 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina
|
Daiva Tamošaitytė. Pralošta šachmatų partija (I)
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ja-i/98258
2013-03-29
Nerimtai apie rimta
Regis, nuo 2004-tųjų sapnuoju keistą sapną: nežinau, ar gyvenu Lietuvoje ar ne Lietuvoje. Tada – kur? Gal Mariaus Ivaškevičiaus Madagaskare? Po 2012 metų rudens rinkimų į Seimą paaiškėjo, kad miega visa tauta. Užmigdyta iš TV ekranų rodomų hipnozės seansų ji kaip somnambulas svirduliuoja ties bedugnės kraštu, o atsibudusi gali išvysti, kad neatpažįstamai pasikeitė kraštovaizdis, gatvių pavadinimai, kalba, žmonės…
Vieną akį pramerkęs, matai, kaip pasikeitė TV ekranų kontingentas: į valdžią sugrįžo socialdemokratai, nušalintojo Prezidento partija ir Darbo partija, kurios pirmininkas ir jo parankiniai sėdi teisiamųjų suole. Nesulaukę nė teismo sprendimo, jie demonstruoja agresyvią kriminalizuotą retoriką ir elgesį, šokiruojančią net visko mačiusius politikus.
Viktorui Uspaskichui garsiais žygiais mėgina prilygti Vladimiras Romanovas, per trumpą laiką sužlugdęs legendinį „Žalgirio“ krepšinio klubą ir „Ūkio“ banką ir užtemdęs ką tik praūžusias visokiųantonovų machinacijas su snorais. Nebūdingą lietuvių kultūrai toną duoda ir valdančiosios koalicijos partneriai – Lenkų rinkimų akcija, į Seimą prasibrovusi partinėje koalicijoje su Rusų aljansu, tačiau niekas, nė VRK pirmininkas, klastotės „nepastebėjo“. Dar kojų Seime neapšilusi, toji „akcija“ valstybei teškia ultimatumus, tarsi jau gyvendama 1920 ar 1938 metų atmosferoje. O juk kaimyninės šalies užsienio reikalų ministras kartu su Prezidentu ne tik pastebėjo, bet ir garsiai iš anksto pasisakė, kad laukia rinkimų baigties. Sulaukę pradėjo nurodinėti, ką Lietuvos vyriausybė turi daryti, bei ėmėsi uždarinėti lietuvių mokyklas Punske. O normaliose Europos valstybėse užtikrintą elektoratą turinti tautininkų partija, net sudariusi koaliciją su kitomis nacionaliniam interesui atstovaujančiomis trimis partijomis, nesurinko nė penkių nuošimčių balsų.
Kad prieš rinkimus skubiai priimtais įstatymais ji ir kitos naujos partijos neteko galimybės naudotis biudžeto lėšomis ir informacinėmis priemonėmis – nieko tokio. Užtat kitą akį pramerkęs, matai seniai dingusius veidus vėl švysčiojančius ekranuose ir nerišliai, diletantiškai vedančius nacionalinio transliuotojo pirmojo kanalo laidas. Į komercines laidas sugrįžę tautos žadintojai irgi linksmintojai, plikiai ir ponios kurpia vis kvailesnius šou, kuriuose kasdien, kaip popiežius lange, pasirodo tautos atstumtieji, nepatekusieji, neperrinktieji į Seimą ir likusieji likimo nuskriaustieji.
Kasdien paaiškėja kas nors nauja ir gera: tautai turinti subręsti nuojauta, kad gal nė kruvinųjų Sausio 13-tosios įvykių nebuvo, nes Algirdas Paleckis aiškina, kad savi šaudė į savus, o juk ir arkliui aišku, jog kai savi šaudo į savus, tai tik tuščiais šoviniais. Toks pionierišką kaklaraištį pasirišęs Michailas Zadornovas per specialios paskirties Rusijos TV kanalą „REN Baltija“ pasakoja įspūdžius iš nuosavos usadbos Jūrmaloje prie lauželio ir žaismingai pokštauja, esą Rusija niekada nieko nėra užpuolusi ir apskritai kalba gyvu sanskritu, o ką jau kalbėti apie ten, toliau į Šiaurę gyvenančius… (reikšmingai nutyli, o juk aišku, jog rusus pribaltus). Gaila, A. Paleckis dar reikšmingiau nutyli, kad jo vadovaujamą Socialistinį liaudies frontą pinigais (juk yra tos organizacijos vienas steigėjų 1994 metais) remia naujojo internacionalo organizacija „Pasaulis be nacizmo“, o jai vadovauja už pedofiliją Rusijoje 1982 metais teistas Borisas Špigelis.
Žinios – kaip kruša iš dangaus: pedofilijos mūsų šalyje nebuvo (ir negali būti), serijinės žmogžudystės – pačių žuvusiųjų reikalas; žinoma, tai liečia ir žuvusį saugumo karininką Vytautą Pociūną. O terorizmas – buvo. Garsiai trimituojantis prokuroras siūlo dešimčiai metų nuteisti merginą, kuri keturiolikos metų galimai svajojo apie šachidės karjerą su okupacija kovojančių čečėnų fronte. Tasai, kuris Vilniuje, Latvių ir Saltoniškių gatvių sankryžoje, prikalė lentelę su užrašu „Džocharo Dudajevo skveras“, turėtų tučtuojau susizgribti ir pirkti bilietą į Suomiją! Fukušimos įdukterei Visagino AE pirštinę metė amerikiečių gigantas „Chevron“, jis branduolinei grėsmei atkišo špygą – padarysime Lietuvą žemės drebėjimų zona ir dykuma be gėlo vandens! Vietoj miškų, pievų ir panemunių visoje Žemaitijoje tįsos suarti suknisti žemės plotai, kyšos skalūniniai padargai. Tuo metu kažkur provincijoje per tarpininkus patyliukais žemę supirkinėja vokiečiai, danai augina įtartinai dvokiančias kiaules, kinai tonomis pirkdami gintarą pabrangino jį iki aukso vertės, kiti užsieniečiai degina neperdirbtą plastiką, iškilmingoms eitynėms ir santuokoms bažnyčioje rengiasi gėjai, parduotuves užtvindė GMO ir žiurknuodžiais pagerintas pigus lenkiškas maistas, o VSD džiugiai pareiškė, kad Lietuvos sienos – kiauros.
Ir tai – dar ne viskas: vidutinį atlyginimą gaunantis žmogelis kas mėnesį gauna už algą didesnių mokesčių sąskaitas ir desperatiškai krapšto galvą spręsdamas hamletišką klausimą, tik joks Kindziulis su patarimais prie jo neprieina, naktinės reformos strategai su BMW neprivažiuoja. Kindziulis su penktadaliu tautos jau kadai į svečias šalis išskrido. Ak, vos nepamiršau: Bavarijos princas Inigo’as von Urachas uoliai mokosi lietuvių kalbos ir, jei ką, pasiruošęs mesti mūsų trapiai demokratijai iššūkį, tapdamas Lietuvos žemių monarchu ir Mindaugu Trečiuoju! Deja, dailioms lietuvaitėms tapti karalienėmis nepavyks: mat jis turi ne tik žmoną, bet ir tris vaikus vokietukus, taip pat galinčius tapti mūsų karalaičiais. Ir niekaip nepavyksta įsižnybti į ausį, todėl naktinis košmaras sapnuojasi toliau… O gal per sapnus kliedi šalies internetinė bei oficiali žiniasklaida – juk viską, ką čia surašiau ir nesurašiau, perskaičiau tinklinėse svetainėse, išgirdau per žinias?
Trojos arklys – Vilniaus žirgo pranašas
Tačiau įsižnybti reikėtų ne laisvę sapnuojančiai tautai, o Nepriklausomybės atkūrėjams, ir pirmiausia – Tėvynės Sąjungai su krikščionimis demokratais. Po rinkimų šios partijos lyderiai svarsto ne pralaimėjimo priežastis, ne kritiškai vertina XV vyriausybėje vykdytą veiklą, bet skundžiasi, kad „Drąsos kelias“ atėmė dalį rinkėjų balsų. Bet apie tai – vėliau.
Sąjūdžio įkvėpta visa Lietuva laukė, kad paskelbus Nepriklausomybę prasidės realūs valstybės atkūrimo darbai. Tačiau labai greitai prasidėjo „keistasis karas“, kai žodžių nelydėjo veiksmai. Išvesta okupantų kariuomenė, parengta Konstitucija, siekis, kad Lietuvą pripažintų viso pasaulio valstybės ir kiti neatidėliotini darbai buvo atlikti. Išskyrus patį svarbiausią – Lietuvos valstybės desovietizaciją.
Buvo visiškai aišku, kad nepanaikinus komunistų partijos ir neatlikus viešos liustracijos Lietuvos teritorijoje paliktas Trojos arklys sutryps šiuos laimėjimus. Kodėl tai nebuvo padaryta, lieka pirmos svarbos klausimas. Buvo praleista istorinė galimybė pagaliau įvykdyti teisingumą tuo metu, kai „priešo stovykloje tvyrojo sumaištis“. Nebūtų dingusi atkurta Nepriklausomybė, jei būtų žengtas šis visiškai logiškas ir gyvybiškai būtinas žingsnis.
Net Rusija, pripažinusi savosios imperijos žlugimą, juolab atėjus į valdžią Prezidentui Borisui Jelcinui, nebūtų radusi jokių kontrargumentų, jei išsilaisvinus Lietuvai valdžia būtų paskelbusi komunistų partiją vykdžiusia tautos genocidą ir todėl antivalstybine organizacija. Kartu būtų vykę visi teigiami poslinkiai – šios partijos ir jai tarnavusių kitų padalinių, tarp jų KGB, faktinis likvidavimas bei asmenų, okupacijos metais vykdžiusių represijas, išviešinimas ir atskyrimas nuo svarbiausių valstybės postų. Dar svarbiau, kad didžioji masė LKP tik statistiškai priklausiusių neutralių (nesusikompromitavusių) lietuvių būtų turėję progą apsispręsti ir iš naujo suformuoti lietuvišką kairę – tikrą socialistinėmis vertybėmis pagrįstą partiją, kurios būtent todėl šiandien ir neturime, išskyrus pavadinimą. Į ją būtų natūraliai įsilieję, pavyzdžiui, Arvydo Akstinavičiaus vadovaujami žmonės, o išardžius senuosius su Rusija kolaboravusių komunistų organizacinius tinklus su įsaku neleisti buvusiems nariams kurti jokių partijų mažiausiai penkerius ar dešimt metų, bent jau dauguma oportunistų būtų nušluoti visiems laikams, o ne sklandžiai persiformavę į LDDP ir vėliau – į tariamuosius socialdemokratus. Dar kiti – pradėję karjerą katalikų bažnyčioje ar ateizmą mikliai pakeitę į religijų studijas. Tikri kairieji būtų puiki atsvara dešiniesiems, apie kurių veiklą kalbėti galima daug ir aštriai, tačiau apsiribosiu pagrindinių teiginių išdėstymu.
Lygiai taip pat nebuvo baigtas spręsti lenkų autonomininkų klausimas ir paliktas jų dispozicijai vadinamasis Vilnijos kraštas, suformuotas okupacinės Lenkijos kariuomenės. Pasikeitus valdžiai Lenkijoje, o ypač neaiškiomis aplinkybėmis žuvus šalies elitui lėktuvo katastrofoje Smolenske, kuris buvo draugiškas moderniai Lietuvos valstybei, prasidėjo kaimyninei šaliai garbės nedarantys procesai. Vis dėlto tiek jedinstvininkus, tiek autonomininkus galima suprasti ir jų veiklą logiškai pagrįsti. Juk nesaugomas svetimas daiktas ilgai dykas nebūna. Kodėl jo nepasiimti? Juo labiau neverta tikėtis, kad buvusieji savi kolaborantai patys atiduotų valstybės vairą. Visą atsakomybę už to meto įvykius ir vėlesnę valstybės agoniją, trunkančią jau 23 metus, turi prisiimti tas asmuo ar asmenys, kurie lemiamu momentu turėjo realią galią atlikti procedūras, o šios tiesiog privalėjo būti atliktos, bet nebuvo. Kodėl buvo leista suskaldyti Sąjūdį? Kodėl iš aktyvios politinės veiklos pasitraukė (veikiau buvo patraukti) žymūs visuomenės veikėjai, autoritetai, rašytojai, intelektualai? Mes, tuometinė jaunoji sąjūdininkų karta, buvome iššluoti podraug, nors padėjome ateiti į valdžią ir laimėti rinkimus dešiniesiems, kuriais tikėjome kaip ir visa prabudusi tauta. Priežasčių gali būti ne viena.
Galbūt naujuoju elitu pasijutusieji tikėjosi suvaldyti situaciją, nors jiems būtų buvę paranku įsiklausyti į Vlado Terlecko nuomonę, pasakytą jau vėliau, 2012-aisiais Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvykusiame šviesuomenės (judėjimo „Už teisingumą“) renginyje: „Sveika, valdžia, bet manau, kad jūsų dantys įveikti KGB per silpni“. Tikėtina, kad pasakytą ir tada. O gal buvo asmeninių priežasčių? 1988–1991-aisiais, lemtingais Sąjūdžio metais turėję juridinius įgaliojimus, šie asmenys tikrąsias priežastis žino. Viena priežasčių galėtų būti ne tiek pragmatiniai išskaičiavimai, ne tiek baimė, kiek politinės nuovokos stoka.
Tokiam požiūriui pagrindas yra pasaulio šalių, išsivadavusių iš kolonijinės ar okupacinės priespaudos, moksliniai tyrimai. Štai Indijoje, kuri iš anglų kolonializmo išsivadavo anksčiau nei mes, bet panašiai (taikiu būdu ir okupantams nebepajėgiant kontroliuoti pavergtos žemės), 1947 metais, įvyko lemtingas lūžis, lemiantis šios didžiausios pasaulyje demokratinės valstybės tragediją. Anglai gerai suprato ir vykdė skaldymo politiką, todėl po Bengalijos padalijimo 1905 metais leido įsisteigti separatistinei Musulmonų lygai. Šios lygos vadas Muhammadas Ali Jinnah puoselėjo atsiskyrimo nuo Indijos tikslus religiniu pagrindu. Indijos kongresas, vadovaujamas M. K. Gandhi, 1942 metų balandžio mėnesį atmetė sero Staffordo Crippso pasiūlymus, kurie tuo lemiamu Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu tapo netikėta ir įžvalgia galimybe suvienyti šalį, ir po keleto metų Indija buvo padalyta dar kartą – atsirado Pakistano valstybė. Įdomu tai, kad Jinnah veiklą vykdė nesitikėdamas tokios sėkmės, tarsi blefuodamas. To pasekmė – kraupios žudynės ir terorizmas tarp Indijos ir dirbtinai sukurtos valstybės, kuriam pabaigos nematyti. Todėl garsiosios Gandhi badavimo akcijos, tapusios vienintele hinduistų ir musulmonų sutaikymo priemone, buvo ne tik laikinos, bet iš esmės vien teatrališkos, neveiksmingos ir nepolitinės, tad niekur nevedančios pastangos ištaisyti lemtingas anksčiau padarytas kongreso klaidas.
Akivaizdu, kad paliktos landos skaldančiosioms jėgoms sudaro rimtą precedentą ne tik skirtingų luomų ar etninių grupių kiršinimui, bet ir visai realiems ardantiesiems veiksmams. Vilniaus kraštas su Lietuvos sostine ar Šalčininkai, netgi Klaipėda tų jėgų regimi tokiu pavidalu, kad jie tikrovėje gali tapti lietuvišku Pakistanu. Tas pat mėginama padaryti Latvijoje ir Estijoje su „ginčytinais“ pakraščiais. Todėl įvertinus tai, kas nebuvo padaryta pačioje pradžioje, visus būgštavimus ir pagąsdinimus, išsakomus po to, reikėtų laikyti niekiniais arba bandymu pridengti savo politinę negalią, o gal ir veidmainystę, nelygu kokios priežastys.
Pavyzdžiui, Darbo partijos pasmerkimas ne tada, kai buvo daug laiko išspręsti pinigų grobstymo bylą išaiškėjus faktams, o po to, kai ji teisėtais ir neteisėtais būdais atsirado Seime, rodo tik suktumą ir mėginimą amoraliais būdais pelnyti sau naudos, teisingumo principo pamynimą. Tokiu būdu sukeltas chaosas daro didžiulę žalą vien dėl ne laiku vykdomų sprendimų, o tariamai gudrūs ėjimai žirgu apsimetant, kad tai ne Trojos arklys, tik atitolina TS-LKD žlugimą, bet išvengti šacho ir mato šiai dešiniajai jėgai vargu ar pavyks. Pirmoji kregždė šiame ėjime yra Liustracijos komisijos vadovo Algimanto Urmono pareiškimas, kad liustracijos procesą reikia skelbti baigtinu, nes jis iš esmės neatliko užduoties, o tik buvo imituojamas.
Netrukus pasimatys, kad beveik viskas, ką imitavo iki šiol buvusios vyriausybės, yra niekiniai procesai, iš kurių naudos turi ne valstybė, o interesų grupės, dažniausiai nesutampančios su pačia valstybe. Tuščiais apsisukimais veikiantis mechanizmas anksčiau ar vėliau turi sustoti, ir vėl turi būti pamėginta jį paleisti jau kitais pagrindais. Nuolatinis konservatorių koketavimas su Algirdo Brazausko sparnu, o vėliau – ir su liberalais, išduodant prisiimtas programines nuostatas, neišvengiamai gilina vidines prieštaras ir kompromituoja partiją tautos akyse. Kažin ar kosmetiniai pakeitimai ką nors pakeis. Kaip jau sakyta, problemos priežastys glūdi pačiame Sąjūdyje ir jo neutralizavime. Todėl tol, kol nebus grįžta į pradinį tašką ir nebus pamėginta iš naujo atlikti neatliktus uždavinius, nebus galima performuoti tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų jėgų, atsikratyti neaiškaus plauko politinių darinių ir galbūt sukurti pageidaujamą stabilų dvipartinį valstybės valdymo modelį.
Kas nutiko TS-LKD?
Taigi tenka konstatuoti, kad lietuvių sukauptas didžiulis energetinis potencialas maždaug nuo 1992 metų ėmė tirpti, kol galiausiai buvo iššvaistytas. Sąjūdžio politinę dvasią reikėjo perkelti į kasdienos darbus ir nuosekliai vykdyti valstybės atstatymą visose ūkio srityse. Žmonės buvo tam pasiryžę, ir pradžia buvo daug žadanti. Tačiau žmonių pastangos kuo toliau, tuo labiau ėjo perniek. Kadangi nebuvo paralyžiuotos kolaborantinės struktūros ir perimti jų valdomi finansiniai resursai, prasidėjo valstybės turto privatizacija nelygiais pagrindais.
Argi galėjo dešinieji laimėti šį žaidimą, jei dalindami kaladę visus tūzus paliko komunistų rankose? Ėmė radikaliai keistis atmosfera, gilėti neviltis ir nepasitikėjimas. Į perspėjančius balsus, kurie dabar, po dvidešimt trejų metų, vėl sustiprėjo, tuomet nebuvo kreipiama dėmesio. Žmonės laukė teisybės ir nesulaukė. Prasidėjo demoralizuojantis tautą procesas, mat ji kasdien matė ir girdėjo, kaip esminiai laisvės ir orumo principai mindomi elementarios politinės nuovokos ir savigarbos neturinčių veikėjų, žaidžiančių dvigubų standartų žaidimus.
Tokioje aplinkoje vertės neteko ne tik Sąjūdžio kelti tikslai, bet ir valstybės simbolika, valstybiniai apdovanojimai, nes jais naudojosi ir disponavo to nenusipelnę asmenys. Kartu vyko dvasinė tautos erozija, o išlaikiusieji įžvalgą žmonės, nenorintys taikstytis su pažeminimu, tapo pajuokos objektais, nes jiems buvo išmušti visi orios savikūros svertai, jie atsidūrė istorijos patvoryje.
Manipuliuojama Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga virto karikatūra. Manau, kad būtent ši pasibaisėtina situacija, kai visa tauta buvo priversta taikstytis su idealų išniekinimu (o Sąjūdžio tikslų išdavystės kitaip ir nepavadinsi), lėmė nesuvokiamo masto ir jokiais buitiniais motyvais nepaaiškinamą emigraciją iš Tėvynės, nors Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovės Audros Sipavičienės tyrimai parodė, kad absoliuti emigrantų dauguma, išskyrus pavienius sėkmės atvejus, jaučiasi nelaimingi ir be vietos (išvada pateikta NDJ forume 2013 m. sausio 25 d.).
Jau kalbama apie priverstinę emigraciją, kai valstybėje daugelį metų nesiimama konkrečių priemonių gyvenimo sąlygoms bent normalizuoti, todėl naujoji išvietintųjų karta po kartos palieka gimtąsias vietas be ženklo sugrįžti. Vienintelėje pasaulyje Lietuvos valstybės „strategijoje-2030“ vietos lietuvių tautai nenumatyta. Tokia „strategija“ politinės entropijos sąlygomis visai logiška, kaip ir kryptinga teismų bei jiems palenktos policijos ir kitų jėgos struktūrų veikla įslaptinant viešus turinčius būti procesus.
Kitas požymis, liudijantis sąmoningą tautos genofondo naikinimą, – dažnėjantys vaikų teisių pažeidimai, daugiavaikių motinų baudimas stambiomis piniginėmis baudomis už neaiškius administracinius „nusižengimus“ ir galiausiai teroras prieš nėščias, neva pašalpomis piktnaudžiaujančias ir namuose norinčias gimdyti motinas. Mažiausia, ką šie kraupūs, viešumą dar pasiekiantys faktai rodo, tai lietuvių vyrų nesugebėjimą apginti savo moteris ir vaikus. Apginti ne nuo ko kito, bet nuo valdžią užgrobusių grupuočių, kurios vykdo veiklą, priešišką Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai. Ir vykdo per valdymo sistemą, nukreiptą prieš valstybės piliečius. Sprendžiant iš padarinių, tos grupuotės tegali būti sovietinių nusikaltimų strategijos paveldėtojos.
Ar šiame fone TS-LKD yra „ne prie ko“? Grįžkime į pradžią. Dešinieji nuo pat konservatorių ir krikščionių demokratų partijų įkūrimo pradėjo atstovauti stambiųjų monopolijų interesams, pamindami socialinį teisingumą. Susirgę nepagydoma elitizmo liga, primenančia šv. Augustino ir donatininkų polemiką, jie ėmėsi žaisti stambius geopolitinius žaidimus ir galiausiai tapo tarpininkais tarp iš svetur atėjusių monopolininkų (bankų ir verslo kompanijų) bei tautos, kuri tolydžio virto baudžiauninkais savo išlaisvintoje Tėvynėje.
Vytauto Landsbergio kritika dėl nejautrumo ir nesugebėjimo reikiamai kalbėtis su žmonėmis yra dar labai švelni. Matydami nuskurdintus žmones ir socialinę neteisybę, „naktinės reformos“ laikais ypač sukrėtusią net autoritariniais Smetonos laikais garantijomis gerbiamus sluoksnius – švietimo, meno, mokslo ir kultūros darbuotojus – taigi ne vien profesinio išsilavinimo stokojančius bedarbius, mėginimą išgyventi ir net tarpti paramos labiausiai reikalingų visuomenės grupių sąskaita reikėtų įvardyti kaip žiaurų, o nemokėjimą kalbėtis – visišku socialiniu autizmu, arogancija ir nenorėjimu ne tik kalbėtis, bet ir matyti žmonių reakcijas į savo veiklos padarinius. Didingos valdymo vizijos kirto šaką, ant kurios TS-LKD sėdi: smogė tautiniam švietimui, žemės ūkiui ir pramonei, Europos Sąjungos šalis paslaugiai aprūpindama pigia ir našia darbo jėga, „žmogiškaisiais ištekliais“.
Žmonės, konservatorių retorikoje virtę ištekliais, buvo nereikalingi bendrai atkuriant Lietuvą, nes jokio bendro kūrimo nebuvo, nebuvo ugdoma net partijos pakaita, tą liudija staiga po ketvirčio amžiaus pagaliau atsiradęs jaunųjų konservatorių elektoratas. Šis „džiugus“ faktas kaip tik ir įrodo, kad iki šiol jaunos pajėgos reikalingos nebuvo. Todėl ir emigravo, išvažiavo ištisos darbingų bei kūrybingų žmonių kartos. Ironiška, bet Manto Adomėno požiūriu, „jautrumas, kuris žudo“ ir „buvimas geriems“ iš tikrųjų atspindėtų dešiniųjų „tapatybės nekoherentiškumą“. Vadinasi, nepaisant sveiko proto ir partijos įkūrėjo, netekusio kantrybės, pastabų, dešiniųjų ideologija ir toliau privalo būti nukreipta tik į elitizmo stiprinimą? O gal Nepriklausomybės garantu laikomo Tėvynės Sąjungos ideologo kritika viltingai virs savikritika?
2013 m. kovo 4 d., Vilnius–Oslas
Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list
Viktoras 2013-03-29 14:13
Pagarba Gerb.Daivai Tamošaitytei.
Nesitikėjau, kad TS-KD partijos dabartinė vadovybė, išdavusi konservatizmo ir krikščioniškasias vertybes, taip lengvabūdiškai pereis į liberalizmo ideologijos klystkelius.
Stebina ir tai, kad skaitlingoj partijoj neatsiranda kritinė masė narių, sugebančių šioms ideologinėms negerovėms pasipriešinti.
Artėja TS-KD partijos suvažiavimas ir naujos vadovybės rinkimai. Tad,raginčiau šios partijos narius iš esmės pakeisti visą dabartinę vadovybę ir ideologiškai išsigryninti.
Priešingu atveju TS-KD partija taps tiesiog dar viena liberalų politiniu sambūriu.
Žygeivis 2013-03-29 15:06
Žemės "reforma", o iš tikro vertingų žemių, miškų ir vandenų perdavimas "labiau nusipelniusiems" yra tik dalis gerai suplanuoto "prichvatizacijos" proceso (dar 1987-88 metais, pradėjo nuo "valstiečių ūkių" ir komjaunimo kooperatyvų).
Tikslas akivaizdus - prieškario savininkų sluoksnio ekonominio pagrindo sunaikinimas ir komunistinio-kagėbistinio sluoksnio praturtėjimas.
Sovietinės valdžios šulai puikiai suprato, kad politinę valdžią įmanoma išlaikyti tik nuskurdinant komunistinės valdžios priešininkus ir perduodant turtus jos šalininkams.
Ką sėkmingai ir daro jau virš 20 metų (nuo 1987 metų).
Lietuvą (ir kitas posovietines valstybes) nuo 1990 metų valdančios partijos, tiksliau jų "elitas" bei tą "elitą" palaikantys ir finansuojantys asmenys, turi aiškius tikslus - tai visų pirma asmeninės gerovės užtikrinimas sau ir savo palikuonims, jų turtų saugumą užtikrinant besąlygišku tarnavimu JAV bei Vakarų Europą valdantiems oligarchams.
Juk šis valdančiųjų partijų "elitas" iš tikrųjų yra ta pati sovietinė-komunistinė-kagėbistinė nomenklatūra bei jų atžalos, kurios irgi jau įsitvirtino pagrindiniuose valstybiniuose postuose.
Labai pamokantis pavyzdys Lietuvoje yra Kūrių klanas - sūnus "paveldėjo" tėvo prieš tai užimamą postą, visai kaip kokioje komunistinių "chanų" valdomoje Vidurinės Azijos respublikoje.
Dabar jau ne paslaptis, jog būtent toks buvo sudarytas susitarimas tarp Gorbačiovo šalininkų sovietinėje nomenklatūroje bei JAV ir Vakarų Europos finansinio-ekonominio-politinio elito: Gorbačiovo klanas "įveda" SSSR kapitalizmą, o jo klanui (įskaitant ir vietinių sovietinių respublikų nomenklatūrą) sudaromos sąlygos sparčiam praturtėjimui, būtent jiems tampant tais kapitalistais, kartu garantuojant besąlyginį šitų naujai įgytų turtų neliečiamumą bei indulgenciją už visus sovietmečiu padarytus nusikaltimus.
Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra 120 straipsnis "Kolaboravimas":
"Lietuvos Respublikos pilietis, okupacijos ar aneksijos sąlygomis padėjęs neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą arba kitaip talkinęs neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų."
Tačiau šitas straipsnis dar nė karto nebuvo pritaikytas buvusiems Kompartijos šulams. Kodėl?
Todėl, kad po įvairias partijas, sąjūdžius, frontus ir kitas organizacijas išsibarstę padorūs žmonės (nacionalistai, tautininkai, patriotai ... ) dar nepribrendo tam, jog būtina susivienyti į vieną didelę nacionalistų (tautininkų, patriotų ... ) partiją, kuri galėtų valdyti Lietuvą.
Taigi, teks palaukti, kol nacionalistai, tautininkai, patriotai, kiti padorūs žmonės bei visa Tauta pribręs...
O iki tol Tautą ir toliau mulkins bei lups su "lazda", kurios viename gale sėdi "kairieji" socialdemokratai, o kitame gale - "dešinieji" konservatoriai, na ir dar krūvelė įvairių kitų tos "lazdos" viduryje. O juos visus jungia ir vienija komunistinė bei kagėbistinė praeitis ir baimė, jog už Lietuvių Tautai padarytus nusikaltimus teks atsakyti.
Ta "lazda" yra ideali angliškai-amerikoniška "demokratija" - kas beateitų į valdžią - "lazda" vis ta pati, o ir "laiko" (finansuoja) ją ta pati "plaukuota" ranka su nelietuvišku pavadinimu.
Žygeivis 2013-03-29 15:03
Romualdas Ozolas jau prieš kelis metus nusakė visų dabartinių “kairės” – “dešinės” ginčų beprasmybę.
Įsiskaitykime į jo žodžius ir pagalvokime:
“Nebėra šiandien kitų ideologijų – tik kosmopolitizmas ir nacionalizmas. Kosmopolitų įrankis – globalizacija, tautų ir valstybių naikinimas.
Tautos, kultūrų, gamtos ir valstybių gynėjai – vienintelė reali jėga prieš visų lygių oligarchų savivalę.
Nacionalizmas – šių dienų humanizmas. Tai kelias iš aklavietės, į kurią atvedė neribotų pelnų troškulys.”
Žygeivis 2013-03-29 15:06
Žemės "reforma", o iš tikro vertingų žemių, miškų ir vandenų perdavimas "labiau nusipelniusiems" yra tik dalis gerai suplanuoto "prichvatizacijos" proceso (dar 1987-88 metais, pradėjo nuo "valstiečių ūkių" ir komjaunimo kooperatyvų).
Tikslas akivaizdus - prieškario savininkų sluoksnio ekonominio pagrindo sunaikinimas ir komunistinio-kagėbistinio sluoksnio praturtėjimas.
Sovietinės valdžios šulai puikiai suprato, kad politinę valdžią įmanoma išlaikyti tik nuskurdinant komunistinės valdžios priešininkus ir perduodant turtus jos šalininkams. Ką sėkmingai ir daro jau virš 20 metų (nuo 1987 metų).
Lietuvą (ir kitas posovietines valstybes) nuo 1990 metų valdančios partijos, tiksliau jų "elitas" bei tą "elitą" palaikantys ir finansuojantys asmenys, turi aiškius tikslus - tai visų pirma asmeninės gerovės užtikrinimas sau ir savo palikuonims, jų turtų saugumą užtikrinant besąlygišku tarnavimu JAV bei Vakarų Europą valdantiems oligarchams.
Juk šis valdančiųjų partijų "elitas" iš tikrųjų yra ta pati sovietinė-komunistinė-kagėbistinė nomenklatūra bei jų atžalos, kurios irgi jau įsitvirtino pagrindiniuose valstybiniuose postuose.
Labai pamokantis pavyzdys Lietuvoje yra Kūrių klanas - sūnus "paveldėjo" tėvo prieš tai užimamą postą, visai kaip kokioje komunistinių "chanų" valdomoje Vidurinės Azijos respublikoje.
Dabar jau ne paslaptis, jog būtent toks buvo sudarytas susitarimas tarp Gorbačiovo šalininkų sovietinėje nomenklatūroje bei JAV ir Vakarų Europos finansinio-ekonominio-politinio elito: Gorbačiovo klanas "įveda" SSSR kapitalizmą, o jo klanui (įskaitant ir vietinių sovietinių respublikų nomenklatūrą) sudaromos sąlygos sparčiam praturtėjimui, būtent jiems tampant tais kapitalistais, kartu garantuojant besąlyginį šitų naujai įgytų turtų neliečiamumą bei indulgenciją už visus sovietmečiu padarytus nusikaltimus.
Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra 120 straipsnis "Kolaboravimas":
"Lietuvos Respublikos pilietis, okupacijos ar aneksijos sąlygomis padėjęs neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą arba kitaip talkinęs neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų."
Tačiau šitas straipsnis dar nė karto nebuvo pritaikytas buvusiems Kompartijos šulams. Kodėl?
Todėl, kad po įvairias partijas, sąjūdžius, frontus ir kitas organizacijas išsibarstę padorūs žmonės (nacionalistai, tautininkai, patriotai ... ) dar nepribrendo tam, jog būtina susivienyti į vieną didelę nacionalistų (tautininkų, patriotų ... ) partiją, kuri galėtų valdyti Lietuvą.
Taigi, teks palaukti, kol nacionalistai, tautininkai, patriotai, kiti padorūs žmonės bei visa Tauta pribręs...
O iki tol Tautą ir toliau mulkins bei lups su "lazda", kurios viename gale sėdi "kairieji" socialdemokratai, o kitame gale - "dešinieji" konservatoriai, na ir dar krūvelė įvairių kitų tos "lazdos" viduryje. O juos visus jungia ir vienija komunistinė bei kagėbistinė praeitis ir baimė, jog už Lietuvių Tautai padarytus nusikaltimus teks atsakyti.
Ta "lazda" yra ideali angliškai-amerikoniška "demokratija" - kas beateitų į valdžią - "lazda" vis ta pati, o ir "laiko" (finansuoja) ją ta pati "plaukuota" ranka su nelietuvišku pavadinimu.
jj 2013-03-29 16:26
"Sąjūdžio įkvėpta visa Lietuva laukė, kad paskelbus Nepriklausomybę prasidės realūs valstybės atkūrimo darbai", - taikliai išsiduoda autorė.
Tinginiai, nevykėliai, melagiai, vagys ir pikti nemokšos laukia, kol kas nors pradės darbus.
Ims mokytis, sunkiai dirbti, bus kritiškas (pirmiausiai sau), drąsus, nebijos sunkumų, atvira širdimi priims laisvės iššūkį ir turės vilties. Nesulaukdami (marsiečiai kaip neatėjo, taip neateis) vėl inkščia ir keikia.
Keikia laisvę, kurios bijo, savo valstybę, kurios piliečiais niekada nebuvo, nes lietuvis pagal tokius tik tautybė, bet šiukštu ne pilietybė, savo pačių išsirinktą valdžią, savo pačių įstatymus, kurių patys pirmiausiai ir nesilaiko. Kada bus pasižiūrėta į veidrodį?
Žygeivis 2013-04-02 14:48
Visų pirma vertėtų naudoti tikslesnį ir aiškesnį terminą - debolševizacija (vietoje kelių atskirų - desovietizacijos, dekagėbizacijos, liustracijos...).
Ir antra - jos įvykdymui "dviratį išradinėti" tikrai nereikėjo.
Tiesiog turėjo būti pritaikyti lygiai tie patys principai bei metodai, kurie buvo panaudoti atliekant denacifikaciją Vakarų Vokietijoje ir "demililitarizaciją" Japonijoje po Antro pasaulinio karo.
Programos tada buvo labai konkrečios ir aiškios - pradedant labai griežta kadrų politika ir baigiant visos švietimo sistemos bei masinės informacijos priemonių pertvarka.
O abstraktūs svaičiojimai apie "desovietizaciją savo galvose" yra tik bandymas ir toliau išsaugoti senąją padėtį, nes jokia "desovietizacija galvose" savaime neįvyks - bent jau tol, kol Lietuvą (ir ne tik ją) valdys tie patys "persidažę bolševikai".
P.S. Jei Vokietijoje po karo būtų irgi taip bandę atlikti denacifikaciją, tai ten ir dabar naciai tebebūtų valdžioje, kaip pas mus valdžioje tebesėdi tie patys bolševikai.
Kalbant apie Vakarų Europos "požiūrį" į debolševizaciją, tai nereikia būti naiviais durneliais - ten tvirtai įsigalėjęs "raudonasis isteblišmentas" niekada nepripažins, jog nacizmas ir bolševizmas "nusipelno" vienodos bausmės.
Jie ten vadovaujasi savomis taisyklėmis - o pagal jas Sovietų sąjunga buvo Vakarų sąjungininkas Antrajame pasauliniame kare.
Vadinasi ją kritikuoti yra "tabu".
Nes kitaip paaiškės, kad "garbieji demokratai" susidėjo su "raudonu velniu" tik todėl, jog "rudas velnias" buvo arčiau jų kūnų ir todėl jiems žymiai baisesnis.
Jie juk ir Lenkijos bei Suomijos užpuolimų oficialiai nepripažįsta kaip Sovietų imperijos kartu su Vokietija pradėtą Antrąjį pasaulinį karą - dažnai tiesiog "užmiršta" netgi tai paminėti. :)
Pvz., visai neseniai Europos tarybos Venecijos komisija pripažino, kad sovietinės simbolikos prilyginimas nacistinei ir jos uždraudimas posovietinėse valstybėse prieštarauja Europos žmogaus teisių konvencijai.
Va taip "gerbiamieji žmogaus teisių gynėjai" parodė savo tikrąjį veidą. :)
Todėl Lietuvai vadovautis savo vidaus teisėje visokiais Vakarų Europos "tarptautinių" teismų ir kitų jų "organų" sprendimais yra absoliuti durnystė, nes visi jie žiūri tik savo merkantilinių savanaudiškų ekonominių ir politinių interesų, kurie reikalauja palaikyti gerus santykius su vis dar "gyvuliuojančia" Rusijos imperija, vis stiprėjančia Kinijos imperija bei savais komunistais-socialistais, turinčiais nemažą politinę įtaką vos ne visose Vakarų Europos valstybėse.
P.S.2. Kalbant apie Estiją (ir Latviją) tai vertėtų prisiminti tai, ką jie padarė, o Lietuva nepadarė (ir atvirkščiai - ką Lietuva padarė, o Latvija ir Estija - ne) - jie nesuteikė pilietybę visiems kolonistams bei okupantams (kaip Lietuva), ir grąžino natūra prieškario savininkų turtą.
Kadangi Latvijoje ir Estijoje - skirtingai nei Lietuvoje - dauguma kompartijos, KGB ir GRU "žmonių" buvo ne latviai bei estai, tai pilietybės nesuteikimas iš esmės pakeitė "politinių galių" santykį.
Turto grąžinimas prieškario savininkams (o ne jo "perkėlinėjimas" bei "prichvatizacija", kaip Lietuvoje) iš esmės pakeitė ekonominių-turtinių galių santykį Estijoje bei Latvijoje - praturtėjo būtent prieškario savininkų palikuonys, turintys ir atitinkamą mentalitetą, o ne pokario ubagų-stribų ir bolševikų.
Vis tik Rusijos aktyvios pagalbos dėka - ypatingai Latvijoje - ekonomikoje iki šiol tebėra labai galingi "rusiško kapitalo" dėka atsiradę milijonieriai (visų pirma "rusiškos" naftos ir dujų "tarpininkai").
Ir jie vis labiau "kelia galvas".
Deja, Latvija ir Estija yra suvaržytos Vakarų "demokratų" (bei Maskvos baimės) ir nedrįsta tas "galvas" ryžtingai "nukapoti".
Kartu teisybės dėlei vertėtų pripažinti, kad Vakarai Maskvos ekonominę-finansinę įtaką vis tik bando sumenkinti - ir tai ypatingai akivaizdu iš bankų krizės Kipre "sprendimo" metodų bei "mūsiškių" kai kurių bankų likimo.
Akivaizdu, kad "neliečiami" tik Vakarų bankai - skandinaviški, Vokietijos..., o kiti - "rytų kilmės" - yra palengva likviduojami (ir ne tik Lietuvoje).
Žygeivis 2013-03-29 18:38
Tiems, kam neaiškios dabartinės padėties Lietuvos Valstybėje priežastys paaiškinu:
Landsbergio ir Brazausko “užkulisinių” susitarimų dėka Lietuvoje negrąžinta 1938 m. Konstitucija, buvo neatlikta debolševizacija ir dekagėbizacija, nepriimtas nuosavybės natūra besąlyginio grąžinimo įstatymas ikikariniams savininkams ir jų palikuonims (o būtent tai tai leido sovietinei nomenklatūrai tapti pagrindine ekonomine jėga Lietuvoje bei valdančiuoju “elitu”), pilietybę gavo visi kolonistai ir okupantai bei jų palikuonys – vėliau būtent jų balsai nulemdavo ir iki šiol nulemia įvairių rinkimų rezultatus.
Beje, Lietuvos KGB siūlė Persitvarkymo Sąjūdžio pirmininku Vytautą Petkevičių, tačiau iš SSSR Politbiuro atėjo įsakymas skirti Vytautą Landsbergį. :)
Petkevičių iš tikrųjų “nuėmė” nuo Sąjūdžio “vado kėdės”, į kurią jis labai norėjo patekti, SSSR KGB pateiktos informacijos pagrindu.
Nepaisant Petkevičiaus “nusipelniusios” komjaunuoliškos ir stribiškos praeities, jis buvo netinkamas SSSR KGB analitikų požiūriu, kadangi tuo metu jau stipriai gėrė ir buvo įvertintas kaip absoliučiai nevaldomas.
Toks veikėjas galėjo bet kada “iškrėsti nenumatytą fintą” – ir būtent jo neprognozuojamumas buvo lemiantis faktorius, kodėl KGB atmetė jo kandidatūrą.
Landsbergis jiems atrodė žymiai “minkštesnis” ir lengvai suvaldomas.
Tačiau vėliau paaiškėjo, kad KGB analitikai gerokai suklydo – Landsbergis buvo žymiai kietesnis kai kuriais klausimais nei Petkevičius – visų pirma savo labai tvirta orientacija į Vakarus ir JAV, ir atsiribojimu nuo SSSR bei Rusijos.
Plačiau čia:
Kas suplanavo "Perestroiką" ir įkūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį
viewtopic.php?f=18&t=655
Žygeivis 2013-03-29 18:53
Štai vienas jau senokai paskelbtas komentaras, paaiškinantis tai, kas čia daug kam nesuprantama:
Nacionalistas, Marytei, 2007 01 17 23:18
Nebūkite tokia naivi – visa Sąjūdžio vadovybė buvo patvirtinta tiesiogiai Maskvoje. Net vargšą Petkevičių – seną stribą ir asmeninį Brazausko draugą – išspyrė “iš barščių”, nes jis yra per daug impulsyvus ir nevaldomas, o ir užgerdavo dažnai.
Iš dviejų pagrindinių kandidatų Maskvoje patvirtino būtent Landsbergį, o ne Petkevičių. Juk jau Landsbergio tėvas buvo užverbuotas OGPU dar 30-aisiais metais. Tarp kitko, būtent Landsbergių bute Kaune karo metu slapstėsi komunistinio pogrindžio Kaune vadas Vitas.
Landsbergis (vyresnysis) ir po karo buvo labai “kietas” ir vertingas KGB Užsienio skyriaus agentas. Jį atšaukė iš Australijos tik tada, kada į Vakarus perbėgo vienas iš KGB aukštų karininkų ir Landsbergiui grėsė demaskavimas. Grįžus jam net jo vilą grąžino (ten šalia buvo ir tas garsusis Landsbergio “sandėliukas”), butą ir kitą turtą, apdovanojo ordinu.
Mūsų didysis Sąjūdžio vadas irgi gana anksti nuėjo savo tėvuko pėdom. Tik skirtumas tas, kad jis “laiku pakeitė arklį”.
Jį kaip ir daugumą kitų įtakos agentų, pardavė Rusijos KGB vadovai-žydai Izraelio žvalgybai (Primakovas (KGB vadas) ir Berezovskis (vadovavęs prie Jelcino Saugumo tarybai), už tai, kad Izraelis nuslėptų, jog jie turi Izraelio pilietybę, bei suteiktų prieglobstį, esant reikalui).
Izraelis savo ruožtu visą KGB Rytų Europos svarbesnę agentūrą perdavė JAV žvalgybai. Žinoma, ne už ačiū ir ne visiems laikams.
Taip, kad dabar mūsų (ir kitų Rytų Europos šalių) įvairūs “didieji vadai” jau dirba ne Rusijai, o JAV ir Izraeliui. Už tai jie gavo absoliučią indulgenciją.
Putinui liko tik dantimis griežti ir verbuoti naują agentūrą perspektyvaus jaunimo tarpe – ką Rusijos spec. tarnybos ir daro.
Beje, visi Berezovskio pokalbiai su Izraelio žvalgyba buvo įrašyti. Atvirai sakau – labai linksma jų klausytis – neseniai per vieną TV stotį juos buvo paleidę. Derasi abu “kaip tikri žydai”. Berezovskis net pažadėjo į Rusijos FSB įdarbinti Izraelio agentus. Ir įdarbino – tame tarpe ir KGB archyve.
Ir ką jūs manote – nieks jų gana ilgai nelietė, o ir po to jie ramiai grįžo į Izraelį. Putiną pagąsdino, jog uždarys įvairias spec. sąskaitas įvairiuose bankuose, jei bandys trukdyti jiems.
Dabar, kai Rusija vis tik pardavė Iranui SS-300 priešraketinius kompleksus, matyt, taip ir padarys.
Jei ne Berezovskio konfliktas su Putinu, tai nieks to ir nežinotų. Tik dabar galai išlindo.
****************************************************************
P.S. Visa ši Berezovskio turėta informacija ir yra pagrindinė priežastis, kodėl jį ką tik pasmaugė – kitą dieną jis planavo skristi į Izraelį ir ten paviešinti kai kuriuos dokumentus, kadangi po teismų su Abramovičiumi jo finansai gerokai sunyko ir jis nusprendė labai rimtai pagąsdinti savo įvairius priešus – tiek Rusijos valdžioje, tiek ir Vakaruose, kad šie “nustotų kišę pagalius į jo vežimą”.
Kaip tik todėl jį labai staigiai ir “likvidavo”. Vis tik dalis jo saugotos informacijos jau palengva sklinda…
jj 2013-03-29 20:06
po tamstos Žygeivio priešpaskutiniame komentare patalpinta nuoroda slepiasi tokių pat lunatikų kaip ir jis svaičiojimai.
Tie lunatikai vienas kitą bando įtikinti savo fantazijų tikrumu. Susirenka būrelis štai tokių, palinguoja vienas kitam pritariančiai, o po to eina į viešumą skleisti sutartų kliedesių. Net nesmagu matyti taip begėdiškai demonstruojančius savo neįgalumą.
Kad sovietų sistema sugriovė šimtmečiais kurtas visuomenės tvarkas ir piliečių savivoką, tai yra teisybė.
Ir jokie landsbergių patriotizmai (svarbu, kad landsbergiai niekada nebuvo demokratijos šaukliai - tik nepriklausomybės ir patriotinio tautiškumo) nepajėgūs pataisyti sugadinto, lygiai kaip ir kgbistiniai cinizmai (kurie irgi neretai tautiškai patriotiškai nuspalvinti) jau nebepajėgtų tuos praradimus pagilinti - nes ar galima giliau?
Radžvilas su Putinaite, deja deja, atrodo daug arčiau tiesos...
O dar pridėkime, kad norintys sąžiningai ir savikritiškai lipti iš sovietinio mėšlo duobės patenka į postmodernistinę, koordinačių sistemą praradusią tikrovę...
Prieš visą šitą velniavų puokštę brazauskai tik skautai, tiesa, labai idėjiniai ir užkrečiantys..
Žygeivis 2013-03-29 22:55
JJ,
tai ką aš rašau, yra ne kažkokios fantazijos, o SSSR ir Liet. SSR oficialiais dokumentais (paskaitykite tų metų spaudą - jie ten skelbti), KGB ir Kompartijos archyviniais dokumentais bei daugybės tų įvykių liudininkų (ypač užėmusių nemenkas pareigas tiek Lietuvos, tiek ir SSSR valdžiose) parodymais bei atsiminimais paremti konkretūs faktai.
SSSR žlugimas buvo prognozuojamas jau seniai ir data numatyta gana tiksliai.
Ir tam buvo labai intensyviai ruošiamasi, stengiantis, kad esama komunistinė-komjaunuoliška ir kagėbistinė-GRU nomenklatūra taptų tais naujaisiais oligarchais bei stambiaisiais kapitalistais, kurie perims visus turtus po SSSR "persitvarkymo" iš bolševikinės į kapitalistinę valstybę.
Ir "partijos auksas" tai ne mitas, o labai realūs valiutos ir aukso pervežimai į Vakarų bankus - ir tai buvo daroma dar gerokai iki 1990 m.
Ir "komjaunimo kooperatyvai" (kuriems vieninteliams tuo metu buvo leista importuoti kompiuterius bei vežti į užsienius įvairias žaliavas ir metalus), ir "valstiečių ūkio" įstatymas, ir daugybės vėliau "netikėtai" bankrutavusių bankų įsteigimas - kuriems vadovavo bolševikų-komjaunimo bei KGB-GRU "viršūnėlės", ir KGB įtakos agentų "pastatymas" įvairių tautinių bei kitų judėjimų "priekiuose"....
Visa tai buvo SSSR KGB analitinių tarnybų parengto didžiulio plano sudėtinės dalys, kurios labai nuosekliai ir buvo įgyvendintos - ir ne tik iš SSSR išsivadavusiose respublikose, bet ir beveik visose (išskyrus Rytų Vokietiją) buvusiose "soc. lagerio" valstybėse.
O jūsų abstraktūs "pasvarstymai-paneigimai" apskritai nieko realaus nereiškia - tai tik bandymas "paleisti dūmus į akis".
aba 2013-04-02 19:57
"Kol Lietuvoje į valdžią neateis tikri patriotai, tol mus ir toliau mulkins bei lups su "lazda", kurios viename gale sėdi "kairieji" socialdemokratai, o kitame gale - "dešinieji" konservatoriai, na ir dar krūvelė "liberastų" tos "lazdos" viduryje."
Ar nepaaiškintumėte, mielas Žygeivi, kokiu būdu į valdžią gali ateiti "tikri patriotai"?
Kaip supratau, kelias-rinkėjų sąmoningumo didinimas - jums nėra priimtinas, nes vykdyti "desovietizaciją savo galvose" yra tik bandymas ir toliau išsaugoti senąją padėtį".
Tikitės revoliucijos?
Ar "užsienis mums padės" pagal šviesaus atminimo Ostapą Benderį?
Juk pakeisti padėtį, mano nuomone, galima tik demokratinių rinkimų būdu, o jų rezultatai priklauso nuo rinkėjų sąmoningumo lygio.
Esat kitos nuomonės?
Žygeivis 2013-04-02 20:44
Aba,
įtariu, kad po mano atsakymo jau ruošiatės bėgti į kokią policiją ar prokuratūrą ir reikalauti man kelti bylą? :)
Jei taip, tai stokite į eilę... :)
Taigi, paaiškinu - daugumos įvairiausių valstybių žmonių (tame tarpe ir lietuvių) sąmoningumas bei požiūriai kardinaliai pasikeičia po rimtos ekonominės-finansinės krizės-kracho, o taip pat po eilinio karo.
Mano turimi duomenys ir jų analizė rodo, kad greitu laiku įvyks ir viena, ir kita... Deja, bet aš retai kada klystu...
Dėl galimo maišto ar revoliucijos
Mano šeima (o ir mano protėviai) buvo ir yra pakankamai pasiturinti (Lietuvos mastais) ir aš be abejo nenoriu, kad kokie nors "paleckiukiniai" raudonieji bomžai ir vėl po visų tų būsimų krizių bei karo surengtų naują bolševikinę "revoliuciją" bei jos neišvengiamą pasekmę - visišką ūkio suirutę, ir po to sugrąžintų Lietuvą į sovietinį ar netgi šiaurės korėjietišką "raudonąjį feodalizmą".
Taigi, mąstantys žmonės, kurie suvokia tokią grėsmę, kaip jau gana realią, turėtų jau dabar organizuotis - ir kada po visų būsimų krizių bei suiručių prasidės "bomžinė revoliucija", ją greitai "neutralizuoti". :)
Dėl dalyvavimo rinkimuose - esu ne kartą dalyvavęs įvairiuose rinkimuose ir todėl labai puikiai suprantu, jog laimi rinkimus tik tie, kas turi "labai storą finansinį užnugarį" ir (arba) priklauso stambiai partijai (o jų Lietuvoje dabar vos keletas).
Nes jei to "užnugario" neturi, tai pagal dabartinę rinkimų tvarką laimėti bet kokius rinkimus šansai yra nuliniai.
Vadinasi, dabar yra tik viena "rinkiminė galimybė" - būtina mūsų žmonėms "perimti" vadovavimą kuriai nors iš "didžiųjų partijų". :)
Kartu yra dirbama ir dar viena kryptimi - palengva kuriama Tautos partija.
Plačiau čia:
Lietuvių Tautinių partijų, judėjimų, organizacijų ir pavienių asmenų vienijimasis
viewforum.php?f=91
Tautos partija - naujasis Lietuvių Tautos Sąjūdis: kurkime Tautos Sąjūdį "Lietuva - Lietuviams, Lietuviai - Lietuvai"
viewtopic.php?f=91&t=6973
Pasikartosiu:
- arba mes, atmetę visokias asmenines ambicijas, sukursime galingą Tautos partiją iš labai įvairių dabartinių partijų, partijėlių ir grupių, bei apskritai sąžiningų žmonių, kuriuos visus suburtų viena bendra Lietuvybės išlikimo ir puoselėjimo Lietuvos Valstybėje idėja,
- arba Lietuva ir toliau bus valdoma "įvairiaspalvių" vagių-kosmopolitų; taigi, ir toliau vis greičiau riedės į bedugnę; lietuviai, galutinai nusivylę beviltiška padėtimi savo Tėvynėje, išsivaikščios po visą pasaulį; o Lietuvos ekonomika galutinai sužlugs, valdoma etatinių vagių ir kyšininkų, bei nuosekliai grobstoma užsieninių "patarėjų" ir "investuotojų".
P.S. Jau pasirodė antra straipsnio dalis, yra ir komentarai...
Daiva Tamošaitytė. Pralošta šachmatų partija (II)
http://www.propatria.lt/2013/04/daiva-t ... hmatu.html
Paskelbta 2013-04-01
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
