Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvos politinė sistema, Valstybės valdymas, ekonomika, kultūra ir kt. - problemos, pastabos, pasiūlymai kaip ją reformuoti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Žmonės išprievartautomis smegenimis

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Žmonės išprievartautomis smegenimis

Parašytas: 04 Vas 2013 23:55

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Žmonės išprievartautomis smegenimis

http://bendraukime.lrytas.lt/-133871245 ... enimis.htm

Vladimiras Troščenka
2012-06-03 12:03

Ištrauka

"Kai analizuoji Lietuvos viešosios kalbėsenos foną, tiesiog negali nepastebėti vieno dėsningumo.

Beveik visi kalbėtojai/rašytojai ginantys supedofilėjusių nusikaltėlių „teisėtą“ siautėjimą valstybės vardu, lygiai taip pat pasisako arba pateisina mūsų kalbos prievartavimą palaipsniu lenkų kalbos gramatikos įvedimu (kitaip vadinamu „w“ invazija).

Ir vieną ir kitą atvejį jie teisina panašia forma: „na kas čia tokio, kelios raidelės mūsų raidyne“, „Na koks skirtumas, porą kartų ikišo“.

Prieš kokių 10 metų žiūrėjau laidą per televizorių. Buvo rodomas policijos sulaikytas, susigūžęs jaunas vaikinukas, bandęs išprievartauti mažametį berniuką. Berniukas gelbėdamasis nuo prievartos iššoko pro daugiabučio langą.

Labiausiai man įsiminė susigūžusio vaikino pasiteisinimas: „Kai aš buvau kalėjime, mane išprievartavo. Po to aš supratau savo prigimtį, kad aš nuo gimimo esu gėjus ir todėl bandžiau suartėti su tuo vaiku“.

Kodėl aš įterpiau šį kriminalinį epizodą?

Ogi todėl, kad kaip ir tas kalėjime išprievartautas vaikinas, mūsų kelis šimtmečius mentališkai prievartautas „elitas“ negimė su tokia tapatybe. Gyvenimo filosofija, kurioje jie gyvena, yra dirbtinai ir brutualiai įskiepyta ir jau po to įsisąmoninta ir perduodama kaip neabejotinas teisingo gyvenimo mokymas savo palikuonims. Jie net nebesuvokia, kad galima gyventi kitaip.

Čingizo Aitmatovo romane „Ilgiau už amžių besitęsianti diena“ yra aprašomi Mankurtai.

Karo belaisviui, kurį būdavo nutarta padaryti mankurtu, nuskusdavo plikai galvą ir uždėdavo ant jos ką tik nudobto kupranugario kraujuotą odos gabalą. Po to, jam surišdavo rankas ir uždėdavo ant gerklės medinę kaladę, kad jis negalėtu galva paliesti žemės ir palikdavo žmogų dykumoje porai dienų. Kepinant saulei ant galvos esanti kupranugario oda pradėdavo trauktis suspausdama galvą. Kupranugario plaukai įsismeigdavo į galvą sukeldami nepernešamą kančią, kuri buvo sustiprinama vis stiprėjančio troškulio.

Po kiek laiko, auka arba mirdavo, arba netekdavo atminties apie savo buvusį gyvenimą ir tapdavo idealiu vergu, nepriekaištingai ištikimu savo šeimininkui. Vergai mankurtai kainuodavo nepalyginamai brangiau nei paprasti vergai, nes jų nebereikėdavo saugoti ir taip pat nebereikėdavo saugotis jų keršto.

Čingizo Aitmatovo romane pasakojama apie tai, kaip jauną kipčiaką Žolmaną, Donenbajaus sūnų, tapusį žuanžuanų belaisviu, padarė mankurtu. Jo motina, Naiman Ana ilgai ieškojo sūnaus, bet kai surado jis ne tik jos nepažino, bet savo šeimininkų įsakymu nužudė ją, be jokios sąžinės graužaties.

Mankurtai nežinodavo (ir net nenorėdavo žinoti) savo prigimties ir protėvių, nežinojo savo tikrojo vardo (naudojosi šeimininkų sugalvotomis „kličkomis“, panašiai kaip sulenkinti lietuviai).

Mankurtas kaip šuva, pripažindavo tik savo šeimininkus, jis nekreipdavo dėmesio į jokius argumentus ir klausydavo tik šeimininko nurodymų. Tai jam buvo aukščiau visko.

Kartą su vienu labai žymiu „šoumenu“ užsukome į senamiestyje buvusį vieną aplinkosaugos departamentą. Jam vadovavo neaiškaus amžiaus „moterė“, viena iš feministinių A. M. Pavilionienės pasekėjų. Užėję pas ją į kabinetą buvom labai džiugiai sutikti.

„Moterė“ liepė savo sekretorei atnešti kavos ir konjako. Mano kompanjonas nusistebėjo ir paklausė, ar ji nebijanti taip, darbo dienos viduryje, gerti konjaką?

Man ligi šiol įstrigęs atmintyje jos atsakymas: „Na jau, ko bijoti? Maskvos jau nebėra, dabar mes patys sau šeimininkai, TODĖL DAROM KĄ NORIM“.

Apgailėtina. Laikinai paleistų į laivę vergų lėbavimas, nei kiek nesusimastant nei apie pasekmes nei apie realybę.

Juk griežtai laikomas vergas, kai jį paleidžia į laisvę, mėgaujasi nebaudžiamumu, todėl daro vis daugiau nusikaltimų, o vėliau tiesiog degraduoja arba grįžta pas savo šeimininkus vergauti toliau.

Paskaitykite JAV vergų išlaisvinimo istoriją. Tie kam suformuota vergo savivoka iš jos nebegali išsilaisvinti. Jiems pastoviai reikalingas botagas ir meduolis. Patys jie nesugeba sukurti pridėtinės vertės ir nesugeba gyventi bendruomeniškai. Jie prasiskolina ir sužlugdo/iššvaisto viską, kas jiems, istorijos vingrių pasekoje, atlieka nuo buvusių šeimininkų.

Mūsų ilgai prievartautas „elitas“, netekęs vieno šeimininko ir susipainiojęs savo vergiškame „darom ką norim“, jau dabar karštligiškai ieško naujo vergvaldžio, iš kurio galėtų gauti nurodymus kaip elgtis.

Laisvai gyventi jie nesugeba, prie Maskvos valdymo jie grįžti nebegali, todėl jų akys vis dažniau krypsta į Lenkiją. Koks ne koks, o šeimininkas.

Jų supratimas paprastas, kaip ir pas visus vergus: „Na ir kas, kad nebeteksime savo istorijos, po truputį prarasime kalbą, nebeteksime laisvės ir didžiosios dalies bendruomenės, bet užtat pagaliau bus ŠEIMININKAS, kuris nurodys ką daryti ir kurį galėsime keikti (tyliai) dėl savo nesėkmių.“

Sovietijoje išdresiruota Lietuviška „inteligencija“ (Solženycinas įvardino tiksliau – OBRAZOVANŠČINA) vėl po truputį pradeda ruošti Lietuvius lenkų kalbinei ir istorinei invazijai (pav., Lietuvių kalbos „saugotojų“ A.Smetonos ir I.Smetonienės straipsniai, taip pat grubus lenkiškos istorinės interpretacijos leidinys „Suvalkų sutartis, faktai ir interpretacijos“, siekiantis išteisinti lenkų niekšybę ir t.t.).

Visa tai ilgai siekiančių planų mentaliniai pamatai, prievartaujantys Lietuvos visuomenės viešąją nuomonę.

Ar įmanoma vergams tapti tikrai laisvais žmonėmis? Ne. Tai neįmanoma, tam reikia gimti laisvam. Tai vienintelis kelias."

Komentarai
http://bendraukime.lrytas.lt/?id=133871 ... 364&view=6

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: