Užsiregistravo: 07 Spa 2009 23:09
Pranešimai: 428
Miestas: Vilnius
|
VYTAUTAS ALANTAS
JAUNIMO PROBLEMA
1. Jaunimas 1920 metais
Pasibaigus okupacijai ir pradėjus kurti nepriklausomą valstybę, mūsų jaunimui staiga atsivėrė visi keliai: reikėjo inžinierių ir paprastų darbininkų naujiems Lietuvos rūmams statyti. Jaunimui staiga atsiskleidė nauji politinės, kultūrinės, administracinės, socialinės ir kitokios veiklos akiračiai. Iš pavergtųjų mes staiga pasidarėme savo likimo viešpačiais. Bet kiek mes tam buvome pasiruošę ir pribrendę?
Apie valstybinį subrendimą, kaip mes jį suprantame šiandie, tuojau po karo nė kalbos negalėjo būti, nes pati valstybės sąvoka mums tebebuvo dar visiškai naujas dalykas. Bet tą valstybinio susipratimo spragą užpildė bepabundąs tautinis susipratimas. Mūsų anų laikų jaunimo tautinė sąmonė panašėjo į bebrėkštančią aušrą, kai jau būna pakankamai šviesu, kad būtų galima įsižiūrėti į daiktų kontūrus, tačiau dar esti per tamsu, kad būtų galima matyti jų smulkmenas. Mes miglotai jautėmės esą susiję su didžiąja Lietuvių Tautos praeitimi, mūsų sąmonėje fermentavos aušrininkų, varpininkų ir kitų pasėtos idėjos, mus viliojo atgimstančios valstybės perspektyvos, mes supratome esą Lietuviai, tačiau griežto nacionalistinio apsisprendimo mūsų sąmonės gilumoje dar trūko.
Žodžiu, 20 – jų metų jaunimas tautiniu požiūriu buvo iš gilaus miego pabudusios tautos dar nepribrendęs vaisius.
Imant kultūriškai, pasiruošimas stoti į nepriklausomą gyvenimą, be abejo, taip pat negalėjo būti aukštas. Iki Didžiojo karo ir nepriklausomybės paskelbimo mūsų šviesuomenė nebuvo gausi. Daugiausia ji buvo išėjusi rusų aukštąsias mokyklas. O atkūrus savo valstybę, šviesuomenės reikėjo labai daug. Todėl ir suprantama, kodėl pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo stengiamasi kaip galint daugiau pristeigti vidurinių mokyklų. Bet kokį auklėjimą ir mokymą galėjo duoti anų laikų Lietuviška mokykla? Ji kūrėsi pagal prieškarinius rusų šablonus: galvoti apie Lietuvišką auklėjimo bei mokymo sistemą nebuvo nei kada nei kam. Reikėjo organizuoti pačią mokyklą, neatsižvelgiant į jos turinį. Reikėjo mokytis iš blogai išverstų daugiausia rusiškų vadovėlių arba tiesiog iš pačių originalų svetimomis kalbomis. Pedagogų personalas buvo surinktas iš visų pasviečių, bet ir tų pačių trūko. Buvo tokia padėtis, kad, sakysime, agronomas dėstė Lietuvių kalbą, matematikas geografiją, gamtininkas istoriją ir tt. Mokytojai keitėsi kasmet, jei ne dažniau. Nebūdami kvalifikuoti ir patys nepasitikėdami nei savo autoritetu nei dėstymo metodus, jie negalėjo daug ko reikalauti ir iš savo auklėtinių. Apie auklėjimą tikra to žodžio prasme nebuvo nė kalbos: mokykla greičiau buvo žinių perdavimo biuras, o ne mokslo ir auklėjimo įstaiga, kaip mes ją šiandie suprantame.
Nebuvo anų laikų moksleivijai tinkamų sąlygų ir intelektuališkai vystytis, nors iš kaimo suvažiavęs jaunimas turėjo labai gražių norų. Vakarų kalbų labai mažai kas temokėjo: 20 – jų metų jaunimas sėmėsi sau „išminties“ daugiausia iš rusų literatūros. Vyresniųjų klasių judresnių smegenų moksleiviai labai rūpinosi savo pasaulėžiūros susidarymu. Vieni tą pasaulėžiūrą susidarinėjo katalikiškai, kiti marksistiškai. Mūsų vidurinei mokyklai žengiant pirmuosius žingsnius, ateitininkų ir aušrininkų kuopelių buvo pats žydėjimas. Nei vieni, nei kiti nebuvo politinės organizacijos tikra to žodžio prasme, bet tai buvo šaltiniai, iš kurių ėmėsi sau medžiagos dešiniosios ir kairiosios partijos. Politika anais laikais buvo tvirtai įkėlusi koją į mūsų mokyklą. Iš vyresniųjų klasių gimnazistų atsirasdavo nemaža pašauktų agitatorių, kurie su atsidėjimu „darbuodavosi“ savo partijoms ir į kuriuos, kaip į savotiškus „didvyrius“, su pavydu žiūrėdavo žemesniųjų klasių moksleiviai. Daugeliui moksleivių mokslų tikslas buvo pasidaręs antraeilis dalykas. Tarp vienos ir kitos mokinių srovės, kaip ir suprantama, viešpatavo nenuoširdus pasaulėžiūrinis antagonizmas. Pagaliau, trečioji moksleivių rūšis, kuri sudarė daugumą, jokioms kuopelėms nepriklausė ir jokia pasaulėžiūra nesidomėjo: tenkinosi tuo, ką davė mokyklos suolas.
Kultūriškai Lietuvą palyginę su Vakarais, mes anuo metu jautėmės, gal būt, per skaudžiai jautėmės stovį daug žemiau už kitas tautas. Tiesa, būdami iki Didžiojo karo sandariai uždaryti caro imperijos ribose, Vakarus mes labai mažai tepažinome ir sprendėme apie juos pagal tas nuomones, kurios anais laikais buvo įsigalėjusios rusų valstybėje; o nuomonės buvo tokios, kad labiausiai atsilikusi Europos valstybė esanti Rusija. Vakarai mums, dvidešimtųjų metų besimokančiam jaunimui, atrodė apsigaubę kultūrinės didybės aureole. Mes svajojome apie Vakarų universitetus ir galvojome, kaip į juos patekti. Iš Vakarų kultūros mes laukėme išganymo Lietuvai. Mes buvome įsitikinę, kad šviesa tegali ateiti tik iš Vakarų. Lux ex Oxidente! Tokiuose samprotavimuose, gal būt, buvo daugiau jaunuoliško užsidegimo, nekaip realaus faktų vertinimo, bet tos kultūrinės ir psichologinės tendencijos aiškiai rodo, kad dvidešimtųjų metų Lietuvos jaunimas jau buvo galutinai nusigręžęs nuo Rytų. Į Rytus, iš kur ritosi tamsi revoliucijos banga, mes žiūrėjome su panieka ir baime. Nepriklausomybės paskelbimas mus pakėlė savo pačių akyse ir savaime pastūmėjo Vakarų link. Be abejo, neigiamam nusistatymui Rusijos atžvilgiu susidaryti daugiausia prisidėjo mūsų su ja bendra ir skaudi pusantro šimto metų trūkusi praeitis.
Taigi, dvidešimtųjų metų jaunimas tautiškai, valstybiškai, kultūriškai ir politiškai buvo toks pat žalias, kiek buvo žalia pati valstybė. Koks buvo mokyklos jaunimas, toks maždaug tebebuvo ir kaimo jaunimas. Jo moralinis veidas buvo lygiai toks pat, tik mokyklos jaunimo buvo platesnis intelektualinis akiratis. Pradėjus organizuoti kariuomenę, savanorių sąjūdis lygiai užgriebė tiek nuo arklo, tiek iš mokyklos suolo jaunimą. Čia prasideda naujas dvidešimtųjų metų jaunimo brendimo lapas.
2. Jaunimo „teismai“
Kiek plačiau stabtelėjau ties dvidešimtųjų metų mūsų jaunimo formavimusi dėl to, kad anie laikai daug gali padėti paaiškinti tolesnę jaunimo aidą ir jo šių dienų padėtį. Žinoma, lyginti dabartinį jaunimą su anų laikų, būtų tas pats, kaip lyginti subrendusį žmogų su vaiku. Jis išaugo tiek savo skaičiumi, tiek kultūriniu, tautiniu bei valstybiniu susipratimu. Susidarė naujos sąlygos ir iškilo nauji reikalavimai. Šių dienų mūsų jaunimas jau yra išėjęs Lietuvišką mokyklą. Nemaža jaunimo dalis yra susiorganizavusi, susikūrusi savo tradicijas. Šiandie iš jaunimo niekas nebereikalauja trauktis iš mokyklos suolo, griebtis šautuvo ar dalyvauti valstybės aparato kūrime; priešingai, šiandie stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, kad mokykloje jaunuolis galėtų ko ramiausiai ir ko geriausiai pasiruošti būti geras Lietuvis ir pilietis.
Šiandie mūsų jaunimas, ypač mokslo ir sporto, yra užmezgęs plačius santykius su kitų kraštų jaunimu, dalyvauja tarptautiniuose suvažiavimuose lygiomis su kitomis tautomis, juos šaukia Lietuvoje, dalyvauja tarptautinėse sporto rungtynėse ir vienoje kitoje sporto šakoje užima pirmąsias Europos vietas. Žodžiu, kas buvo dvidešimtaisiais metais tik svajojama, šiandie jau yra įvykę. Bet ar iš to išeina, kad mūsų jaunimas būtų viską pasiekęs, kad jam daugiau nieko nebetrūksta ir, apskritai, kad jau nebėra jaunimo problemos? Aišku, ji yra ir bus, kol bus gyva tauta. Nežiūrint visų laimėjimų, jaunimo kultūrinė ir tautinė raida negali sustoti. Kiekvienai kartai gyvenimas stato naujus uždavinius, kuriuos ji turi spręsti. Vieni jaunimo uždaviniai buvo dvidešimtaisiais metais, kiti yra šiandie. Todėl jaunimo problema šiandie yra lygiai aktuali, kaip ji buvo vakar ir kaip ji bus ryt.
Vienu laiku Lietuvoje buvo įėjęs į madą „teismų“ rengimas. Buvo nemaža surengta ir jaunimo „teismų“. Gal būt, iš jaunimo „kaltinimų“ ir „teisinimų“ ir „teismo sprendimų“ nebūtų galima daryti galutinių išvadų, tačiau tie „teismai“ vis dėlto gali mesti pluoštą šviesos į nagrinėjamą klausimą. Paimkime vieną tokį teismą, surengtą Kaune (1933 m.), ir vieną provincijoje (Šakynoje, 1934 m.). Abiejų „teismų“ iškeltus jaunimui kaltinimus galima suglausti į šiuos kelis punktus:
1. Mūsų jaunimas dar nėra subrendęs tautiškai ir valstybiškai. Jam trūksta tautinės savimeilės, jis dar nemoka kaip reikiant branginti kas savo, Lietuviška. Jaunimo išsiauklėjimas bei išsilavinimas tebėra per menkas, kad jis savo dvasiniu akiračiu galėtų aprėpti valstybinius reikalus ir pagal juos derintų savuosius.
2. Mūsų šių laikų jaunimas nemėgsta organizacinio gyvenimo (Kauno „teismas“ net pabrėžė, kad dar esama 80% neorganizuoto jaunimo), o jei ir susiorganizuoja, tai organizacijos gyvenimas, toli gražu, nėra sklandus. Kodėl? Todėl, kad į organizacijas einama ne rimto darbo dirbti, o pramogų ieškoti, nemėgstama organizacinės drausmės ir pareigų, vengiama darbo ir tt.
3. Jaunimas pakrikęs doroviškai. Jis nemandagus, netvarkingas, per daug mėgsta lankyti restoranus bei smukles, per dažnai užmiršta, kad „laikas pinigai“, per daug mėgsta leisti pinigus tuštiems ir žalingiems pasilinksminimams, nepildo tikybinių pareigų, jam trūksta lytinės savitvardos ir tt.
Nors tie „sprendimai“ padaryti prieš keletą metų, jie dar, toli gražu, nėra pasenėję. Jei šiandie kas surengtų jaunimo „teismą“,tai jo sprendimai greičiausiai nebūtų kitoki. Galimas dalykas, kad kai kurie tų priekaištų – sakysime, tautinio bei valstybinio susipratimo, organizuotumo stoka – kada nors išnyks, bet kai kurie iš jų – pavyzdžiui, dorovinis klausimas, niekados nenustos savo aktualumo. Taigi, trumpai tariant, šių dienų jaunimui daromus priekaištus galima sutraukti į šiuos punktus: jam dar trūksta tautinio bei valstybinio susipratimo, trūksta organizuotumo ir kolektyvinės drausmės, jis per daug linkęs į dorovinį pakrikimą.
3. Jaunimas tautiniu ir valstybiniu požiūriu
Mūsų tautinis susipratimas nuo „Aušros“ iki spaudos atgavimo plito labai lėtai. Tik spaudą atgavus, jis ėmė gaiviau vystytis. Vadinasi, mūsų tautinė sąmonės brendimo istorija turi maždaug 50 metų. O valstybinis susipratimas dar jaunesnis, nes jis prasidėjo tik valstybę atstačius. Todėl suprantama, kodėl dar ir šiandie šis klausimas tebėra aktualus. Tautiniu susipratimo srityje revoliucijos padaryti neįmanoma: ilgus amžius prislėgtos tautos sąmonė tegali atgyti ir stiprėti brendimo keliu. Juk iš teisybės, mums, Lietuviams, tautinę sąmonę reikėjo ne iš miego pažadinti, bet susikurti, nes tokio tautinio susipratimo, kaip mes jį šiandie suprantame, Lietuvių Tauta niekados nėra turėjusi. Žinoma, mums pavyzdžiu tarnauja didžiųjų kunigaikščių gadynė, bet anais laikais daugiau vyravo valstybinė, o ne tautinė idėja.
Tautinės sąmonės žadinimo klausimas atsistojo visiškai naujoje plotmėje. Atgavus nepriklausomybę. Jei nuo „Aušros“ pasirodymo iki nepriklausomybės paskelbimo, t. y. per 30 metų, tautinės sąmonės žadinimo ginklas buvo tik plunksna, tai nuo dvidešimtų metų į šią akciją įtraukiamos visos priemonės, kokiomis tik gali naudotis nepriklausoma, moderni valstybė. Tos priemonės stiprėjo, stiprėjant pačiai valstybei. Šiandie mes turime plačiai išsišakojusią ir paplitusią spaudą ir knygą, išaugusią mokyklą, radiją, organizacijas, kariuomenę, gausią šviesuomenę ir tt. Šios visos priemonės tautinio susipratimo akciją smarkiai išplėtė ir pagyvino – tautinis susipratimas per nepriklausomybės laikotarpį išsiplėtė į platumą ir gilumą – bet mes jaučiame, kad šis procesas dar nėra užbaigtas. Savo gyvenime mes, deja, dar susiduriame su daug reiškinių, kurie pažeidžia mūsų tautinę savimeilę tik dėl to, kad tautinė sąmonė dar nėra pakankamai jautri.
Aukščiau pastebėjau, kad dvidešimtųjų metų mūsų mokyklinis jaunimas dar nebuvo pakankamai subrendęs tautiškai. Bet jam teko išeiti garbingą, o kartu ir žiaurią tautinio susipratimo mokyklą kovos dėl nepriklausomybės lauke. Dvidešimtųjų metų jaunimo tautinis susipratimas buvo užcementuotas jo paties krauju. Apie jo tautinį susipratimą šiandien nebetenka kalbėti. Kitas dalykas yra jaunimas, kuris augo ir auklėjosi arba tebesiauklėja jau nepriklausomoje Lietuvoje.
Kalbant apie šių dienų jo tautinį susipratimą, negalima jaunimo suplakti į vieną vietą. Vienaip tautinę sąmonę išsiugdys jaunimas, išėjęs vidurinę ar aukštąją mokyklą, kitaip ją išsiugdys jaunimas, pabaigęs tik pradžios mokyklą. Su jaunimu, kuris turi progos studijuoti vidurinėse ir aukštose mokyklose, rūpesčio mažiau: jis čia randa visas sąlygas aukštesnei kultūrai siekti ir tautinei sąmonei gilinti.
Kitas dalykas yra kaimo jaunimas, kuris sudaro mūsų jaunimo didelę daugumą ir kuris tegali išeiti tik pradžios mokslą. Kaimo jaunuolis, išbuvęs mokykloje 4 – 6 metus, įgyja pagrindinių, kiekvienam kultūringam žmogui reikalingų žinių. Be abejo, kartu jam skiepijama Tėvynės meilė ir tautinis susipratimas. Bet ar pradžios mokyklos pakanka jaunuoliui padaryti tiek tautiškai susipratusiam, kad toliau šiuo reikalu nebereiktų rūpintis? Ir, apskritai, ar pradžios mokyklose pakanka iš jaunuolio tvirtam Lietuviui nacionalistui padaryti? Nepakanka visų pirma dėl to, jog tos 4 – 6 žiemos yra per trumpas laikas, kad jaunuolį būtų galima padaryti tvirtą nacionalistą. Antra, mokyklinis jaunimas dar nėra pakankamai subrendęs sąmoningai tautinei bei valstybinei idėjai prisiimti. Ir, pagaliau, trečia, mūsų pradžios mokykla per mažai vertina tą mintį, kad jaunuolis pirmiausia turi būti auklėjamas nacionalistiškai, kad jam pirmoje eilėje turi būti skiepijama Lietuvių Tautos didybės ir pranašumo idėja.
Dabar mūsų pradžios mokykloje (pagaliau, vidurinėje ir aukštojoje) nacionalizmas vis dar tebeauklėjamas su tam tikrais rezervais. Mūsų auklėtojai vis dar mėgsta deklamuoti: būkite geri Lietuviai, mylėkite savo Tėvynę, jei reikia, aukokite jai gyvybę, bet nebūkite kraštutiniai nacionalistai, gerbkite ir kitas tautas ir tt. Man rodos, kad šiandie yra jau visiškai pribrendęs reikalas ir, pasakysiu, yra būtinybė visus rezervus mesti į šalį ir drąsiai pasakyti, kad tauta ir tautiškumas yra aukščiausia vertybė, kad Tėvynės meilė yra kultas, kurį kiekvienas Lietuvis turi išpažinti be jokių „bet“, kad Lietuvių Tauta ne tik kad nėra žemesnė už kitas, bet kad ji savo kūrybine galia, savo dvasinėmis savybėmis, pavyzdžiui, kad ir estetine savo nuovoka, yra pranašesnė už kitas tautas ir tt. Juk aišku: jei mes mokome, kad už tautos gerovę reikia mirti, tai savaime suprantama, kad tautos meilė turi būti aiškinama kaip religija, turinti ir privalanti turėti savo šventuosius ir kankinius.
Vadinasi, ši religija jaunimui turi būti skelbiama daug karščiau, kiečiau ir be jokių rezervų, t. y. kraštutiniškai, kaip kad dabar daroma, nes kitaip tautinis auklėjimas neduos to efekto, kuris mums šiuo metu yra būtinas. Už vidutiniškus dalykus nemirštama: mirštama už pačias kraštutiniausias vertybes. Tad, auklėjant jaunimą tautiškai, pirmiausia šį auklėjimą tenka stiprinti mokykloje; o, antra vertus, išėjus jaunimui iš mokyklos, jis negali būti paliktas Dievo valiai: tautinis auklėjimas turi būti vykdomas ir toliau. Bet to mes negalėsime padaryti tol, kol nesuorganizuosime pomokyklinio jaunimo. Tad jau nekalbant apie kitus auklėjimo uždavinius, pomokyklinio jaunimo suorganizavimas ypač reikalingas ir tautinio auklėjimo požiūriu.
Šiandie nebe užtenka išauklėti gerą Lietuvį. Šiandie mums reikia Lietuvio nacionalisto. Norint suprasti šios minties realumą, pakanka tik prisiminti tą faktą, kad istorijos eigoje Lietuvius nutautino visi kaimynai, o mes nieko neįstengėme nutautinti. Mes davėme rusams kunigaikščius, lenkams davėme karalių dinastiją, senprūsiai žuvo vokiečių bangose. Kodėl? Tik todėl, kad neturėjome Lietuviško nacionalizmo. Šiandie mes, be abejo, nieko nenorime nutautinti, bet ir nenorime Lietuvių Tautos krauju bei dvasinėmis pajėgomis maitinti kitų imperializmo. Savo jėgas norime taupyti savo pačių tautos gerovei ir stiprybei kelti. Šį momentą tautiniame auklėjime ypatingai turėtų akcentuoti.
4. Jaunimo kultūrinimas ir organizavimas
Šio rašinio pradžioje pastebėjau, kad, atgavus nepriklausomybę, mūsų jaunimo kultūrinis pasiruošimas buvo menkas. Stiprėjant atkurtai valstybei, stiprėjo ir jaunimo kultūrinis pasiruošimas: plėtėsi pradžios ir specialinių mokyklų tinklas, kūrėsi ir stiprėjo jaunimo organizacijos, augo jaunimui skiriama spauda. Žvilgtelėjus į praeitį ir palyginus, kas buvo dvidešimtaisiais metais ir kas yra šiandie, negalima nepasidžiaugti padaryta pažanga. Daugelis su jaunimo kultūrinimu susijusių klausimų, kurie buvo tokie aktualūs anais laikais jau yra išspręsti. Tačiau padaryti dar lieka nemažai.
Sakysime, mums be galo svarbu, kad priaugantis kaimo jaunimas būtų kultūringas, t. y. kad jis gerai suprastų savo darbą ir, tapęs savarankišku ūkininku, mokėtų našiai išnaudoti savo turtą – žemę. Mums, žemės ūkio kraštui, profesinis jo paruošimas yra lemiamas dalykas. Koks bus rytojaus ūkininkas, tokia bus ir Lietuvos ateitis. Bet būsimas ūkininkas gali tinkamai pasiruošti savo pareigoms tik tam tikroje mokykloje. Šiandie gi žemės ūkio mokyklą išeina labai mažas kaimo jaunimo nuošimtis. Jaunimo kultūrinimo požiūriu čia dar tebėra didelė spraga. Kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais mums buvo be galo aktualus pradžios mokyklų steigimo klausimas, taip šiandie mums yra labai aktualus žemesniųjų žemės ūkio mokyklų tinklo plėtimo klausimas. Be jaunimo kultūrinio paruošimo neturėsime ir kultūringo kaimo, o tuo pačiu ir kultūringos Lietuvos. Ne nuo ko kito, bet nuo kultūringo ūkininko priklauso Lietuvos medžiaginės gerovės stiprėjimas ir jos kultūrinio veido keitimasis. O gerą ūkininką gali paruošti tik gera jo profesijai skirta mokykla.
Lygiai taip pat dar nėra išspręstas ir pomokyklinio jaunimo auklėjimo bei kultūrinimo klausimas.
Pabaigęs pradžios mokyklą ir galutinai grįžęs pas tėvus, jaunuolis patenka į tokią atmosferą, kuri ko mažiausiai skatina jį toliau lavintis ir auklėtis. Bet už tat jam susidaro ko palankiausios sąlygos užmiršti tai, ką jis buvo išmokęs, sėdėdamas mokyklos suole, užmiršti ne tik žinias, bet ir tuos kultūrinius pradus, kurie jam buvo įkalti per keletą metų. Kaimo gyvenimas, apskritai paėmus, yra pilkas, kultūrinių pramogų maža, ir už tat kaimo jaunimas toks magus karčiamoms ir visokiems pobūviams su šamarlakais, peštynėmis ir tt. Tokius „pasilinksiminimus“ ruošia suaugęs jaunimas, bet ar manote, kad nuo jo atsilieka pomokyklinio amžiaus pusbernėliai, kurie jau nori būti „vyrais“? Nė kiek: jie labai uoliai mokosi iš vyresniųjų „meno gyventi“. Pagaliau, turime konstatuoti, kad pomokykliniam jaunimui iš tikrųjų nėra jokių sąlygų, išėjus iš mokyklos, toliau ruoštis gyvenimui, t. y. ruoštis būti geru ūkininku, piliečiu ir Lietuviu. Valstybė jį globoja, kol jis sėdi mokyklos suole, bet jam atlikus pradžios mokslo prievolę, iki kariuomenės prievolės valstybė jį pamiršta. Tiesa, jaunuolis šio to išmoksta mokykloje, bet kadangi, grįžęs į tėvų prieglobstį, jis neranda skatinamosios aplinkos lavintis toliau, tai dažniausiai pasiduoda rutinai ir stumiasi senuoju, tėvų pramintu keliu... Žinoma, aš čia nekalbu apie jaunimą, kuris įstoja į organizacijas, bet tai yra mažuma...
Jei pasakysime, kad kasmet neorganizuoto pomokyklinio jaunimo lieka apie 20000, tai, turbūt, nė kiek neperdėsime. O atsiminus, kad tokia padėtis tęsiasi jau ilgą laiką, tai neorganizuoto jaunimo mes turime ne kelioliką, bet keliasdešimt tūkstančių. Pusę mūsų kaimo pomokyklinio jaunimo lieka be vadovavimo ir atitinkamo auklėjimo. Tai yra milžiniška armija be vadų. Nereikia nė aiškinti, kad, nesirūpindami neorganizuotu kaimo jaunimu, mes darome didžiausią žalą mūsų kultūrai ir ateičiai. Gerai, jei dar jaunuolis gauna šeimoje tvirtą moralinį išauklėjimą: iš jo vis dėlto išeis padorus pilietis, nors, kaip pažangos veiksnys, jis didesnės reikšmės neturės; bet jei ir tokio išauklėjimo negauna, tai toks jaunuolis tik papildys „šėko pjovėjų“ kandidatų skaičių... Mums yra brangi kiekviena energinga darbo ranka, kiekviena kultūrinė iniciatyva bei kūrybinė pastanga. Todėl toks dabartinės padėties toleravimas mažų mažiausiai yra nesuprantamas.
Kaip ją išjudinti? Ką čia reikia pavartoti: spaudą, radiją? Steigti visokias bibliotekas, liaudies universitetus? Šios priemonės, be abejo, turėtų nemažos įtakos į kaimo jaunimo auklėjimą, bet jomis tos didžiosios problemos neišspręsime. Tiek, kiek kaimui reikalinga bibliotekų ir liaudies universitetų – staiga nepristeigsi. Spauda ir radijas šios spragos taip pat negali užkimšti, nes norint, kad šie veiksniai pasidarytų kultūrinio gyvenimo varikliai, pirmiausia reikia, kad spauda būtų skaitoma, o radijas klausomas. Bet koks kaimo jaunimo nuošimtis naudojasi tomis kultūrinimosi priemonėmis? Aplamai paėmus, gal būt, ir nemažas, bet pomokyklinio jaunimo tas nuošimtis, be abejo, bus labai menkas. Galų gale, šios visos paminėtos priemonės yra tik pagalbinės: svarbiausias dalykas čia yra organizacija. Kol kaimo pomokyklinis jaunimas nebus suorganizuotas, tol nebus galima kalbėti nei apie jo auklėjimą, nei apie sisteminą profesinį paruošimą. Reikia tam jaunimui vadų, reikia kaimo sąlygų supratimo, reikia sistemos: visą tai gali duoti tik organizacija.
Taigi, čia ir ateina į galvą Jaunųjų Ūkininkų Ratelių Sąjunga. Ši organizacija atitiko kaimo specifines sąlygas. JŪR pasirinkti metodai susilaukė visuotinio pritarimo. Šios organizacijos sukeltas sąjūdis sėkmingai nugali senus prietarus, pakeisdamas kaimiečio galvojimą. Tad ir kalbant apie kaimo pomokyklinio jaunimo organizavimą, jokių naujų Amerikų, atrodo, nėra reikalo ieškoti, reikia tik eiti prie to, kad visas jaunimas, pabaigęs pradžios mokyklą, galėtų stoti į Jaunųjų Ūkininkų Ratelius. Tuo būdu susidarytų natūralus auklėjimo tęsinys: mokykloje jaunimas gautų bendrą lavinimą, o organizacijoje profesinį paruošimą. Daug kur Jaunųjų Ūkininkų Rateliams vadovauja kaimo pradžios mokyklų mokytojai. Jei jaunuoliui, baigusiam mokyklą, stojimas į jaunuosius ūkininkus būtų privalomas, tai tas pats mokytojas gal ir toliau vadovautų jo auklėjimui. Tuo būdu tarp mokytojo ir mokinio bendradarbiavimas būtų palaikomas iki jaunuoliui subręstant. Tuo net ir mokytojams sumažėtų, o gal ir visiškai išnyktų pagrindas skųstis, kad jo darbo vaisia nueina vėjais, jaunuoliui atsiskyrus su mokykla. Būdamas Jaunųjų Ūkininkų organizacijoje, jaunuolis lygiagrečiai galėtų dalyvauti ir kitoje organizacijoje arba į ją galėtų įstoti, išbuvęs tam tikrą nustatytą laiką JŪR.
Šioje visoje problemoje yra vienas dalykas, į kurį reikia atskirai atkreipti dėmesį: ne visi baigusieji pradžios mokyklas yra ūkininkų vaikai – dalis jų priklauso darbininkų šeimoms. Kyla klausimas: ar ir jie turėtų stoti į JŪR? Lyg ir atrodytų, kad toks „totalinis“ pomokyklinio kaimo jaunimo problemos išsprendimas nebūtų tikslus. Bet šis faktas greičiau kalba už, nekaip prieš tokį klausimo sprendimą, kaip buvo nurodyta aukščiau. Ar šalia gero ūkininko mums nereikia ir gero darbininko? Ar mes dar nepakankamai girdėjome ūkininkų nusiskundimų blogais darbininkais? Šiandie yra visiškai aišku, kad darbininko auklėjimas yra nemažiau aktualus ir nemažiau svarbus, kaip ūkininko. Ir, gal būt, jaunosios darbininkų kartos auklėjimas yra dar aktualesnis, kaip jaunųjų ūkininkų, nes jais buvo susirūpinta daug anksčiau, ir šiandie mes jau turime pasiekę visiškai gražių vaisių, o jaunųjų darbininkų kartos auklėjimas dar nė iš vietos nepajudintas. Nesakau, kad jaunieji kaimo darbininkai turėtų būti auklėjami tais pačiais metodais ir siektų tų pačių tikslų, kaip ir jaunieji ūkininkai: jiems auklėti, gal būt, reikėtų paieškoti kitų kelių, bet viena aišku: negalima jų ilgiau palikti be jokios globos, nes, taip elgdamiesi, mes niekados nesulauksime gero, sąžiningo ir kultūringo kaimo darbininko. Galimas daiktas, kad jauniesiems kaimo darbininkams prie JŪR reikėtų steigti atskiras sekcijas, jei jau negalima jų auklėjimo suderinti su jaunųjų ūkininkų auklėjimu; gal būt, reikėtų ieškoti kitokios išeities – čia jau specialistai galėtų šį reikalą sutvarkyti. Tačiau, kaip jau sakiau, jaunųjų darbininkų buvimas pomokyklinio jaunimo tarpe turėtų paskubinti, o ne atidėlioti bendros kaimo pomokyklinio jaunimo problemos sprendimą. Šio reikalo nesutvarkymas yra didelis stabdys mūsų kaimo kultūrinei pažangai, o kartu ir viso krašto organizuotam gyvenimui.
Modernioje valstybėje, o ypač valstybėje, kuri yra rimtai susirūpinusi savo tautinės kultūros pažanga ir pasiryžusi visokeriopai stiprėti, nieko negali būti palikta Dievo valiai. Juo labiau negali būti palikta Dievo valiai pomokyklinio jaunimo didžiulė armija, kuri, išėjusi iš mokyklos, ir grįžusi į šeimos prieglobstį, nebegauna jokio sistemingo, organizuoto auklėjimo. Kitaip sakant, valstybė kultūriškai globoja jaunuolį, kol jis baigia pradžios mokyklą: paskum ji juo nebesirūpina; tik tai ateina karo prievolės laikas, valstybė jį vėl atsimena. Kitaip sakant, patį gražiausią brendimo laikotarpį jaunuolis praleidžia be valstybės globos. Mūsų kultūrinėje pažangoje tai yra milžiniška spraga. Spręsdami mūsų tautinės kultūros ir savo ateities klausimus, pirmoje eilėje turime išspręsti pomokyklinio jaunimo globos klausimą.
Kaimo jaunimo profesinis ruošimas, be abejo, neaprėpia visos jaunimo kultūrinimo programos. Labai didelės svarbos jaunimo auklėjime turi ideologinė pusė. Mums negali būti vis tiek, kaip jaunimas bus nusiteikęs ideologiškai. Suformuoti jaunimo ideologiją – reiškia nusmaigstyti gaires, kuriomis toliau plėtosis tautos bei valstybės gyvenimas. Šiandie labai madoje politinės ideologijos. Ideologiją aš čia suprantu daug plačiau. Ideologija yra pasaulėžiūra, o pasaulėžiūra – žmogus. Ideologija turi apimti žmogaus moralinį gyvenimą, politinį nusistatymą ir kultūrinį nusiteikimą. Aiškus dalykas, kad ji pirmiausia turi būti Lietuviška, t. y. atsiremti į mūsų tautos tradicijas, valstybinį patyrimą ir tautinį charakterį, bet kartu ji turi būti pritaikyta ir gyvenamai gadynei. Kultūrinėje dirvoje ji turi ryškinti pažangos dvasią; politinėje turi būti grindžiama tautinės vienybės ir autoriteto principu; moralinėje – krikščioniškosios dorovės postulatais.
Pacituotame „teismo apkaltinime“ buvo pastebėta, kad jaunimas nemėgstąs organizacinio gyvenimo. Šiuo atveju jaunimą greičiau reikėtų pateisinti, o ne kaltinti: argi vyresnioji karta taip jau labai mėgo ir mėgsta organizacinį gyvenimą? Organizacijos srityje jaunimas, be abejo, labai toli pralenkė senąją kartą. Tiesa, nepriklausomoje Lietuvoje jis turėjo daug palankesnių sąlygų organizuotis, kaip kad vyresnioji karta anais laikais, bet, turint galvoje mūsų tautos bendrą nemėgimą organizuotis ir ne kokį vyresniosios kartos pavyzdį, jaunimas šioje srityje vis dėlto yra padaręs nemažai pažangos.
Bet vis dėlto tai yra tik pradžia į organizuotą tautą. Nemaža jaunimo dalis šiandie yra susiorganizavusi, bet dar didesnė dalis tebėra neorganizuota. Ir dar ji ilgai paliks neorganizuota, jei nebus imtasi kokių griežtų ir rimtai apgalvotų žygių. Aišku, organizacinį jausmą, kitaip sakant kolektyvinę drausmę, reikia išauklėti, bet ar mūsų jaunimui šis jausmas šiandie yra auklėjamas! Tiesa, jį šiek tiek dabartinės jaunimo organizacijos skiepija savo nariams, bet kad kolektyvinės drausmės jausmas būtų sistemingai auklėjamas mūsų mokyklose, neteko patirti. Visi mes pripažįstame drausmės reikalą ir didelę svarbą, tačiau praktiniame gyvenime žiūrime į ją pro pirštus.
Tad ir čia reikalingas drąsus ir griežtas posūkis tautos susidrausminimo linkme. Jis reikalingas ne tik jaunimui, bet ir visai tautai. Tautos organizuotumas parodo jos kultūringumo lygį. Juo tauta yra labiau organizuotas kolektyvas, tuo ji yra atsparesnė visokioms įtakoms ir pavojams. Jei vyresnioji karta organizacinėje srityje neparodė pakankamo susidomėjimo arba sugebėjimo, tai jaunosios kartos uždavinys būtų tą spragą užpildyti. Bet dideli optimistai šiuo atžvilgiu nebūkime: jaunumas labiau pamėgs kolektyvinę drausmę ne tik skatinamas ir raginamas, bet ir verčiamas. Kaip yra įvestas privalomas pradžios mokslas, kuriuo niekas nesiskundžia, taip turi būti įvestas privalomas dalyvavimas, pabaigus mokyklą, organizaciniame gyvenime. Tuomet kolektyvinės drausmės ir organizacinio jausmo auklėjimas atsistotų į tinkamas vėžes. Ir, gal būt, jau ateinančiai kartai nebereiktų skųstis tautos nepakankamu organizuotumu.
5. Jaunimas doroviniu požiūriu
Jaunimo „apkaltinime“ skaitėme, kad jaunimas esąs pakrikęs doroviškai. Ir iš tikrųjų, jaunimo dorovinio pakrikimo faktų šiandie nereikia ilgai ieškoti: jie kasdien iškyla į gyvenimo paviršių. Pakanka tik pasiskaityti laikraščių kronikas: kiek ten rasime aprašytų muštynių, žudynių, šamarlako vartojimo ir kitų panašių faktų! Taip pat netrūksta ir jaunų šeimų pakrikimo. Doroviniu jaunimo pakrikimu nusiskundžia visuomenininkas ir dvasininkas. Susidaro įspūdis, kad juo mes labiau kultūrėjame, juo labiau krinkame morališkai.
Kokios gi to liūdno reiškinio priežastys? Pirmiausia reikia pasakyti, kad ir vyresniajai kartai to dorovinio pakrikimo netrūksta. Už šių dienų dorovinį jaunimo pakrikimą didelė atsakomybės dalis tenka tėvams. Būdamas iš prigimties jautrus, jaunimas greit užsikrečia blogais vyresniųjų pavyzdžiais. Galų gale bendrą toną aplinkai duoda vyresnioji karta. Tad, jei mes doroviniu pakrikimu kaltintume tik jaunimą, užmerkdami akis bendrai aplinkai, kurioje jaunimas bręsta, mes tik parodytume savo farizėjizmą. Aišku, būtų bergždžias dalykas teisinti jaunimą senimo kaltinimu – nuo to padėtis nepagerės; bet, kalbant apie jaunimo dorovinį veidą, negalima neatsiminti ir tų veiksnių, kurie daugiau ar mažiau prisideda prie tokio, o ne kitokio to veido suformavimo. Žodžiu, jaunimo dorovinis pakilimas yra glaudžiai susijęs su mūsų bendru gyvenimo atmosferos moraliniu apvalymu.
Jaunimo dorovės klausimu, atrodo, daugiausia turėtų susirūpinti mūsų dvasininkija, nes dorovinis jaunimo auklėjimas yra jos tiesioginė pareiga. Nusigręždamas nuo dorovės principų, jaunuolis, be abejo, nusigręžia ir nuo bažnyčios. Jei avelės pakrinka, tai dažniausiai kaltas jų ganytojas. Mūsų bažnyčia, atrodo, per daug sustingo savo senose apaštalavimo formose. Dabartinė dorovinė būklė aiškiai rodo, kad anų laikų apaštalavimo metodai, kaip, sakysime, grasinimai pragaru, šiandie nustojo savo reikšmės. Jei dėl dorovinio jaunimo pakrikimo nukentėtų tik bažnyčios reikalai, tai dar būtų pusė bėdos, bet kai dėl jo nukenčia visos tautos interesai, tai tada reikia visiems šia yda susirūpinti, o ypač tiems, kurie yra įpareigoti mokyti dorovės.
Apskritai paėmus, jaunimo dorovinimas turėtų būti sutelktas valstybės, bažnyčios ir šeimos darbas. Šios trys jaunimui vadovaujančios institucijos turėtų pasistengti sukurti tokią moralinę aplinką, kurioje jis būtų orientuojamas į susitvardymą ir į dorovinių principų gerbimą bei jų taikinimą gyvenime.
6. Jaunimas ir kūno kultūra
Lietuvoje kūno kultūros klausimas stovi kiek kitokioje plotmėje, nekaip kad labiau supramonėjusiuose ir sumiestėjusiuose kraštuose. Būdama kaimiečių kraštas, Lietuva, galima sakyti, turi natūralias kūno „mankštos“ sąlygas. Šienapjūtė, rugiapjūtė, mėšlavežtė ir kiti žemės ūkio darbai yra ta „mankšta“, kuri duoda pakankamai darbo kaimiečio raumenims. Kitaip sakant, kaimo jaunuolį nuo pat mažens gyvenimas verčia „sportuoti“.
Tačiau jei fizinis auklėjimas, kaip toks, kaimui nėra būtinas, tai sportas čia gali suvaidinti labai didelį auklėjamąjį vaidmenį. Sportas – daugiausia turiu galvoje rungtyniavimą, nes kitoks sportas vargu ar kaime būtų suprantamas – visų pirma būtų labai gera priemonė kovoti su mūsų jaunimo tarpe dabar taip įsigalėjusiomis ydomis, apie kurias ką tik kalbėjau. Jei mes daug kur galime pasidžiaugti padaryta pažanga per nepriklausomybės laikotarpį, tai šiuo atveju mes per mažai tepadarėme pažangos.
Taigi, sporto propagavimas kaime galėtų daug prisidėti prie dabartinių kenksmingų papročių išnaikinimo. Ir atrodo, kad tiksliausiai būtų kaime skatinti tas sporto šakas, kurios daugiau ar mažiau yra susijusios su kaimo gyvenimo sąlygomis. Tos sporto šakos, kurios šiandie kultivuojamos mieste, be abejo, kaime negali visos prigyti. Šiandie kai kur kaimo jaunimas paspardo futbolą ir pamėto krepšinį: kitokių „miestinio“ sporto šakų kaime neteko pastebėti. Paskatinus visuomenei ir vyriausybei, daug kur šiandie pamėgiamas žirginis sportas. Be to, atrodo, kaime galėtų prigyti vandens sportas (kur yra upių, ežerų), dviračių lenktynės, bėgimas (ir apskritai lengvoji atletika), imtynės ir tt.
Antra vertus, sporto prasiplėtimas kaime ne tik jaunimą atitrauktų nuo žalingų papročių ir padarytų jį fiziškai miklesnį, bet ir auklėtų tam tikrą sportinę, draugiško lenktyniavimo dvasią. Sportinės dvasios mūsų kaimui labai trūksta. Tai yra didelė mūsų tautinio charakterio spraga. Sportas auklėja drausmingumą, pasiryžimą nugalėti kliūtis, ištvermę, tempo pajautimą, žodžiu, visas tas savybes, kurios taip reikalingos kultūriniame žygyje esančiai tautai. Aikštyno dvasia mūsų kaimo jaunimo charakteriui duotų naujų spalvų.
Aš nesu joks optimistas, kaip kad vienas kitas sporto entuziastas, kuris mano, kad sporto prasiplėtimas kaime pagydytų mūsų jaunimą nuo visokių fizinių iškrypimų, - norint susilaukti fiziškai tvirtos ir gražios kartos, reikia gerinti bendras kaimo higienos sąlygas – bet jau vien ta perspektyva, kad kaimo jaunimo susportinimas atitrauktų jį nuo pragaištingų sveikatai ir dorovei papročių, padarytų jį miklesnį ir džentelmeniškesnį, pateisintų tas pastangas ir kaštą, kurio tų perspektyvų įgyvendinimas pareikalautų.
Reikia dar ir tai pastebėti, kad kaimo jaunimo susportinimo problema yra žymiai sudėtingesnė, nekaip kad, gal būt, iš pirmo požiūrio atrodo. Čia reikia plačios organizacijos, instruktorių, o svarbiausia patalpų. Vasaros metu suruošti rungtynes, turint organizaciją, nėra nenugalimas dalykas, bet vasara neilga tetrunka: ateina ruduo, žiema ir visi sportiniai galimumai kaime sumažėja. Tiesa, yra žiemos sportas, bet mūsų kaime vargu ar jis galės prigyti. Jei bent slidžių sportas. Be to, žiemą yra daugiau laisvo laiko, kuris dabar sunaudojamas neproduktingai. Tad čia ir kyla didelis jaunimo laisvo laiko produktingo sunaudojimo klausimas. Bet keliant šį klausimą, nebebūtų galima apsiriboti vien jaunimo, o reikėtų apimti ir platesnių visuomenės sluoksnių laisvo laiko sunaudojimo reikalą bei fizinės ir moralinės profilaktikos problemą.
Taigi, kaimo jaunimo susportinimas dar tebėra labai plati ir mažai paliesta dirva. Kol ką išpurensime, turėsime įdėti daug triūso ir kašto. O tą dirvą purenti reikės, nes Lietuva nori, kad jos jaunimas būtų ne tik dvasiškai pajėgus, bet ir fiziškai atsparus ir gražus. Rasės tobulinimas dar ilgai bus vienas iš svarbiausių mūsų kultūrinio gyvenimo dienotvarkės punktų.
7. Senimas ir jaunimas
„Kaip visais laikais, taip ir šiandie jaunoji karta eina kitais keliais, nekaip senoji. Vyresnieji ieško malonumo minties gyvenime, jaunieji sporto aikštėje, vyresnieji, išmokę tik galvoti, nemoka veikti, jaunieji, mokėdami tik veikti, nebesirūpina minties gyvenimu. Vieniems dvasios kultūra, kitiems technika.“
Taip charakterizavo po Didžiojo karo prancūzų vyresniosios ir jaunesniosios kartos santykius vienas prancūzų rašytojas.
Lietuvoje vyresniosios ir jaunesniosios kartos santykiai kitaip vystėsi. Pradžioje jau esu minėjęs, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais visiems buvo pilnos rankos darbo, ir niekas net ir laiko neturėjo pagalvoti apie kažin kokius nuomonių skirtumus tarp vienų ir kitų. Ir ideologinėje plotmėje tų skirtumų negalėjo būti. Jaunoji karta tebegyveno vyresniosios kartos skelbtais idealais, aktyviai dalyvaudama jų vykdyme. Lietuviškoje dirvoje augęs jaunimas dar nebuvo pakankamai subrendęs, kad būtų galėjęs susikurti savų idealų. Be to, kai reikėjo telkti visas pajėgas kovoti frontuose ir organizuoti valstybės aparatą, nebuvo nei kam nei kada galvoti apie naujus idealus, juo labiau, kad senieji dar nebuvo galutinai įvykdyti.
Tik tada, kai pasibaigė kovos frontuose, apsitvarkė valstybės aparatas, o svarbiausia, kai jaunimas ėmė subręsti Lietuvos ir Vakarų aukštosiose mokyklose, ėmė rastis šiokių tokių nuomonių skirtumų tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartos. Reikia, tačiau, pastebėti, kad tie nuomonių skirtumai niekados nebuvo perėję į aštrius konfliktus. Senąją ir jaunąją kartą glaudžiai jungė bendra priespaudos laikų neapykanta, pastangos nusikratyti tų laikų palikimu ir kurti savą valstybę. Šioje plotmėje buvo reikalingas, ir iš tikrųjų buvo varomas, abiejų kartų glaudus bendradarbiavimas. Negalėjo senimas tik galvoti, o jaunimas tik veikti: ir vieni ir kiti turėjo galvoti ir veikti.
Trynimasis, kuris pasireiškė maždaug 1925 – 1930 metais, turėjo keletą priežasčių. Pirmaisiais nepriklausomybės metais mūsų jaunimas, ištroškęs šviesos, bėgo jos ieškoti į Vakarus, užmiršdamas, tačiau, pasiimti Lietuvišką koštuvą, kuris anais laikais, tiesą sakant, dar tebebuvo labai silpnas. Lietuviškas jaunimas anais laikais žavėjosi Vakarų kultūra, galima sakyti, e jokių rezervų. Vakarų įtaka daugiausia per jaunimą ėmė skverbtis pro visus plyšius į dar nesusigulėjusį Lietuvos valstybės rūmą. Mums staiga pakilo ilgus amžius buvusi nuleista Vakarų kultūros uždanga. Šis staigus posūkis, be abejo, galėjo sudaryti labai rimto pavojaus tiek jaunai tautinei kultūrai tiek tautinei individualybei. Senesnioji gi karta į kraštutinę Vakarų orientaciją žiūrėjo konservatiškiau, įspėdama jaunimą nenutolti nuo Lietuviško pagrindo. Ji neneigė reikalo mokytis iš Vakarų, tačiau, būdama užsigrūdinusi kovoje dėl Lietuvos laisvės, vyresnioji karta tvirčiau laikėsi tautinių kultūros tradicijų ir nesižavėjo taip be rezervų, kaip jaunimas „šviesa iš Vakarų“. Tolesnis mūsų tautinės bei kultūrinės minties plėtojimasis parodė, kad senosios kartos buvo teisingai galvota, tačiau anuo metu karštesniems Vakarų kultūros šalininkams toks jau nusistatymas atrodė pasenęs ir sunkiai suderinamas su atgimusios Lietuvos siekimais.
Kita priežastis buvo auklėjamojo pobūdžio. Vyresnioji karta, nors ir nemėgo prieškarinės praeities, bet vis dėlto ji buvo su ja susijusi glaudesniais ryšiais, kaip kad jaunimas. Ji buvo išsiauklėjusi rusų mokykloje ir aplinkoje. Jaunimo atplyšimas nuo Rytų buvo visokeriopas: politinis, kultūrinis ir dvasinis. Vyresniajai kartai tokį radikalų „perversmą“ sunku buvo padaryti: ji negalėjo taip staigiai išbraukti iš savo galvosenos tų pėdsakų, ypač politinių bei moralinių, kuriuos jai buvo įspaudę prieškariniai ir karo metų pasireiškusieji Rusijoje politiniai sąjūdžiai. Šią mintį pailiustruoja kad ir Lietuvos politinis gyvenimas iki 1926 m. Grįždama iš Rusijos, vyresnioji karta parsigabeno į Lietuvą ne tik nuo rusų partijų nurašytas politines programas, bet ir nemažą dozą slaviško pakrikimo. Čia nereikia nė sakyti, kad ne visi mūsų inteligentai, gyvenusieji prieš karą ir karo metu Rusijoje, buvo pasidavę svetimoms įtakoms, bet jų buvo nemaža ir jų galvosena daugiau ar mažiau buvo nutolusi nuo Lietuviškų sąlygų. Išsiauklėjęs jaunimas Lietuviškose ir ypač Vakarų aukštosiose mokyklose į daugelį dalykų žiūrėjo kitokiomis akimis, nekaip kad vyresnieji. Jis ieškojo naujų darbo metodų, naujų kelių mūsų kultūrinėje kūryboje, jis stengėsi susikurti savo idealus, kaip kad vyresnioji karta turėjo savus. Čia vėl pasireiškė tam tikro trynimosi, tam tikro vyresniųjų autoriteto „negerbimo“, kaip vienas kitas senosios kartos atstovas galvojo.
Pagaliau, dėl autoriteto. Seną plauką, sako, reikia gerbti. Šis reikalavimas yra visiškai teisėtas, ir jaunimas, negerbiąs savo tėvų, visiškai pagrįstai laikomas doroviškai nusmukusiu. Visiškai teisingai Dionizas Poška sako: „Tiesa, tokios tamsybės nesyk pasitaiko, kad vaikai savo tėvus ant juoko palaiko.“ Tačiau, antra vertus, vyresnioji karta negali reikalauti, kad jaunimas be jokios atodairos gerbtų ir pripažintų jos autoritetą.
Reikia pastebėti, kad per mūsų visą tautinio atgimimo laikotarpį nebuvo smarkios kovos tarp tėvų ir vaikų. Tiek „Aušros“ metu, tiek kovojant dėl galutinio laisvės atgavimo, tiek, pagaliau, kuriant jau nepriklausomos valstybės aparatą, pasireiškė senimo ir jaunimo glaudus ir nuoširdus bendradarbiavimas bei sugyvenimas. Jei ir buvo kokių nesusipratimų, tai jie daugiausia buvo „šeimyniško“ pobūdžio, kurie abiejų kartų santykių vystymuisi didesnės įtakos neturėjo. Jaunajai kartai ateinant į gyvenimą, visada pasireiškia šiokių tokių nesusipratimų, nuomonių trynimosi ir tt. Bet jaunajai kartai vis labiau įsiliejant į gyvenimo tekmę, trynimosi šaltiniai savaime išnyksta. Jaunoji karta visada ateina į gyvenimą be jokių sukrėtimų, jei tik vyresnioji karta pasistengia suprasti jos siekimus bei idealus ir jei globojanti ranka rūpinasi sulaikyti ją nuo nepageidaujamų nukrypimų. Jeigu senimas, nesistengdamas suprasti jaunimo aspiracijų, jas pasmerkia, aiškindamasis tuo, kad jaunoji karta nebeklausanti vyresniosios, tai, be abejo, tokiais atvejais konfliktų sunku išvengti. Bet turint galvoje jau gan ilgą praeities patyrimą, reikia manyti, kad mūsų senosios ir jaunosios kartos santykiai niekados neatsistos tokioje tragiškoje šviesoje.
8. Naujasis idealas ir jo siekimas
Mes čia aptarėme jaunimo problemą tautiniu, moraliniu ir fizinio auklėjimo požiūriu, palietėme jo profesinį auklėjimą ir stabtelėjome ties santykiais tarp senosios ir jaunosios kartos. Tačiau jaunimo klausimas dar nebūtų baigtas, jei mes aplenktume svarbiausią jo pusę, būtent, jo dvasinį nusiteikimą, vadinamą idealizmu. Tautai, norinčiai garbingai kurti savo ateitį, nepakanka, kad jos jaunimas būtų morališkai ir fiziškai sveikas: dar reikia, kad jis turėtų idealų, juos tikėtų ir nesigailėtų pastangų jiems siekti. Jaunimas be idealų panašus į laivą, kuris nežino į kurį uostą jam plaukti.
Taigi, pirmasis jaunimo idealas yra idealo susikūrimas, teisingiau sakant, įsisąmoninimas, nes šioje srityje Ameriką sunku beatrast. Per paskutinius penkiasdešimt metų visi gerieji Lietuvių Tautos sūnūs gyveno vienu tautos laisvės ir gerovės idealu. Šiandie laisvės idealas yra pasiektas, bet dar nėra pasiektas gerovės idealas. Tad jaunosios kartos uždavinys yra perimti senosios kartos palikimą ir didinti jį naujais laimėjimais. Skaudžiai klysta tie, kurie mano, kad, atgavus laisvę, įvyko tautos idealų krizė. Senosios kartos idealai esą išgyventi, o naujų idealų nesą. Jokios idealų krizės nėra, kaip negali būti tokio momento, kada gyvenimas sustotų vietoje. Jis nuolat gimdo naujus idealus, stato naujus uždavinius, reikalaudamas sprendimo. O kieno pareiga ir pašaukimas juos spręsti, jei ne jaunimo?
Konkrečiai kalbant, jaunosios kartos idealas yra sukurti arba bent padėti tvirtus pagrindus Lietuvių tautinei kultūrai. Šiuo momentu ypač yra reikalingas medžiaginės Lietuvos gerovės kėlimas. Bet įsižiūrėję į medžiaginių gėrybių kūrimą, mes negalime pamiršti ir dvasinių vertybių, kurios kaip tik ir sudaro bet kurios tautinės kultūros esmę.
Šiuo metu medžiaginių vertybių kūrimo reikalą tenka akcentuoti kaip tik dėl to, kad šioje srityje mes dar nesame susilyginę su kultūringiausiomis tautomis (pusėtinai kultūringas tautas mes jau esame pralenkę ir mums nebėra reikalo į jas orientuotis). Kaip Lietuvos praeitis, taip ir jos ateitis yra paslėpta kaime. Tad ir kaimo jaunimo ateities uždaviniai tautinei kultūrai yra lemiami. Šios kartos kaimo jaunimo idealas turi būti pavyzdingo ūkininko sodyba. Šio idealo jau pradėta siekti, bet dar nepasiekta. Jei kaimo jaunimo karta, kuri šiandie ateina į gyvenimą, šį darbą padarys, ji bus savo idealą pasiekusi ir savo pareigą atlikusi. Šia prasme kaimo jaunimas turėtų būti ir auklėjamas. Vyresnioji karta turėtų kaip galint geriau kaimo jaunimą paruošti šiam uždaviniui atlikti. O jaunimas turėtų prisiimti šio darbo kilnumo dvasią.
Man kai kas gali pastebėti, kad aš labai materialistiškai suprantu idealą. Į tokį priekaištą atsakyčiau, kad idealas yra ne kas kita, kaip tikrovės pratęsimas. Iš esamos tikrovės duomenų mes projektuojame ateitį. Kaip aušrininkai iš anų laikų tikrovės projektavo ateities laisvės planus, taip mes šiandie iš naujos tikrovės projektuojame naujosios Lietuvos vaizdą. Be to, medžiaginėms gėrybėms sukurti taip pat reikalingas pasiaukojimas, valia ir pasiryžimas, t. y. tos pačios savybės, kaip ir bet kuriai dvasinei vertybei sukurti. Kitaip sakant, reikalinga idealizmo. Stengdamiesi sukurti medžiaginę Lietuvos gerovę, mes norime ne tik sau patiems geresnių gyvenimo sąlygų, bet norime iškovoti garbingą savo Tėvynei vardą tarptautinėje bendruomenėje. O tai yra jau grynai dvasinė vertybė.
Negalima ir tai pamiršti, kad jaunoji karta, statydama naujosios Lietuvos rūmą, turi išsaugoti vyresniosios kartos jai perduotą laisvę. Čia jos vaidmuo yra panašus į darbą to šaulio, kuris paskui plūgą eina persimetęs per pečius šautuvą. Galų gale kokią mes šiandie gyvenimo sritį paimsime, visur pamatysime vieną ir tą pačią linkmę: stiprinti valstybės saugumą. Tad ir jaunimo auklėjimą, jo jauną energiją ir iniciatyvą reikia nukreipti ta pačia linkme. Tai yra gyvenimo būtinybė, kurios šiandie, - o, gal būt, ir niekados, - mes negalime išvengti. Ar jaunuolis sėdėtų mokyklos suole, ar būtų organizacijos eilėse, jis visur ir visada turi atsiminti, kad tauta iš jo laukia tvirto laisvės gynėjo ir kad svarbiausia jo pareiga yra tam darbui pasiruošti. Nesvarbu, ar jis valstybės saugumą stiprins su kastuvu rankoje, ar tautos laisvę gins su šautuvu, svarbu tai, kad jis tvirtai susigyventų su ta mintimi, jog jis yra Lietuvių Tautos šeimos narys, kuris atsako už jos likimą.
Lietuvių Tauta tautinės kultūros bare yra žygiuojanti tauta. Jaunimas yra jos avangardas. Žiūrėdami šios padėties, mes turime atitinkamai auklėti ir jo pasaulėžiūrą bei charakterį. Pagal gadynės reikalavimus nusikalti sau kultūrinį įrankį. Žygiuojanti tauta par force turi būti veržli tauta. Toks turi būti jos jaunimas. Veržli valia yra lemiamas kultūrinės pažangos veiksnys. Naują Lietuvą sukursime atkakliu darbu, vieningomis pastangomis, užsispyrimu. Nėra jokios prasmės eiti prie idealo realizavimo šilkinėmis pirštinaitėmis: - taip mes jo niekados nepasieksime: jo reikia siekti gerai išgaląstu įrankiu, paimtu kieta darbo ranka.
http://www.estland88.com/files/file/JAU ... OBLEMA.doc Žiūrėti ir temą:
Alantas Vytautas - jo knygos ir apie jį
viewtopic.php?t=342
_________________
"Nacionalizmas yra dvasinė revoliucija." - Horia Sima.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
