Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

TEGU MEILĖ LIETUVOS DEGA MŪSŲ ŠIRDYSE
____________________________________
LIETUVOS PATRIOTŲ LAIKRAŠTIS
Nr.1-2(20-21)
1998 m. lapkritis-gruodis

MŪSŲ DARBAS - DIEVO GARBEI IR TĖVYNĖS NAUDAI

Teisingumas - valstybės pamatas

J. Barzdaitis

      Ar galime teigti, kad šiandieninė Lietuvos valstybė tvirtai stovi ant teisingumo pamato?

     Kad galėtume nedvejodami atsakyti - taip arba ne, pabandykime nors trumpai apžvelgti pagrindinius mūsų valstybės, visuomenės gyvenimo ir buities momentus.

     1) Sovietų Sąjunga 1940 m. užgrobė Lietuvą, panaikino Lietuvos Respublikos 1938 m. Konstituciją ir Lietuvai primetė sovietinę Stalino Konstituciją, sugriaudama Lietuvos Respublikos valstybės pamatus - teisingumą: buvo konfiskuotas Lietuvos piliečių turtas, masiškai areštuojami, naikinami ir tremiami žmonės vergiškam darbui į Šiaurinius sovietinės imperijos rajonus, todėl susiklosčius palankioms išsivadavimui iš sovietinio jungo 1990 m. aplinkybėms būtina buvo Kovo 11-osios akte paskelbti, kad atstatoma Nepriklausoma Lietuvos valstybė su jos teritorijoje galiojančia 1938 m. Konstitucija, nes to reikalavo teisingumas, kad būtų atstatytos Lietuvos Respublikos piliečių turėtos iki 1940 m. birželio 15 d. visos teisės ir laisvės. O kaip pasielgė sovietinės sistemos auklėtiniai? Žinoma, jie taip ir padarė, tačiau po trijų minučių 1938 m. Konstitucijos veikimas buvo sustabdytas ir vietoj jos priimtas sovietinio mąstymo reformatorių pagimdytas laikinas konstituciją pakeičiantis įstatymas.

    Kodėl taip pasielgė tuometinės Aukščiausios Tarybos deputatai?

     Atsakymas paprastas ir trumpas - išsigando teisingumo! Kodėl ? Ogi todėl, kad teisingumo vardan, ant laisvės bangos išplaukę, politiniai veikėjai būtų privalėję apriboti sovietmečiu išsiugdytą savo asmeninių interesų sferą ir pripažindami savo klaidas nepretenduoti į atstačiusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos valdžios struktūras bei grąžinti sovietiniais metais neteisėtai užvaldytą turtą. O kas gi norės atsisakyti veltui iš sovietinės valdžios gautų dovanų?

     Tai būtų buvęs aukščiausias sąžiningumo išraiškos laipsnis. Tačiau sąžiningumo sovietinės valdžios struktūrų baruose visuomet trūkdavo, todėl ir šį kartą Lietuvos žmonės jo pasigedo iš buvusiųjų pusės. Ir kitaip negalėjo būti, nes buvusiesiems rūpėjo išsaugoti turėtas pozicijas, kad apsaugotų savo interesus.

    Veidmainiaujant, sugebėję prasiskverbti į "dainuojančios revoliucijos" dalyvių gretas, sovietinės sistemos išpuoselėti politikieriai, suokdami "lakštingalų balseliais", suklaidino tautą ir įgijo jos pasitikėjimą, o ši, vietoj to, kad šiuos politikierius nurašytų į istorijos šiukšlyną , sudarė jiems galimybę, perstumdžius kėdes, užimti vietas prie valdžios lovio - valdininkų postus.

    Aštuoneri savarankiški Lietuvos valstybės gyvenimo metai parodė, kad tautos išrinktiesiems į valdžios aparatą nelabai rūpėjo tautos ir valstybės reikalai, o savų interesų, turėtų sovietinėje sistemoje išsaugojimas ir savosios piniginės prikimšimas. Tai patvirtina realaus gyvenimo faktai ir karti visuomenės dalia.

     2) 1990 Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo metus dauguma Lietuvos gyventojų dirbusių žemės ūkyje, pramonės įmonėse, įvairiose statybose, aptarnavimo bei paslaugų sferose, o taip pat pensijinio amžiaus žmonių sutiko pagal tuometines nusistovėjusias ekonomines sąlylygas, patenkinamai, o kai kurie gal net truputį geriau nei patenkinamai materialiai apsirūpinę, išskyrus nomenklatūrininkus, pramonės įmonių, organizacijų, įstaigų vadovus bei kompartijos valdymo struktūrų vadovaujantį personalą, gyvenusius pagal poreikius. Ir labai nedaugelis, kuriems pavykdavo įkišti savo rankas į, taip vadinamą, visuomenės kišenę, "pogrindyje" sugebėjo sukaupti dešimttūkstantines rublių sumas, prieš 1990 metus. Visi jie žinojo savo perspektyvas ateičiai ir nesibaimino sutikti sunkų ligos ar mirties atvejį. O kokia padėtis šiandien, praėjus aštuoneriems Nepriklausomo, savarankiško gyvenimo metams?

     Bendra Lietuvos būklė ir gyventojų padėtis, sakyčiau, tragiška. Valdyto turto ir žemės grąžinimas teisėtiems šeimininkams vyksta vangiai. Atgavusių žemę ūkininkų didelių pastangų ir prakaito dėka išaugintas grūdas ir kiti žemės ūkio produktai nevertinami, kai tuo pat metu, vertelgos Lietuvos rinką užvertė pasenusiais, menkaverčiais užsienyje pagamintais maisto produktais.

    Valdžioms nuolaidžiaujant, sugriautos pramonės įmonės, kurių gaminiai sovietmečiu turėjo didelę paklausą Vakarų rinkoje, O šiandien? Šiandien pasiūlyti gaminių Vakarams, kuriuos Vakarai noriai pirktų neturime, nes neturime prekių gamintojų. Dėl to šiandien turime neigiamą kelių milijardų litų importo - eksporto balansą, kitaip tariant, kaskart daugiau pinigėlių išplaukia į užsienį, o sugriautų įmonių darbininkai, likę be darbo - pragyvenimo šaltinio skursta.

    Socdraudimo sąskaitoje nuolat trūksta pinigų, nes bedarbiai mokesčių nemoka, o turinčių darbą ne tiek jau daug. Kaip žinia, pensijų šaltinis - mokesčiai, o mokesčių vis mažiau surenkama. Vyriausybė ieškodama išeities, didina mokesčius, kurie sunkia našta gula ant negausaus dirbančiųjų būrio pečių. Varganos pensijos dažnai vėluojamos išmokėti pensininkams, kai tuo pat metu valdininkijai mokamos tūkstantinės - dešimttūkstantinės algos...

    3) Lietuvos Aukščiausiojo Taryba deklaravusi Nepriklausomybės atstatymo faktą ir tarpukario Lietuvos valstybingumo tęstinumą, nesugebėjo, o gal nenorėjo suformuoti tokią vyriausybę, kuri būtų sugebėjusi tvarkingai ir sąžiningai perimti iš sovietinės valdžios bei išvedamos sovietinės armijos, Lietuvos valstybės ir Lietuvos piliečių turtą.

    Galima pagalvoti, kad Aukščiausioje Taryboje vyravo sovietinio mąstymo elementas, o patriotinio elemento ten buvo maža.

    Tad nesistebėkime, kad AT deputatai, neturėdami savos valstybės įstatymo, nepuolė peržiūrėti ir taisyti, pritaikant savai valstybei, sovietinių įstatymų rinkinį, o jais vadovaudamiesi skubėjo į bankus apsirūpinti beprocentinėmis paskolomis muzikinių centrų, lengvųjų mašinų pirkimui bei nuosavoms statyboms vykdyti, išsidalintuose prestižiniuose sostinės rajonuose ir pn.

    Teoriškai, galima sakyti, sovietinė valdžia krito, o praktiškai: sovietiniai ir partiniai valdininkai, tik ant kepurės penkiakampę pakeitę vyčiu, sėkmingai "privatizavo" sovietinės valdžios pasisavintą Lietuvos valstybės ir žmonių turtą...

     Betampydama dvejus metus valdžios vežimą dešinėn - kairėn, Aukčiausioji Taryba subiro, kitaip tariant, - pasileido, paskelbusi jau naujo Seimo rinkimus. Ir yla išlindo iš maišo - buvusi komunistinė valdžia, jau be kaukės, sėdo prie valstybės vairo ir Lietuvą ketverius metus valdė, dabartinių laikų mada kalbant, - "kairieji", sustatę visų lygių valdžios struktūrose buvusius komjaunuolius ir komunistus.

    Seimo 1998 m. rinkimai. Triumfuoja "dešinieji" - konservatoriai. Kas suskaičiuos konservatorių gretose buvusius komjaunuolius ir komunistus?

    Trumpai prisiminkime Sovietų Sąjungos komunistų partijos Lietuvos skyriaus, taip vadinamo, Lietuvos KP narių pakrikimą, ekonominei krizei parguldžius ant menčių Sovietinę imperiją.

    Lietuvos KP skyla į tris grupes: pirmoji - idėjiniai leniniečiai, susibūrę apie Burokevičių - Jarmalavičių, antroji - tautiniai komunistai susibūrę apie Brazauską ir trečioji - komunistai atsisakę narystęs kompartijoje. Kiek vėliau Brazausko partija suskyla į LDDP ir Centro partiją. Iš trečiosios grupės išsirutuliojo Konservatorių , Socialdemokratų, Prunskienės ir Paulausko partijos. Kiti buvę kompartiečiai susibūrė į Valstiečių, Ūkio, Liberalų ir kt. kairiosios pakraipos partijas.

    O dabar pažvelkime į Seimą: konservatoriai - Seimo dauguma, po jų - centristų atstovai, tretieji - socdemai, ketvirtoji grupė - Prunskienė, liberalų, valstiečių partijų atstovai. Tai - vienos šaknies atžalos. O koks Seimas - tokia ir vyriausybė. Manau, kad kiekvienam Lietuvos piliečiui, besidominčiam politika, aišku, jog laisvoje Lietuvoje valdžia išliko tose pačiose buvusiųjų rankose: tik rajono ir miestų partijų sekretoriai pavadinti merais, apylinkių pirmininkai - seniūnais…

    4) Skaitant šiandieninės nepriklausomos Lietuvos visų lygių valdininkų biografijos puslapius nerasi jų tarpe ne tik beraščių, bet ir mažaraščių. Visi jie baigę aukštuosius mokslus ir tik vienas kitas technikumus, dabar pervardintus aukštesniosiomis mokyklomis.

    Valdininkų profesinis pasiruošimas labai įvairus: dominuoja pedagogai, gydytojai, ekonomistai, teisininkai, aktoriai, o inžinerinį išsilavinimą turinčių valdininkų mažuma. Gyvenimo praktika parodė, kad ten kur vadovas inžinierius, o jam talkina ekonomistas ir teisininkas visuomet veklos rezultatai geri. Kitų profesijų vadovų veiklos rezultatai gerokai menkesni arba net nepatenkinami.

    Kodėl nesugebėta perimti iš sovietinės valdžios Lietuvos valstybės turto, o iš išvedamos sovietinės armijos nekilnojamo turto, kuris vėliau buvo išgrobstytas ir sunaikintas? Kodėl nesugebėta reformuoti ekonomiką ir žemės ūkį taip, kad šiandien Lietuvos žmonės gyventų geriau, negu esama padėtis? Kodėl buvo sugriautos pramonės įmonės, o nesudarytos joms sąlygos produktyviam darbui?

     Atsakymas į šiuos ir daugelį kitų klausimų yra trumpas ir aiškus - tam darbui vadovavo nekonstruktyvaus mąstymo t.y. inžinerinio išsilavinimo ir sąžinės neturintys vadovai.

     Kodėl valdininkija per aštuonis Nepriklausomybės metus tapo pusiau milijonieriais, o tūkstančiai Lietuvos piliečių tapo bedarbiais ir nuskurdo?

      Kodėl šiandien Lietuva tapo, kaip užsieniečiai vadina, skarmalių šalimi: į Lietuvą tonomis gabenami padėvėti drabužiai ir padėveta technika, pasenę maisto produktai ir vaistai? Kodėl žudosi, viltį praradę jauni žmonės, seneliai ir moksleiviai?

     Kodėl žmonės užpuolami, apiplėšiami, žudomi dienos metu ir naktį, ne tik keliuose ir gatvėse, bet ir namuose bei vienkiemiuose?

     Kodėl visuose valdininkijos sluoksniuose ir valdžios struktūrose klesti, kyšininkavimas ir reketas, nesąžiningumas atliekant savo pareigas, nors valdininkija, apiplėšdama per mokesčių sistemą piliečius, apsirūpino tūkstantinėmis algomis?

     Kodėl Seimo ir vyriausybės nariai prarado sąžinę? Ar dėl to, kad susikurtų sau "komunistinį rytojų" ir gyventų pagal poreikius, o ne pagal sąžinę ir protą, apiplėšdami, nuskurdindami ir nevilčiai palikdami Lietuvos piliečius?

     Kodėl teisėsaugos struktūrose su neslepiamu pasitenkinimu renkama medžiaga tariamoms "žydšaudžių" byloms, o sovietiniams kolaborantams, sunaikinusiems šimtus tūkstančių lietuvių, mokamos net pensijos?

    Kodėl teismai dažnai išteisina stambaus masto sukčius ir recidyvistus, o nekaltieji pasodinami už grotų? Kodėl Seimui pritariant, Lietuvos vyriausybė skuba išparduoti Lietuvos valstybės turtą užsieniečiams? Ar tai nereiškia, kad Lietuvos piliečiai taps vergais?

    Šie ir gausybė kitų klausimų slegia šiandien Lietuvos piliečių protus ir manau ne vienas niršta ant savęs, kad neatsakingai atliko savo pareigą, renkant valdžią arba nedalyvavo rinkimuose, nes tai nulėmė, jog valdžios postus užėmė ne Lietuvos patriotai, o sovietinės sistemos auklėtiniai, kuriems labiau rūpi savi interesai, apmokamos iš valstybės iždo kelionės, turtas ir pinigai, tik jokiu būdu ne Lietuvos valstybės ir jos piliečių reikalai.

    Straipsnyje išvardinti klausimai nekvaršintų piliečiams galvų, jeigu Lietuvos valdžia sąžiningai dirbtų, atgaivindama,sakykim, per savo žioplumą sugriautas pramonės įmones ir žemės ūkį, sudarydama joms sąlygas paklausių Vakarams prekių gamybai, tuo pačiu išspręsdama bedarbystės ir ekonomikos kilimo problemą, likviduodama plėšikų, prievartautojų, vagių, įvairaus plauko sukčių gaujas, negailestingai bausdama kyšių ėmėjus ir korumpuotus valdininkus,garantuodama piliečių saugumą, o ne stengtųsi nuogais užpakaliais suvaryti Lietuvos piliečius į Europos sąjungą.

    Nuskurdinta, išparduodama Lietuva - tik patvirtina faktą, kad Lietuvos valstybė nestovi ant teisingumo pamato!

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

  Tiesą sakant, aš niekur to nei teigiau, nei neteigiau. Tai pirma.

   Antra - nacionalizmas yra pasaulinė ideologija, o štai metodai, kokie yra naudojami siekiant šios ideologijos idealų įgyvendinimo, priklauso nuo konkrečios situacijos kiekvienoje valstybėje tam tikru momentu.

  Vieni metodai naudojami, pvz., Turkijos kurdų, kovojant dėl savo laisvės, ir visai kiti metodai naudojami dabartinėje Škotijoje, siekiant sukurti nepriklausomą tautinę škotų valstybę.

   Lietuvių nacionalistai irgi naudojo, naudoja ir naudos visus tinkamus ir efektyvius tam tikru istoriniu momentu metodus. Dabar mes nekovojame už lietuvybę su ginklu rankoje, kaip tai darėme, pvz., 1918-1920 metais bei 1941-1965 metais. Tačiau turime būti pasiruošę ir apmokyti bet kokiems netikėtumams.

   Aš pats daug metų treniravausi ir mokiau kitus partizaninio karo metu naudojamų išgyvenimo metodų. Ačiū dievams, šitų mano žinių neprireikė - nors 1991 metais atrodė, jog jau teks šias žinias panaudoti.

  Tačiau tai nereiškia, kad situacija Lietuvoje negali kardinaliai pasikeisti. Todėl visada reikia ruoštis ir tokiai įvykių eigai: "Atsargiam ir Dievai padeda".

   Dėl išdavikų baudimo ir naikinimo - mes niekada neslėpėme, kad atėję į valdžią griežtai nubausime visus asmenis, išdavusius Lietuvių Tautą ir Lietuvos Valstybę, netaikydami jokių senaties terminų.

   Tai atliksime remdamiesi ir vadovaudamiesi Lietuvos partizanų patvirtintais teisės principais - kadangi tik Lietuvos partizanai buvo vienintelė teisėta Lietuvos Valstybės valdžia sovietinės okupacijos metais, ir tik jų teisės aktai galiojo visoje Lietuvos Valstybės teritorijoje (remiantis 1920 metų sutartimis nustatytomis sienomis).

   Ir visi, tuo metu šioje teritorijoje padarę nusikaltimus, už kuriuos tuo metu baudė Lietuvos partizanai, remiantis Lietuvos partizanų priimtomis teisės normomis, bus atitinkamai nubausti.

   Taip pat išgaudysime ir nubausime tuos asmenis, kurie dalyvavo naikinant Lietuvių tautą - nepriklausomai, kur jie tai darė ir kur šiuo metu gyvena (darysime tai, kaip teisinį precedentą panaudodami Izraelio veiklą gaudant Eichmaną ir kitus žydų tautos ir Izraelio Valstybės priešus).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

  Patikslinu: Turto kilmės deklaravimo ir patikrinimo įstatymo.  :img06:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

   1. Įstatymų pavadinimai turi būti tikslūs ir konkretūs.
     
   2. Dėl bausmės - turi būti atskiras bendras įstatymas, kuriame būtų smulkiai išvardytos konkrečios bausmės už konkrečius nusikaltimus - pagrindinė bausmė aptariamu atveju būtų turto konfiskacija (taip pat ir to turto, kuris jau kokiu nors būdu perleistas ne pardavimo (už pagrįstą kainą) būdu - dovanotas, paveldėtas ir pan.).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.