Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Vokietijos armijos nusikaltimai Lietuvoje žudant lietuvius - 1944 m. birželio 3 d., nacių okupantai gyvus sudegino 119 Pirčiupių kaimo gyventojų, ir kiti nusikaltimai...

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės antrasis atkūrimas 1941-06-23; Lietuva okupuota Vokietijos 1941-1944 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Vokietijos armijos nusikaltimai Lietuvoje žudant lietuvius - 1944 m. birželio 3 d., nacių okupantai gyvus sudegino 119 Pirčiupių kaimo gyventojų, ir kiti nusikaltimai...

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Vokietijos armijos nusikaltimai Lietuvoje žudant lietuvius - 1944 m. birželio 3 d., nacių okupantai gyvus sudegino 119 Pirčiupių kaimo gyventojų, ir kiti nusikaltimai...

Parašytas: 05 Kov 2012 21:26

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27145
Miestas: Ignalina

Rašytinis įamžinimas dabarties ir ateities kartoms

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... es-kartoms

2012-03-04 3:13

Dr. Arūnas Bubnys

Alytiškis istorikas ir kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas jau keletą metų džiugina skaitytojus vis naujomis knygomis apie laisvės kovas ir rezistencinę veiklą Alytaus krašte XX amžiaus pirmoje pusėje. Pavydėtinas šio Dzūkijos krašto patrioto ir istorijos mylėtojo darbštumas – neskaitant gausių straipsnių, nuo 2008 m. kasmet parašoma ir išleidžiama vis nauja knyga. Ne išimtis ir 2011-ieji.

Metų pabaigoje G. Lučinskas išleido 256 puslapių gausiai iliustruotą originaliomis nuotraukomis knygą apie Vermachto nusikaltimus Dzūkijoje 1941 m. birželį. Knygoje nagrinėjami Vermachto nusikaltimai pirmomis karo dienomis Alytaus ir Seinų (Lazdijų) apskrityse.

Lietuvos skaitytojai per pastaruosius 20 metų nuodugniai ir intensyviai buvo supažindinami su sovietinių okupantų ir kolaborantų nusikaltimais nacių-sovietų karo pradžioje. Turbūt, visi bent kiek išprusę Lietuvos skaitytojai yra skaitę apie bolševikų padarytus nusikaltimus Rainių miškelyje, Pravieniškėse, Červenėje, Juodupėje, Panevėžyje ir kitose Lietuvos vietose 1941 m. birželio pabaigoje. Nacistinių okupantų padaryti nusikaltimai (išskyrus holokaustą) šiek tiek primiršti. Net ir sovietmečiu daugiau buvo rašoma apie Pirčiupius ir Ablingą (buvusi Kretingos apskritis) negu apie nacistų vykdytas civilių žmonių žudynes Alytaus mieste 1941 m. birželio 23–24 dienomis.

Knygos autorius teisingai pastebi, kad Alytaus žudynių faktas propagandos tikslais sovietmečiu beveik nebuvo minimas, nes nacistinių okupantų aukomis didele dalimi tapo netgi vokiečių atžvilgiu palankiai nusiteikę miesto ir apskrities gyventojai – 1941 m. birželio sukilimo dalyviai, šauliai, atkurtų policijos įstaigų darbuotojai ir netgi kunigai. Šios kategorijos žmonės komunistinės propagandos buvo vadinami „buržuaziniais nacionalistais“ ir netilpo į propagandines fašistų nužudytų „tarybinių darbo žmonių“ klišes.

Šiuo požiūriu Alytaus žudynės yra ypatingas atvejis visos Lietuvos mastu. Pagal knygoje pateiktus nužudytų žmonių sąrašus ir aprašomus įvykius, galima daryti išvadą, kad Alytaus mieste ir apskrityje pirmomis karo dienomis daugiau sukilėlių bei lietuvių policininkų žuvo ne nuo besitraukiančių sovietų, bet nuo puolančių vokiečių kareivių.

Šis faktas itin stebina, žinant, kad lietuvių antisovietiniai sukilėliai (partizanai) ir iš Raudonosios armijos pasitraukę lietuvių kariai vokiečių karius laikė savo sąjungininkais kovoje su bolševikais.

Alytaus gyventojai labai greitai nusivylė naujaisiais „išlaisvintojais“ – Vermachto kariais. Kaip vaizdingai išsireiškė vienas knygoje cituojamas liudininkas: „Laukėm vokiečių kaip išganymo, o atėjo kaip velniai, nes buvo žiaurūs, lietuvių laisvė jiems visai nerūpėjo“. Nekaltų civilių žmonių ir įkaitų žudynės Alytuje yra išskirtinis atvejis ir dėl jų masiškumo (čia nekalbama apie nacių rasiniu pagrindu vykdytą totalinį žydų sunaikinimą – holokaustą).

Buvo Lietuvoje ir daugiau vietų (žinomiausia Ablingos tragedija), kur vokiečių kareiviai, 1941 m. birželį keršydami už kelių saviškių žuvimą, šaudė nekaltus vietos gyventojus. Tačiau pagal aukų skaičių, nė vienas įvykis negali prilygti Alytaus tragedijai.

G. Lučinskas daug metų kruopščiai rinko medžiagą apie šią tragediją iš visų jam prieinamų šaltinių. Buvo peržiūrėti Lietuvos archyvai, civilinės metrikacijos skyrių metrikų knygos, parapijų mirimo protokolų knygos, pasinaudota privačių asmenų sukaupta medžiaga, konsultuotasi su Antrojo pasaulinio karo tyrinėtojais, apklausta dešimtys įvykių liudininkų ir užrašyti jų parodymai. Visi besidomintys karo istorija turėtų būti dėkingi knygos autoriui už dar gyvenančių ar tuomet gyvenusių liudininkų prisiminimų užrašymą. Kiekvienais metais tokių liudininkų lieka vis mažiau, ir neužilgo jų visai nebeliks. Liudininkų suteiktos informacijos dažnai nerasi jokiuose archyvuose, o jų paliudijimai gali būti labai svarbūs atkuriant detalią tragiškų įvykių eigą.

Knygos autorius atidžiai perskaitė sovietmečio, lietuvių išeivijos ir atkurtos Lietuvos (po 1990 m.) spaudą bei istorinę literatūrą, atrinkdamas iš šių šaltinių visus, net ir pačius menkiausius Alytaus tragedijos paminėjimus ir aprašymus.

Šaudydami Alytaus miesto gyventojus, naujieji okupantai nesirinko jų tautybės – buvo žudomi ir lietuviai, ir žydai, ir lenkai – visi, kas tik papuolė įsiutusiems, žiauriems ir nacistine ideologija užkrėstiems kareiviams. Vis dėlto pagal knygoje minimas pavardes ir įvykius, galima spręsti, kad dauguma aukų buvo lietuvių tautybės vyrai.

Nors Trečiojo reicho politinė ir kariuomenės vadovybė, ypatingai karinė žvalgyba, žinojo apie Lietuvoje prieš karą tvyrojusias antisovietines ir Vokietijai palankias daugumos lietuvių nuotaikas, vis tiek jie traktavo Lietuvą ne kaip buvusią savarankišką valstybę, bet kaip okupuotos Sovietų Sąjungos dalį.

Lietuvos gyventojai taip pat buvo traktuojami kaip „menkaverčiai“ SSRS gyventojai su kuriais galima elgtis bet kaip, nesilaikant jokių tarptautinių sutarčių ir karo normų.

Knygos pratarmę parašęs doc. dr. Sigitas Jegelevičius (beje, kilęs iš Alytaus rajono) užakcentavo, kad pagal 1929 m. Ženevos konvenciją, įkaitais paimtų beginklių civilių gyventojų žudymas okupuotoje teritorijoje yra karo nusikaltimas. O karo nusikaltimams, kaip žinome, nėra senaties termino. Neturi būti senaties termino ne tik teisine, bet ir atminimo bei įamžinimo prasme.

Nagrinėjant grupinių ir masinių žudynių faktus beveik visuomet sunkiausia yra nustatyti tikslų aukų skaičių. Liudininkų, įvairiuose šaltiniuose ir literatūroje minimi Alytaus žudynių aukų skaičiai svyruoja nuo 42 iki 1000 žmonių. Tai yra ribiniai (minimalūs ir maksimalūs) duomenys.

Išnagrinėjęs įvairius teiginius ir versijas, G. Lučinskas padaro išvadą, kad pirmomis karo dienomis (1941 m. birželio 22–24 d.) Alytuje vokiečiai nužudė apie tris šimtus žmonių.

Knygos autoriui pavyko nustatyti 154 nužudytųjų pavardes.

Vien jau už nustatytą ir įvardintą aukų skaičių G. Lučinskas vertas padėkos ir pagyrimo. Kiekvienas okupantų nužudytas mūsų šalies žmogus turi būti žinomas ir prisimenamas.

Be to, vokiečių aviacijos bombardavimo metu Alytuje žuvo daugiau kaip 80 žmonių (nustatyta 41 žuvusiojo pavardė).

Knygos autorius siekė ne tik nustatyti aukų skaičių, bet ir maksimaliai atkurti žudynių priežastis, aplinkybes ir vykdytojus. Dėl daugybės prieštaringų ir skirtingų aprašymų bei liudijimų beveik neįmanoma atsakyti į kai kuriuos svarbius knygoje keliamus klausimus.

Pavyzdžiui, lieka neaišku, kas vis dėlto iš Maršako malūno šaudė į pravažiuojančius vokiečių kareivius (raudonarmiečiai, sovietiniai aktyvistai, komjaunuoliai, žydai, lietuvių sukilėliai) ir kiek jų nušovė. Būtent šis incidentas išprovokavo nacius pradėti masines civilių Alytaus gyventojų žudynes.

Tiksliai į šį klausimą, turbūt, jau niekados nebus atsakyta. Yra daugiau vilčių, jog įmanoma bus įvardinti egzekuciją vykdžiusius Vermachto padalinius ir jų vadus.

Tikėkimės, kad Lietuvos istorikai ateityje turės galimybių padirbėti Vokietijos ir Rusijos archyvuose bei surasti iki šiol mums nežinomus dokumentus. Galima visiškai pritarti knygos autoriaus baigiamiesiems žodžiams, „kad geriausias paminklas totalitarinių režimų aukoms – tai jų vardų ir likimų rašytinis įamžinimas dabarties ir ateities kartoms“.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Vokietijos armijos nusikaltimai Lietuvoje žudant lietuvius

Parašytas: 04 Geg 2020 21:59

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27145
Miestas: Ignalina

PIRČIUPIŲ ŽUDYNĖS

http://genocid.lt/centras/lt/2631/a/

Antrojo pasaulinio karo metu, 1944 m. birželio 3 d., nacių okupantai gyvus sudegino 119 Pirčiupių kaimo gyventojų.

Žudynes išprovokavo Raudonosios armijos generalinio štabo Žvalgybos valdybai pavaldus 14-asis būrys, kuris birželio 3 d. rytą kelyje Eišiškės–Vilnius už kelių kilometrų nuo Pirčiupių kaimo užpuolė SS ir policijos 16-ojo pulko autotransporto vilkstinę, nukovė 6 vokiečių kareivius (8 dingo be žinios).

Šis būrys žvalgybinei diversinei veiklai 1943 m. rudenį buvo atsiųstas iš Baltarusijos į Rūdninkų girią, kurioje veikė sovietinių partizanų būriai.

Dažnas nacių okupantų atsakas į išpuolius prieš nacistinės Vokietijos kariuomenę ir policiją buvo nekaltų gyventojų žudynės, kuriomis siekta atgrasinti sovietinius partizanus ir diversantus nuo panašių veiksmų.

Nacių kerštas buvo žiaurus ir negailestingas.

Įsakius SS ir policijos 16-ojo pulko vadui Valteriui Titeliui (Walter Titel), to pulko 3-iojo bataliono kareiviai birželio 3-iosios vidudienį apsupo Pirčiupių kaimo dalį, vadinamą Naujaisiais Pirčiupiais, visus tuo metu ten buvusius žmones – 69 vaikus, 29 moteris, 21 vyrą – suvarė į kelis gyvenamuosius namus bei kluonus ir gyvus sudegino.

Gyvi liko tik tie Pirčiupių kaimo gyventojai, kurių tuo metu nebuvo namie.

Buvo sudegintos 26 sodybos, o gyvuliai ir gyventojų turtas išgrobstytas. Nužudytuosius leista palaidoti tik birželio 11 d. Jie palaidoti dviejuose bendruose kapuose.

Minint šią tragediją 1960 m. liepos 23 d. atidengtas skulptoriaus Gedimino Jokūbonio monumentas „Motina“. Memorialo architektas – Vytautas Gabriūnas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: