Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Pamąstymai apie Tautą tarp Rytų ir Vakarų Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos proga

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvos politinė sistema, Valstybės valdymas, ekonomika, kultūra ir kt. - problemos, pastabos, pasiūlymai kaip ją reformuoti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Pamąstymai apie Tautą tarp Rytų ir Vakarų Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos proga

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Pamąstymai apie Tautą tarp Rytų ir Vakarų Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos proga

Parašytas: 17 Vas 2013 00:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Gediminas Jakavonis. Pamąstymai apie Tautą tarp Rytų ir Vakarų Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos proga

http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... d=60676931

Gediminas Jakavonis, Seimo NSGK narys
2013 m. vasario 16 d. 07:16

Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji yra svarbiausios Lietuvos šventės. Abi datos žymi naują pradžią, idealo siekiamybę.

Deja, ir vienu, ir kitu atveju po didelės euforijos atėjo nusivylimas, ir neaišku, kas Tėvynei padarė didesnę žalą - svetimi ar mes patys.

Išsvajoti vakarai ir jų „saldainiai“

Įdomu, kaip jaustųsi Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarai, šiandien eidami Gedimino prospektu ir nematydami nė vieno lietuviško užrašo arba sužinoję, kad Prezidentė labiau rūpinasi anglų kalbos mokėjimu nei lietuvių kalbos žiniomis bei kompetencija.

Manau, juos apimtų nusivylimas supratus, kad šiandien vardan vakarietiškos šalies įvaizdžio mes atsižadame lietuviško žodžio, tautinės valstybės vertybių, savo kultūros.

Okupacijos metais susikurta iliuzija, kad vakaruose gatvės grįstos auksu, lietuvių galvose išliko iki šiandien. Vienintelis skirtumas tas, kad už geležinės uždangos paslėpti vakarai skatino lietuvius siekti nepriklausomybės ir sukurti tokį pasaulį savo šalyje.

Šiandien gyvename be sienų, nebėra tikslo kovoti. Vietoj to, kad bandytume sukurti geresnį gyvenimą Lietuvoje, tiesiog renkamės lengvesnį variantą – išvažiuoti ten, kur toks gyvenimas jau sukurtas.

Mus užvaldė protu nesuvokiamas tikėjimas vakarais, jų neginčytinomis vertybėmis.

Tačiau ką vakarai ir Europos Sąjunga mums davė?

Pats ES prezidentas Hermanas Van Rompėjus pareiškė, kad nacionalinės vertybės turėtų išnykti. Bet niekas į tokius žodžius nesigilina, gilinamės tik į tai, kaip turtingai jie gyvena.

Sugebėjome pasipriešinti, kai prieš mus buvo taikoma tiesioginė agresija, kovojome, tačiau dabar nesugebame suprasti, kad į vieną delną mums duoda saldainį, o iš kito atima mūsų tapatybę.

Kaip pasakė Egidijus Bičkauskas, jaunimo, kuris gintų tėvynę, yra, bet ar tas jaunimas supras, kada jau reikia gultis į apkasus?

Čiurlionio Lietuva

Kažkur ten, vakaruose, ištirpo mūsų pasididžiavimas Mindaugu, Justinu Marcinkevičiumi, miškuose kovojusiais partizanais...

Ar kada įsižiūrėjote, ką Čiurlionio karaliai laiko savo rankose? Jų rankose - mūsų žemė, mūsų kraštas, mūsų Tėvynė.

Įsižiūrėję pamatysite mažą kaimo mokyklėlę, kurioje mokytojas moko lietuviškų raidžių ir Lietuvos istorijos iš Adolfo Šapokos vadovėlio, moko dzūkų partizaną Žaibą kautis ir nugalėti kelis kartus didesnį priešą, moko Darių ir Girėną mažu oranžiniu lėktuvėliu, ant kurio užrašyta „Lituanica“, perskristi Atlantą.

Ar skaitėte, ką šie vyrai rašė savo testamente?

„Mes skrisime į Lietuvą ir savo žygį aukojam tau, jauna Tėvyne!“.

Iki šiol taip ir nesupratome, kad Čiurlionio karalių pasaka yra čia, Lietuvoje, kad tikrosios vertybės slypi mūsų kasdieniuose darbuose.

Gaila, kad iš televizorių ekranų kalbantys šiuolaikiniai emigrantai to nesupranta: „Mes grįšime, kai jūs ten, Lietuvoje susitvarkysite“.

Jei savo Tėvyne pasirinko ne žemę, kur gimė, kur užaugo, o tą, kur stalas pilnesnis - jų valia rinktis. Tik ten nėra Lietuvos, ten nėra Čiurlionio karalių pasakos. Ji yra čia, kur gyvename mes, nuolat besiblaškydami tarp rytų ir vakarų.

Ar mes tikrai pabudome?

Ar ne mes patys esame kalti, kad šiandien jaučiamės nelaimingi Lietuvoje? Kodėl mums taip nepriimtina didžiuotis Lietuva?

Dar Sąjūdžio laikais Rolandas Paulauskas dainavo: „Mes patys save žeminom, mes patys save niekinom.“

Ir nors daina baigiasi žodžiais „pabudome ir kelkimės!“, man kyla abejonių, ar mes tikrai pabudome.

Izraelio dykumoje stovi Mosado tvirtovės griuvėsiai. Kadaise šios tvirtovės gynėjai, matydami, kad neatsilaikys prieš daug stipresnį priešą, bet nenorėdami pasiduoti gyvi, nusižudė. Šiandien čia priesaiką savo valstybei duoda žydų kariai.

1336 m., matydamas, kad neatsilaikys prieš kur kas gausesnes kryžiuočių pajėgas, Pilėnuose susidegino kunigaikštis Margiris su savo vyrais.

Bet ar mes mokame taip didžiuotis savo didvyriais, kaip tai daro žydų tauta?

Atsakymas – nemokame.

Priešingai, šiandien, skaitydamas istoriko Dariaus Barono darbą, sužinau, kad narsiai su ordino riteriais kovojęs ir mirtį vietoj nelaisvės pasirinkęs Margiris buvo psichinis ligonis, kuris nesuprato iš vakarų ateinančios pažangos.

Numočiau ranka į norinčio dėmesį atkreipti liberalaus istoriko rašinį, tačiau nežinau, ką galvoti, kai net buvusi krašto apsaugos ministrė jį apdovanoja premija „už patriotiškumo ugdymą“.

Strasbūre, mieste, kuris vadina save Europos sostine, stovi Šv. Petro Jaunesniojo katedra. Jos viduje vieną sieną puošia freska, vaizduojanti Europos tautų žygį.

Europos tautos čia perteiktos kaip raiteliai, išdidžiai jojantys ant žirgų ir nešantys vėliavas su savo valstybių pavadinimais.

Pati paskutinė šioje eisenoje pėsčiomis eina mergina, ant kurios vėliavos parašytas žodis LITAVIA – LIETUVA.

Sakysit, kurgi mums lygintis su tais, kurie daugiau nei 200 metų savo žirgais vedini veržėsi į mūsų kraštą?

Atsakau - jei mes patys savęs negerbiame ir laikome provincialais, tai mums dar ilgas kelias iki tų išsvajotų vakarų.

„Gal eikim į protą“?

Po 2004 m. gegužės 1 dienos, kai tapome ES nariais, tiek Vasario 16 –oji , tiek Kovo 11-oji liko tik istoriniais reliktais.

Bėgome nuo vilko ir savo noru užšokome ant meškos arba, kaip sakė vienas mano žemietis, dzūkas Kazimieras Sventickas: „Ėjom į NATO, ėjom į Europos Sąjungą, baigiam išsivaikščiot, atėjom į krizę. Nežinom, kur eiti, gal eikim į protą“?

Eikime į protą, būkime savimi, o ne rytų ar vakarų priedais.

Kai manęs klausia, ar yra šiandien asmenybių, kurios savo patriotiškomis idėjomis ir darbais prilygtų tarpukario Lietuvos kūrėjams, atsakau, kad svarbiausia, jog tautoje išlikusi jų dvasia.

Ar pamenate čekų genijaus Jono Mateikos paveikslą „Griunvaldas“?

Čia kiekvienas paveikslo herojus yra iškili asmenybė, turinti savo vardą ir istoriją. Tačiau man labiausiai į akis krenta ne tie herojai, ir net ne Vytautas Didysis.

Šiame paveiksle man svarbiausias yra šalia Vytauto Didžiojo nutapytas karys. Užrašas skelbia, kad tai nežinomas lietuvių pėstininkas.

Tačiau kaip tik šis, niekam nežinomas karys, ir yra tas, kuris nukovė Didįjį ordino magistrą Ulrichą fon Jungingeną.

Būtent tokius „nežinomus karius“ aš matau ir šiandien Lietuvoje.

Tai žmonės, kurie nors ir mažais savo darbais puoselėja nacionalines Lietuvos vertybes.

Tai žmonės, kuriems Vasario 16-oji, Kovo 11-oji nėra tik istorinės datos, jiems tai – pasididžiavimas. Dėl šių žmonių manęs vis dar neapleidžia viltis, kad kaip toje R. Paulausko dainoje, vieną dieną mes pabusime.

Kaip 1882 m. pasakė Jonas Basanavičius: „Jei per mūsų darbus tautos dvasia atsikvošės ...“

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Gediminas Jakavonis. Pamąstymai apie Tautą tarp Rytų ir Vakarų Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga

Parašytas: 18 Vas 2013 17:54

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Patriotizmas turi glūdėti ne tik išorėje, bet ir viduje

http://klaipeda.diena.lt/naujienos/nuom ... uje-477888

Šiaulių universiteto Istorijos katedros profesorius Arūnas Gumuliauskas
Paskelbta 2013-02-15, 16:04

© Artūro Morozovo nuotr.

Patriotizmą galima suprasti ir aiškinti labai paprastai. Tai būtų lyg ir meilė, atsidavimas, noras padėti savo gimtajai šaliai, kraštui.

Patriotizmas pirmiausia prasideda nuo pagarbos, meilės savo šeimai, savo gimtinei, o vėliau jis virsta į atsidavimą savo valstybei.

Šiandien dažnai girdime, kad Lietuva yra maža valstybė, kad ji nėra įtakinga pasaulyje. Kiti, kategoriškesni, apskritai teigia, kad Lietuva nieko gero negali jiems pasiūlyti. Jie paprasčiausiai spjauna Lietuvos pusėn ir bėga nuo atsakomybės.

Jeigu vertintume istoriškai, tai Lietuva yra unikali valstybė. Pirmiausia todėl, kad ji užima labai svarbią geopolitinę vietą. Štai kodėl ji buvo niokojama karų, čia buvo tiek kraujo, sugriovimų ir žymiai mažiau statybos.

Šiandien patriotizmas – tai naujos Lietuvos kūrimas. Lietuvos, kuri rastų vietą globaliame pasaulyje, kad išliktų tokia svarbi, kokia buvo iki šiol.

Dažnai Lietuva ironiškai vadinama Marijos žeme, norint pašiepti mūsų istoriją ar šiaip parodyti jos perspektyvos miglotumą. Tačiau reikia pabrėžti, kad iš tikrųjų mes Lietuvą galime vadinti Marijos žeme, nes ji vienintelė pasaulyje per XX a. du kartus atgimė.

Parodykite man nors vieną šalį, kuri, būdama tokių valstybių apsuptyje, sugebėjo pasinaudoti istorijos momentu ir tapti laisva.

Vienas įžymus Lietuvos istorikas yra pasakęs, kad jeigu sukeistume Lietuvą su Roma geografinėmis padėtimis, kažin ar būtų kilusi Romos kultūra Lietuvos žemėje, ir atvirkščiai.

Iš tikrųjų mes paskutiniai įsiliejome į krikščionišką Europą, tai buvo tik XIV a. pabaiga, bet jau XVI a. pabaigoje mes praktiškai vienu laiku su visa Europa įžengėme į Baroko amžių.

Mūsų praeitis, mūsų istorija tik dar kartą patvirtina, kad mes turim nepaprastai didelį potencialą, kuriuo būtina didžiuotis, tad lietuviai visais laikais ne tik mokėdavo pasinaudoti pasaulio kultūros pasiekimais, bet ir juos, pritaikyti savo šalyje.

Taigi mes turim didingą praeitį, kuri gali tapti patriotizmo ugdymo jaunimui pamoka. Jaunimas gali didžiuotis Lietuvos praeitimi, nes tokia savo senove negali pasigirti net ir didesnės Europos ar pasaulio tautos.

Patriotizmas, arba meilė, pasiaukojimas savo tėvynei, pirmiausia pasireiškia ne tik ištikimybe savo šaliai, bet ir aktyviu dalyvavimu kuriant tą valstybę. Kartais būna apmaudu, kada mūsų jaunimas negrįžtamai palieka Tėvynę ir atsisako kurti gerovę savo krašte.

Manau, kad tai nėra jaunimo kaltė. Čia tektų atsakomybę prisiimti tiems, kurie formuoja tokio jaunimo pasaulėžiūrą, gyvenimo kultūrą. Atsakomybę turi prisiimti ne tik tėvai, bet ir pedagogai.

Dažnai mokykloje istorija yra tapusi tik dalyku, kurio egzaminą reikės laikyti valstybinių egzaminų metu, ir ne daugiau. Todėl istorijos mokytojų atsidavimas auklėjant jaunąją kartą, aiškinant mūsų tautos istorijos peripetijas yra labai svarbus veiksnys ugdant patriotizmą.

Tačiau istorija turi būti nepagražinta, reali, su visais skauduliais, sėkmėmis ir nesėkmėmis. Mūsų praeityje būta visko: išdavysčių, tarpusavio kivirčų, kuriuos būtina parodyti jaunimui, kad šis iš tokių istorinių klaidų mokytųsi ir jų niekada nekartotų ateityje.

XX a. Lietuva turėjo dvi respublikas: pirmoji užgimė ir gyvavo tarpukariu, antroji – po 1990 m. kovo 11-osios.

Tarpukariu sugebėjome išbūti laisvi 22 metus. Pirmosios Lietuvos Respublikos pabaigoje aiškiai galime matyti labai panašias tendencijas visuomeniniame politiniame gyvenime, kurios pasireiškia ir šiandien – Antrojoje Lietuvos Respublikoje.

Nepasitikėjimas savo valstybe, ieškojimas asmeninės naudos, pagalbos pas agresyviai nusiteikusius kaimynus mūsų tautai nieko gero neatnešė.

Šiandien kaip tik matome ir girdime įvairius pasisakymus, kad Lietuva be ateities, Lietuva be perspektyvos.

Tačiau mūsų šalies ateitis ir perspektyva priklauso tik nuo to, kaip mes dirbsime savo šaliai.

Kiekviena karta įnešė tam tikrą indėlį į Lietuvos valstybingumo raidą. Mano kartai teko garbė kovoti dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Tą mes darėme iš patriotizmo ir meilės savo gimtajam kraštui.

Dabartinė karta, pasitelkusi patriotizmą, turėtų vykdyti Lietuvos valstybės rekonstrukcijos darbus. Juk jie, o ne mes gyvensime ateities Lietuvoje.

Jaunimas turi pradėti kurti tokią šalį, kurioje jiems bus patogu ir gera gyventi, tačiau be meilės ir patriotizmo čia neapsieisime, kaip neapsieinama sodinant gėles ar medžius, statant savo namą ar rūpinantis savo aplinka.

Ateities patriotizmą aš suprantu kaip Lietuvos jaunimo pasiryžimą atlikti savo istorinę misiją Tėvynei, kad ji pagaliau taptų pilnavertė visos Europos šalis.

Jeigu kalbėtume apie Pirmąją Lietuvos Respubliką, tai galiu pasakyti, kad dalis žmonių saulės ieškojo Maskvoje ir atvežė tą saulę. Kuo visa tai baigėsi, žinome – žudynėmis, tremtimis ir okupacija.

Kita dalis manė, kad saulę atneš Hitleris, bet Lietuvoje buvo įvykdytas holokaustas, uždarytos aukštosios mokyklos, o profesūra išvežta į koncentracijos stovyklą.

Pokario partizanai tikėjosi amerikiečių ir britų pagalbos. Bet taip ir žuvo miškuose su savo laisvės troškimu.

Todėl mūsų istorija aiškiai parodo, kad tik mes patys, be niekieno pagalbos, galime sukurti tokią valstybę, kokios norime.

Mums aiškino, kad gėrybės prapliups iš dangaus įstojus į Europos Sąjungą, bet tas gėrybes, kaip rodo praktika, mes turime užsidirbti patys.

Tikėjimą savo darbo rezultatais, tikėjimą ateitimi mums užtikrina būtent patriotiniai jausmai. Juk kiekvienas žmogus yra pasiruošęs dėl mylimojo atlikti žygdarbį. Jei myli Tėvynę, tai turi aukotis ir dėl jos...

Šiandien pasaulis darosi vis globalesnis. Jis ištrina didžiausius atstumus tarp žmonių. Tai visiškai natūralu.

Tačiau egzistuoja žmonių grupė, kuri propaguoja globalizmą. Juo prisidengus kovojama su nacionalinėmis valstybėmis.

Daugelis net žymių žmonių save vadina kosmopolitais ir propaguoja nacionalinės valstybės atgyvenimo idėją. Vadina save pasaulio, Europos piliečiais, dažnai vadina save tik europiečiais.

Su tuo aš kategoriškai nesutinku, nes Europa, Europos Sąjunga susideda iš atskirų tautų, turinčių savo nacionalines valstybes.

Būtent tautų kultūros įvairovė labiau praturtina pačią Europą ir tampa progreso šaltiniu.

Juk sveikas varžymasis tarp tautų, nacionalinių valstybių užtikrina progresą. Įsivaizduokime, kas būtų, jei Europoje nebeliktų nacionalinių valstybių. Manau, kad Europa pirmiausia susideda iš šeimos ir namų, kur tu gimei, iš tavo tėviškės, tavo tėvynės, ir jeigu tau visa tai brangu, tau bus svarbu ir išlaikyti pačią Europos kultūrą.

Šiandien galima sakyti, kad dažnai pilietiškumas priešinamas patriotizmui, kaip ir kosmopolitizmas – nacionalizmui.

Tačiau jeigu tu esi nacionalinės valstybės pilietis ir aktyviai veiki visuomeniniame ir politiniame gyvenime, tai tu kartu esi patriotas.

Sakyčiau, kad pilietiškumas ir patriotizmas yra specialiai priešinami. Jeigu tu esi tikras pilietis, jeigu tu elgiesi pilietiškai ir puoselėji savo valstybę, tai tu, be abejonės, esi patriotas.

Ar galima pavadinti pilietiškumu žmonių ,,bėgimą“ iš Lietuvos? Aišku, kad ne.

Kartu tai yra ir antipatriotizmas.

Aš nevadinčiau vien tik patriotizmu ir to jausmo, kuris pasireiškia, pvz., vien sportinių varžybų metu. Dažnai sakoma: ,,Va, žiūrėkit, koks mūsų jaunimas patriotiškas – čia su vėliavom plaikstosi.“

Patriotizmas – tai nėra vien savo jausmų išraiška, tai darbas, veikla, dažnai net be atlygio. Kai vyksta aukšto lygio krepšinio turnyrai, kuriuose dalyvauja Lietuvos rinktinė, ant automobilių kabo trispalvės vėliavėlės, bet čia yra tik išorinė, pigi patriotizmo išraiška. Patriotizmas glūdi dvasioje.

Esama matę, kaip prieš rungtynes giedant himną, sportininkų akyse pasirodo ašaros. Vėliava, himnas veikia daug labiau emociškai.

Aš vadinčiau patriotizmu ir pilietiškumu, pvz., jaunimo dalyvavimą rinkimuose, parodant, kad jiems rūpi šalies ateitis. Visiškai nevadinu patriotizmu, kai sako: ,,Ką čia bebalsuosi, čia vis tiek tas pats.“ Tu turi domėtis, kas vyksta.

Valstybę lyginu su žmogumi.

Žmogus kaip ir valstybė gimsta, yra krikštijamas, veda, skiriasi, miršta. Skirtumas tarp žmogaus ir valstybės yra tik toks, kad valstybė atgimsta, o žmogus – ne.

Ir jeigu tu myli žmogų (savo tėvynę), tai tu rūpiniesi viskuo, kad tik tavo mylimas žmogus būtų sveikas, pavalgęs, laimingas ir pan.

Mes pripratom, kad valstybė turi duoti mums. O ką tu jai davei?

Patriotizmas pasireiškia tuo, kad tu turi duoti, o ne valstybė. Jeigu tu davei, tai, aišku, ir valstybė tau kažkada atsidėkos.

Jaunimas yra molis, iš kurio mes lipdome savo valstybės ateities piliečius. Ir jeigu jiems trūksta patriotizmo, tada pirmiausia tie žmonės, kurie atsakingi už jaunimo ugdymą, turi pareikšti priekaištus sau, nes niekas niekada iš niekur neatsiranda.

Ar užtenka patriotizmo dabartiniam jaunimui, yra sunku pasakyti. Kokia mūsų karta, toks bus ir mūsų jaunimas. Ir jeigu kažkas su jaunimu negerai, tai pirmiausia priekaištaukime sau, ko mes nepadarėme.

Šiandien, kada Lietuvoje išugdyta vartotojų visuomenė, patriotizmui plėtotis labai sunku, nes tokia visuomenė ugdo žmogaus egoizmą, neleidžiantį tam individui gyventi bendruomenėje.

Tokią vartotojų visuomenę kur kas lengviau valdyti, nes kiekvienas tos visuomenės narys domisi tik savo interesais.

Vartotojų visuomenė įšaldė bendruomeniškumo jausmą.

Kiekviena akcija, sakykime parduotuvėje, yra dar viena vinis į patriotizmo karstą. Šiandieninė jaunoji karta mūsų dėka dažnai pasireiškia kaip prekybinių akcijų karta. Tai yra baisiausias dalykas.

Parengė Laima MALAKAUSKIENĖ, žurnalas „Atrask!“

Komentarai
http://klaipeda.diena.lt/naujienos/nuom ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Pamąstymai apie Tautą tarp Rytų ir Vakarų Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos proga

Parašytas: 22 Vas 2013 16:06

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Alvydas Medalinskas. Ar branginantieji savo tautą – įtartini?

http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kom ... artini.htm

Alvydas Medalinskas
2013-02-22 14:18

Vakar pagaliau išgirdome Lietuvos valdžios reakciją į Lenkijos lietuvių pagalbos šauksmą dėl lietuviškųjų mokyklų Punske uždarymo.

Tačiau, kodėl tai padaryta likus vos keletui dienų iki tada, kai Punsko valdžia planuoja priimti šį pražūtingą vietos lietuviams sprendimą?

Kas Lietuvos valdžioje turėjo nedelsiant sukrusti, išgirdę šią žinią? Juk informaciją turėjo jau anksčiau.

Negi pajudėjo tik tada, kai vakar pasklido informacija, kad grupė Nepriklausomybės Akto signatarų, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių pirmadienį vyksta į Punską bandydami tikinti, kad negalima uždaryti šių mokyklų, nes tada ten nebeliks ir lietuvių, nors lietuviai šiose žemėse visada gyveno?

Ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje naudojamas ypač žalingas mažoms kaimiškoms mokykloms „krepšelių“ principas. O tada vietos savivalda, jei jai lietuviškos mokyklos yra mažiau svarbios, nei lenkiškos, ir jeigu nejaučia Lietuvos valdžios dėmesio, gali be skrupulų jas uždaryti ir Lenkijoje, ir Pietryčių Lietuvoje.

Bet lietuviškosios visuomenės Lietuvoje ir Lenkijoje, taip pat Lietuvos valdžios bendras rūpestis turėtų būti viską padaryti, kad taip neatsitiktų, siekiant bendro tikslo, bendromis jėgomis. Čia neturėtų būti jokios konkurencijos, kas pirmas kažką padarys. Svarbu rezultatas.

Tačiau, kol Lietuvos valdžia nebuvo pajudėjusi ir jei nebūtų nieko dariusi, kaip būtų vadinami Lietuvoje žmonės, išreiškę tokį susirūpinimą? Nacionalistais?

Tais, kurie galbūt tuoj pagadins, kaip dabar tvirtinama, atšylančius Lietuvos-Lenkijos santykius t. y. matyt, kažkuo įtartinais. Bet, ar tas, kuriam brangi yra lietuvybė yra įtartinas?

Branginantys savo tautą, tautiškumą, tautos istoriją ir kultūrą sovietmečiu vadinti „buržuaziniais nacionalistais“.

Šie žmonės netilpo į socialistinio internacionalizmo principų lauką, todėl laikyti nepatikimais, įtartinais, neretai pavojingais visuomenei.

Į tokių žmonių renginius: folklorinę vakaronę, inteligentų diskusija, jau nekalbant apie didesnį susirinkimą, mitingą Sąjūdžio laikais, sovietinė sistema siųsdavo stebėtojus, kurių akys ir ausys fiksavo, ar susibūrimo dalyviai nedaro, ko nors prieš sistemą.

Kas pasikeitė 2013 metais?

Juk save gerbianti tauta ir valstybė šįmet lyg ir turėtų ruoštis minėti tautos Atgimimo Sąjūdžio 25-metį.

Dar gerokai prieš renginį, koks įvyko praėjusią savaitę, minint vasario 16-ąją Kaune, nacionalistais buvo vadinami ir tautiškai susipratę jaunuoliai, kurių vienintelis „nusikaltimas“, kad jie susiorganizuoja Valstybės atkūrimo dieną rengti eiseną, kuria reiškia džiaugsmą, kad yra lietuviai.

Bet kuri save gerbianti valstybė, jos vadovai lyg ir turėtų džiaugtis šiuo jaunų žmonių žingsniu, nes bendrai su meile, pagarba savo tautai ir valstybei, patriotizmu Lietuvoje yra blogai.

Bet į ką tomis dienomis krypo visų pirma valdžios atstovų ir Lietuvos žiniasklaidos dėmesys?

Į tai, kad ši akcija neša neaiškią grėsmę.

Rašyta, kad sutelktos didelės policijos pajėgos tvarkai palaikyti, spėliota, ar bus kokių provokacijų, o akcijai praėjus, džiaugtasi, kad nebuvo.

Daug rašyta ir apie šios eisenos stebėtojus, kaip senais laikais inspektavusių tautiškai susipratusių žmonių renginį, kurių akys ir ausys nukreiptos irgi fiksuoti, ar susibūrimo dalyviai nedaro ko nors ne taip.

Ką ne taip? Tegu atvykę stebi. Ar didelis čia daiktas?

Bet kam vėliau jų klausinėti mums patiems, rodyti šiems stebėtojams tokį dėmesį?

Kodėl nė vienas valstybės vadovas neužstojo šių tautiškai susipratusių jaunuolių, aišku, duodamas suprasti, jog kai kurie šūkiai, jeigu būtų naudojami, su tautiškumu, nelabai dera. Netgi, jeigu sukurti mūsų klasikų.

Kiekvienas laikmetis turi savo šūkius ir kalbą. Jeigu šiandien kai kam Lietuvoje ar už jos ribų, šūkis „Lietuva – lietuviams“ yra suprantamas taip, kad kitoms tautoms yra nepaliekama jokių teisių, tai gal tokio šūkio galima ir atsisakyti. Yra valstybių, kurios net himną keitė, nes kitoms tautoms jis asocijavosi su negerais dalykais. Gal galima pavyzdžiui, pasakyti: „Saugok lietuvių, kalbą, kultūrą, lietuviškas mokyklas.“

Arba: „Didžiuojuosi, kad esu lietuvis“. Ir tuo būtų parodyta didžiulė pagalba lietuvybei.

Ir patys gražiausi simboliai gali būti išniekinti, supurvinti, jeigu juos savo blogiems darbams kažkas panaudojo. Iki užkimimo galima aiškinti, jog saulės kryžius yra gražus baltų ženklas, ar, kad svastika Indijoje laikoma iki šiol šventa. Niekas tavęs negirdės. Jeigu kas nors panašiame renginyje pasirodys su šiuo ženklu bus nutrinta bet kokia graži jo prasmė.

Galima aiškinti kiek nori, kad ir skinai, kuriuos dar vadina skustagalviais, myli Lietuvą, ir nori apie tai pareikšti, bet jei nesugebama laikyti per atstumą tų, kurie visame demokratiniame Vakarų pasaulyje teisingai ar neteisingai laikomi neonaciais, tai ir visam renginiui gali būti uždėtas panašus ženklas. Ar to reikia? Kam duoti peno kai kuriems atvykusiems stebėtojams, kurie net savo darbu pasirinko gaudyti panašias apraiškas kurioje nors valstybėje. Net ten kur jų nėra, kad po to su to „nacionalizmo“ baubu galėtų kovoti.

Vasario 16-osios akcijos dalyviai nereiškė jokių neigiamų nuotaikų kitų tautų atžvilgiu, kaip ir turėtų būti tautiškai susipratusių žmonių renginyje. Juk tautiškumas neatsiejamas nuo pagarbos kitoms tautoms. Tai nacionalizmas skatina savo tautos iškėlimą aukščiau kitų, nužeminant, paniekinant kitas. Teisinėje demokratinėje valstybėje, kokia norėčiau, kad Lietuva ir būtų, turėtų būti užtikrinamos visų tautybių teisės vystyti savo kultūrą, bet juk valstybės pareiga visų pirma rūpintis valstybinės lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimu ir šio rūpesčio nepalikti tik grupei entuziastų.

Aišku, šiandieniame pasaulyje žmogus, sakantis, kad brangina savo tautą gali vėl taip pat būti įtariamas visokiais baubais, kaip prie sovietinės sistemos.

Priežasčių tam yra įvairių, bet tai jau galėtų būti kito straipsnio tema.

Todėl šio, atrodytų, natūralaus tautiškumo jausmo turėjimas ir ypač jo viešas pripažinimas yra tarsi vaikščiojimas skustuvo ašmenimis. Juo labiau, kai tai daro nedidelė tauta, neturinti tokios įtakos pasaulyje, kaip kai kurios kitos, kurios tuoj pat gali apkaltinti ką nors nacionalizmo skleidimu.

Todėl labai svarbu ir mums patiems suvokti tą takoskyrą tarp tautiškumo ir nacionalizmo, su atsakomybe vertinti kiekvieną savo žingsnį, darant tokius renginius, skelbiant pareiškimus tautine tema.

Bet nematau kito kelio mažai tautai išlikti, kaip pagarbos tautiškumui, savo valstybei skiepijimas. Tai turi būti ir vienas svarbiausių uždavinių mūsų valstybėje.

Kaip ir lietuvybės gynimas ne tik tuose Lietuvos regionuose, kur jau, deja, yra ne lietuvių valdžia, bet ir žemėse, kur lietuviai gyvena už Lietuvos ribų.

Tai turėtų būti rūpestis ne tik valdžiai, bet ir visuomenei. Lietuviams čia, Lietuvoje ir už Lietuvos ribų.

Labai svarbu, kad nesusitrauktų valstybinės kalbos naudojimo erdvė, augtų skaičius žmonių, kuriems lietuvių kalba, lietuvybė, lietuviška kalba, kultūra - didelė vertybė.

Ir, jeigu tik plėsis gretos tų, kuriems tai yra svarbu, būtų labai viltinga žinia Lietuvai.

Komentarai
http://www.lrytas.lt/?id=13615351971359774522&view=6

10. Žygeivis
2013-02-22 15:19

Kiekvienam mąstančiam lietuviui yra visiškai akivaizdu, kodėl Lietuvos valdžioje įsitvirtinę seni ir jaunesni bolševikai bei jų atžalos taip klaikiai bijo Lietuvių tautininkų-nacionalistų ir Lietuvybės augimo bei stiprėjimo..

Juk šitie persidažę bolševikai yra lygiai tie patys Lietuvybės dusintojai ir niekintojai, kaip ir sovietų okupacijos metais. Jie tik "apsivilko naujus rūbus" - "žydrus" jievrofilinius vietoje buvusių "raudonų" sovietofilinių.

Ir šie Lietuvybės priešai labai gerai supranta, kad pakeitus jų valdžią ir Lietuvą pradėjus valdyti tautiškai mąstantiems Lietuviams, "raudonai-žydriems" persivertėliams - persidažėliams teks atsakyti už visus jų begalinius nusikaltimus naikinant Lietuvybę - tiek sovietmečiu, tiek ir po 1990 m.

Štai todėl atitinkama ir šių niekingų Lietuvybės priešų "reakcija" į bet kokius viešus Lietuvybės paminėjimus.

Klaiki ir pastovi baimė, kad vis sparčiau artėja Didžiojo Tautos Teismo diena, kada jiems teks atsakyti už visus nusikaltimus Lietuvių Tautai ir Lietuvos Valstybei, vis stipriau "spaudžia jų kepenis" ir stingdo jų širdis...:)

11. Žygeivis
2013-02-22

Dėl terminologijos - paaiškinsiu tai, ko Alvydas niekaip "neįkerta". :)

Nacionalizmas yra šiuolaikinis antiimperializmas.

Tarptautinį terminą "nacionalistai" vartojame visiškai sąmoningai, nes esame įsitikinę, jog privalome bendradarbiauti su viso pasaulio tikrais nacionalistais ir kartu su jais visiems drauge naikinti pasaulyje dar likusias imperijas.

Yra bendras pasaulinis kosmopolitų frontas, žudantis visas pasaulio tautas, jų kalbas ir kultūras.

O mes - nacionalistai - privalome sukurti savo bendrą pasaulinį nacionalistų antikosmopolitinį frontą. Nes tik taip mes galime nugalėti šiuos tautų naikintojus.

Mūsų tikslas - sukurti tikrą Laisvų Tautų Pasaulį, prieš tai, be abejo, galutinai likvidavus visas kosmopolitines, tautas pavergusias ir jas, jų kalbas bei kultūras naikinančias, imperijas.

Taip pat būtina prisiminti, kad įprastų istorinių sąvokų prasmės iškraipymas yra vienas iš labai efektyvių propagandos metodų.

Kaip tik todėl jį sovietiniai okupantai ir jų ideologai labai aktyviai vartojo - pvz., tautinius (nacionalinius) partizanus vadino banditais, tikruosius sovietinius banditus - liaudies gynėjais, nacistus - fašistais, Kubos Kastro komunistinę diktatūrą - "laisvės sala" ir t.t.

Kaip tik nacionalistai yra besąlyginiai antiimperialistai - visų tipų ir rūšių imperijų naikintojai: pradedant visokiomis kolonijinėmis imperijomis ir baigiant jau nustipusiomis sovietinėmis - komunistinėmis bei naujai kuriamomis jievrosojuzinėmis imperijomis...

Kadangi įvairių tautų tikrieji nacionalistai labai aršiai kovėsi naikindami Sovietų imperiją dar prieš karą ir karo metais, sovietų ideologai tyčia ėmė vadinti nacionalistais ne bet ką, o būtent imperinius šovinistus, taip siekdami suniekinti tikruosius antiimperinius nacionalistus.

Bet ne jie tai sumąstė - tą darė dar ir caro laikais Rusijos imperijoje, kada nacionalizmo (tautų laisvės) idėjos per Balkanų slavus, kovojusius prieš Turkijos (Otomanų, Osmanų) imperiją, pasiekė ir Rusijos imperiją, ir pradėjo ją aktyviai ardyti.

Todėl patikslinu - tai, ką dabartinėje Rusijos imperijoje ypač dažnai vadina "rusiškuoju nacionalizmu", iš tikrųjų yra joks ne rusiškas nacionalizmas, o rusiškas imperinis šovinizmas.

Rusų nacionalistai (tikri, o ne visokie "žirinovskiniai") siekia sukurti Rusų tautos valstybę senosiose istorinėse rusų žemėse - tose, kur susimaišius seniesiems baltams (visų pirma šiauriniams galindams) su ateiviais slavais bei vietinėmis finų gentimis ir susiformavo Šiaurinių Rusų (maskvėnų) tauta...

Įpraskime vartoti tikslias tarptautines sąvokas, o ne sovietinių ir jievrofilinių ideologų daugelį metų kaltas ir dabar tebekalamas...

Ir atsiminkite - tikrieji nacionalistai yra tik tie, kurie naikina visas visų rūšių imperijas ir jų vietoje kuria tikras tautines (nacionalines) valstybes.

****************************************************************

http://www.facebook.com/alvydas.medalin ... tif_t=like

Ištrauka:

Alvydas Medalinskas

Gerb. Kęstuti, na taip radikaliai gal ir nereikia. Pakanka elementariausio teisingumo, kad jis būtų įgyvendintas, o ne kokios Didžiojo Tautos Teismo dienos.

Ir terminų, epitetų gausiai čia pridėliojote, nors suprantu, kad tai gal kai kam iš FB draugų ir patiks, nes žmones apima neviltis nuo viso to, kas vyksta.

Aš suprantu tautiškumą, kaip gražų, be keršto. jausmą, bet, žinoma, teisingumas jame turėtų būti sudėtine dalis.

Bet teisingumas laikantis įstatymu ir svarbiausia, kad būtų graži tautiškumo kultūra, o ne noras su kažkuo atsiskaityti, kažkam keršyti.

Lina Vaitasytė

Alvydai - ne visi FB-kvailiai...

TIESIOG NEBĖRA LIETUVOJE JOKIO TEISINGUMO...

JOKIO, NET PRIE BANDITŲ JO BUVO DAUGIAU...

IR NEPYKIT, NES TAI TIESA.

O KUR DABAR LIETUVOS BANDITAI??? ATSAKYKIT...

Seime, bankuose, policijoje, prokuratūroje, teismuose... PAŽIŪRĖKIT Į PAVARDES - NUSTEBSITE...

Nesupykit, bet tai TIESA.

Net revoliucija negalima - VISI VISUR SAVI....

Kęstutis Čeponis

Kalba ir yra apie teisingumą, o ne vienokį ar kitokį kerštą.

Ir akivaizdu, kad bausti būtina ne už vienokias ar kitokias eitas pareigas ar, pvz., priklausymą Kompartijos nomenklatūrai (tuo labiau už tai, kad buvo eiliniu kompartijos nariu), o už labai konkrečius nusikaltimus Lietuvybei.

Beje, jokia ne paslaptis, jog mes jau seniai renkame ir sisteminame išsamią informaciją apie tai "kas yra kas" ir kokius būtent padarė nusikaltimus Lietuvybei.

Tai kartu yra ir tiesioginis atviras perspėjimas visiems tiems, kas dar nepadarė tokių nusikaltimų - tam, kad labai rimtai pamąstytų prieš juos darydami...

Tai yra tam tikra prevencijos forma.

Alvydas Medalinskas

Jeigu tai kalba apie teisingumą, tada viskas gerai.

Alvydas Medalinskas

Gerb. Lina, kai sakiau gerai, tai reagavau į gerb Kęstučio mintį, kad kalbama apie tai, kad reikia teisingumo, ne kokio nors paskutinio teismo.

O, kad sprendimą valdžia žinojo prieš keletą mėnesių, bet sureagavo tik dabar, tai yra labai blogai, gerb. Lina. Visiškai sutinku.

Kęstutis Čeponis

Alvydai, patikslinu dėl mūsų vartojamos terminologijos - aš vartoju žodžių junginį Didysis Tautos Teismas vietoje "paveldėto" iš sovietinių laikų "LSSR Aukščiausiojo teismo", kuris dabar virto "LR Aukščiausiuoju teismu".

P.S. Apie jokį "Paskutinį teismą" niekada nerašiau.

Lina Vaitasytė

Kęstuti - patek į realių žmonių gyvenimą, o ne iš FANTASTIKOS SRIČIŲ - TADA SUPRASI, KAD NEBĖR LIETUVOS... NEBĖR TEISYBĖS ir TEISINGUMO, BE KO NEGALI EGZISTUOT VALSTYBĖ...

Su pagarba Lina

Kęstutis Čeponis

Lina, jūs tiesiog esate akivaizdžioje gilioje emocinėje "duobėje".

Geriau pažvelkite kaip, pavyzdžiui, atrodė Lietuva ir Lietuvybė Kudirkos laikais. Ir pamąstykite, kas būtų buvę, jei visi tuo metu būtų mąstę taip nihilistiškai, kaip jūs dabar.

O mes - Lietuvių nacionalistai - mąstome optimistiškai.

Ir esame tvirtai įsitikinę, kad visą tai, kas dabar naikina ir žlugdo Lietuvybę, pakeisime.

Tam mes ir įkūrėme 2008 m. Lietuvių Tautinį Centrą
http://lietuvai.lt/wiki/Lietuvi%C5%B3_tautinis_centras
arba http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=112&t=2881
arba http://www.tautiniscentras.lt/
arba http://www.tautos-balsas.lt/

Kovo 11 Patriotinės eitynės
http://www.kovo11eitynes.lt/

Kovo 11 Patriotinės eitynės Veidaknygėje (Facebook-e)
http://www.facebook.com/kovo11eitynes

****************************************************************

Šaltinis - Austėja Masiokaitė. Kodėl nacionalistai niekad nebus valdžioje
2013-02-22

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ioje/96023

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

Žygeivis 2013-02-22 19:22

Papildomai paaiškinu panelei A. Masiokaitei:

Mes - Lietuvių nacionalistai - Lietuvių Tautos sukurtos Valstybės valdžioje būsime jau labai greitai - ir priežastis akivaizdi kiekvienam rimtam ekonomistui ar politologui: pasaulinė geopolitinė ir ekonominė padėtis keičiasi labai sparčiai (pasaulinė krizė vis spartėja ir todėl esamos kosmopolitinės valdžios jau pasmerktos), ir tai garantuoja neišvengiamą mūsų pergalę ne tik Lietuvoje, bet ir daugybėje kitų valstybių.

Lietuvoje šiam tikslui pasiekti mes dar 2008 m. sukūrėme Lietuvių Tautinį Centrą (LTC).

Štai reali (o ne įvairių mūsų priešų skleidžiama) informacija apie mus ir kai kurios mūsų sukurtos svetainės:

"Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui"
http://lietuvai.lt/wiki/Lietuvių_tautinis_centras

Lietuvių Tautinio Centro emblema, vėliava, adresai, dokumentai, programa
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=112&t=2881

Lietuvių Tautinis Centras
http://www.tautiniscentras.lt/

Lietuvių Tautinis Centras Veidaknygėje (Facebook-e)
http://www.facebook.com/tautiniscentras
http://www.facebook.com/group.php?gid=136400656373733

LTC leidinys "Tautos balsas"
http://www.tautos-balsas.lt/

LTC leidinys "Tautos balsas" Veidaknygėje
http://www.facebook.com/tautosbalsas

Kovo 11 Patriotinės eitynės
http://www.kovo11eitynes.lt/

Kovo 11 Patriotinės eitynės Veidaknygėje (Facebook-e)
http://www.facebook.com/kovo11eitynes

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Pamąstymai apie Tautą tarp Rytų ir Vakarų Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos proga

Parašytas: 22 Vas 2013 19:17

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Povilas Gylys. Lietuviai – tauta, kuriai valstybės nereikia?

http://alkas.lt/2013/02/22/p-gylys-liet ... -nereikia/

Povilas Gylys, www.alkas.lt
2013 02 22 16:10

Nemokamų pietų nebūna – moko savo oponentus rinkos fundamentalistai iš laisvos rinkos instituto bei lietuviškų liberalių partijų. Dažnokai ironiškai prideda – nemokamas- tik sūris pelėkautuose.

Pirmuoju atveju jie teisūs, tačiau antruoju – klysta.

Ne tik pietūs, kuriais jus kažkas vaišina, bet ir sūris spąstuose yra mokami. Jis pelėkautų savininkui kaštuoja pinigus, o vargšei pelei – gyvybę.

Taigi, ir mus vaišinant pietumis, ir karų su pelėmis metu naudojamos gėrybės yra mokamos. Jos kam nors kaštuoja piniginius ar kitokius išteklius.

Ne tik neoliberalai, libertarai ir kiti laisvarinkininkai, bet ir kitų pakraipų ekonomistai pasiklysta, kai kalba apie mokamus ir nemokamus dalykus. Klaidžiodami jie klaidina ir kitus.

Pavyzdžiui, mes dažnai kalbame apie nemokamą mokslą, gydymą ir panašiai.

Tačiau nėra tokių dalykų kaip plačiąja prasme nemokamas mokslas ar poliklinikos, nes jų kuriamos gėrybės mums kaštuoja. Kaštuoja privačius arba biudžeto, tai yra mokesčių mokėtojų pinigus.

Leisdami savo vaikus į valstybinę mokyklą ir besigydydami valstybinėje ligoninėje mes neturėtume mokėti tiesiogiai mokyklai ar gydymo įstaigai, nes esame investavę į jas kaip mokesčių mokėtojai. Šia prasme jų teikiamos gėrybės (įgytos žinios, medicininės paslaugos ir pan.) yra, kad ir netiesiogiai-per biudžetą, mokamos.

Tiesa, egzistuoja ir tikrai nemokamos gėrybės – saulės šviesa, grynas oras ir t.t., kurias mums veltui teikia motina gamta, Dievas.

Visa kita mums kaštuoja. Kaštuoja ne tik maistas ar drabužiai, bet ir universitetai, teatrai, teismai, prokuratūros ir t.t.

Dabar prašome giliai įkvėpti – kaštuoja ir Seimas, Vyriausybė, Prezidentūra ir kitos valstybės įstaigos. Taigi, nėra nemokamos politikos.

Tūlas lietuvis, daugiau nei dvidešimtmetį farširuojamas antivalstybinės propagandos, sunkiai gali susitaikyti su mintimi, kad jis turi išlaikyti „politinius ir biurokratinius dykaduonius“.

Čia tūlas skaitytojas gali paklausti – ar verta išlaikyti valstybę, leidžiant mokesčių mokėtojų pinigus.

Ne kartą ir ne du iš tarsi inteligentiškų, aukštojo mokslo diplomus turinčių žmonių lūpų viešojoje erdvėje esu girdėjęs: „Man valstybės nereikia. Ko noriu – tai kad ji man netrukdytų“.

Klausaisi jų ir stebiesi – jie nesuvokia, ką kalba.

Pakartokime: „Man valstybės nereikia!”. „Tegu ji mums netrukdo veikti “.

Juk taip kalba ir žmonės, kurie gyvena iš valstybės surenkamo biudžeto. Vadinasi, iš ten, iš mokesčių mokėtojų pinigų, jie gauna algą, paramą – dažniausiai kuklią – jų veiklai ir pan.

Pabrėžiu – ne tik biurokratai ir politikai gyvena iš valstybės surenkamų lėšų.

Mokytojai, menininkai, prokurorai, pensininkai ir kiti naudojasi viešosiomis lėšomis.

Jei nebūtų valstybės, nebūtų biudžeto, dalis tų valstybės nemėgstančių asmenų liktų be lėšų, skirtų jų veiklai ar išgyvenimui.

Ar dabar bent viešajame sektoriuje dirbantys inteligentai suvokia, kad valstybės jiems reikia, kad jų veikla ar išgyvenimas kaštuoja ir kaštai yra apmokami iš valstybės surenkamų mokesčių?

Jeigu mums, lietuviams, valstybės nereikia, tuomet reikia išvaikyti visus žmones, dirbančius valstybinėse institucijose, reikia liautis prisiekinėjus Lietuvos valstybei, atsisakyti Konstitucijos ir įstatymų.

Jei nereikia valstybės, nereikia kelių, policininkų, gaisrininkų, greitosios medicininės pagalbos, nacionalinio transliuotojo ir daugelio kitų civilizacijos atributų…

Sakysit, absurdas kalbėti apie šalį be valstybinių mokyklų, teatrų ar teismų. Tačiau absurdo metodas yra veiksminga priemonė išsigydyti nuo įvairių „izmų“. Pirmiausia nuo rinkos fundamentalizmo.

Kai, pritaikęs absurdo metodą, imi analizuoti tikrovę be valstybės, imi suvokti, kad valstybė yra viena svarbiausių žmonijos raidos išdavų ir kad be jos išgyventi neįmanoma.

Tuomet supranti kad ji kuria tokias gėrybes, kurių mes pavieniui sukurti negalime.

Mintyse sukūrę absurdišką situaciją galime geriau suprasti, kad gyvename vertybinio konfūzo sąlygomis, negalėdami susivokti, nes esam nuolat klaidinami, kas ta valstybė yra, kokia jos paskirtis, kada jos mums reikia ir kada ji mums iš tikrųjų trukdo.

Holistinis požiūris į visuomenę, kuris leidžia matyti ne tik tikrovės dalis, bet ir visumą, padeda palyginti lengvai atsakyti į šiuos klausimus.

Rinkos fundamentalistui, ar tai būtų neoliberalas ir libertaras, kuriam rinka ir ekonomika yra tą patį reiškiantys terminai, žmonėms, kurie dėl savo individualistinės pasaulėžiūros negali suvokti bendrojo gėrio reiškinio, valstybė yra, kad ir neišvengiamas, bet blogis.

O blogį reikia neutralizuoti…

Holistui valstybė – tai institucijų, kuriančių viešąsias bendro naudojimo gėrybes, t.y. gėrybes, kurias paprastai kuriame ir naudojame kartu, solidariai.

Žmonijos istorija rodo, kad laikui bėgant tokių bendrai naudojamų gėrybių skaičius ir įvairovė auga, nes didėja poreikis joms.

Visuomeniniam gyvenimui sudėtingėjant bendrojo gėrio vaidmuo auga.

Tai dėsningumas, kuris pasireiškia kelių, geležinkelių, švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos, teisėsaugos institucijų tinklų plėtra. Tik dalis jų gali veikti privataus intereso pagrindu.

Šiose „tinklinėse“ sferose ypač stiprus viešojo intereso vaidmuo. Vadinasi čia, bet ne kavinių, viešbučių ir panašiose srityse, valstybės vaidmuo turėtų būti didžiausias.

Jeigu bendrojo gėrio vaidmens didėjimo dėsningumas nėra suvokiamas ir veikiama priešinga kryptimi – siekiama privatizuoti vis daugiau viešojo gyvenimo sričių, paplinta viešasis blogis, nuo kurio tenka kentėti visiems kartu.

Jis pasireiškia tikro ir plačiai suvokto teisingumo, gerų makroekonominių sprendimų, adekvačių poelgių tarptautinėje arenoje ir pan. stoka.

Vietoj viešojo gėrio mes vis dažniau susiduriame su viešojo blogio reiškiniais.

Tai veda prie ekonominio nuosmukio, nedarbo, emigracijos, nusikalstamumo augimo ir t.t. Kitaip sakant, kai trūksta viešųjų gėrybių ir plinta viešosios blogybės, visuomenės gerovė krinta.

Išvada yra tokia – mes kenčiame ne todėl, kad valstybės yra per daug. Mūsų bėdų šaknys slypi tame, kad mūsų valstybė yra silpna ir nesugeba sukurti pakankamo kiekio ir įvairių viešųjų gėrybių.

Ji silpna ir todėl, kad jos institucijos nesugeba deramai apginti Konstitucijoje įtvirtinto viešojo nacionalinio intereso, kad per dažnai klysta gausindamos viešąsias blogybes – blogus įstatymus, Vyriausybės ir Prezidento sprendimus ir pan.

Valstybės stiprinimo pagrindiniai šaltiniai yra du - mūsų pilietiškumas ir normalus viešųjų reikmių finansavimas. Vyraujant amoraliam individualizmui abu šie šaltiniai nemažu laipsniu blokuoti.

Holistinis požiūris į valstybę suteikia paradigminį raktą tikroms reformoms mūsų šalyje.

Jeigu mes ir toliau vadovausimės rinkos fundamentalizmo filosofija, kurioje beveik nėra vietos bendrajam gėriui, mūsų laukia sunkūs laikai. Ir toliau privatizuojant, paimant iš valstybės tai, kas yra prigimtinė viešojo, bendrojo gyvenimo sfera, sisteminė šalies krizė gilės.

Pabaigiau šį straipsnelį ir pagalvojau – vis tiek koks nors aukštąjį išsilavinimą turintis inteligentas greitai kur nors viešumoje pareikš: „O man valstybės nereikia“.

Ir jis nebus vienišas - antivalstybinis instinktas propagandinių centrų pastangomis yra giliai įsirėžęs mūsų žmonių sąmonėje.

Tai girdint turėtų iškilti klausimas – negi mūsų tauta tiek pasimetusi, kad pasiduoda tokiam kolektyvinio naikinimosi instinktui?

Komentarai
http://alkas.lt/2013/02/22/p-gylys-liet ... s#comments

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Pamąstymai apie Tautą tarp Rytų ir Vakarų Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos proga

Parašytas: 07 Kov 2013 20:29

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Nacionalizmas, patriotizmas ir imperinis šovinizmas

Patriotizmas - meilė savo šaliai, savo Valstybei, savo Tėvynei...

Nacionalizmas - kiekvienos Tautos teisė gyventi savo nuosavoje tautinėje Valstybėje.

Imperinis šovinizmas - siekis užgrobti kitų tautų istorines-etnines žemes ir sukurti iš jų daugiatautę imperiją, visas tas tautas "suliejant" į bendrą imperinę "liaudį" (kaip taisyklė, kartu sunaikinant ir imperiją sukūrusią tautą, jai susimaišant su užkariautomis tautomis) (pvz., Rusija).

"Liberalusis" imperinis šovinizmas - daugiataučių imperijų kūrimas "savanorišku" pagrindu (pvz., Jievrosojuzo "savanoriškas" plėtimas).

"Rasinis" imperinis šovinizmas - imperijos kūrimas, sumaišant įvairias tautas, bet išsaugant vieną rasę (pvz., Kinija).

"Daugiarasis" imperinis šovinizmas - imperijos kūrimas iš įvairių tautų ir rasių, visas jas sumaišant (pvz., JAV).

Todėl kiekvienas nacionalistas yra patriotas, bet ne kiekvienas patriotas yra nacionalistas (pvz., imperinės valstybės patriotas, kurių labai daug Rusijos, JAV ir kitose imperijose).

Mes - Lietuviai - gyvename savo Tautos žemėje, o ne kosmopolitinėse iš įvairiaspalvių ir įvairiataučių imigrantų, užgrobusių vietinių indėnų tautų žemes, sulipdytose JAV.

Todėl mes ir esame nacionalistai - tai tarptautinis žodis, lietuviškai verčiamas kaip "tautininkas".

Tauta (Natione) ir Tėvynė (Patria) - neatsiejamos sąvokos tautinėse valstybėse, tokiose kaip Lietuva.

O visi nacionalistai ir yra tikri savo Tėvynės Patriotai.

Kaip tik todėl "buržuaziniai nacionalistai" buvo patys baisiausi sovietų sistemos priešai, ir KGB generolai rašė vadovėlius kaip su mumis kovoti.

Na o dabar mes tokie patys baisūs ir mūsų vietiniams tolerastams-pederastams, ir jų jievrofiliniams globėjams.

Jie juk puikiai supranta, kas iškas duobę "žydrajam" jievrosojuzui. :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 5 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: