 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (IV dalis)
Šaltinis - http://www.straipsniai.lt/jurgeleviciau ... lapis/9449
Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus
avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jus pažinsite juos iš vaisių...“
Kalno pamokslas
IV dalis: Kaip veikia teisėtas bet neteisingas teisingumas?
„Klausimas: "kas taps viršininku?" yra panašus į klausimą:
"kas kvartete dainuos tenoru?" Žinoma, tas, kuris gali
dainuoti tenoru“.
H. Fordas
Normalioje teisinėje valstybėje šiame straipsnyje pateiktos informacijos užtektų, kad neteisėtas veikas vykdę valstybės pareigūnai visam laikui atsistatydintų iš savo užimamų pareigų. Deja, mes gyvename posovietinėje Lietuvoje ir todėl mums dar ilgai teks aiškinti: kodėl posovietiniams pareigūnams yra privalu laikytis visuotinai priimtų moralės ir teisės normų reikalavimų - taip kaip jų privalu laikytis eiliniams piliečiams. Taip yra todėl, kad į H. Fordo klausimą: "kas kvartete dainuos tenoru?" – posovietinėje Lietuvoje atsakoma: „tas, kurį paskirs politikai“ (to asmens galėjimas dainuoti tenoru pas mus nebūtinas) . Kadangi posovietinėje Lietuvoje yra amžini politikai (jie taip pat yra ir „specialistai“ ir „elitas“ ir „aukštuomenė) – tai man įrodyti jų neatitikimą užsiimtoms pareigoms bus gana sudėtinga. Mane nudžiugino tai, kad šiame nelengvame darbe (man to neprašant) nusprendė padėti Kauno apskrities administracija. Todėl aš labai dėkoju Kauno apskrities administracijai už pagalbą aiškinantis: kas yra kas posovietinėje Lietuvoje. Gerb. skaitytojus nedelsdamas supažindinu su (šio straipsnio pirmąsias dalis jau spausdinant „Lietuvos Aide“) minėtos administracijos mano motinai atsiustų dokumentų turiniu. Kad oponentai mane neapkaltintų prioritetų suteikimu savo asmeniniams interesms – šioje vietoje aš esu priverstas pateikti trumpą papildomą išaiškinimą:
Laikau būtinu atkreipti gerb. skaitytojų dėmesį į tai, kad Kauno rajone esantis Ringaudų kaimas yra prieškarinės nepriklausomos Lietuvos valstybės nepriklausomybės kovų savanorių – t.y, savo konkrečiais darbais prisidėjusių prie Lietuvos nepriklausomybės apgynimo ir už tai iš Lietuvos valstybės gavusių žemės sklypus žmonių kaimas. Mano motinos Elzbietos Jurgelevičienės (Eisrotaitės) tėvas, Vincas Aišrotas (pavardė taip įrašyta žemės skyrimo akte), 1926 metais Ringauduose (kaip žuvusio Lietuvos savanorio Jono Eisroto tėvas) gavo 9,0304 ha žemės. Kitas mano motinos brolis, Juozas Eisrotas 1947 metais buvo suimtas sovietinių istrebitelių, nes teikė žinias Lietuvos partizanams. Kadangi kankinamas jis nieko neišdavė, tai po savaitės nežmoniškų kankinimų (kurie jauną stiprų 17 metų vyrą pavertė pražilusiu sulinkusiu seneliu)– buvo nuvežtas į Tabariškių kaimo laukus ir nušautas kaip „bandantis pabėgti“. Kaip teigė prieš tai jį konvojuojamą į Garliavą matę liudininkai - jau tuomet jis negalėjo ne tik bėgti, bet ir beveik negalėjo paeiti...
Dabartiniu laiku savo indėlį į žmoniškos Tautos ateities kūrimą įnešu aš. Todėl man labai keistu atrodo posovietinės Lietuvos „valdžią turinčiųjų“ patriotizmo supratimas – nes jie nusprendė „iki siūlo galo“ apiplėšti mus ir kitus Lietuvos savanorių bei rezistencijos dalyvių gimines ir ne tik Ringaudų kaime. Posovietinėje Lietuvoje tapo vos ne tradicija vietoje kiekvieno Lietuvos savanorių kaimo įkurti žemvagių kaimą. Taip senąjį patriotizmo ir žmogiškosios savigarbos supratimą išsaugojusių šeimų nariai ne tik visiškai apiplėšiami materialiai ir priverčiami prašyti malonės pas svetimo turto grobikus - bet tos ekonominės priespaudos taikymo pasėkoje priverčiami pakeisti savo dvasinį pasaulį (t.y., prisitaikyti prie „valdžią turinčiųjų“ vykdomo neteisingumo, pripažįstant jį normaliu gyvenimo reiškiniu). Todėl man ir kyla abejonės – ar mes tikrai gyvename teisinį tęstinumą iš prieškarinės nepriklausomos Lietuvos valstybės turinčioje šalyje? Gal posovietinė Lietuva jau yra ta šalis, kurioje panaudodami prievartą ir apgaulę tie: „kas buvo niekas - jau tapo viskuo?“ (užuomina į „Internacionalo“ tekstą). Posovietinės valdžios teroro prieš mano šeimą pavyzdį panaudoju tik todėl, kad tai yra geriausiai man žinomi ir nesunkiai įrodomi faktai.
Čia mano cituojamų dokumentų turinys ir kitos Kauno apskrities administracijos pareigūnų veikos (arba neveikimai) atskleis tikrą posovietinės Lietuvos „valdžią turinčiųjų“ (save prilyginančių valstybei) požiūrį į prieškarinės Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorius ir pokario rezistentus, bei faktais įrodys, kad ne tik Kauno apskrities administracijos - bet ir kitų, privalančių užtikrinti teisės ir teisingumo viršenybę prieš atskirų asmenų vykdomą savivalę Lietuvos valstybės institucijų pareigūnai neatlieka savo tiesioginių pareigų. Tai gerb. skaitytojams padės pilniau suprasti - kas yra kas posovietinėje Lietuvoje.
2005-09-21 mano motina, Elzbieta Jurgelevičienė, iš Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus gavo laišką, kuriame buvo įdėti šie trys dokumentai:
1. Kauno apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 9 d. ĮSAKYMAS Nr. 02-05-8830: „DĖL NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ“ (citatos pradžia):
„Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ( Žin., 1997, Nr.65-1558), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" ir šiuo nutarimu patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka ( Žin., 1997, Nr.90-2256 ) ir atsižvelgdamas į tai, kad iki įstatyme nurodyto termino Elzbieta Jurgelevičienė nepateikė nuosavybės teisę bei giminystės ryšį įrodančių dokumentų, ir į Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vyresn. specialistės Gražinos Jonikaitės pažymą:
l.Neatkuriu nuosavybės teisių Elzbietai Jurgelevičienei į jos prašyme nurodyto žemės savininko Vinco Eišroto 4,51 ha žemės Ringaudų k., Ringaudų sen., Kauno r.
2. P a v e d u Kauno rajono žemėtvarkos skyriui įsakymą ir Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vyresn. specialistės Gražinos Jonikaitės pažymą išsiųsti Elzbietai Jurgelevičienei.
Zigmantas Benjaminas Kazakevičius“ (citatos pabaiga). Šis dokumentas yra be parašo, “patvirtintas” tik Kauno viršininko administracijos antspaudu: “Personalo ir ūkio skyrius” “Dokumentų poskyris”.
2. Kauno apskrities viršininko administrcijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo Tautvydo Tamošiūno pasirašytas 2005-09-20 raštas Nr. S6- 1855 “DĖL NUOSAVYBĖS TEISIŲ ATKŪRIMO” (citatos pradžia):
“Elzbietai Jurgelevičienei…
Siunčiame Jums Kauno apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 9 d. įsakymą Nr. 02-05-8830 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą" ir Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vyresn. specialistės G. Jonikaitės pažymą.
Informuojame, kad Jūs turite teisę Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka skųsti įsakymą Kauno apygardos administraciniam teismui per 1 mėnesį nuo skundžiamojo akto įteikimo dienos.
Taip pat atkreipiame Jūsų dėmesį, kad 2004-10-12 pakeitus LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnį, kuriuo numatyta, kad asmenys nustatytais terminais nepateikę prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki 2001-12-31 bei nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų iki 2003-12-31, turi galimybę atnaujinti praleistus terminus, jei administracinis teismas pripažintų priežastis, dėl kurių įstatymo nustatyti terminai buvo praleisti, svarbiomis. Administraciniam teismui atnaujinus praleistus terminus ir įsiteisėjus teismo sprendimui Jūs turėsite Žemėtvarkos skyriui pateikti trūkstamus dokumentus. Tuo atveju, jei pateiktų nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su žemės savininku įrodančių dokumentų nepakanka, Jūs turite teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo LR CPK nustatyta tvarka.
PRIDEDAMA:
1 .Kauno apskrities viršininko 2005-09-09 įsakymas Nr. 02-05-8830.
2. Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vyresn. specialistės G. Jonikaitės pažyma.
Vedėjas (parašas) Tautvydas Tamošiūnas” (citatos pabaiga).
3. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2005-07-15 PAŽYMA: “DĖL NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ” Nr. ĮP-493 (citatos pradžia):
“1991 m. spalio mėn. 14 d. Elzbieta Jurgelevičienė, gyv. Tabariškių k., Ringaudų sen., Kauno r. Noreikiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buv. žemės savininko Vinco Eišroto žemę Ringaudų kaime, Ringaudų seniūnijoje, Kauno rajone. Ji pretenduoja į 4,50 ha žemės. 1992 m. gruodžio mėn. 21 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į šio savininko žemės dalį - 3,01 ha pateikė kita pretendentė Genovaitė Bublienė, gyv. Pramonės pr. 32-49, Kaune.
1926 m. Žemės ūkio ministerija žemės perleidimo aktu perleido Aišrotui Vincui, Mykolo 9,0304 ha žemės sklypą. Įsiteisėjusiu Kauno rajono apylinkės teismo 1995 m. rugsėjo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-910/95 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad Andrius Miknevičius iki 1940 m. asmeninės nuosavybės teisėmis valdė 4,515 ha žemės. Pretendentams į A. Miknevičiaus žemę nuosavybės teisės atkurtos ir sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti.
Aprašomojoje sprendimo dalyje nurodoma, kad Vincas Eišrotas mirė 1937 m. ir jo žemės dalį paveldėjo Ona Miknevičienė, kuri žemę perleido Andriui Miknevičiui. Teismo rezoliucinėje dalyje nėra nurodoma, kad nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, kad Elžbieta Eišrotienė paveldėjo kitą Vinco Eišroto žemės sklypo dalį (4,515 ha) ir nuosavybės teisėmis valdė iki 1940 m. paveldėtą sklypą.
Bublienė Genovaitė pretenduoja į nuosavybės teisių atkūrimą į Vinco Eišroto nuosavybės teisėmis valdytą žemę. G. Bublienė yra Motiejaus Aišroto (Vinco ir Ievos Aišrotų sūnaus) dukra. Pripažinus, kad po Vinco Eišroto mirties dalį sklypo paveldėjo Elzbieta Aišrotienė, G. Bublienė netektų teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.
Pagal pateiktus dokumentus negalima tiksliai nustatyti, kas po Vinco Eišroto mirties 1937 m. paveldėjo likusią žemės dalį 4,515 ha. 2001 m. rugsėjo 19 d. Kauno rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti pripažino, kad esamų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms atkurti ir pasiūlė Elzbietai Jurgelevičienei ir Genovaitei Bublienei kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau šia teise pasinaudota nebuvo. 2003 m. gegužės 13 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. V-213 buvo nepatenkintas Elzbietos Jurgelevičienės prašymas atkurti nuosavybės teises, grąžinant natūra 4,5 ha žemės Ringaudų k., Kauno r, tačiau pretendentė šio įsakymo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka neskundė.
Kadangi pretendentės į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nesikreipė, E. Jurgelevičienė trūkstamų giminystės ryšio dokumentų nepateikė, todėl siūlau Elzbietai Jurgelevičienei ir Genovaitei Bublienei neatkurti nuosavybės teisių į Vinco Eišroto žemę (4,515 ha) Ringaudų k., Ringaudų sen., Kauno r.
Vyresn. specialistė Gražina Jonikaitė (parašas)
Užbėgdamas į priekį gerb. skaitytojus informuoju, kad vyresniosios specialistės G. Jonikaitės teiginys, kad E. Jurgelevičienė iki 2005-07-15 nepateikė: “trūkstamų giminystės ryšio dokumentų” neatitinka tiesai. Minėtų dokumentų patvirtintas kopijas tuometinės Kauno rajono Noreikiškių apylinkės Agrarinės reformos tarnybos (vėliau – žemėtvarkos tarnybos) pareigūnams E. Jurgelevičienė įteikė net kelis kartus, atsiliepdama į kiekvieną tų pareigūnų pareikštą minėtų dokumentų pareikalavimą. Pirmą kartą Noreikiškių Agrarinės reformos tarnybai tie dokumentai buvo pateikti 1991 m., (ką netrukus įrodysiu atitinkamais dokumentais). Kaip matysime iš šiame straipsnyje pateiktų dokumentų tekstų - kartą tuos dokumentus kartu su LR Kauno rajono Vyriausiam policijos komisarui S. Šestakovui adresuotu 2003 m. rugpjūčio 13 d. Elzbietos Jurgelevičienės įgalioto atstovo Zenono Jurgelevičiaus prašymu Kauno apskrities viršininko administracijai persiuntė Kauno rajono policija. Tačiau norint iš teisėtų savininkų atimti jų paveldimą žemės valdą reikalinga priežastis ir tokia priežastimi šiuo atveju yra vyr. specialistės G. Jonikaitės melas.
Grįždamas prie nuoseklaus straipsnio medžiagos pateikimo konstatuoju, kad vyresnioji specialistė G. Jonikaitė visiškai teisingai pastebi, jog šis (gerb. skaitytojų dėmesiui pateikiamas) Kauno apskrities viršininko įsakymas dėl nuosavybės teisių į išlikusį turtą neatkūrimo E. Jurgelevičienei yra jau nebe pirmas. Kažkodėl Kauno apskrities viršininkus labai neramina tas E. Jurgelevičienės paveldimos žemės lopinėlis. Net pakartotinus įsakymus dėl jo rašo...
Siūlau susipažinti su ankstesnio Kauno apskrities viršininko įsakymo turiniu:
Kauno apskrities viršininkas. 2003 m. gegužės 13 d. ĮSAKYMAS: “DĖL ELZBIETOS JURGELEVIČIENĖS PRAŠYMO” Nr.V-213 (citatos pradžia):
“Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (Žin., 1999, Nr. 60-1945) ir atsižvelgdamas į Teisės departamento vyresniosios specialistės Jurgitos Blažauskaitės 2003 m. gegužės 9 d. teikimą „Dėl Elzbietos Jurgelevičienės prašymo":
nepatenkinu Elzbietos Jurgelevičienės prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 4,5 ha žemės, esančios Ringaudų k., Kauno r., natūra.
Viršininkas Valentinas Kalinauskas (citatos pabaiga)”
(šis dokumentas yra be parašo, “patvirtintas” tik Kauno viršininko administracijos antspaudu: “Personalo ir ūkio skyrius” “Dokumentų poskyris”).
Nors šio, pirmojo, 2003 m. gegužės 13 d. “Įsakymo” Nr.V-213 surašymo formą ir patvirtinimą aš sukritikavau iš esmės, tačiau kaip patys matote ir antrasis - 2005 m. rugsėjo 9 d. Kauno apskrities viršininko įsakymas Nr. 02-05-8830 šiuo požiūriu tikrai ne ką geresnis. Tačiau taupydamas skaitytojų kantrybę - aš čia tokias „smulkmenas“ kaip teisingas dokumentų įforminimas neaptarinėsiu (nors nuo dokumento tinkamo surašymo ir patvirtinimo tiesiogiai priklauso to dokumento galiojimas arba negaliojimas).
Skaitant antrąjį „Įsakymą“ dėl tos pačios žemės negrąžinimo malonu jau tai, kad po grynai vergvaldiško tono pirmajame „Įsakyme“ – antrajame bent jau bandoma sudaryti teisėtumo įspūdį, nurodant lyg ir teisines priežastis - dėl kurių E. Jurgelevičienei negrąžinama jos paveldima žemė: „Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ( Žin., 1997, Nr.65-1558), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" ir šiuo nutarimu patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka ( Žin., 1997, Nr.90-2256 ) ir atsižvelgdamas į tai, kad iki įstatyme nurodyto termino Elzbieta Jurgelevičienė nepateikė nuosavybės teisę bei giminystės ryšį įrodančių dokumentų...“. Jūs, gerb. skaitytojai, kurie skaitėte šio straipsnio I ir II dalis galite pastebėti, kad Kauno apskrities administracijos viršininkas praktiškai taiko Lietuvos Respublikos pasirašytas ir ratifikuotas Tarptautines Konvencijas pažeidžiantį įstatymą ir būsite visiškai teisūs. Tačiau lieka dar viena E. Jurgelevičienės paveldimos žemės negrąžinimo priežastis – tai „teisėtuose bet neteisinguose“ posovietinės LR „įstatymuose“ keliamo reikalavimo: agrarinės reformos tarnybai pateikti tų įstatymų nurodytus dokumentus, neįvykdymas. Šį reikalavimą aš galėčiau teisiškai argumentuotai atmesti, kaip teisiškai niekinio „įstatymo“ (dėl to teisiškai nepagrįstą) reikalavimą - tačiau tuomet kiti panašiai valdininkų klaidinami žmonės nesusipažintų su jiems galinčia būti naudinga informacija. Todėl į minėtą kaltinimą atsakysiu ilga citata iš raštiško E. Jurgelevičienės atstovo (t.y., mano) teisybės ieškojimo teisę ir teisingumą ginančioje policijoje. Tuo pačiu Jūs susipažinsite su tikrais faktais, kaip „mus gina mūsų policija“. Tas savo kreipimosi į policiją turinio vietas, kuriose policijos pareigūnams išaiškinami mano šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse Jums pateikti teoriniai ir praktiniai nuosavybės teisės pagrindai (kad nesikartoti ir taip sutaupyti Jūsų laiką) aš praleisiu - tačiau tikiuosi, kad Jūs tų imperatyvių (visiems privalomų vykdyti) teisės normų nepamiršite, kadangi jas pamiršus Jums taps neįmanomu bendras teisingas teisinis čia spausdinamos medžiagos supratimas (citatos pradžia):
„LIETUVOS RESPUBLIKOS KAUNO RAJONO VYRIAUSIAJAM POLICIJOS
KOMISARUI S. ŠESTAKOVUI
2003 m. rugpjūčio 13 d.
Elzbietos Jurgelevičienės įgalioto atstovo Zenono Jurgelevičiaus
PRAŠYMAS, 2003-08-13 Lietuvos Respublikos VRM Kauno raj. policijos komisariate įregistruotas Reg. Nr. S – J – 38.
1991 m. spalio 14 d. E. Jurgelevičienė Kauno rajono Noreikiškių apylinkės Agrarinės reformos tarnybai (ART) įteikė pareiškimą dėl paveldimos žemės susigrąžinimo natūra. Tuomet žemės grąžinimas LR piliečiams buvo vykdomas vadovaujantis 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtu LR įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų". Minėto įstatymo 19 straipsnis: „Sprendimų dėl nuosavybės teisės atstatymo priėmimas" nustatė, kad: „Šio įstatymo 18 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisės atstatymo per 3 mėnesius nuo dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę, pateikimo dienos". Tai reiškia, kad Kauno rajono Noreikiškių apylinkės agrarinės reformos tarnyba iki 1992-01-14 privalėjo priimti sprendimą dėl E. Jurgelevičienės paveldimos žemės grąžinimo. Nuo to termino jau praėjo 11 metų. Minėtos vietovės žemėtvarkininkai E. Jurgelevičienei ne tik nesugrąžino paveldimą žemę, bet ir įvykdė šiuos LR įstatymų ir Tarptautinės teisės pažeidimus:
1. Kauno apskrities ir Kauno rajono žemėtvarkos tarnybų darbuotojų įvykdyti teisės pažeidimai:
1.1. Žemėtvarkos ir teisės specialistai iš E. Jurgelevičienės žemės susigrąžinimo bylos išėmė ir pradangino šiuos dokumentus: E. Jurgelevičienės sutuoktuvių liudijimą, Valstybinio žemės perleidimo V. Aišrotui (taip tekste!) aktą ir pretendentų susitarimą. Tuo būdu jie sudarė galimybę vilkinti paveldimos žemės grąžinimą E. Jurgelevičienei. Šį vilkinimą patvirtina šie žemėtvarkininkų rašyti dokumentai:
2001 m. rugsėjo 19 d. „Kauno rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti", susidedanti iš šio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo Tautvydo Tamošiūno ir narių: Kauno apskrities teisės ir turto valdymo departamento vyr. juristės Violetos Tamašauskienės, žemėtvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto Alberto Viršilo, specialistės Ringaudų ir Akademijos seniūnijose Gražinos Jonikaitės išnagrinėjo papildomus dokumentus ir nutarė:
„ Esamų dokumentų:
1. Kauno Valstybinio Archyvo pažymėjimo Nr. A-l 1991-12-31.
2. Žemės ūkio ministerijos Tvarkymo ir sėjomainų valdybos žemės apskaitos žiniaraščio 1948
m. įrašo Nr. 39.
dėl buvusio savininko Elžbietos Eišrotienės turėtos žemės bendro ploto 4,515 ha ... Kauno apskrityje Kauno rajone Garliavos valsčiuje Ringaudų seniūnijoje Ringaudų kaime nepakanka nuosavybės teisėms atkurti.
Pretendentai Elzbieta Jurgelevičienė Genovaitė Būblienė ".
Minėta komisija siūlo kreiptis į teismą, arba ieškoti papildomų dokumentų.
2002-05-20 pranešime Nr. 295, adresuotame E. Jurgelevičienei Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno skyriaus specialistė G. Jonikaitė informuoja E. Jurgelevičienę:
„ Pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo II-o skyriaus 10 straipsnio 4-tą punktą piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turi pateikti iki 2002 m. I i e p o s 1 d.
Piliečiai, praleidę nustatytą terminą, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą.
Pagal parengtą 2001-09-19 Kauno rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti pasiūlymą esamų dokumentų dėl buvusios žemės savininkės Elžbietos Eišrotienės turėtos žemės 4,515 ha Ringaudų kaime nepakanka nuosavybės teisėms atkurti.
Dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo Jūs privalote kreiptis į teismą.
Iš giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų Jums į žemėtvarkos skyrių Ringaudų ir Akademijos seniūnijose (Šiltnamių 1, Noreikiškės) reikalinga pristatyti savo santuokos liudijimo kopiją. Atvykstant prašau su savimi turėti pasą, pastatų teisinės registracijos dokumentus. "
2003-03-28 aš paštu gavau Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus Ringauduose specialistės G. Jonikaitės 2003-03-24 raštą Nr. 184-10 „Dėl paveldimos žemės":
„Primename, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4p. piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų šiuos dokumentus pateikia iki š. m. liepos 1d.
Piliečiai, praleidę nustatytą terminą, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą.
Prašome iki š. m. balandžio 1 d. pateikti papildomą prašymą žemėtvarkos skyriui, nurodant kokį kompensavimo būdą Jūs pasirinksite už dalį valstybės išperkamos žemės. Nepareiškus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės bus atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu ".
Elzbieta Jurgelevičienė, atsakydama į šiuos žemėtvarkos tarnybos pareigūnų raštus pareiškia:
1991 m. spalio 14 d. Kauno rajono Noreikiškių apylinkės Agrarinės reformos tarnybai (ART) aš įteikiau pareiškimą dėl paveldimos žemės susigrąžinimo natūra ir šiai tarnybai „už dokumentų įforminimą" sumokėjau penkiasdešimt rublių (kvito Nr. 400164). 1992 m. kovo 6 dieną tuometinis Kauno rajono Noreikiškių ART pirmininkas V. Bilskis man išdavė „Pažymą", kad mano tėvas Eišrotas Vincas iki 1940 m. liepos 22 d. Kauno apskrityje Garliavos valsčiuje Ringaudų kaime buvo 9,03 ha žemės valdos savininku. Toje pažymoje įrašyta, kad ji parengta pagal šiuos mano Noreikiškių Agrarinės reformos tarnybai pristatytus dokumentus:
1. Prašymą grąžinti žemę;
2. Archyvo pažymėjimą;
3. Mirties liudijimą(2 vnt); (abiejų tėvų- Z.J. pastaba)
4. Sutuoktuvių liudijimą (2 vnt.); (Eišroto V. ir E. Rugieniutės, bei E. Eisrotaitės ir J. Jurgelevi
čiaus - Z.J. pastaba)
5. Žemės perleidimo aktą;
6. Pretendentų susitarimą (3 pretendentai); (žr. pridedamą dokumentą Nr.4)
Pažyma apie mano santuoką su J. Jurgelevičiumi LR Kauno rajono valdybos Civilinės metrikacijos skyriuje išduota 1991 m. spalio 24 d., registracijos Nr. 1966. (žr. pridedamą dokumentą Nr.5)
1.2. Minėtų žemėtvarkos tarnybų darbuotojai į oficialius dokumentus įrašė šiuos žinomai neteisingus duomenis:
1) 1993-01-30 Zenonui Jurgelevičiui Kauno Valstybinio Archyvo išduotame Archyvo pažymėjime A-308 konstatuojama: „Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyvinio fondo dokumentuose, 1935-1943 metų Garliavos valsčiaus žemės mokesčių ir žemės išperkamųjų mokesčių mokėtojų byloje įrašytas savininkas Eišrotas (taip dokumente) Vincas, Ringaudų kaime turėjęs 9,03 ha žemės... Mokesčiai mokėti 1935-1943 metais. Yra įrašas: „nuo išperkamųjų žemės mokesčių sumoje 1891,80 Lt atleistas...". 2001 m. rugsėjo 19 d. „Kauno rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti" be jokio teisinio pagrindo pusės (4,515 ha) Vincui Eišrotui priklaususios žemės savininke paskelbė buvus jo žmoną Elžbietą Eišrotienę.
2) Pagal 1997 m. liepos 1 d. LR įstatymo Nr.VIII-359 (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo) 9 str. 1 d. valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai yra nuosavybės teisę įrodantys dokumentai. Minėti specialistai nepagrįstai reikalauja papildomų dokumentų.
3) 2001 m. rugsėjo 19 d. pasiūlyme E. Jurgelevičienei minėta žemėtvarkos ir teisės specialistų
komisija pretendente iki 1940 m. liepos 1 d. Elžbietai Eišrotienei priklausiusios žemės susigrąžinimui įrašė pilietę Genovaitę Būblienę. Jeigu žemėtvarkos ir teisės specialistai teisūs ir žemės savininke buvo tapusi Elžbieta Eišrotienė - tai reiškia, kad po V. Eišroto mirties 1937 m. susiformavo E. Eišrotienės šeimos šeimyninė žemėnauda. Kadangi G. Būblienė niekuomet nebuvo
E. Eišrotienės šeimos nare - tai kokiu teisiniu pagrindu Kauno apskrities žemėtvarkos tarnybų specialistai ją (G. Būblienę) iki šio momento skelbia esant E. Eišrotienės šeimyninės žemėnaudos paveldėtoja?
4) 1992-05-04 Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro A.Nasvyčio pasirašytame
rašte Nr. 1-112-J-180 konstatuojama:
„Kartu su Žemės ūkio ministerija išnagrinėję vietoje Jurgelevičiaus Zenono pareiškimą dėl žemės grąžinimo Kauno rajono Noreikiškių apylinkėje Ringaudų gyvenvietėje pranešame, kad buvęs žemės savininkas Aišrota Vincas turėjo 9,0 ha žemės. Jis yra miręs ir šiuo metu pretendentai į 9,0 ha žemės plotą yra jo dukra, Jurgelevičiaus Zenono motina, E. Jurgelevičienė-Aišrotaitė, turinti teisę į 4,5 ha žemės plotą ir V. Aišrotos mirusios dukters O. Miknevičienės-Aišrotaitės 4 vaikai į 4,5 ha žemės plotą. Be E. Jurgelevičienės sūnaus Jurgelevičiaus Zenono yra dar 3 vaikai." Tai reiškia, kad Kauno apskrities žemėtvarkos tarnybų specialistai neatsižvelgia į aukštesnių Lietuvos valstybės valstybinių institucijų, anksčiau nustatytus faktus.
5) 1995 m. rugsėjo 6 d. Kauno rajono apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-910/95 buvo sprendžiamas juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo klausimas: dėl Vinco Eišroto žemės paveldėjimo. Teismas nustatė:
„pareiškėjų atstovas prašo pareiškimą tenkinti. Paaiškino, kad pareiškėjų senelis Vincas Eišrotas Kauno raj. Noreikiškių apyl. Ringaudų km. nuosavybės teisėmis valdė 9,304 ha žemės. 1937 m. senelis mirė ir jo žemę lygiomis dalimis po 4,515 ha paveldėjo jo žmona Elžbieta Eišrotienė ir pareiškėjų motina Ona Miknevičienė, kuri žemę perleido Andriui Miknevičiui. Nuosavybės dokumentai neišlikę. Prašo teismą nustatyti juridinį faktą, patvirtinantį tėvo nuosavybę į minėtą žemę.
Suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.
Pareiškimas tenkintinas. Nustatyta, kad A. Miknevičius nuosavybės teisėmis valdė 4,515 ha žemės Kauno raj. Noreikiškių apyl. Ringaudų km. Nuosavybės dokumentai neišliko, tačiau minėtą aplinkybę patvirtino teismo posėdyje dalyvavę liudytojai. Netikėti jų parodymais teismas neturi pagrindo. Be to 1993 m. archyvo pažymoje Nr. A-308 taip pat nurodyta, kad 1945-1946 m. kaimo ūkinėje knygoje įrašytas A. Miknevičiaus ūkis, kuris turėjo 4 ha žemės. Aplinkybių, leidžiančių manyti priešingai, nenustatyta. Todėl teismas mano, kad yra pakankamas pagrindas pareiškimą tenkinti." (žr. pridedamą dokumentą Nr.6)
Šioje civ. byloje yra Alšėnų - Noreikiškių ART žemėtvarkininkės Gražinos Jonikaitės sudarytas ir patvirtintas apvaliu Alšėnų - Noreikiškių ART antspaudu „Eišroto Vinco žemės sklypo Ringaudų km. atsidalinimo planas" (žr. pridedamą dokumentą Nr.7), kuriame po 4,515 ha žemės priklauso Eišrotienei Elžbietai (E. Jurgelevičienės, motinai) ir Miknevičiui Andriui. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir privalomas vykdyti net minėtos komisijos žemėtvarkos ir teisės specialistams Šioje civ. byloje svarbu tai - kad V. Eišroto žemės padalijimo i dvi šeimynines žemės valdas faktas ir tu dviejų žemės valdų savininkai buvo nustatyti ir patvirtinti liudytojų parodymais (žr. pridedamą dokumentą Nr.2). Tačiau Alšėnų - Noreikiškių ART žemėtvarkininkė Gražina Jonikaitė Kauno rajono apylinkės teismui pateikė žinomai neteisingą informaciją apie tai - kad 4,515 ha žemės priklausė vien tik E. Jurgelevičienės motinai Eišrotienei Elžbietai. Po V. Eišroto mirties 1937 m. - teisme buvo padalinta jo žemės valda. Teismo dokumentai neišlikę. Pagal iki 1940-06-15 (sovietinės Lietuvos valstybės okupacijos) mūsų žemės buvimo vietoje galiojusį Napoleono Kodeksą mano motina Elzbieta Jurgelevičienė, pokario metais „liaudies gynėjų" nužudytas jos (E. Jurgelevičienės) brolis - Juozas Eisrotas ir E. Jurgelevičienės motina Elžbieta Eišrotienė paveldėjo po 1,5 ha žemės. Taip susiformavo Elžbietos Eišrotienės šeimos žemės valda. Kita 4,5 ha ploto žemės valda, kuri priklausė Miknevičiams irgi susidarė iš kitų trijų (tuo metu dar buvusių gyvų) paveldėtojų, tarp kurių buvo ir G. Būblienės senelis - paveldėtų žemės valdų.
6) 1996 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 1255, adresuotame Noreikiškių agrarinės reformos tarnybos viršininkui ir Kauno rajono mokesčių inspekcijai Lietuvos Respublikos Kauno Apskrities valdytojo administracijos valdytojo pavaduotoja Z. Kubilienė konstatuoja:
„Išnagrinėjus Noreikiškių agrarinės tarnybos 1996 10 29 raštą Nr. 112 ir atsižvelgiant į tai, kad pakoregavus buvusio LŽŪA mokomojo ūkio preliminarinį žemės reformos žemėtvarkos projektą, žemiau išvardintų piliečių naudojama žemė yra priskirta grąžinamai žemei, prašome išvardintus piliečius apmokestinti ne kaip savavališkai užėmusius žemę ir mokančius trigubą mokesčio tarifą, bet normaliu žemės nuomos mokesčiu." Šiame dokumente tarp 14 išvardintų piliečių Nr. 8 įrašyta Elzbietos Jurgelevičienės pavardė. Tai įrodo, kad minėtų žemėtvarkos tarnybų darbuotojai po 1996 10 29 nevykdo LR įstatymais nustatyto žemės grąžinimo teisėtam savininkui (paveldėtojui).
7) 1994 m. spalio lld. Valstybės kontrolės Departamento pareigūnai patikrino Noreikiškių apylinkės ART darbą. Po šio patikrinimo Valstybės kontrolės Departamentas priėmė sprendimą
Nr.67, kurio 3 puslapyje konstatuojama:
„Pažeidžiant galiojusio žemės kodekso 14, 16, 46 ir 120 straipsnius, Kauno r. LDT VK 1990 m. balandžio 23 d. potvarkiu Nr. 57 patvirtinus Ringaudų gyvenvietės detalaus išplanavimo projektą, be Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimo dėl žemės paskirties pakeitimo ir paėmimo, piliečiams buvo išdalinti sklypai individualių gyvenamųjų namų statybai."
8) 1994 m. gegužės 27 d. LR Konstitucinis Teismas byloje Nr. 12/93 nusprendė, kad kaimo
gyvenviečių plėtimas atimant žemę iš vienų piliečių ir perduodant kitiems prieštarauja LR Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms - todėl yra neteisėtas. Sutinkamai su LR Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. nuostatomis įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo sprendimui žemė, kurioje nepradėti statybos darbai turėjo būti grąžinta teisėtiems paveldėtojams. Minėtų žemėtvarkos tarnybų darbuotojai šį LR Konstitucinio teismo sprendimą nevykdo.
9) 1999 11 10 LR Seimo Kontrolierius K. Milkeraitis pažymoje Nr. 99/04-551 „Dėl Zenono Jurgelevičiaus ir V. Vilčinskienės skundų ištyrimo" išaiškina, kad: „Kauno rajono Noreikiškių apylinkėje šie darbai (dokumentų paruošimas piliečių nuosavybės teisių į paveldimą
žemę atkūrimui) neatlikti ir sprendimai dėl M. Danieliaus, V. Eišroto ir daugelio kitų asmenų
žemėvaldų nuosavybės teisių atkūrimo nepriimami nuo 1991 m. Tokia situacija sukurta
LŽŪU, ŽŪM ir Kauno apskrities administracijos pareigūnų veikimu įtakojant kolegialių valstybės valdymo institucijų sprendimus ir sinchronizuotais veiksmais pažeidžiant Noreikiškių
apylinkės pretendentų teises žemės reikalingumo mokslui ir mokymui pretekstu."
2002 m. gegužės 10 d. LR Konstitucinis Teismas paskelbė bylos Nr. 15/2000 nutarimą, kuriame pakartotinai pripažino kad sklypų skyrimas individualioms statyboms prieštarauja LR Konstitucijos 23 str. nuostatoms ir yra neteisėtas net ir tuomet - kuomet jis vykdomas prisidengiant mokslo ir mokymo reikmėmis. Tačiau minėtų žemėtvarkos tarnybų darbuotojai ir šį LR Konstitucinio teismo sprendimą nevykdo.
10) Kauno apskrities žemėtvarkos tarnybų specialistai ir šios apskrities administracija E. Jurgelevičienės paveldimoje žemėje neteisėtai parduoda žemės sklypus individualioms statyboms tretiesiems asmenims.
Tai reiškia, kad minėti žemėtvarkos tarnybų specialistai nevykdo LR įstatymų ir LR pasirašytų bei ratifikuotų tarptautinių Konvencijų reikalavimų, išparduoda jiems nepriklausančią žemę, oficialiuose dokumentuose įrašo ir savo parašais bei tarnybiniais antspaudais patvirtina žinomai neteisingus duomenis ir kitaip savivaliauja. LR Civilinio Kodekso 1.137 straipsnio 3 dalyje tokia veika įvardijama „piktnaudžiavimu teise" ir yra baustina pagal LR Baudžiamojo Kodekso teisines nuostatas.
2. Dėl teisės taikymo:
2.1. Savo vykdomą savivalę minėti žemėtvarkininkai pagrindžia „pagal LR įstatymus vykdomu mano nuosavybės teisių į paveldimą žemę atkūrimu", kuris yra sudėtine posovietinės žemės reformos Lietuvoje dalimi. Toks mano nuosavybės teisės į iš tėvo paveldimą žemę neigimas yra juridiškai nepagrįstas dėl šių priežasčių… (straipsnio autoriaus pastaba: ŠIOJE VIETOJE POLICIJOS KOMISARUI ADRESUOTAME PRAŠYME YRA I IR II ŠIO STRAIPSNIO DALYSE JUMS JAU PRISTATYTAS TEISĖS TEORIJOS IR PRAKTIKOS IŠAIŠKINIMAS, KURĮ AŠ PRALEIDŽIU).
2.3. Šiuo metu taikydami 1997-07-01 LR Seimo priimto „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą" Nr. VIII-359 ir šio įstatymo vėlesnius papildymus LR žemėtvarkininkai šių įstatymų teisines normas taiko laike atgal. Šiame „Prašyme" mes jau išaiškinome, jog teisės teorijoje neabejojama, kad teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit, t.y. teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Ši teisinė nuostata įtvirtinta LR Civilinio Kodekso 1.7 straipsnio 2 dalyje. CK 1.3 straipsnio 2 dalis nustato CK teisinių normų pirmumą prieš kitų įstatymų teisines normas išskyrus atvejus, kai pats CK suteikia pirmumą kitų įstatymų teisinėms normoms. Todėl žemėtvarkininkų bandymai savo siekiamus tikslus pagrįsti specialiojo 1997-07-01 įstatymo Nr. VIII-359 (ir šio įstatymo vėlesnių pataisymų bei papildymų) taikymu laike atgal yra teisiškai nepagrįsti ir todėl nevykdytini.
E. Jurgelevičienės paveldimoje žemės valdoje Kauno apskrities žemėtvarkininkai yra neteisėtai išplanavę žemės sklypus individualioms statyboms. Vieną iš tų sklypų sau pasiskyrė žemėtvarkininkė A. Čekauskienė. Vakar t.y., 2003-08-12 žemėtvarkininkai atliko šio sklypo paženklinimą vietovėje. Paaiškėjo, kad šį žemės sklypą A. Čekauskienė yra pardavusi piliečiui A. Atkočaičiui. Šiam piliečiui Zenonas Jurgelevičius išaiškino, kad jis savo veika prisideda prie žemėtvarkininkų vykdomų teisės pažeidimų. Minėtas pilietis pareiškė, kad tai jam visiškai nesvarbu.
3. Mano prašymas:
3.1 Prašau papunkčiui ištirti šiame „Prašyme" įvardintus E. Jurgelevičienės paveldimos žemės valdos pardavėjų ir pirkėjų neteisėtus veiksmus ir vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 str. 1 d., bei 13 str., (kurie garantuoja žmogaus teisę į efektyvią teisinę gynybą valstybiniuose organuose ir operatyvią teisminę gynybą) teisinėmis normomis realiai apginti jos nuosavybes teisę į paveldimą žemės valdą.
3.2 Prašau nedelsiant nutraukiant bet kokius piliečio A. Atkočaičio ir kitų neteisėtai besikėsinančių užstatyti E. Jurgelevičienės paveldimą žemės valdą piliečių darbus E. Jurgelevičienės paveldimoje žemės valdoje.
Priedai:
1. E. Jurgelevičienės 2003-05-05 Z. Jurgelevičiui išduoto, Kauno rajono notarės R. Siliūnienės patvirtinto įgaliojimo - registro Nr.2-6316 - kopija.
2. Vinco Eišroto žemės paveldėtojų prašymo dėl žemės grąžinimo, jų susitarimo ir Noreikiškių ART pirmininko V. Bilskio E. Jurgelevičienei išduotos pažymos kopija.
3. Kauno Valstybinio archyvo 1993-01-30 Z. Jurgelevičiui išduoto archyvo pažymėjimo Nr. A-308 „Dėl V. Eišroto žemės" kopija.
4. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1926 m. gegužės mėn. (diena neįskaitoma) Žemės perleidimo Aišrotui Vincui Akto Nr. 836 kopija.
5. 1994-10-11 Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės departamento sprendimas Nr. 67 „Dėl žemės reformos Kauno rajono Noreikiškių apylinkėje vykdymo patikrinimo rezultatų" kopija.
6. 1995-03-03 Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės departamento rašto Nr. 120-1-391 „Dėl žemės individualiai gyvenamajai statybai skyrimo Kauno rajone Noreikiškių apylinkėje" kopija.
7. 1999-11-11 Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus K.Milkeraičio pažymos dėl Z.Jurgelevičiaus skundo, reg. Nr. 99/04-551 ištyrimo kopija.
8. Lietuvos Centrinio metrikų archyvo 1995-05-05 išduoto išrašo Nr. E-52 iš Elzbietos Eisrotaitės gimimo akto įrašo Nr. 124 kopija.
9. 1992-05-04 LR Statybos ir Urbanistikos ministro A. Nasvyčio rašto Nr. 1-112-J-180 LR Vyriausybei kopija.
10. 1996-11-12 LR Kauno Apskrities valdytojo administracijos Valdytojo pavaduotojos Z.Kubilienės rašto Noreikiškių agrarinės reformos tarnybos viršininkui Nr. 1255 kopija ir (psl. Nr.10.1) - 1997-03-20 Kauno rajono valstybinės mokesčių inspekcijos rašto Nr. 04-18 E. Jurgelevičienei kopija.
11. 1995 m. rugsėjo 6 d. Kauno rajono apylinkės teismo sprendimo c. b. Nr. 2-910-95 nuorašas.
12. Alšėnų - Noreikiškių ART žemėtvarkininkės G. Jonikaitės Kauno rajono apylinkės teismui į 1995-09-06 civ. Bylą Nr. 2-910-95 pateikto Eišroto Vinco žemės sklypo Ringaudų kaime atsidalinimo plano kopija.
13. O. Miknevičienės vaikų: Martišienės Magdelenos - Birutės, Miknevičiaus Česlovo, Šilinskienės Bronės, Miknevičiaus Kazio ir Zaicevičienės Onutės Kauno rajono teismui adresuo to pareiškimo apie šeimyninių žemėnaudų susiformavimą ir jų kilmę kopija.
14. 1991-10-24 LR Kauno rajono valdybos Civilinės metrikacijos skyriaus pažymos apie J.Jurgelevičiaus ir E. Jurgelevičienės santuoką ir šios santuokos nutraukimą Nr. 1966 kopija. (žr. pridedamą dokumentą Nr.3)
15. 1995-07-27 Lietuvos centrinio metrikų archyvo santuokos tarp V. Eišroto ir Elžbietos Rugieniūtės (Eišrotienės) įrašo Nr. 3 kopija.
16. Pagal 1993-03-04 Kauno rajono prokuroro S. Brinevičiaus ieškininį pareiškimą Kauno rajono teisme iškeltos Civilinės bylos Nr.2-409/93 pagrindinių dokumentų kopijos.
Šių dokumentų turinys (1992-02-25 Kauno rajono valdybos raštas Nr. 130 (žr. pridedamą dokumentą Nr.8) , adresuotas prokurorui S. Brinevičiui; 1992-10-29 Kauno rajono valdybos potvarkis Nr. 527) įrodo, kad Kauno rajono valdybos potvarkio Nr. 84 dalis dėl Ringaudų gyvenvietės praplėtimo 134,8 ha buvo panaikinta. Tai reiškia, kad pirminis Ringaudų gyvenvietės plėtimo teisinis pagrindas juridiškai senai panaikintas, tačiau neatsižvelgiant į tai - gyvenvietė toliau plečiama (citatos pabaiga).
Jeigu gerb. skaitytojai tikisi, kad policijos pareigūnai tinkamai sureagavo į mano nurodytus teisės pažeidimus - tai Jie labai apsirinka. Policija atsiuntė šį atsakymą:
“KAUNO RAJONO POLICIJOS KOMISARIATAS
Kodas 9052145 V.Putvinskio g. 14 LT-3000 Kaimas Tel. 3215 04,3215 43 Faks. 303954
El. p. krpk_budintis@kn.vrm.lt
Kauno apskrities viršininkui 2003-08-22 Nr.
Sapiegos g, 10, Kaunas
Zenonui Jurgelevičiui …
Vadovaujantis LR Viešojo administravimo įstatymo (1999-07-17 įstatymo Nr. VIII-1234) 2 str., 17 str., 19 str. siunčiame sprendimo priėmimui E.Jurgelevičienės, gyv. Ringaudų k. Kauno r., įgalioto atstovo Z.Jurgelevičiaus, gyv. Jaunimo g. 28, Ringaudai, Kauno r., .prašymą.
PRIDEDAMA. 63 lapai
Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyrio
Komisaras inspektorius (parašas) Linas Šarkys
S. Meškauskienė”
Mes policijai pateikėme konkrečias valdininkų neteisėtas veikas įrodančius dokumentus, o policija tą medžiagą (kaip senais tarybiniais laikais) persiuntė tiems įstatymų pažeidėjams - kurių veiksmus (ar neveikimą) mes skundėme.
Iš pateiktų faktų darytina tik viena išvada: nepriklausomos Lietuvos valstybės policija Lietuvos piliečius negina nuo piktnaudžiaujančių teise asmenų tiems piliečiams daromos akivaizdžios žalos. Gerbiamas Lietuvos Policijos Generalini Komisare Vytautai Grigaravičiau, ar tai reiškia, kad Jūsų vadovaujama Lietuvos valstybės policija talkina piktnaudžiaujantiems teise valdininkams?
Šis klausimas neatrodo toks neįtikėtinas, kuomet susipažįsti su mano kaimyno (pagal paveldimos žemės buvimo vietą) Ričardo Jonaičio „nuosavybės teisių atkūrimo“ į jo paveldimą žemę istorija.. Dalis jo paveldimos (prieškarinėje Lietuvoje, Kauno apskrityje, Garliavos valsčiuje Kantališkių kaime jo senelio Stasio Žemaičio nuosavybės teise valdytos) žemės valdos (7 ha) - jam iki šio momento dar „nesugražinta“. Šiuo metu ta žemė yra priskirta neteisėtai plečiamos Kauno rajono Ringaudų gyvenvietės teritorijai. R. Jonaičio interesus gina visi šiame straipsnyje (ir šioje straipsnio dalyje) mano įvardinti teisiniai veiksniai: tai faktas, kad „teisiškai atkuriamos“ tikrovėje juridiškai niekuomet nenutrūkę nuosavybės teisės (kas savo ruožtu reiškia, kad jo disponavimą paveldima žeme suvaržo ir netgi nutraukia visiškai teisiškai nepagrįsti posovietiniai „specialieji“ įstatymai); faktas, kad valdininkai vykdo jo paveldimos žemės išpardavimą po to, kai LR Konstitucinis Teismas 1994-05-27 bylos Nr. 12/93 nutartyje tokią veiką pripažino prieštaraujančia galiojančios LR Konstitucijos 23 straipsnio teisinėms nuostatoms ir sutinkamai su LR Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. nuostatomis įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo sprendimui žemė, kurioje nepradėti statybos darbai turėjo būti grąžinta teisėtiems paveldėtojams; faktas, kad žemės skyrimas Ringaudų gyvenvietės plėtrai oficialiai buvo panaikintas 1992 10 29 Kauno rajono valdybos potvarkiu Nr. 527 (kas reiškia, kad žemės skyrimas individualioms statyboms nuo minėto potvarkio įsigaliojimo yra „teisiškai pagrįstas“ tik LR Seimo Kontrolieriaus K. Milkeraičio įvardintos savavalaujančios valdininkų grupės akiplėšiškumu) ir t.t.
Jeigu Jums bus sunku tuo patikėti - tai siūlau susipažinti su 1992-10-29 Kauno rajono valdybos potvarkio Nr. 527 tekstu:
KAUNO RAJONO VALDYBA
POTVARKIS
1992 10 29 Nr. 527
KAUNAS
Dėl 1992 02 04 potvarkio Nr. 25 ir 1332 03 12 potvarkio Nr.84 dalinio pakeitimo
Kauno rajono valdyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m, spalio 12 d. nutarimu Nr. 423 patvirtinta žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodika 1992 02 04 potvarkiu Nr. 25 ir 1992 03 12 potvarkiu Nr. 84 patvirtino Kauno rajono kaimo gyvenviečių plėtimosi neprivatizuojamus plotus. Šios teritorijos sudaro 1231,2 ha.
Kauno rajono valdyba, atsižvelgdama į tai, kad minėtų potvarkių priėmimas sukėlė rajono žemės savininkų nepasitenkinimą ir prieštarauja įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo“ nusprendžia:
Dalinai pakeisti 1992 02 04 potvarkį Nr. 25 ir 1992 03 12 potvarkį Nr. 84:
panaikinant Kauno rajono kaimo gyvenviečių (kurios neįeina į Kauno miesto pirmos eilės užstatymo zoną ir neprivatizuojamą žemę, skirtą mokslo reikalams) plėtimosi neužstatytus neprivatizuojamus plotus:
Valdytojas (parašas) P.Vengeliauskas
B.Aleksonis
Šiame potvarkyje nustatytą teisinį R. Jonaičio ir E. Jurgelevičienės paveldimos žemės statusą patvirtina 1996-11-12 Kauno apskrities valdytojo administracijos raštas Nr. 1255, adresuotas Noreikiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos viršininkui ir Kauno rajono mokesčių inspekcijai. Šiame rašte valdytojo pavaduotoja Z. Kubilienė teigia, kad:
„Išnagrinėjus Noreikiškių agrarinės tarnybos 1996-10-29 raštą Nr. 112 ir atsižvelgiant į tai, kad pakoregavus buvusio LŽŪA mokomojo ūkio preliminarinį žemės reformos žemėtvarkos projektą, žemiau išvardintų piliečių naudojama žemė yra priskirta grąžinamai žemei, prašome išvardintus piliečius apmokestinti ne kaip savavališkai užėmusius žemę ir mokančius trigubą mokesčio tarifą, bet normaliu žemės nuomos mokesčiu“. Šiame rašte išvardintame piliečių sąraše šeštąja įrašyta (tuomet dar buvusi gyva) R. Jonaičio motina Jonaitienė Marijona, o aštuntąja - Jurgelevičienė Elžbieta.
Čia gerb. skaitytojams būtina priminti, kad mes šio straipsnio I dalyje jau išsiaiškinome, kad 1995 m. gruodžio 7 dieną įstatymu Nr. I-1117 Lietuvos Respublika ratifikavo Europos žmogaus teisių Konvencijos 1-ąjį Protokolą, o ratifikacinius raštus Europos Taryboje LR deponavo 1996 m. gegužės 27 dieną. Tai reiškia, kad 1996-11-12 Kauno apskrities administracijai oficialiai priskyrus Jonaitienės Marijonos ir Jurgelevičienės Elzbietos paveldimas žemės valdas „grąžinamai žemei“ – nuo to momento tų žemės valdų savininkių nuosavybės teises gina Europos žmogaus teisių Konvencijos 1-ojo Protokolo 1 straipsnio teisinės normos, su visomis iš to fakto kylančiomis teisinėmis pasekmėmis.
Tačiau tai valdininkams vėliau nei kiek netrukdo pardavinėti šių žemės savininkių paveldimą žemę. Negana to, policijos pareigūnai įvykio vietoje saugo teisės pažeidėjų vykdomą statybinių medžiagų atvežimą į neteisėtai grobiamus žemės sklypus, o Ričardo Jonaičio veiksmus ginant teisingumą 2003-12-29 Kauno rajono apylinkės prokuratūra įvardija savavaldžiavimu, surašo kaltinamąjį aktą ir baudžiamosios bylos medžiagą perduoda Kauno rajono apylinkės teismui. Štai taip veikia „teisėta bet neteisinga“ „teisė“. Atviro, Civilinio Kodekso komentaro 1 skyriuje išaiškinto piktnaudžiavimo teise neteisėtose valdininkų veikose tos „teisės“ vykdytojai neįžiūri (citatos pradžia): „Neleistinumo piktnaudžiauti teise principo turinys atskleistas CK 1.137 straipsnio 3 dalyje. Čia nurodyta, kad piktnaudžiavimas teise – tai civilinės teisės įgyvendinimas tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeidžia ar varžo kitų asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus ar daro žalą kitiems asmenims arba prieštarauja įgyvendinamos civilinės teisės paskirčiai. Šio principo įtvirtinimas paaiškinamas socialine subjektinių teisių prigimtimi – bet kuri teisė yra nustatoma tam tikram socialiai reikšmingam tikslui. Kadangi gyvena ne vienas, o visuomenėje, žmogus gali laisvai naudotis ir įgyvendinti savo teises tol, kol nepažeidžia kitų asmenų teisių. Todėl bet kuri subjektinė teisė turi ribas – jas nustato imperatyvios teisės normos ir kitų asmenų teisės bei teisėti interesai (Konstitucijos 28 str.). Asmens veiksmai, kai jis „gyvendina savo teisę ne pagal jos socialinę paskirtį ir šitaip daro žalą kitiems asmenims, reiškia ne ką kita, kaip deliktą, t.y. neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str. 1 d., 6.263 str. 1 d.). Piktnaudžiavimas teise kartu reiškia ir pagrindinių civilinės teisės principų – sąžiningumo, protingumo, pažeidimą, nes nesąžiningai ir neprotingai besielgiantis asmuo piktnaudžiauja savo teise, ir atvirkščiai.
Piktnaudžiavimas teise sukelia dvejopų civilinių teisinių padarinių. Pirma, asmens piktnaudžiaujant teise padaryta žala kitam asmeniui turi būti atlyginta bendraisiais pagrindais, t.y. asmeniui, piktnaudžiaujančiam teise, taikoma civilinė atsakomybė (CK 6.245-6.304 str.). Antra, asmuo, piktnaudžiaujantis teise, elgiasi nesąžiningai, neprotingai, todėl jo subjektinė teisė negali būti ginama (CK 1.137 str. 3 d.).” - o valdininkų skriaudžiamai aukai už jos nesutikimą būti paklusnia valdininkų savivalės „avele“– iškelia baudžiamąją bylą. Tai itin keista, kadangi (kaip jau minėjau) pagal 1993-03-04 Kauno rajono prokuroro S. Brinevičiaus ieškininį pareiškimą Kauno rajono apylinkės teisme iškeltoje Civilinėje byloje Nr.2-409/93 buvo ir 1992-10-29 Kauno rajono valdybos potvarkis Nr. 527, kuriuo Kauno rajono valdyba oficialiai panaikino žemės skyrimą Ringaudų gyvenvietės plėtrai. Kodėl Kauno rajono prokuratūra šį faktą „pamiršo“?
Zenonas Jurgelevičius
Lietuvos Žmogaus Teisių Centro narys
Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (IV dalis, tęsinys)
Šaltinis - http://www.straipsniai.lt/articles2.php?id=9450
Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus
avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jus pažinsite juos iš vaisių...“
Kalno pamokslas
IV dalis: „Kaip veikia teisėtas bet neteisingas teisingumas?“ (tęsinys)
Šioje (ketvirtojoje) straipsnio „Kas yra kas posovietinėje dalyje“ aš jau citavau 1996-11-12 d. Kauno apskrities valdytojo pavaduotojos Z. Kubilienės rašto Nr. 1255, adresuoto Noreikiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos viršininkui ir Kauno rajono mokesčių inspekcijai turinį: „Išnagrinėjus Noreikiškių agrarinės tarnybos 1996-10-29 raštą Nr. 112 ir atsižvelgiant į tai, kad pakoregavus buvusio LŽŪA mokomojo ūkio preliminarinį žemės reformos žemėtvarkos projektą, žemiau išvardintų piliečių naudojama žemė yra priskirta grąžinamai žemei, prašome išvardintus piliečius apmokestinti ne kaip savavališkai užėmusius žemę ir mokančius trigubą mokesčio tarifą, bet normaliu žemės nuomos mokesčiu“ ir išaiškinau tokio sprendimo tiesiogines teisines pasekmes.
(žr. pridedamą dokumentą Nr.9)
Kauno apskrities administracijos sprendimai eiliniams mirtingiesiem nesuvokiami. 1996-11-12 E. Jurgelevičienės ir M. Jonaitienės paveldimos žemėvaldos buvo priskirtos grąžintinoms - dabar tos žemėvaldos vėl tapo negrąžintinomis. Gal Kauno apskrities administraciją jau valdo anarchistai?
Taip pat atkreipiau gerb. skaitytojų dėmesį į tai, kad LR Civilinis Kodeksas (1.137 str. 3 d.) nustato, jog piktnaudžiaujančių teise asmenų subjektinė teisė negali būti ginama. Pabrėžiau, kad 1996-11-12 d. Kauno apskrities administracijai oficialiai priskyrus Marijonos Jonaitienės ir Elzbietos Jurgelevičienės paveldimas žemės valdas „grąžinamai žemei“ ir joms pradėjus mokėti valstybei žemės mokesčius – nuo to momento tų žemės valdų savininkių nuosavybės teises gina Europos žmogaus teisių Konvencijos 1-ojo Protokolo 1 straipsnio teisinės normos. Tačiau iš 1996-11-12 d. Kauno apskrities valdytojo pavaduotojos Z. Kubilienės rašto Nr. 1255 teisinės prasmės vadovaujantis logika prognozuojamos teisinės pasekmės ne tik kad dar neatsiranda, bet LR valdžios institucijų ir LR Prokuratūros pareigūnai bei LR teismų teisėjai (imdamiesi ginti R. Jonaičio paveldimoje žemes valdoje neteisėtai įsigyjančių tą žemę piliečių interesus – t.y., atvirai ignoruodami LR Civilinio Kodekso nustatytą draudimą ginti piktnaudžiaujančių teise piliečių teises (CK 1.137 str. 3 d.)) elgiasi taip - lyg posovietinėje Lietuvoje išvis nebegzistuotų jokia teisė. Mes šiame straipsnyje taip pat jau išsiaiškinome, kad įvairių lygių Kauno apskrities administracijos žemėtvarkos specialistai atvirai meluoja teisėtiems žemės savininkams (ir kitaip pažeidinėja galiojančias teisės normas). Negalima nesistebėti tuo, kad patys pažeidinėdami teisės normas minėti specialistai (tuo pat metu) savo savivalės aukoms primygtinai liepia kreiptis į teismą. Tikiuosi, kad ir Jūs, gerb. skaitytojai jau savęs paklausėte: o kodėl tie žemėtvarkininkai nebijo, kad objektyvūs ir bešališki LR teismų teisėjai bylos nagrinėjimo metu atskleis jų pačių (žemėtvarkininkų) vykdomus teisės pažeidimus? Šį klausimą galima suformuluoti ir kitaip: kadangi daug analogiškų bylų LR teismai jau išnagrinėjo ir tose bylose priėmė „galutinius ir neskundžiamus“ sprendimai - tai kodėl iki šio momento LR teismų teisėjai dar nepastebėjo analogiškų žemėtvarkininkų vykdomų teisės pažeidimų ir mano šiame straipsnyje įvardintų, teisėtų žemės savininkų interesus apginančių faktų ir argumentų? Tai labai kruopštaus tyrimo reikalaujanti tema, todėl jai išsiaiškinti paskirsiu visą atskirą šio straipsnio dalį.
Baigdamas straipsnio „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje“ IV dalį atkreipiu Jūsų dėmesį į 1996-11-12 Kauno apskrities valdytojo pavaduotojos Z. Kubilienės rašto Nr. 1255 vieną sakinį (tiksliau sakinio dalį): „...atsižvelgiant į tai, kad pakoregavus buvusio LŽŪA mokomojo ūkio preliminarinį žemės reformos žemėtvarkos projektą, žemiau išvardintų piliečių naudojama žemė yra priskirta grąžinamai žemei...“. Tai reiškia nei daugiau nei mažiau kaip tai, kad Ringaudų gyvenvietėje nėra jokio išankstinio galutinio ir nekeičiamo žemės sklypų skyrimo individualioms statyboms. Reiškia, kad Kauno rajono Ringaudų gyvenvietėje vykstančio posovietinio žemės negrąžinimo teisėtiems jos savininkams tikrąja priežastimi yra šiuo metu žemėtvarkininkų ir valdininkų vykdomas tos žemės išpardavimas tretiesiems asmenims. Gal gerb. skaitytojams eilinį kartą atrodys, kad šis mano teiginys yra „akivaizdus bet neįtikėtinas“? Todėl kartu paieškokime jį patvirtinančių papildomų faktų.
Kad Jums nereikėtų gaišti laiką ieškant šiame straipsnyje anksčiau išspausdintos informacijos, primenu.
2005-07-15 Kauno apskrities viršininko administrcijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus Pažymoje “DĖL NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ” Nr. ĮP-493 buvo rašoma:
“...1926 m. Žemės ūkio ministerija žemės perleidimo aktu perleido Aišrotui Vincui, Mykolo 9,0304 ha žemės sklypą. Įsiteisėjusiu Kauno rajono apylinkės teismo 1995 m. rugsėjo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-910/95 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad Andrius Miknevičius iki 1940 m. asmeninės nuosavybės teisėmis valdė 4,515 ha žemės. Pretendentams į A. Miknevičiaus žemę nuosavybės teisės atkurtos ir sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti…”
Jums gali atrodyti, kad tą patį (ką padarė E. Jurgelevičienės sesers - O. Miknevičienės vaikai) būtų užtekę padaryti E. Jurgelevičienei ir jos problemos būtų senai išsisprendę, o teisingumas triumfuotų. Deja, tokia Jūsų išvada būtų padaryta skubotai, pilnai neišsiaiškinus esamos situacijos, ir todėl neteisinga. Nuosavybės teisės į Onos Miknevičienės ir Andrius Miknevičius iki 1940 m. asmeninės nuosavybės teisėmis valdytą 4,515 ha žemės valdą, tos valdos paveldėtojams buvo “atkurtos” po to, kai jie neatlaikę valdininkų spaudimo ir šantažo sutiko vietoje visos 4,515 ha ploto žemės valdos - pasitenkinti penkiais sklypais “individualioms statyboms”. Kad tas moralinis spaudimas (gąsdinant beveik visišku žemės negrąžinimu) tikrai vyko, įrodo Kauno apskrities valdytojo administracijos Žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus viršininkės R.Stašelienės pasirašyto rašto, adresuoto Kaziui Miknevičiui, Bronei Šilinskienei ir Onai Zaicevičienei turinys (citatos pradžia):
“Kauno apskrities valdytojo administracija išnagrinėjo Jūsų prašymą dėl paveldimos žemės grąžinimo.
Jūs esate paveldėtojai 4,52 ha žemės ploto, esančio Ringaudų kaime. Minėtas
plotas patenka į Ringaudų gyvenvietės teritoriją ir pagal detalaus išplanavimo projektą jame yra suprojektuota apie 16 sklypų. Penkiolika iš jų yra išdalinta
Noreikiškių apylinkės tarybos sprendimais individualių namų statybai. Pagal metus minėti sprendimai priimti taip: 1989 m. paskirti 3 sklypai, 1990 m. – 2 sklypai, 1991 m. - 10 sklypų.
Šiuo metu yra laisvas tik vienas sklypasr kuriame K. Miknevičius savavališkai pradėjęs statyti ūkinį pastatą. Kadangi žmogus, kuriam minėtas sklypas buvo skirtas, miręs ir ART viršininko teigimu, pretenzijų dėl jo niekas nereiškia, į minėtą sklypą nuosavybės teisė bus atstatoma K. Miknevičiui, jeigu su tuo sutiks kiti paveldėtojai.
Kadangi aukščiau minėti Noreikiškių apylinkės tarvbos sprendimai priimti savalaikiai, t.y. iki 1992 m. kovo 14 d, kada buvo sustabdytas sklypų skyrimas, jie gali būti naikinami tik teismine tvarka.
1994 m. gegužės 23 d. Konstitucinio Teismo nutarimu panaikinus gyvenviečių plėtras, skirti sklypus kitoje vietoje pretendentėms Bronei Šilinskienei ir Onai Zaicevičienei nėra galimybės.
Už paveldimą žemę Jums bus kompensuota kitais būdais (litais, akcijomis, mišku)
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka” (citatos pabaiga).
(žr. pridedamą dokumentą Nr.10)
Šiame dokumente Kauno apskrities valdytojo administracijos Žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus viršininkė R.Stašelienė teigia, kad 1995-11-06 visoje Ringaudų gyvenvietės plėtimo teritorijoje jau buvo išdalinti sklypai asmenų “individualioms statyboms” ir: “skirti sklypus kitoje vietoje pretendentėms Bronei Šilinskienei ir Onai Zaicevičienei nėra galimybės”.
Tačiau užteko Onos Miknevičienės ir Andrius Miknevičius paveldėtojams atsisakyti didžiosios dalies savo paveldimos žemė ir atsirado dar keturi papildomi laisvi (niekam nepaskirti) sklypai ir ne bet kur – o jų paveldimos žemėnaudos užimamoje teritorijoje! Kas po to gali paneigti, kad Kauno apskrities Žemėtvarkos skyriaus viršininkė atvirai meluoja ir į oficialius dokumentus įrašo ir savo parašu patvirtina žinomai neteisingus duomenis ?
Nei aš nei mano brolis niekuomet nesikreipėme į buvusios Noreikiškių apylinkės tarybą su prašymais dėl sklypų išskyrimo, „individualioms statyboms“. Tačiau maždaug 1994 metais paaiškėjo, kad mums neprašant (ir niekuomet apie tokius savo norus niekam neužsimenant - nes mes visuomet siekėme susigrąžinti visą mamos paveldimą žemės valdą) - tie sklypai buvo išskirti! Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Ringauduosė žemės atsiranda visiems, išskyrus jos teisėtus paveldėtojus, tokius kaip savo tėvo prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje įkurtoje sodyboje gyvenanti tiesioginė (tėvui mirus palikto turto) paveldėtoja E. Jurgelevičienė. Posovietinės LR valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai nereaguoja į mūsų nurodomus konkrečius žemėtvarkininkų įvykdytus ir dabar tebevykdomus teisės pažeidimus, nes mes nesutinkame valdininkų vykdomas vagystes ir melą įvardinti mūsų labui daroma geradaryste ir tai viešai pripažinti.
Šiame straipsnyje aš jau dokumentais įrodžiau, kad 1991-1992 m. norint vykdyti Ringaudų gyvenvietės plėtimą - buvo būtinas žemės (kurioje tas plėtimas būtų vykdomas) skyrimas. Dabar tokio žemės skyrimo jau nebereikia. Užtenka Ringaudų seniūnijoje , seniūno kabinete ant sienos kabančio vaikiško atlikimo lygio eskizo, kuris skambiai vadinamas Gingaudų gyvenvietės plėtimo generaliniu „planu“. Jūs veltui to „plano“ kampe ieškotumėte lentelės su oficialiam dokumentui būtinais rekvizitais, tą piešinuką paverčiančiais oficialiu dokumentu.. Ten nieko panašaus nėra. Tai tiesiog vaikiškas, spalvotais pieštukais nuspalvintas, piešinukas - jau 15 metų naikinantis savanorių kaimo teisėtų žemės paveldėtojų ir jų vaikų likimus...
Tas piešinukas turi jį tariamai patvirtinantį (pakeliantį i oficialaus dokumento rangą) dokumentą. Tai 1990-03-22 Kauno rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimas Nr.57 , pavadinimu „Dėl Kauno rajono Ringaudų gyvenvietės generalinio plano“. Kviečiu susipažinti su šio dokumento turiniu (citatos pradžia):
„Kauno rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas, apsvarstęs žemės ūkio statybos projektavimo instituto paruoštą Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomojo bandomojo ūkio Ringaudų gyvenvietės generalinį planą M l:2000,
NUSPRENDŽIA:
1. Patvirtinti Kauno rajono Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomojo bandomojo ūkio Ringaudų gyvenvietės generalinį planą.
2. Pripažinti netekusiais galios 1979 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomojo bandomojo ūkio statybos kompleksų išdėstymo schemą ir Ringaudų gyvenvietės išplanavimo projektą.
Vykdomojo komiteto pirmininkas R.Makūnas
Vykdomojo komiteto sekretorė O. Šliaužienė”(citatos pabaiga).
Tikriausiai nereikia aiškinti, kad prie tokio “dokumento” itin tinka vaikiško piešinuko lygmens niekaip teisiškai nepatvirtintas ir nuolat kintantis “generalinis planas”, kurį reikalui esant nesunku pasiėmus spalvotus pieštukus pakoreaguoti arba net naujai perpiešti…
(žr. pridedamą dokumentą Nr.11)
Visų Kauno apskrities viršininko administracijos pareigūnų vieninga nuomone šis dokumentas nurodo ir teisiškai įteisina iš kurių Ringaudų kaimo teisėtų žemės savininkų atimti konkrečias žemės valdas ir kokiems „naujiems savininkams“ jas paskirti.
Teisėje yra tokia taisyklė, kad paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms jų neatitinkantys ankstesni sprendimai yra peržiūrimi įvertinant naujai paaiškėjusias aplinkybes. Todėl lauksime, kas ką pirmiau įvertins: ar Kauno apskrities administracijos viršininkas jam neteisingą informaciją pateikiančius savo pavaldinius, ar premjeras A. Brazauskas nesugebantį savo valdose įsivesti tvarką Kauno apskrities administracijos viršininką.
Zenonas Jurgelevičius
Lietuvos Žmogaus Teisių Centro narys
Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (V dalis)
Šaltinis - http://www.straipsniai.lt/jurgeleviciau ... lapis/9451
Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus
avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jus pažinsite juos iš vaisių...“
Kalno pamokslas
V dalis: TEISMAI
Kodėl posovietinei Lietuvai gyvybiškai būtinas prisiekusiųjų teismas? Ketvirtojoje šio straipsnio dalyje mes susipažinome su tokia faktine situacija, kuomet pagal savo užimamas tiesiogines pareigas valstybės pareigūnai privalo ginti teisingumą, tačiau (jie) jo negina – savivaliauja ir savo tiesioginių pareigų nevykdo. Jie ne tik kad neatlieka savo pareigų – bet ir sąmoningai klaidina LR piliečius posovietinės teisės labirintuose. Klaidina tuos žmones, kurių teises jie patys jau pažeidė - nevykdydami savo tiesioginių pareigų keliamų reikalavimų. Taip pat paaiškėjo, kad be tokių piliečių apgaudinėjimo ir klaidinimo faktų: kaip žinomai neteisintų duomenų įrašymas į oficialų dokumentą dar pasitaiko atvejai - kuomet valstybės pareigūnai savo oficialiuose raštuose LR piliečius įpareigoja (tiems piliečiams nurodo) elgtis žinomai neprotingai. Tokių įpareigojimų elgtis žinomai neprotingai konkrečiais pavyzdžiais yra mano šio straipsnio IV dalyje pacituoti Kauno apskrities viršininko administracijai pavaldžių žemėtvarkos tarnybų specialistu nurodymai konkretiems piliečiams, kad šie neteisėtus žemėtvarkininkų sprendimus apskųstų LR teismuose.
Gerbiami skaitytojai, aš jau atkreipiau Jūsų dėmesį į tai, kad patys žemėtvarkininkai visiškai nebijo - jog teismai juos gali nubausti už jų pačių įvykdytus teisės pažeidimus ar bent jau už tai, kad jie (žemėtvarkininkai) penkiolika metų iš valstybės ėmė atlyginimus neatliktą darbą (Konkretaus piliečio „nuosavybės teisių atkūrimo“ klausimas turėjo būti išsprendžiamas per tris mėnesius nuo dokumentų padavimo).
Žinant tai, kad Lietuvos Respublika (LR) pripažįsta visų savo piliečių lygybę prieš galiojančius įstatymus ir draudžia bet kokias išskirtines privilegijas (LR Konstitucijos 29 str.) – teisiniu požiūriu tokia Kauno apskrities viršininko administracijos pareigūnų drąsa atrodo visiškai nesuprantama. Kadangi tai kas nesuprantama - paprastai būna nauja ir įdomu - todėl mes šioje (penktojoje) straipsnio dalyje ir išsiaiškinsime: kodėl posovietiniai žemėtvarkininkai visiškai nebijo posovietinės Lietuvos Respublikos Teismų vykdomo teisingumo. Į šį klausimą dalinai jau galime atsakyti kitu klausimu: kur turinčių LR užtikrinti teisingumą, save gerbiančių, posovietinės Lietuvos valstybės teisės specialistų reakcija į nesenai mano „Lietuvos Aide“ įvardintus konkrečius teisės pažeidimus? Sutikite, kad toks teisinės valstybės teisinės sistemos pareigūnų neveiklumas yra nesuprantamas ir nepaaiškinamas. Tiems skaitytojams, kurie minėtas problemas nori išsiaiškinti išsamiai - pateikiu savo straipsnio tęsinį.
Šią (V) straipsnio dalį pradėsime nuo paties įdomiausio tyrimo, t.y., nuo išsiaiškinimo – kaip eilinis valdininkas bet kurį normalų LR pilietį priverčia elgtis neprotingai (priverčia būti neprotingu). Nors šis mano teiginys (kad žmogų galima priversti būti neprotingu) gerbiamiems skaitytojams gali atrodyti visiškai neįtikėtinu – aš Jus prašau turėti truputį kantrybės ir netrukus patys įsitikinsite tokio teiginio pagrįstumu.
Jūs visi neabejotinai žinote, kad galiojantys LR įstatymai visus mus įpareigoja elgtis protingai (tačiau kaip vėliau įsitikinsime – kai kam tas įpareigojimas negalioja). Protingumo mus moko ir jo laikytis reikalauja galiojančio LR Civilinio Kodekso (CK) 1.5 straipsnyje įtvirtinti (vieni nuo kitų neatsiejami) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Posovietinėje Lietuvoje teisė yra tik teisės specialistų veiklos sritis [yra tik jų tvarkoma (netikintiems šiuo mano teiginiu siūlau susipažinti su LR Civilinio Proceso Kodekso straipsniais dėl atstovavimo teisme – be jokio teisiškai svaraus pagrindo apribojančiais Jūsų pačių civilines teises pasirinkti Jums tinkamą atstovą)]. Todėl mes, „eiliniai mirtingieji“, pasinaudokime proga ir susipažinkime su tik išrinktiesiems žinoti ir naudoti skirtos, reglamentuojančios kaip būti protingu, teisės normos turiniu (citatos iš CK komentaro pradžia):
„Protingumas yra bendrasis teisės principas, reikalaujantis, kad asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai. Protingumas yra sąžiningumas objektyviuoju požiūriu, t. y. iš esmės reiškia moralinį imperatyvą: „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi, ir nesielk taip, kaip nenorėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi.“
Asmuo, kuris elgiasi neatidžiai, nerūpestingai, neapdairiai, nesąžiningai, neteisingai, piktnaudžiauja savo teisėmis ir t.t. elgiasi neprotingai, todėl jo teisės neginamos (CK 1.90 str. 5 d.). Protingumo kriterijus reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Pavyzdžiui, protingumas reikalauja, kad pirkėjas, prieš sudarydamas nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, patikrintų viešame registre, ar pardavėjas tikrai yra parduodamo daikto savininkas ir ar parduodamas daiktas nėra suvaržytas. Šitaip darydamas, pirkėjas elgiasi protingai, t. y. objektyviuoju požiūriu jis yra sąžiningas, o šito, nedarydamas, jis elgiasi neprotingai, t. y. objektyviuoju požiūriu jis yra nesąžiningas.
Protingumas reikalauja, kad asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis, o kilus neaiškumui dėl savo teisių ir pareigų, jis turi kreiptis teisinės pagalbos į advokatą ar kitas institucijas, teikiančias teisinę pagalbą. Kadangi teisės aktai viešai skelbiami ir galioja tik paskelbti įstatymai (Konstitucijos 7 str.), kiekvienas rūpestingas asmuo gali sužinoti savo teises ir pareigas. Asmuo, ignoruodamas įstatymus, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai, todėl negali pasiteisinti nežinąs įstatymų ar netinkamai juos suvokiąs (CK 1.6 str.) (citatos pabaiga).
Jeigu Jūs atidžiai įsigilinote į teisinę šio išaiškinimo prasmę, tai tikiuosi, kad taip ir likote visiškai nesupratę - kas yra tas lietuviškas posovietinis protingumas. Kadangi šio išaikinimo prasmės nesupratau ir aš - todėl Jus kviečiu kartu pabandyti išsiaškinti: kas iš tikro yra paaiškinta LR CK Komentare pareiktame išaiškinime. Pirmiausiai atkreipiu Jūsų dėmesį į tai, kad jame visiškai neatižvelgiama į tą faktą, kad mes to išaiškinimo galime nesuprasti (kaip kad realioje tikrovėje ir atsitiko) ir mums už tą nesupratimą grąsinama teisinėmis sankcijomis: „Asmuo, kuris elgiasi neatidžiai, nerūpestingai, neapdairiai, nesąžiningai, neteisingai, piktnaudžiauja savo teisėmis ir t.t. elgiasi neprotingai, todėl jo teisės neginamos (CK 1.90 str. 5 d.)“. T.y., grasinama, kad valstybė mūsų atžvilgiu neatliks savo pagrindinę funkciją (neužtikrins teisingumą). Mums konkrečiu pavyzdžiu paaiškina, kad: „Pavyzdžiui, protingumas reikalauja, kad pirkėjas, prieš sudarydamas nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, patikrintų viešame registre, ar pardavėjas tikrai yra parduodamo daikto savininkas ir ar parduodamas daiktas nėra suvaržytas. Šitaip darydamas, pirkėjas elgiasi protingai, t. y. objektyviuoju požiūriu jis yra sąžiningas, o šito, nedarydamas, jis elgiasi neprotingai, t. y. objektyviuoju požiūriu jis yra nesąžiningas“. Tačiau mes su Jumis šiame straipsnyje jau išsiaiškinome, kad: niekuomet netapusi valstybės nuosavybe LR piliečių paveldima žemė yra pardavinėjama. Ją pardavinėja valstybės valdininkai, remdamiesi melagingais pagrindais LR įstatymų leidėjų priimtais (atvirai prieštaraujančiais šiuo metu galiojančių, aukštesnę juridinę galią turinčių teisės aktų imperatyvioms teisinėms normoms) specialiaisiais įstatymais ir tą pardavimą įregistruoją jų pačių (valdininkų) žinioje esančiame viešajame registre (kadastre). Negana neteisėto svetimos žemės išpardavinėjimo – remdamiesi tais pačiais specialiaisiais įstatymais posovietinės Lietuvos valdininkai perkėlinėja ištisas žemės valdas. Tačiau perkeliant tas žemės valdas tikrasis žemės perkėlimas nevykdomas (niekas tą žemę su ekskavatoriais nekasa, nekrauna į sunkvežimius ir niekur neperveža). Tariamai persikėlusiam savo žemę individui valstybės valdininkai atiduoda iš kito asmens atimtą arba valstybei nuosavybės teise priklausančią žemės valdą. Bandant teisingai teisiškai įvertinti šiuos faktus - mums patiems belieka savęs pasiklausti, kada mes elgsimės protingai: ar kai elgsimės pagal Civiliniame Kodekse įtvirtintus protingumo principus – „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi, ir nesielk taip, kaip nenorėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi“ ir užstosime skriaudžiamuosius, ar kuomet kartu su valdininkais vykdysime sveikam protui ir tuo protu pagrįstam teisingumui atvirai prieštaraujančius LR specialiuosius įstatymus?
Jeigu Jūs jau atkreipėte savo dėmesį į tai, kad posovietinėje Lietuvoje teisinga teisė yra tik deklaruojama, o realus gyvenimas grindžiamas atvira „valdžią turinčiųjų“ savivale - tuomet Jums bus įdomus ir tolimesnis mano išaiškinimas. Todėl aš sukonkretinu ir detaliai išaiškinu savo teiginį apie tai - kaip posovietinės LR valstybės valdininkai LR piliečius priverčia elgtis žinomai neprotingai. Tai padaryti leidžia posovietinės Lietuvos valstybės įstatymų leidėjų sąmoningai sukurti ir posovietinės LR teisinėje sistemoje įtvirtinti dviprasmiškumai, bei LR teisėsaugos pareigūnų vieningai vykdomas atviras LR galiojančių aukštesnės teisinės galios teisinių aktų imperatyvių teisinių normų keliamų reikalavimų ignoravimas (nevykdymas). Jūs tikriausiai sutiksite, kad teisėtam žemės savininkui būtų neprotinga bandyti teisiškai „atkurti“ teisingumą tuomet - kai jį išvis nereikia teisiškai atkurti (Žr., šio str., I d.). Tuo labiau neprotinga tą nereikalingą teisingumo „atkūrimą“ vykdyti pagal ne teisingumo atkūrimui - o to teisingumo sunaikinimui skirtą „specialųjį“ (savo teisine esme paneigiantį civilizuotame pasaulyje visuotinai priimtas, piliečių nuosavybės teises ginančias civilinės teisės normas ir „įteisinantį“ tame civilizuotame pasaulyje baustinas veikas) „įstatymą“. Dar labiau neprotinga tai daryti posovietinės LR teismuose, kurių teisėjai neatsižvelgia į niekuomet teisiškai nenutrūkusį didžiosios daugumos LR piliečių nuosavybės teisių tęstinumą bei į LR Seimo negalėjimą nepažeidžiant tarptautinių įsipareigojimų 1997-07-01 priimti tokio turinio „specialųjį“ įstatymą - koks buvo priimtas, nes tuo metu Lietuvos Respublikoje jau galiojo Europos žmogaus teisių Konvencijos pirmojo protokolo pirmojo straipsnio teisinės nuostatos. Tai reiškia, kad praktiškai taikydami minėtą specialųjį įstatymą minėti teisėjai nuo to įstatymo įsigaliojimo dienos iki šio momento patys nuolat pažeidinėja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos pirmojo protokolo pirmojo straipsnio teisines nuostatas ir 1969 m. „Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės“ (kurios dalyve yra ir LR) 26 straipsnio teisinę nuostatą, draudžiančią šalies vidaus teisės normomis paneigti imperatyvias tos šalies prisiimtų Tarptautinių įsipareigojimų teisines normas (pacta sunt servanda principas). Toks LR teismų „teisingumo vykdymas“ atvirai prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio: „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“ ir tos Konvencijos 13 straipsnio: „Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę“ nustatytoms teisinėms normoms. Posovietinės LR teismai teisėtų žemės savininkų atžvilgiu vykdo ne teisingumą, bet atvirą diskriminaciją, kad posovietinėje Lietuvoje „valdžią turinti“, buvusioji sovietinė nomenklatūra (ir jos bendraminčiai) galėtų pasigrobti svetimą turtą ir LR piliečius pavertų beturčiais ir beteisiais (išgrobsčiusių jų turtą) nomenklatūrininkų vergais. Gerbiamiems skaitytojams primenu, kad diskriminaciją draudžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 14 straipsnio teisinės nuostatos.
„Valdžią turintieji“ mus jau baigia pripratinti prie minties, kad visuotinis abejingumas kaimyno nelaimei yra lietuvių nacionalinio charakterio bruožas – atseit mes patys esame dėl visko kalti. Tačiau šį teiginį paneigia posovietinėje Lietuvoje valstybės vardu kažkieno kruopščiai supintas įvairiausių nelaimių „tinklas“, kuriame mes visi esame „pagauti“. Dabartinių momentu tų bendrų nelaimių yra tiesiog per daug, kad mes galėtume gyventi normalų gyvenimą. Tikiuosi, kad Jūs taip pat atkreipėte savo dėmesį į tai, kad posovietinės Lietuvos gyventojams tas nelaimes dažniausiai „padovanoja“ jų pačių į valdžią išsirinkti patikėtiniai, nors tų patikėtinių tikroji pareiga yra visiškai priešinga – jie privalo apginti jais pasitikėjusių rinkėjų interesus. Labai svarbu yra tai, kad tie (netik neatliekantys savo pareigų, bet ir jais pasitikėjusiems rinkėjams sukuriantys visiškai bereikalingas nelaimes) patikėtiniai sukuria lyg ir nepriklausomą teisėsaugos grandį – Lietuvos Respublikos teismų sistemą. Įdomu, ar ne? „Nepriklausomų“ teismų teisėjus (ir solidžius atlyginimus tiems teisėjams) paskiria neteisėtus (įtvirtinančius neteisingumą) teisės aktus priėmusieji ir patvirtinusieji politikai.
Panagrinėkime konkretų pavyzdį. Aš Jus jau supažindinau su LR Seimo Kontrolieriaus K. Milkeraičio išvados turiniu, kuriame išaiškinta, kad žemės valdos Kauno apskrityje teisėtiems savininkams negrąžinamos bei LR teisiškai nepagrįstų teisės aktų priėmimas įtakojamas bendrais Kauno apskrities viršininko administracijos, Lietuvos žemės ūkio universiteto ir Lietuvos žemės ūkio ministerijos veiksmais. Siūlau susipažinti su realiu teisiškai nepagrįsto teisės akto priėmimo faktu (ir to teisinio akto teisinės prasmės įtakojimo faktais).
Ši informacija jau buvo viešai paskelbta, tačiau tuomet niekas į ją nereagavo. Jums susipažinimui, pateikiu citatą iš 1997 m. žurnale „Žemėtvarka ir melioracija“, (4 – ame numeryje) išspausdinto mano straipsnio (citatos pradžia):
„LR Konstituciniam Teismui svarstant 1994-05-27 bylą Nr. 12/93, į jos svarstymą buvo pakviesti ekspertai žemės ūkio specialistai. Šie žemės ūkio specialistai sutapatindami save su „visuomene”, „įstatymų leidėjais”, „valstybe” ir prisidengdami „visuomenės poreikiais”, „įstatymų leidėjų negalėjimu ignoruoti visuomenės poreikius” ar „valstybės teise reguliuoti ūkinę veiklą”, „būtinumu žemę panaudoti pagal paskirtį”, išsigalvodami būsimą teisėtų žemės savininkų „nesugebėjimą pagaminti reikiamą kiekį žemės ūkio produktų” jeigu jiems bus grąžinta nuosavybė, „žemės nuniokojimą” ar būsimą „nesugebėjimą naudotis technologine įranga” bei „būsimus ekologijos pažeidimus” įtikino LR Konstitucinio Teismo Teisėjų Kolegiją, kad šių bendrų frazių „juridinės galios” užtenka teisiškai pagrįsti nekilnojamojo turto atėmimą iš jo teisėtų savininkų. LR Konstitucinio Teismo teisėjų kolegijos neturėtų įtikinti ekspertais pakviestų žemės ūkio specialistų teiginiai, kad: „jeigu elgsimės taip, tai bus blogai šitaip”, kadangi tiek būsimus įvykius, tiek tų įvykių būsimas pasekmes sugalvoja ne teisėti žemės savininkai, bet patys „ekspertai”. Šiuo atveju teisėtus žemės savininkus turėtų ginti teisinė nekaltumo prezumpcijos nuostata, nes jų „nusikaltimas” ne tik neįrodytas, bet jie net nesiruošia nusikalsti. Būsimi teisėtų žemės savininkų „nusikaltimai” – tai tik buvusių sovietinių žemės ūkio specialistų vaizduotės miražai. Būtina pastebėti, kad vadovaujantis analogiška demagogija iš teisėtų savininkų atimamas visiškai realus nekilnojamasis turtas(citatos pabaiga)“. Gerbiamiems Lietuvos Aido skaitytojams primenu, kad šią informaciją buvo išspausdinę mano oponentai – žemėtvarkininkai – savo reprezentaciniame leidinyje...
Analogiškai svariai „argumentuotas“ ir LR Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. sudvejintoje byloje Nr. 20/94–21/94 priimtas nutarimas dėl prievartinio žemės atėmimo iš teisėtų savininkų ir jos išdalinimo kitų, valdžios atstovų savivalei pritariančių piliečių asmeniniams ūkiams įkurti. Pateikiu LR Konstitucinio Teismo argumentaciją šioje byloje (citatos pradžia):
„Teisės reguliacinis vaidmuo labai priklauso nuo visuomeninio gyvenimo intensyvumo. Kuo sudėtingesni žmonių socialiniai santykiai, tuo didesnis poreikis šiuos santykius reguliuoti, t. y. priimti teisės aktus, kurie sudarytų prielaidas spręsti socialinių interesų konfliktus. Tokiu būdu išvengiama atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų - teisingumas. Negalima pasiekti teisingumo tenkinant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Elgiantis vienašališkai, būtų ignoruojama humaniškoji teisės paskirtis, didėtų socialinių konfliktų galimybė. Teisė negali remtis vien tik daugumos ar mažumos interesais, todėl teisėdaroje siekiama derinti interesus panaudojant optimalias šalių susitarimo galimybes. Šis teisėdaros principas ypač aktualus, kai sprendžiami žmogaus prigimtinių teisių apskritai ir atskirai imant – nuosavybės teisių įgyvendinimo, teisės į nuosavybę gynimo klausimai.
Šioje byloje atsispindi interesų konfliktas: iš vienos pusės - asmenų, siekiančių atstatyti nuosavybės teisę į žemę, iš kitos pusės - asmenų, kurie pagal Lietuvos valstybės teisės aktus jau naudoja konkretų žemės plotą kaip asmeninio ūkio žemę ir kurie nori ją toliau naudoti, įskaitant ir galimybę ją privatizuoti. Išspręsti šį konfliktą įmanoma tik teisės pagrindu, įvertinus realią ekonominę padėtį, taip pat ir visuomenės psichologinę būseną, šios problemos socializacijos dydį.
Konstitucijos 47 ir 54 straipsniuose žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją - tarnauti tautos gerovei. Visuomenei ne tas pats, kaip žemė naudojama, nes išsaugoti racionalų žemės naudojimą pagal paskirtį yra visuotinis poreikis. Todėl, siekiant suderinti buvusių savininkų ir asmeninio ūkio žemės naudotojų interesus, valstybės teisė reguliuoti nuosavybės teisių į žemę atstatymo sąlygas yra neišvengiama būtinybė.
Atstačius nepriklausomybę, Lietuvoje buvo ir kolektyvinis, ir asmenų, gavusių iki 2 arba 3 ha žemės, ūkininkavimas. Šių asmenų padėtis buvo kaip smulkių ūkininkų. Nuo pat žemės suteikimo jiems buvo garantuojamas naudojimosi ja teisių stabilumas. (citatos pabaiga)”
Tai netiesa, nes 2-3 ha žemės plotai pradėti dalinti po 1990 03 11 (t.y. po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo). Kad tie 2-3 ha žemės plotai buvo skirstomi po 1990 03 11 tolimesniame šios bylos nutarimo tekste patvirtina pats LR Konstitucinis Teismas (citatos pradžia):
„Pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ asmeniniam ūkiui suteiktais sklypais naudojasi beveik visi kaime gyvenantys asmenys. Neišperkant žemės iš buvusių savininkų, nebūtų įmanoma aprūpinti žeme asmenų, naudojančių ir dirbančių ją, o tai kliudytų vykdyti žemės reformą. Tokią išperkamą žemę valstybė turi naudoti pagal paskirtį – parduoti ją jos naudotojams arba, kai naudotojai nepareiškia noro įsigyti jos privatinėn nuosavybėn, garantuoti jiems suteiktos žemės neterminuotą naudojimą. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas daro išvadą, jog Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 8 punktas, kuriuo iš naujo išdėstyta įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punkto norma, kad išperkama „žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui“, taip pat Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo“ 23 punktas, kuriuo iš naujo išdėstytas Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio septintasis punktas, neprieštarauja Konstitucijai.(citatos pabaiga)”
Tačiau kaip matosi iš šios citatos turinio – LR Konstitucinis Teismas vykdo ne teisingumą, bet talkina neteisėtiems grupės asmenų politiniams ir ekonominiams interesams. Analogiškai „teisėta” ir šios bylos antrosios dalies nutartis (citatos pradžia):
„Konstitucijos 120 straipsnyje nustatyta: „Savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.“ Remdamasis šia norma, Seimas įstatymu gali pavesti savivaldybėms arba jų sudaromiems valdymo organams administraciniame- teritoriniame vienete konkrečias funkcijas vykdyti taip, kad tai neprieštarautų Konstitucijai. Todėl pareiškėjo ginčijami savivaldybėms suteikti įgaliojimai atlikti kai kuriuos teisinius veiksmus vykdant žemės reformą, tarp jų - svarstyti žemėtvarkos projektus, negali būti vertinami kaip neatitinkantys Konstitucijos (šio straipsnio autoriaus, Z.J., pastaba: čia LR Konstitucinis Teismas „pamiršta“, kad niekas neturi teisės kėsintis į Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1 straipsnyje įtvirtintą žmogaus teisę būti laisvu: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“ ir šios deklaracijos 17 straipsnyje įtvirtintą piliečių teisę turėti nuosavybę, nes tas žmogus, kuris pats nepriiminėja savo sprendimus dėl disponavimo savo darbo vaisiais ar už tuos darbo vaisius įsigytu kilnojamu arba nekilnojamu turtu - išvis negali būti laikomas laisvu žmogumi).
Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad nagrinėjant bylą paaiškėjo, jog taikant įstatymą „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir Žemės reformos įstatymą, būna pažeidžiami piliečių interesai, pagrįsti konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis. Savivaldybės arba atitinkamos jų tarnybos, rengdamos ir svarstydamos žemės reformos žemėtvarkos projektus, turi derinti įvairius žmonių interesus, t. y. turi panaudoti optimalias susitarimo galimybes. To reikalaujama ir Konstitucijos preambulės nuostatoje, kad lietuvių tauta siekia „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės (citatos pabaiga)”. Tačiau perskaičiusiam šį „išaiškinimą“ (bent truputį susipažinusiam su teisės pagrindais) asmeniui taip ir lieka visiškai nebeaišku - kaip šie bendri LR KT teisėjų samprotavimai teisiškai paneigia konkrečias imperatyvias specifinių 23 ir 29 LR Konstitucijos straipsnių teisines normas. Šio straipsnio III mes jau argumentuotai išsiaiškinome - kad pasaulinėje teisės praktikoje specifinis apribojimas ar nuostata turi didesnę juridinę galią už bendras frazes...
Šis, 1995-03-08 LR Konstitucinio Teismo nutarimas byloje Nr. 20/94-21/94 paskelbė neprieštaraujančiu LR Konstitucijai po 1990-03-11 (nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) sugalvotą ir prievarta įvykdytą 718.200 ha (beveik penktadalio visos LR dirbamos žemės) atėmimą iš teisėtų tos žemės savininkų ir tos žemės suteikimą naujiems „savininkams”.
Tiems skaitytojams, kurie lenininio pavyzdžio piliečių turto išgrobstymą laiko mūsų posovietiniu nacionaliniu pasiekimu, paaiškinu, kad šis procesas prasidėjo dar sovietmečiu. Tai įrodo šio proceso istorija: 1989 m. liepos 7 d. (dar prieš nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą) – Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą Nr. XI-3066 „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“. Šis įstatymas reglamentavo piliečių nuosavų ūkių kūrimo ir žemės skyrimo tiems ūkiams įkurti tvarką. Tai reiškia, kad ”posovietine” įvardijama žemės reforma buvo suplanuota ir pradėta praktiškai įgyvendinti iki 1990-03-11 t.y., iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Tačiau iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo teisėti žemės valdų savininkai (atsižvelgiant į kartų pasikeitimą) juridiškai buvo laikomi „teisėtais žemės paveldėtojais” (žr.: 1989 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. XI-3066 „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“ septintojo straipsnio trečiosios dalies turinį: „Pirmumo teisė steigiant valstiečio ūkį priklauso teisėtiems žemės paveldėtojams gyvenantiems ir dirbantiems toje vietovėje“). Po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo veikdami Lietuvos Respublikos vardu ir nepasiteiraudami savo rinkėjų nuomonės „liaudies patikėtiniai“ savavališkai pakeitė teisėtų žemės savininkus teisinį statusą: šie tapo tik „pretendentais į nuosavybės teisių atstatymą”.
1990 m. balandžio 5 d. (po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) tuometinė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) LR įstatymu Nr. I-113 papildė LR Žemės kodeksą 48¹ straipsniu, kuriuo nustatė sovietinio 1989-07-04 įstatymo Nr.XI-3066 vykdymui reikalingos žemės skyrimo tvarką. Minėtas įstatymas buvo vykdomas iki 1991 m. rugsėjo 1 d. Jo vykdymo metu virš 80 000 (aštuoniasdešimt tūkstančių) ha geriausių LR žemių buvo išdalinta naujiems ūkininkams – nekreipiant jokio dėmesio į teisėtų tos žemės savininkų protestus.
1994 m. gegužės 27 d. bylos Nr. 12/93 nutarimo 7 dalyje LR Konstitucinis teismas įteisino šį prievartinį žemės valdų nuosavybės teisių perskirstymą ir paskelbė neprieštaraujančiu LR Konstitucijai. Štai kaip LR Konstitucinis teismas motyvavo tokį savo sprendimą (citatos pradžia):
(LR įstatymo Nr. I-1454/1991 1993-07-15 d. versijos - Z.J. pastaba) „12 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad išperkama „žemė, paimta į valstybinį žemės fondą valstiečio ūkiui steigti, jeigu ją šiuo metu nuomoja faktiškai ūkininkaujantys ir turintys gamybinius pastatus asmenys, negalintys šios žemės susigrąžinti natūra“.
Sovietinio laikotarpio pabaigoje žemės suteikimą valstiečių ūkiams pirmą kartą nustatė 1989 m. liepos 4 d. priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“. Pageidaujantiems ūkininkauti asmenims žemė buvo suteikiama nemokamai iš valstiečių ūkiams skiriamos žemės fondo. Į šį fondą žemę imdavo iš valstybinio rezervo, valstybinių miškų fondo, tarybinių ūkių, kolūkių bei kitų įmonių ir organizacijų (įstatymo „Dėl Lietuvos TSR valstiečių ūkio“ 7 straipsnis).
Minėtos nuostatos nebuvo panaikintos priėmus 1990 m. kovo 11 d. įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“, kurio 3 straipsnyje nustatyta kad „Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui“. Esant tokiai normai, 1990 m. balandžio 5 d. įstatymu Lietuvos Respublikos žemės kodeksas buvo papildytas 481 straipsniu, kuriame buvo numatytas žemės paėmimas į valstiečių ūkiams skiriamą žemės fondą. Pagal šį straipsnį žemės sklypai į fondą taip pat buvo imami neatsižvelgiant į buvusių savininkų nuosavybės teisę, nors privatinės nuosavybės institutas jau buvo grąžintas į šalies teisės sistemą. Žemės skyrimas pagal Valstiečių ūkio įstatymą nebuvo nutrauktas iki pat Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo įsigaliojimo dienos, t.y. iki 1991 m. rugsėjo 1 d. (Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 25 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo įsigaliojimo tvarkos“ 1 punkto 1 pastraipa).
Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio pirmo punkto norma reiškė, kad piliečiai, pagal Valstiečių ūkio įstatymą gavę žemės, ją turėjo išpirkti iš valstybės, jeigu jos neturėjo nuosavybės teise, arba išpirkti ar nuomoti iš jos papildomai įgytą plotą. Tokios nuostatos rodo, kad valstybė įsipareigojo ginti piliečių, įgijusių žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą, teises, o buvusiems savininkams – atitinkamai kompensuoti.
Vadinasi, valstybė įstatymais sudarė asmenims sąlygas žemėje, gautoje nuosavybėn pagal Valstiečių ūkio įstatymą, kurtis, ūkininkauti, taip pat turėti įvairių pastatų joje. Nenumačius galimybės valstybei išpirkti iš buvusių savininkų tokią žemę, būtų keičiamas įstatymų jau sureguliuotų teisinių santykių turinys. Tai reikštų 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio galiojimą atgal, nes jis būtų taikomas teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado Valstiečių ūkio įstatymo pagrindu. 12 straipsnio 15 punktu buvo pašalinta įstatymų kolizija, todėl jis neprieštarauja Konstitucijai (citatos pabaiga)“. Aiškiau nepasakysi... Iš šio LR Konstitucinio teismo išaiškinimo sužinome, kad posovietinėje Lietuvoje yra teisinga ne tai kas iš tikro teisinga, o „valdžią turinčiųjų“ norai: privatinės teisės konstitucinis tęstinumas posovietinės Lietuvos teisės sistemoje atstatytas, tačiau piliečių žemės valdos vis tiek paimamos ir atiduodamos tiems - kam jas atiduoda „valdžią turintieji“.
Tokia, siekiančių prievarta perskirstyti piliečių turtą valdininkų grupės vykdoma (ir posovietinėje Lietuvoje realiai veikianti) visų lygių LR teismų įtakojimo galimybė yra labai patogi tiems piktnaudžiaujantiems teise valdininkams: žemės atėmimas iš konkretaus teisėto tos žemės savininko „įteisinamas“ įsigaliojusiu, neapskundžiamu ir nekeičiamu „nepriklausomo“ teismo sprendimu.
Būtina nepamiršti, kad šie, Gineso rekordų knygos verti, posovietinės Lietuvos teisinės praktikos šedevrai vyko ir tebevyksta blogą sovietinę teisę reformuojant į gerą europietišką (su amerikietišku atspaviu) teisę. Aš šiame straipsnyje jau atkreipiau Jūsų dėmesį į tai, kad tokia reforma ne visuomet duoda pozityvius rezultatus. Įdomumo dėlei į posovietinį „nuosavybės teisių atkūrimą pažvelkime iš sovietinių teisės aktų teisinių normų pozicijų. Būkime teisingi ir pripažinkime, kad tokį absoliutų (koks realiai vyksta posovietinėje Lietuvoje) vieno piliečio turto atėmimą ir jo teisinį įteisinimą kaip kito piliečio asmeninę nuosavybę - sovietiniai (blogio imperijos) įstatymai neleido. Sovietmečio laikų Baudžiamojo kodekso 7 straipsnis nustatė, kad: „Veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs šios veikos padarymo metu”. Šio kodekso 8 straipsnis apibrėžia nusikaltimo sąvoką: „Nusikaltimu laikoma baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga visuomenei veika (veikimas arba neveikimas), kuria kėsinamasi į... (praleidžiu tą dalį, kurioje kalbama apie nusižengimus valstybei) „piliečių asmenybę, politines, darbines, turtines ir kitas jų teises...” 228 straipsnis numatė baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamu būdu gauto turto įsigijimą ir realizavimą, 177 už nusikaltimo padarymą, pasinaudojant tarnybine padėtimi, 178 už pareiginių įgaliojimų perviršijimą, 18 apibrėžė bendrininkavimo sąvoką: „Bendrininkavimu laikomas tyčinis bendras dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas nusikaltimo padaryme. Šis kodeksas tebegaliojo ir atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę. Kadangi tuo metu jokia pašalinė jėga Lietuvos žmonėms nepajėgė sutrukdyti reikalauti iš nepriklausomos Lietuvos valstybės išvesti sovietinę armiją - tai akivaizdu, kad ir LR Aukščiausiajai Tarybai niekas negalėjo sutrukdyti priimti teisingus įstatymus dėl nekilnojamojo turto restitucijos. Todėl LR valstybės pareigūnų savanorišką dalyvavimą „...pavojingoje visuomenei veikoje, kuria kėsinamasi į... piliečių... turtines ir kitas jų teises” reikia vertinti ne kaip visiems gero „kompromiso” ieškojimą - o taikant atitinkamas tuo metu galiojusio baudžiamojo kodekso straipsnių teisines normas, nes prieš įstatymą visi LR piliečiai yra lygūs.
Pasinaudodamas tuo, kad straipsnyje aptariame sovietinius įstatymus, galutinai išaiškinsiu „kompensacijų“ už vienų LR piliečių naudai - iš kitų LR piliečių atimamą žemę mokėjimo teisėtumo klausimą. Posovietinės LR valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai ir posovietinių LR įvairių lygių teismų teisėjai teigia, kad piliečiams už iš jų paimamą turtą išmokamos kompensacijos – todėl tas paėmimas yra teisėtas. 1990 – 1992 m., kuomet posovietinėje Lietuvoje prasidėjo neteisėtas nekilnojamo turto perskirstymas ir neapibrėžtoje ateityje būsiantis to turto prievartinis „išpirkinėjimas” (piniginių kompensacijų išmokėjimas) - tuo metu galiojusio civilinio kodekso 142 straipsnyje buvo teigiama: „Kompensaciją pinigais ir kitu tos pačios rūšies daiktu negalima laikyti daikto grąžinimu”. Tai reiškia, kad mes vėl susiduriame su konkrečiu atveju, kuomet LR ištrūkus iš sovietinės okupacijos tos okupacijos laikų įstatymai posovietinėje Lietuvoje „patobulinami“ taip, kad jie pablogina piliečių gyvenimo sąlygas. Vaizdžiai tariant nuo sovietinės-okupacinės savivalės gydantys vaistai ligoniui yra blogesni (žalingesni) už jais „gydomą“ ligą. Todėl tolimesnė diskusija, apie nežinia kada įvyksiantį pigios kompensacijos primetimą teisėtam žemės savininkui - teisiniu požiūriu yra beprasmė. Patys pasvarstykite, ko verta tokia valstybės teisės sistema, kurioje penkiolika metų trunkantys „valdžią turinčiųjų“ pažadai kažkada išmokėti nerealiai mažą piniginę kompensaciją už jau atimtą arba tebeatiminėjamą realų turtą yra vertesni už tokias realias vertybes - kaip nuosava žemės valda.
Tikiuosi, kad skaitydami šį straipsnį net labiausiai abejojantys skaitytojai išsiaiškino, kad posovietinės Lietuvos teisė tarnauja ne teisingumui įgyvendinti ir apginti - bet savanaudiškiems asmenų grupės interesams įgyvendinti. Išsiaiškinkime tai „leidžiantį“ (dar vieną) galiojančios LR Konstitucijos vidinį prieštaravimą. Galiojančios LR Konstitucijos antrame straipsnyje nustatyta, kad: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Konstitucijos antrojo straipsnio teisines normas papildo ir paaiškina trečiojo: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ ir ketvirtojo: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ straipsnių imperatyvios teisinės normos. Kad valdžia negali šių teisinių normų kitaip traktuoti, patvirtina Konstitucijos penktojo straipsnio antros dalies: „Valdžios galias riboja Konstitucija“ , šeštojo straipsnio: „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“ ir septintojo straipsnio: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Galioja tik paskelbti įstatymai. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“ teisinės normos. Tačiau kuomet Jūs posovietinės Lietuvos teisinėje praktikoje pabandote realiai pasinaudoti savąja, konstituciškai įtvirtinta teise turėti savo asmeninę nuomonę ir pradedate savo pažeistas teises ginti argumentuodami imperatyviomis Konstitucijos teisinėmis normomis (Tautos valia) - tuomet visos Jūsų teises garantuojančios, galiojančios LR Konstitucijos teisinės normos posovietiniams valdininkams ir posovietiniams teisininkams nustoja galioti. Jie pareiškia, kad: „Taip, Jūsų Konstitucinė Teisė gintis tiesiogiai panaudojant LR Konstitucijos teisines nuostatas ir nevykdyti akivaizdžiai antikonstitucinių įstatymų yra įtvirtinta galiojančioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tačiau nėra tos teisės realizavimo, nes spręsti, ar įstatymai ir kiti teisiniai aktai prieštarauja LR Konstitucijos teisinėms nuostatoms – gali tik LR Konstitucinis Teismas. Jūs su savo problemomis į LR Konstitucinį Teismą kreiptis negalite, nes tai nenumatyta galiojančioje LR Konstitucijoje.“
Peršasi nemaloni išvada: turime gražią ir teisingą Konstituciją - tačiau tai tik deklaracija užsieniui. Lietuvos valstybės piliečiams ir toliau taikoma į Nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimą iš sovietmečio perkelta atvira valdžios atstovų ir valdininkų savivalė. Kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisei gintis tiesiogiai taikant LR Konstitucijos teisinius nuostatus ir jais remtis trukdo LR Konstitucijos VIII skirsnio 102 straipsnio I dalies nuostata, kad (citatos pradžia):
„Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams” ir šios LR Konstitucijos skirsnio 106 straipsnio nuostatos:
„Teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 105 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų aktų turi Vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių, taip pat teismai.
Dėl Respublikos Prezidento aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais į Konstitucinį Teismą turi teisę kreiptis ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių ir teismai.
Dėl Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais į Konstitucinį Teismą gali kreiptis ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių, teismai, taip pat Respublikos Prezidentas.
Respublikos Prezidento teikimas Konstituciniam Teismui ar Seimo nutarimas ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą.
Prašyti Konstitucinio Teismo išvados gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių – ir Respublikos Prezidentas.
Konstitucinis Teismas turi teisę atsisakyti priimti nagrinėti bylą ar rengti išvadą, jeigu kreipimasis grindžiamas ne teisiniais motyvais (citatos pabaiga)“.
Kaip jau šiame straipsnyje minėjau, į LR Konstitucinį Teismą gali kreiptis tik valdžios struktūrų atstovai – kurie patys vienaip ar kitaip prisidėjo prie neteisėtų „teisinių” aktų priėmimo. Konstituciniame Teisme posėdžiauja LR Seimo (tų pačių valdžios struktūrų pareigūnų) paskirti teisėjai, savo darbe besivadovaujantys LR Seimo priimtu Konstitucinio Teismo įstatymu. Todėl atskiro piliečio galimybės apginti teisingumą posovietinėje Lietuvos nepriklausomoje valstybėje realizavimą – kuomet oponuojanti pusė yra posovietiniai valdininkai - tikriausiai labiausiai tiktų priskirti stebuklų sričiai. Čia mano įvardinta ir posovietinių LR „valdžią turinčiųjų“ bei posovietinių LR teisininkų praktiškai panaudojama galimybė paneigti pagrindines mūsų visų Konstitucines teises ir tų teisių „perdelegavimas“ savivaliaujantiems valdininkams ir yra mano minėtas vidinis Konstitucijos teisinės prasmės prieštaravimas. Neįmanoma, kad vienu metu būtų vykdomos ir pagrindinės imperatyvios LT Konstitucijos teisinės normos - ir joms prieštaraujančios (nes vietoje Tautos valios įteisina savivaliaujančių valdžios pareigūnų savanaudiškus interesus) Konstitucijos 102 bei 106 straipsnių normos. Ar yra teisinė išeitis iš šios iš pirmo žvilgsnio beviltiškos aklavietės? Taip, išeitis yra: tiek Lietuvos Respublikos Seimo nariai, tiek LR Konstitucinio Teismo Teisėjai, prieš pradėdami eiti savo pareigas – Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai. Todėl Tautos interesai ir jos patikėtinių interesai LR Seime, LR Vyriausybėje, LR Konstituciniame Teisme ir kitose LR valdžios struktūrose niekada negali tapti skirtingais. Jeigu atsiranda dabar posovietinėje Lietuvoje esanti situacija, kai Tautos ir jos išrinktų atstovų į valdžios struktūras interesai skiriasi ir valdžios institucijų darbuotojai atvirai priešinasi pagrindiniuose LR įstatymuose įtvirtintai Tautos valiai – tai pats tokios situacijos buvimas įrodo, kad atitinkamų valdžios struktūrų atstovai jau viršijo jiems Tautos suteiktus konstitucinius įgaliojimus, pažeidė Tautai duotas priesaikas ir užsiima savivale.
Akivaizdu, kad keli (tikiu, kad dar ne visi politikai yra piktavališki ir įklimpę korupcijoje), nors ir atsakingas pareigas užimantys Tautos atstovai neturi teisės savavališkai pakeisti pagrindinių, Lietuvos valstybės valstybingumą reglamentuojančių, galiojančios LR Konstitucijos straipsnių teisinę prasmę (Tautos valią) ir taip pasisavinti Tautai priklausantį suverenitetą. Bet koks kitoks: išskyrus tiesioginę prasmę, galiojančios LR Konstitucijos teisinių nuostatų aiškinimas ar vengimas LR Konstitucijos nuostatas tiesiogiai taikyti LR teisėje piliečių ir valstybės santykių reguliavimui - yra tapatus pasikėsinimui į LR Konstitucinę santvarką ir turi savyje nusikaltimo požymius. Todėl LR valdžios ir valdymo institucijų bei teisėtvarkos pareigūnų aiškinimai, kad: „Konstitucinė Teisė gintis tiesiogiai panaudojant LR Konstitucijos teisines nuostatas ir nevykdyti akivaizdžiai antikonstitucinių įstatymų yra įtvirtinta galiojančioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tačiau nėra tos teisės realizavimo, nes spręsti ar įstatymai ir kiti teisiniai aktai prieštarauja LR Konstitucijos teisinėms nuostatoms gali tik LR Konstitucinis Teismas. Jūs su savo problemomis į LR Konstitucinį Teismą kreiptis negalite, nes tai nenumatyta galiojančioje LR Konstitucijoje“ – yra iš esmės neteisingi ir klaidinantys. Mano šiame straipsnyje įvardintos, valstybės pareigūnams leidžiančios piktnaudžiauti teise Konstitucijos 102 ir 106 straipsnių nuostatos yra naikintinos, kaip prieštaraujančios pačiai teisės ir teisinės valstybės esmei. Galiojančios LR Konstitucijos XIV skirsnio 148 straipsnyje išsiaiškiname, kad: „Tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei keturioliktojo straipsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos“ . Todėl galiojančios LR Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ (ypač svarbios nuosavybės teisių gynimui) 1; 2; 3; 4; 5; 6 ir 7 straipsnių, o ir visų kitų LR Konstitucijos skyrių ir straipsnių nuostatos teisės praktikoje privalo būti taikomos tiesiogiai. Kitu atveju – Lietuva yra ne demokratinė Respublika, bet savivaliaujančių valdžios ir teisėsaugos pareigūnų diktatūros šalis.
Kadangi visi LR piliečiai prieš įstatymus lygūs, tai ir susikompromitavusiems Tautos „patikėtiniams“ turėtų būti vienodai su kitais LR piliečiais taikomos LR civilinio ir baudžiamojo kodekso teisinės normos ir tomis teisinėmis normomis nustatyta atsakomybė prieš LR įstatymus. Nėra jokios logiškai pagrįstos prasmės ir jokio teisinio pagrindo juos atleidinėti nuo atsakomybės už jų antiteisinę veiklą. Tai, kad save nuo atsakomybės atleidžia patys piktnaudžiaujantys valdžios pareigūnai yra ne argumentas, nes kiekvienas bandantis neteisėtai elgtis individas visuomet aiškina, kad jis yra teisus.
Baigdamas šią straipsnio dalį atkreipsiu Jūsų dėmesį į dar keletą konkrečių pavyzdžių, kaip posovietinės LR valdžią turintieji įteisina neteisingumą.
Lietuvos žmonės vis dar įsivaizduoja, kad jie į LR Seimą išsirenka jų interesus atstovaujančius patikėtinius. Tuo galima įsitikinti pasklaidžius laikraščių puslapius ar apsilankius internetinių diskusijų forumuose. Tačiau atsivertę LR Seimo Statuto I dalies, pavadintos: „Seimo nario statusas“, pirmojo skirsnio, pavadinto: „Seimo nario įgaliojimai ir priesaika“, 1 straipsnio „Seimo nario mandatas“ 2 dalį įsitikiname , kad naivūs ir patiklūs Lietuvos žmonės labai apsirinka. Šioje dalyje nustatyta, kad: „Seimo narys, eidamas pareigas, vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomas jokių mandatų“. Seimo EUROVOC žodyne pateikiami keturi žodžio mandatas išaiškinimai:
atstovavimo mandatas (angl. representative mandate).Ten pat aiškinantis išsamiau sužinome, kad tai reiškia: „ Pareigos, užimamos rinkimų keliu“
parlamentaro mandatas (angl. parliamentary mandate). Ten pat aiškinantis išsamiau sužinome, kad tai reiškia tą patį: „ Pareigos, užimamos rinkimų keliu“
šalies mandatas (angl. national mandate). Ten pat aiškinantis išsamiau sužinome, kad tai reiškia tą patį: „ Pareigos, užimamos rinkimų keliu“
vietinis mandatas (angl. local mandate) - paaiškinamas taip pat kaip ir ankstesni.
Visa tai mūsų parlamentarus niekuo neįpareigoja. Tai reiškia, kad posovietinėje Lietuvoje į valdžią renkame ne savo atstovus, o savivaldžius ponus. Šie ponai patys save pasivadina politikais ir pasinaudodami valdžių atskyrimo principu bei remiami jų pačių pasiskirtų „nepriklausomų“ teisėjų nevykdo net pagrindinių (LR piliečių teises ginančių) imperatyvių LR Konstitucijos teisinių normų reikalavimų (tai mes šioje straipsnio dalyje jau išsiaiškinome).
Šios straipsnio dalies pradžioje, aš užsiminiau apie išimtis vykdant LR įstatymus: „...tačiau kaip vėliau įsitikinsime – kai kam tas įpareigojimas negalioja“. Gindamas žmogaus teises teismuose, aš ne kartą susidūriau su valdininkų vykdomu žinomai neteisingų duomenų įrašymu į oficialius dokumentus ir to įrašo patvirtinimu asmeniniu parašu bei (neteisingus duomenis įrašiusio valdininko) atstovaujamos valstybinės institucijos antspaudu. Tokias veikas tuo metu galiojusio LR Baudžiamojo Kodekso 289 straipsnis įvardijo kaip baustinas:
„289 straipsnis. Tarnybinis suklastojimas
Valstybės pareigūno ar valstybės tarnautojo įrašymas į oficialų dokumentą žinomai melagingų žinių arba surašymas ar išdavimas suklastoto dokumento, arba žinomai suklastoto dokumento patvirtinimas antspaudu (spaudu) ir (ar) parašu, arba kitoks oficialaus dokumento suklastojimas – baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų arba bauda su atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla iki penkerių metų ar be tokios teisės atėmimo.
Tos pačios veikos, padarytos muitinės deklaracijos, mokesčio sumokėjimą patvirtinančio arba kito itin svarbaus oficialaus dokumento atžvilgiu arba sukėlusios didelę žalą valstybės interesams, – baudžiamos laisvės atėmimu nuo trejų iki šešerių metų su atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla iki penkerių metų.
Nr. VIII-617, 98.02.03, Žin., 1998, Nr.17-397 (98.02.19)”
Jeigu Jūs galvojate, kad dokumentų klastojimu užsiiminėję pareigūnai buvo baudžiami, tai Jūs labai apsirinkate. LR Seimas pakeitė LR Baudžiamojo Kodekso 289 straipsnio turinį. T.y., pakeitė protingą elgesį ginantį straipsnį...
Savo daugiau kaip dešimt metų trukusia teisine praktika aš ganėtinai įsipykau piktnaudžiaujantiems teise LR valstybės pareigūnams ir posovietiniams „teisės žinovams“. Visuomet buvo grėsmė, kad su kurią nors byla (jei mano atstovaujamasis nepasiduos valdžios spaudimui ir iš manęs neatims įgaliojimų arba šešių mėnesių laikotarpiui iš manęs nepasiims Lietuvos Aukščiausiame Teisme „pralaimėtą“ bylą) – aš su savo informacija išeisiu į Europos žmogaus teisių teismą. Kad apsisaugoti nuo galimų tokio pobūdžio nemalonumų – LR Seimas pakeitė atstovavimą teismuose reglamentuojančias LR Civilinio Proceso Kodekso normas. Argumentas: LR piliečius geriau apgins aukštąjį juridinį išsilavinimą turintys teisės specialistai – profesionalai. Tik viena bėda - kur mums rasti tuos, drįstančius išsakyti tiesą apie posovietinę LR teisę teisininkus-profesionalus? Gal kas nors bent vieną tokį sutikote?
Atkreipiu Jūsų dėmesį į tai, kad niekas kitas už mus pačius negali geriau žinoti - ko mes siekiame, kokias savo teises laikome pažeistomis ir giname teisme. Todėl nuo 2003-04-08 įsigalioję LR CPK pakeitimai, neleidžiantys LR piliečiams patiems pasirinkti geriausiai jų interesus ginantį atstovą ar patiems surašyti ir priduoti kasacinį skundą LAT - teisiškai nepagrįstai apriboja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir šios Konvencijos 13 straipsnyje garantuojamą mūsų teisę į efektyvią bei operatyvią teisminę gynybą. Asmens subjektinė teisė yra reali, o ne deklaratyvi tik tuo atveju, jeigu asmuo turi teisę ją realizuoti...
Šioje straipsnio dalyje mes išsiaiškinome, kad posovietinėje Lietuvoje pagal valdininkų nurodymus elgtis neprotingai – piliečiai prieš jų pačių valią yra įtraukimas į iš anksto jų pralaimėjimą nulemiančią situaciją (bylinėjimąsi posovietinės LR teismuose), kurios galutinį, teisėtam žemės savininkui nepalankų rezultatą nulemia ne tik šiame straipsnyje mano jau įvardinti „valdžią turinčiųjų“ vykdomi materialinės teisės pažeidimai, bet ir „iki siūlo galo“ apiplėštam teisėtam žemės savininkui nepakeliamos materialinės teisimosi išlaidos ar posovietinės LR teismų teisėjų teismo proceso metu vykdomi apkaltinimai, kad teisėtas žemės savininkas pažeidė procesinę teisę tokiame teismo procese - kurio išvis neturėtų būti. Tokių procesinės teisės pažeidimų pavyzdžiais yra įvairių procesiniu terminų ar dokumentų surašymo formos pažeidimai.
Jums gali kilti klausimas: gal pamažu posovietinės LR „valdžią turintieji“ taps teisingesni ir pradės laikytis moralės normų? Nebūkime naivūs, nes jie savo įvykdytus teisės pažeidimus (kad šie neišaiškėtų) pridengia kitais, naujesniais teisės pažeidimais. Pažanga galima tik viešo jau įvykdytų neteisėtų veikų pripažinimo, tų veikų sukeltų negatyvių pasekmių likvidavimo ir žalos atlyginimo nukentėjusiesiems asmenims atveju. Tačiau tokiems veiksmams kliudo ne tik galimas savivaliautojų esamos ekonominės padėties pablogėjimas, prestižo praradimas, bet ir taip vadinamas žmogiškasis faktorius. Apie tai paaiškinu išsamiau.
Sovietmečiu vakarietiškosios civilizacijos krypties atstovai kritikavo buvusią Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą, kad joje taip labai pažeidžiamos žmogaus teisės, jog sovietinio gyvenimo būdo pasėkoje išauklėjamas kitos (naujos ) rūšies žmogus – „homo sovieticus“. Tokia išvada buvo grindžiama neteisingų žinių (neteisingo, tikrovės neatitinkančio pasaulio supratimo) pagrindu žmonėse suformuojamais tų žmonių pasaulėžiūros stereotipais. Apie neteisingų žinių ir neteisingo gyvenimo pagrindu susiformavusių pasaulėžiūros stereotipų žalą žmonija žinojo jau žiloje senovėje ir esant reikalui imdavosi priemonių tai žalai sumažinti.
Klasikinis tokių priemonių pavyzdys – yra biblijinio Mozės įvykdytas žydų tautos išvedimas iš Egipto. Atstumą, kuriam nueiti nereikia ir vienerių metų - Mozės vedama žydų tauta ėjo 40 metų – iki natūraliai išmirė visa Egipte gyvenusiųjų karta.
Apie pasaulėžiūros stereotipus žinojo ir atvirai prieš juos pasisakė Henris Fordas (tėvas). Štai kaip jis apibūdino specialistus: „…jie tokie protingi ir patyrę, kad tiksliai žino kodėl to ar to negalima padaryti, jie mato ribas ir kliūtis. Todėl aš niekuomet nesamdau grynakraujų specialistų. Jeigu aš panorėčiau negarbingomis priemonėmis sunaikinti savo konkurentus, tai pristatyčiau jiems pulkus specialistų. Masiškai gaudami gerus patarimus – mano konkurentai išvis nepradėtų dirbti”.
Per visą žmonijos istoriją žinoma virš 60 atvejų, apie žvėrių augintus žmonių vaikus. Suradus tokius, keletą metų žvėrių augintus vaikus, juos būdavo bandoma perauklėti. Net ir didžiausios auklėtojų pastangos, – nė vienu atveju teigiamų rezultatų nedavė…
Šiuolaikinis mokslas taip aiškina pasaulėžiūros stereotipų prigimtį ir esmę: ne tik žmogus keičia aplinką, bet ir aplinka formuoja žmogų (papročiai, gyvenimo patyrimas, mokymo procese įgautos žinios, darbo įgūdžiai ir t.t.). Šiems faktoriams veikiant ilgą laiką – susiformuoja žmogaus pasaulėžiūros stereotipai ir to žmogaus sąmonėje įsitvirtina refleksų lygyje. Jie apima visas žmogaus veiklos sritis ir kartą susiformavę tolimesniame gyvenime praktiškai nekinta. Tolimesniame žmogaus gyvenime jie priimami kaip neginčijamos „savaime suprantamos” tiesos ir valdo savo „nešiotojo” tolimesnį elgesį, mastymą ir aplinkos suvokimą. Savo prigimtimi tai yra mokymosi procese (neveltui liaudies patarlė pataria medį lenkti kol jaunas) susiformavusios galvos smegenų neuronų struktūros ir ryšiai tarp šių struktūrų bei atskirų neuronų jose. Todėl pasaulėžiūros stereotipus galima pavadinti ir žmogaus organizmo užprogramavimu biologiniame lygmenyje. Susiformavusių pasaulėžiūros stereotipų dėka žmogus tampa vienos ar kitos srities profesionalu. Tačiau vargas tam – kieno pasaulėžiūros stereotipai susiformuoja klaidingų žinių pagrindu. Tokie stereotipai savo „nešiotoją” visam laikui supriešina su likusia visuomene. Todėl bandymai „kompromisų” ieškojimo ir įdiegimo į gyvenimą keliu suderinti teisingo ir neteisingo pasaulio pažinimo pagrindu susiformavusius pasaulėžiūros stereotipus turinčių piliečių interesus yra siekimas įteisinti tai – kas iš esmės prieštarauja sveikam protui.
Visi žinome, ir 1990 m. kovo 11 d., atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę tuometinė Aukščiausioji Taryba žinojo, kad buvusi sovietų sąjunga buvo totalitarinė – komandinė valstybė. Joje nebuvo tikros teisės, moralės bei rinkos ekonomikos dėsniais grindžiamos ekonomikos. Visose gyvenimo srityse vyravo totalus melas.
Po 1990-03-11 (Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo), mes apsimetame, kad viso to nebuvo ir sovietinės pasaulėžiūros stereotipai pas nieką nesusiformavo. Už tai ir mokame savo apgailėtinu posovietiniu egzistavimu. Desovietizacija posovietinėje Lietuvoje pirmiausiai buvo reikalinga ne dėl bausmių už sovietmečiu įvykdytas neteisėtas veikas ar nusikaltimus, bet dėl nemokančių dorai gyventi asmenų nušalinimo nuo valstybės valdymo. Naujausiais amerikiečių mokslininkų moksliniais bandymais nustatyta, kad patologiškų melagių smegenyse yra įvykę biologiniai pakitimai. Tai patvirtina pasaulio žmonijos patyrimą apie pasaulėžiūros stereotipų nekintamumą. Jungtinių Amerikos valstijų Los Andželo Pietų Kalifornijos universiteto mokslininkas Adrian Raine teigia, kad nuolat meluojančių individų smegenų žievėje yra mažiau pilkosios medžiagos ir daugiau yra baltosios medžiagos. Tokie žmonės yra linkę meluoti ir mažiau rūpinasi savo veiksmų pasekmėmis. Adrian Raine teigia, kad šis atvejis yra pirmas, kuomet tarp bendros homo sapiens populiacijos ir patologinių melagių atrasta biologinių skirtumų. Platesnę informaciją apie Adrian Raine galite rasti internete šiuo adresu: http://www-rcf.usc.edu/~raine/ .
Kad Jūs nesakytumėte, jog aš visuomet tik kritikuoju ir nesiūlau jokios pozityvios išeities iš esamos padėties – šį kartą tokią išeitį pasiūlysiu. Gerai suderintą LR „valdžią turinčiųjų“ posovietinį melo ir savivalės mechanizmą gali sugriauti tokia paprasta pasaulio civilizuotose šalyse senai naudojama ir pilnai pasiteisinanti priemonė - kaip prisiekusiųjų teismas. Jis turėtų būti įdiegtas tiek posovietinės Lietuvos civilinėje, tiek baudžiamojoje teisėje. Tai būtų mūsų visų konstitucinės teisės mums patiems tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme (kuomet išsirinkti atstovai netinkamai atlieka savo tiesiogines pareigas) - praktinis realizavimas.
Zenonas Jurgelevičius
Lietuvos Žmogaus Teisių Centro narys
Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (VI dalis)
Šaltinis - http://www.straipsniai.lt/jurgeleviciau ... apis/12261
Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus
avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jus pažinsite juos iš vaisių...“
Kalno pamokslas
Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (VI dalis: Istorinių faktų patvirtinimas)
Straipsnyje „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje" mano pateikti faktai apie posovietinės Lietuvos valdžios melą ir savivalę kai kuriems skaitytojams (ypač užsieniečiams) gali pasirodyti neįtikėtinais - nes mano pateikiama informacija prieštarauja pasaulyje deklaruojamam Lietuvos valstybės įvaizdžiui.
Mano pateikiami faktai apie melą ir prievartą posovietinėje Lietuvoje atvirai prieštarauja pačios Lietuvos valdžios platinamai informacijai, JAV Valstybės Departamento: Demokratijos žmogaus teisių ir darbo biuro ruošiamų ataskaitų apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje išvadoms, Europos komisijos reguliaraus pranešimo apie Lietuvos pažangą išvadoms, bei Tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Freedom House" skelbiamiems duomenims apie tai - kad LR turi piliečių išrinktą valdžią, žmogaus teises ginančią Konstituciją ir yra priskiriama prie žmogaus teises ir laisvės užtikrinančių laisvųjų šalių. Šioje vietoje būtina pastebėti, kad stalininės SSSR konstitucijos tekstas buvo pats humaniškiausias pasaulyje - tačiau tai visiškai nereiškė - kad praktiškai naudodamiesi tos konstitucijos deklaruojamomis teisėmis stalininių gulagų kaliniai galėjo apsiginti savo teises...
Mano surinktų faktų esmė yra tame, kad posovietinės Lietuvos valdžia jau po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1990-03-11 suklastojo sovietinio okupacinio laikotarpio (1940-06-15 - 1990-03-11) teisinių aktų teisinės prasmės aiškinimą. Tai reiškia, kad posovietinės Lietuvos valdžia klastoja istoriją ir konkrečiame sovietinės okupacijos laikotarpyje, 1940 m., teigia SSSR okupuotoje Lietuvoje buvus visuotinę ir vienalaikę Lietuvos piliečiams nuosavybės teise priklausiusios žemės nacionalizaciją - kurios tikrovėje, 1940 m., Lietuvoje išvis nebuvo.
Specialiaisiais, 1991-06-18 ir 1997-07-01 priimtais „nuosavybės teisių atkūrimo" įstatymais - posovietinės Lietuvos valdžia teisiškai „naikina" šio (mano čia ir straipsnyje: „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje?" įvardinto) jos pačios melo pasekmes. Minėtuose specialiuosiuose įstatymuose yra numatyti ir „teisiškai įteisinti" iki 1940-06-15 sovietinės okupacijos Lietuvos piliečių nuosavybės teise valdytų žemės valdų negrąžinimo (tikrovėje niekuomet teisiškai nenutrūkusių piliečių nuosavybės teisių teisinio neatkūrimo) atvejai. Tai reiškia, kad dabartinio posovietinės Lietuvos melo pagrindu teisiškai nutraukiamos Lietuvos piliečių nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą (išsamiai apie tai prašau skaityti mano straipsnyje: „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje?"). Kad įrodyti, jog čia mano pateikta informacija atitinka tiesą - aš šios informacijos skaitytojus kviečiu susipažinti su trijų autoritetingų autorių kūriniuose viešai paskelbta informacija:
1. (pirmosios informacijos šaltinis ir pirmoji informacija): 1940 birželio 23 dienos ryte, 9 val. 28 min., per Kauno radiofoną Lietuvių Aktyvistų Fronto vardu Leonas Prapuolenis paskelbė (iš 1940-06-15 sovietinės okupacijos išvaduotos) nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą ir Laikinosios vyriausybės sudėtį. Juozas Ambrazevičius (Brazaitis) toje vyriausybėje buvo paskirtas į švietimo ministro postą. Iki pat pastarojo meto mes nedaug težinojome apie to meto įvykius. Per neįtikimai trumpą laiką ginkluotu būdu buvo paimta valdžia ir (bent nominaliai) paskelbtas Nepriklausomos valstybės atstatymas. Buvo suformuota Laikinoji Respublikos vyriausybė, kurios ministru pirmininku tapo Kazys Škirpa. Pastarajam vokiečiai užkirto kelią grįžti į Kauną ir ministro pirmininko pareigas laikinai vykdė švietimo ministras Juozas Brazaitis.
Laikinoji Lietuvos vyriausybė padėtį krašte kontroliavo garantuodama socialinę tvarką, būdama tos tvarkos moraliniu ir teisiniu autoritetu. Nominaliai ji egzistavo šešias savaites. Vokietijos Reicho, generalinis komisaras Lietuvoje dr. von Rentelnas 1941 metų rugpjūčio 5 dieną pasikvietė Laikinosios vyriausybės narius ir pasiūlė J. Brazaičiui tapti jo generaliniu tarėju. J. Brazaitis tuomet atsisakė argumentuodamas - jog jo įgaliojimai siejami tik su nepriklausomos Lietuvos valstybe. Tuo oficiali valstybinė J. Brazaičio ir visos Laikinosios vyriausybės padėtis buvo baigta.
1964 metais N. E. Sūduvio slapyvardžiu JAV išleistoje savo knygoje: „Vienų vieni", 47-48 psl., minėtasis Juozas Brazaitis (Juozas Ambrazevičius) konstatuoja šiuos istorinius faktus (citatos pradžia):
... "liaudies seimo" dekliaracijoje VII.22: "Liaudies seimas paskelbia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančiais liaudžiai, t.y. valstybės nuosavybe". Seimas nutarė palikti valdyti 30 ha normą, kitas žemes paimti į fondą ir išdalyti bežemiam ir mažažemiam. Dekliaracijoje apie kolchozus betgi dar sakoma ir toliau: mėginimai "prieš darbo valstiečių valią primesti jiems kolchozų organizavimą bus griežtai nubausti".
Žemės fondui iš 28,000 savininkų, kurie turėjo 1, 240,000 ha, paimta 603,589 ha, arba 15% visos žemės. Liko nepaliesti 61,000 ūkių 20-30 ha ir 40,000 ūkių 15-20 ha...
...Nepasisekė paimtos žemės išdalyti, kaip buvo numatyta. Dėl to 1940.VIII.29 komisarų taryba vėl įpareigojo neišdalytų ūkių savininkus atlikti rudeninę sėją savo lėšom" (citatos pabaiga).
Iš šios informacijos darytina neabejotina išvada: 1940 m., sovietinė-okupacinė valdžia jokios vienalaikės ir visuotinės žemės nacionalizacijos Lietuvoje nevykdė.
2. Antroji informacija yra paskelbta filosofijos daktaro, buvusio "Laisvosios Europos radijo / Laisvės radijo" žinių tarnybos vadovo, buvusio "Laisvosios Europos radijo" lietuvių tarnybos vadovo (dabar - Lietuvos Katalikų mokslų akademijos akademiko, VU Doc.) Kęstučio Girniaus JAV, Čikaga, Į laisvę fondas. 1987 m. išleistoje knygoje: „Partizanų kovos Lietuvoje", 145-146 psl. (citatos pradžia):
„...Iki 1946 m. vasario 1 d. truputį daugiau negu milijonas hektarų žemės buvo paimta į valstybinį fondą. Į fondą pateko žemė atimta iš bažnyčių, tariamų hitlerininkų, liaudies priešų, iš be šeimininkų likusių ūkių, repatriantų į Lenkiją ar išsikėlusių iš Klaipėdos krašto bei antnorminė žemė. Iki 1946 m. bene visų hitlerininkų ir bažnyčių bei antnorminė žemė buvo atimta. Vokiečiai taip pat buvo pasitraukę iš Klaipėdos. Taigi po pusantrų metų komunistų valdžios žemės reforma turėjo iš esmės būti baigta. Tačiau nuo 1946 m. pradžios iki 1948 m. lapkričio mėnesio valstybinis žemės fondas padidėjo dar puse milijono hektarų žemės, iš kurios daugiau negu du šimtai tūkstančių (213,844) pateko į fondą 1948 m. nuo kovo iki lapkričio mėn.16 Tai daugiausia ištremtųjų ūkininkų žemė, - nes repatriavimas j Lenkiją iš esmės baigėsi 1947 m. Apskaičiavus vidutiniško ūkio dydį, galima apytikriai nustatyti ištremtųjų skaičių. Prisimintina, kad įvykdžius žemės reformą retas ūkis turėjo daugiau kaip 20 ha. 1948 m. . sausio 1 d. tik 4.6 nuošimčiai visų valstiečių kiemų buvo didesni (171:87). Tarp ištremtųjų buvo mažažemių ir vidutinių ūkininkų ir šeimų, kurių ūkiai buvo anksčiau sumažinti iki 5 ha, nes kuris nors šeimos vyras buvo partizanas ar tokiu įtariamas. Tad galima apskaičiuoti, kad ištremtųjų ūkis vidutiniškai turėjo ne daugiau 10 ha. Tad 1948 m. kovo-lapkričio mėn. gal 20,000 valstiečių neteko ūkių. Jeigu šeima vidutiniškai turėjo keturis narius, tai galima manyti, kad šiame laikotarpyje buvo ištremta iš Lietuvos apie 80,000 žmonių.17
Šis apskaičiavimas tik apytikris, nes į žemės fondus patekdavo ir neištremtųjų žemės. Pavyzdžiui, tų ūkininkų, kurie paliko savo ūkius, nepajėgdami užmokėti mokesčių ir dėl to bijodami arešto. Nukautų partizanų ūkiai kartais buvo sumažinami iki 5 ha, nors šeima nebuvo tuo metu išvežta. Antra vertus, komunistų aktyvistai ir stribai kartais patys užgrobdavo ištremtųjų kiemus, todėl ši žemė nepatekdavo j valstybės fondą...(citatos pabaiga)".
Ir iš šios informacijos yra darytina neabejotina išvada: jeigu net pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvos teisėtų žemės savininkų žemės valdos buvo paiminėjamos į valstybinį žemės fondą - reiškia 1940 m., jokios vienalaikės ir visuotinės Lietuvos piliečių nuosavybės teise valdytų žemės valdų nacionalizacijos nebuvo.
3. Trečioji informacija yra paskelbta 1992 m., Lietuvoje, leidykloje „Mintis" išleistos paskutiniojo pokario metų Lietuvos rezistencijos (ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam okupantams) vado (1956 m. spalio mėn., suimto ir 1957-11-29 sušaudyto), A. Ramanausko-Vanago knygos: „Daugel krito sūnų" 105 psl. (citatos pradžia):
„...Reikia pasakyti, kad registruodavosi partizanai skaudama širdimi. Jų savijauta buvo panaši į tą, kurią patirdavo kiekvienas ūkininkas, kai jį tarybinė valdžia „savanoriškai" priimdavo į kolūkį (citatos pabaiga).
Išvada: į sovietinius kooperatyvus žemės savininkų įstojimas būdavo apiforminamas kaip savanoriškas, o tai reiškia, kad po savaiminio tų kooperatinių darinių iširimo - žemės valdos turėjo būti grąžintos teisėtiems tų valdų savininkams ar (savininkų mirties atveju) jų paveldėtojams.
Iš šios informacijos yra darytina neabejotina išvada, kad: posovietinės Lietuvos įstatymuose ir Konstitucinio Teismo nutarimuose esanti informacija apie 1940 m., sovietinės-okupacinės valdžios Lietuvoje vykdytą vienalaikę ir visuotiną Lietuvos piliečiams nuosavybės teise priklausiusių žemės valdų nacionalizaciją yra žinomai melaginga. Tai reiškia, kad posovietinės Lietuvos valdžia sąmoningai apgaudinėja ne tik savo Tautą - bet ir Lietuvai bei lietuviams draugiškai nusiteikusių JAV, Europos Sąjungos ir kitų pasaulio šalių vyriausybes bei visuomenes.
Zenonas Jurgelevičius
Lietuvos Žmogaus Teisių Centro narys
http://zenonas.visokybes.com
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
