 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina
|
Perkūnas, Patulas, Pikuolis, Patrimpas
Štai kas yra pateikiama Internete ir kituose šaltiniuose:
Baltų mitologija
http://lt.wikipedia.org/wiki/Balt%C5%B3_mitologija
Čia pateikiama senovės baltų mitologinių vaizdinių sistema. Visiems baltams bendros mitologijos neišliko, ji tik iš dalies rekonstruojama pagal atskiras mitologines sistemas:
* prūsų
* lietuvių
* latvių
Individualiausia I lygmenyje atrodo prūsų mitologija.
Jų panteonas labiausiai sutvarkytas, jo personažai (vien tik vyriški) diferencijuoti ne tik pagal funkcijas, bet ir pagal išorę.
Šiam lygmeniui priklauso 10 dievų:
Dievas ir Perkūnas,
Patrimpas (upių ir šaltinių dievas),
Autrimpas (jūros dievas),
Patulas (požemio dievas),
Pergubris (pavasario, augalijos dievas),
Puškaitis (žemės, šeivamedžio personifikacija),
Aušautas (išlikimo, gyvybės dievas),
Pilvytis (turtų nešėjas).
Vėliau šis prūsų panteonas pakito:
Dievas gavo epitetą Ukapirmas, kuris vėliau virto jo vardu,
Trimpas pasidalijo į Patrimpą ir Autrimpą,
Patulas gavo Pikulo vardą, o Pikulas susidvejino i Pikulą ir Poklių,
panteone atsirado naujas dievas Svaikstikas, susijęs su saule ir jos šviesa.
„Tvarka“ pagrįsta tuo, kad yra mažai šaltinių – mažiau šaltinių mažiau prieštarauja vienas kitai.
Patrimpas
http://lt.wikipedia.org/wiki/Patrimpas
Patrimpas (Potrimpas) – senovės prūsų upių ir šaltinių dievas, greičiausiai garbintas XVI a.[1].
Manoma, kad Patrimpas susijęs su pavasariu ir jo derlingumu.
Pasak vokiečių kronikininko S. Grunau (XIV a.), Patrimpas kartu su Patulu ir Perkūnu sudarė trejybę, vaizduojamą prūsų vėliavoje.
Dievų trejybėje stovėjęs Perkūno dešinėje pusėje, buvęs šilumos ir vaisių dievas, duodavęs pavasarį, laimę, ramybę, brandą, gausumą, globojęs gyvulius, arimą, javus. Patrimpas vaizduojamas žaliais drabužiais, varpų vainiku ant galvos.
Manoma, kad įvaizdis formavosi poliarizuojantis su Trimpa, derlingumo globėju[1].
Literatūra
1. ↑ 1,0 1,1 Patrimpas. Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 373 p.
Patulas - Pikuolis
http://lt.wikipedia.org/wiki/Patulas
Pikuolis (Pikulas, Patulas, Piktulis, Drebkulis, Dargūnas, Galūnas, Ragočius, Pikčius, Pragarėlis, Tratintojas) – trečiasis prūsų trejybės dievaitis.
Jis susietas su mirusiųjų pasauliu, laidojimo papročiais ir apeigomis. Tai požemių, tamsos, pykčio, nelaimių dievas, buvęs labai bjaurus ir piktas dievas. Užrūstinus jį, permaldauti be kraujo buvę sunku. Vaizduojamas seniu mirtinai išbalusiu veidu, su didele žila barzda, raudonais drabužiais, galvą apsirišęs balta skara. Pikuolio simboliai buvo pamautos ant ragotinių trys kaukolės: žmogaus, jaučio ir arklio.
Pikuolis gėrėjęsis ir džiaugęsis žmonių rūpesčiais, vargais, skausmu. Užrūstinus kurį nors dievą, pasirodydavęs Pykuolio tarnas, reikalaudavęs atgailauti. Siekiant Pikuolį permaldauti, 3 dienas inde deginę taukus. Jei trečią dieną Pikuolis šios aukos negaudavęs, vėliau numaldyti jį galima buvę tik krauju. Aukojami buvo gyvuliai: arkliai, kiaulės, ožiai. Šventąjį ąžuolą šlakstė jų krauju.
Pikuolis ir Patrimpas gretinami su romėnų Kastoru ir Poluksu kaip su dieviškaisiais dvyniais. Vienas senas, kitas jaunas, vienas susietas su gyvenimu, kitas – su mirtimi.
Perkūnas
http://lt.wikipedia.org/wiki/Perk%C5%ABnas
Perkūnas (Dievaitis, Dundusėlis, Dundulis, Dudutis, Poškutis, Akmeninis, Kalvis, Bruzdulis, Dūdų Senis, Karalius Perkūnėlis, Šarkutis) – senovės lietuvių ir baltų mitologijos dievas.
Vieta dievybių hierarchijoje
Dievaitis Perkūnas laikytas galingesniu už daugelį kitų patriarchalinio panteono dievų, bet visgi neužėmė pagrindinės vietos ir buvo priklausomas nuo aukščiausiojo dangaus ir žemės dievo. Perkūną sukūrė Dievas, apgyvendino aukštame neprieinamame kalne (puikiuose rūmuose, esančiuose debesyse) ir pavedė valdyti orą[reikalingas šaltinis]. Perkūnas buvo jo valios vykdytojas, dar greičiausiai vadintas Dievo rykštė arba Dievo rikis (Diveriks), tačiau šis spėjimas nėra visiškai patikimas.
Tikruoju vardu – Perkūnu – vadinti bijota, ypač drausta vaikams. Jį galėjo ištarti tik suaugusieji, bet tik ne per audrą, kad jį paminėjus čia pat nepasirodytų.
Šeima
Perkūnas turėjo žmoną Žemyną ir devynis sūnus. Kitur pažinojo devynis Perkūnus – aštuonis vyrus, devintą moterį Perkūnę, seniausią griaustinio ir žaibų deivę, kurią patriarchato laikais pakeitė vyras Perkūnas.
Kai kur sakoma, kad Perkūnas neturi šeimos, nes dėl savo rūstumo nerado žmonos, neturi brolių nei seserų.
Dar kitur yra keturi broliai Perkūnai: Rytų, Vakarų, Pietų, Šiaurės.
Perkūno reikšmė mitologijoje
Žaibas
Perkūnas – atmosferos ir gamtos valdytojas, jam priskiriama žemės augalijos priežiūra, globa, rūpinimasis vaisingumu, įvairiais atmosferos reiškiniais, jo žinioje neišsenkamos vandens atsargos, sukauptos virš „akmeninio dangaus skliauto“. Šiuo vandeniu pavasarį per pirmąjį griaustinį Perkūnas, besitrankydamas dangaus skliaute, mosuodamas „dievo rykšte“ – žaibais, svaidydamas akmeninius kirvukus ar strėles, apvaisina deivę Žemyną, kuri įgauna galią gimdyti vaisius. Nukritus pirmiesiems Perkūno „kirvukams“, kuriems priskiriama nepaprasta galia pažadinti ir apvaisinti deivę Motiną, pabunda žemė, pradeda želti žolė, ima sprogti medžiai.
Atėjus sausrai, Perkūnas užmuša vandenį uždarančias chtonines būtybes (sparnuotą gyvatę, sparnuotą slibiną), kurios pavogusios dievaičio griaustinio instrumentą, vėl jį atgauna, sugriaudžia, sparnuota gyvatė krinta negyva, pasipila lietus ir atgaivina išdžiūvusią žemę.
Perkūnas globojo žmogų, jo dorovę, moralę, teisingumą, gėrį. Jis dažnai nužengdavo į žemę, kad sužinotų, kaip gyvena žmonės. Šis dievaitis nekantrus, bet teisingas, o nusikaltusiems kaltės nedovanodavo. Tikėta, kad neteisingą žmogų jis nutrenkia. Perkūnas Dievui padėdavo tvarkyti pasaulį – Dievas nurodydavo, kur Perkūnui trenkti: Nepykinkim Dievo! Jis atsiųs Perkūną, kuris nutrenks, namus sudegins. Perkūnas galėjo užmušti gyvulius, sudeginti trobas, suskaldyti akmenis, šventyklas, medžius. Jis galėjo pakeisti žemės reljefą, išrausti duobes, pripildyti jas vandens ir paversti kūdromis, pelkėmis ir pan.
Perkūnui skirta diena – ketvirtadienis (kitur penktadienis). Palabio slavai dar neseniai ketvirtadienį vadino perimtu iš baltų archaišku vardu „perundien“, „parundien“ – Peruno (Perkūno) diena. Vilniuje šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vietoje kadaise buvusi salė, kurioje žyniai ketvirtadieniais degindavo žvakes Perkūno ir kitų dievų garbei. Visoje Lietuvoje liepos 20 d. buvo švenčiama Perkūno šventė, kuri krikščionybės laikais sutapatinta su šv. Elijo švente. Dar ilgai žmonės pagonišku papročiu tą dieną aukojo Perkūnui jaučius ir kitus gyvulius.
Griaustinis laikytas dievo Perkūno kalba, kuria jis pranešdavęs vaidiloms savo valią. Paprastai vaidilos maldaudavo Perkūną, kad būtų geras oras į karą jojant, pievas šienaujant, rugius pjaunant ar dirbant kitus darbus. Aukodavo jam javus, gyvulius, drabužius. Žmonės, girdėdami Perkūno balsą, iš baimės puldavo ant žemės garsiai šaukdami: „Dieve Perkūne, apsaugok mus“. Jei Perkūnas kriviui ką nors gero pranešdavo, buvo keliamos vaišės, aukojamos aukos – žirgai, galvijai ir kalbamos maldos. Kad Perkūnas netrenktų į trobas, jas apkaišydavo šventų medžių – eglės ir žilvičio – šakomis. Jomis smilkydavo debesis. Be to, užėjus audrai, žmonės skambindavo varpeliu, degindavo vaško žvakes ir pan. Tai irgi turėjo apsaugoti nuo blogų dvasių. Jei žmogų Perkūnas nutrenkdavo, tikėta, kad jis paimtas į dievų draugystę. Todėl kriviai labiausiai geisdavo mirti perkūnijos liepsnose.
Perkūno vaizdavimas
Seniausiuose vaizdiniuose Perkūnas nebuvo personifikuotas. Vėlesniais laikais Perkūnas vaizduojamas zoomorfiniu pavidalu – kaip žvengiantis eržilas, baubiantis bulius, bliaunantis ožys. Jaučius, ožius aukodavo, kad audros neišmuštų javų, ožys buvo Perkūno palydovas, Perkūno oželis siųstas pranešti žmonėms apie besiartinančią perkūniją ir audras (prieš audrą šis paukštis tyliai kyla aukštyn ir staiga leidžiasi žemyn, bliaudamas lyg ožio balsu, o pavasarį, kai pirmą kartą sumekena Perkūno oželis, tikėta – greitai ateis Perkūnas.
Su Perkūnu sietas ir avinas. Senovėje šis dievaitis buvo vaizduojamas dviem avinais. Kartais jis būdavo paukštis milžinas (erelis). Perkūno žirgas buvęs su sparnais. Žirgą vadindavo liepsniniu, nes, lėkdamas padangėmis, kelią žymėdavo ugnies ruožu ar žaibu. Žirgui iš nasrų eidavusi liepsna, o iš ausų dūmai, pėdose pasilikdavusios karštos anglys. Kai kuriuose mituose Perkūnas vaizduojamas važinėjantis tarp debesų ugnies ratais, pakinkytais sparnuotais liepsniniais žirgais.
Patriarchalinės santvarkos laikotarpiu Perkūnas vaizduojamas su ragais, šiurkščiais plaukais, baisaus veido, apsirengęs baltais ir juodais drabužiais su juodu kirvuku rankose.
Dar vėliau Perkūnas – tai senis su ilga, balta, pražilusia barzda, sėdintis gintaro soste, ant galvos vainikas, nupintas iš auksinių ievos žiedų, vienoje rankoje laiko eržilą, o kitoje auksinę lazdą. Arba žilas senis mėnulio spalvos veidu, apsisiautęs raudonu apsiaustu, po kuriuo paslėpti ginklai ir valdžios ženklai, apsiginklavęs sidabro lanku, aukso strėlėmis, titnago kirvukais. Valdžios ženklas – sidabrinis skydas su žaibo zigzagais.
Kitur Perkūnas vaizduotas senu kalviu, kuriam Dievas liepęs daryti šovinius. Dar kitur jis – gražus jaunikaitis su žaibų vainiku ant galvos. Kartais – didelis griežtas vyras su garbanota barzda arba senis didumo iki debesų, juodas arba rudaplaukis žmogus, ugninis stulpo pavidalo milžinas, apsirengęs ugnies drabužiais, o galva apsupta liepsnos. Kitur pasirodydavo žmogumi žaliais drabužiais ir raudona kepure arba apsivilkęs raudonais ar rudais marškiniais, perjuostais juosta su žaibų sauja, akmeniniu kirvuku pakeltoje dešinėje rankoje.
Perkūno galios ir asmeninis senovės baltų santykis
Buvo manoma, kad Perkūno kvėpavimas sukelia vėją ir vėtrą. Kai Perkūnas važiuodavęs per dangų dviračiu ar keturračiu vežimu, pakinkytu eržilais, ožiais ar jaučiais, žmonės girdėję griaustinį griaudžiant. Arba, kai griaudžia, reiškia Perkūnas miltus mala, akmenis raičioja. Tikėta, kad Perkūnas persekiojęs ne savo mirtimi mirusių žmonių vėles. Tos vėlės darydavusios bloga žmonėms. Jos naikindavusios derlių, kenkdavusios gyvuliams, uždarydavusios vandenį, reikalingą augalijai. Perkūnas jas mušdavęs strėlėmis, akmeniniais ar variniais kirvukais (strėlėmis) arba akmenimis, kurie į žemę įsmigdavę, o praėjus 7-9 metams, vėl iškildavę į paviršių. Tie kirvukai laikyti šventais, jais gydydavo ligas: priepuolį, karpas, auglius, žaizdas, kraujoplūdį, nuo gyvatės įkandimo.
Ilgainiui tokie kirvukai tapo Perkūno simboliais: nešiojami gintariniai kirvukai kaip amuletai apsisaugoti nuo nesėkmių, dedami po gimdyvės lova, naudojami per vestuvių apeigas, o įdėti į kapą jie mirusiuosius apgindavo nuo piktų dvasių. Kirviui buvo priskiriama magiška jėga užkalbant stichinius atmosferos reiškinius. Lietuviai kirvius vaizdavo ant trobų, kryžių ir kt. Ant kirvukų vaizduojami saulės ir žaibo ženklai (rozetės, koncentriniai apskritimai, pavienės ir dvigubos spiralės), žalčiai, žaibai.
Perkūnas latviškai vadinamas Perkons, prūsiškai – Percunis.
Lietuvių Perkūnas, kaip ir graikų Olimpo dievai, gyveno panašiai kaip žmonės: valgė, gėrė, miegojo, kariavo, turėjo priešų, draugų, žmoną, vaikų, turėjo meilės nuotykių ne tik su deivėmis, bet ir su paprastomis merginomis.
Lietuvių, kaip ir kitų tautų, mitologijoje dangaus ugnis žaibo pavidalu ateina drauge su vandeniu (lietumi), kai nugalima dievybė, uždariusi vandenį. Tokie dievai, kaip lietuvių Perkūnas, graikų Dzeusas, romėnų Jupiteris, skandinavų Toras, kovojo su kitais dievais dėl atmosferos reiškinių valdymo. Jie rūpinosi vegetacijos ir vaisingumo funkcijomis. Dėl to tokie dievai, kaip lietuvių Perkūnas, indų Pardžanja, dažnai vadinami tėvu, nes jie apvaisina žemę. Medžiojančio ir nušaunančio demoną Perkūno motyvas būdingas baltams, Šiaurės bei Rytų Europos tautoms, paplitęs Rytuose. Pavyzdžiui, babiloniečių dievas Mardukas kovoja su gyvate pabaisa Tiamat, Egipte Saulės dievas Ra kovoja su gyvate ir ją nugali, indų gyvatė Vritra apsupa žemę debesimis ir uždengia Saulę, o dievas Indra stoja su ja į kovą ir nugali. Šumerų mituose Gilgamešas kaunasi su pabaisa gyvate, uždariusia vandenis, o kai gyvatė užmušama, pasipila lietus, kuris atgaivina išdžiūvusią žemę ir grąžina jai vaisingumą. Indų Vedose, kai demonas Ahis pavagia Saulės ratą ir džiovina žemę, iš debesų ateina dievas Indra, užmuša demoną, nuima nuo kalno viršūnės Saulės ratą ir leidžia tekėti vandeniui ant išdžiūvusios žemės septyniomis srovėmis. Biblijoje dangaus šviesos dievybė kovoja su tamsa ir chaosu, turinčiu mitinės gyvatės pavidalą. Blogio demonas, atlikdamas negerus darbus, pasiverčia gyvate ar žalčiu.
Mokslinę studiją „Senovės lietuvių dievas Perkūnas“ [1] yra parašiusi Nijolė Laurinkienė.
Nuorodos
1. ↑ Laurinkienė N. (1996) Senovės lietuvių dievas Perkūnas kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose. 238 p.
Simonas Grunau
http://lt.wikipedia.org/wiki/Simonas_Grunau
Simonas Grunau (vok. Simon Grunau, Grūnavas, apie 1470 m. Tolkemita, dab. Tolkmickas, Varmijos Mozūrų vaivadija – apie 1531 m.) – vokiečių kronikininkas, „Prūsijos kronika“ autorius.
Biografija
Dominikonas. Gyveno Elbingo ir Dancigo vienuolynuose. Veikiausiai mokėjo šiek tiek prūsiškai ir lenkiškai. 1520 lankėsi pas popiežių Leoną X Romoje. Palaikė glaudžius ryšius su Žygimantu Senuoju ir kitais Lenkijos valstybės veikėjais.
Prūsijos kronika
Apie 1510-1526 m. Simonas Grunau parašė veikalą „Kronika ir aprašymas linksmiausių, reikalingiausių ir tikrų Prūsijos žemės istorijų“ (Cronica und beschreibung allerlüstlichenn, nützlichsten und waren historien des namkundigenn landes zu Prewssen), kuris 1875 m. išleistas „Prūsijos kronikos“ (Preussische Chronik) pavadinimu.
Dėl Vokiečių ordino 1525 sekuliarizacijos kronika 1526 m. skubiai perredaguota, 1529 m. papildyta.
Kronikoje rėmėsi 1249 m. Christburgo taikos sutartimi, kronikomis, kurias parašė Adomas Bremenietis, Petras Dusburgietis, Vygandas Marburgietis ir kt., Toninės analais, Erazmo Stelos, Enejaus Silvijaus Pikolominio veikalais.
Kronika – pirmoji ne Vokiečių ordino, o Prūsijos istorija. Joje jis pateikė daug etnografinių, geografinių ir istorinių žinių apie Prūsiją nuo senovės laikų iki Vokiečių ordino sekuliarizacijos, apie Prūsijos gamtą, ūkį ir gyventojus, aprašė jų kilmę, išvaizdą, gyvenimo būdą, maistą ir gėrimus, drabužius, tikėjimus.
Pirmasis pateikė žinių apie vakarų baltų vyriausiųjų dievų trejybę – Perkūną, Patrimpą ir Patulą, apie šventovę Romuvą, legendinius VI a. prūsų valdovus brolius Prutenį (Brutenis) ir Vydevutį (Vaidevutis). Simonas Grunau teigė jas ėmęs iš pirmojo Prūsos vyskupo XIII a. Kristijono kronikos.
Vietiniai gyventojai dar išpažįsta baltų senovės tikėjimą – 1526 m. viename sembų kaime radęs žynį (Waideier), aukojantį pagonių dievams ožį. Norėdamas įrodyti, kad autochtonai skiriasi nuo kolonistų vokiečių, į kroniką įdėjo prūsų kalbos žodynėlį (100 žodžių).
Pabrėžė prūsų ir lietuvių giminystę. Bene pirmasis kraštą į šiaurę nuo prūsų vadina Mažąja Lietuva (Klein Littaw).
Paskelbė Vokiečių ordino didžiojo magistro Zygfrydo fon Foichtvangeno 1310 m. potvarkį, kuris draudžia kryžiuočiams kalbėtis su vietos gyventojais jų kalba, įpareigoja prižiūrėti, kad prūsai sekmadieniais lankytų bažnyčią, įdirbtų dykynes. Jis pasmerkė kryžiuočių žiaurumus, jų atsimetimą 1525 m. nuo katalikybės ir perėjimą į protestantizmą, vietinių gyventojų prūsų ir lietuvių išnaudojimą.
Kronika prolenkiška, atspindi katalikišką autoriaus pasaulėžiūrą.
Dėl netikslumų ir kitais šaltiniais nepatvirtintų faktų (yra ir išgalvotų; patikliai įrašė viską, ką girdėjo iš žmonių keliaudamas po Prūsiją) kai kurie tyrinėtojai (ypač XIX a. antroje pusėje) juo nepasitiki ir nepagrįstai atmeta visą kroniką. Ji padarė didelį poveikį XVI a. – XIX a. pirmosios pusės Prūsijos istoriografijai.[1]
Literatūra
* Jonas Yčas. Simono Grunau, XVI amžiaus kronisto, reikalu, Kaunas, 1922 m.
* Simon Grunau's preussische Chronik, hrsg. von M. Perlbach, R. Philippi und P. Wagner. Bd. 1-3, Leipzig 1876-1896.[2]
Šaltiniai
1. ↑ Rimantas Jasas, Angelė Vyšniauskaitė. Simonas Grunau. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, 207-208 psl.
2. ↑ Grunau
Simonas Grūnavas
Prūsijos kronika
1529
http://sites.google.com/site/senoji/sim ... C5%ABnavas
521-ųjų Viešpaties metų įvykiai. Kaip Ulmiganija tapo karalyste ir gavo kitą vardą
[...] Taip jie visi nutarė, kad jiems reikia karaliaus, ir paskyrė juo Brutenį (Bruteno). Jisai tarė: „Brangūs žmonės, aš negaliu būti karaliumi, kadangi mūsų galingųjų dievų valia jiems privalau tarnauti, bet štai čia yra mano brolis Vaidevutis (Wytowudo), drąsus vyras, – imkite jį savo karaliumi, ir jis jus garbingai valdys. O aš pasiliksiu jums mūsų dievų pasiuntiniu, ir ką tik iš jų išgirsiu, jums pasakysiu. Be to, žinokite, aš būsiu jums didesnė paguoda melsdamasis mūsų šventiesiems dievams negu kovodamas su svetimtaučiais“. Klausydami šių ir panašių žodžių, jie sutiko ir savo papročiu Vaidevutį (Widowuto) karūnavo karaliumi, o paskui karalius su visais žmonėmis panoro savo brolį Brutenį (Brutteno) turėti savo aukščiausiuoju viešpačiu ir pavadino jį Krivių krivaičiu (crywo cyrwaito) – tai būsiąs jų valdovas po Dievo. Be jo valios jie nieko nedarydavo ir neturėdavo teisės daryti. Jo klausydavo kaip pačių dievų. Savo kraštą jie pavadino Brutėnija (Brutenia), ir visi nutarė niekam nevergauti, o tik aukoti savo dievams. Pirmiausia pastatė Bruteniui (Brutteno) ir jo dievams ypatingus namus. Dievai buvo trys: Patulas (Patollo), Patrimpas (Patrimpo) ir Perkūnas (Perkuno), jų [buveinė] buvo šešių uolekčių storumo ąžuolas. Šį ąžuolą ir krivio (crywen) ar krivaičio (kyrwaidens) namus su visais jo vaidilučiais (waidolotten) – tai jų dvasininkai – jie pavadino Rikojotu (Rickoyto). [...]
523-iųjų metų įvykiai. Apie brutėnų (Brutenischen) įstatymus, apie jų dievus, apie vedybas ir kaip jie turi gyventi taikoje
Šiais metais, sako ponas Kristijonas, brutėnai (Brutheni) ir jų karalius Vaidevutis (Witowudo) su jų Krivių krivaičiu (crywen kirwaytho) Bruteniu (Brutteno) atėjo į Honedą, kur Brutenis (Bruteno) jiems išdėstė jų dievų valią, kaip jie turi kartu gyventi.
Pirma, nė vienas be Krivių krivaičio (criwen kirwaito) leidimo neturi teisės melstis dievams arba pargabenti kokį nors dievą iš svetur, o tik [privalo] garbinti aukščiausius dievus, t.y. Patulą (Patollo), Patrimpą (Patrumpo), Perkūną (Perkuno), nes jie mums davė žemės ir žmonių, ir dar duos. [...]
Apie karaliaus Vaidevučio (Witowudi) vėliavą ir herbą
Vėliava buvo balta drobulė penkių uolekčių ilgumo, trijų uolekčių platumo, joje buvo pavaizduoti ligi pusės stoto trys vyrai mėlynais rūbais, ir jie atrodė taip: vienas kaip jaunas žmogus, be barzdos, su varpų vainiku ant galvos, linksmas, – jis buvo javų dievas ir vadinosi Patrimpas (Potrimppo).
Antras buvo kaip piktas vidutinio amžiaus vyras, jo veidas buvo lyg ugnis, o karūna iš liepsnų, barzda jo buvo garbiniuota ir juoda, ir jiedu žiūrėjosi į kits kitą, koks kuris besąs, vienas linksmai šypsąs iš antrojo rūstumo, o antrasis pasipūtęs pykčiu.
Trečias paveikslas vaizdavo seną vyrą su ilga žila barzda, ir jo spalva buvo visai kaip numirėlio, jis buvo vainikuotas balta skara, susukta kaip į turbaną, jis iš paniūrų žiūrėjo į anuos du ir vadinosi Patulas (Patollo). O toje vietoje, kur buvo skydas, stovėjo pasistiebę du balti žirgai, ir jie laikė skydą savo tarpe, o skyde pavaizduotas iki pusiau stoto žmogus, tik jo galva kaip lokio su pražiotais nasrais. [...]
Apie ąžuolą, kuriame buvo dievai, ir apie jo padėtį
Didelis, storas, aukštas, galingas ąžuolas, kuriame velnias varė savo apgaulę ir kur buvo įtaisyti dievaičių stabai, visada būdavo žalias, žiemą ir vasarą (aš manau, kad tai velnio klastos darbas), ir ąžuolo vainikas aukštai buvo toks platus ir lapija tokia tiršta, jog lietaus nė vienas lašas per ją neperlydavo. O aplinkui iš visų pusių buvo iškabinėtos gražios uždangos, per vieną ar per tris žingsnius nuo ąžuolo, kokių septynių uolekčių aukščio.
Tenai niekas daugiau negalėjo įeiti kaip tik krivaitis (kirwaito) ir vyriausieji vaidilučiai (waidolotten), o jei kas ateidavo [norėdamas paaukoti], tai jie uždangas atitraukdavo. O ąžuolas buvo padalytas į tris lygias dalis, kurių kiekvienoje, nelyginant tam tyčia padarytame lange, stovėjo dievaičio stabas ir priešais save turėjo ženklą.
Vieną dalį turėjo Perkūno (Perkuno) stabas, kaip anksčiau sakyta, ir jo ženklas buvo, kad be paliovos kūrenosi ąžuolinių malkų ugnis, dieną naktį, ir jeigu ji per apsileidimą užgesdavo, tai kaltasis vaidilutis (waidlotten) būdavo nužudomas – ant tos ugnies pats paaukojamas.
Antrą dalį turėjo Patrimpo (Potrumppi) stabas, ir jo ženklas buvo gyvatė, ji dideliame puode buvo vaidilučių (waydolottinen) penima pienu ir visada laikoma uždengta javų pėdais.
Trečiasis, Patulo (Patolli) stabas turėjo trečiąją dalį, o jo ženklas buvo žmogaus, arklio ir karvės kaukolė, ir kartkarčiais, jų šventėse, būdavo deginamas lajus jų garbei. Aplinkui iš visų pusių palapinėse gyveno vaidilučiai (wadolotten).
Apie prūsų dievaičių vardus iki krikščionybės įvedimo
Iš pat pradžių Prūsų žemės gyventojai nieko neišmanė apie dievus nei apie deives, jie tik garbino saulę. Tačiau kai atkeliavo kimbrai, tai atsinešė tris savo dievaičių stabus: vieną jie vadino Patulu (Patollo), antrą Patrimpu (Potrimpo), trečią Perkūnu (Perkuno). Juos garbinti jie privertė savo kaimynus, šieji turėjo juos pripažinti galingiausiais dievais.
Patulas (Patollo) buvo vyriausias brutėnų (Bruteni), taip kitados vadintų Brudėnijos (Brudenie) gyventojų, kurie dabar vadinami prūsais, dievaitis. Tai buvo baisenybingas nakties dievas, kuris vaidendavosi namuose, ypač kilmingųjų dvaruose. Visų pirma jis siautėdavo, jei kas neklausydavo krivaičio (kirwaidens) įsakymų, eidavo ir eidavo gąsdinti naktimis, kol prigąsdindavo tiek, jog žmogus mirdavo.
Jei kas apsižadėdavo pagarbinti jo stabą Rikojote (Rickoyott), tai jis savo skolininką imdavo į nagą be jokio pasigailėjimo, ir aukojimais jam pigiai neatsipirkdavo. Jis buvo ir mirusiųjų dievas. Jei kas mirdavo, o palikusieji šykštėdavo aukų dievams ir pagerbtuvių vaidilučiams (waydlotten), tai jis ateidavo į mirusiojo namus, ir vaidendavosi naktį; jei jie mažai ką darydavo arba nieko nedarydavo, tai jis vėl ateidavo, ir jie turėdavo ką daryti ar ką duoti, o jei jis ateidavo trečią kartą, tai reikėdavo aukoti žmogaus kraujo.
Tada žmogus ilgai nedelsęs eidavo į Rikojotą (Rickoiot), duodavo vaidilučiui (waidlotten) dovaną, o tasai rėždavo jam žaizdą į ranką, kad kraujas ištrykštų, po to pasigirsdavo murmesys ąžuole, ir tai būdavo ženklas, kad susitaikyta, o tasai dievas niekad nebeidavo vaidentis.
Patrimpas (Potrimppo) buvo antras Brudėnijos (Brudenia) dievaitis, tasai lemdavo laimę mūšyje ir šiaip kituose reikaluose. Jei kas tą Patrimpą (Potrimppo) turėjo pagarbinti, tai reikėjo, kad vaidilutis (waydlotte) tris dienas pasninkautų ir ant gyvos žemės miegotų, o pirmiausia deginti smilkalus ant tos ugnies, kuri vašku kūrenama; šis velnias dar norėjo, kad jo garbei žmonės mažą vaiką nužudytų, ir tai būdavo daroma. Patulas (Patollo) ir Patrimpas (Potrimppo) be jokio saiko mėgo žmonių kraują, ir tas kraujas buvo jų garbei liejamas priešais ąžuolą.
Perkūnas (Perkuno) buvo trečias dievaitis. į jį būdavo šaukiamasi dėl oro, kai žmonėms reikėdavo lietaus arba giedros tinkamu laiku, taip pat idant griausmas ir žaibas žalos nepadarytų. Ir kai taip įvykdavo ir audra užeidavo visame krašte, kame tik būdavo tie žmonės, kurie tam dievui melsdavosi, jie klaupdavosi ir šaukdavo: dewus Perkuno abselo mus, nes jie tvirtai tikėjo, kad per audrą dievai šneka su krivaičiu (kirwaiden) ir su kitais vaidilučiais (waidlotten). Ir jie tai laikė teisybe, kad dievai su jais kalbėjo, ir žmonėms skelbė vis naujų potvarkių, kurių reikia laikytis.
Viršaitis (Wurschayto ar Borsskayto) buvo ketvirtas dievaitis. Anuos tris dievus – Patulą (Patollo), Patrimpą (Potrimppo), Perkūną (Perkuno) – galima buvo aukomis garbinti tiktai Rikojote (Rickoyott), kur stovėjo jų stabai ąžuole, o tam Viršaičiui (Borskaiten) galėjo aukoti bet kuriame kaime, kur tik buvo ąžuolas. Šitą brudėnai (Bruden) patys išsirinko dievu, nes jis kitados buvo krivaitis (kirwait), vardu Brutenis (Bruteno), ir jis su Vaidevučiu (Witouito), jų karaliumi, taip pat su jo broliais savo valia pasiaukojo prašydamas malonės visai bendruomenei. Auka, jam atnašaujama, būdavo iš jauniklių gyvulių; paaukotas [gyvulys], nuėjęs pas Viršaitį (Wurschayto arba Borszkayto), turėjo jį maldauti, kad savo garbintojams teiktųsi duoti daug gyvulių ir kad juos sveikus laikytų.
Svaibratas (Szwaybrotto) buvo penktasis dievas. Jį brudėnai (Brudeni) irgi patys pavertė dievu iš meilės, kadangi jis buvo jų karalius ir vadinosi Vaidevutis (Witowuto), ir valdė drauge su savo broliu Bruteniu (Bruteno), krivaičiu (kirwaiten). Jie abu susidegino gyvi priešais ąžuolą, kaip pirmiau apsakyta, ir brutėnai (Bruteni) manė, kad tąja mirtimi abudu broliai pasiekę dievystę ir gyveną tarpe jų. Šiam irgi galima buvo aukoti bet kur priešais ąžuolą; tai buvo dievas, kuris jiems teikdavo daug vištų, žąsų, ančių, o jam reikėdavo aukoti žinduklį paršiuką.
Kurka (Curcho) buvo šeštasis dievas, ir šį jie buvo ir mozūrų perėmę. Jis buvo valgių dievas, kuriam verdama valgyti ir gerti. Todėl toje vietoje, kur dabar vadinama Heiligenbeil (Šventapilė), buvo jo stabas ir ąžuolas, ir ugnis kūrenosi, ir ten aukodami degindavo iškultus grūdus, kviečius arba miltus, medų, pieną ir panašius daiktus. Jo garbei degindavo ir pirmuosius javų pėdus, ir dar daug ką. Taip pat Hokerlande yra akmuo, vadinamas šventuoju akmeniu, ant kurio kiekvienas žvejys to dievo garbei sudegina pirmą pagautą žuvį. Tą daryti galima ir bet kur kitur, tačiau šičia buvo ypatinga jo garbinimo vieta.
Vertė Sigitas Plaušinaitis
Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, II, 92-113.
Šaltinis - http://www.ausra.pl/0624/grebliunas.html
Prūsų XII-XIII a. vėliavos užrašas
Šią prūsų vėliavą ir jos užrašą dar viduramžiais yra nupiešę: Simon Grunau, Luk David, K. Henenbergeris. Atidžiai panagrinėję jų pateiktus užrašus, pastebime keleto raidžių skirtumus. Pirmieji šios vėliavos užrašu susidomėjo ir jį tyrinėjo T. Narbutas ir T. Volanskis devynioliktojo amžiaus pradžioje.
Mielas skaitytojau, Jums pateikiame du prūsų vėliavos paveikslus ir užrašus. Lietuvos skaitytojui pirmąjį prūsų vėliavos užrašą dar prieš 200 metų pateikė istorikas Teodoras Narbutas, o tos vėliavos originalas, tai yra antrasis paveikslas, kuris pavaizduotas Romo Batūros lietuviškame vertime knygos: Petras Dusburgietis "Prūsijos žemės kronika", 134 puslapyje (Vilnius, 2005 metai).
http://www.ausra.pl/0624/veliava.JPG
http://www.ausra.pl/0624/vel.JPG
Kryžiuočių ordino metraštininkas P. Dusburgas - Petri de Dusburg savo lotyniškame veikale Chronika terrae Prussiae" aprašęs 1231-1283 metais kryžiuočių užkariavimus Prūsijoje. Veikalo įvykiai baigiasi 1326 metais, ir pratęsta iki 1330 metų. Jis nupiešęs ir pateikęs šiame veikale prūsų vėliavą su užrašu. Deja, kolonizatoriai niekinę mūsų kultūrą ir tuos raštus neigę.
1838 metais Teodoro Narbuto veikalo Lietuvių tautos istorija" trečio tomo 427 puslapyje pavaizduota prūsų vėliava su dievų paveikslais, o virš jų galvų runų užrašas. Šį užrašą beveik prieš 200 metų bandė perskaityti Teodoro Narbuto artimas bendramintis Tadas Volanskis, kuris net sudarė lietuvių runų abėcėlę.
T. Narbutas savo veikalo trečio tomo 419 puslapyje rašo: Jau šiame veikale ne kartą buvo proga įsitikinti, kad senovės lietuviai yra turėję savo raštą, kad jų dvasininkų luomas mokėjo ženklų pagalba, kitaip sakant, rašmenimis išreikšti kalbos garsus. Tai buvo daroma netgi trejopai: runomis, kurios buvo paskolintos iš skandinavų ar venedų. Jų pėdsakų yra išlikę pas herulus, gyvenusius anapus Oderio. Juk Jonas Potockis skaitė ant akmenų iškaltą maldą į Perkūną, apie tai jau rašėme šio veikalo pirmame tome.
Taip pat tame pačiame tome pateikėme monetų su runų raštais pavyzdžių (III lentelė) ir paminėjome pastebėję ką kita, kas liudijo lietuvius buvus susipažinus su skandinavų ir venedų runomis. Kitas raštas, kuriuo, atrodo, rečiau buvo už kitus naudojamasi, - biarmių. Apie tai jau buvome rašę ankstesniame tome, pateikta ir litografinė lentelė, kurioje nurodyta ši abėcėlė, taip pat pastebėtų įrašų pavyzdžiai monetose ir medaliuose. Galop trečiasis raštas, kurį dera pavadinti savu, lietuvišku, buvo vartojamas didžiųjų statinių mūrų, vėliavų ir kitų svarbių objektų įrašuose. Juo buvo rašomos maldos dievams, kreipimasis į nemirtingąsias būtybes, joms išsakomos godos".
Taigi beveik prieš 200 metų mūsų tautos istorijos pradininkui Teodorui Narbutui ir - kaip jis rašo - gerbiamajam Lenkijos archeologui Tadui Volanskiui, kuris sudaręs ir pateikęs T. Narbutui runų lietuvišką abėcėlę, jau buvo aišku, kad dar senų senovėje lietuviai turėjo savą raštą runų raidėmis. Bet iki šiolei praėjus apie 200 metų mūsų mokslininkai apie tai net nedrįsta kalbėti.
Nenuostabu, juk okupantų išugdytos istorikų, kalbininkų kartos vis dar yra paveiktos jų įtaigos, kad lietuviai yra pagonys, taip sakant, atsilikę laukiniai. Nors Europos kalbininkai - baltistai pritaria, kad lietuvių kalba seniausia Europoje, o žymus italų kalbininkas Pietro Umberto Dini savo veikalo Le lingue baltiche", Firenze: La Nuova Italia, 1997, 79 puslapyje rašo: [...] Levino požiūris neabejotinai yra naujoviškas ir įdomus; vis dėlto juo remiantis labai sunku sekti atskirų indoeuropiečių (arba protolietuvių) garsų raidą per įvairias fazes [...]".
Taigi italų kalbininkas P.U. Dini, susipažinęs su daugelio Europos kalbininkų darbais, daro išvadą, kad indoeuropiečių kalba yra protolietuvių, t. y. kad mūsų protėvių kalba yra mažiausiai nutolusi nuo indoeuropiečių kalbos. Taigi mūsų kalbai jau daug tūkstančių metų. Mano galva, argi per daugelį tūkstančių metų mūsų tauta negalėjo turėti savo rašto? O kas tos runos, kurias savinasi mūsų kaimynai? Bet ar jie supranta runų raštą?
Jau kelis dešimtmečius runų raštą narplioja mūsų tautos genijus Juozas Šeimys. Aš, pasinaudodamas jo sudaryta runų abėcėle, pateikta knygoje "Gališkos runos", p. 131-132, Marijampolė, 2003, taip pat dalinai Tado Volanskio "Alphabetum pagano lithuanicum", perskaičiau daugiau kaip 700 metų senumo prūsų vėliavos užrašą.
Atidžiai panagrinėjus, matosi, kad atskiro laikotarpio istorikų pateiktos raidės kažkiek skiriasi, o Lukas Davidas net praleidęs runą (R), Z ir įrašęs naują ženklą. Daugelis raštininkų padaro klaidų. Taigi po runomis surašius dabar vartojamas raides užrašas ant prūsų vėliavos skamba taip: Deva vorda amsinu, zmoagu dušia rita Oziris, ši sijana eisu, taigi turime skaityti Dievo vardas amžinas, žmogaus dūšia klajoja (ritasi) Viešpaties (Visamatančio-Ozirio ar Azirio) sijojama (skirtu, nurodytu keliu) eina.
Dabar mes matome, kad šį užrašą gali suprasti tik lietuvis.
Algirdas GRĖBLIŪNAS************************************************************* Šaltinis - Lietuvos istorijos forumas
Runos
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 787#M57787Cituoti: Sakmius - 2009-01-28 2:39 AM Turint omeny, kad G. Beresnevičius patvirtino, jog abejonės Grunau pateikiama medžiaga nėra pagrįstos: http://www.geocities.com/igdrasilas/beresnevicius.htm Ir turint omeny, jog Skandinavija ir Prūsija sudaro tam tikra religini kontinuumą, kuriam priklauso daug Romuvos tipo šventviečių, tarp jų ir rastos šventyklos liekanos prie Naugardo, tai reiškia, jog egzistavo civilizacija, kuria vienija: 1. panašus trejybės kultas 2. raštas, runinis Kritiku pozicija del veliavos autentiskumo pagristumo nera pagrista faktais, o daugiau tikejimu kad tai neimanoma. Ar tik nebus cia isivelusi kazkur kazkokia istorijos klaidele? ---------------------------------------------------------------------------------- „Lietuviškųjų runų“ egzistavimu tikintys tyrinėtojai dažnai mini vad. Vaidevučio vėliavą su įrašu neaiškiais rašto ženklais (ne runomis), kurios atvaizdas buvo paskelbtas Simono Grunau ~1510-1526 m. rašytoje „Prūsijos kronikoje“, tačiau tos vėliavos autentiškumas niekuo neįrodomas, o pati Grunau kronika istorikų laikoma nepatikimu istorijos šaltiniu, − todėl akademinių sluoksnių atstovai nėra linkę skirti didesnio dėmesio minėto įrašo autentiškumo problemai (plg., Simonas Daukantas su širdgėla rašė negalįs žiūrėti kaip visa, kas yra susiję su runomis, naikinama „dėl pagonybės“). Su hipotetinės lietuviškos runų abėcėlės vartojimu kartais nepagrįstai siejamas vad. runų kalendorių funkcionavimas Naujųjų amžių Švedijoje, Anglijoje ir kai kuriuose kt. kraštuose (vienas iš Lietuvoje XVII-XVIII(?) a. naudotų medinės knygelės formos runų kalendorių 1638 m. buvo pagamintas pačioje Lietuvoje, − jo originalą 1857 m. iš Vilniaus išvežus į Kijevą, Lietuvoje liko tik šio kalendoriaus kopija, kuri dabar saugoma Lietuvos Nacionaliniame muziejuje). http://lt.wikipedia.org/wiki/Runos_Lietuvoje----------------------------------------------------------------------------------- Beje, įdomu, kad kuršiai pradėjo atakuoti skandinavus, kai ten įsitvirtino krikščionybė, o iki tol draugiškai prekiavo ir mainėsi idėjomis (pagal Bliujienė A. “Vikingų epochos kuršių papuošalų ornamentika”. Vilnius, 1999a.)
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 25 Bal 2010 00:05. Iš viso redaguota 7 kartus.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
