 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27146
Miestas: Ignalina
|
Šaltinis - http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=2
sausio tryliktos radijožvalgas, 2007 11 25 18:48
Brangieji, sveikinu visus su Lietuvos kariuomenės diena. Kaip Lietuvos kariuomenės kūrėjas, rėmėjas ir Nepriklausomybės gynėjas, dažniau nei kas nors kitas patiriu priekaištus dėl kasdienių problemų.
Dažnai meta į akis: "O tu kūrei, o tu gynei, matai kas darosi!!!". Tenka tylėti, bet praeis visi blogmečiai, neleiskime mafijai pavogti tris milijardus spekuliuojant atominės elektrinės statyba, ir tai, manau, bus paskutinė kova.
Yra pikta, kada Nepriklausomybės pradžioje aukojome pinigus atsikuriančiai kariuomenei, nes trūko visko. O gudrūs banditėliai spekuliavo pilstuku,prakutę steigė parduotuves,tapo VĖPĖ MARKETAIS...
Taigi, su švente, Brangieji sveikatos visiems ir daug, daug laimės.
A.Reičiūnas
Ronius, 2007 11 25 20:17
Radijo žvalgui,
Kartu gynėme televizijos bokštą, Seimo rūmus, kartu kovojome už NEPRIKLAUSOMYBĖS įtvirtinimą, kartu buvome kandidatai į L.R. SEIMĄ.
Tą blogmetį, apie kurį kalbi, padarė kaip tik tie, kuriuos tuo metu gynėme ne tik mudu, bet ir visa LIETUVA.
Išvadinę dorą žemdirbį runkeliu,TAUTĄ šunauja, rusą neprileido prie vamzdžio, kurio pasekmės visiems yra labai aiškios.
Užuot atsiprašę TAUTOS UŽ TĄ BLOGMETĮ, kuriame dabar gyvename, jie visomis keturiomis ir visokiais būdais siekia valdžios olimpo.
Dabartinis rinkėjas yra muštas ir luptas ir gerai supranta, kur veda įvairios prišrinkiminės konservatorių sąjungos.
Artojas, 2007 11 25 20:56
Koks skirtumas, ar komunistas konservatorius, ar komunistas tautininkas, ar komunistas krikščionis demokratas, ar bet koks liberalas ar kitas, visi to pačio raugo ir tų pačių užmaišyti.
Laksto iš vienų pas kitus, kad tik arčiau prie lovio prilįsti, o Lietuvos žmonės jiems svarbūs tik tiek, kad juos rinktų.
Vienintelis, šiuo metų, drąsus politikas-patriotas, atsidavęs Tautai, yra Mindaugas Murza (patriotų yra ir daugiau, tačiau, švelniai tariant, nedrąsūs).
Kas manote, kad Murza neteisus, kvieskite į TV ir įrodykite visai Tautai, kad jus esate protingesni, o niekina tie, kurie neturi nei ką pasakyti, nei kultūros, paprasčiausiai bolševikinio mentaliteto.
Rasa, 2007 11 25 22:09
Kai 1939 m i Lietuva buvo ivestos Rusijos kariaunos, veliau jos eme tremti is tevynes kitaip manancius ir kitaip galvojancius...
Tokiu pat analogisku "iniciatyvu" gali laukti ir prijungti Tautininkai.
Nekelia abejoniu, kad sios partijos bus apvalytos nuo nepageidaujamu asmenu.
Žygeivis, 2007 11 25 23:06
Kodėl aš netikiu konservatorių vadais?
Todėl, kad jie jau du kartus mus išdavė - pirmą kartą 1990 metais, kada slapta susitarė su Brazausku ir perdavė visą vykdomąją valžią, teisėsaugą, prokuratūrą ir teismus į komunistų rankas, suvaidino komediją su 1938 m. Konstitucijos (daliniu) atkūrimu, priėmė "nulinį" pilietybės įstatymą ir "dalinės" restitucijos (nuosavybės grąžinimo) įstatymą.
Antrą kartą išdavė, kada 1996 m. vėl mūsų dėka atėjo į valdžią.
Ar jie tada išpildė bent vieną savo pažadą?
Ar grąžino žemę, ar grąžino miškus, ar grąžino namus? Ne - vietoje to sumąstė, jog nekilnojamas turtas gali tapti "kilnojamu".
Kas tuo pasinaudojo - gal tremtiniai ir buvę partizanai, eiliniai žmonės. Ne - visi jie galutinai viską prarado, o tokie, kaip Landsbergis ir Brazausko šutvė "persikėlė" iš visokių užkampių ir šiukšlynų į pačias gražiausias ežerų ir upių pakrantes, net į Vilnių.
Pvz., pats ponas Landsbergis sugebėjo persikelti savo kelis kažkokiame užkampyje turėtus arus į Neries pakrantę ir "pasiėmė" kelis hektarus "lygiaverčio" seno miško šalia Vilniaus - savo akimis mačiau, nes kai sužinojau, iš pradžių nepatikėjau - net nuvažiavau pasižiūrėti.
O kas "Mažeikių naftą" padovanojo JAV žydų mafijai ir dar papildomai "primokėjo"?
Ir taip visą laiką - vieną žadėjo, o darė visai priešingai.
Akivaizdu, jog ir dabar bus lygiai tas pats - vėl viską žadės, kol paklius į Seimą (tie patys "amžini" veikėjai), o tada ir vėl išduos.
Žygeivis, 2007 11 26 00:38
Žygeiviui, 2007 11 25 23:12
Tu čia mums paprastai ir sąžiningai pasakyk, konservatoriai dešinioji ar ne politinė partija? Nes pagal tai kaip aprašei jų veiksmus nelabai aišku. Ar daugiau skirtumų ar panašumų, pagal veiklą, tarp konservatorių ir brazauskinių?
------------------------------- -----------------
Atsakau jums tiesiai - pagal realią veiklą nėra visiškai jokio skirtumo tarp Landsbergio-Kubiliaus konservatorių ir Brazausko-Kirkilo socialdemokratų.
Tiesą sakant abi šios partijos, tiksliau - jų viršūnės, dar 1990 metais susitarė tarpusavyje dalintis valdžią ir nieko kito į ją nebeleisti.
Kaip pats Landsbergis kartą prasitarė, jis jau tuo metu dažnai susitikdavo su Brazausku Vingio parke ir ten jie visą tai aptarė ir suderino.
Jei kas mato realius skirtumus jų 17 metų veikloje (o ne rinkiminėse programose, kurių nei vieni, nei kiti nesilaiko), tegul juos viešai įvardija.
Apskritai, dabar ne 19 amžius ir Markso laikai jau seniai baigėsi - ir vadinamieji "dešinieji" savo praktinėje veikloje jau seniai susiliejo su vadinamaisiais "kairiaisiais" ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES.
Tikroji ir labai reali takoskyra (o tiksliau visa milžiniška praraja) eina tarp tautinių-patriotinių pažiūrų žmonių ir antitautinių-kosmopolitinių pažiūrų žmonių, kurie siekia, jog žemėje liktų viena tauta, kalbanti viena kalba, be jokių problemų perkeliama dirbti bet kurioje vietoje pasaulyje - ten, kur tuo metu reiks tikriesiems planetos valdovams.
Tomas J., 2007 11 26 08:03
2001.10.20 keturios partijos susijungė į vieną bendrą.
Tos keturios - tai Tėvynės Liaudies partija, Nepriklausomybės Partija, Lietuvos Laisvės Lyga, Lietuvos Demokratų partija. Po susijungimo pasivadino Lietuvos Dešiniųjų Sąjunga (LDS).
2003.11.08 LDS prisijungė prie Konservatorių partijos (TSLK). Tokiu būdu 4 dešiniosios partijos išnyko, dalis jų narių tapo konservatoriais.
Kokia dalis, KIEK žmonių - žino tik patys konservatoriai.
Kokia šių susijungimų reikšmė, kokie rezultatai?
1. Iš Lietuvos politinio spektro dingo 4 tikrai dešiniosios (pakankamai antikomunistinės) partijos.
2. Būrys politiškai aktyvių žmonių, turinčių nemažą partinės veiklos patirtį, tapo nepartiniais (nes nepanoro būti konservatoriais).
3. Konservatorių partijai kokybine prasme įtakos tai neturėjo, ji nuo to netapo dešinesnė ar antikomunistiškesnė, naujai įstojusieji įsiliejo ir ištirpo.
Nepamirškime, kad panašiu būdu 2004.02.07 išnyko Politinių Kalinių ir Tremtinių Sąjunga, turėjusi 15000 narių.
Dešinioji, antikomunistinė LR politinio spektro pusė dar labiau ištuštėjo.. Ar tai nebuvo gerai apgalvota ir iš anksto suplanuota akcija?
Konservatorių partija savo darbais niekad nebuvo antikomunistinė. TSLK yra partija, kurioje savo laiku rado prieglobstį daug buvusių raudonųjų komunistų (netgi LKP CK darbuotojai!): Vytautas Petras Knašys, Sigitas Kaktys, Vidmantas Žiemelis, Zygmunt Mackevič, Juozas Dringelis, Nijolė Oželytė, Antanas Račas, Bronislovas Kuzmickas, Ignas Aleškevičius ir kt. (dalis jų šiuo metu jau palikę TSLK).
TSLK niekad nenorėjo desovietizacijos, nes savo partijoje desovietizacijos principų netaikė ir netaiko. Konservatorių frakcijoje Seime yra LKP CK dirbęs komunistas, kuris 1991 viešai aktyviai priešinosi desovietizacijos idėjoms - Liudvikas Sabutis. Dabar pas konservatorius yra dar 1 kolaborantas – Kęstutis Čilinskas, rajkomo TSKP pirmas sekretorius..
Kai komunistai buvo stiprūs, konservatoriai bent jau viešai, atvirai jų nerėmė. Bet kai komunistai politiškai nusilpo, kai tapo nepajėgūs net Vyriausybės sudaryti be paramos iš šalies - tada ir paaiškėjo tikrasis konservatorių veidas: vietoj to, kad pribaigtų okupacijos laikų kolaborantines žiurkes - konservatoriai ėmė atvirai remti komunistus..
Ar verta stoti į tokią partiją, ar gali tikri dešinieji su ja jungtis? Turite galvą ant pečių – spręskite patys.
Stanislovas, 2007 11 26 09:37
Pritariu Tomui J ir manau kad seniau maskva tik maskavo svo agentus skirtingose partijose Socdemų ir TS-KP, o dabar jau atvirai visi kgbistinių pažiūrų susiplakė į vieną krūva....
Pažiūrėkite, ka tie išgamos padarė su nuosavybės atstatymu, Lietuvos atjungimu nuo Rusijos gamtiniais ištekliais ir t.t. Juk net durnam turi būti aišku kad taip elgiasi arba visiški politiniai idiotai arba Maskvos gudriai užmaskuoti Štirlicai....
Bet taip įnirtingai krušama lietuvių tauta jau bunda ir ne už kalnų laikas kai susirinkę daugiatūkstantiniuose pasipriešinimo mitinguose pareikalausime Štirlicų galvų
Taip kad patys sau kasatės duobę politiniai debilai
Tomas J., to 12:35, 2007 11 26 12:54
”Niekam ne paslaptis, kad daug paprastų žmogelių buvo priversti užsirašyti į kompartijos narius, kad paprasčiausiai išgyventų. Ir jų negalima tapatinti su tais, kurie, įsitvirtinę vadovaujančiuose postuose, pasirašinėjo įsakymus vežimams ir pnš” 12:35
O argi aš tapatinu? Ar vadinu KOLABORANTAIS eilinius komjaunuolius ar komunistus? Kolaborantais aš vadinu tuos, kurie atitinka LR Baudžiamojo Kodekso straipsnį 120 – Kolaboravimas (aiškiai matau kad tu jo neskaitei).
Bet neįtikinsi tu manęs, kad lietuviai okupacijos metais buvo priversti tapti Kompartijos CK darbuotojais, TSKP rajkomo pirmais sekretoriais. Neįtikinsi tu manęs, kad partija, tokius žmones (kolaborantus) priimanti į savo gretas, gali vadintis dešiniąja.
Tomas J., to 12:37, 2007 11 26 13:01
“buvo brangus kiekvienas žmogus ryžtingai, rizikuodamas savo likimu, pasisakantis už nepriklausomą Lietuvą. Tegul ir komunistas.”
Netiesa. Sąjūdžio metais žmogus, savo KALBOMIS pasisakantis už nepriklausomą Lietuvą, beveik niekuo nerizikavo. O jau taip kalbantis komunistas – tai tikrai.
Įsikūrus Sąjūdžiui žmonės tikėjo kad komunistų valdžia bus sugriauta, kad komunistai daugiau nebevaldys, tačiau tik naivuolis galėjo tikėti, kad kompartijos grietinėlė - CK darbuotojai arba jų tarnai KGBistai – nuoširdžiai pasisakys už nepriklausomą Lietuvą.
Būdami tautos išdavikai ir bijodami atpildo už tai jie vertė kailį ir kalbėjo taip, kaip jiems tuo metu atrodė naudingiau savo kailiui išgelbėti. Bet tik naivuolis tokiomis kalbomis galėjo tikėti. Juk žmones vertinti reikia ne pagal jų kalbas, o pagal darbus.
“labiausiai po nepriklausomybės atgavimo Lietuvai pakenkė ir toliau kenkia ne komunistai partijose,o Lietuvos žmonių sukomunistėjimas. Po komunizmo žlugimo jie pasirodė niekam daugiau netinkami kaip komunizmo statybai.”
Sunku tave suprasti – taip labai skiriasi tavo ir mano mąstymas.
Kur tu matai “komunizmo žlugimą”? Aš tokio nematau. Komunizmo žlugimas bus tada, kai bus įveikti visi tautos išdavikai: kolaborantai, kgbistai, kai jie bus nustumti nuo valdžios. Kol komunistai tebevaldo, kol juos remia net save dešiniaisiais laikantys konservatoriai – komunizmo žlugimu nekvepia.
KUR KUR KUR, 2007 11 26 13:47
partijos viduje demokratija, jeigu per 17 metų partijos viršūnėse neatsiranda naujų veidų? Jeigu nėra judėjimo, nėra ir gyvybės.
Kaip suprasti vienijimąsi, jeigu tautininkai iki šiol buvo narystės ES priešininkai, o konservatoriai - šalininkai?
Tomas J., to 13:46, 2007 11 26 14:23
Neužsiciklinkime ties tuo pačiu.
Esmė tame, kad noriu pasakyti jog Atgimimo metais vyko išsivaduojamoji kova, vadavomės nuo okupacijos ir nuo komunistų valdžios.
Pasitikėti buvo galima ne visais. Patriotams, nuo komunistų valdžios nukentėjusiems - komunistai buvo ne draugai, o priešai. Ir pasitikėti komunistu, juo labiau komunistais iš KP CK, iš TSKP rajkomo - nebuvo galima. Bet Sąjūdžio organizatoriai pasitikėjo. Iš Sąjūdžio išsivystė keletas partijų, didžiausia jų - TS(LK). TS vadovai taip pat pasitikėjo komunistais.
Todėl ir turime dabartinę padėtį: tebevaldo komunistai. Sąjūdis buvo pusiau komunistinis pagal savo vadovybės partiškumą, bet tas faktas kažkaip buvo nutylimas. Žmonės Sąjūdžio nelaikė pusiau komunistiniu.
Žmonių akyse Sąjūdis buvo naujos politikos, išsivadavimo politikos jėga o daugeliui netgi antikomunistinė jėga, DEŠINIOJI jėga.
Tai ir buvo klaida. Savo vadovybe pusiau komunistinis Sąjūdis tautos lūkesčių nepateisino ir negalėjo pateisinti.
O DEŠINIOJI politika žmonių akyse susikompromitavo. Ir tik nedaugelis suprato, kad ir Sąjūdžio ir TSLK pusiau komunistinė politika nebuvo ir nėra dešinioji.
Komunistų priėmimas į savo būrį, komunistų rėmimas yra klaida. Desovietizacijos principų netaikymas savo partijos viduje yra klaida. Demokratijos principų pamynimas taip pat yra klaida.
Žygeivis, 2007 11 26 15:27
Gediminas Ilgūnas. Lietuvos kelias į 1990 m. kovo 11-ąją (1940-1990 m.)
Kelios ištraukos:
“Auditorija siūlė žmones, kuriuos pažįsta kaip tikrus persitvarkymo šalininkus”, - “Sąjūdžio žinių” 2-ajame numeryje rašė S.Lapienis ir Z.Vaišvila. A.Skučas pasiuntė į salę lapą popieriaus, kviesdamas užsirašyti norinčius būti steigiamos organizacijos nariais. Į iniciatyvinę grupę susirinkusieji siūlė žinomus mokslininkus, rašytojus ir menininkus, kūrybinių organizacijų atstovus ir vadovus, jau veikiančių judėjimų lyderius, kitus aktyvius, jau pasižymėjusius savo veikla ir pažiūromis žmones.
Po karštų diskusijų buvo išrinkti šie 35 Iniciatyvinės grupės nariai:
R.Adomaitis, J. Bulavas, V.Bubnys, A.Buračas, A.Čekuolis, V.Čepaitis, V.Daunoras, S.Geda, B.Genzelis, A.Juozaitis, J.Juzeliūnas, A.Kaušpėdas, Č.Kudaba, B.Kuzmickas, V.Landsbergis, B.Leonavičius, M.Lukšienė, A.Maldonis, Just. Marcinkevičius, A.Medalinskas, J.Minkevičius, A.Nasvytis, R.Ozolas, R.Pakalnis, S.Pečiulis, V.Petkevičius, K.Prunskienė, V.Radžvilas, R.Rajeckas, A.Skučas, G.Songaila, A.Šaltenis, V.Tomkus, Z.Vaišvila ir A.Žebriūnas.
"Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje nebuvo nė vieno buvusio politinio kalinio ar disidento, apie pusė jos narių buvo komunistų partijos nariai".
"Po trijų dienų, birželio 17-ąją, Rašytojų sąjungos klube įvyko Sąjūdžio iniciatyvinės grupės atstovų susitikimas su LKP CK sekretoriumi L.Šepečiu, kuriame dalyvavo ir LKP CK skyrių vedėjai S.Imbrasas bei J.V.Paleckis."
"LKP CK dėl gorbačiovinės “perestroikos” vis dar nežinojo, kaip elgtis su kasdien besiplečiančia Sąjūdžio veikla. Maskva, norėdama išsiaiškinti padėtį vietoje, pasiuntė į Lietuvą TSKP CK sekretorių A.Jakovlevą, kuris čia išklausė ne tik LKP nomenklatūrininkų, bet rugpjūčio 9 d. susitiko ir su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais.
Iš A.Jakovlevo pritarimo panaudoti prieš Sąjūdį jėgą bei represijas LKP CK dogmatinio sparno atstovai negavo, ir tai daug lėmė tolimesnę Sąjūdžio veiklą."
"LKP remiami kandidatai pasisakė už Lietuvą TSRS sudėtyje.
Rinkimų kampanijos metu Sąjūdžio seimo tarybos nariai A.Juozaitis ir A.Nasvytis, iškelti tose apygardose, kuriose balotiravosi LKP vadovai A.Brazauskas ir V.Beriozovas, savo kandidatūras atsiėmė."
"Savarankiškos LKP pirmuoju sekretoriumi išrinktas A.Brazauskas, antruoju V.Beriozovas, sekretoriais K.Glaveckas ir J.V.Paleckis.
Trečdalis Sąjūdžio seimo tarybos narių buvo išrinkti į LKP Centro komitetą, o Tarybos nariai B.Genzelis, R.Gudaitis, R.Ozolas, K.Prunskienė išrinkti LKP CK biuro nariais."
*************************************************
Žygeivio papildomi komentarai:
Gediminas Ilgūnas, jaunystėje (o ir vėliau) buvęs labai aktyviu žygeiviu, populiarių žygeiviškų dainų kūrėju, parašė išsamią chrestomatinę chronologiją apie tautinių jėgų veiklą 1940-1990 metais.
Vis tik, pasakodamas apie Estijos Liaudies Fronto, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir Latvijos Liaudies Fronto įkūrimą, jis nutylėjo vieną esminį faktorių - visa tai buvo daroma tiesioginiu Maskvos (Kompartijos Politbiuro ir asmeniškai Gorbačiovo) nurodymu, remiantis slaptais JAV ir SSSR tuo metu pasiektais susitarimais.
Visa ši veikla buvo labai griežtai kontroliuojama ne tik vietinio Lietuvos KGB, bet ir SSSR KGB.
Visi vadovaujantys asmenys Sąjūdyje (ir Liaudies Frontuose) buvo labai kruopščiai parenkami, tikrinami ir tvirtinami Maskvos KGB. Praktiškai visi jie buvo vienaip ar kitaip susiję su SSSR spec. tarnybomis arba priklausė Kompartijos CK nomenklatūrai.
Netgi ir tuo atveju, jei jų pateiktoms kandidatūroms nepritardavo vietiniai KGB ir Kompartijos vadovai - pavyzdžiui, taip buvo su Landsbergio paskyrimu Sąjūdžio oficialiu pirmininku, nors vietinė KGB ir Kompartijos vadovybė tam nepritarė - buvo siūlomas Vytautas Petkevičius ir dar keli kandidatai (tame tarpe ir Kazimiera Prunskienė). Bet Maskva pareikalavo skirti Landsbergį.
Visi duomenys rodo, kad iš pradžių buvo suplanuota visai ne Pabaltijo respublikų nepriklausomybė, o dar viena fikcija, legalizuojanti Lietuvos, Latvijos ir Estijos įjungimą į SSSR.
Tačiau situacija palaipsniui išsprūdo iš partkomų ir KGB kontrolės.
Reikia pabrėžti, kad tam milžinišką įtaką padarė Žygeivių ir Ramuvos judėjimui priklausę žmonės, kadangi būtent jie buvo vos ne vienintelė gerai organizuota ir labai masiška jėga, beveik nevaldoma KGB ir partkomų.
LLL ir kitos disidentų organizacijos (tarp jų ir katalikiškos) tuo metu buvo neskaitlingos, labai užterštos KGB agentų, griežtai kontroliuojamos, o dauguma jų narių buvo pagyvenę žmonės, įpratę dirbti pogrindyje, bet neturintys jokios praktinės patirties vadovauti masinėms organizacijoms ir renginiams.
O žygeivių, jau labai seniai ir gerai organizuotų įvairių klubų forma, turinčių milžinišką praktinę patirtį, ir todėl mokančių vadovauti bei organizuoti įvairius masinius renginius, be to gerai pažįstančių vieni kitus, tuo metu jau buvo keliolika tūkstančių, išsibarsčiusių visoje Lietuvoje.
Kita organizacija, kuri irgi turėjo išvystytą ir masinę gerai parengtų organizatorių struktūrą buvo tuometinis komjaunimas. Jis labai stengėsi įtakoti Žaliųjų judėjimą ir, reikia pripažinti tai, komjaunimui tai pavyko. Vis tik lygiagrečiai egzistavo daugybė Žaliųjų klubų, kuriems vadovavo ne komjaunimo paskirti nomenklatūrininkai ir komjaunimo etatiniai sekretoriai (tokie, kaip Saulius Lapienis ar Zigmas Vaišvila), o būtent žygeiviai (tokie, kaip, pvz. Saulius Gricius, ir daugybė kitų mažiau žinomų žmonių).
Dalis įtakingų žygeivių judėjimo vadovų iš pradžių su įtarimu žiūrėjo į Sąjūdį, kadangi jie, būdami neblogai informuoti apie įvairias užkulisines detales, suprato, jog tai KGB kūrinys, tačiau gana greit buvo priimtas sprendimas aktyviai dalyvauti Sąjūdžio kūrimo procese ir jo valdymą, bent jau žemutinėse grandyse, perimti įsavo rankas, tapti, jei ne vietinių skyrių pirmininkais, tai bent jau pavaduotojais, valdymo organų nariais, Sąjūdžio spaudos leidėjais.
Kaip buvo pasiektas toks sprendimas labai gerai iliustruoja vieno iš Žygeivių veteranų ir vadovų - Vidmanto Povilionio - interviu (ištraukos):
"Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras Vidmantas POVILIONIS
Gimė 1948 m. gegužės 29 d. Kaune, Žaliakalnyje. Studijavo Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultete.
Dalyvavo studentų žygeivių judėjime ir kraštotyros veikloje. Domėjosi tautiečių padėtimi Rytų Lietuvoje, Latvijoje, Gudijoje, Lenkijoje ir Mažojoje Lietuvoje.
Nuo 1972 m. dirbo mokslinio tyrimo institute inžinieriumi. 1973 m. suimtas, apkaltintas antitarybine agitacija bei propaganda, t.y. bandymu leisti pogrindinį žurnalą, Molotovo-Ribentropo pakto išsigalvojimu, pogrindinės literatūros dauginimu, platinimu ir nuteistas dvejiems metams kalėjimo. Bausmę atliko Mordovijos lageriuose.
1975 m. grįžęs į Kauną dirbo įvairius atsitiktinius darbus, nes pagal specialybę jam dirbti neleido.
1988 m. buvo vienas iš Sąjūdžio steigėjų Kaune, Sąjūdžio Kauno tarybos, Sąjūdžio seimo narys.
1990 m. išrinktas Aukščiausiosios Tarybos deputatu.
Buvo Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms ištirti vicepirmininkas, Aukščiausiosios Tarybos Užsienio reikalų komisijos pirmininkas.
1992-1994 m. - Valstybinės regioninių problemų komisijos pirmininko pavaduotojas. Nuo 1994 m. dirba diplomatinėje tarnyboje. 1994-1997 m. vadovavo Lietuvos Respublikos konsulatui Seinuose, Lenkijoje.
1997 m. pabaigoje paskirtas Nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Graikijoje, Atėnuose, kur dirba iki šiol.
Žmona Veronika Povilionienė - liaudies dainų dainininkė.
------------------------------- ------------------
Šis Vidmanto Povilionio parašytas jo vadovaujamos pogrindinės organizacijos atsišaukimas buvo išplatintas 1972 m. prieš Vasario 16-ąją Kaune, VI-ojo forto apylinkėje.
Atsišaukimas ir rašomoji mašinėlė, kuria jis buvo atspausdintas, tapo vieninteliu V.Povilionio įkalčiu vadinamojoje "Kraštotyrininkų" byloje.
LIETUVI,
JAUNOSIOS LIETUVOS SĄJUNGA sveikina Jus su 54 LIETUVOS Nepriklausomybės paskelbimo metinėmis. Prieš 54 metus mūsų Tėvynė pagaliau atsikvėpė po šimtmečius trukusio svetimųjų jungo. Laisvę išlaikėme neilgai: išduoti didžiųjų valstybių nesugebėjome apsiginti. Štai jau eilę metų šią šventę sutinkame slaptomis.
Rusiškieji okupantai genocido ir kitų barbariškų metodų pagalba norėjo sunaikinti mūsų tautą, sustabdyti jos vystymąsi, pajungti ekonomiką ir ištirpdyti naciją savo tautų katile. Netekome teritorijos ir žmonių. Tačiau vystymasis tik pristabdytas keliems dešimtmečiams. Lietuviai pripratę prie negandų. Mes atstatėme savo miestus, mes kuriame savo pramonę ir savo kultūrą, išlaikėme savo tradicijas, kalbą ir papročius. Dirbame surištomis rankomis ir užkišta burna. Tik gabi tauta gali vystytis tokioje izoliacijoje, tokioje nacionalinėje ir ekonominėje priespaudoje.
Ir nors mūsų darbo vaisiai tenka Rusijos imperializmo remiamiems atsilikusiems režimams bei karams įvairiuose kraštuose, mes teisėtai galime didžiuotis savo pasiekimais.
Tačiau, kad ir lėtai kylant pragyvenimo lygiui, mūsų visuomenės dalį apima prisitaikėliškos nuotaikos. ATSIMINKITE - ŠI OKUPACIJA NĖRA PAPRASTA. Neužmirškite 1940 metų ir pokario pamokų.
Šiuo metu pasikeitė okupantų metodai, bet ne tikslai. Ir jeigu mes nesukursime jėgos, sugebančios priešintis, tauta bus sunaikinta.
Nors šiuo metu tauta dirba ir kovoja, į pogrindį ateina stiprus ir išsilavinęs jaunimas, atsiranda galvojančių kitaip, nematančių išeities, neturinčių tikslų. Ko verta ta šeima, kurioje vaikai auga be šaknų, be tautinio auklėjimo, ko vertas darbuotojas savo neprincipingumu nuolaidžiaująs okupantui, ir ko vertas žmogus, jei jis nėra savo krašto pilietis. Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus. Ir tik du dešimtmečiai LAISVĖS.
KOVA TEBESITĘSIA. Įsijunk į ją ir tu, ne garsiomis kalbomis, o savo kasdieniniu gyvenimu, mintimis ir darbais.
Nėra mažų tautų, yra negausios tautos. Ir nors mūsų negausu, nuo mažo iki seno nuolatos jauskimės Tėvynės mobilizuotais kareiviais.
------------------------------- -------------------
V. Povilionis. Niekada nebijojau ir neturėjau kompleksų. Mano tėvas niekada nevengė kalbėti ir vertinti tų, kurie kažkada buvo šalia jo.
Kadangi aš nuo penktos klasės pradėjau organizuoti kažką pogrindyje, nuolatos žiūrėjau į klasės draugus, su kuriais galima būtų dirbti, galbūt leisti kokį nors laikraštėlį ar ką nors kita. Taigi mano kelias buvo labai dėsningas, nes ten, kur aš ėjau, manau, kad kito kelio ir nebuvo.
V. Žukas: Aš internete perskaičiau Jūsų vadovautos pagrindinės organizacijos atsišaukimą, išplatintą 1972 m. vasario 16-ąją Kaune. Šis lapas buvo bene vienintelis Jūsų įkaltis vadinamojoje kraštotyrininkų byloje. Jūs gavote dvejus metus kalėjimo. Kas Jus tąsyk susekė arba išdavė?
V. Povilionis: Mane išdavė rašomoji mašinėlė, iš kurios aš nenuėmiau šrifto (rašomosios mašinėlės spaudos ženklas), ir tai buvo mano klaida. Ją rado pas mane.
V. Žukas: Bet ar kratė Jūsų kambarį ir ieškojo kaltinamųjų įrodymų?
V. Povilionis: Mes seniai buvome sekami ir prižiūrimi. Aš dalyvavau kraštotyrininkų žygeivių ir visuose įmanomuose judėjimuose, kuriuose buvo galima rasti arba pažinti žmonių, kurie tiktų kokiam nors pasipriešinimo organizavimui.
V. Žukas: Jūs už tai buvote 2 metus Mordovijos lageryje. Ar Jūs galite dabar iš laiko atstumo įvertinti, ar buvo ir teigiamų šio lagerio prasmingumų?
V. Povilionis: Tai mano gyvenimas, aš negaliu jo išpjauti, nes aš turėjau nepaprastai didelę privilegiją bendrauti su tais geriausiais žmonėmis toje visoje Sovietų Sąjungoje. Man teko pabendrauti tikrai su nuostabiais žmonėmis.
V. Žukas: Kodėl Jums dar sovietmečiu parūpo kultūrinė padėtis Rytų Lietuvoje, Gudijoje, Karaliaučiaus srityje?
V. Povilionis: Mane domino mano tauta, jos ribos ir pakraščiai. O antra: mane taip pat domino kaimynai, kadangi aš visą laiką galvojau apie diplomatinį darbą ir maniau, kad savo kaimynų pažinimas yra būtinas. Aš tuo susidomėjau gal nuo penktos, šeštos ar septintos klasės.
Ir dabar aš norėčiau grįžti prie to, kad man bebūnant Mordovijoje teko laimė bendrauti su "nacionalistais", kaip mes juokaudavome. Nebuvo įdomesnių žmonių kaip tie, kurie puikiai žinojo savo tautos kultūrą ir buvo pasiruošę suprasti kitus. Buvo labai įdomūs su jais pokalbiai.
Aš dalyvavau daugely studentiškų kelionių. Kartu su studentais buvau Tian Šanio kalnuose, buvau užsukęs į Čiornają Padiną prie Saratovo, kur aplankėme XIX a. lietuvius tremtinius. Mūsų studentų grupės važiuodavo į Altajų, kur aplankydavo tuos Baisogalos, Šeduvos kaimus, kurių pavadinimai dar užsiliko.
Žinojome, kur gyvena lietuviai. Mes ir šiandien žinome šita. Kas man yra labai liūdna - kaip pas mus vienas eksministras gali pareikšti, kad dar abejojama, ar lietuviai apskritai kada nors gyveno prie Vilniaus. Jie nesidomėjo niekuo jaunystėje, bet šiuo metu eina labai atsakingas pareigas. Jų sprendimai yra kartais lemiantys ir, sakyčiau, nešantys nelaimę mūsų visuomenei.
V. Žukas: Savo garsiajame vasario 16-osios atsišaukime prieš 30 metų Jūs rašėte, kad ši okupacija nėra paprasta. Kuo, Jūsų nuomone, sovietinė, tuometinė brežnevinė, okupacija buvo nepaprasta?
V. Povilionis: Turbūt aš dabar radau labai gražų įvardijimą, kurį pavartojo jau miręs Rimantas Jasas (Lietuvos istorikas, kuris, tarp kitko, parašė "Didįjį Prūsų sukilimą"). R. Jasas visą tą laikotarpį, tai yra sovietų okupaciją, labai gražiai apibrėžė. Jis pasakė, kad rusai nesugebėjo mūsų surusinti, bet sugebėjo mus nulietuvinti. Labai kritinis Lietuvai buvo laikotarpis tarp praeito amžiaus 9-ojo ir 7-ojo dešimtmečių. Žmonės, kurie gimė tuo laiku, dabar atėjo į valdžią.
V. Žukas: Tai nulietuvinti lietuviai savigarbą prarado.
V. Povilionis: Mes daug ką praradome: savo identiteto jausmą, tapatybės jausmą, domėjimąsi savimi. Aš galiu Jums išvardinti begalę vertybių, kurias praradome. Bet tie visi dalykai dabar lemia mūsų nesveikas nuotaikas, kai Lietuvoje tas valdantysis politinis elitas yra visiškai atsiskyręs nuo žmonių.
Aš būtent to ir bijojau, kad atminimo praradimas gali lemti ir tautos išsigimimą. Ir mes visi buvome kaltinami tuo, kad bandėme organizuoti spaudos platinimą, kuris buvo vienas iš tikslų išlaikyti atminimą. Mes vaikščiojome, darėme žygius rinkdami atsiminimus apie partizanų kovas ir apie visa kita, ir visa tai norėjome perduoti tiems, kurie dar nežinojo. Mes vedžiojomės šimtus žmonių po žygius, plaukiojome valtimis, ėjome miškais, bet tuo pat metu dirbome arba kalbėjome su jais.
V. Žukas: Gerai. Kaip Jūs dabar, po 15-os metų nuo atgimimo, vertinate tuometinę Sąjūdžio veiklą?
V. Povilionis: Aš tai labai sąmoningai ėjau į tą Sąjūdį į Kauną, kadangi gyvenau Kaune ir buvau pakviestas Kaune.
Aš kažkada sutikau savo kolegą iš Mordovijos lagerio Liudviką Simutį, kalėjusį keliasdešimtį metų. Ir aš tada pakviečiau ateiti į Sąjūdį. O jis atsakė: "Ką Jūs! Sąjūdis yra KGB-istų organizuotas, ko ten lįsti?" Sakau: "Taip, jis KGB-istų organizuotas, bet ten reikia mūsų, reikia jį po truputėlį kreipti".
V. Žukas: Tai Jūs jį perkalbėjote?
V. Povilionis: Jis vėliau atėjo. Po pirmųjų susitikimų neperkalbėjau. Labai mus daug tampė už skvernų, sakydavo: "Ko Jūs einate?" Sąjūdyje buvo stiprūs susirėmimai tarp skirtingų grupių. Man kartais dabar keista klausytis apie kažkokį dabar esantį Sąjūdį, kurį aš pavadinčiau Sąjūdžio klubu.
Sąjūdis padarė tai, ką galėjo. Mes susistumdėme su įtakos agentais.
V. Žukas: Ką reiškia - įtakos agentai?
V. Povilionis: Na, šiandien gal aš plačiai nesiskleisiu, bet buvo žmonės, kurie kreipė tą Sąjūdį į vieną ar kitą pusę, priklausomai nuo to, iš kur buvo užsakymas. Jeigu Jums buvo nelabai aiški situacija tuo laiku Lietuvoj, tai Jūs turbūt žinote, kokia buvo situacija Demokratinėje Vokietijoje, kai buvo manipuliuojama visais šitais liaudies judėjimais, krikščioniškaisiais judėjimais, žaliųjų judėjimais.
V. Žukas: Būtent todėl Hansas Ditrichas Genšeris (buvęs Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministras) ir išvaikė visą tą Rytų Vokietijos užsienio reikalų ministeriją.
V. Povilionis: Ir būtent todėl mes neišvaikėme nieko. Buvo kitas jėgų santykis.
V. Žukas: Gerai. Dabar mes jau kalbėkim apie laisvės periodą, trylika nepriklausomybės metų. Ko per šitą gerą dešimtmetį neišnaudojome, ką pražiūrėjome, pražiopsojom, išpūtėme vėjais?
V. Povilionis: Grįžtu prie to paties. Neturėjome kritinės masės žmonių, kurie galėtų sudaryti politinį elitą ir truputėlį pravėdinti Lietuvoje pradarę langus.
Kalba buvo apie vieną dalyką, kad žmonės, kurie susikompromitavo, veikė prieš savo tautą, kolaboravo, neturi teisės valdyti. Jeigu jie turi padorumo, tai turėtų patys išeiti, bet jie neturi teisės valdyti ir vesti. Ar žmonės, kurie buvo priversti, gali būti kitą kartą priversti? Jie patys turėtų tai suprasti. Dėl jų minkštumo gali vėl įvykti ta pati nelaimė.
Paprasčiausiai turėjo visgi būti apribota galimybė buvusiems valdyti mūsų gyvenimą. Aš manau, kad dalis kaltės yra lietuvių visuomenės, kadangi ji gana nebrandi. Mes praradome laiką, galėjome per tuos 13 metų labai toli nueiti.
Ir aš negirdamas estų noriu pasakyti, kad man kartais jie yra labiau suprantami. Manau, kad trūko racionalumo, šalto apgalvojimo, sveiko, normalaus patriotizmo ir savo interesų supratimo.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 27 Kov 2010 18:05. Iš viso redaguota 1 kartą.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
, liko tik demonstratyvioji pusė - aktų pasirašymas ir užantspaudavimas 
.
) partija. Be to iš tikro, tai jau seniai ne realios partijos, o tik vardas, šalia kurio dar gyvuoja keli žmonės. 
