Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvos politinė sistema, Valstybės valdymas, ekonomika, kultūra ir kt. - problemos, pastabos, pasiūlymai kaip ją reformuoti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

“Gyvenu gerai ir nesvarbu, ką tu manai”

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: “Gyvenu gerai ir nesvarbu, ką tu manai”

Parašytas: 13 Lap 2007 14:59

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Šaltinis - http://www.vienybeskeliu.lt/

Gyvenu gerai

Juozas Pocius

“Gyvenu gerai ir nesvarbu, ką tu manai” - dainavo vaikinukas iš vieno neseniai pasibaigusio realybės šou. Dainelė linksma, bet labai jau primena dar neseną praeitį.

Prieš mažiau nei dvidešimt metų rimti dėdės nums aiškino, kaip gerai mes gyvename. Daugiau prikulta grūdų, daugiau pagaminta prekių, daugiau išgauta naftos ...

Ir visiems buvo giliai nusispjaut, ką apie tai mano paprastas žmogelis. Galima suprasti – gyvenome totalitarizmo sąlygomis, vienpartinėje sistemoje. Bet nors ir keista, panašios tendencijos vis labiau jaučiamos ir mūsų dienomis. Tiesa, dainelės žodžiai kiti, bet esmė ta pati – BVP augimas vienas sparčiausių Europos Sąjungoje, nedarbas mažėja, atlyginimai ir pensijos kyla, verslo sąlygos gerėja.

Žodžiu, ne gyvenimas, o rojus. O ką apie tai mano vadinami gi “paprasti” žmonės, t.y. tie, kurie nepriklauso valdančiajam “elitui”. Tie, kuriems valdančiųjų pastangomis ir juodu darbu kuriamas šitas rojus. Užtenka paminėti du faktus – Lietuva tvirtai pirmauja, ir ne Europoje, o pasaulyje, pagal savižudžių skaičių bei yra lyderė pagal emigrantų skaičių.

Per pusantro nepriklausomybės dešimtmečio iš Lietuvos emigravo daugiau nei pusė milijono žmonių, t.y. Lietuva prarado daugiau gyventojų, nei per Antrąjį pasaulinį karą ir pokario represijas kartu paėmus. Matyt, nemėgsta broliai lietuviai gerai gyventi, jei vietoj “šviesaus” gyvenimo Lietuvoje verčiau renkasi mirtį arba emigraciją.

O kokia mūsų mylimos valdžios reakcija į šią situaciją? Iš esmės jokios. Teisybė, per pauzes tarp postų dalybų ar kovos dėl įtakos saugumo departamentui sukuriama kokia nors “protų grąžinimo” ar kovos su skurdu programa. Nors visiems, taip pat ir patiems programų kūrėjams, aišku, kad šios programos iš esmės nieko nepakeis. Žodžiu, mes (valdantieji) gyvename gerai, o jūs nors ir pasikarkit. Ir kariasi. O tie, kurie nenori pasikarti, išvažiuoja. Ir nesimato, kad bent jau artimiausioje ateityje kas nors pasikeistų.

Kyla klausimas, kodėl gyvenant “išvystytos demokratijos” sąlygomis ir sparčiai kuriant “brandžią” demokratiją, yra toks milžiniškas esamos situacijos suvokimo skirtumas tarp valdančiojo “elito” ir likusios visuomenės dalies.

Darosi nebeįmanoma patikėti, kad priežastis yra laikini vystymosi sunkumai, kai kurių įstatymų netobulumas ar atskiri nekompetetingi ar nesąžiningi valdininkai. Panašu, kad problema glūdi gerokai giliau, pačioje mūsų valstybės sąrangoje.

Konstitucija nustato, kad “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Lietuva yra parlamentinė respublika su “kai kuriais vadinamosios mišrios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumais”. Pabandykime pasiaiškinti, kaip tai atrodo šiandieninėje situacijoje.

Pagrindiniai parlamentinės respublikos bruožai yra šie:

- parlamentas skiria ir kontroliuoja vyriausybę;
- vyriausybė atsistatydina, jei netenka parlamento pasitikėjimo;
- tam tikrais atvejais vyriausybė gali paleisti parlamentą.

Taigi parlamentinėje respublikoje įgyvendinama vadinamoji suvienytosios valdžios idėja. Šios sistemos privalumas yra tai, kad esant valdžios vertikalei, valdymas yra efektyvus ir užtikrinamas greitas sprendimų priėmimas. Bet tai galioja su sąlyga, kad yra stiprios partijos, galinčios parlamente suformuoti stabilią daugumą.

Parlamentinės sistemos trūkumai – nesant stiprių partijų, kurios galėtų užtikrinti stabilią daugumą, valdymas pasidaro neefektyvus ir lydimas dažnos vyriausybių kaitos.

Kitas trūkumas – parlamentinėje sistemoje visiškai ignoruojamas vienas iš pagrindinių demokratijos principų – įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisinės valdžių atskyrimas.

To pasekmė – valdančiojo elito atitrūkimas nuo visuomenės, korupcijos įsigalėjimas bei sprendimų priėmimas remiantis ne visuomenės, o grupiniais interesais.

Kažkur matytas vaizdelis, ar ne?

Oponentai pasakytų, kad pasaulyje yra daug aukštą išsivystymo lygį pasiekusių valstybių (pvz., Vokietija), kuriose parlamentinė sistema kuo puikiausiai veikia.

Taip, bet ... Šiose valstybėse valdžių atskyrimo ignoravimo neigiamos pasekmės yra amortizuojamos trimis pagrindiniais būdais – įstatymuose numatytais saugikliais, ilgametėmis parlamentarizmo tradicijomis bei politinio gyvenimo kultūra. Bent jau pastarųjų dviejų Lietuvoje ir dieną su žiburiu nerasi.

Grįžkime prie Konstitucinio Teismo teiginio, kad Lietuva yra parlamentinė respublika su “kai kuriais vadinamosios mišrios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumais”. Galbūt šie ypatumai ir yra priemonės, leidžiančios bent iš dalies įgyvendinti valdžių atskyrimo principą bei sušvelninti neigiamas pasekmes.

Pusiau prezidentinėje respublikoje prezidento galias nulemia formalūs įgaliojimai, numatyti įstatymuose, politinė konjunktūra bei paties prezidento asmenybė.

Žiūrint iš formalios pusės, Lietuvoje prezidento įgaliojimai yra vieni iš didžiausių Vidurio ir Rytų Europoje. Bet šie įgaliojimai yra keistas ir nesistemingas įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir net kai kurių teisinės valdžios (dalyvavimas skiriant teisėjus) mišinys. Be to, didžioji dalis sprendimų turi būti derinami su Seimu, tai iš prezidento įgaliojimų nelabai kas ir lieka.

Kalbant apie politinę konjunktūrą, prezidentas yra priverstinai nepartinis, todėl ir čia rimtesnio užnugario neturi ir negali turėti. O kas liečia asmenines savybes, tai tokios ryškios asmenybės, koks buvo Šarlis de Golis Prancūzijos Penktojoje Respublikoje, mums gali tekti laukti ne vieną dešimtmetį.

Taigi, išeitis atrodo akivaizdi – reikia pradėti diskusijas dėl Konstitucijos keitimo ir sutvarkyti valstybės valdymo mechanizmą.

Tuo labiau, kad devyniasdešimt antrais metais priimant Konstituciją buvo pakankamai daug rimtų nuogąstavimų, kurių didelė dalis pasitvirtino visu šimtu procentų, o kai kurie net ir šimtu dešimt. Tada buvo aiškinama, kad mes negalim gyventi pagal sovietinę konstituciją, todėl reikia kad ir netobulos, bet savos. O toliau, įgiję patirties, ją pataisysime. Patirties, ir labai skaudžios, jau yra, bet Konstitucijos taisyti neskubama. Vietoj to prasideda kalbos, kad Konstitucija yra mūsų valstybės simbolis, kurio negalima liesti, kad tai yra sunkiai pasiektas ir vos ne idealus visos tautos susitarimas ir taip toliau.

Kodėl taip bijoma pajudinti Konstitucijos klausimą? Priežasčių, kaip visada, yra ne viena. Žinoma, teisybė, kad Konstitucija yra svarbiausias valstybės įstatymas, kurio priėmimas yra visuomenės susitarimo vaisius, ir tą sunku pasiekti.

Deja, kai reikia Lietuvos įstatymus suderinti su Europos Sąjungos normomis, Konstitucija keičiama labai lengvai, ir nei visuomenės susitarimo, nei pritarimo nereikia.

Kita priežastis, kad pakeitus kelis esminius Konstitucijos straipsnius, griūva dabartinė įstatymų sistema, ir jai sutvarkyti reikės laiko bei pastangų.

Bet svarbiausia priežastis – dabartinė tvarka labai patogi valdančiajam „elitui“ ir keisti jos nepageidautina. Jie susikūrė savo pusiau uždarą pasaulį, kuris kuo toliau, tuo mažiau priklauso nuo visuomenės, ir tai, kad rinkėjai vis pasyviau dalyvauja rinkimuose, tik į naudą. Jie gyvena gerai, ir visai nepageidauja, kad kas nors tą gyvenimą sujauktų.

Bet jei nenorim likti Europos provincija, valdymo sistemos sutvarkymo klausimu anksčiau ar vėliau užsiimti teks. Žinoma, tai neišspręs visų Lietuvos problemų, bet bent jau sudarys sąlygas jas spręsti. Tai kas gali imtis iniciatyvos pajudinti šį vežimą?

Pirmas variantas – Seimas pradeda diskusijas šiuo klausimu ir, atsiželgęs į konstruktyvius visuomenės pasiūlymus, pats priima Konstitucijos pataisas arba pateikia jas referendumui. Kad tikėtume tokia įvykių eiga reikia būti dideliu optimistu ar nepataisomu naivuoliu. Kas pjaus šaką, ant kurios pats sėdi.

Kitas variantas – surenkama penkiasdešimt tūkstančių rinkėjų parašų. Tada Seimas privalo svarstyti įstatymo pataisas. Svarstyti privalo, bet neprivalo priimti. Rezultatas, panašu, būtų toks pats, kaip ir pirmu atveju.

Ir trečia galimybė – surinkus tris šimtus tūkstančių rinkėjų parašų, yra privaloma skelbti referendumą. Tai pats sunkiausias, beveik neįmanomas kelias. Bet prieš dvidešimt metų atrodė, kad nepriklausoma Lietuva irgi neįmanomas dalykas.

Dabar laikai pasikeitė. Didelei visuomenės daliai nebeužtenka to, kad Lietuva nepriklausoma (priklausymą Europos Sąjungai čia nesvarstom).

Dabar norisi, kad Lietuva būtų turtinga, skaidriai ir teisingai valdoma valstybė, kurioje gera gyventi visiems. Kurioje žmonės nėra skirstomi į „elitą“ ir „runkelius“. Ir kur Konstitucijos teiginiai „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ bei „Lietuvos valstybę kuria Tauta“ nėra tik tuščias garsas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: