Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 10 Geg 2024 08:30

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 29 Kov 2009 12:33 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina
A.Andrijauskas: „Rinkimų spektaklis prasideda“

Rita Šemelytė, Savaitraštis „Šeimininkė“
2009 kovo mėn. 27 d. 17:22
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... d=21211361

    Užklupus ekonominiam sunkmečiui, įsibėgėjant bedarbystei, smunkant pragyvenimo lygiui, politikai praranda bet kokį padorumą. Jau vyksta pasirengimas prezidento rinkimų šou – dalis kandidatų atvirai pasako, kad net nesitiki laimėti.

    Kaip susigaudyti vykstančiuose procesuose? Kaip įveikti visuomenės politinį neraštingumą? Susiklosčiusią situaciją komentuoja filosofas, kultūrologas, Nacionalinės mokslo premijos ir kitų premijų laureatas, neseniai Lietuvos studentų sąjungos įvardytas kaip sąžiningiausias ir geriausias šalies dėstytojas, prof. hab. dr. Antanas Andrijauskas.

Egzaminas visuomenei

    Iš tikrųjų dabartinė Lietuvos ekonominė ir politinė padėtis yra sudėtinga. Šie prezidento rinkimai yra labai svarbūs mūsų ateičiai, o šalį valdantis oligarchinis kapitalas ir su juo suaugusios partinės grupuotės neabejotinai aršiai gins savo interesus ir turtus, kuriuos susikrovė per pastaruosius penkiolika metų. Rinkimai ir galimi nauji politinės hierarchijos pokyčiai kelia pavojų esamai tvarkai, todėl bus panaudotos įvairios priemonės savo interesams ginti. Tai, ką regime dabar, yra tik spektaklio ir spalvingų politinių striptizų pradžia. Tačiau galima mėginti prognozuoti tolesnės politinės kovos scenarijus.

    Visuomenei teks laikyti svarbų egzaminą. Mūsų žmonės inertiški, politiškai neišsilavinę, sąmoningų piliečių yra labai nedaug. Visuomeninės sąmonės manipuliacijos instrumentu tampa pagrindinės mūsų žiniasklaidos priemonės, kurios jau seniai kontroliuojamos konkrečių finansinių grupuočių ir su jomis susijusių politinių veikėjų. Todėl manipuliavimo visuomenine sąmone galimybės yra milžiniškos. Tai akivaizdžiai parodė pastarieji bei daugelis ankstesnių Seimo rinkimų.

Metacivilizacijos ir globalios krizės

    Dabartiniame į metacivilizacinę raidos fazę įžengusiame pasaulyje, kurio neatsiejama dalis yra ir Lietuva, globalios krizės sąlygomis vyksta nuožmiausia skirtingų geopolitinės ir ekonominės galios centrų kova ir aišku, kad tos tautos ir šalys, kurių lyderiai negalvojo apie ateitį, neturėjo vystymosi perspektyvos, nukenčia labiausiai.

    Reaguojant į globalaus pasaulio iššūkius, labai daug lemia konkrečios šalies piliečių sąmoningumas, valdančio elito istorinis pasirinkimas, ilgalaikių tautos siekių ir būties ateityje suvokimas. Čia ekonominius rezultatus dažniausiai nulemia vykę ar nevykę politikų sprendimai, esminių reformų sėkmė, nepopuliarūs vyriausybės sprendimai ikikrizinėmis ir krizių aplinkybėmis. Tautos, nespėjusios laiku susiorientuoti ir priimti nepopuliarių radikalių sprendimų, globalizacijos nubloškiamos atgal, o pažangos traukinys nuvažiuoja. Kyla natūralus klausimas: ar dabartinė Lietuva pasirengusi minėtiems iššūkiams? Būkime sąžiningi: ne.

Stambiojo kapitalo interesai

     Nuolatinės neveiksmingos reformos gali būti puiki milžiniško pinigų plovimo priemonė, kelianti visuomenės nepasitikėjimą permainomis ir skatinanti stagnaciją, net regresą. Stambusis kapitalas, veikdamas vietines korumpuotas valdžios struktūras, o tokios susikūrė Lietuvoje, išstūmė smulkųjį, vidutinį verslą ir dirbtinai sukūrė monopolijoms palankią rinkos konjunktūrą, tokiu būdu didindamas ir taip didžiausią ES socialinę atskirtį tarp turtingųjų ir skurdžiausiai gyvenančiųjų. O padėtis Lietuvoje labai sudėtinga, kadangi intelektualinės opozicijos nėra, taip pat nėra jokių veiksmingų įvairaus lygio valdininkų kontrolės mechanizmų, nėra visaverčių profsąjungų. Neturime to, kas dabartinės Lietuvos kultūrinės raidos sąlygomis nepaprastai svarbu, tiesiog būtina: kairiosios partijos, – taip, kaip, pavyzdžiui, Prancūzijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse, – tikrai kairiojo sparno kritiškai mąstančių nekonformistinės pakraipos intelektualų, kurių balsas girdėtųsi visuomenėje. Tokia partija būtų stiprus valstybės kontrolės ir socialinio teisingumo įdiegimo instrumentas.

     Mūsų valdžia gali rodyti nepaprastą principingumą ir valią kovodama su „zuikiais“ viešajame transporte. Tikėtina, kad tikrai sugebės patvirtinti net 2–3 tūkst. baudas tiems, kurie nesumokėjo transporte baudų, nes neturi iš ko mokėti. Tačiau kai reikia kovoti su milijonines sumas švaistančiais megaprojektais „Leo LT“, „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ir pan., mūsų valdžia ir teisėsaugos institucijos yra bejėgės, neįstengia priimti radikalių sprendimų.

Visuomenės demoralizavimas

     Pats tragiškiausias pastarojo dešimtmečio „laimėjimas“ – masinės informacijos priemonių, kurios labiausiai veikia visuomeninę sąmonę, devalvavimas. Klaiku matyti mūsų televizijos kanaluose vyraujančias laidas. Kokia „produkcija“ ir idealai peršami mūsų visuomenei? Visos verčiančios mąstyti kritinės ir analitinės laidos, kurios po Atgimimo atsakingai nagrinėjo visuomeninius procesus, išnyko. Dabar liko tik apgailėtinos jų imitacijos. TV diskusijų klubai – tik tų pačių (dažniausiai) politikų ir juos aptarnaujančių liokajų pasiplepėjimas, demonstruodami save, jie pilsto iš tuščio į kiaurą, nes neturi ką pasakyti.

     Kita vertus, per pastaruosius 15 metų iš esmės pasikeitė mūsų vadinamojo valdančiojo elito poreikiai ir elgesio būdas; visos partijos ir jų lyderiai supanašėjo, net visiškai skirtingų partijų ideologinės pozicijos beveik nesiskiria. Daugeliui aukščiausius valdžios postus užimančių žmonių akivaizdžiai trūksta elementaraus profesionalumo, humanitarinės kultūros, būtino kritinio mąstymo.

    Tai akivaizdžiai matyti jiems atsidūrus situacijoje, kurioje negali atsišaudyti standartinėmis frazėmis. Kaip tokio lygio žmonės gali spręsti sudėtingus valstybės valdymo reikalus?

     Dabartinių partijų struktūros tarsi kopijuoja sovietinių laikų nomenklatūrinę sistemą, tik iškreiptai. Jos neiškelia naujų lyderių, viskas sukasi ankštuose uždaruose rateliuose. Net nesvarbu, kokiai partijai daugelis mūsų politinio gyvenimo lyderių atstovauja, todėl be didelių sentimentų migruoja iš vienos į kitą, nelygu kur susiklostė palankesnė situacija, ir atstovauja priešingai ideologijai.

     Nekeista, kad daugelis užimančiųjų aukščiausius valstybės postus, nuo kurių priklauso pinigų skirstymas, vėliau papildo ekonomiškai galingų žmonių sluoksnį. Su neskaidrumo reiškiniais susiduriama kiekviename žingsnyje. Kartais net susidaro įspūdis, kad šalyje tarsi tyčia sukurti įstatymai, įteisinantys neskaidrumą, minimaliai apribojantys vadovų atskaitomybę, jų kontrolę, glaustai tariant, kad būtų galima gvelbti valstybės pinigus ir tvarkytis valstybinėje institucijoje kaip nori, tarsi UAB‘e. Kol nebus pakeisti šie įstatymai ir norminiai dokumentai, sustiprinta vadovų kontrolė ir atsakomybės skaidrumas, apie jokias rimtas reformas, efektyvų valstybės lėšų panaudojimą negali būti nė kalbos!..

     Žmonių pasyvumas, nusivylimas, noras nusišalinti nuo valstybėje vykstančių procesų rodo mūsų visuomenės baudžiauninkų mentalitetą. Žmonės nesugeba priešintis, tyli, žeminasi, susitaiko. Kol nesugebėsime apginti savo teisių, organizuotis į profsąjungas, reikalauti iš valdančiųjų padaryti tai, ką jie iš tiesų privalo, nesieksime socialinio teisingumo, tol niekas nepasikeis, su mumis bus elgiamasi kaip su baudžiauninkais. Šalies kultūrinis ir meninis elitas serga ta pačia nelaisvo žmogaus liga, todėl susitaiko su tokia padėtimi, todėl jo balso beveik negirdėti.

Iššūkiai ir viltys


     Esant tokiai globaliai krizei, nepaprastai svarbūs tampa charizmatiniai lyderiai, kuriais tauta patikėtų ir kurie suvoktų neišvengiamų reformų vardan ateities svarbą. Patikėti nelengva, kai esi nuolatos apgaudinėjamas. Kai rinkimuose į Prezidento postą atsirado kandidatė Dalia Grybauskaitė, teigianti, jog būtinos ekonominio ir politinio gyvenimo permainos, iš karto tapo ne tik idealizuojamu mesijumi permainų ištroškusiems žmonėms, bet ir pavojingu žmogumi jau nusistojusiame politiniame olimpe.

     Bet ar tikrai ji gebės bent šiek tiek pakeisti mūsų surambėjusias politinio ir ekonominio gyvenimo struktūras, ar jai užteks politinės valios? Kiek pateisins į ją sudėtas mesijanistines viltis? Atsakymus į šiuos klausimus, jei taps prezidente, duos tik laikas.

     Politikų žodžiais galima tikėti tik tada, kai jie tampa kūnu. Vilties yra, nes savo nepriklausomu charakteriu, labai retu dabartiniams lietuvių politikams gebėjimu aiškiai dėstyti mintis ir, svarbiausia, drąsiai „plaukti prieš srovę“ D. Grybauskaitė akivaizdžiai išsiskiria Lietuvos politiniame kontekste. Kita vertus, ji turi dabartinei Lietuvai nepaprastai svarbios kitokios darbo Europos Sąjungos valdžios struktūrose patirties. Tai suteikia jai unikalią galimybę žvelgti į Lietuvos problemas plačiau – vertinti jas ne tik Europos, bet ir pasaulio kontekste.

     Tačiau ar ji įgys tvirtų politinių sąjungininkų, kuriais galėtų remtis, nes kol kas jos tik neįtikėtinai aukšti reitingai, kurie dažniausiai krizės sąlygomis einant aukštas pareigas greitai tirpsta kaip pavasario sniegas? Pagaliau daug kas priklausys nuo to, kokią komandą suburs D. Grybauskaitė, kaip sugebės atsikratyti senų įpročių, atsiriboti nuo aplinkos Lietuvoje. Istorija rodo, kad net patys iškiliausi revoliucionieriai dažnai patiria keisčiausias transformacijas. Tikėsimės, kad taip neįvyks.

Strategijų ir kompromatų kampanijos subtilybės


     Tačiau apžavėti reitingų magijos mes per toli nuskubėjome, nes pirmiausia reikia laimėti rinkimus, o tai bus ne taip paprasta, kaip daugeliui dabar atrodo. Postas perdėm svarbus ir įtakingas, kad be mūšių ir diplomatinių manevrų būtų ramiai atiduotas. Todėl tikėtina, kad į mūšio lauką tuoj bus mestos gerai išbandytos juodosios rinkimų technologijos. Kol kas sunku kalbėti apie ilgalaikę strategiją.

     Pagrindinis politinių „technologų“ siekis yra surengti du rinkimų turus, nes svarbiausia – išskaidyti balsus, kad iš karto nelaimėtų vienas lyderis. Tai svarbiausias D. Grybauskaitės politinių oponentų finansuojamos rinkiminės kampanijos uždavinys, nes antrojo turo rezultatai po kelių efektingų rinkiminių triukų gali būti visai ne tokie, kokius dabar mėgina įpiršti naujausi sociologiniai tyrimai.

     Abejojantiesiems galėčiau priminti praėjusių rinkimų dramatišką pabaigą ir galimybę keliais įspūdingais rinkiminiais triukais „išsukti“ vieną likusį unikalių savybių pretendentą. Pagal kokį scenarijų besirutuliotų rinkiminė kampanija, labai svarbu, kad Lietuvos piliečiai suprastų situacijos svarbą ir neliktų nuošalyje. Dar kartą pademonstruotas abejingumas ar neatsakingumas vėliau mums visiems gali labai brangiai kainuoti – tam ir sutelktas visas būrys kandidatų.

     Norint neprileisti D. Grybauskaitės prie valdžios, tikriausiai bus pradėta bandomoji kompromatų kampanija ir reitingais matuojamas jos efektyvumas. Tam bus panaudoti tradiciniai ir visi kiti mūsų politiniame gyvenime išbandyti metodai, mesti visi įmanomi ir neįmanomi kaltinimai rinkimų kandidatui.

     Jei kompromato kampanijos pasirodys neveiksmingos, o tai labai tikėtina, turint galvoje mesijanizmo istoriją, tuomet pasikeis politinių lyderių ir oligarchinių grupuočių elgesys ir bus dedama daug pastangų, kad būsimą prezidentę apsuptų „profesionaliausi“ ir labiausiai „nesuinteresuoti“ patarėjai bei ekspertai su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis... Ar pasirengusi dabartinė Lietuva ir naujas jos lyderis atsakyti į iššūkius? Šie rinkimai parodys.

Savaitraštis „Šeimininkė“

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

Geriausi komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=5

>labai gaila,
2009 03 27 18:13


     Pritariu - būtų nuostabi situacijos analizė, jei pabaigoj neišlįstų panegerikos ausys vienai vienintelei.

     Negi Lietuva tokia vargšė, kad neturi iš ko rinktis - tik iš vienos per jėgą brukamos. Susimastykit ar tikrai leistų nepriklausomai taip visur puikuotis jau keletą metų net su neaiškia biografija?

informacija pamąstymam,
2009 03 27 20:08


    Kodėl?

    Būdama finansų ministrė Grybauskaitė grąžino "Maximai" 87 milij. lt PVM, milijonus neišieškojo iš "LietRyčio", leido Kauno VMI virš. Žuromskaitės konfiskuotus 270 milij. susigrąžint Uspaskicho "Jangilai", ir t.t.

    Kiek oligarchai sumokėjo?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007