Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Kraupūs bolševikų nusikaltimai

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės antrasis atkūrimas 1941-06-23; Lietuva okupuota Vokietijos 1941-1944 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Kraupūs bolševikų nusikaltimai - lietuvių žudynės Rainiuose

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Kraupūs bolševikų nusikaltimai - lietuvių žudynės Rainiuose

Parašytas: 24 Bir 2011 21:42

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Česlovas Iškauskas. Rainiai: raišas lietuviškas teisingumas...

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/cis ... d=46940933

Česlovas Iškauskas, http://www.iskauskas.lt , http://www.DELFI.lt
2011 birželio mėn. 24 d. 08:30

Tiesą sakant, gailiuosi, kad sutikau rašyti apie Rainių žudynes. Ne dėl to, kad tai ne mano tema, kad šioje tragedijoje daug nežinomųjų, kad kaltininkai neaiškūs iki šiol ar kad ši tragedija sunkiai pasiduoda apibendrinimams. Aš pakraupau. Tiesiog protui nesuvokiama: ar galima vadinti žmonėmis tuos, kurie šitaip išsityčiojo, Rainių miškelyje žudydami 76 Telšių apylinkių vyrus...

Kai jiems svilo padai...

Rainiai – šis tykus, miškelių apsuptas miestelis, dabar turintis kiek daugiau kaip 1000 gyventojų, - nuo žemaičių rajono centro į pietryčius nutolęs apie 5 km. Negilus Masčio ežeras, lėtas Masčio upelis lyg ir perša nuo žodžio „mąstyti“ kylančią asociaciją... Bet kalbininkai tvirtina, kad „mastis“ reiškia juostą, pynę. Sovietiniai okupantai į tą juostą įpynė negirdėtos tragedijos giją.

1941 m. birželio 22-osios rytą per Lietuvą į Rytus įžengusi nacistinė kariuomenė pirmą karo dieną neužėmė net Kauno. Jau kitą rytą Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) paskelbė atsišaukimą dėl sukilimo prieš bolševikinę valdžią, ir netrukus jo būriai ėmė kontroliuoti laikinąją sostinę, tiesa, neilgai. Žemaitiją vokiečiai pasiekė dar vėliau. Birželio 24-ąją Telšiai dar buvo sovietų rankose, tačiau jų aktyvistai ir talkininkai skubėjo sprukti, nes frontas nesulaikomai artėjo.

1940 m. Telšiuose, kaip ir visoje Lietuvoje, valdžią perėmė sovietai ir jų statytiniai. Pasipylė suėmimai, tardymai, trėmimai. Pačiame miesto centre dviaukščiame pastate buvo įkurtas kalėjimas, vadinamas sulaikymo įstaiga nr. 11. Dabar šis kraupius įvykius primenantis pastatas pažymėtas 53-uoju Respublikos gatvės numeriu. Pirmieji asmenys, apkaltinti antisovietine veikla, čia pateko 1940-ųjų liepos 12 d. Beveik per metus į jį sugrūsta (ankštose patalpose buvo 162 kaliniai) daug pasiturinčių ūkininkų, pedagogų, žurnalistų, partijų veikėjų, studentų ir net gimnazijos mokinukų.

Karo kanonada dundėjo vis arčiau Telšių, ir sovietų karinei įgulai bei jų pagalbininkams svilo padai.

Jie turėjo nešdintis. Dabar pagalvotume: bėgdami jie mestų viską, kad tik išgelbėtų savo kailį, krautų į sunkvežimius prisigrobtą turtą, savo archyvus ir kur nors pro Šiaulius, Bauskę ir Daugpilį nešdintųsi Sovietų Sąjungon...

Bet ne: naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją jie sugalvojo baisią egzekuciją, prieš kurią nublanksta visos panašios sovietinės piktadarybės. Stebina tai, kad, liudininkų parodymais, ją vykdė lietuvių kolaborantai, aišku, suderinę su sovietiniais kariškiais.

Tą vakarą NKVD Telšių skyriaus viršininkas Petras Raslanas su Telšių vykdomojo komiteto pirmininku Domu Rociumi, pasiprašę sovietinės kariuomenės dalinio pagalbos, gavę keturis sunkvežimius, du tankus ir kelias dešimtis kastuvų, atvyko į kalėjimą. Iš jų pačių sudaryta komisija paskubomis peržiūrėjo 162 kalinių bylas, atskyrė 76 žmones, kuriuos jau paryčiais pro apsupto kalėjimo vartus sumetė į sunkvežimius ir nurūko Luokės plentu link Rainių miškelio.

Tai ką birželio 28-ąją čia atsitiktinai aptiko vietos ugniagesys, ieškojęs dėl visa ko užkastų dalių tarnybos automobiliui, netelpa į jokias sveiko proto normas.

Kas sukelia žvėriškumą?

Birželio 26-ąją į Telšius įžengė vokiečiai, kuriems netrukus pranešė apie egzekuciją. Hitlerininkai sugavo būrį vietinių žydų, kuriems liepė atkasti nužudytųjų kūnus, po to pakvietė artimuosius atpažinimui. Rastas vaizdas buvo kraupus (o šios pastraipos siūlau neskaityti silpnų nervų žmonėms): nužudytieji, kurių dvejuose duobėse atkasta 76, gulėjo su baisiais kankinimo pėdsakais: sutraiškytos kaukolės, išbėgusios smegenys, nuplikytos ir nukapotos galūnės, vyrams nupjaustyti liežuviai, lytiniai organai, kai kuriems jie sukišti į burnas, į galvas prikalinėta vinių. Beveik visų nukankintųjų burnos perrištos virvėmis, skudurais ar viela...

Žmonės iki šiol stebisi: juk kalinius pakako sušaudyti (tik vienuolikoje atkastų lavonų buvo rasta šautinių žaizdų), bet kam tyčiotis iš jų kūnų?

Prieš keletą metų eseistas Zigmas Vitkus savo straipsnyje „Kūno išniekinimas. Rainiai“ bandė pagrįsti smurto vyksmą. „Vis dėlto bandau pažvelgti į Rainių tragediją iš žiaurumo, kuris dar yra ir simbolinis aktas, perspektyvos. Nupjauti vyro lyties organai yra sukišami jam į burną. Aukos burna užkišama suplėšytos maldaknygės lapais ar rožančiumi. Išpjaunami vaisiai iš nėščiųjų pilvų. Kas gi tai? Ruanda, Kolumbija, sovietų armijos įsiveržimas į Rytų Prūsiją, musulmonų ir hinduistų konfliktas 5-ajame dešimtmetyje Indijoje, Bosnija, Kongas... Tai visur kartojasi. Kartojasi būdas, kuriuo yra išniekinamas kito kūnas“.

Ne, tai ne Ruanda, net ne Srebrenica. Tai buvusi Lietuva.

Tiesa, šias žudynes naujieji okupantai panaudojo propagandai pagal klasikinį jų mentalitetą: žurnalistams parodę sudarkytų lavonų nuotraukas, papasakoję apie bolševikų bei NKVD žiaurumą, vokiečiai neužmiršo pakurstyti jų taip mėgtą antisemitinę isteriją. Jie neva išsiaiškinę, jog kankinimai žalojant lytinius organus - žydiškas pėdsakas, kurį palikti galėjo P. Raslano pavaduotojas Telšių NKVD operatyvinis įgaliotinis Nachmanas Dušanskis bei kiti žydai bolševikai. Pagal makiavelišką fašistų logiką už žydų komisarų neįrodytą piktadarybę turėjo atsakyti... kiti žydai. Tai buvo A.Hitlerio pasakėlės apie arijus ir jų mirtinus priešus išraiška...

Nusikaltėliai vaikšto laisvi

Kaip prieš pustrečių metų rašė „XXI amžius“, pristatydamas gydytojo istoriko Aleksandro Vitkaus knygą „Rainių žudynių budeliai…“, reikia atkreipti dėmesį, jog barbarų pogromams buvo ruoštasi su vadovaujančios komunistinės Lietuvos viršūnėlės žinia.

Knygoje rašoma, kad 1940 m. birželio 22 d. NKVD tardymų skyriaus viršininkas E. Razauskas pasiūlė A. Sniečkui sušaudyti kas ketvirtą Kauno kalėjimo kalinį – iš viso apie 400 žmonių. Šis pasiūlymas, tiesa, ne Kaune, o kitose Lietuvos vietose, buvo įvykdytas su kaupu.

Knygoje pateikiamas ir sąrašas vietovių, kuriose buvo žudomi žmonės. Tai Pravieniškės, Rokiškis, Panevėžys, Raseiniai, Zarasai, Šilalė.

Vėliau P. Raslanas, priverstas paaiškinti nusikaltimo aplinkybes A.Sniečkui, teigė: „Aš esu įsitikinęs, jog ten nebuvo nė vieno nekalto“ (iš P. Raslano 1942 m. spalio 7 d. paaiškinimo LKP (b) CK sekretoriui A. Sniečkui).

Sovietiniais laikais apie Rainių ir kitas tragedijas buvo draudžiama ir prasižioti. Tik po 60 metų, 2001 m. balandžio 5 d., Rainių tragedijos byla pasiekė Šiaulių apygardos teismą. Joje iki šiol yra daug nežinomųjų.

Lietuvoje tai buvo bene vienintelės žudynės, po kurių neliko nė vieno gyvo liudytojo. D.Rocius žuvo fronte 1943 m. Tik vienas jų vykdytojų P. Raslanas, deja, už akių buvo nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, bausmę atliekant griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

O kol byla buvo vilkinama (kai kas įtaria, kad ją vedė su KGB susiję teisininkai), jis dar 1991 m. išvyko į Rusiją, kur ir dabar Pamaskvėje, Balašichoje, gyvena, slapstydamasis nuo teisingumo.

Nors iš tikrųjų P.Raslanas niekada ir nesislapstė. Pasitraukęs į Rytus, 1942 m. jis mokėsi NKVD aukštojoje mokykloje, 1944 m. rugpjūtį grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas Kauno NKVD viršininko pavaduotoju, po to ėjo aukštas KGB pareigas 2-N valdyboje, taip pat Klaipėdoje, Kaune, Panevėžyje.

Tik paviešinus Rainių tragediją, jau Sąjūdžiui įsisiūbavus, 1988 m. spalį P.Raslanas buvo triskart apklaustas. 1991-ųjų vasarą, visiškai neslėpdamas, išsiregistravo iš savo buto Vilniuje, sutvarkė savo turtinius reikalus, nurodydamas, kad išvyksta gyventi į Rusiją, ir vieną gražų vakarą jis sėdo į traukinį ir išvažiavo į Maskvą.

Prieš tai jis dėl šventos ramybės išsiskyrė su savo antrąja žmona Silvija. Tuo metu Rainių žudynių tyrimas nuo 1990 m. balandžio buvo jau sustabdytas, „nenustačius traukiamojo baudžiamojon atsakomybėn asmens“...

Dėl N. Dušanskio, rašo A. Vitkus, taip pat belieka tik stebėtis. Prokuratūra nesugebėjo įrodyti, jog jis dalyvavo Rainių žudynėse, todėl ir nebuvo patrauktas atsakomybėn kaip įtariamasis šioje byloje. Tai jam leido laiku išvykti iš Lietuvos ir pasislėpti Izraelyje.

2008 m. vasario 28 d., sulaukęs 89-erių, bet nesulaukęs atpildo, jis mirė. „Tačiau dėti tašką šioje byloje per anksti, – rašo gydytojas istorikas A. Vitkus, – nes kol kas nė vienas Rainių budelis neatlieka bausmės.“

Bedantis teisingumas

Taip, tašką dėti per anksti. Tačiau vilčių nedaug. Lietuvos teisinė sistema viena koja raiša, ko gero, joje daugiausiai iš visų nepriklausomos valstybės gyvenimo sričių liko sovietinių (per švelniai pasakyta – stalininių) rudimentų, trukdančių pasiekti optimalų teisingumą.

Visas pasaulis galop suranda karo nusikaltėlius ir diktatorius ir pareikalauja jų atsakomybės. Teisingumo neišvengė nei nacių vadeivos, nei Irako, nei buvusios Jugoslavijos, kitų Balkanų šalių kareivos, su pasimėgavimu naikinę priešininkus (R.Karadžičius, R.Mladičius), nekyla abejonių, kad jų likimas laukia kai kurių arabų šalių diktatorių.

O Lietuvos teisingumas lyg supančiotas: sunkiai vyksta Medininkų žudynių tyrimas, per 20 metų nedaug pasistūmėjo Sausio 13-osios byla.

Teisinamasi, kad Maskva ar Minskas neišduoda kaltinamųjų, ir kaip politinis motyvas skelbiama labai jau kai kam patogi tezė: esą grąžiodamiesi atgal, vertindami istoriją, ant praeities pamatų nepastatysime tvirto santykių su kaimynais rūmo, tad reikia žvelgti į ateitį...

Man atrodo, kad šie veidmainiški žodžiai skamba iš Rainių „herojaus“ Petro Raslano lūpų...

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=5

mąstykit,
2011 06 24 08:51

Lietuva galėtų pasimokyti ir iš tų pačiu žydų. Jų Mosadas, nesigilindamas ir nefilosofuodamas, svetimose šalyse užverčia už akių nuteistus karo nusikaltėlius, teroristus ir panašiai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kraupūs bolševikų nusikaltimai - lietuvių žudynės Rainiuose

Parašytas: 20 Bal 2016 22:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Birželio sukilimas
https://www.facebook.com/17052813030468 ... =3&theater

KAIP PASLĖPTI NUSIKALTĖLIUS

(apjungėme dviejų NKVD darbuotojų Dušanskio ir Berkio, pasislėpusių Izraelyje, atvejus. Pavyzdys, kaip KGB ir Izraelio Teisingumo Ministerija gali dirbti tam pačiam tikslui).
------

Išvada dėl N.Dušanskio laikino išvykimo į užsienį

Slaptai 41
Tvirtinu

Lietuvos SSR VSK pirmininkas
Generolas majoras
parašas E.Eismuntas

1989 sausio 23

1989 m. sausyje buvęs Lietuvos SSR VS organų darbuotojas N.Dušanskis kreipėsi į respublikos komiteto vadovybę prašydamas leisti jam laikinai išvykti pas dukrą E.N. į Izraelį.

Susipažinę su dimisijos papulkininkio Dušanskio Nachmano Noachovičiaus, g. 1919 m. Šiaulių m., žydo, SSKP nario, aukštojo išsilavinimo, VSK organų pensininko, gyv. Vilniuje, P. Cvirkos 25/4 bt.14 archyvinės asmens bylos Nr. 74 dokumentais, nustatėme:

Buržuazinės santvarkos metais N.Dušanskis aktyviai dalyvavo revoliuciniame judėjime, dėl ko jis 1936 m. buvo suimtas ir nuteistas, kalėjo politinių kalinių kalėjime iki 1940 metų.

Atkūrus Lietuvoje sovietų valdžią, jis, komjaunimui rekomendavus, buvo nusiųstas dirbti valstybės saugumo organuose ir nuo 1940 m. rugpjūčio iki 1941 m. birželio 23-os dirbo Liet. SSR NKVD-NKGB Telšių apskrities skyriaus operatyviniu įgaliotiniu.

Didžiojo Tėvynės karo metais N.Dušanskis kartu su kitais pasitraukė į Permės sritį, kur toliau dirbo valstybės saugumo organuose.

Išvadavus Lietuvą nuo vokiškųjų fašistinių okupantų 1944 m. N.Dušanskis pradėjo dirbti Lietuvos SSR KGB Kauno skyriuje, o 1953 m. - pervedamas į LSSR KGB centrinį aparatą, kuriame dirbo įvairiose vadovaujančiose pareigose.

Darbo laikotarpio charakteristikos teigiamos, dalyvavo likviduojant nacionalistinį pogrindį ir jo buržuazines gaujas. Planavo buržuazinių nacionalistinių centrų vadeivų likvidavimo priemones, verbavo agentus, tvarkė operatyvines įskaitos bylas.

Pašlijus sveikatai 1971 m. N.Dušanskis dėl amžiaus buvo atleistas iš tikrosios karinės tarnybos į VSK atsargą.

Atleistas, dirbo Vilniuje „Lietuvos buitinės chemijos" plataus vartojimo cheminių prekių gamybos firmoje juriskonsultu, o vėliau - vyresniuoju inžinieriumi Vyriausiojoje skaičiavimo darbų valdyboje.

Jo žmona - Dušanskienė Tamara, Jokūbo, g. 1924 m. Kauno mieste, žydė /mirė 1988 m./ 1975 m. buvo laikinai išvykusi į JAV pas savo dėdę, kuris iš Lietuvos išvyko 1935 metais.

N.Dušanskio duktė - Mindelienė Esfyra Nachmanova, g. 1947 m. Kauno m., žydė, 1971 m. ištekėjo už Mindelio Geselio Avnerevičiaus, g. 1948 m., Vilniaus Namų statybos kombinato meistro, ir 1987 m. kartu su juo išvyko nuolat gyventi į Izraelį pas vyro tėvus.

Pastaruoju laiku respublikos spaudoje skelbiama daug straipsnių apie vadinamąją „Rainių“ bylą, kurioje N.Dušanskis figūruoja kaip to laikmečio (1940-1941 m.) įvykių liudininkas ir dalyvis.

Kad išvengus jo patraukimo liudytoju tardyme bei teismuose nagrinėjant minėtąją bylą, taip pat kaltinimų jam ir atsižvelgiant į tai, kad, prabėgus daugeliui metų, jo žinios apie VS organus nebėra valstybinės paslaptys, - manytume:

Neprieštarauti N. Dušanskio laikinam išvykimui į Izraelį pas jo dukrą E.Mindelienę, turint omenyje galimą jo pasilikimą nuolat gyventi užsienyje.

--------------------------------

Radviliškio rajono apylinkės prokuratūroje iškelta baudžiamoji byla dėl genocido pokario metais Radviliškio rajone, tuometinėje Šiaulėnų apskrityje.

Yra liudininkų ir dokumentų, patvirtinančių, jog šioje apskrityje Semiono Berkio (jis - ir Burkovas) nurodymu žudyti bei į Sibirą tremti žmonės.

Šiaulietė Genovaitė Navickienė kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės prokuratūrą, prašydama surasti ir nubausti Semioną Berkį, kuris pokario metais inicijavo jos šeimos naikinimą.

G.Navickienės, buvusios Šikšnytės, žodžiais, 1945 metų liepos pabaigoje jos tėvas Juozas Šikšnys Notiniškio kaime buvo nušautas. Kulką paleido ne pats S.Burkovas. Tai jo nurodymu padarė parankiniai, kurių tarp gyvųjų jau nebėra.

1999 m. liepos 26 dieną Generalinė prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą dėl Semiono Burkojaus (gimusio 1915 m.) Lietuvoje vykdytos nusikalstamos veiklos.

Izraelio Teisingumo Ministerija atsiliepė, kai po antrojo prašymo išsiuntimo buvo praėję lygiai metai!

2001-ųjų rugsėjo 18 dieną Lietuvos ambasadą Izraelyje pasiekė šios šalies Teisingumo Ministerijos atsakymas:

"Dėl Izraelyje prasidėjusio religinių švenčių laikotarpio jūsų prašymo neturime galimybės įvykdyti; jis bus išnagrinėtas pasibaigus šventėms".

Kiek metų ar mėnesių žydai švenčia savo religines šventes, Lietuvos prokurorams nebuvo žinoma.

Tačiau po 8 mėnesių, 2002 m. birželio 12 dieną, Izraelio policija mūsiškei Generalinei prokuratūrai pranešė nenustačiusi Burkojaus gyvenamosios vietos. (Dušanskio atveju Izraelio TM teigė, kad tai yra diskriminacija).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: