 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
MIŠKO BROLIAI – PIRMIEJI LIBERALAI arba kokia nauda Lietuvai iš laisvės.Andriaus Pylipausko pirmasis interviu su tradiciniu liberalu Sauliumi Lapėnu.
http://slapenas.lt/?p=3626
Andriaus Pylipausko interviu publikuotas http://www.balsas.lt su tradiciniu liberalu Sauliumi Lapėnu.
Straipsnis publikuotas:
http://www.balsas.lt/naujiena/755342/mi ... -laisves/1
http://www.ekonomika.lt/naujiena/misko- ... 43386.html
rugsėjo 30, 2013
Autorius: Saulius
Saulius Lapėnas – originalių straipsnių įvairiomis aktualiomis temomis autorius. Jo straipsniuose nagrinėjamų temų diapazonas nuo Simpsonų atakos prieš Lietuvos kultūrą iki mokesčių didinimo problemų. Jo blog‘o puslapiuose internete galima rasti rubriką „Ekonomika pradedantiems“. Tačiau nežiūrint didelės tik iš pažiūros viena su kita nesusijusių temų įvairovės, jas sieja kažkoks vieningas požiūris į daugelį mūsų šalyje vykstančių procesų. Didžioji dalis jo straipsnių argumentuojami naudingais faktais ir konkrečiomis nuorodomis – ir tai mane paperka. Saulius Lapėnas ne tik išsako savo nuomonę, kuo mūsų dienomis nieko nenustebinsi, bet ir ją pagrindžia Lietuvoje mažai žinoma, nuslėpta ar nutylėta informacija apie svarbius pasaulio įvykius. Kam jam visa tai? Kokio tikslo jis siekia? Ką jis tuo nori pasakyti? Keldamas šiuos klausimus, aš įkalbėjau Saulių Lapėną duoti man interviu trimis temomis: apie jo pažiūras, apie Simpsonų įtaką mūsų kultūrai ir apie partijų įtaką šiuolaikinei Lietuvai.
Tai ne atsitiktinės temos, nes jis save laiko tradiciniu liberalu.
Pirmasis interviu.
– Pastaraisiais metais dėl visų bėdų kaltinami liberalai. Tik ir girdisi: sugriovė šalį, palaiko oligarchus ir iškrypėlius, ir t.t. Jums ne gėda būti liberalu?
Problema glūdi neteisingame tradicinio liberalizmo esmės ir jo uždavinių suvokime. Ne kiekvienas, pasinaudojantis liberalizmo terminais ir siekiantis patenkinti savo asmeninius ar partinius interesus, yra liberalas. Sąvokos iškraipomos, nes dabartinė biurokratija, kaip ir sovietinis partinis „elitas“, liberalizme mato didelę grėsmę savo interesams ir neribotam savavaldžiavimui. Neapykanta liberalams tautoje sėkmingai kurstoma jau daugiau kaip du tūkstančius metų.
Ir tai ne atsitiktinumas. Nuosekliai pasisakydami už prigimtinę žmonių lygybę liberalai per šį laikotarpį užgyveno gana įtakingų priešų tarp tų, kurie save laiko „elitu“, kurie savinasi teisę spręsti kas turi teisę į gyvenimą ir laisvę, o kas ne.
Svarbu tai, kad liberalizmo idėjos niekur nebuvo realizuotos pilna apimtimi. Mes žinome kaip atrodo totalitarizmas, monarchija ar „išvystytas socializmas“, bet neturime suvokimo kaip atrodytų išsivysčiusi liberali visuomenė. Mes galim matyti tokios visuomenės fragmentus Jungtinėje Karalystėje ir JAV, kur visuomenės vystymasis vyksta liberalizmo linkme. O Lietuvoje tradiciniai liberalai niekada nėra buvę valdžioje ir niekada nėra suformavę tradicinių liberalų Vyriausybės. Valdžioje pastoviai buvo viena iš dviejų tradicinių partijų, atstovaujančių kairei arba dešinei. Kaltinimai liberalams neturi jokio pagrindo ir juos galima vertinti tik kaip bandymus tradicinės partijos valdymo metu atsiradusį galvos skausmą perkelti ant sveikos galvos. Išvardinti priekaištai neturi nieko bendro su tradicinio liberalizmo ideologija.
– Kokie du tūkstančiai metų? Nesigilinant į istoriją, kiek pamenu liberalizmas užgimė Anglijoje XVII amžiuje, nebent turite galvoje liberalų kovą su Senovės Romos patricijais? Bet ar verta kapstyti taip giliai? Roma, gladiatoriai, vergai – kokį tai ryšį turi su mūsų dienomis?
- Pirmiausia, Roma tuo metu dar nebuvo Romos imperija ir gladiatorių joje taip pat dar nebuvo. Buvo Respublika, buvo „elitas“, valdantis valstybės turtą pagal „nerašytus“ įstatymus. Buvo beteisiai paklusnūs vergai, gaunantys trupinius nuo „elito“ stalo. Ir buvo vidurinis laisvų žmonių sluoksnis, kaip dabar sakytume – smulkaus ir vidutinio verslo atstovai: kalviai, puodžiai, statybininkai – liberalai.
Tai tie žmonės, kurie savo darbu siekė sėkmės, gynė miestą nuo priešų (reguliarios armijos tada dar nebuvo), mokėjo mokesčius, tačiau praktiškai neturėjo jokių teisių. Išskyrus galimybę, laiku nesumokėjus mokesčių, prasiskolinus arba pagal naujai sugalvotą „elito“ įsakymą – tapti vergu. Todėl ir vyko kova tarp liberalų ir „elito“ dėl lygių visiems ekonominių ir socialinių sąlygų. Būtent tada buvo išrastas neprievartinis kovos būdas – streikas.
– Kokiu būdu ši kova pasireiškė?
- Jų kovos metodas kažkuo labai artimas mūsų tautos patirčiai. Nesigilinant į detales, jie, neapsikentę „elito“ savivalės, paprasčiausiai susirinkdavo ir išeidavo į mišką. O „elitas“, likęs be jų teikiamų jiems paslaugų, be galinčių gintis nuo priešų laisvų piliečių, būdavo priversti su jais derėtis. Tokia kova vyko ilgai ir sunkiai, kol jos dėka atsirado pirmieji rašytiniai įstatymai sukurti, dalyvaujant pačiai liaudžiai, kurie ir buvo pagrindas įžymiajai Romos teisei. Šią Romos teisę studijuoja ir šių dienų teisininkai.
– Sunku suprasti, kam ši senovė juristams ar liberalams…
- Pas mus Respublika?
– Taip.
- Romos teisė remiasi principu, kad Respublika sukuriama piliečių sutarimo pagrindu su tikslu, kylančius teisinius klausimus spręsti pagal iš anksto priimtas ir visuotinai suderintas taisykles. Tokiu būdu mes ne tik naudojamės romėniškos teisės vaisiais juridiniame lygyje, bet ir politiniame – organizuodami valstybės sąrangą.
Kiekvienas juristas žino, dėl suprantamų priežasčių, neįmanoma reglamentuoti visų gyvenimo sričių, todėl labai svarbu suvokti pradinę logiką, įstatymo dvasią. Kai tik gyvenimiškos situacijos peržengia įstatymuose aprašytas ribas, juristams būtina žinoti teisės teoriją kad galėtų formuluoti teisingus sprendimus. Pas mus pastoviai vykstančių krizių laikais, naudinga žinoti ir kartas nuo karto grįžti prie valstybingumo ir liberalizmo šaltinių. Tarp kitko, tai visada pasaulinėje istorijoje ir vykdavo, kai visuomenė susidurdavo su neišsprendžiamomis problemomis.
Egzistuoja daugybė faktų, kad Angliją XVII amžiuje nuo kruvinų pilietinių karų išgelbėjo liberalizmo idėjos, atsiradusios po gilaus ir nuoseklaus Romos teisės ir istorijos tyrinėjimo. Anglai visada laikė save paveldėtojais Romos imperijos, kuri kartu su šių salų okupacija atnešė ir respublikinės valstybės idėją. Tai detaliai aprašė savo moksliniuose tyrinėjimuose anglų istorikas Kventinas Skineris „Laisvė iki liberalizmo“.
Iš esmės, visuose žmonijos raidos etapuose buvo vienintelis pasirinkimas, eiti totalitarizmo ar liberalizmo keliu. Arba valdantis „elitas“ dėka „gudrių“ įstatymų ir ekonominio spaudimo iš laisvų žmonių padaro „vergus“, arba laisvi žmonės ne prievartos būdu išsikovoja lygias teises ir netampa „vergais“. Kitų variantų nėra. Nei praeityje nei ateityje. Nuo seniausių laikų, visuomeninėje struktūroje mažai kas pasikeitė.
– Vergovė oficialiai uždrausta.
- Na štai, šiokia tokia akivaizdi nauda iš liberalų. Bet, senovės autoriai vykusiai apibūdino to meto vergus: „beteisiai žmonės, netekę perspektyvos ir geresnio gyvenimo vilties. Jie užimti sunkiu darbu „elito“ laukuose ir privalantys atiduoti pusę derliaus savo šeimininkams“. Ar jums tai nieko neprimena? Jei įvertinsime, kad mokestinė našta mūsų dienomis Lietuvoje artima 50 proc. nuo vidutinio dirbančio metinio uždarbio ir turi tendenciją didėti, tai ką turėtume laikyti „ne vergove“?
O gal manote, kad masinė emigracija iš Lietuvos vyksta dėl akinančiai puikių šalies perspektyvų, kurias tik sunku įžvelgti?
Pasižiūrėkim į tai plačiau. Globaliame pasaulyje „elito laukai“ išsiplėtė. Tai kad vergovė uždrausta, nereiškia panašių santykių visuomenėje pabaigos. Net ir seniausiais laikais buvo įvairių vergvaldžių. Kai vergų buvo nedaug, jais rūpinosi labiau, kai atsirado daugiau, parsidėjo tyčiojimasis ir gladiatorių kovos.
Šiuolaikiniame kontekste nesvarbu kaip vadinsime „beteisius žmones, praradusius perspektyvą ir geresnio gyvenimo viltį“ – svarbu tai, kad tokių žmonių su kiekviena diena randasi vis daugiau. Bet baisiausia, kai šiuolaikinis „elitas“ bando juos įtikinti, kad kitaip ir būti negali. Jiems į pagalbą ateina „pseudo liberalai“ suvedantys lygybės ir laisvės idėją į banalų palaidumą ir beribės laisvės deklaravimą.
– Tai jei jau esate toks „teisingas“ liberalas, paaiškinkite man vienu sakiniu ir suprantamai (kad kiekvienam būtų aišku) kur glūdi tradicinio liberalizmo esmė?
- Apsaugoti žmogų, norintį sąžiningai dirbti ir taikiai gyventi savo gimtoje žemėje, nuo nesibaigiančių „elito“ bandymų įvairiais būdais (politiniais, ekonominiais, socialiniais) jį padaryti „vergu“.
– Skamba revoliucingai.
- Tradicinis liberalizmas prieš bet kokias revoliucijas. Po revoliucijų įvyksta tik „elito“ pasikeitimas. Kaip sako kiniečiai: „drakono nugalėtojas, tampa drakonu“. Jei vakarykštis vergas (žmogus be ateities) užgrobia valdžią, jis neįsivaizduoja kitokio visuomeninio modelio be totalitarinio modelio, kuriame privalo būti „elitas“ ir „vergai“. Rezultate jis kuria visuomenę be ateities, kurioje nėra vietos liberalizmui ir sveikam ekonomikos vystymuisi. Buvusios TSRS istorija geriausias to pavyzdys.
– Tai kodėl „elitui“ nepavyko per šį laikotarpį liberalizmo pilnai sunaikinti?
- Prisiminkim Romos liberalus. Juk nebūtų kam dirbti, kurti ir vystyti ekonomiką. „Elitas“ ir „vergai“ panašūs tuo, kad tampa beverčiais – kai kalba eina apie vystymąsi ir progresą. Vieni negali, kiti nenori. Kaip teisingai pastebėjo vienas žymus ekonomistas Liudvikas von Misesas, visi šiuolaikinės civilizacijos pasiekimai sukurti dėka laisvų žmonių iniciatyvos, kuriems pavyko išvengti „vergovės“ ir nugalėti „elito“ spaudimą. Visi kiti, tame tarpe ir „elitas“, tik naudojasi šių veržlių žmonių pasiekimais.
– O kaip tada su gamybos jėgomis, sukūrusiomis mūsų civilizaciją, apie kurią rašė dar Marksas?
- O kaip įsivaizduojate gamybos jėgas? Tai charakteringas mistikos ideologijoje pavyzdys. Nėra abstrakčių gamybos jėgų, yra tik konkretūs žmonės kurie realizuoja savo idėjas. Vargu ar Bilas Geitsas ar Styvas Džobsas būtų pasiekę sėkmės, vergvaldiškoje plantacijoje ar sovietinės biurokratijos sąlygomis. „Elitas“ nebūtų leidęs jiems atskleisti savo potencialo. Būtent todėl liberalizmas betarpiškai siejamas su ekonomika. Romos teisė, garantavusi piliečių lygiateisiškumą tapo pagrindu Romos Imperijos vystymuisi. Iš viso pasaulio, kaip dabar JAV, susirinko patys talentingiausi žmonės užvaldyti galimybės realizuoti savo gebėjimus. Liberalizmas ir lygios teisės garantuoja galimybes šiame gyvenime pasiekti daugiau kiekvienam žmogui.
– Paaiškinkite tai kokiu nors paprastu pavyzdžiu.
- Automobilio salonas – tai „elitas“ ir palaikančios jį partijos. Ratai – tai paklusnūs jų valios vykdytojai arba „vergai“. Priminsiu, kad mūsų atveju „vergai“ – tie, kurie nenori ar nepasirengę kovoti už savo ateitį. O tradiciniai liberalai jungia visus, kurie siekia savo gyvenime pasiekti kažko tai daugiau (vidurinis sluoksnis, kultūros žmonės, intelektualai, smulkus ir vidutinis verslas) – tai variklis, bet kurios valstybės judėjimo pagrindas.
– Kokia iš to nauda šiandieninei Lietuvai?
- Šiuo metu Lietuva geopolitiškai nėra turtinga „elito“ šalis, nei nuskurdusi „vergų“ valstybė, nors ir jaučiamas judėjimas šia kryptimi. Tokiu būdu, pasauliniame mastelyje Lietuva yra „vidurinis sluoksnis“ ir be liberalizmo mums neišgyventi.
Tuo labiau, kad mums, Lietuvos gyventojams, tradicinis liberalizmas su jo laisvės, nepriklausomybės, lygiateisiškumo ir neprievartinės kovos būdais nėra svetima ideologija. „Dainuojančios revoliucijos“, Baltijos kelio, Sąjūdžio ir kovos už nepriklausomybę laikais, net vaikai suprato liberalizmo vertybes.
– Tai kur visa tai dingo vėliau? Kodėl liberalizmas netapo valstybine ideologija? Ir kur, leiskite paklausti, buvo jūsų senovės liberalai, kai griuvo Romos imperija?
- Teisingai teigiama, kad užmiršusi istorijos pamokas, žmonija kartoja buvusias klaidas. Augančios Romos imperijos laimėjimų ir sukurtų įstatymų garantuotos laisvės euforija silpnino pilietinę bendruomenę. O po visos eilės „elito“ provokacijų (panašių į provokuojančius „pseudo liberalų“ paradus miesto centre), privertė žmones ne tik kad užmiršti liberalizmą, demokratiją ir respubliką, bet ir prisiimti totalitarinio valdymo jungą ant savo kaklo. Kartu su tuo buvo prarasta ir Romos teisė – tobula teisinė sistema, pagrįsta privačia nuosavybe. Tinginystė, abejingumas ir piliečių bendruomenės nuolankumas garantavo Romos imperijos žlugimą. Jie paprasčiausiai nustojo kovoti už savo ateitį…
– Pagal mūsų sąlyginę terminologiją, tapo „vergais“?
- Vergovė – tai sielos būsena. Kai nėra nei kultūros vertybių, nei tradicijų, o tik noras išgyventi bet kokia sąskaita, įtikti šeimininkui ir už tai gauti skanios putros. Būtent todėl pasaulinės literatūros klasikas Antonas Pavlovičius Čechovas rekomendavo „kiekvieną dieną po truputį naikinti savyje vergą“.
– Gerai, palikim istorines paraleles. Mane visada domino, kodėl liberalai priešinasi valstybės įtakos ekonomikos augimui ir visuomeniniam gyvenimui buvimui. Kuo blogai, kad valstybė surinks ir paskirstys resursus liaudies poreikiams?
- O jūs patikėtumėte savo piniginę ir šeimos biudžetą kaimynui? Ar manote, kad kaimynai galėtų dalyvauti Jūsų šeimos reikaluose, virtuvėje ir miegamajame?
– Ko gero ne.
- Tai kodėl manote, kad tai gali daryti kad ir labai vertas to žmogus, išrinktas tautos? Kas gali garantuoti, kad tokiam žmogui „nepavažiuos“ stogas? Kad jis neįsivaizduos savęs nauju Stalinu ar dar kuo blogesniu?
Kas pasakė, kad šis žmogus ar grupė žmonių, atėjusių į valdžią, žino kas geriau jums ir jūsų ateičiai. Manau, kad to nereikia aiškinti tiems kas pergyveno sovietinę okupaciją, kai partija ir vyriausybė nuspręsdavo kuo rengtis, ką skaityti, kam gyventi, o kam numirti Sibiro tremtyje.
Tik apribota valdžia įstatymų rėmuose ir pastovi kontrolė iš pilietinės bendruomenės pusės gali suvaldyti valdžios biurokratų „audringą veiklą“. Tai ir yra pagrindinis tradicinių liberalų rūpestis. Deja, kol kas taip yra, kad įstatymai perrašinėjami po keletą kartų ir be jokio aptarimo su visuomene priiminėjami. O valstybinės lėšos iššvaistomos ir niekas personaliai neatsako. Atsakomybės stoka pasireiškia visuose valdžios lygiuose…
– Tikrai, kartais apsilankius valstybinėse įstaigose atrodo, kad kiekviename kabinete sėdi po mažą Staliną… Ir vis dėlto, mes neišvengsime aštraus klausimo: ar liberalizmas neprieštarauja krikščionybei? Jei gerai pamenu pas tuos pačius senovės romėnus buvo toks vaisingumo dievas – Liberas. Jo garbei kovo mėnesį rengdavo šventes su kaukėmis ir šokinėjimais per laužus.
- Tikiuosi, Jūs nelaikote savęs pagoniu, jei per Užgavėnes užsidedate kokią nors kaukę ar sudalyvaujate masinėse eitynės su blynų vaišėmis?
– Na tai visai kitas dalykas.
- Tradicinis liberalizmas – ne religija ir jokiu būdu neprieštarauja krikščionybei. Ir nepamirškime, kad tai, apie ką mes kalbėjome, vyko maždaug 500 metų iki Kristaus gimimo, tad jokiu būdu negalėjo tam prieštarauti. Be viso to, kai kurių istorikų nuomone, tikėjimas tuo metu buvo daug žemiškesnis. Pragmatiški romėnai vengė bet kokios mistikos.
Tuo metu įvairių dievų šventyklos tarnavo skirtingoms socialinėms grupėms, kaip savotiški klubai, ar kaip šiuo metu kas nors galėtų pavadinti vietomis, kuriose rinkdavosi žmonės priklausantys vienai ar kitai partijai, kur buvo saugomos „partinės kasos“ ir buvo rengiami susirinkimai. Turtingiesiems buvo vienos šventyklos ir dievai, o viduriniam sluoksniui kiti dievai ir šventovių pastatai. Tokį pasiskirstymą istorikai įvardino luominiais kultais. Bet ir patys istorikai dar negali vieningai sutarti, ar dievų vardai buvo sugalvoti liberalų garbei ar atvirkščiai. Tai šiuo metu nėra taip aktualu.
– Tai kodėl taip sunkiai suvokiamas liberalizmas?
- Tik žinojimas daro žmogų laisvu. Be žinių, ekonominių pagrindų ir istorijos suvokimo neįmanoma įvertinti tradicinio liberalizmo privalumų. Visiems mums būtina mokytis liberalizmo. Ir čia susiduriame su problema: sunku surasti svarbiausių knygų apie liberalizmą vertimus į lietuvių kalbą. Net nesinori kalbėti apie tai, kokių nesąmonių prirašyta lietuviškoje Vikipedijoje.
– O kuo neįtinka lietuviška Vikipedija?
- Jei jūs rasite lietuvišką puslapį, pavyzdžiui, apie liberalizmą, tai paprasčiausiai palyginkite su to paties puslapio anglišku variantu.
– Na mes maža šalis…
- Tikiuosi, Jūs negalvojate, kad dėl šios priežasties pas mus smegenys mažesnės? Aš taip negalvoju ir todėl stengiuosi tai kompensuoti, rašydamas savo internetiniame blog‘e.
– O kas Jums trukdo papildyti straipsnius lietuviškoje Vikipedijoje?
- Aš ne programavimo specialistas. Keletą kartų bandžiau, bet gal ką ne taip dariau… Tik džiaugsiuosi, jei kas prisijungs prie mano projekto ir padės populiarinti tradicinį liberalizmą. Lietuvoje tuo niekas neužsiima. Kas tik netingi rašo visokias nesąmones apie liberalizmą arba finansuoja abejotinus „pseudo liberalizmo“ projektus, o svarbiausios knygos liberalizmo tema lietuvių kalba nepasiekia skaitytojų. Žmonės dažnai vertina tai, ko nežino. Kaip prieš du tūkstančius metų, jiems kabina makaronus apie siaubingus liberalus, tačiau neduoda galimybės sužinoti tiesos.
– Gerai, įvardinkite tris knygas, kurias jūsų nuomone perskaičius, paprastas žmogus suprastų kas tai yra tradicinis liberalizmas.
- Neseniai http://www.slapenas.lt publikavau savo pastangomis išverstą pagrindinį veikiančio tarptautinio Liberalų Internacionalo Oksfordo manifestą. Ten tik du puslapiai, kuriuos perskaičius galima sužinoti viso pasaulio liberalų tikslus. O kad suprastumėt esmę ir liberalizmo pagrindus, rekomenduoju perskaityti Liudviko von Miseso „Liberalizmas klasikinėje tradicijoje“ bei Adamo Smito „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“.
– Ar buvo šios Jūsų paminėtos knygos verčiamos į lietuvių kalbą?
- Apgailestauju, bet man nepavyko rasti laisvai pasiekiamame internete vertimo į lietuvių kalbą. Savo puslapyje numatau parengti svarbiausių skyrių trumpas apžvalgas iš šių knygų.
- Čia aš nesutinku. Pirmosios Adamo Smito knygos trys dalys buvo išverstos ir išleistos 2004, o 2013 metais išleistos ir paskutinės dalys.
- Štai jūs ir paaiškinote kodėl Lietuvoje egzistuoja problemos su ekonomika. Šioje knygoje, kaip ir kiekvienoje, svarbiausia yra penkta dalis, kurioje aptariami apmokestinimo ir valstybės išlaidų klausimai. Žinau apie šį leidinį ir džiaugiuosi, kad jis publikuotas, bet tokia literatūra turi būti prieinama kiekvienam norinčiam jas perskaityti, o ne tik laimingiesiems, kurie turi pinigų šioms knygoms įsigyti.
- Bet „Tautų turtas.“ – rimta literatūra specialistams.
- Klystate. Knyga parašyta suprantama kalba ir skaitoma ne sunkiau negu detektyvinis romanas. Tačiau liūdniausia tai, kad knygos viršelyje ne pilnas pavadinimas „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“, o tik dalis pavadinimo „Tautų turtas“ ir tai iš esmės keičia šių knygų prasmę. Pirmu atveju skaitytojas supranta, kad tai tarsi įdomus detektyvinis tyrimas kaip kažkas praturtėjo, o sutrumpinus pavadinimą, nelieka intrigos ir tai tampa tarsi nuobodi enciklopedija specialistams. Tai skaitytoją veikia atstumiančiai, nors nemanau, kad tai buvo padaryta specialiai.
- Tai savo internetiniame puslapyje darysite naują vertimą? Kam to reikia?
- Darysiu tai, ką dariau iki šiol, dėl ko ir sumaniau šį projektą – populiarinti ir paprasta kalba perpasakoti tai, ką turi žinoti sveikai mąstantis laisvas žmogus, kuris rūpinasi sava ateitimi ir savo šalies ateitimi.
- Ne „vergams“?…
(Tęsinys (antrasis interviu) bus po savaitės)
KARO APKASŲ TIESA ARBA KOKIA NAUDA LIETUVAI IŠ KULTŪROS. Andriaus Pylipausko antrasis interviu su tradiciniu liberalu Sauliumi Lapėnu.
http://slapenas.lt/?p=3699
Straipsnis publikuotas http://www.balsas.lt
http://www.balsas.lt/naujiena/758273/ka ... s-kulturos
ir http://www.jurbarkiskis.lt/naujienos/11 ... -i-kultros
spalio 18, 2013
Autorius: Saulius
- Kai tariausi dėl interviu, mane domino, kokiu būdu jums pavyksta nuspėti įvykius? Pavasarį publikavote tiriamąjį straipsnį apie Lietuvos įvaizdį, kuriamą Holivude. Ir net pakvietėte boikotuoti prekes su Simpsonų simbolika, kaip atsaką į bandymus koneveikti mūsų kultūrą ir istorinį paveldą. Keistai atrodo, kodėl internete pateiktas sutrumpintas variantas, be šio jūsų pasiūlyto kvietimo taikiai pasipriešinti? …Nepraėjus pusmečiui, pasirodė karikatūros apie lietuvių emigrantus Anglijos spaudoje – tačiau reakcija buvo jau gerokai aktyvesnė.
Kitas pavyzdys – keletą dienų prieš seksualinių mažumų paradą, savo straipsnyje „Vergų eitynės laisvame mieste“ atkreipėte dėmesį į komercinį šio renginio pradą ir pakvietėte šį renginį ignoruoti, kad nebeskatintume šio parado rėmėjų dar daugiau finansuoti kovą prieš „homofobiją Lietuvoje“. Tik po to televizijoje prasidėjo diskusija apie šio judėjimo komercinius pagrindus. Praktika parodė, kad eitynių priešininkai atėję į šį renginį ne tik, kad pademonstravo savo bejėgiškumą, bet ir padidino žiniasklaidos dėmesį ilgam laikui.
Tai tik du pavyzdžiai, nors galiu pavardinti ir daugiau. Gal pasakysite, kaip tai jums pavyksta atspėti būsimus veiksmus ir galimas pasekmes?
- Jūs gerokai perdedate mano indėlį. Tačiau mane džiugina, kad žmonės Lietuvoje pradeda mokytis suvokti savo interesus, ir mokosi juos ginti. Būtent apie tai ir rašiau straipsnyje apie Simpsonus. Pas mus dažniausiai būna du kraštutiniai požiūriai. Arba esame linkę kam nors paklusti (tarsi būtume vergai): reikia uždaryti AE – mes uždarom, reikia kažką pasirašyti – pasirašom nežiūrėdami. Arba, kai kantrybė baigiasi, metamės į muštynes ir neigiamų emocijų išliejimą. Bet ir vienu ir kitu atveju nesprendžiame kylančių problemų, nes neieškome civilizuotų galimybių tai padaryti. Tokiu būdu patys save varome į kampą. Liberalizmas moko suprasti savo interesus ir duoda civilizuotus kovos būdus išvengti konfliktų dar jiems neprasidėjus.
Būtent tai ir yra derybų vedimo kultūra – suvokti, kas iš tiesų svarbu ir gebėti ginti savo nuomonę. Straipsnyje apie Simpsonus, pateikiau kitų šalių reakcijos pavyzdžius, po panašių serialo kūrėjų „atakų“. Tai ne tik sutelkdavo tautas, bet būdavo pasiekiamas rezultatas. Tai kelia nuoširdų pavydą. Tačiau tarp komentarų teko matyti visai kitokio tipo pasisakymus. Nuo „jie dideli, o mes per maži, kad keltume balsą“ iki visiškų antiamerikietiškų pareiškimų. Ir tai po to, kai buvo pasiūlytas paprastas bet adekvatus protesto metodas visiems, kurie turi ir gali tam skirti kelias minutes. Nežinau, kur matėte sutrumpintą variantą, tačiau pilną variantą „Simpsonų testas tikriems patriotams“ visada rasite http://www.slapenas.lt puslapiuose.
- Paminėjote, kad papildomas stimulas parašyti šį straipsnį buvo aktyvi interneto visuomenės ir Čekijos ambasados darbuotojo reakcija į žiniasklaidoje pasirodžiusią klaidingą informaciją apie išeivius iš šios šalies rengusius teroro aktus JAV Bostono maratono metu balandžio 15 dieną. Bet klaida gan greitai paaiškėjo?
- Taip, tada daugelis anglakalbių sumaišė Čekiją su Čečėnija ir net pakvietė boikotuoti čekiškas prekes, o Centrinę Europą rengtis karui. Klaida paaiškėjo aktyvios visuomenės ir valdžios veiksmų dėka. Tokia piliečių reakcija kelia pagarbą šiai tautai visame pasaulyje. Jei mes neišmoksime savęs gerbti, tai kaip įtikinsime kitus pagarbiai su mumis elgtis.
- Ar verta pergyventi dėl atsitiktinės klaidingos nuomonės?
- Mūsų dienomis nuomonės ir gandai tapo pagrindiniu ginklu ekonominiuose karuose dėl resursų ir prekių bei paslaugų realizavimo rinkų. Iš patirties žinome, kaip nevykę gandai gali per porą valandų sunaikinti bet kurį banką, numušti akcijų kursą bet kokios įmonės, išgąsdinti investuotojus ir pakirsti bet kurios šalies ekonomiką. Visuomenės nuomonės valdymas – tai finansinių srautų kontroliavimas, nuo kurių priklauso valstybės vystymasis. Paprastas pavyzdys – dažnai net nacionalistiškai nusiteikusiuose leidiniuose suskamba panašūs tekstai: „Lietuvoje viskas blogai, geriau nebus, taigi reikia imti daiktus ir išvažiuoti“. Kai tokia klaidinanti nuomonė kalama į galvą reguliariai, tai emigracija tik auga.
- Kodėl klaidinanti? Faktai kalba patys už save.
- Pas mus kaip ir kiekvienoje šalyje yra, buvo ir bus problemų ir nereikia į tai nekreipti dėmesio. Bet jei visi nesutinkantys su esama situacija išvyks, tai kas kovos už tai, kad Lietuvoje būtų geriau? Ką mums bepasakytų politikai apie ES direktyvas, šalies likimą lemia piliečiai. Klaidingos nuomonės tuo ir pavojingos, kad žmones stumdamos į neviltį ir siūlydamos bėgti nuo problemų sprendimo, situaciją dar pablogina. Tokiu būdu nuomonė jau tampa faktu.
Tai klasikinis karo metu vykdomos agitacijos pavyzdys, kai siekiama prisivilioti dezertyrus iš priešininko pusės. Kai pastatomas garsiakalbis skirtas priešininkų kariams ir sakoma: „jūs sėdite purvinuose apkasuose, jums norisi valgyti, tai kodėl turite kovoti? Ateikit pas mus. Mes duosime maisto ir šiltą antklodę“. Galima teigti, kad purvas apkasuose bei maisto trūkumas – objektyvūs faktai, tačiau kvietimas pasiduoti, tai tik nuomonė. Klaidinanti nuomonė. O mūsų atveju, tai dar blogiau, nes tokie balsai skamba mūsu piliečiams už nugaros: „eikit, eikit, ten bus geriau“.
- Na, bet dabar taikos metas.
- Ekonominė kova už resursus, tame tarpe už žmogiškuosius, niekada nesibaigia. Ji mažiau pastebima, nes kulkos kaip ir nezvimbia, tačiau aukų ir griūčių ne ką mažiau. O krizių metu ši kova tampa dar nuožmesne – chroniškas nedarbas ir skurdas ne mažiau skausmingas, nei mirtis nuo kulkos.
- Tai ką naudoja vietoje kulkų šiame kare?
- Nuomones. Melagingas nuomones, kurių pagalba griaunami tautos egzistavimo pagrindai – jos kultūra, gebėjimas atgimti. Tik kultūros dėka žmogus sugeba tinkamai įvertinti situaciją ir mokosi išgyventi, gindamas savo interesus pastoviai besikeičiančiose sąlygose.
- Nesuprantu, kaip koks nors paveikslas ar daina padeda išgyventi? Gal galite paprasčiau paaiškinti?
- Globaliu mastu – kultūra tai išgyvenimui būtinų įgūdžių mokymas, panaudojant turimus pasaulio instrumentus. Kai susitinka du pirmykščiai žmonės su kuokomis: vienas žino ką su ja daryti, o kitas tokių žinių neturi, kaip manote, kuris turi daugiau galimybių likti gyvas?
- Na mūsų šiandieninės globalizacijos laikais šis pavyzdys pasenęs.
Deja. Globalizacija – tai ta pati kuoka (instrumentas), tik gerokai didesnė. Mes galime jos bijoti ir nuo jos slėptis. Bet kur kas geriau paimti ją į savo rankas ir išmokti su jos pagalba ginti savo interesus. To ir moko tradicinė kultūra – kaip išgyventi. Pasiklydęs dykumoje paprastas žmogus nepragyvens ir kelių dienų, o to apmokytas karys ne tik kad liks gyvas, bet ir ras kelią tikslui pasiekti.
Būtent tokio išgyvenimo kurso ir trūksta mūsų visuomenei. O vietoje to girdime tik beprasmišką inkštimą apie blogėjančias gyvenimo sąlygas ir šūksnius: „kaip ilgai tai mes turėsime kęsti“? Negana suvokti, kad esame pasiklydę ekonomikos dykumoje ir ašarojant laukti rankas nuleidus, kol išmintinga vadovybė (šalies ar ES) už mus išspręs visas problemas. Šalies piliečiams ir patriotams laikas mokytis išgyvenimo kultūros naujomis sąlygomis. Kelio į praeitį nebėra, tikiuosi ir nebus, tačiau ateitis visiškai priklauso nuo mūsų veiksmų.
- Manote liberalizmas čia gali padėti?
- Amžiais vykusi liberalų kova už laisvę ir nepriklausomybę visiems žmonėms nesibaigė, tačiau sukaupta patirtis, pasipriešinimo būdai, sisteminis mąstymas, vertinant vykstančius procesus, derybose ir sudėtingų sprendimų priėmimas – tai vienintelis konstruktyvus kovos būdas už atsinaujinusią ir stiprią Lietuvą. Ir šis būdas buvo visiškai užmirštas po „Sąjūdžio“ ir „dainuojančios revoliucijos“ pergalės.
- Nelabai tikėtina, kad derybų būdu galim spręsti kokias nors problemas. Pavyzdžiui, ir politikai ir visuomenė priešinosi seksualinių mažumų akcijoms, bet iš to jokios naudos. Ko gero netoli ta diena, kai prasidės agitavimas už tos pačios lyties asmenų santuokas.
- Problemos nesprendžiamos vienkartiniais chaotiškais (emocionaliais) veiksmais. Tuo labiau, kai kalba eina apie ilgai ir nuosekliai veikusias įtakingas organizacijas. Liberalizmas moko suvokti savo interesus anksčiau, nei situacija tampa nebevaldoma ir naudoti įstatyminius pasipriešinimo instrumentus. Politikai turi veikti politikos lygmenyje. Jei ši problema ką nors iš tiesų būtų jaudinusi, tai ji seniai galėjo būti išspręsta.
- Negali būti. Europos Sąjunga reikalauja…
- Palikit šias pasakas naiviems ar nežinantiems. Yra taisyklės, įstatymai ir tam, kad juos naudotumei, reikia bent jau juos perskaityti. Ir tai labai naudinga padaryti tikriems patriotams ir šalies piliečiams, prieš pasirašant svarbias sutartis. Tai ir yra kultūra.
Kai 2008 metais visa eilė šalių – Jungtinė Karalystė, Lenkija, Čekija – nepasirašė Lisabonos sutarties su kuria kartu eina „ES Žmogaus teisių chartija“, kur buvo kovotojai už moralę? Miegojo? Skubėjo pirmieji tai ratifikuoti? Kiek iš šiandien protestuojančių, perskaitė savo iniciatyva šiuos dokumentus? Kur tada buvo jų protestai?
O Lenkijoje nepatingėjo tai perskaityti, laiku surengė protestus ir lengvai išsikovojo savo teises, likti katalikiška šalimi, kad ateityje jiems niekas nekvaršintų galvos su tos pačios lyties vedybomis ir seksualinėmis mažumomis. Viskas kartą ir visiems laikams buvo nuspręsta politiniame lygyje: paprastai, teisėtai ir liberaliai. Ir šiandien yra pakankamai teisėtų būdų kaip galima veikti esamą situaciją. Bet ko gero lengviau yra bėgioti su transparantais prieš kameras, nei pasidomėti kaimynų patirtimi, mokytis ir užsiimti tikru darbu.
- Na o jūs kur buvote tuo metu?
- „Seksualinė revoliucija“ nesprendžia ekonominių ir kitų šaliai aktualių klausimų. Tai atskiro pokalbio tema. Pasakysiu tik tiek, kad manęs nedomina, kuo jūs ar kiti užsiima savo lovoje.
- Tarp kitko pastebėjau, kad pirmame interviu jūsų nurodytuose dokumentuose apie tradicinį liberalizmą ir jo tikslus, nėra šiandieninėje tautoje populiarių temų apie seksualines mažumas, eutanaziją, narkotikų legalizavimą – būtent to, kuo dažnai kaltinami liberalai. Kaip tai galėtumėte paaiškinti?
- Jūsų išvardintos problemos priskiriamos taip vadinamai „kultūrinio liberalizmo“ sričiai, kuri mano manymu šiandien dažniausiai naudojama liberalizmo diskreditavimui ir visuomeninės nuomonės manipuliavimui. Šie „triukšmingi projektai“ skirti žmonių dėmesiui nukreipti nuo žymiai svarbesnių liberalizmo tikslų – kovos už lygybę socialinio, ekonominio ir politinio liberalizmo srityse visiems žmonėms, o ne kažkokioms „išrinktųjų“ grupėms.
Esu įsitikinęs, kol nebus išspręstos šios svarbiausios problemos, visi plepalai „kultūrinės liberalizacijos“ temomis – tėra žaidimas turtingųjų „elito“, kurie turi pakankamai daug priežasčių klaidinti žmones ir pakankamai daug pinigų, tokių projektų finansavimui.
Kol mokytojų atlyginimai nesusilygins su bankininkų gaunamu uždarbiu, kol kultūros srityje egzistuoja tokia pražūtinga tautos išlikimui ekonominė ir socialinė nelygybė, visos išgalvotos problemos „kultūrinio liberalizmo“ srityje neaktualios, bent jau šiuo metu mūsų šaliai.
– O prie ko čia mokytojų atlyginimai? Bankininkas „varto“ didelius pinigus – jų didelės pajamos paaiškinamos didele atsakomybe ir įtaka. Ar galima lyginti su mokytojo darbo rezultatais kokioje nors vidurinėje mokykloje?
- Mokytojų atsakomybė ir įtakos laipsnis gerokai didesnis. Jie kuria mūsų ateitį. Jau šiandien jie deda pagrindus, tam kas lems mūsų šalies ateitį. Būtent jie yra priešakinėse pozicijose, kovojant už mūsų kultūros paveldo išsaugojimą. Be tokio didelio kasdieninio psichologinio krūvio, kuris tenka kiekvienam mokytojui, jam tenka patirti atsainų požiūrį iš „valdžios“ pusės, kai kaba eina apie žeminančiai mažą atlyginimų lygį.
– O kokia ekonominė jų darbo nauda? Kaip paskaičiuoti jų atnešamą naudą?
- Geras klausimas. Daug metų teko užsiimti investicijų pritraukimu į mūsų šalį. Ar žinote koks pats pelningiausias ir naudingiausias mūsų šaliai investuotojas?
– Na, koks nors turtingas dėdulė iš Europos ar Amerikos, kuris turi krūvą pinigų ir nežino ką su jais daryti. Tai jis ir ieško, kur investuoti…
- Klystate. Vienintelis pats svarbiausias kiekvienos šalies investuotojas bet kurioje valstybėje – jos pilietis. Ir tai ne metafora. Valstybė surenka šalies biudžetą dėka pajamų, kurios yra gaunamos nuo piliečių veiklos ir vartojimo. Kitų pajamų nėra, jei neturime naudingų iškasenų. Kiekvienas žmogus, nepriklausomai dirba ar ne, per metus ne tik sumoka didelius mokesčius, paprasčiausiai pirkdamas prekes ar paslaugas, bet ir įtakoja naujų darbo vietų atsiradimą kitiems žmonėms: nuo bandelių kepėjo ir kirpėjo iki bankininko ar socialinės rūpybos darbuotojo.
Tai yra tiesioginės natūralios investicijos. Pervežkite šį žmogų į kitą šalį ir jis ten taps tos šalies investuotoju ir jo pinigai stiprins kitos šalies biudžetą ir svetimą ekonomiką. Būtent todėl šiuo metu tarp išsivysčiusių šalių vyksta kova dėl siekio prisikviesti darbingus ir kvalifikuotus emigrantus. Tai kova už žmogiškąjį kapitalą.
Jei turite norą, galite pasiskaičiuoti, kiek išleidžiate savo pragyvenimui, kiek sumokate mokesčių, gyvendami Lietuvoje – tai jūsų natūraliu būdu investuojami pinigai. Norite skaičių ir sumų – pasižiūrėkite kad ir į nevienareikšmį rodiklį kaip BVP, didelė jo dalis – mokytojų darbo rezultatas, mokant būsimus mokesčių mokėtojus. Būtent šie piliečiai savo veikla ir sukuria Lietuvos BVP.
Jūsų „turtingas dėdulė“ šiandien atvyko investuoti, bet niekas jam nesutrukdys rytoj ir išvažiuoti su tomis investicijomis. Šalies ekonomiką kuria piliečiai, o piliečių gebėjimą, profesionalumą išugdo mokytojai.
– Tai mes irgi galime atsivežti emigrantų iš kitų šalių. Tegu dirba pas mus. Apie tai gana daug kalba ir verslininkai ir politikai.
- Tai naivoki samprotavimai, nesuvokiant ekonomikos pagrindų ir nesuprantant emigracijos investicinės prigimties. Kai kam atrodo, kad patogu turėti paklusnius „vergus“ iš kitos šalies. Kurie ir valdžiai netrukdo daryti tai ką norės. Bet tai kvailas ir pavojingas įsitikinimas. Įsivaizduokite save tokiu migrantu iš atsilikusios šalies. Pas jus nėra jokių pilietinių jausmų ar ryšio su Lietuva, tik noras kuo daugiau uždirbti, kol turite tokią galimybę ir leidžia amžius.
Tarkime jūs norite dirbti kiemsargiu. Tai kur jums bus naudingiau dirbti tokį darbą? Šalyje, kur pastoviai vėluoja minimalūs atlyginimai kiemsargiams ir gatvių valytojams ar šalyje, kurioje už tokį patį darbą gausite gerokai didesnį atlygį? Nelaikykime imigrantų idiotais. Jų investicijos, gal ir ne tokios didelės kaip “turtingo dėdulės“, bet skaičiuoti jie moka ir gali palyginti sąlygas skirtingose šalyse.
Akivaizdu, kad valstybė, siekdama pritraukti investicijas, pirmoje eilėje tiesiog privalo pasirūpinti tinkamu investiciniu klimatu savo piliečiams. Svarbesnės užduoties Lietuvai šiandien nėra. Tai išgyvenimo klausimas.
– O jei atsivešime tokių, kurie to kol kas nesupranta?
- Abejoju ar jie taps geriausiais darbuotojais. Be to niekam ne paslaptis, kad tokius bandymus dažniausiai lydi nusikalstamumo augimas ir banditiškų grupuočių pagal nacionalinę prigimtį atsiradimas. Investuotojai tampa okupantais.
Galų gale reikia suvokti, kad taupymas kultūros ir švietimo srityse, vėliau ar anksčiau baigiasi didėjančiu poreikiu finansuoti teisėtvarką ir kalėjimus. Tai gana akivaizdu Lietuvoje.
– Tai kiekviena nesėkmė mokytojo darbe sąlygoja naują vietą kalėjime?
- Šiandien kai valdžia atvirai ignoruoja mokytojų problemas, ar galima iš jų reikalauti kokybiškai auklėti jaunuosius piliečius? Norėčiau pasižiūrėti kaip kokybiškai vykdytų savo pareigas bankininkas, gyvendamas tokiose sąlygose ir gaudamas tokį patį atlyginimą. O kur dar pastovios problemos su paaugliais ir jų tėvais…
– Gana, pas mus kultūrai pinigų skiriama labai daug. Jų net nėra kur dėti, todėl stovi nesuprantami kultūros paminklai – surūdiję vamzdžiai, kabliai. Negi dar norite daugiau tokių šedevrų?
- Sugrįžkime prie pirminės kultūros sąvokos. Lotyniškas žodis „cultura“ – apdirbimas, ugdymas, lavinimas, tobulinimas, garbinimas. Jis kildinamas iš lotyniško veiksmažodžio „colere“ – apgyvendinti, lavinti, gerbti. Pirmą kartą šis žodis paminėtas senosios Romos autoriaus Marko Porcijaus Katono traktate „De Agri Cultura“ apie žemdirbystę (160 metų iki Kristaus gimimo), kuriame autorius nurodo, kad svarbu ne tik išdirbti žemę, bet tai reikia daryti su meile ir su ypatingu dvasiniu nusiteikimu. Kitaip nebus gero derliaus.
Jūs pats atsakysite į savo klausimus, jei suvoksite, ko naudingo jus gali išmokyti jūsų nurodyti pavyzdžiai?
Nors šiandien kultūros sąvoka žymiai išplėsta, esmė lieka nepakitusi – išmokyti žmogų ne tik išgyventi šiame pasaulyje, bet ir teisingai naudotis egzistuojančiomis gėrybėmis. Šiandien svarbu neišvaistyti valstybės lėšų projektams, kuriuos gali finansuoti privatūs šaltiniai. Tautos išgyvenimui šiandien svarbiausiu prioritetu turi tapti kultūra, kaip kokybiško išsilavinimo sinonimas. Ir tai reikia daryti su meile savai šaliai.
– Bet ar tai jau taip svarbu, tuo labiau šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje šalia naujausių technologijų. Mokytojai vos spėja mokyti vaikus naudotis kompiuteriu. Kada gi puoselėti piliečio įgūdžius?
- Visa esmė mokymo ir lavinimo tiksluose. Tas pats Bilas Geitsas tapo turtingas ne todėl, kad kasdien žaidė kompiuteriu. Jis nuo 11 metų dėjo pastangas dirbti su kompiuteriu ir uždirbti. Tai esminis skirtumas mąstyme. Būtinas taikomasis mokymas. Auklėti ir auginti reikia ne vartotojus, o kūrėjus.
Europoje ir Amerikoje buvo atliekami tyrimai apie gerbūvio įtaką smegenų veiklos formavimuisi. Paaiškėjo, kad pinigų trūkumas, skurdas ne tik pražūtingai veikia vaiko vystymąsi, bet ir formuoja mąstymo tipą, kuris trukdo jam būti konkurencingu rinkoje. Jis pastoviai abejoja savo jėgomis, gyvena viena diena ir nepajėgus vertinti perspektyvą.
O dabar įsivaizduokite tokį vaiką, kuris augdamas, tampa būsimų kartų mokytoju. Skurdas gimdo skurdą. Tai svarbiausia priežastis, kodėl mokytojų darbas turėtų būti vertinamas aukščiausiai.
Tuo labiau tai turėtų būti vartotojiškoje visuomenėje, kurioje autoritetu laikomas tas kuris gali daugiau uždirbti. Valdžia su savo požiūriu į kultūrą, prilygindama mokytojus paslaugų teikėjams, demonstruoja negerą pavyzdį besimokantiems.
– Jūs pastoviai sujungiate kultūrą su švietimu. O kaip su kitomis kultūros išraiškomis?
- Kai talentingas kūrybingas žmogus išleidžia knygą, sukuria filmą, pastato spektaklį, jis taip pat perduoda savo patirtį kitiems ir tai irgi švietimas. Skirtumas tik pasiekiamumo laipsnyje. Dabar, tai kas vadinama populiaria kultūra, daugiau panašėja į verslą. Tai atsiliepia ir jos kokybei. Todėl tik mokytojai turi galimybę betarpiškai bendrauti su jaunąja karta. Nemokamas mokslas – tai vienintelis pasiekiamas žinių ir kultūros šaltinis kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo finansinių galimybių. Ir vietoje to, kad tai panaudotų pilietinės bendruomenės sukūrimui, valdžia jį ignoruoja.
(tęsinys kitame interviu)APIE ŽEMĖS PARDAVIMĄ UŽSIENIEČIAMS IR KITUS REFERENDUMUS. Trečiasis Andriaus Pylipausko interviu su tradiciniu liberalu Sauliumi Lapėnu.
http://slapenas.lt/?p=3811
Publikuota:
http://www.valstietis.lt/Pradzia/Naujie ... ferendumus
http://www.ekonomika.lt/naujiena/apie-z ... tml?page=5
http://www.balsas.lt/naujiena/763254/ap ... ferendumus
lapkričio 20, 2013
Autorius: Saulius
– Šiandien sutarėme pakalbėti apie politiką. Įspėju, esu – tautininkas, ir iki susitikimo su jumis buvau įsitikinęs, kad liberalizmas kenksmingas nacionalinėms idėjoms. Paimkim, kad ir liberalų pacifistinę poziciją. Jūs prieš karą, o tai reiškia, iš anksto pasirengę parsiduoti priešams ir okupantams.
- Jei skaitėte Liudviko von Miseso darbus, apie kuriuos kalbėjome pirmo susitikimo metu, tai žinote, kad tradicinis liberalizmas atmeta karus ir revoliucijas, nes tai kenkia ir žmonėms ir ekonomikai. Vienintelė galima išimtis – kai būtina ginti Tėvynę ir bendrapilietinius interesus.
Liberalizmas – tai galingas ginklas ginant nacionalinius interesus. Jis atsirado ir vystėsi kaip kovos metodas, kaip atsakas į užslėptą ir atvirą okupaciją. Iš esmės liberalizmas, kaip laisvo nacijos vystymosi garantas, yra vienintelis nacionalinių idėjų gynėjas, reikalaujantis pagarbos mūsų nacionalinėms tradicijoms ir papročiams iš kitų šalių piliečių. To pasiekti galima tik taikių ir abipusiai naudingų derybų būdu.
Bet koks ekstremizmas ar agresija sprendžiant šiuose klausimus netenka prasmės – neįmanoma kovoti su visu pasauliu ir nugalėti. Tai neproduktyvu. Jei esate savo šalies patriotas, tai privalote būti tradiciniu liberalu – žinoti jus supančio pasaulio įstatymus ir taisykles, kad pasiektumėte savo šaliai ir jos žmonėms didžiausių laimėjimų.
– Na žinoma, būtent vardan liberalizmo mes turime parduoti žemę užsieniečiams? Koks jūsų požiūris į referendumą šia tema?
- Referendumo vertė priklauso nuo formuluojamo klausimo. Liberalizmas visada konkretus ir susijęs su laiku ir vieta. Keliami abstraktūs lygiavos tarp visų šalių reikalavimai, nesiskaitant su istorine ir geopolitine realybe, neturi sveiko situacijos suvokimo. Tai prieštarauja liberalizmo pagrindams ir jo esmei.
Manau, kad klausimas dėl žemės pardavimo užsieniečiams iš viso neturėtų būti keliamas vien dėl geopolitinių motyvų. Reikėtų net įvesti ypatingos teritorijos režimą, kurioje žemė parduodama tik Lietuvos piliečiui.
– O prie ko čia geopolitiniai motyvai? Gal galit paprasčiau tai paaiškinti?
- Geopolitika kaip mokslas nagrinėja politiką ir istorinį valstybių vystymąsi, priklausomai nuo geografinės padėties. Mūsų atveju visiškai akivaizdu, kad nepriklausomai nuo pokyčių valdžioje ar politinėje santvarkoje, Lietuva visada bus Rusijos geopolitinių interesų zonoje. Mūsų teritorija nedidelė ir esant norui, kai tik bus duotas leidimas parduoti žemę užsieniečiams, rusiškiems oligarchams nereikės daug laiko ir lėšų šias žemes supirkti tiesiogiai ar per savo statytines užsienio įmones. Ar užmiršome „Mažeikių nafta“ pardavimo istoriją? Pardavinėjom amerikiečiams, o nupirko Rusijos oligarchai. Ir tik ne nuo mūsų priklausančių aplinkybių dėka, o dėl vidinių nesutarimų tarp oligarchų ir Rusijos valdžios, jie čia ilgėliau nepasiliko. Bet ar visada galime pasikliauti atsitiktinumu?
– Ta kaip „šaltojo karo“ aidas? Gąsdinate rusiška pikta meška? Ar mes esame jiems tiek jau įdomūs? Kokia nauda iš tokios mažos teritorijos?
- Pirmiausia todėl, kad esame maža teritorija. Tai palengvina tiesioginį priėjimą prie Karaliaučiaus ir Baltijos jūros. Kalbu ne apie kažin kokios šalies ar vyriausybės politinės ideologijos piktus kėslus, o apie labai realius geopolitinius interesus, kurie gali būti realizuojami be karinių veiksmų, o vien tik ekonominėmis priemonėmis, jei tai leis mūsų šalies įstatymas.
Dar 1904 metais anglų geografas ir politikas Halfordas Makinderis suformulavo geopolitinę koncepciją, kurioje atskleidė amžinai vykstančius istorinius procesus ir priešpriešą tarp jūrinių ir sausumos didžiųjų valstybių. Paprastai tariant, sausumos valstybės stengiasi atkovoti iš jūrinių valstybių išėjimus prie jūrų, o jūrinės didžiosios valstybės stengiasi atriboti sausumos valstybes nuo vandens kelių ir per tai stengiasi užsitikrinti didesnę įtaką sausumos valstybėms. Ir nei vieni nei kiti negali atsisakyti šio amžino „žaidimo“, nes tai reikštų ne pralaimėjimą, o susinaikinimą.
Būtent tokiu „žaidimu“ vykstančiu šiandieniniame pasaulyje, galima paaiškinti politinius procesus. Užtenka žvilgterėti į „karštų taškų“ žemėlapį, ir taps akivaizdu, kad tai vienaip ar kitaip susiję uostų teritorijomis ir išėjimu į jūrų kelius. Tai gimdo nesveiką ir nesąžiningą konkurenciją tarp visų žaidėjų. Pavyzdžiui krizė Graikijoje atrodo šiek tiek kitokia, jei atsižvelgsime į tai, kad 2010 metais graikų laivų savininkai valdė 25 procentus viso pasaulio prekybinio laivyno. O kaip prisidengiant šalies interesais ir sunkia ekonomine padėtimi galima sužlugdyti savo laivyną, žinome iš savo patirties Lietuvoje.
– Primena „sąmokslo teorijas“? Juk mus gina ES. Ten protingi žmonės ir tikrai neleis, kad mūsų nuosavybė atsidurtų Rusijos oligarchų rankose.
- Nepainiokim verslo plano su „sąmokslo teorijomis“. Kas vieniems „sąmokslo teorija“, tas kitiems normalus verslo planas. Kad geriau suvoktume šiuolaikinius geopolitinius procesus tereikia paskaityti žymaus amerikiečių politologo, geopolitiko ir buvusio JAV prezidento patarėjo Zbignevo Bžezinskio knygą „Didžioji šachmatų lenta“.
O jei jau kalbame apie protingus gynėjus, tai nesenas pavyzdys su stambiausiu Kipro banku, kuriame savo pinigus saugojo Rusijos oligarchai, įrodo ką kitą…
– Taip, aš skaičiau jūsų straipsnį, kuriame kritikavote ES sprendimą neskirti pakankamai lėšų banko gelbėjimui, o dengti įsiskolinimus, atimamais pinigais iš indėlininkų. Bet tai gerai! Europa pamokė Rusijos oligarchus!
- Na ne viskas taip paprasta. Kaip ir spėjau, tai buvo abejotinas ir neapgalvotas sprendimas. Nesenai „Deutsche Welle“ paskelbė, kad precedento neturintis sprendimas euro zonos istorijoje, banko gelbėjimui panaudoti savininkų, indėlininkų ir kreditorių lėšas, baigėsi tuo, kad stambiausio saloje Bank of Cyprus kontrolė perėjo į tų pačių užsienio oligarchų rankas. Tie kas priėmė tokį sprendimą, negalėjo nežinoti, kad taikant procedūrą „Bail in“ tie kas netenka savo indėlių, vietoje jų, kaip kompensaciją gauna akcijas.
Rezultate nuo 50 iki 60 procentų akcijų atiteko Rusijos piliečiams. Į naują direktorių tarybą pateko šeši jų atstovai, o banko pirmininko pavaduotoju tapo Rusijos multimilijonierius, buvęs KGB papulkininkis ir V.Putino draugas. Ta proga New York Times pacitavo Kipro Prezidento Nikos Anastasiadis žodžius Europos politikams: „Jie norėjo išmesti rusus, o galų gale atidavė jiems mūsų stambiausią banką“.
New York Times tvirtina, kad gautos pozicijos Kipro finansiniame sektoriuje, atveria plačias galimybes Rusijai, ne tik vietinėje ekonominėje, bet ir politinėje srityje. Paaiškėjo, kad Rusija siekia turėti Kipro saloje savo karinę aviacijos bazę Pafos. Rusija suinteresuota ir galimybe švartuoti savo karinius laivus Kipro uostuose.
Tikiuosi ne manote, kad toks solidus leidinys užsiima „sąmokslo teorijomis“?
– Tai geopolitiniu požiūriu reiškia, kad spaudimas iš Rusijos pusės mūsų vežėjams ir eksportuotojams, gali būti bauginantis pavyzdys Ukrainai, norint sutrukdyti jos priartėjimui prie ES ir išlaikyti savo karinį laivyną Kryme. Ar ne per daug didelę kainą turi mokėti Lietuva už kažkieno geopolitinius žaidimus? Kokia mums iš to nauda? Mes ir taip už tai, kad anksčiau nei kitos šalys įgyvendinome Trečiąjį energetinį paketą, kuris nukreiptas prieš „Gasprom“-ą, mokame didžiausią kainą už dujas. Gal verta baigti šiuos eksperimentus? Jei Briuselyje sugalvoja įstatymus, tai gal tegu patys ir įgyvendina pas save?
- Tarptautinėje politikoje visada yra kažkieno interesai. Kiekvienos šalies tikslas šiuos interesus išnaudoti savo naudai. Bet kurie susitarimai ar sutartys turi būti naudingos susitariančioms šalims. Jei šalis neturi savo strategijos, kaip apginti savo interesus arba politikai tai ignoruoja, kenčia valstybė ir jos žmonės. Manau, kad vien tik šios geopolitinės sąlygos ir buvimas šalia tokios ne itin draugiškos šalies kaip Rusija, sudaro prielaidas reikalauti iš ES, kad Lietuva turėtų ypatingą „pasienio teritorijos“ statusą ir ypač dėl žemės pardavimo užsieniečiams klausimo. Jei būtent taip formuluotume klausimą referendume dėl žemės, būtų lengviau ES valdininkus įtikinti pripažinti tokio referendumo rezultatus.
– Sunkiai įsivaizduoju mūsų pataikūniškus valdininkus ar europarlamentarus net ne reikalaujančius, o bent jau prašančius ko nors mūsų šaliai. Patirtis rodo, kad mūsų derybininkai be jokios kovos sutiko uždaryti Ignalinos AE, sutiko su kvotomis žvejams ar su mūsų žemdirbiams skiriamų dotacijų diskriminuojančiomis sąlygomis. Ar įmanoma kaip nors pakeisti situaciją?
Tebesitęsiančios bedarbystės sąlygomis, kyla gerokai didesnė problema, kai prarandama personalo kompetencija ir kvalifikacija. Kai žmogus ilgą laiką nedirba pagal savo specialybę, jis praranda savo gebėjimus ir realybės suvokimą. Kažkas panašaus vyksta ir politikoje. Jei politikas užmirštą, kad turi vykdyti savo rinkėjų valią ir tarnauti savo šalies piliečiams – jis praranda savo kvalifikaciją.
Būtina gražinti į politiką tikrą demokratijos ir nacionalinės politikos reikšmę. Būtina baigti tarpusavio rietenas ir sutelkti pilietinę bendruomenę, politikus, parlamentarus ir europarlamentarus bendroms pastangoms geriausiems rezultatams pasiekti ir derybose su ES struktūromis. Tai šio laikmečio būtinybė. Jau esu sakęs, be buvimo ES Lietuva neturi ateities. Bet negana prisijungti prie sąjungos ir laukti, kol kas nors atkreips dėmesį į mūsų problemas. Būtina tiksliai sudėlioti savo reikalavimus ir siekti rezultatų. Europa jau yra mūsų namai ir tik nuo mūsų pastangų priklauso kaip jie bus įrengti.
– Žinau, kad nesenai dalyvavote Trišaliame aukščiausio lygio susitikime Briuselyje. Manote, kad ten gali būti išgirstos Lietuvos problemos? Jūsų dalyvavimas susijęs su rinkimais į ES parlamentą?
- Mane domina, kokiu būdu pilietinė bendruomenė gali įtakoti ES politiką. Taip jau susiklostė, kad mes manome jog mūsų įtaka ES sprendimams apsiriboja keleto europarlamentarų veikla, paradiniais renginiais ir bevaisėmis nevykusių „derybininkų“ pastangomis. Bet taip nėra. ES demokratiniai institutai realiai veikia. Bet Lietuvoje apie juos per mažai žinoma. O jei ir žinomi, tai dažniausiai vertinami kaip imitacinės demokratijos instrumentai. Jei mes jų nenaudosime pagal paskirtį, tai ir rezultatų nebus.
Susitikimas Briuselyje mane įtikino, kad daugelis Lietuvos problemų būdingos ir kitoms ES šalims. O tai reiškia, kad galime būti išgirsti ir galim pasiekti realius rezultatus, jei apjungsime savo pastangas kartu su kitų šalių pilietinėmis bendruomenėmis.
Dabartinė situacija, kai mūsų parlamentarų veikla negrindžiama bendra pozicija ir neturi konsoliduoto palaikymo tarp vietinių politikų ir iš pilietinės bendruomenės pusės – kelia rimtų abejonių dėl jų veiklos efektyvumo. Pradžiai būtina parengti pagrindą realiai ir vieningai politikai. O dalyvauti tik dėl dalyvavimo – neturi prasmės. Todėl nematau prasmės kelti savo kandidatūrą į ES parlamento narius.
– Jau išsiaiškinau, kad pirmuosius referendumus sugalvojo Senovės Romos liberalai, apie kuriuos kalbėjome pirmajame interviu. Todėl nuspėju jūsų galimą atsakymą. Ir vis dėlto, kaip žiūrite į siūlymą sumažinti parašų skaičių, reikalingų referendumo iniciavimui Lietuvoje?
- Demokratija – tai liaudies valdžia. Ji realizuojama tik dviem būdais: tiesiogiai, kai patys žmonės balsuoja dėl sprendimų – tai šiandieninė referendumo forma, arba netiesiogiai t.y. per savo atstovus parlamente, kai rinkimų metu jūs balsuodami išrenkate savo atstovus ir suteikiate jiems teisę kalbėti ir spręsti jūsų vardu.
Tarptautinėje praktikoje demokratijos lygis priklauso nuo to kaip šios dvi liaudies valdžios formos veikia. Daugelyje šalių referendumo iniciavimui, pakanka 1 – 2 procentų parašų, nuo balso teisę turinčių piliečių. Lietuvoje tai būtų ne daugiau kaip 60 tūkst. Ar galime kalbėti, kad Lietuvoje ši liaudies valdžios forma veikia, jei dabar nustatytas 300 tūkst. parašų slenkstis? Tai gerokai daugiau, nei ne itin demokratiškose kaimyninėse šalyse.
– Iš politikų teko girdėti, kad šis slenkstis pakeltas, kad referendumai netaptų pernelyg dažni ir dėl bet kurio klausimo. Yra manančių juos uždrausti, remiantis, kad ir „kenksmingų“ referendumų patirtimi hitlerinėje Vokietijoje.
- Tai akivaizdus istorijos nežinojimas. Vokietijoje, paminėti „kenksmingi“ referendumai vyko, kai buvo uždraustos visos partijos išskyrus vieną valdančią ir vyko su „paruošto šauti pistoleto“ pagalba, todėl negali būti laikomi demokratijos forma šiuolaikiniame kontekste. Suprantama, kad referendumų dažnumas priklauso nuo visuomenės išsivystymo brandumo.
Pavyzdžiui, referendumas tapo įprastas būdas Šveicarijoje, siūlant naujo įstatymo projektą. Jų per metus vykta net keletas ir pakanka 100 tūkst. parašų iniciatyvia išreikšti, kai gyventojų skaičius 7,6 mln. Jungtinėse Amerikos valstijose tai irgi įprasta procedūra. Taupydami lėšas jie tokį referendumą kiekvienoje valstijoje vykdo kartą metuose, tačiau klausimų kiekis kartais būna daugiau kaip 40. Taip dirba reali demokratija ir niekam netrukdo.
Kaip galima kalbėti apie referendumo žalą Lietuvai, jei prisiminsim mūsų istoriją? Referendumai dėl nepriklausomybės, dėl sovietinių karinių dalinių išvedimo ne tik sustiprino valstybę, bet ir suvienijo visuomenę. Jei pilietis žino, kad jo balsas šalyje vertinamas – tai tik stiprina patriotizmą.
– O kokia praktinė nauda būtų Lietuvai iš referendumo dėl euro įvedimo? Kalbama, kad mes jau su tuo sutikome, kai balsavome už stojimą į ES?
- Vykstant referendumui dėl stojimo į ES, nebuvo reikalavimo įnešti savo lėšas į ES finansų stabilizavimo mechanizmo fondą, kuris sukurtas visai nesenai ir tam būtina bus skolintis, nors skolos didėja milžiniškais tempais. Apie tai jau esu rašęs savo straipsnyje „Pavojingi mitai apie euro įvedimą“ ir kituose.
Todėl manau būtina korektiškiau formuluoti patį klausimą referendumui: „ar Lietuvos gyventojai sutinka skirti apie 4 mlrd. eurų ES stabilizavimo fondui, tik tam kad atsisakytų lito ir galėtų įsivesti eurą“. Tai turi prasmę, nes pinigai į fondą bus paimti iš mūsų nacionalinio biudžeto, tiksliau tariant, pasiskolinta visų mokesčių mokėtojų sąskaita. Ir ši skola guls ant būsimų kartų.
Pavyzdžiui, švedai kaip ir mes įsipareigoję įsivesti eurą, nesutiko mokėti į šį fondą. Jie įvykdė referendumą ir atsisakė. Ir Švedijai buvo leista pasinaudoti teisine galimybe, neatitikti Mastrichto reikalavimams ir neskubėti su euro įvedimu.
Laikoma, kad politika – tai kova taikiais būdais ir be kraujo.
Bet koks referendumas, tai galingas ginklas nacionalinių politikų rankose siekiant naudingų rezultatų savo šalies piliečių naudai. Ar galima laikyti, kad politikas neprarado savo kvalifikaciją, jei bijo sužinoti savo rinkėjų nuomonę? Jei atsisako nuo „ginklo“ politinėse derybose už geresnę Lietuvos ateitį?
– Jūs nuoseklus veikiančios europietiškos mokestinės sistemos ir skubaus euro įvedimo priešininkas. Jūs euroskeptikas?
- Aš – eurorealistas. Jei jūsų namo sienoje atsirado plyšys ir su kiekviena vis didėja, jūs turite pasirinkimą. Galite elgtis kaip paklusnus „eurooptimistas“ ir teigti kad kažkas ateis ir tai sutvarkys, o dabar svarbu laiku įvykdyti nurodymus iš viršaus. O gal atvirkščiai, kaip „euroskeptikui“ išlysti per langą į gatvę ir šaukti, kad dėl šio plyšio kalta valdžia ir prisijungimas prie ES? Abu šie keliai pakankamai lengvi ir nieko nereikia daryti. Aš siūlau trečią kelią – išsiaiškinti plyšio atsiradimo priežastis, jas panaikinti ir suremontuoti sieną. Tai vienintelis realus būdas problemos išsprendimui. Bet kuris statybininkas tai jums patvirtins.
– O jei remontas neįmanomas?
- Teks statyti iš naujo.
(Interviu tęsinys bus vėliau…)Kaip išauginti totalitarią valstybę savo darže? Ketvirtasis interviu su tradiciniu liberalu Sauliumi Lapėnu.
http://www.balsas.lt/naujiena/766230/ka ... savo-darze
http://www.balsas.lt/News/print/766230
Pokalbis su Sauliumi Lapėnu
Andrius Pylipauskas
2013.12.09 11:34
Balsas.lt
- Kur glūdi tokių skirtingų požiūrių į santykius su ES priežastis: nuo nuolankaus tarnavimo iki nesutaikinamos neapykantos? Kodėl daromos politinės klaidos, argi sunku padaryti taip, kad žmonėms gyvenimas gerėtų? Juk per amžius sukaupta milžiniška išsivysčiusių valstybių valdymo patirtis. Kas trukdo pasinaudoti tuo ir sukurti sąžiningą ir laisvą Lietuvą? Negi tai taip sunku?
- Jūs vairuotojas? Kada nors esate pirkęs automobilį?
- Taip.
- Esate patenkinti savo pirkiniu?
- Na, aš taip negalėčiau pasakyti.
- Paprastai, perkant automobilį, bet kuris normalus žmogus išgyvena kelis etapus. Iš pradžių bandote susirasti kuo daugiau informacijos, aiškinatės charakteristikas ir pirkėjų atsiliepimus apie vieną ar kitą modelį: degalų suvartojimą, greitį, saugumą, komforto sąlygas, techninio aptarnavimo ypatybes ir t.t. Po to einate pas pardavėją ir apžiūrite galimus variantus, aptariate pirkimo sąlygas. Trečiame etape gal net gaunate galimybę pavairuoti ir, jei esate patenkinti pasirinkimu, išsirinktą automobilį nusiperkate.
Prasideda ketvirtasis etapas – kasdieninis naudojimas. Bent man neteko girdėti nė vieno atvejo, kad savininkas būtų pilnai viskuo patenkintas. Kelyje visko būna ir tai, ką matėte reklaminiuose bukletuose, ne visada pasitvirtina realybėje. Kas beatsitiktų kelyje, tik nuo jūsų vairavimo gebėjimų ir patirties priklauso ar pasieksite kelionės tikslą.
- Norite pasakyti, kad nėra ko kritikuoti politinių sprendimų, jei pats nesugebi išsirinkti idealaus automobilio?
- Atvirkščiai, kritikuoti galima ir reikia ir kaip galima dažniau. Tai labai svarbu. Bet kad baigtume minėtą palyginimą, įsivaizduokite tokią fantastinę situaciją: jums reikia sėsti už automobilio vairo, kuris kuriamas važiavimo metu. Ratai sukasi, lekiate beprotišku greičiu, o salonas ir valdymo skydelis pastoviai keičiasi, skaityti instrukcijos nėra laiko. Didelių pastangų dėka, stengdamiesi išlikti ant kelio dangos, jūs išsitraukiate instrukciją ir matote be galo daug teksto su nuorodomis į kitus tekstus ir schemas, kurių po ranka neturite. O jei vietoje aiškaus teksto, ką reiškia vienas ar kitas mygtukas, randate, jog „pagrindinis konstruktorius pasilieka teisę daryti pakeitimus (tarkim dėl politinių motyvų) apie tai neparnešęs iš anksto, o dėl kilusių neaiškumų galite kreiptis nurodytu adresu“. Kažkas panašaus vyksta su ES. Praktiškai visos kelionės metu struktūra ir taisyklės vis tobulinamos.
Nuolat atsirandant naujiems reglamentams ir sprendimams – „mygtukams“ ir „rankenėlėms“, sunku ne tik juos susekti, bet ir laiku sureaguoti į šiuos pokyčius. Tuo labiau, kai daugelis mūsų dalyvavimą ES, švelniai tariant, priima labai formaliai ir net be jokio noro pasidomėti kodėl atsiranda kažkoks naujas „mygtukas“ ir kam to reikia. Dažniausiai laukiame: pasakys nuspausti – nuspausim. Pasakys neliesti, vaidinsim, kad taip ir turi būti. Tai pasenęs, infantilus mus supančio pasaulio supratimas.
- Jei viskas sprendžiama eigoje, tai kokia gi nacionalinės politikos prasmė? Arba pilietinės bendruomenės, už kurios vystymo būtinumą agituojate?
- Nacionalinės politikos (žinoma jei ji yra) esmė ir tikslas – kaip nuvažiuoti iki tikslo, nežiūrint į galimas konstruktorių klaidas. Pasaulinė praktika įrodo, kad idealių sprendimų ir vienodų receptų nebūna. Kiekvienoje šalyje ne tik sava kalba, kultūra, tradicijos, bet ir savos individualios geopolitinės ir ekonominės sąlygos. Todėl labai svarbu, kad šalia sėdintis automobilyje, galėtų laiku pastebėti pokyčius ir kylančias problemas. Pavyzdžiui, laiku sureaguotų į informaciją: „po 15 min. prarasime važiuoklę ar baigsis degalai“. Tarptautinėse lenktynėse dirba komanda: vairuotojas ir šturmanas stebintis žemėlapį, nurodantis ne tik kur sukti, bet ir sprendžiantis kur iš viso nevažiuoti. Pilietinė visuomenė ir atlieka šį vaidmenį valstybėje.
Istorija rodo, kad politikams, dėka biurokratinio ir kabinetinio darbo specifikos, nutolusiems nuo realybės ir dažnai nepajėgiems įvertinti savo veiksmų pasekmes, pilietinės visuomenės reagavimas būtinas – kaip nervų sistema gyvam organizmui. Jei nervų galūnės neveiksnios – tai gali ir nepajusti, kad pirštą įkišai į ugnį, kol jis nepradės degti akivaizdžiai. Ką nors pakeisti ar išgydyti tada jau bus nelengva ir gana skausminga. Todėl sakoma, kad piliečių abejingumas – baisiausias nusikaltimas prieš valstybę.
Praktiškai visose išsivysčiusiose šalyse, sėkmė galima tik dėka abipusiai tampraus bendradarbiavimo tarp valstybės ir visuomenės – tai ir yra reali demokratija. Pagal ekonomikos būklę galima spręsti koks demokratijos lygis visuomenėje. Kuo aukštesnis, tuo sėkmingiau vystosi valstybė, tuo sveikesnė ir aktyvesnė visuomenė.
Nepervertinu, nes betarpiškas poveikis ekonomikai vyksta per mokestinę politiką. Kai nervų sistema organiškai jungia valdžią ir visuomenę, jie veikia kaip vienas organizmas. Kai mokesčių sistema orientuota gauti pajamas į biudžetą nuo tiesioginės piliečių veiklos, tauta kuria vertybes ir moka mokesčius. Jei valdžia priima blogą įstatymą, trukdantį ekonominiam visuomenės vystymuisi, tai atsiliepia mokesčių įplaukoms į biudžetą. Ir tai sulaiko valdžią nuo neapgalvotų sprendimų. Tokia „signalinė“ sistema naudinga abiem pusėm, nes yra galimybė laiku pastebėti ir pataisyti situaciją, kol nėra rimtesnių pasekmių.
Valdžios kurtumas (aklumas), nuolankiai tylint visuomenei, vėliau ar anksčiau išsiveržia į ekstremalius ir sunkiai suvaldomus procesus. O iš istorijos žinome, kad tokiais momentais arenoje pasirodo sukčiai, pasirengę paimti valdžią į savo rankas, pasinaudodami visuomenės negatyviomis nuotaikomis ir nepasitenkinimu buvusia valdžia. Anot kiniečių, drakono nugalėtojas pats tampa drakonu.
- Tarp kitko apie kiniečius. Nejaugi bet kokius ekonominio augimo rekordus sumušanti arabų šalis, pumpuojanti naftą ar Kinija, užpildžiusi visą pasaulį savo produkcija yra demokratiškiausia valstybė?
- Geras klausimas. Mano pateikta schema atitinka gyvą ekonominę sistemą, kur ne tik liaudis priklauso nuo valdžios, bet ir valdžia priklauso nuo liaudies sėkmės ir pasiekimų. O jūsų pateiktuose pavyzdžiuose veikia visai kitas principas. Sąlygos šiose šalyse tokios, kurios leidžia valdžiai būti nepriklausomai nuo liaudies. Tai gimdo totalitarinės visuomenės modelį, kurioje valdo valstybė-korporacija. Tai dirbtinis darinys, kurio sėkmė priklauso ne nuo pilietinės visuomenės, o nuo laikinų konjunktūrinių privalumų.
Kinijos sėkmė paremta tik stambaus tarptautinio verslo interesu 80-aisiais „pergudrauti“ artėjančios ekonominės krizės bangą, kuri tuo metu buvo laukiama. Vietoje to, kad sąžiningai pergyventų krizę, kurios metu su nauda realiai ekonomikai persiskirstomi resursai nuo neefektyvių valdytojų labiau sėkmingiems, jie ją kaip „džiną“ uždarė į butelį – permetė savo gamybą į šalį, kurioje žmonių uždarbis gerokai mažesnis. Sąnaudų už darbą sumažėjimas kompensavo krizės pasekmes. Pamenu, tuo metu buvo gana daug pagiriamųjų publikacijų, apie tai koks tai buvo išmintingas sprendimas.
Buvo kalbama apie naujos ekonomikos epochą, užmirštant apie tai, kad toks sprendimas lėmė vaikų ir dirbančiųjų vergišką išnaudojimą totalitarinėse šalyse, bei ekonomikos sunaikinimą ir bedarbystės augimą savose šalyse. Tai neseniai pasireiškė ir Detroito bankrotu, apie kurį tikriausiai esate girdėję. Tai ne naujas išradimas. Žinoma, kad Didžiosios depresijos metu 30-aisiais, plieno lydymo pramonė buvo išgelbėta dėka permestų užsakymų į Sovietų Sąjungą, kur viešpatavo vergiškas darbas ir „gulagų“ ekonomika.
- Na ir kas čia blogo, tai darbo pasiskirstymas. Tai labai liberalu. Laisva rinka. Jei esi linkęs dirbti už dubenėlį sriubos...
- Su prie smilkinio pridėtu pistoletu?
- Na, jei jau apie tai kalbame, tai tada vakarų visuomenėje klestėjo mafijinės struktūros ir visokie Al Kaponės. Jūs matėte filmą „Krikštatėvis“? Jie ten atidarė visokias skalbyklas, nešvarių pinigų plovimui. Tai geriau?
- Visas skirtumas elgsenoje ir rezultatuose. Pamenate konflikto esmę filme „Krikštatėvis“? Jei atmestume kriminalinių struktūrų santykių aiškinimąsi, o tai nėra mūsų pokalbio tema, tai būtų apie ką pagalvoti. Spręsdami kaip legalizuoti savo pinigus Amerikoje, jie buvo priversti atidaryti realias įmones ir aprūpinti realius žmones darbu. O tai vėliau atsiliepė visos šalies realiai ekonomikai. Tuo pačiu mafijozai buvo priversti tapti socialiai atsakingais vadovais. Jie buvo suinteresuoti, kad jų teritorijoje iš žmonių neatimtų paskutinių marškinių.
Jie buvo suinteresuoti, kad žmonės uždirbtų ir išleistų pinigus už kitų įmonių (esančių jų įtakoje) pagamintas prekes ar teikiamas paslaugas.
Ir grėsmė tokiam vystymuisi buvo ne policija ir valdžia, o naujos grupuotės, kurios norėjo organizuoti prekybą narkotikais jų teritorijoje. Senokai mačiau šį filmą, bet kiek pamenu krikštatėvį nužudė tik dėl to, kad jis neleido savo rajone žmonių paversti narkomanais. Kalba ne vien apie moralinius principus, tai galėjo sugriauti realią šešėlinę ekonomiką. Žmogus, kurio gyvenimas suvedamas į tikslą gauti narkotikų dozę, iškrenta iš šios schemos ir tampa pavojingu. Jokiu būdu neteisinu nei jų metodų, nei jų egzistavimo fakto. Tai jau istorija.
Bet, teko skaityti nemažai tyrimų medžiagos apie tai, kaip Amerikoje vystėsi emigrantų šeimų verslai (o ten juk didžioji dalis gyventojų ir yra atvykėliai). Viskas vystėsi spirale, kai kiekviena karta pakildavo ant aukštesnio socialinės laiptinės laiptelio. Paprastai tariant, jei tėvas pradėdavo savo karjerą naujoje šalyje, plaudamas indus restorane, tai sūnus tapdavo šio restorano administratorius, o anūkas savininku. Ir taip toliau, iki Prezidento. Tokia vystymosi grandinė gali egzistuoti tik tokiu atveju, kai valdžia ne tik netrukdo, bet mato tokiame perimamume pagrindą nacionalinei politikai. Tai kelias į visuomenės klestėjimą. Niekam ne paslaptis, kad daugelio žinomų kompanijų pradžia buvo susijusi su mafijos pradiniu kapitalu, bet jos jau senai pergyveno šį etapą ir duoda naudą visuomenei.
Atvirkštiniai procesai vyksta valstybėje-korporacijoje, kur žmogaus gebėjimai vertinami ne pagal rinkos ir iniciatyvos reikalavimus, o pagal totalitarinę valstybinę politiką. „Tu genialus konstruktorius? O mums reikia šachtininkų, tad žygiuok į šachtas“. Tokioje visuomenėje nacionalinė politika visiškai nereikalinga. Reikalinga tik pigi darbo jėga, idealūs robotai vykdytojai, kuriuos galima greitai pakeisti kitais. Tuo pačiu tokios valstybės-korporacijos nesidomi paprasto žmogaus problemomis. „Pas mus pakankamai daug naftos ir visai nesvarbu, ką tu sugebi. Mes duosim tau kaulą, kad tik neinkštumei ir nekeltumei sukilimų. O kaip tu išgyvensi, tai jau tavo problema“.
Toks faktinis interesų išsiskyrimas tarp valstybės ir jos gyventojų yra pražūtingas ekonomikos vystymuisi. Galit patys numanyti kas atsitiks, kai naftos ištekliai sumenks, ar kai pasaulis nustos pirkti pigias kinietiškas prekes. Ar sugebės tokios šalys pereiti prie realios gyvos ekonomikos? Juk visas biurokratinis tokios valstybės aparatas nepripratęs bendradarbiauti su visuomene. Jis pratęs vadovauti ir bausti, tuos kurie nesutinka su „partijos generaline linija“.
- Dabar pradedu suprasti, kodėl pas mus taip viskas blogai. Visas dabartinis politinis elitas išauklėtas totalitarinėje visuomenėje. Jie, ko gero, net nesuvokia laisvo pasaulio sistemos egzistavimo. Jų sprendimai grindžiami tarnavimo ponui, o ne liaudžiai, ideologija. Taip sakant, išsekus vienam „naftos“ telkiniui, mesimės prie kito telkinio iš ES ir vardan to paklusniai vaikščiosime ant užpakalinių letenėlių, vizgindami uodegas.
- Na, tai labai stiprus supaprastinimas, nes situacija gerokai sudėtingesnė ir blogesnė. Sovietinio mentaliteto palikimas ne vienintelė priežastis, kodėl mūsų pasaulis nuo laisvos rinkos vystymosi krypsta į totalitarinės valstybės – korporacijos modelį. Nemaža dalis tų, kurie bando šį modelį realizuoti, net negyveno prie sovietinės valdžios. Daugelis jų yra įsitikinę, kad atstovauja liberalioms vertybėms, bent jau žodžiais.
- Bet mes neturime naftos telkinių ar kažkokių pastovių pajamų šaltinių, kurie leistų valstybei egzistuoti be bendradarbiavimo su visuomene.
- Jau yra. Tai netiesioginiai regresiniai mokesčiai, kaip PVM ir akcizai. Tik šioje schemoje vietoje naftos išteklių dalyvauja visi šalies gyventojai. Rezultatas gaunasi tas pats. Dėka dabartinės mokesčių sistemos, kai pajamos į biudžetą gaunamos ne nuo žmonių veiklos pajamų, o nuo jų išlaidų, valdžia nebeturi stimulų ekonomikos vystymui. O verslas netenka galimybės įtakoti vadžią.
- Norit pasakyti – progresiniai mokesčiai, apie kurių įvedimą visą laiką pastoviai kalbama? Ir kuo čia dėtas PVM, taigi juos moka įmonės? Ar kažko nesuprantu?
- Žinote kur fokusininko ar sukčiaus paslaptis? Jis atkreipia jūsų dėmesį dešine ranka, o kaire naršo jūsų kišenėje. Gaila, bet žiūrovai būna patiklūs ir tingintys. Jau ne kartą rašiau apie šiuos mitus šiuolaikiniame gyvenime, bet ir be mano pagalbos kiekvienas norintis suras atsakymus bet kuriame ekonomikos vadovėlyje. Kalbos apie tai, kad PVM sumoka įmonės, yra vienas iš tokių pigių fokusininkų triukų.
Pirma, Lietuvoje jau seniai yra dviejų lygių progresinis apmokestinimas, kai daugiau uždirbantis sumoka ir daugiau mokesčių. Yra neapmokestinamas minimumas – tai pirmas lygis, o kas daugiau šio minimumo – antras lygis. Ir visai nesvarbu kiek bus laiptelių, tai sudaro progresinių mokesčių sistemą.
Antra, PVM ir laikomas netiesioginiu mokesčiu, nes jį sumoka galutinis vartotojas, bet kuris iš mūsų, perkantis prekes parduotuvėje, o įmonės jį tik surenka ir perveda į biudžetą. Neneigsiu, kad verslo vystymuisi tai irgi daro neigiamą įtaką, tačiau visa našta užkraunama kiekvienam iš mūsų.
Ypač amoralu tai, kad šį mokestį sumoka ir pensininkai ir bedarbiai, pirkdami išgyvenimui būtinas prekes. Tokias prekes kaip duona, pienas ir t.t. Atkreipdami jūsų dėmesį kalbomis apie progresinių mokesčių būtinumą, valdžia pastoviai didina netiesioginių mokesčių naštą.
- Nesuprantu koks skirtumas tarp netiesioginių ir tiesioginių mokesčių?
- Padirbėjote ir atėjo laikas gauti atlyginimą. Nuo jūsų gaunamo uždarbio nuskaičiuojami tiesioginiai mokesčiai (SODRAI, Gyventojų pajamų mokestis, Sveikatos draudimui). Šiuo atveju valstybė suinteresuota, kad ekonomika vystytųsi, o jūsų gaunamas atlyginimas augtų. Kuo daugiau uždirbsite, tuo daugiau mokesčių bus atskaitoma. Ir tai sąžininga.
Gavę pinigus, einate į parduotuvę ir perkate bandelę už vieną litą, piktindamiesi gamintojų gobšumu, nes ne per seniausiai ji kainavo 83 centus. Jūs net neatkreipiate dėmesio į tai, kad bandelė, kaip ir anksčiau kainuoja 83 centus, o 17 centų, tai PVM, kurį valstybė paima iš jūsų, kaip netiesioginį mokestį.
Dabar įsivaizduokite, kad netekote darbo ir suprantama, kad nemokate valstybei buvusių tiesioginių mokesčių nuo gaunamų pajamų. Valdžiai, kuri priklausoma nuo visuomenės – tai būtų tragedija. Kuo daugiau bedarbių, tuo mažiau pajamų į biudžetą. Bet tinginčiai valdžiai į pagalbą ateina PVM. Jei jis nuolat didinamas, tai galima nesirūpinti jūsų problemomis dėl darbo. Juk nenorėdami mirti iš bado būsite priversti pirkti bent tą pačia bandelę, nuo kurios 17 centų PVM eis į biudžetą. O tai jau nesąžininga.
Na, o jei numirsite, tai valdžia numato atsivežti imigrantų, kurie pirks bandeles vietoje jūsų ir mokės tą patį PVM. Ir viskas, jokio naftos telkinio nereikia, nes yra pastoviai didėjantis PVM telkinys. Pastaruoju metu pastebima tendencija neišsivysčiusiose šalyse, šio PVM mokesčio tarifo didinimas, be kurio apsieina JAV, o Didžioji Britanija ir daugelis kitų šalių netaiko PVM gyvybiškai būtinoms prekėms.
- Tai iš tiesų panašu į visišką valdžios atskyrimą nuo visuomenės. O kodėl PVM – regresinis mokestis?
- Regresiškumas pasireiškia tuo, kad kuo mažesnis jūsų uždarbis, tuo didesnę jo dalį teks sumokėti. Pavyzdžiui gavote 100 litų ir nusipirkote už juos 100 bandelių, sumokėdami 17 Lt PVM. t.y. 17 procentų nuo jūsų uždirbtų pinigų. O žmogus kuris gauna 1000 Lt, nupirkęs tiek pat bandelių ir sumokėjęs tiek pat 17 Lt PVM, mokesčiams bus išleidęs tik 1,7 proc. nuo savo gauto uždarbio. Paskaičiuokit patys. To negalima lyginti su jokiais progresiniais mokesčiais, kurių efektyvumas mūsų skurdžioje visuomenėje ganėtinai menkas.
- Bet tai vienas iš reikalavimų stojant į ES. Jei tai neigiate, tai esate prieš Lietuvos buvimą ir darbą šioje sąjungoje?
- Jūsų klausime raktinis žodis – „darbas“. Įstoję į ES, mes turėjome dirbti tam, kad sąjunga vystytųsi ir taptų galinga organizacija. Šis mokestis buvo sugalvotas ne taip senai ir pradžioje jo tarifas siekė tik 5 proc., o dabar kai kuriose šalyse pasiekė 30 procentų. Toks jo augimas tik įrodo, kad jis nėra iki galo gerai apgalvotas, nes nemanau, kad kas nors jį suplanavo tam, kad būtų atskirti valdžios ir visuomenės interesai. Dar nežinia, kaip greitai bus įvertinta šio mokesčio žala, bet tai nereiškia, kad reikia laukti sudėjus rankas. Pradžiai reikia bent sumažinti šio mokesčio regresyvumą, kaip tai padarė anglai. Bet svarbiausia yra suprasti, kad ES – tai vykstanti statyba, gyvas projektas. Šios Sąjungos teisinė bazė dar tik testuojama ir tobulinama. Jei grįšime į mūsų pokalbio pradžią, tai šiame etape pilietinės visuomenės savalaikis reagavimas ne tik į savo valdžios veiksmus, bet ir į ES sprendimus, kaip niekada reikalingas.
Mes negalime sau leisti, kad dėl kažkokių ES biurokratų neapgalvotų veiksmų ES patirtų nesėkmę. Nes ES griūtis būtų tragedija Lietuvai. Bet tai nereiškia, kad turime tylėti kai matome ketinimus valstybę paversti korporacija, kurioje nebesvarbu nei nacionalinės vertybės, nei paprastų žmonių rūpesčiai ir problemos.
(laukite tęsinio)
Šaltinis: balsas.lt
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
