Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Gintaras Ronkaitis: Kruvinojo penktadienio perspėjimai

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvos politinė sistema, Valstybės valdymas, ekonomika, kultūra ir kt. - problemos, pastabos, pasiūlymai kaip ją reformuoti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Gintaras Ronkaitis: Kruvinojo penktadienio perspėjimai

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Gintaras Ronkaitis: Kruvinojo penktadienio perspėjimai

Parašytas: 10 Bal 2009 21:38

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Gintaras Ronkaitis: Kruvinojo penktadienio perspėjimai (pirma dalis)

2009.01.30 10:58
http://www.balsas.lt/naujiena/246216/gi ... evisuomene

Kartais nedidelis maištas visai ne pro šalį.

Tomas Džefersonas, 3–iasis JAV Prezidentas

Istorijos paralelės

Nuo sausio 16 d. tragiškų įvykių jau praėjo šiek tiek laiko, tačiau prie jų grįžtame vėl ir vėl. Ir galime iš laiko perspektyvos visa tai įvertinti. Pirmą kartą po Nepriklausomybės atgavimo mūsų pačių sukurtos valstybės valdžios atstovai į piliečius atsuko ginklus. Ir liejosi kraujas. Todėl gal labiau derėtų šią dieną vadinti kruvinuoju penktadieniu, nei juoduoju.

Pasaulio istorijoje yra buvę „kruvinųjų sekmadienių“. Pirmasis – 1905 metais Rusijoje, kai caro armija sušaudė taiką demonstraciją. Žmonės su caro portretais ir ikonomis išėjo į gatves, taikiai reikalaudami duonos. Juos kareiviai ir žandarai pasitiko paraku ir ugnimi. Ir prasidėjo 1905 – 1907 Rusijos revoliucija.

Dar vienas kruvinasis sekmadienis įvyko 1972 metais Šiaurės Airijoje. Tada Laikinosios Respublikonų Armijos organizuotos demonstracijos metu, prasidėjus neramumams armijai buvo duotas įsakymas šaudyti. Žuvo 13 žmonių, daug sužeista. Po šių įvykių įtūžusi minia padegė Didžiosios Britanijos ambasadą Airijoje.

Mūsų indėlis į pasaulio istoriją

O štai ir mūsų valstybės kuklus indėlis į pasaulio istoriją – Kruvinasis Penktadienis. Lietuvoje viskas minkščiau: vietoj tikrų „tik“ guminės kulkos... Tačiau juk ir gyvename XXI a. Lietuvoje, esame ES, gerbiančios žmogaus teises, nariai. O istorija vis kartojasi. Buvusios pamokos užmirštamos, ypač svetimos. Priimantys sprendimus iki šiol nesuvokia savo milžiniškos atsakomybės prieš Lietuvos žmones, besirūpindami biudžeto buhalterinėmis knygomis ir biudžeto deficitais. Tiesa, dabar, stebint valdžios veiksmus galima konstatuoti, jog JAV Prezidentas Džefersonas buvo teisus – kartais nedidelis maištas valdžią gerokai išblaivina.

Tuo metu buvo liūdna skaityti kai kuriuos komentarus. Atseit jaunuoliai išėjo į gatves dėl 1 proc. pakeltų mokesčių, kitaip tariant, vien dėl pilvo reikalų. Rusų rašytojas – išminčius Kozma Prutkovas sakydavo: „Žiūrėk į šaknį (esmę)“. O esmė visada glūdi šiek tiek giliau. Kažin ar ji duonos ir žaidimų trūkume. Mūsų visuomenė yra atsidūrusi gilioje ir sisteminėje dvasinės krizės būklėje. Šie jaunuoliai, lyg šios krizės ženklanešiai, pirmieji materialūs legionai. Jeigu nepasikeisime patys, jei mūsų gyvenimuose nepradės dominuoti vertybinis pasirinkimas – ne išoriškas kitiems parodyti, o vidinis, išreikštas sąžiningumu prieš patį save – šie jaunuoliai (ar kažkas kitas) privers mus pasikeisti. Jie ateina su šūkiu, kurį Sovietų Sąjungos griuvimo išvakarėse išrėkė rusų rokeris – bardas Viktoras Cojus: “Mūsų širdys ir mūsų akys reikalauja permainų“. Argi nematote? Na, gal kažkam nepatinka jų šukuosenos ar apranga, veido išraiška – bet yra kaip yra... Tokie jau laikmečio ženklai.

Mums teks subręsti

Pasaulis sukonstruotas, remiantis tam tikrais dvasiniais principais. Jų nesilaikant, atrodytų pati gyvenimo eiga klostosi taip, kad žmonės atsibustų ir Suvoktų. Prisimintų, kad jie ne vien fiziniai kūnai – darbo ir vartojimo mašinos (Vartok, Dirbk ir Mirk?). Kad prisimintų, jog žmogus yra siela, dvasia. Jei vis nesuvokia – kažkas primena įvairiais ne visada maloniais įvykiais. Taip jau buvo ne kartą. Ir istorikai žino, kaip TAI būdavo. O politikai neklauso ir mokosi labai nenoriai. Atseit, šį kartą viskas bus kitaip...

Visuomenei teks subręsti - anksčiau ar vėliau. Jei liga taps chroniška (jeigu taip dar nėra įvykę) – kad išgelbėti pacientą prireiks sunkios chirurginės operacijos. Kokia ji gali būti, nežinia. Tačiau tokiu atveju, sausio 16 d. įvykiai pasirodytų kaip lengvas pasivaikščiojimas...

Tam, kad pradėti kapstytis iš duobės, reikalinga didelė sprendimus priimančiųjų politinė valia, vadovų išmintis bei sąžiningumas. Pirmiausia prieš pačius save. Kaip moralinis imperatyvas.

Ką reiškia profsąjungų lyderių teismai

Šiandien girdime, kad tie žmonės, dalyvavusieji įvykiuose prie Seimo, tampomi po teismus. Prasidėjęs profsąjungų vadovų teismas mūsų valstybės nepapuoš. Pats Premjeras grąsino griežtomis bausmėmis. Tai negerai. Juolab, grasinti ne premjero funkcija. Ir vėl elgiamasi „rusišku“ stiliumi – atseit stipri valdžia nubaus „maištininkus“. Kad kiti nesugalvotų daryti to paties. Persekiojami profsąjungų vadovai, pakvietę žmones į taikų mitingą, nors jie plytų į Seimo langus nemėtė ir neskatino taip elgtis. O mes tylime... Negi amžiną atilsį Sikorskis buvo teisus: esame veršių tauta? Ne visi tyli, bet kritinės masės, kad valdžia negalėtų tų netylinčių tiesiog ignoruoti, kaip nėra, taip nėra.

Baudžiava kažkokia. Mums mauna paskutines kelnes, o mes tylime. Mokame baudžiavinį mokestį už šildymą ir tylime. Dirbame, vartojame ir mirštame. Tyliai, nuolankiai, kaip šimtmečiais tai darė mūsų protėviai – baudžiaviniai valstiečiai.

Valdžiai besielgiant „rusišku“ stiliumi, gimsta Rusijos „sulaikymo“ užsienio politikos doktrinos. Kas gi yra tas Rusijos „sulaikymas“? Ar galima ją „sulaikyti“ priimant tokius atvirai propagandinius dokumentus? Ne, tikras sulaikymas turėtų prasidėti iš vidaus, šių valdžios žmonių vertybiniame apsisprendime. Reikėtų pradėti nuo pačių savęs „sulaikymo“. Apsispręsti gyventi kitaip ir nebūti panašiems į tuos, kuriuos ruošiamės „sulaikyti“. Nesielgti taip, kaip jie. Profsąjungos lyderių teismas yra geras pavyzdys, kaip nereikia elgtis, kad nebūti panašiais į „juos“. Pavyzdžiui, imti ir parodyti bent truputį atjautos ir supratimo žmogui. Bent trumpam pabūti krikščionimis – suprasti ir atleisti. Pamatyti paslėptas esmes, glūdinčias už atrodytų aiškių ir paprastų įvykių.

Ir vis ta Rusija... Jau du dešimtmečius taip norime nuo jos atsiskirti, o kaip elgiamės patys? Vietoje caro Putino čia įvairūs „valstybininkai“, o iš esmės demokratijos iškabos mažai skiriasi. Ir čia ir ten paprastam žmogui dažnai neįmanoma pasiekti teisingumo. Tiesiog neįmanoma. Sakyčiau, Rusijoje tam tikrais atvejais net lengviau. Nes caras visada rodo parodomąjį rūpestį savo valdiniais. O čia niekas niekam nerūpi...

Pavyzdžiui, pabandykite nueiti į Užsienio reikalų ministeriją. Kaip paprastas pilietis. Klientų priėmimo skyriuje jus sutiks darbuotoja už neperšaunamo stiklo. Galėsite per skylutę įkišti savo pareiškimą... Nuo ko jie ginasi neperšaunamais stiklais? Nuo mūsų?

Gintaras Ronkaitis

Balsas.lt

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/246216

Mauras
2009-04-04 22:15:24

replika autoriui: tai gal pilietiškiesiems jaunuoliams reikėjo 2008 pavasarį mitinge prie prezidentūros, prieš JE dedant parašą ant Leo LT, langus padaužyti? Kažkodėl susirinko ten vos keli šimtai žmogelių, dauguma pensijinio amžiaus. Atėjo Mamontovas. Ir keliasdešimt politikų, kurių dalis tikrai dalyvavo prastumiant aferą. Kur buvo profsąjungos ir tas tautos žiedas, kuriems tik duok "įkalt" ir aidint plojimams padaužyti už mūsų pinigus pirktus langus, kai vyko amžiaus vagystė?

Klausimas - kada, kaip ir kokia forma reikšti protestus - aktualus kaip niekad. Laikmečio dvasia ypač palanki sukelti suirutėms, viešosios tvarkos ir valdžios. Turim Islandijos, Graikijos, Latvijos pavyzdžius, net ramioj Norvegijoj, kur neužpučia jokios krizės, šimtas musulmonų vaikėzų prieš kelis mėnesius keletą parų terorizavo visą miestą dėl to, kad vietinė valdžia uždarė jų nelegalius maldos namus.

Dėl visuotinio optimizmo, lengvų pinigų ir turto vertės pūtimosi pastaruosius 5 metų šiandien gyvename (materialiai) kaip niekada gerai - ką besuoktų žiniasklaida (nesutinkate? prisiminkite, kaip gyvenote prieš 20, 10 ar 5 metus). Iš kitos pusės, nepasitikėjimas politikais ir valdžia pasiekė nematytas aukštumas (Seimu ir partijomis pasitiki ~5%). O čia kaip tyčia gyvenimas pradėjo blogėti. Ką daryti?

Vien todėl, kad smurtas ir destrukcija nieko nesukuria, tik griauna, svarbu priešintis ne lengviausiu keliu. Nes tuo tiesiog pasinaudos tie, kas sėdėjo valdžioje 8 metus ir norėtų ten sugrįžti (socdemų ir jų satelitų blokas), arba tie, kurie dėl savo buko radikalumo normaliu keliu ten negali atsidurti (TT, Frontas).

Ar yra kitų kelių? Vertas rimto autoriaus klausimas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Bal 2009 21:44

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Gintaras Ronkaitis: Kruvinojo penktadienio perspėjimai (antra dalis)

2009.01.30 10:58
http://www.balsas.lt/naujiena/247529/gi ... evisuomene

Dykūnų tik sauja o jūs – milijonai, tai kam gi ta baimė? Tiktai susitelkit...

Julius Janonis, lietuvių poetas

Norėtume, kad gyvenimas nuolat gerėtų, atlyginimai augtų, valdžia mums sąžiningai tarnautų. O ką patys duodame savo Tėvynei? Ar dauguma mūsų, patekę prie lovio, nesielgtų panašiai? Todėl ir iškeliame tokius į daugumą panašius „realistus“?

Tikiuosi, kad dauguma žmonių ne tokie. Visi trokštame Šviesos ir Tiesos, tai yra tautos prigimtyje, perduota per mūsų tėvus ir senelius. Bent jau taip užrašyta Kudirkos dainoje, kurią pripažįstame savo tautos himnu.

Bet argi ne nuo mūsų valios priklauso apsisprendimas gyventi kitaip? Argi ne mes ėjome į atgimimo mitingus, stovėjome Baltijos kelyje? Kur dingo tie žmonės? Nejaugi visi emigravo ir išmirė? Tuomet Lietuvos žmonės sukurė stebuklą – nugalėjo didelį ir stiprų priešą savo Valios ir Džiaugsmo jėga. Neprievartos būdu. Brutaliai jėgai priešpastatę savo laisvės siekį. Ir Žodis tapo Kūnu. Taip pat veikė indai, vadovaujami Mahatmos Gandžio, laikomo neprievartinės kovos ideologu ir klasiku. Apie Gandį tada nė nenutuokėme. Tiesiog taip pasireiškė tautos kolektyvinė išmintis. Tik kur šiandien visa tai? Kodėl šiuos idealus trypia brutali ir į prievartą linkusi valdžios purvina koja?

Parašiau šiuos žodžius ką tik išgirdęs apie tai, kad prie Seimo šaudo. MŪSŲ pareigūnai į MŪSŲ žmones. Kokie Tie žmonės bebūtų, tai mūsų piliečiai. Neįsivaizduoju, ką reikėtų iškrėsti, kad būtų galima priimti tokį sprendimą? Išdaužė keletą Seimo langų, miniai skanduojant „Lietuva“. Toks štai krizinis patriotizmas. Negi tai pakankamai svari priežastis žaloti žmones? Trupinti jų kaulus guminėmis kulkomis? Kažkoks stiklo gabalas valdžiai svarbiau už Žmogų. Štai taip.

Sankt Peterburge yra nepelnytai mūsuose užmiršto lietuvių poeto Juliaus Janonio kapas. Jo eilės šiandien vėl aktualios. Nes vėl reikia kovoti ir ginti valstybę nuo savos taip gausiai išvešėjusios plutokratijos. Tik ta kova turėtų būti ne tokia, kokią siūlo partija „Frontas“ ir panašūs karingieji sluoksniai. Nes vėl išeis kaip aprašyta Orvelo “Gyvulių ūkyje“. Kažkas kovos ir lies savo prakaitą, o gal ir kraują, o rezultate vienas kiaules pakeis kitos. Ir tiek. Todėl visada reikia prisiminti Baltijos kelią! Kardą pakėlęs, nuo kardo ir žus. O džiaugsmingas ir mylintis, savo vertybių besilaikantis žmogus yra nenugalimas. Kritinė tokių žmonių masė lemia esminius pasikeitimus. Tie pasikeitimai beveik visada būna „staigūs ir netikėti“, nors bręsta ilgai. Tokios bus XXI amžiaus revoliucijos. Jokia dykūnų sauja neatsilaikys. Galima laimėti su džiaugsmu. Džiaugsmas – nenugalima jėga, tuo tarpu neigimas ir liudesys gali viską pražudyti.

Tokios džiaugsmingos buvo revoliucijos Ukrainoje ir Gruzijoje – tačiau orveliškos kiaulės ir čia greitai padarė savo juodą darbą. Žmonės turi subręsti pasikeitimams, kad juos išlaikyti.

Teks kristi ir vėl keltis, nugalėti kliūtis labai sudėtingomis sąlygomis. Ar pajėgsime? Atgimimo metais fronto liniją identifikuoti buvo nesunku. Iš vienos pusės – Oktiabris Osipovičius Burdenka su savo sėbrais, pasisakantis už „suverenią“ Lietuvą SSSR sudėtyje, o iš kitos – visi Lietuvos žmonės, siekiantys realios Nepriklausomybės.

Šiandien aiškios fronto linijos nėra. „Dykūnų sauja“ – mažiau nei 1 proc. šalies gyventojų yra integrali mūsų visuomenės dalis. Tai įvairios įtakos grupės, valstybinikai, monopolistai ir juos aptarnaujantys „klapčiukai“, kaip siurbėlės čiulpiantys žmonių kraują. Ne tiesiogiai, o pinigų pavidalu. Pateikdami pasiūlymus, kurių negalime atsisakyti. Savotiški krikštatėviai. Norite pavyzdžių? Jų apstu. Centrinė šildymo sistema, dujos, benzinas, didieji prekybos centrai (juokingas terminas – lyg Lietuvoje dar būtų likę mažųjų).

Šiandien mačiau vieną tokį siurbėliuką. Vaikšto laimingas su žmonele viename iš „didžiųjų prekybos centrų“. Be apsaugos, Lietuvoje ramu, avys nepuola. Gal reikėjo bent prieiti ir paklausti kaip jį žemė nešioja, ar nedega po kojomis? Bet nepriėjau ir nepaklausiau. Todėl jis ir į jį panašūs toliau vaikščios be apsaugos, „atsipūtę“. Štai jie ir naudojasi mūsų tautos prigimtine tolerancija. Prancūzai jau seniau būtų revoliuciją (ar bent visuotinį streiką) sukėlę dėl pusės tiek priežasčių, kiek turime sukaupę mes.

Tie klanai ir siurbėliukai užvaldė partijas ir valstybės struktūras. Kur bedursi – ten „sistema“. Įstatymai - lyg minų laukai. Gali praeiti tik tie, kurie žino specialius kelius. Iš esmės tie, kurie tuos įstatymus rašė. Ne paslaptis, kad dažnai tas rašymasi vyksta ne visai Seime. Pavyzdžiui, yra žinoma, kur buvo rašomas įstatymas ir kiti aktai dėl „Leo Lt“ ir t.t.

Tie gudruoliai kalba gražius žodžius apie Tėvynę, klestėjimą ir gerovę. Paskendę mele ir dviprasmybėse, kartais to net patys nesuvokdami. Valstybininkai nuoširdžiai jaučiasi „tautos gelbėtojais“, sunkiu šaliai laiku ir esant neįgalioms politinėms partijoms „formavę uždavinius VSD“. Nes, atseit, daugiau nebuvo kam. Valdžios vakuumas. Ir tame yra dalis tiesos. Bet dalis tiesos – tai ne visa Tiesa. Nes ji tik pridengia melą.

Kai žmogus suserga vėžiu, nėra paprasta atskirti sergančias lasteles ir jas sunaikinti. Chemoterapija naikina visą organizmą. Bet gydytis būtina. Nes vėžio lastelės plinta, dauginasi, kūnas lyg ryja pats save, kol pražūva.

Reikia reformuotis. Kažkaip. Tam turi subręsti daugumos visuomenės aktyvi Valia. Būtina imtis struktūrinių visos valstybės reformų. Mums reikia įkurti Antrąją Respubliką. Priimti naują Konstituciją. Tam reikalingi nauji žmonės politikoje ir aktyvus visuomenės palaikymas.

Kokia absurdiška ši idėja beatrodytų šiandien, tai vis tiek reikės padaryti rytoj. Nėra kito būdo reformuoti valdžią, tik demokratiniu būdu ir daugumos palaikymu. Lietuvoje tai dar įmanoma. O pavyzdžiui Rusijoje – jau ne. Nes autokratinėms ir kitoms panašioms valdymo formoms panaikinti jau reikalinga konkretesnė jėga. Panaši į „klasikinę“ revoliuciją. Kai „apačios“ nebenori gyventi senoviškai, o „viršūnės“ nebegali... Arba laukti, kol pati struktūra supus arba sugrius.

Lietuvoje demokratijos fasadas dar pakankamai tvirtas ir, esant visuomenės palaikymui ir jai dalyvaujant, reformas atlikti dar įmanoma.

Tačiau svarbiausias dalykas glūdi ne išorinių struktūrų reformose. Jau minėjau, vietoj vienų kiaulių ateina kitos ir tiek. Kiekvienam žmogui teks į savo gyvenimą įdiegti Naujo Gyvenimo principus. Tie principai visiems žinomi, tik mažai kas jų laikosi. Tie, kurie laikosi, kaip taisyklė į sceną nelenda. Vienas svarbiausių - nugalėti su meile ir džiaugsmu.

Džiaugsmas – nenugalima jėga! Gal dabar tai atrodo lyg utopija, bet kito kelio nėra. Net jei šio stebuklo reikės laukti dar 30, o gal ir visą 100 metų.

Gintaras Ronkaitis

Balsas.lt

Komentarai
http://www.balsas.lt/naujiena/247529/gi ... komentuoti

Žygeivis
2009-04-10 22:12:30

Tikra Revoliucija - tai visų pirma pasikeitimai žmonių galvose, jų mąstyme, mentalitete.

Nes jei ir įvykdytume kokį perversmą, maištą, ginkluotą revoliuciją, tai iš esmės nieko gero neduotų, prieš tai nepakeitus žmonių mąstymą. Juk Trečiojo pasaulio šalyse tokie perversmai bei revoliucijos vyksta vos ne kasmet, tačiau žmonių gyvenimas tik blogėja.

Kitas klausimas - kaip tas mūsų visuomenės mąstymas keičiasi. Ir čia rungiasi labai įvairios idėjos ir tas idėjas palaikančios jėgos.

Šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje tokios esminės idėjinės ir realios jėgos yra dvi: nacionalistai-tautininkai-patriotai ir jungtinis įvairių "interesų blokas": kosmopolitai-tolerastai-šiknadulkiai.

Šių dviejų jėgų ir jų skleidžiamų idėjų kova akivaizdi ir visose Lietuvos internetinėse svetainėse bei žiniasklaidoje.

Tačiau Vakarų Europoje jau labai akivaizdi ir galinga trečioji jėga - fundamentaliojo islamo.

Deja, bet ji yra pajėgi nušluoti visus - ir nacionalistus, ir kosmopolitus (su visais jiems padedančiais tolerastais-šiknadulkiais). Kaip tik todėl Vakarų Europoje pastaruoju metu pastebimas mums labai keistas reiškinys, kada tų šalių nacionalistai-patriotai sudaro bendras sąjungas su dalimi vietinių europinių tolerastų-šiknadulkių - bendrai kovai prieš musulmonų fundamentalistus.

O juk dar yra ir kitos pasaulinės jėgos - Rusijos imperija su jos amžinu "mesianizmu" bei jėga paremtu skverbimusi į visas aplinkines valstybes; daugiatautė Indijos imperija ir ten vis augantis fundamentalusis karingasis hindų induizmas; diktatūrinė Kinijos imperija, palengva "užpildanti" savais emigrantais-agentais visą pasaulį; galų gale kosmopolitinė JAV imperija, įsivėlusi į beviltiškus karus Irake ir Afganistane, ir kurios ateitis irgi labai sunkiai nuspėjama (vis tik neabejotina, kad laikui bėgant prieštaravimai tarp ispanakalbių ir angliakalbių tik augs).

Bet kuriuo atveju mes - lietuviai nacionalistai-patriotai - privalome vadovautis savo Tautos ir Valstybės esminiais interesais.

Ir mums reikia ne besąlygiškai remti vienas ar kitas partijas, politines bei ekonomines grupuotes, kokius nors konkrečius asmenis, o būtent tų partijų, grupuočių, asmenų konkrečius darbus ir realią veiklą, naudingą Lietuvių Tautai ir Lietuvos Valstybei:

- Už vieningą lietuvišką Valstybę!

- Svarbiausias tikslas – lietuvybės – Lietuvių Tautos, kalbos, tarmių, kultūros, gamtos, paveldo, šeimos ir doros išsaugojimas ir puoselėjimas Lietuvos Valstybėje, lietuvių etninėse žemėse ir išeivijoje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 10 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: