 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27123
Miestas: Ignalina
|
Jogailos vedybinės sutarties "ketinimų protokolas", surašytas Krėvoje 1385 (?) m. rugpjūčio 14 d. (taip vadinama "Krėvos unija") - falsifikatas?
Dokumento fotografija
http://starbel.by/img/d043big.jpg
Šiandien nemažai Lietuvos ir Lenkijos istorikų sutinka, kad Krėvos sutartis nebuvo unija. Faktiškai tai nebuvo ir sutartimi, o tik ketinimų protokolu.
Iš dokumento teksto aiškiai matyti, kad tai buvo tik Jogailos atsiųstų piršlių pasakytos kalbos tam tikra interpretacija, užrašyta ant pergamento.
Šio Krėvos susitarimo paskutiniame skirsnyje yra toks įrašas: „Terras suas Litvaniae et Russiae coronae regni Poloniae perpetuo applicare...“.
Aiškinant Krėvos susitarimą, Lenkijos istorikai tvirtina, jog žodis „applicare“ yra lygus žodžiui „incorporare“. Bet lietuvių ir baltarusių istorikai, ir netgi kai kurie lenkų istorikai, su tokiu vertimu nesutinka.
Pvz. lenkų istorikas Oskar Halecki 1935 metais pripažino, pakeisdamas ankstyvesnį savo teigimą, kad žodis „applicare“ reiškia tik vasaliją.
Kitas lenkų istorikas Jerzy Ochmanski′s pastebi, kad Krėvos aktų pasižadėjimai nebuvo išpildyti ir todėl žodis „applicare“ tegali reikšti tik pergamente išreikštą idėją.
Istorikų diskusijos šia tema tęsiasi.
--------------------------------------------------
Vis tik esminis klausimas - ar šis tekstas apskritai nėra klastotė?
Aiškinantis ar Krėvos dokumentas yra ar nėra falsifikatas, jau yra paskelbta nemažai straipsnių ir kitos literatūros - išvardinsiu pagrindinius darbus (deja, kol kas jų pilnų tekstų internete man nepavyko aptikti, bet, tikiuosi, kad bent jau dalį surasiu - arba kas nors padės ir paskelbs šių darbų foto ar tekstus):
- 1960 m. infraraudonais spinduliais padaryta to „akto“ nuotrauka parodė, kad jis parašytas 2 ar net 3 rašalais (atsieit buvo rašytas su pertraukomis).
- Krėvos ir tuo pačiu kitų raštų falsifikaciją įrodė ir apgynė Prancūzijoje Sorbonos universitetui įteiktoje disertacijoje /Le prétendu privilége du Février 1387 á la Lituanie/ teisės mokslų doktoratui įsigyti nepriklausomos Lietuvos auklėtinė, buvusio Kaune Vytauto Didžiojo Universitete teisių ir humanitarinių mokslų fakulteto diplomantė, Jonė Deveikė-Navakienė /1907-1965/.
- Dainauskas J. Kriavo akto autentiškumas // Lituanistikos instituto 1975 metų suvažiavimo darbai. Chicago, 1976. P. 51-71;
- Dainauskas J. Autentyczność aktu krewskiego // Lituano-Slavica Posnaniensia. T. 2. 1987. S. 125-144;
- Dainauskas J. Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387-ji metai. Chicago, 1991. С. 49-70;
- Юхо І.А. Крэўская унія // Помнікі гісторыі і культуры Беларусі. 1985, № 4. С. 22-23 (белорусская теория о сфальсифицированности акта);
- Korczak L. O akcie krewskim raz jeszcze (na marginesie rozprawy Jonasa Dainauskasa) // Małopolskie studia historyczne. R. 34. Z. 3 (134). 1991. S. 473-479;
- Koczerska M. Autentyczność dokumentu unii krewskiej 1385 r. // Kwartalnik historyczny. R. 99. 1992. № 1. S. 59-80 (публикация по копии XV в.);
- Кяупене Ю. Проблемы Кревского акта от 14 августа 1385 года в истории и историографии польско-литовских уний // Восточная Европа в древности и средневековье: X Чтения к 80-летию В.Т. Пашуто: Материалы к конференции. Москва, 1998. С. 60-62;
- Błaszczyk G. Dzieje stosunków polsko-litewskich od czasów najdawniejszych do współczesności. T. 1. Trudne początki. Poznań, 1998;
- Błaszczyk G. Czy była unia krewska? // Kwartalnik historyczny. R. 110. Z. 1. 2003. S. 86-96;
- Kiaupienė J. Akt krewski z 14 sierpnia 1385 r.: gdzie kryje się problem - w dokumencie czy w jego interpretacjach? // Kwartalnik historyczny. R. 108. 2001. Z. 4. S. 47-62;
- Kiaupienė J. W związku z polemiką Grzegorza Błaszczyka w sprawie unii Krewskiej // Kwartalnik historyczny. R. 110. Z. 1. 2003. S. 97-98;
- 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas / Sudarė J. Kiaupienė; parengė R. Čapaitė, J. Kiaupienė, S.C. Rowell, E. Rimša, E. Ulčinaitė. Vilnius, 2002;
Daug informacijos šia tema surinkta P. Valicko straipsniuose, kurie yra internete:
- Pranas Valickas. Kita Jogailos istorija. 2015;
http://www.zemesvardu.lt/straipsniai/ki ... dan-tiesos
- Pranas Valickas. „Originalas“ tikrų tikriausia klastotė. 2015;
http://www.zemesvardu.lt/straipsniai/pr ... a-klastote
Pagrindinės prielaidos išdėstytos referatuose:
Krėvos sutartis
https://mokslai.lietuviuzodynas.lt/isto ... s-sutartis
https://mokslai.lietuviuzodynas.lt/isto ... sutartis-4
Ištraukos iš abiejų referatų:
Įvadas
Darbo temai nagrinėti buvo panaudota literatūra:
J. Dainauskas (1940-2000) knygai „Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387-ji metai“ medžiagą rinko apie 40 metų. Jis buvo išeivijos istorikas, teisininkas, pedagogas, žurnalistas, rašytojas, daugelio organizacijų veikėjas.
Šio referato pagrindinis šaltinis J. Kiaupienės sudaryta knyga "1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas [Lietuvos užsienio politikos dokumentai. XIII-XVIII a.]". Čia ji ypač daug dėmesio skiria paneigti J. Dainausko nuomonę apie Krėvos aktą, bando išsiaiškinti ar iš tikrųjų Lietuvos kunigaikštystės valdovas Jogaila ir kiti Gediminaičių dinastijos kunigaikščiai aktu Krėvoje sudarė uniją su Lenkija, ar XIX – XX a. istorikai sukūrė Krėvos unijos koncepciją?
1385 metų rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas bene svarbiausias XIV a. pabaigos Lietuvos valstybės dokumentas. Krėvos pergamentas 500 metų išgulėjo Krokuvos kapitulos archyve ir menkai terūpėjo tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tiek ir Lenkijos Karalystės politikams.
Krėvos sutartimi susidomėta tik XIX a. viduryje. Šis dokumentas sukėlė didžiules diskusijas tarp Lietuvos ir Lenkijos istorikų, nes Lenkijos istorikai teigia, jog būtent Krėvos aktu buvo įteisinta Lietuvos valstybės inkorporacija į Lenkijos Karalystės sudėtį.
Nuo XIV a. pab. iki pat XIX a. pr. niekas nežinojo apie šį svarbų Lietuvos ir Lenkijos istorijai dokumentą. Krėvos aktas archyvuose surastas palyginus visai neseniai: tik 1837 m. jį paskelbė lenkų istorikas M. Višnievskis (1794-1865).
Kaip rašė istorikė J. Kiaupienė:
"Surašytas XIV a. pabaigoje, Krėvos pergamentas 500 metų išgulėjo Krokuvos kapitulos archyve Vavelio pilyje ir, atrodo, menkai terūpėjo tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tiek ir Lenkijos Karalystės politikams, nesidomėjo šiuo dokumentu ir istorikai.
Situacija pasikeitė XIX a. viduryje. 1385 m. Krėvos aktas staiga sulaukė didžiulio istorikų susidomėjimo bei pripažinimo.
Lenkijos istorikai pavadino jį Krėvos unijos aktu. Lenkijos – Lietuvos santykių istorijos istoriografijoje ,,gimė” Krėvos unijos koncepcija, teigianti, kad būtent šiuo dokumentu XIV a. pabaigoje buvo įteisinta Lietuvos valstybės inkorporacija į Lenkijos Karalystės sudėtį.
Greitai radosi ir skeptikų, kitaip interpretavusių šio dokumento turinį.
Prasidėjo ilga, iki pat šių dienų trunkanti diskusija dėl Krėvos akto reikšmės įvertinimo dviejų valstybių santykių istorijoje.
XX a. 8-ajame dešimtmetyje istoriografijoje paskleistas teiginys, kad 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas esąs ne XIV a. pabaigoje surašytas dokumentas, o vėlesnių laikų falsifikatas, sukėlė naują emocingų diskusijų bangą. Iškilo būtinybė aiškintis Krėvos akto autentiškumo problemą.”
Lenkija jau Jogailos laikais bandė įvairių dokumentų pagalba įrodyti, kad Lietuva priklauso Lenkijai. Tačiau nei karto tarp šių dokumentų nepaminėtas Krėvos aktas, kuriame Jogaila pažada taip pasielgti.
Lenkai labai išgarsino Horodlės raštus ir daugelį kitų dokumentų, bet Krėvos akto, kuris būtų jiems taip padėjęs, niekur nėra minimas.
Taip pat ir žymiai vėliau, kai XVII a. buvo surašinėjami valstybinės svarbos dokumentai, buvę Karūnos archyve, Krėvos aktas vėl nėra minimas.
Jokių kitų antrinių šaltinių, patvirtinančių šį svarbų tiek Lietuvai, tiek Lenkijai dokumentą nėra randama, išskyrus Dlugošo „Kronikos“ pirmąjį skyrių, kuris beveik atpasakoja Krėvos akto turinį. Tačiau ten nėra užsiminta nei apie patį Krėvos aktą, nei apie kokį nors suvažiavimą, vykusį tuo laiku Krėvoje.
Vėlyvas Krėvos akto pasirodymas istorikų darbuose privertė Lietuvos išeivijos istoriką J.Dainauską suabejoti jo tikrumu. Jis teigia, kad kažkas pasinaudojęs Dlugošo tekstu sufabrikavo Krėvos aktą.
J.Kiaupienė rašo, kad Dlugošas buvęs tuo metu Krokuvoje ir galėjęs naudotis archyvais. Taigi jis naudodamasis Krėvos aktu ir parašė savo „Kronikas“. Tačiau tai tik spėliojimai.
Dokumento forma ir rašysena
J. Dainausko surinktais duomenimis – iš pirmo žvilgsnio matyti, kad “aktas yra parašytas nevienodo didumo raidėmis. Juo labiau į dešinę, o ypač žemyn ir į dešinę, tuo labiau visos raidės išbrinksta” (J. Dainauskas, p. 55).
Taigi jis daro išvadą, jog tai “nebuvo rašyta savu raštu, o pamėgdžiojant tam žmogui svetimą rašyseną. Taip pat šiame rašte rašoma raidė „i“ neatitiko to laikmečio, nes tais laikais ji buvo rašoma be taško virš jos” (Dainauskas J., p. 58).
Tačiau pagal R. Čapaitės Krėvos akto 1385 m. originalo ir 1445 m. nuorašo rašto atliktus tyrimus, anot J. Kiaupienės, galima teigti, kad “dokumentas rašytas XIV a. antrajai pusei būdingu gotikiniu raštu“ (Kiaupienė J., p. 58).
Taigi šis rimtas argumentas patvirtina Krėvos akto autentiškumą.
„Pateikta aanalizė leidžia daryti prielaidą (ne išvadą), kad Krėvos dokumentą rašęs žmogus galėjo būti susijęs su Krokuvos kapituloje dirbusiu rašovų ratu“ (Kiaupienė J., p. 59).
J. Dainauskas teigia, kad tai nėra anų laikų oficialus dokumentas ir “visas turinys labiau panašus ne į valdovų dokumentą, o į kronikos žinią ar kokį atliktų veiksmų protokolą, kuriame pasakojama apie įvykių eigą” (J. Dainauskas, p. 55).
Jis argumentuoja, jog viduramžiais bet koks viešojo pobūdžio dokumentas buvo sudaromas pagal anų laikų oficialių dokumentų „trafaretą“. Tuo tarpu šis aktas savo struktūra neatitinka oficialaus dokumento.
Sunku pasakyti, kiek ši J. Dainausko hipotezė yra teisinga. Nors ji ir sukėlė daug istorikų diskusijų, tačiau dar nėra galutinai atsakyta, ar Krėvos sutarties aktas buvo surašytas 1385 m., ar sufabrikuotas vėliau.
Antspaudai
Bene svarbiausias dokumento autentiškumo įrodymas yra jo antspaudai:
,,Dokumentą parašyti galėjo daug kas, o antspauduoti – tik jį išdavę teisiniai arba fiziniai asmenys, nes būtent jie atsakė už dokumente surašytų teiginių tikrumą ir pasekmes. Neretai kad dokumentas įgytų didesnę ir platesnę visuomeninę galią, jį antspauduodavo ne tik dokumento davėjas, bet ir keli ar net kelios dešimtys liudininkų, paprastai vadinamų antspaudininkais. [.] Norint dokumentą panaikinti, užtekdavo nukirpti ar bent perlaužti prie jo prikabintą antspaudą.”
„Jeigu antspaudai nesukeldavo įtarimo, dokumentas dažniausiai būdavo pripažįstamas autentišku“ (J. Kiaupienė, p. 58).
Ant Krėvos akto buvo penki antspaudai, iš kurių šiandien nebeliko nei vieno.
Pabandykime išsiaiškinti, kokie antspaudai galėjo būti ant Krėvos akto:
,,Be valdovo, sudarant šį dokumentą, dalyvavo Lietuvos kunigaikščiai, artimiausi Jogailos giminaičiai: broliai Skirgaila ir Kaributas, pusbrolis Vytautas bei dar vienas valdovo brolis Lengvenis. Būtent jie, kaip rašoma akto koroboracijoje, patvirtindami duotų pažadų tikrumą ir teisėtumą, šalia Jogailos prikabino savuosius antspaudus.”
Taigi Krėvos aktas turėjo 5 antspaudus.
Pirmasis antspaudas priklausė svarbiausiam asmeniui – Jogailai, o kiti vadinamiesiems antspaudininkams: broliams Skirgailai ir Kaributui, pusbroliui Vytautui ir Lengveniui. Tačiau kaip matome ant Krėvos akto nėra nei vieno antspaudo, reiškiasi jie kažkur dingo.
,,Du svarbiausi Jogailos ir Skirgailos Krėvos akto antspaudai dingo iki 1834 m., kiti – tarp 1834/1841-1875 m. Nuo pergamento nuplėštas Vytauto antspaudas, sprendžiant iš K. Sochaniewicziaus užuominos, atsidūrė pas K. W. Kielisinskį, o iš jo pateko pas Pawlikowskius.”
Trijų antspaudų piešinius nupiešė dail. K.W. Kielinskis 1841 m.
Toliau J. Kiaupienės sudarytoje knygoje aiškinamasi kokie šių penkių asmenų antspaudai galėjo būti prikabinti ant Krėvos akto.
J.Kiaupienė teigia, kad jų “nebėra, bet matosi, kur jie kabėjo. Turime jų aprašymą, tačiau negalime patikrinti, ar aprašymas yra patikimas, ar ne. Iš esmės tai nėra labai svarbu. Daugelis senų autentiškų dokumentų yra praradę antspaudus” (J. Kiaupienė, p. 76).
J. Dainauskas antspaudus tyrinėjo labiau.
1837 m. M. Višnievskis prie Krėvos akto teksto rado tris iš penkių antspaudus. Tai būtent: Kaributo, Vytauto ir Lengvenio. Jis nupaišė jų atvaizdus.
J. Dainauskas apsistojo ties Vytauto antspaudu. Tame antspaude Vytautas tituluojamas Trakų kunigaikščiu, nors tuo metu tą titulą turėjo Jogailos brolis Skirgaila.
Taigi, „prie Kriavo akto prikabintas Vytauto antspaudas su Trakų kunigaikščio titulu nėra autentiškas Vytauto 1385 metų antspaudas“ (Dainauskas J., p. 69).
Be to, akto tekste Vytauto vardas rašomas Vitoldo forma, o antspaude „Witawt“ forma.
J. Dainauskas daro išvadą, kad vien dėl šio fakto šis aktas jau nėra autentiškas. Nors Kiaupienės nuomone, vardų iškraipymas seniau buvo natūralus dalykas.
Rašto grafika
Kai nėra antspaudų svarbu rašto grafika.
Krėvos aktas nėra didelis dokumentas:
,,Krėvos akto tekstą sudaro 26 eilutės, kuriose tilpo 560 lotyniškų žodžių. Šis tekstas surašytas tamsiai rudu rašalu ant neišvaizdaus vidutinės kokybės pergamento.”
Knygoje, kurią sudarė J. Kiaupienė, išskiriama atskira dalis, kuri pavadinta ,,Krėvos akto rašto grafinė – chronologine charakteristika”.
Šioje dalyje analizuojama šio svarbaus dokumento grafinis rašymo stilius, bei estetinis vaizdas.
Autorė pabrėžia: “Kai nėra antspaudų, svarbi tampa rašto grafika. R. Čapaitės atlikti tyrimai įtikina, kad dokumentas rašytas XIV a. antrajai pusei būdingu gotikiniu raštu. [.] Tai jau rimtas Krėvos akto autentiškumą patvirtinąs dokumentas.”
Šį jos sakinį, kaip ir visą skyrių, sukritikavo E. Gudavičius. Jam nepatiko, jog J. Kiaupienė šiame skyriuje visiškai neužsimena apie Rimšos studiją:
,,[.] bet atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame skyriuje neužsimenama apie Rimšos studiją, nors jos tematikai tai tiesiog būtina.”
Labai svarbu yra išsiaiškinti ir kas diktavo, bei surašė šį aktą.
,,Viduramžiais rašovas būdavo glaudžiai susijęs su dokumento sumanytoju, su asmeniu – valdovu, politiku ir pan., kuris išleisdavo į pasaulį vieną ar kitą dokumentą. Kas surašė Krėvos aktą tiksliai nežinoma, taip pat kaip nežinoma kur jis buvo surašytas:
,,Ar tai vyko Krėvoje susitikimo su Jogaila ir kitais Gediminaičių kunigaikščiais metu, o gal Lietuvos, Lenkijos ir Vengrijos pasiuntiniai, nurodyti dokumente, į Krėvą jau atsivežė preliminarinį tekstą.”
Autorė pabandė palyginti Krėvos aktą su Krokuvos kapituloje rašyto Krokuvos katedros kalendoriaus dalies įrašu:
,,Pateikta analizė leidžia daryti prielaidą (ne išvadą), kad Krėvos dokumentą rašęs žmogus galėjo būti susijęs su Krokuvos kapituloje dirbusių rašovų ratu. [.] Būtent Krokuvos kapitulos nariai XIV a. antroje pusėje ypač dalyvavo kuriant Lenkijos valdovo raštinės ir apskritai dokumentų terminiją, istorikas teigia, kad termino applicare, būdingo Lenkijos karaliaus ir vyskupų raštinėms, įrašymas į Krėvos dokumento tekstą, liudija, kad dokumentą surašė lenkai.”
Taigi, iš dalies, kaip teigia autorė, galime daryti prielaidą, kad šis dokumentas buvo surašytas lenkų.
Laikymo vieta
Jeigu teigtume, kad Krėvos aktas tikrai buvo tarpvalstybinis dokumentas, tai kodėl jis buvo saugomas „Krokuvos kapituloje, o ne Lenkijos valstybės archyve, kuriame tuo metu jau buvo kaupiami svarbiausi valstybės dokumentai“ (J.Kiaupienė, p. 59) – tokį klausimą svarsto J. Kiaupienė savo knygoje, nors prieš tai bandė paneigti J. Dainausko samprotavimus.
Taigi, galima būtų daryti prielaidą: valstybinis dokumentas turi būti valstybiniame archyve, o jeigu taip nėra, vadinasi tai nėra tarpvalstybinis dokumentas.
Tačiau tuo laikotarpiu Lenkija neturėjo vieno valdovo, o ją atstovavo bajorija. Taigi aukščiausia valdžia priklausė bažnyčiai, todėl toks dokumentas galėjo būti saugomas ir bažnytiniame archyve.
Techninės priemonės
Apie šiuolaikines technines priemones Kiaupienė J. ir Dainauskas J. surinko prieštaringą informaciją.
J. Kiaupienė komentuoja J. Dainausko aprašytą atliktą vieną tyrimą - tai fotografijos infraraudonaisiais spinduliais, kurios parodė, jog tas aktas parašytas keliais įvairios cheminės sudėties rašalais.
”Bet tų rašalų analizę, aišku galima padaryti tik turint patį to “akto” originalą. Nuotrauka, padaryta ultravioletiniais spinduliais, nerodė jokių skirtingumų. Trūko nuotraukos, kuri būtų padaryta vadinamaisiais įžambiniais spinduliais, kuri padėtų išryškinti ar tas “aktas” buvo surašytas ant švaraus, ar jau vartoto pergamento lapo, prieš tai iš jo išskutant ankstesnį tekstą” (Kiaupienė J., p. 60).
Ji bandė surasti kokius nors dokumentus, patvirtinančius šį tyrimą, tačiau nei duomenų, nei asmenų, galinčių tai patvirtinti, neatsirado.
Krėvos akto vertimas į lietuvių kalbą
Krėvos akto pradžia pradedama savotišku prisistatymu, bei išvardijami pasiuntiniai: ,,[.] per didžiai gerbiamus ir kilmingus ponus: Čanado prepozitą Steponą, Kako de Kazą, kašteliono iš Potoko, sūnų Vladislovą, Krokuvos taurininką Vlodką, Zavichosto kaštelioną Mikalojų ir Kazimiero valdytą Kristiną – buvo perduota žinia.”
Toliau seka piršimasis:
,,[.] daug imperatorių, karalių ir valdovų norėjo, troško, siekė susijungti su šiuo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu amžinos giminystės ryšiais, tačiau Visagalis Dievas išsaugojo šį įvykį dėl Jos Karališkosios Didenybės. Todėl, šviesiausias valdove, šių išganingų apeigų vardan tegu Jūsų Didenybės priima šį poną didįjį kunigaikštį Jogailą kaip sūnų ir tegu atiduoda jam kaip teisėtą žmoną savo mylimą dukterį, garbingąją ponią Jadvygą, Lenkijos karalienę.”
Taip pat išreiškiamas noras krikštytis:
,,[.]didysis kunigaikštis ponas Jogaila su visais savo bajorais, jo žemėse gyvenančiais, siekia, nori ir trokšta priimti Šventosios Romos Bažnyčios katalikų tikėjimą. Nors to siekė daugelis įvairių imperatorių ir valdovų, niekas ligi šiol to padaryti negalėjo, kadangi galingasis Dievas šią garbę Jūsų Karališkajai Didenybei išsaugojo.”
Paskutiniai žodžiai tai tarsi pataikavimas.
Toliau išdėstoma ištisa Jogailos pažadų virtinė:
,,[.] Jogaila žada atverti ir paskirti visus savo turtus, kad padengtų abiejų valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – nuostolius, jeigu tik ta pati Vengrijos ponia atiduos jam kaip žmoną savo dukterį Jadvygą, minėtą Lenkijos karalienę. Be to tas pats didysis kunigaikštis Jogaila žada tam tikrą pinigų sumą, kaip užstatą, sutartą tarp ponios ir Vengrijos karalienės iš vienos pusės ir Austrijos kunigaikščio – iš kitos, būtent du šimtus tūkstančių auksinių duoti ir išmokėti. Be to tas pats didysis kunigaikštis Jogaila žada ir įsipareigoja visas užimtas ir prarastas Lenkijos Karalystės žemes, kad ir kas jas bebūtų atėmęs ir užėmęs, savo pastangomis ir ištekliais vėl suvienyti. Taip pat didysis kunigaikštis Jogaila pažada visiems krikščionims, o ypač abiejų lyčių žmonėms, kurie iš Lenkijos žemių buvo pagrobti ir kariaujančiųjų papročiu išvesti, grąžinti buvusią laisvę ir leisti jiems keliauti, kur panorės. Pagaliau minėtasis kunigaikštis Jogaila pažada savo Lietuvos ir Rusijos žemes prie Lenkijos karalystės Karūnos visiems laikams prijungti.”
Taigi iš teksto matome, kad Jogaila tik žada ar pažada įgyvendinti visus savo sumanymus. Nėra konkretaus įsipareigojimo, kas labai svarbu tokiam dokumente kaip Krėvos aktas.
Pabaigoje Krėvos aktas patvirtinamas antspaudais:
,,O mes, Jogaila, didysis Lietuvių kunigaikštis, pasiuntinių pranešimus iš mūsų pusės minėto Skirgailos, brangiausiojo mūsų brolio minėtiems ir išvardintiems Lenkijos karalystės baronams pateiktus ir tam tikru būdu paskelbtus, taip pat per to paties mūsų brolio pasiuntinius Šviesiausiai Valdovei poniai Elzbietai, minėtai Vengrijos karalienei, panašiai ir minėtu būdu išdėstytus, dalyvaujant tiek ponios karalienės, tiek vengrų ir lenkų minėtiems pasiuntiniams, kurie pas mūsų Šviesybę buvo atsiųsti, kartu su žemiau įrašytaisiais mūsų broliais, lietuvių kunigaikščiais, ponu Skirgaila, Kaributu, Vytautu, Lengveniu, taip pat kitų mūsų brolių – dalyvaujančių ir nedalyvaujančių vardu patvirtinome ir paskelbėme tiek minėtai poniai karalienei, tiek minėtiems Lenkijos Karalystės ponams. Šiuos pranešimus, pakabindami mūsų ir mūsų žemiau nurodytųjų brolių antspaudus, patvirtinome kaip galiojančius ir visais punktais priimtus.”
Taigi, kad ant Krėvos akto buvo antspaudai, patvirtina priešpaskutinė dokumento pastraipa.
Paskutiniojoje Krėvos akto pastraipoje nurodoma vieta ir data:
,,Duota Krėvoje, pirmadienį, Švenčiausios ir Garbingiausios Mergelės Marijos Dangun ėmimo dienos išvakarėse, 1385 Viešpaties Metais.”
Krėvos akto paskirtis
Daug ginčų sukėlė Krėvos akto paskirtis.
Zenonas Ivinskis teigia, kad Krėvos aktas tai tik priešvedybinių pasižadėjimų patvirtinamasis raštas:
,,1385 m. vasarą buvo baigtas Lietuvos, Lenkijos ir Vengrijos derybos, po kurių susitikimo Krėvos pilyje metu Jogaila su broliais specialiu lenkų surašytu dokumentu, kuris yra žinomas Krėvos akto vardu, patvirtino savo delegacijos duotus pažadus Jadvygos motinai karalienei Elzbietai, kad Krėvos aktas, nuo kurio prasidėjo glaudūs Lietuvos santykiai su Lenkija, nebuvo jokia sutartis, joks unijos aktas, kaip dažnai jis vadinamas, o buvo tik paprastas Jogailos derybų metu duotų priešvedybinių pasižadėjimų patvirtinimas raštu.”
Iš dalies Z. Ivinskio nuomonei taip pat pritaria ir Bronius Dundulis:
,,Iš esmės tai buvo Jogailos ir paskelbtos Lenkijos karaliene Jadvygos sutuoktuvių susitarimas [.] pats Krėvos aktas buvo tiktai paruošiamasis raštas ir, matyt, turėjo galioti tol, kol bus sudarytas tikros sutarties dokumentas. Tačiau joks kitas tekstas neišliko ir abejotina, ar jis iš viso buvo surašytas”.
Kad Krėvos aktas yra tik priešvedybinių pasižadėjimų rinkinys pasakoma ir Lietuvos istorijos vadovėliuose: ,,Krėvos sutarties aktas tebuvo Jogailos priešvedybinių pasižadėjimų rinkinys, suteiktas Lenkijos ponams, juo norėta vadovautis, užmezgant naujus LDK ir Lenkijos karalystės santykius.”
Istorikai, dirbę sovietinėje Lietuvoje, parėmė Lenkijos istorikų tezes: ,,Po ilgai trukusių pasitarimų, 1385 m. Jogaila Krėvos pilyje priėmė Lenkijos delegaciją, ir čia tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo pasirašytas susitarimas, vadinamasis Krėvos unijos aktas. Tuo aktu Jogaila ,,Lietuvos didysis kunigaikštis, pasižadėjo sujungti visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes su Lenkija [.]”
Pokario laikotarpiu Jonas Dainauskas išsakė naują prielaidą: ,,Kriavo aktas iš tikrųjų yra vėlesnių, pojogailinių laikų, fabrikatas”.
Tačiau daugiau nei dešimt metų į šią naujai iškeltą tezę niekas nereagavo:
,,Pirmosiomis J. Dainausko hipotezės oponentėmis tapo Maria Koczerska ir Lidija Korczak. Lenkijos istorikės visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į silpnąsias J. Dainausko hipotezės puses: kad yra atvirai deklaratyvių, istorine medžiaga nepagrįstų aiškinimų, esą ne tik 1385 m. Krėvos aktas, bet ir kiti, vos ne visi Lietuvos ir Lenkijos sutarčių dokumentai yra Lenkijos pusės tendencingai surašyti falsifikatai, jis neatsako į svarbiausius kiekvieno falsifikato atveju iškylančius klausimus: kas, kada ir kokiu tikslu tą dokumentą sufabrikavo – bei kitus profesionalumo stokojančius J. Dainausko aiškinimus, kokiu būdu techniškai galėjo būti sufabrikuotas Krėvos aktas.”
Taigi, yra trys Krėvos akto paskirties versijos:
1. Krėvos aktas, tai tik paprastas Jogailos derybų metu duotų priešvedybinių pasižadėjimų patvirtinimas raštu.
2. Krėvos aktu Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis, pasižadėjo sujungti visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes su Lenkija.
3. Krėvos aktas yra vėlesnių laikų fabrikatas.
Krėvos akto reikšmė Lietuvai
Pasirašius Krėvos aktą Lietuvoje įvyko daug svarbių pokyčių.
Pirmiausia Jogaila pradėjo vykdyti krikšto akciją: ,,1387 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, tapęs ir Lenkijos karaliumi, bei Vytautas Didysis ėmėsi įgyvendinti vieną pagrindinių Krėvos sutarties nuostatų – Lietuvos krikštą. Tuomet buvo įsteigta ir Vilniaus vyskupija, pradžioje taip pat tiesiogiai pavaldi Šv. Sostui, imtos statyti pirmosios parapinės bažnyčios”
,,1386–1387 m. žiemą Jogaila atvyko į Vilnių vykdyti Krėvos sutarties punktų. Sostinėje buvo pradėta oficiali krikšto akcija, įkurtos pirmos parapijos, statomos katalikų bažnyčios. 1387 m. Jogaila paskelbė tris privilegijas – steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui, Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams.”
Privilegija vyskupui suteikė tam tikrų lengvatų:
,,Pagal privilegiją, suteiktą Vilniaus vyskupystės vyskupui, Jogaila įsteigė ir aprūpino Vilniaus vyskupystę. Vilniaus vyskupas iš didžiojo kunigaikščio gavo dalį Vilniaus miesto, valsčių ir dvarų. Taip Bažnyčios žemės dydis pranoko bet kurias žemvaldžio valdas. Naujai besikuriančios bažnyčios buvo aprūpinamos materialiai ir atleidžiamos nuo visų prievolių ir mokesčių valdovui. Be to, bažnyčia buvo apsaugota nuo pasaulietinės valdžios kišimosi į teismo ir administracijos reikalus.”
Lietuvos bajorams katalikams taip pat suteikiamos tam tikros privilegijos:
,,Bajorams katalikams, atliekantiems karinę tarnybą, suteikta privilegija nevaržomai naudotis paveldimomis žemėmis, tėvonijomis bei tvarkyti dukterų ištekinimo ir kitus moterų turto reikalus šeimoje. Bajorų tėvoninės valdos atleistos nuo visų darbo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus pilių statybą bei remontą. Tačiau jos ir toliau liko pavaldžios didžiojo kunigaikščio teismams. Privilegija nepanaikino bajorų natūrinių ir piniginių mokesčių valdovui.”
Trečioji privilegija buvo Vilniaus miestiečiams:
,,[.] Vilniui buvo suteikta Magdeburgo teise. Vilnius tapo pirmuoju Lietuvos miestu, kurio miestiečių bendruomenei buvo suteikta savivalda.”
Krėvos sutartis turėjo ir neigiamų pasekmių, viena iš jų tai, kad Lietuva neteko savarankiško valdovo:
,,Krėvos sutartis ir Jogailos išrinkimas Lenkijos karaliumi pradėjo naują Lietuvos valdovo titulo formavimosi etapą. Lietuvos valdovas, nuo šiol ir Lenkijos karalius, sujungė Lietuvos valdovo titulą su Lenkijos karaliaus titulatūra ir išvyko į Krokuvą. Lietuvai, kurios valstybingumą tuo metu, kol nebuvo susiformavusių kitų valstybinių ir luominių institucijų, įkūnijo monarcho asmuo, grėsė pavojus netekti valstybingumo. Jogaila veikė kaip Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, bet pirmiausia jis atstovavo Lenkijos interesams, nors niekuomet neatsisakė savo tėvoninių teisių į Lietuvą. Lietuvos valstybė neteko vienintelės savo valstybingumą įkūnijančios institucijos – savarankiško valdovo. Tad ir Lietuvos valdovo titului grėsė pavojus likti tik priedu Lenkijos karaliaus titulatūroje.”
Išvados
• Krėvos aktas surašytas 1385 metais rugpjūčio 14 dieną.
• Krėvos aktas turėjo 5 antspaudus, visi jie dingę, tačiau trijų iš jų išliko piešiniai, daryti 1841 m.
• Šiuo dokumentu Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, įsipareigojo pasikrikštyti pats ir pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus.
• Pasirašius Krėvos aktą Jogaila pradėjo vykdyti krikšto akciją Lietuvoje.
• Neigiama Krėvos akto paskirtis ta, kad Lietuva neteko savarankiško valdovo.
• Daug ginčų sukėlė Krėvos akto paskirtis. Zenonas Ivinskis teigia, kad Krėvos aktas tai tik priešvedybinių pasižadėjimų patvirtinamasis raštas.
• Pokario laikotarpiu Jonas Dainauskas išsakė naują prielaidą, jog Krėvos aktas tai tik falsifikatas - 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas esąs ne XIV a. pabaigoje surašytas dokumentas, o vėlesnių laikų falsifikatas.
Naudota literatūra:
1. 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas [Lietuvos užsienio politikos dokumentai. XIII-XVIII a.]. Sudarė Jūratė Kiaupienė. Vilnius. 2002 m.
2. Jonas Dainauskas, "Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387 metai", Mūsų Vytis, 1986, nr. 2.
Jonas Dainauskas. Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387- ieji metai.- Chicago: Vydūno fondas. 1991.
http://www.sena.lt/istorija/dainauskas_ ... 7-ji_metai
3. Rasa Mažeikaitė. DRAMATIŠKI KRIKŠTO KELIAI Į LIETUVĄ. žurnalas "Aidai", 1987, Nr. 4.
http://www.aidai.eu/index.php?option=co ... Itemid=515
4. M. Jučas. Lietuvos ir Lenkijos unija (XIV a. vid.- XIX a. pr.).- V., 2000.
5. A. Šapoka. Lietuvos istorija. – V., 1989.
6. Edvardas Gudavičius. Specialusis "Lietuvos istorijos studijų" leidinys (3 tomas). Aidai. 2002, 115 p.
http://www.sena.lt/kita/edvardas-gudavicius-1
8. Vydas Dolinskas. KRIKŠČIONYBĖS ŽENKLAI LIETUVOJE
http://old.ldm.lt/Naujausiosparodos/Kri ... enklai.htm
9. Skurvydaitė Loreta. Lietuvos valdovo titulas ir valdžia XIV a. pab. - XV a. viduryje. Lietuvos istorijos studijos. Nr.7
http://www.lis.if.vu.lt/index62b8.html? ... asKiekis=1
10. Skurvydaitė Loreta. Lietuvos valdovų insignijos XIII amžiaus pabaigos - XV amžiaus vidurio majestotiniuose antspauduose: ikonografiniai politinės programos ypatumai. Lietuvos istorijos studijos, 2004 14.
http://www.lis.if.vu.lt/index2823.html? ... asKiekis=1
https://docplayer.pl/45249124-Lietuvos- ... tumai.html
11. Lietuvos valdovo antspaudo insignijos susiformavimas XIV amžiaus pabaigoje - XV amžiaus viduryje: disertacija / Loreta Skurvydaitė. Vilnius, 2005.
https://aleph.library.lt/F?func=find-b& ... ndle=GUEST
12. Lietuvos istorija 11-12 klasėms. Rūstis Kamuntavičius, Vaida Kamuntavičienė, Remigijus Civinskas, Kastytis Antanaitis. Vilnius. 2000 m.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
