1918 metais buvo lietuvių tautos atstovų įgaliota Valstybės Taryba.

Ir nors jau 1988–1989 metais buvo bandoma kalbėti apie Lietuvos tautą, valstybės subjektu bandant postuluoti visas Lietuvoje gyvenančias tautas, ir Laikinajame pagrindiniame įstatyme, ir 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje valstybės steigėju, jos suverenu vienareikšmiškai skelbiama lietuvių tauta.

Visas pirmasis Konstitucijos skirsnis savo 17-oje straipsnių nurodinėja tautos ir valstybės santykius, grindžiamus fundamentaliosiomis nacionalinėmis vertybėmis: suverenitetu, nepriklausomybe, demokratija, teisine valstybe, teritorijos vientisumu ir nedalomumu, lietuvių kalba kaip valstybine kalba, nacionaline valdžia ir tautinės valstybės žymenimis.

Tačiau skirtingai nuo Pirmosios Respublikos konstitucijų, kurių antrasis (po bendrųjų nuostatų) skirsnis nekintamai buvo skiriamas pilietybei, 1992 metų Konstitucijos antrasis skirsnis keičiamas į „Žmogų ir valstybę“.

Todėl jeigu 1938 metų Konstitucijos 16 straipsnis sakė: „Piliečiui valstybė yra jo paties buvimo pamatas“, tai analogiškas jam 1992 metų Konstitucijos 18 straipsnis sako: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Jei 1938 metų Konstitucijos 21 straipsnis skelbė: „Piliečio asmuo neliečiamas“, tai 1992 metų Konstitucijos 21 straipsnis sako visai ką kita: „Žmogaus asmuo neliečiamas“.

Žmogaus teisės ir piliečio teisės – labai skirtingo turinio sąvokos. Tuo labiau, kad nuo 1948 metų pasaulyje veikia JTO patvirtinta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kur žmogaus teisės yra postuluojamos taip: „Kiekvienas gimęs žmogus yra laisvas. Su juo reikia elgtis kaip su laisvu“. Tai – laisvės be pareigų ne tik valstybei, bet ir kitam žmogui formulė.

Nepostuluojant, kaip šis laisvas žmogus privalo reaguoti į mane, jo atžvilgiu kitą, bet taip pat laisvą žmogų, „Žmogaus teisės“ tampa mažumų būrimosi platforma ir kiekvieno asmens, netgi tos ar kitos valstybės piliečio, kovos su savo valstybe juridine baze, institucionalizuota Europos žmogaus teisių teismo pavidalu.

Savaime suprantama, konfliktas dėl žmogaus, piliečio ir valstybės teisių ir pareigų skirtingo supratimo gali tapti veiksminga kiekvienos valstybės tobulinimo paskata.

Tačiau niekas negalėtų paneigti ir teiginio, kad žmogaus be atsakomybės kitam žmogui bei žmonių visumai (grupei, sluoksniui, tautai) laisvė sudaro puikiausias sąlygas ir demagogijai prieš pilietiškumą ir valstybiškumą bei tiesiog valstybę.

Lietuvos atveju ta galimybė, kaip matėm, netgi konstitucionalizuota. Bloga valia laisvę visada linkusi naudoti blogam. Ypač – Žmogaus teisių deklaracijos ar net kitos valstybės remiama.

Kaip antai, Valdemaro Tomaševskio vadovaujama Lenkų rinkimų akcija, kuri, sakydamasi atstovaujanti lenkų Lietuvoje tautinei mažumai, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose tvarkosi pagal daugumos tuose rajonuose teisę, t. y. ne Lietuvos Respublikos, o Lenkijos Respublikos teisę, gi visoje Lietuvoje nori naudotis mažumos teise – į visas Lietuvos valdžios institucijas pravesti 7 proc. lenkų. Pikta valia visada ir aktyvesnė, ir labai išradinga.

Ieškant konstitucinės piliečio sąvokos pakeitimo žmogaus sąvoka ištakų, dėmesys atkreiptinas ir į dvigubą Sąjūdžio tikslo formuluotę: laisvė ir nepriklausomybė. Tuo metu tai buvo suprantama kaip žmogaus laisvė ir valstybinė nepriklausomybė, kurioje asmens laisvė ir tegali būti realizuota. Sąjūdyje kitokių laisvės sampratų nebūta.

Deja, nepriklausomybėje labai greitai laisvė buvo suprasta kaip valia daryti ką nori (niekas turbūt nepamirš tokio Arvydo Stašaičio lozungo, kad tikra laisvė – tai laisvė gyventi be mokesčių, t. y. finansinės savikontrolės), o kadangi nepriklausomybė reikalavo ir kitų pilietinių įsipareigojimų, prasidėjo svetimėjimo valstybei procesas, kurį dar gilino piliečių lūkesčių neatitinkantys valdžių veiksmai.

Kad išsivadavimas buvo susietas su laisve, o ne nepriklausomybe, rodė ir pats baisiausias mūsų negandas – emigracija, kuri netgi šiandien ne vieno liberalo laikoma visiškai normaliu civilizuotos visuomenės reiškiniu.

Intelektinės savivokos sferoje svetimėjimo valstybei procesas atsiskleidė per savirefleksijos polių susikeitimą: jeigu į nepriklausomybę ėjome save subordinuodami būsimajai nepriklausomai Lietuvos valstybei, tai 1991–1993 metais prasideda virsmas, kurio metu valstybę jau subordinuojame sau: ji turi duoti, o jei neduoda, turime ir galime pasiimti, ji pamažu daroma ne motina, o pamote, prieš ją pradedami pirmieji nepaklusnumo aktai, kurie dažnai neturi nieko bendro su pilietiniu pasipriešinimu. Per šio proceso metafizinę ašį – individą – žmogaus laisvių, o ne piliečio pareigų, akcentavimo dėka galima beveik be kliūčių išplovinėti tiek individualias, tiek visuomenines, tiek ir valstybines vertybes.

Kalbant apie specifines individualias nacionalines vertybes, dar ir dar kartą būtina pabrėžti, kad jokia nacija nei ką nors sukūrė, nei ilgiau išsilaikė pasaulyje, jei nesirėmė pamatinėmis žmogaus galiomis – gera valia, protu ir dora. Valstybės atkūrimo ištakose tai buvo akcentuota labai imperatyviai. Jų ištaka ir garantas – tik individas, asmuo. Gera valia – tai kūrybiškas santykis su savimi ir aplinka, bet kurios kultūros – ar agrarinės, ar pramoninės, ar elektroninės – pamatas. Protas – tai intelekto konstruktyvumo ir kultūros inovatyvumo priemonė. Dora – individo ir visuomenės santykio harmonizavimo prielaida, pasitikėjimo tarp žmonių palaikymo ir teisinio bei demokratiško gyvenimo būdas.

Čia nėra nei galimybės, nei reikalo vardyti faktus, kurie paliudytų tolydų nepasitikėjimo gera valia stiprėjimą iki tokio laipsnio, kad šiandien kone visuotinai pripažįstamas blogos valios viršenybiškumas. Užteks pasakyti, kad bloga valia šiandien laikoma netgi žmogaus verslumo kriterijumi: tavo sėkmės laidas – konkurento griūtis.

Protas niekada nebuvo itin kotiruojamas lietuviškojo mentaliteto vertybių sistemoje. Pirmenybė beveik visada atiduota gudrumui, t. y. įvairių laipsnių apgavystei. Stresinėje laisvės situacijoje pasijutęs vienut vienutėlis, lietuvis šį savo dvasios sugebėjimą ėmėsi tobulinti su tam tikru estetiniu pasigėrėjimu.

Apie dorą kaip individo priedermę visų pirma sau, kaip sąžinės subjektui, viešai kalbėti seniai laikoma prastu tonu arba primušto šunelio inkštimu.

Tokiose savirefleksijos koordinatėse atsidūręs individas yra visų vėjų perpučiamas.

Kokie tie vėjai, arba visuomeninės mūsų gyvenimo orientacijos?

Kiekvienos visuomenės bendruomeniškumą laiduoja tikslas, tikėjimas juo ir pasitikėjimas kitu, kartu (taip pat ir organizaciškai) to tikslo ar tikslų siekiančiu.

Būtų nuostabu, jeigu atsirastų jaunų mokslininkų, norinčių apžvelgti mūsų tautos pokyčius ir šiuo aspektu: sumišimą, ką gi daryti toliau jau nepriklausomybę atgavus, bandymus atkurti valdžią kaip vienpartinį dominavimą, tilto tarp Rytų ir Vakarų filosofiją, nuvedusią mus į patiltę, iškėlimą pseudotikslų, neigiančių svarbiausiąjį Sąjūdžio tikslą.

Ši visuomeninio tikslo mutacija, pirma, galutinai įtvirtino individualizmą kaip visuomeninę ideologiją, korporatyvizmą kaip bendruomeniškumo stokos kompensaciją, nepavojingą laisvės, o ne nepriklausomybės, pavidalų sklaidai, pagaliau – politinės valios atrofiją, dėl kurios degraduojančios partijos besąlygiško stojimo į Europos Sąjungą griebėsi kaip vienintelio išsigelbėjimo.

Mentalinės, arba pačių žmonių pripažįstamos, valstybės vertybės yra valstybės ir tautos tapatumo samprata, valdymosi autentiškumo bei skaidrumo nuostata ir abipusė – valstybės ir piliečio – atsakomybės vienas kitam reikalavimas, leidžiantis klausti ne tik apie tai, ką valstybė davė man, bet ir ką aš daviau valstybei.

Kad tik per valstybę visuomenė (etnosas, gentis, tautybė) tampa tauta, t. y. pasaulio juridiškai pripažįstama veikėja, pasaulinio vyksmo legaliu ir pilnateisiu subjektu, mums dar reikės aiškintis ilgai ir atkakliai.

Kad kaip pasaulio vyksmų subjektas valstybė autentiškai gali reikštis tik tada, kai visose savo valdymosi pakopose ir grandyse politinė sistema piliečiui atstovauja skaidriai tarsi šaltinis, mūsų politinės partinės sistemos griuvėsių fone kalbėti yra beveik tas pat, kas viešai aptarinėti didelę bendrą gėdą.

Kad klausimas apie tai, ką tu gali duoti valstybei, skamba beveik taip pat, kaip patriotas – idiotas, irgi nieko nenustebinsi.

Štai tokio mūsų mentaliteto galių negalios individualaus, visuomeninio ir valstybinio lygmenų skerspjūvyje įžvelgti nacionalinių vertybių atkūrimo, o tuo labiau – jų puoselėjimo prielaidas yra tikrai nelengva. Tačiau bent jau darbų apimtys paryškėja. Kartu su vienu pirmaeiliu uždaviniu: atsikratyti apolitiškumo kultūroje (politiškumą suprantant ne kaip partiškumą, o kaip interpartiškumą, kaip institucinę nacionalinę politiką ir politikos racionalumą).

Šiandien nekalbu apie išorines nacionalinę kultūrą instituciškai spaudžiančias jėgas, prieš kurias atsilaikyti tegalima konsoliduotomis valstybės ir tautos jėgomis. Nacionalinės kultūros kaip tautos egzistencijos pamato ir būdo problemiškumui suvokti šiandien visų pirma būtina negailestingiausia savianalizė.

Drįstu teigti, kad – nepriklausomai nuo to, kad vadinamieji globalizacijos procesai išlaisvina visų pirma blogą valią bei juoduosius interesus, ką visapusiškai paliudija ir JAV finansų krizė, ir ES vadovų nesusitarimas dėl bendros finansų apsaugos, – mes turime principinę teisę į viltį: būtent pati „laisvoji rinka“ parodė savo laisvės ribas ir kaip alternatyvą sau iškėlė gerai veikiančią nacionalinę valstybę. Tai – beveik fantastinis šansas mums ir visiems tokiems, kaip Lietuva.

Tai ką gi turim daryti, kai Jungtines Amerikos Valstijas jau virpina laisvosios rinkos išsekimo virpuliai? To paties prieš dvidešimt metų klausėm savęs, kai totalios valstybinės ekonomikos traukuliai dusino Tarybų Sąjungą.

Visų pirma – atsilaikyti: nenusiminti, neišsivaikščioti, nepasiduoti!

Kartu saugoti didžiuosius savo tautos ir valstybės turtus: teritoriją, žmones, istoriją, kultūrą ir – ypač – kalbą.

Saugant teritoriją – neišparduoti žemių pasaulio perėjūnams, ir neleisti atitinkamiems Varšuvos sluoksniams atnaujinti Vilniaus krašto autonomijos projekto, be kita ko, itin spaudžiamo ir per pavardžių lenkiškąją rašybą.

Saugant žmones – užkirsti kelią į Lietuvą perėjūnams, nesvarbu iš kur jie – iš Rytų ar iš Vakarų. Už savo žemę gali būti, pajėgia būti atsakinga tik joje gyvenanti tauta, todėl pasivaikščiojus po pasaulį ji vėl turi sugrįžti namo.

Saugant istoriją, būtina baigti istoriosofų mums peršamą pasakėlę apie tai, kad pati istorija yra pasakėlė – klausimas tik, kas įspūdingiau ją paseka.

Tiesa yra sena kaip pasaulis: istorija – tautos ateities projekto preambulė.

Saugant kultūrą, būtina skirti jai tokias biudžeto lėšas, kurios garantuotų nacionalinio intelekto reprodukciją ir inovatyvumą tautos mentalinio konkurencingumo didinimo prasme.

Saugant kalbą, reikia aiškiai ir griežtai valstybinėmis priemonėmis pasakyti, kad Lietuva ir lietuviai – tai visų pirma lietuvių kalba.

Nereikia bijoti pasaulio ir tvertis kinų sienomis, mums tereikia išmokti pasaulį versti į lietuvių kalbą.

Santykyje su pasauliu visa nacionalinė kultūra yra vienas milžiniškas vertimas – visų pasaulio kultūros sričių vertimas į lietuvių kultūros pavidalus, egzistuojančius mums lietuvių kalba.

Be pasaulio šiukšlių, klastų, tuo labiau – savų išdavysčių. Tai jau kultūros politikos ir apskritai politikos klausimai.

Reikia labai nedaug – 15–20 žmonių, kad sutvarkytų valstybę.

Nežinau, kiek reikia kalbos žmonių, kad sutvarkytų kalbą – aukščiausią kiekvienos nacionalinės kultūros lytį.

Žinau, kad jų Lietuvoje yra.

Sėkmės jiems!

Romualdas Ozolas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 11 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: