Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 28 Kov 2024 14:07

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 12 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 10 Lie 2007 22:38 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27008
Miestas: Ignalina
16-oji "lietuviškoji" sovietinė divizija


Šaltinis - Боевой путь 16 стрелковой дивизии
http://kladoiskatel.5bb.ru/viewtopic.php?id=1504

Автор - KestaS

    Примерно 70% рядового состава в стрелковых полках в 16-ой "литовской" дивизии до 1944 года составляли евреи. Поэтому именно евреи (в том числе и в Израиле) написали большинство воспоминаний об этой дивизии.

    Как написано во многих воспоминаниях этих евреев, в 16 дивизии даже военные команды давали не на русском (а тем более на литовском), а на еврейском-идиш, который понимали практически все солдаты, сержанты и младшие офицеры.

   Литовцы, которые служили в 16 дивизии (как правило в командных должностях) до лета 1944 года, в основном были уже обрусевшие потомки литовцев, живших на территории СССР уже до 1939 года. Большинство из них уже не умели говорить по литовски.  

    Около тысячи настоящих литовцев (в основном это партийные и комсомольские активисты и работники НКВД), которые поддерживали советов, сумели вовремя удрать на восток. Их как правило направили в диверсионные отряды НКВД на учебу, для последующей заброски в Литву. Таких диверсантов было подготовлено несколько сотен, но парашутами забросили в Литву меньше ста - однако почти все они были сразу же пойманы и растреляны или сами сдались, поэтому их воспоминаний не найти (только в архивах КГБ есть интересные материалы).

   Потом отряды диверсантов НКВД стали переправлять пешим ходом из лесов Беларуси в восточную Литву, особенно в Руднинскую пущу.

   Вообще, изучая события того времени надо очень щательно все проверять - уж очень много разных подтасовок. В официальных "воспоминаниях", особенно советского периода, лжи обычно больше, чем правды.

   Очень хорошо это видно, когда читаешь такие "воспоминания" и одновременно проверяешь на отчете того же человека соответствующему отделу ЦК или НКВД ("Смершу").

**********************************************************************************************

Автор - kt315

    Не ожидал что книга именно о 16 лит. дивизии. Нашел легко и быстро, ссылок много.

Севела Эфраим. Моня Цацкес - знаменосец.
http://www.lib.ru/INPROZ/SEVELA/monya.t ... tures.html

    Для интересующихся историей. воспоминания ветерана. рассказывает также о трудном послевоенном времени.

Скопас Шалом Лейбович, дивизионный разведчик
https://iremember.ru/memoirs/razvedchik ... leybovich/

Выдержка

Г.К. - Мало кто сейчас знает, как формировалась и что представляла из себя национальная 16-ая СД. Расскажите подробней об этом формировании. Литовцы в своей массе не поддерживали Советскую власть и подавляющее число беженцев из Литвы составляли евреи и литовский партактив. Где набрали литовцев на целую дивизию? В Советском Союзе литовцы почти не проживали. Латышей например в СССР было 150 тысяч человек, да еще пятьдесят тысяч беженцев из Латвии. Но где взяли литовцев?

Ш.Л.С. - Чтобы дать вам точную раскладку по цифрам, я буду сейчас вынужден использовать статистические данные из книги изданной в Литве и посвященной 16-й СД.

18/12/1941 был издан Указ ГКО о фрмировнии 16-й Литовской дивизии и 7-й Эстонской дивизии на территории МВО.

Из Литвы успело убежать примерно 20.000 человек, мужчин, женщин, детей. Ядро дивизии составили литовские коммунисты-подпольщики, комсомольцы и солдаты так называемого 29-го стрелкового территориального литовского корпуса, сформированного на базе бывшей армии буржуазной Литвы (ЛА - Литовская Армия).

Большинство солдат корпуса с началом войны разбежалось по домам или сдалось немцам в плен, но были среди них несколько сотен солдат и сержантов участвовавших в первых приграничных боях с немцами и отступивших с Красной Армией на восток.

Одним из таких бывших кадровых солдат 29-го СК был мой будущий командир разведвзвода Альгирдас Гедрайтис, неожиданно изменивший присяге и перешедший к немцам в начале 1943 года.

В январе 1942 года в дивизии было всего 1.500 человек. Этой группы хватило на комсостав и только для формирования специальных и артиллерийских подразделений.

А потом пошел со всей страны поток евреев, беженцев из Литвы. Люди прибывали с Урала, Сибири, Азии. Их не брали в армию в военкоматах по месту эвакуации, они считались «западниками» не заслуживающими доверия, некоторые из них - были вообще людьми без советского гражданства. Но когда вышел указ о формировании дивизии им разрешили проследовать в Горьковскую область. Всех евреев направляли на формирование стрелковых полков, исключение на первых порах составили только медики.

Кроме того в дивизию направлялись лица литовской национальности, ранее проживавшие на территории СССР. Немало литовцев жило в Ленинграде, в Руднянском районе Смоленской области. Были литовские села в Саратовской области, три больших литовских деревни под Новосибирском.

Была еще группа поляков, уроженцев Вильнюсского края, считавшихся литовцами.

Для усиления дивизии на многие командные должности направляли сержантов и офицеров русской национальности, в основном уже успевших понюхать пороха на фронте.

Так что к лету сорок второго в дивизии было примерно 11.500 человек, из них семь тысяч литовцев или уроженцев Литвы.

Национальный состав дивизии был следующим - треть солдат и офицеров -литовцы, треть - евреи, и еще треть - русские и представители других национальностей.

Примерно 70 % рядового состава в стрелковых полках составляли евреи.

Поскольку само создание национальной дивизии являлось политическим актом, то в дивизии был большой политотдел, национальный оркестр и ансамбль песни и пляски.

Была даже специальная группа фотографов, задачей которых было снять на пленку для истории весь боевой путь дивизии. Поэтому и существует множество фотоматериалов по 16-й СД.

При дивизии во время формировки находилась специальная рота в которой готовили будущих диверсантов и партизан для действий на территории Литвы, а в Шуе была создана партийная школа в которой обучались будущие партийные кадры для республики.

В Балахне оставался 2-й запасной батальон дивизии, ответственный за поставку «пушечного мяса» для 16-й СД.

Для того, чтобы сохранить «прибалтийский» характер нацформирований, был издан строгий приказ согласно которому, все выбывшие из строя по ранению солдаты из прибалтийский дивизий направлялись после госпиталей только в свои части. В этом аспекте нас заранее уравняли с гвардейцами. Но из-за высоких потерь уже в 1943 в дивизию шло большим потоком «русское пополнение».

И только после того как 16-я СД вошла в 1944 в Литву, вновь большинство солдат дивизии составили литовцы, коренные жители республики.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 09 Gru 2011 15:14. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 06 Sau 2008 21:38 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27008
Miestas: Ignalina
Šaltinis - Боевой путь 16 стрелковой дивизии
http://kladoiskatel.5bb.ru/viewtopic.php?id=1504


[quote=fibelk]если у кого есть ссылки на истoрию 16 литовской дивизии прошу выставить буду блогодарен[/quote]

   На русском языке имеются материалы в основном только еврейские:

Арон Шнеер. 16-я Литовская дивизия
http://www.jewniverse.ru/RED/Shneyer/gl ... 5B2%5D.htm

Скопас Шалом Лейбович
https://iremember.ru/memoirs/razvedchik ... leybovich/

Севела Эфраим. Моня Цацкес - знаменосец.
http://www.lib.ru/INPROZ/SEVELA/monya.t ... tures.html

На литовском языке:

Rytų frontas » 1941 - 1945 »: Diskusijos / 16-oji lietuviškoji divizija
http://www.rytufrontas.net/e107_plugins ... pic.php?72

Leonas Čerškus. "Kurland-Kessel" (1944.09.?>-1945.05.10)

http://www.angelfire.com/de/Cerskus/Kurland.html

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 07 Geg 2010 18:19. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 30 Gru 2008 17:05 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27008
Miestas: Ignalina
***************************************************************

    1. Выше изложенные Секретные протоколы
viewtopic.php?t=3155

очень ясно показывают, как гитлеровская Германия и сталинская СССР делили территорию Литвы, ее у друг друга продавали и покупали.

    Добавлю, что в Литве единственной группой местного населения, которое радостно и со цветами встречало "освободителей" из РККА (примерно 300 000 солдат и офицеров РККА перешли границу Литвы в 1940 году), были местные евреи - всего их в то время в Литве (в границах по договорам 1920 года) проживало около 200 000.

    Именно евреи составляли большинство членов компартии и комсомола Литвы (всего около 1000 человек), а в их руководстве только Снечкус был литовцем (но его жена - еврейка). Поэтому все советскими оккупационными войсками созданные в Литве органы местного управления и НКВД были заполнены местными евреями, знавшими литовский язык.

   Литовских чиновников, учителей, ксендзов, офицеров в то время "отправили" на Лаптевское море (еще до так называемых "выборов" в "Ляудес Сеймас" - этими "выборами" управлял Деканозов, лично присланный Сталиным, и он заранее провел "зачистку" - а ее тоже проводили местные "советские активисты" и работники НКВД - в основном местные евреи, хорошо знавшие и литовский язык, и людей).

   Именно поэтому, когда началась ВОВ из Литвы убегали совсем не местные русские (а их тут жило не мало), и тем более не литовцы, а именно евреи - успело сбежать около 20 000-30 000.

  Соответственно и отношение литовцев к евреям кардинально изменилось именно после 1939-1941 годов.

   А ведь раньше было совсем наоборот - во время войны за независимость в 1918-1921 годах очень много евреев пошли добровольцами в Литовскую армию, а также создали национальные еврейские подразделения в составе Литовской армии.

Особенно отчаянно они сражались с польскими легионерами, которые уже тогда проводили этнические чистки, уничтожая не только литовцев, но в основном именно евреев.

   После этого евреи в Литве получили очень широкую культурную и даже политическую автономию, а в правительстве Литвы даже было Министерство по еврейским делам, также было много других министров евреев.

Но положение постепенно менялось, когда все больше евреев втягивалось в коммунистическую деятельность, очень активно финансово поддерживаемой Коминтерном.

   2. Рузвельт в своих частных (и строго секретных в то время) разговорах со Сталиным выражал не официальное мнение США, а свои личные взгляды и пожелания.

   Официальная позиция США всегда была не поколебима - Литва, Латвия и Эстония являются государствами, незаконно оккупированными и аннексированными СССР при помощи военной силы.

   О позиции Великобритании вы и сами написали - она была всегда очень жесткая.

   3. Официальная позиция Литвы заключается в том, что Литовское Государство во время 1940-1990 года существовало де юре (в международном юридическом понимании), а де факто было оккупированно - СССР, затем Германией, затем опять СССР - со всеми отсюда вытекающими юридическими последствиями, зафиксированными в разных международных документах.

   Договор 1920 года между Литовским Государством и РСФСР был позже несколько раз подтвержден договорами между Литовским государством и СССР (последний раз, по моему, уже в 1939 году). И все эти договоры были зарегистрированны в Лиге Наций, а после WW2 Лигу Наций сменил ООН, в котором теперь хранятся все довоенные документы Лиги Наций. И продолжается проводиться регистрация разных международных и межгосударственных договоров.

    4. Интересно то, что гитлеровская Германия после оккупации Литвы официально признала границы Литовского Государства по договорам 1920 года, и тогда во всех городах Восточной и Юго восточной Литвы были размещены литовские войска - Батальоны самообороны:

http://country-osi.narod.ru/pribalt.html

    "В 1939-40 гг. в соответствии с совет­ско-германскими соглашениями три прибалтийские респуб­лики Литва, Латвия и Эстония были присоединены к СССР и подверг­нуты насильственной советизации с примене­нием жесточайшего террора против явных и потенциальных врагов. В результате в первые месяцы войны в этих областях отмечался особенно высокий, по сравнению с другими оккупированными территориями, уровень антисоветских настроений среди местного на­селения, что открывало самые благоприятные возможности для привлечения его к сотрудни­честву с германскими властями."

    "не доверяя в полной мере белорусам и украинцам и другим добровольческим формированиям, германское командование включало в их батальоны от 20 до 60 человек немецкого кадрового персонала, в то время, как в балтийских батальонах имелось лишь по два офицера связи немецкой полиции. Привилегированное положение прибалтов подчеркивалось также и тем, что в мае 1943 г., эстонские, латвийские и литовские батальоны вспомогательной полиции («вспомогательная служба полиции порядка» - Schutzmannschaft dcr Ordnungspolizei, сокр Schuma - («шума»)) были переименованы в полицейские (Polizei-Bataillonen), а в апреле следующего года, по крайней мере, номинально, подчинены местным самоуправлениям."  

    Добавлю, что в Литве эти батальоны официально в литовских документах того времени назывались Батальонами самообороны (Savigynos batalionai). А также по всей Литве в границах по договорам 1920 года были сформированны литовские самоуправления, открыты литовские школы и т.д.

    Именно поэтому польская Армия Крайова в этой территории воевала только с Литовскими войсками, а с немцами и красными партизанами были заключены тайные перемирия. Все эти сделки задокументированны - эти документы недавно были найдены в секретном архиве "Вылка" (командующего АК в Литве) в подземельях костела.

    К тому же, в отличии от Латвии и Эстонии, литовцы отказались вступать в подразделения СС, и поэтому в Литве такие подразделения не были сформированны:

   "Всего, к началу 1944 г. было сформировано две латвийские и эстонская дивизия войск СС, и литовский территориальный корпус."

    Гитлеровская Германия кардинально сменила свои позиции по отношению к Литве и Литовской армии, когда после издания приказа Гитлера об отправке литовских войск на фронт, командующий Литовской армией генерал Плехавичюс и все офицеры строго отказались выполнять этот приказ и выходить за пределы границ Литовского Государства. Тогда и Плехавичюс, и литовские офицеры были арестованны. Многих растреляли, а остальных угнали в концлагеря. Солдаты и в свободе оставшиеся офицеры ушли в подполье и создали Литовскую Армию Свободы Lietuvos Laisvės Armija).

   К этому надо добавить, что на стороне германской армии на фронтах все таки воевало несколько литовских подразделений - практически все они были добровольцы - но и они ходили в униформах Литовской армии, с литовскими нашивками, а ими командовали литовские офицеры, официалный язык в этих частях был литовский, со стороны вермахта присутствовал только офицер для связи, знавший литовский язык.

Paveikslėlis

*********************************************************************

   Для аналогии - в РККА была сформированна так называемая 16-ая "литовская" дивизия, но литовцев в ней практически не было - в основном это были беженцы из Литвы - евреи и намного меньше русских. Сержанты в основном были евреи, а офицеры - русские и несколько обрусевших литовцев, живших в России уже несколько поколений. В их униформах даже намека не было о какой то связи с Литвой.

   Примерно 70% рядового состава в стрелковых полках в 16-ой "литовской" дивизии до 1944 года составляли евреи. Поэтому именно евреи (в том числе и в Израиле) написали большинство воспоминаний об этой дивизии:

Арон Шнеер. 16-я Литовская дивизия
http://www.jewniverse.ru/RED/Shneyer/gl ... 5B2%5D.htm

Скопас Шалом Лейбович, дивизионный разведчик
http://www.iremember.ru/index.php?optio ... =2&lang=ru
http://www.iremember.ru/index.php?optio ... 9&Itemid=2

Севела Эфраим. Моня Цацкес - знаменосец.
http://www.lib.ru/INPROZ/SEVELA/monya.t ... tures.html

   Как написано во многих воспоминаниях этих евреев, в 16 дивизии даже военные команды давали не на русском (а тем более на литовском), а на еврейском-идиш, который понимали практически все солдаты, сержанты и младшие офицеры.

   Литовцы, которые служили в 16 дивизии (как правило в командных должностях) до лета 1944 года, в основном были уже обрусевшие потомки литовцев, живших на территории СССР уже до 1939 года. Большинство из них уже не умели говорить по литовски.  

   Около тысячи настоящих литовцев (в основном это партийные и комсомольские активисты и работники НКВД), которые поддерживали советов, сумели вовремя удрать на восток. Их как правило направили в диверсионные отряды НКВД на учебу, для последующей заброски в Литву. Таких диверсантов было подготовлено несколько сотен, но парашутами забросили в Литву меньше ста - однако почти все они были сразу же пойманы и растреляны или сами сдались, поэтому их воспоминаний не найти (только в архивах КГБ есть интересные материалы).

  Потом отряды диверсантов НКВД стали переправлять пешим ходом из лесов Беларуси в восточную Литву, особенно в Руднинскую пущу.

  Вообще, изучая события того времени надо очень щательно все проверять - уж очень много разных подтасовок. В официальных "воспоминаниях", особенно советского периода, лжи обычно больше, чем правды.

  Очень хорошо это видно, когда читаешь такие "воспоминания" и одновременно проверяешь на отчете того же человека соответствующему отделу ЦК или НКВД ("Смершу").

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 07 Geg 2010 18:21. Iš viso redaguota 3 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 24 Kov 2009 00:47 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27008
Miestas: Ignalina
G. Kulikauskas: 16-oji lietuviškoji: skerdynės ties Aleksejevka


2009.03.06 12:55
http://www.balsas.lt/naujiena/241929/g- ... unstkamera

    „Nenutrūkstančios kautynės, mes užmiršom, kada paskutinįsyk miegojom ar valgėm, o dėl nemigos ir žvėriško nuovargio į žūtį ar išgyvenimą žvelgėm visiškai abejingai. Užmuš, na ir velniop, kad tik greičiau baigtųsi toji kankynė šiam sniego pragare.“

    Iš Antrojo pasaulinio karo veterano Jakovo Zacharovičiaus Šeino atsiminimų apie 16-osios divizijos kautynes su vokiečiais ties Aleksejevka 1943-iųjų vasarį.

    Į Maskvą Antrojo pasaulinio karo pradžioje pasprukusi sovietinės Lietuvos vadovybė jautėsi ten, švelniai tariant, nejaukiai.

    Veltui Antanas Sniečkus, Justas Paleckis ar Mečislovas Gedvilas demonstravo tvirtą lietuvių pasiryžimą kautis su nacistine Vokietija. Veltui nuo 1941-ųjų rugpjūčio prašė ir ragino sukurti tokioms kovoms specialų lietuvišką sovietinės armijos dalinį.

    Visas jų entuziazmas atsimušdavo į tylos sieną. Tylėjo SSSR NKVD viršininkas Lavrentijus Berija, nesiteikė atsakyti ir pats Josifas Visarionovičius Stalinas.

    Lietuviams beliko pavydžiai šnairuoti į kaimynus – štai latvių komunistams ilgai prašytis nereikėjo. Iš jų sovietai suformavo net dvi divizijas (viena jau 1941-ųjų žiemą taip pasižymėjo Maskvos gynyboje, kad net tapo elitine gvardijos divizija). Estai vertinti ne mažiau – jų irgi pririnko porą divizijų.

    Paskubom buvo kuriami armėnų, azerbaidžaniečių, gruzinų, kazachų, tadžikų, turkmėnų, uzbekų, baškirų, kalmukų ir kt. tautų  daliniai. O kaipgi kitaip – sovietams labai jau norėjosi pademonstruoti, kad kautis už SSRS kaip viena pakilo visos „broliškos respublikos“.

    O lietuviais sovietai aiškiai nepasitikėjo.

Svetimi tarp savų


    Matyt, SSRS vadovybė negalėjo užmiršti, kuo baigėsi jos „eksperimentas“, kai 1940-aisiais okupavus Lietuvą visa „buržuazinė lietuvių kariuomenė“ buvo pertvarkyta į sovietinį 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą.

    Pastarasis taip ir netapo patikimu daliniu – 1941-ųjų sausį slaptose sovietų agentų pažymose pripažinta: „Jei atsirastų galimybė, karininkai šimtais eitų per sieną pas vokiečius, kaip kadaise caro karininkai ėjo pas Dono kazokus…“

    Tad nenuostabu, kad jau pirmosiomis karo dienomis 29-asis korpusas, užuot vykdęs sovietinių vadų įsakymus – pridengti nuo vokiečių puolimo Vilnių ir kovojant trauktis į SSRS gilumą, paprasčiausiai ištirpo.

    Dauguma lietuvių karių nė nemanė palikti tėvynės, tad pasitraukdavo iš Raudonosios armijos gretų arba, sukilę, tiesiog iššaudydavo ar nuginkluodavo sovietinius vadus.

    Kruviniausios „skyrybos“ su sovietais teko 179-ajai divizijai, kuriai iš Pabradės poligono teko trauktis kitų raudonarmiečių dalinių apsuptai.

    Birželio 24 d., matydamas, jog nėra galimybės atitrūkti nuo sovietų, Adutiškyje nusišovė divizijos pulkininkas leitenantas Otonas Milaševičius, prieš mirtį jis sušuko: „Brangūs Lietuvos kariai! Čia paskutinis Lietuvos miestelis, toliau nėra kur mums trauktis!“

    Dalis lietuvių karių sukilo dar ties Pabrade, apie 60 išsilaisvino Švenčionyse, keli nuožmūs susirėmimai tarp lietuvių ir sovietų įvyko už Adutiškio, ties Noricos, Žukovo, Glubokojės kaimais.

    Birželio 26 d., anot istoriko Valdo Striužo, „..jau už Adutiškio, kažkur ties Pastovių, Glubokojės miesteliais sukilo dvi lietuvių pėstininkų kuopos, kurios netikėtai ...puolė divizijos štabą. Įnirtingas mūšis truko apie valandą“.

    Šį sukilimą sovietai numalšino artilerijos ugnimi, o belaisvių neėmė – visus sušaudė vietoje.

    Divizijos agonija pasibaigė 1941 liepą, jau Rusijos Pskovo srityje, kai pasiųsti prieš vokiečius ties Idrica lietuviai tiesiog pasidavė nelaisvėn.

    Likusius divizijos karius sovietai, jau visiškai nebepasitikėdami, nuginklavo ir išskirstė po kitus Raudonosios armijos dalinius.

    Manoma, kad iš 18 tūkst. 29-ojo korpuso karių į SSRS tepasitraukė vos apie 1,5 tūkst.

     Dalis jų buvo fanatiški sovietinės valdžios šalininkai. Kiti – dėl šaudmenų trūkumo, neryžtingumo ar nepalankių aplinkybių taip ir nesugebėję laiku atitrūkti nuo besitraukiančių raudonarmiečių ir likti Lietuvoje.

Žydiškiausia Raudonosios armijos divizija


     „Palaiminti“ lietuviško dalinio kūrimą sovietai delsė dar ir dėl abejonių, ar iš viso tų lietuvių prisirinks tiek, kad užtektų bent pusėtinai divizijai. Mat iš vokiečių žaibiškai – vos per penkias dienas – užimtos Lietuvos į SSRS tesuspėjo pasitraukti gal kokie 15 tūkst. žmonių, o ir pačioje Sovietų Sąjungoje nebuvo jokios gausesnės lietuvių bendruomenės.

     Bepigu buvo latviams kurti savo dvi divizijas, kai SSRS jų gyveno apie 150 tūkst., o dar 50 tūkst. evakavosi iš pačios Latvijos.

     Tie būgštavimai pasitvirtino – kai 1941 m. gruodžio 18-ąją SSRS Valstybės gynimo komitetas nusprendė leisti suburti 11 tūkst. karių lietuviškąją diviziją, pačių lietuvių (iki 1942-ųjų vasario) teprisirinko apie 2 tūkst.

     Tačiau netrūko žydų – šie taip veržėsi tarnauti lietuviškame junginyje, jog netrukus imta būgštauti, kad divizija tapsianti per daug žydiška. Todėl jų priėmimą bandyta riboti ir, rašo 16-osios divizijos istoriją tyrinėjęs istorikas dr. Rimantas Zizas, dalis žydų galėjo būti užrašyti kaip lietuviai.

     Kad tokių „slaptų žydų“ divizijoje netrūko, liudija ir divizijos veteranas Šalomas Leibovičius Skopas: „Karininkas Ženia Barabašas buvo „slaptas žydas“, nes dokumentuose buvo užrašytas kaip ukrainietis. Mes kartkartėm iš jo pasijuokdavom – prieidavom ir kreipdavomės jidiš kalba. Barabašas baisiai sunkiai prisiversdavo nesureaguoti, apsimesdavo nesupratęs ir rusiškai perklausdavo: „Kas nutiko?“

     Matyt, nesurinkus pakankamai karių, kurių šaknys lietuviškos, buvo patikslinta, kad į dalinį priims visų tautybių buvusios Lietuvos SSR gyventojus – tereikia mokėti lietuvių kalbą.

     Kai ir to nepakako surinkti „pilnakraujei“ divizijai, į lietuviškumą galų gale numojo ranka – ir 16-ąją paprasčiausiai papildė rusai iš kitų Raudonosios armijos dalinių.

     Tad, kai 1942 m. vasaros pabaigoje divizija pagaliau buvo suformuota, jos pavadinimas – „lietuviškoji“ – daugeliui jau tada kėlė ironišką šypsnį. Antrojo pasaulinio karo veteranas, raudonarmietis Avsejus G. Švarcbergas, pasakoja, kad fronte buvo paplitęs toks anekdotas apie 16-ąją Lietuviškąją diviziją:

– Kodėl divizija vadinasi 16-oji Lietuviškoji?
– Nes joje tėra 16 lietuvių, likusieji – žydai.


     Net oficialiais duomenimis, iš 10 374 karių apie 4 tūkst. žmonių tebuvo nurodyta lietuvių tautybė, likusieji – žydai ir rusai. Ypač daug žydų buvo tarp eilinių – jie sudarė daugiau kaip 40 procentų karių.

     Šitaip 16-oji divizija tapo pačiu žydiškiausiu kariniu daliniu visoje Raudonojoje armijoje. Teigiama, kad pagal žydų karių gausą ji užima antrą vietą ir tarp visų pasaulio antihitlerinės koalicijos dalinių, nusileidžia tik britų 1944-aisiais įkurtai vadinamajai Žydų brigadai.

Politiškai ypač nepatikimi kariai


     Lietuviškosios divizijos kariai į frontą veržėsi dar nuo 1942-ųjų gegužės – kai davė priesaiką.

     Ir ne vien dėl karšto sovietinio patriotizmo – paprasčiausiai užnugario maitinimo normos buvo tokios, kad žmonės kone badavo. „Dienai duodavo 600 gramų duonos, padalintos į tris davinius, dubenėlį skystos balandų sriubos, ją praminėm „Volga-Volga“,  ir po samtį košės. Kariai tiesiog badavo. Žygio į frontą laukėme nekantriai“, prisimena Š. Skopas.

     Tačiau sovietinės vadovybės pasitikėjimas lietuviais nebuvo nė kiek padidėjęs ir divizija mėnesių mėnesiais, iki pat 1942-ųjų pabaigos, marinuota užnugaryje.

     „...jokia kita suformuota Raudonosios armijos divizija karo meto sąlygomis taip ilgai nebuvo siunčiama į frontą“, teigia istorikas dr. Rimantas Zizas.

     Kariai vis labiau niršo, nesuprasdami, kodėl „draugas Stalinas neduoda leidimo Lietuvos divizijai vykti į frontą“ ir jiems reikia beprasmiškai kamuotis užnugaryje.

     Prasidėjo dezertyravimas – vien iki 1942 m. spalio Karo tribunolas nuteisė 118 sučiuptų bėglių.

     Įdomu, kad daugeliui užkietėjusių Lietuvos komunistų ir bolševikų, pabuvus SSSR, pakramsnojus skurdų užnugario davinį, „atsivėrė akys“.

     Štai Joniškėlio partorgas Adomas Jurėnas nusivylęs burbėjo: „Dabar rusai mūsų jau daugiau neapgaus. Mes pamatėme, kas dedasi „tarybiniame rojuje“. Nėra dėl ko mums kariauti.“ Buvę Šakių sovietų valdžios pareigūnai pareiškė, kad „...Sovietų Sąjungoje komunistų partija mirusi – seni bolševikai sušaudyti, o šeimininkauja žulikai ir karjeristai“. Na, o buvęs „Tiesos“ žurnalistas prasitarė, jog „sėdėti fašistiniame [Lietuvos] kalėjime geriau negu dirbti Sovietų Sąjungoje“.

     Sovietų kontržvalgyba, sudarinėjusi taip šnekėjusių politiškai nepatikimų karių sąrašus, netruko atkreipti dėmesį, kad tarp tokių burbeklių vyrauja lietuviai (nors pasitaikydavo ir žydų).

     O Raudonoji armija tuo metu mušė priešą – 1943-iųjų pradžioje prie Stalingrado sutriuškino vermachto VI armiją. Sovietus apėmė euforija, vokiečiams teko trauktis.

     1943-iųjų pradžioje ir 16-oji lietuviškoji pagaliau gavo įsakymą vykti į frontą Rusijos pietuose, Oriolo srityje.

     Tikėtasi, kad ilgai rinkta, gerai ginkluota bei pailsėjusi (na – ir pabadavusi) divizija sėkmingai įsijungs į kovas. Tad 16-oji lietuviškoji į frontą išlydėta pompastiškai – su mitingais, linkėjimais ir sveikinimais. Pats A. Sniečkus iškilmingai įteikė divizijai Raudonąją vėliavą.

     Tačiau, užuot kovojusi, divizija porą mėnesių klampojo Oriolo srities keliais – mat sovietų vadovybė vis neapsispręsdavo, kuriai armijai tuos lietuvius priskirti. Iš pradžių nurodė įsilieti į Briansko fronto 3-iąją armiją, vėliau – į generolo Novoselskio operatyvinę grupę, dar vėliau – į 2-ąją tankų armiją, o galų gale priskyrė 48-ajai armijai.

     Šitaip klaidžiodami iš armijos į armiją kariai nužingsniavo apie 400 km, arkliai pervargo, mašinos gedo. Veteranai prisimena: „...buvome įsitikinę, kad paskirties punkto jau nebepasieksime. Mašinos ir vežimai nepravažiuodavo per užsnigtus kelius, žmonės ant savęs tempė minas, sviedinius, šovinių dėžes. Eidavome po 25 kilometrus per dieną, miegodavome sniege, daugelis mirtinai sušaldavo.“

     48-osios armijos vadas įsakė „lietuviams“ atakuoti Aleksejevkos kaimo apylinkes, kuriose buvo įsitvirtinę vokiečių 45-osios divizijos likučiai ir desantininkų pulkas.

     Sušalusi, išbadėjusi divizija Aleksejevkos apylinkes pasiekė vasario 18 dieną. Tai buvo beveik vien tik pėstininkai – artilerija, automobiliai, lauko virtuvės liko toli užnugaryje, įstrigę sniegynuose.

Skerdynės ties Aleksejevka


     Divizijos vadas Feliksas Baltušis-Žemaitis buvo ne aklas ir matė, kad jo kariai iš nuovargio virsta, artilerijos nėra, šaudmenų nepakanka.

     Todėl, paliudijo ne vienas veteranas (F. Bieliauskas, Š. Skopas), vasario 22-ąją gavęs įsakymą atakuoti, „...generolas Žemaitis vangiai paprašė armijos vado kelias paras poilsio – kad diviziją prisivytų atsilikę artilerijos ir užnugario daliniai.

     Bet divizijos komisaras Macijauskas išplėšė telefoną divizijos vadui iš rankų ir žvaliai atraportavo, jog divizija pasiruošusi pulti į kovą!.. Matyt, niekšas, nusprendė Raudonosios Armijos dienai (Raudonosios Armijos diena buvo švenčiama vasario 23-iąją – G.K.) vadovybei dovanėlę įteikti ir pats įsiteikti. Armijos vadas sumaurojo – „Šaunuoliai!“ ir taip prasidėjo mūsų divizijos naikinimas.“

     Bet tądien 16-ajai lietuviškajai nepavyko net priartėti prie vokiečių – šie dar iš už puskilometrio ėmė pliekti į priešus minosvaidžiais  ir pabūklais. Atviram įšalusiam lauke neturėjusi kur išsikasti apkasų divizija tučtuojau prarado 273 žmones – tiek priskaičiuota užmuštų ir sužeistų.

     Atsišaudyti nebuvo kuo – 16-osios divizijos artilerija dar net nebuvo pasiekusi mūšio lauko.

     Vasario 24 d. divizija, remiama 7 tankų, vėl pabandė pulti ir buvo atmušta, o prarado jau 426 žmones. Kitądien scenarijus pasikartojo – bevaisės atakos metu „lietuviškoji“ neteko 572 karių.

     16-osios divizijos kaimynės – sovietinės 143-ioji ir 6-oji gvardijos divizijos – susidomėjusios stebėjo beviltiškus „lietuvių“ puolimus, tačiau nė nemanė padėti.

     O 48-osios armijos vadovybė puolė į isteriją, stebėdamasi, kodėl Lietuviškosios divizijos kariai šitaip „iškreiptai skausmingai“ reaguoja į vokiečių apšaudymą. Juk pastarieji į puolančiuosius tešaudydavo „vos“ iš kokių dviejų artilerijos, dviejų minosvaidžių baterijų ir 6–8 sunkiųjų kulkosvaidžių. Tačiau to, rūstavo sovietų generolai, „...užteko, kad daliniai gulėtų ir nejudėtų iš vietos, o motyvas visada buvo vienas ir tas pats – „stipri priešo ugnis“.

     Čia dar vokiečiai sužinojo, kad priešais juos kariauja lietuviai ir, sužinome iš veteranų atsiminimų, nedelsdami ėmėsi visokių  gudrybių  – per radijo ruporus gryniausia lietuvių kalba ėmė kviesti pereiti pas juos. O stojus pauzėms tarp mūšių paleisdavo lietuviškų liaudies dainų, netgi Maironio „Už Raseinių ant Dubysos“.

     Vasario 26-ąją divizija, ko gero, stipriausiai puolė vokiečius – pasiekė net šių spygliuotų vielų užtvaras, tačiau pro jas nebeprasibrovė. Žuvo ar buvo suluošinta 615 karių.

     Vasario 27-ąją eilinis beprasmis puolimas pražudė 266 žmones, 28-ąją – netekta 341 kario.

     Nieko nepadėjo ir kovo 6 d. mėginimas pulti vokiečius paleidus dūmų uždangą – tądien divizija prarado 329 žmones, o kitądien – dar 457.

     Armijos vadovybė ėmėsi žiaurių priemonių – už lietuvių apkasų suformavo vadinamuosius užtvaros būrius, jie turėjo šaudyti į divizijos karius, jei šie sumanytų trauktis.

     Diviziją imta niekinti – ji viešai pavadinta „persišovėlių divizija“, nes esą iš 2 745 sužeistųjų net pusė buvo sužeisti į ranką.

     Negana to, kai per vieną ataką 48-osios armijos vado pavaduotojui pulkininkui Kolganovui pasivaideno, jog lietuvių batalionas bėga iš fronto, jis lietuvių karininkų akivaizdoje paskambino kaimyninei divizijai ir įsakė iš dviejų sunkiųjų kulkosvaidžių tučtuojau apšaudyti minėto bataliono apkasus...

     Beprasmės kautynės ties Aleksejevka truko iki kovo 21-osios, kol pagaliau jau visiškai nukraujavusi 16-oji divizija buvo išvesta į užnugarį.

     Oficialiais duomenimis, lietuviškoji divizija toje mėsmalėje prarado per 5 tūkst. karių, iki pusantro tūkstančio buvo nukauta.

     Nebuvo įvykdyta nė viena kovinė užduotis, nepaimtas nė vienas belaisvis, neužimta jokia vokiečių pozicija.

     Tai buvo tikra karinė katastrofa.

     Priežasčių buvo daugybė. Ir menka kaimyninių dalinių parama, ir artilerijos neturėjimas. Ir karinės patirties stoka – kariai puolė tirštomis gretomis, be slepiamųjų apsiaustų.

     Galų gale 48-osios armijos vadovybė apkaltino Feliksą Žemaitį būdo minkštumu ir silpnu reiklumu kariams. Jis buvo atleistas iš pareigų, o divizijos vadu tapo Vladas Karvelis.

     Ilgainiui divizijos vadai atsikratė „nereikalingo minkštumo“ ir išmoko sovietinio kariavimo būdo. Koks tas būdas, puikiai iliustruoja veterano Š. Skopo atsiminimai apie pulkininką Vladą Motieką, vieną narsiausių divizijos karininkų.

    „Iki šiol negaliu užmiršti vieno nutikimo Baltarusijoje, įvykusio mano akyse. Batalionai sugulė ir, stipriai apšaudomi priešo, niekaip nekilo į ataką. Ir čia į apkasus atėjo pulko vadas Vladas Motieka, būsimasis 16-osios vadas. Atėjo visu ūgiu, išsitraukė pistoletą ir... iš eilės nušovė penkis kareivius, gulėjusius apkase. Ir žmonės vėl pakilo į ataką.“

     Po 16-osios divizijos tragedijos ties Aleksejevka sovietinės Lietuvos vadovybės noras regėti lietuvius priešakinėse fronto linijose akimoju išblėso.

    Diviziją pradėta „taupyti“ – reikėjo išsaugoti nuo žūties lietuvių komunistus, kad būtų kam dirbti „išvaduotoje“ sovietinėje Lietuvoje.

    Ir nors vėliau divizija atlaikė ne mažiau žiaurių mūšių – tarp jų ir garsiąsias Kursko kautynes, veteranai Aleksejevką iki šiol vadina tiesiog „divizijos kapu“. Kapu, kuriame buvo palaidota dauguma 16-osios lietuviškosios tarybų valdžios fanatikų, kautynes išgyvenęs J. Šeinas apie tai yra sakęs: „Dauguma „senųjų“ komunistų ir komjaunuolių buvo užmušti tose žiemos kovose, o tie, kurie išliko, į daugelį dalykų jau žiūrėjo visai kitaip...“

    Straipsnio autorius Gediminas Kulikauskas dėkoja istorikui Dr. Rimantui Zizui, pasidalinusiam surinkta archyvine ir statistine medžiaga apie 16-ąją lietuviškąją diviziją.

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/241929

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 07 Geg 2010 19:31. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 07 Geg 2010 18:05 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27008
Miestas: Ignalina
Посольство Литвы в РФ почтило память 16-ой литовской дивизии
http://ru.delfi.lt/news/politics/posols ... d=31977415

Komentarai Delfi
http://ru.delfi.lt/news/politics/articl ... &com=1&s=1

Žygeivis - faktas,
2010 05 07 18:03


    1943 m. šitoje "lietuviškoje" divizijoje buvo vieni žydų komunistai ir komjaunuoliai, pabėgę nuo Lietuvių Tautos jiems parengto atpildo už jų įvykdytus nusikaltimus Lietuvos Valstybėje.

    Prie Aleksejevkos absoliuti dauguma šitų Lietuvos Valstybės ir Lietuvių Tautos priešų, išdavikų bei išgamų ir gavo tai, ką jie nusipelnė, 1939-1941 m. tarnaudami bolševikų budeliams, "sovietizuojant" ir naikinant Lietuvą.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 09 Gru 2011 18:12 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27008
Miestas: Ignalina
Šaltinis - Шушкевич: без Беловежского соглашения началась бы гражданская война
http://ru.delfi.lt/opinions/comments/sh ... d=52689613

Komentarai
http://ru.delfi.lt/opinions/comments/ar ... &com=1&s=2

Žygeivis,
2011 12 09 14:23


Lietuva,
2011 12 08 23:11
к 14.18,
2011 12 08 23:04

Была 16-я Литовская Клайпедская Краснознамённая стрелковая дивизия. Её ветераны в Литве, так же подвергаются остракизму, как и русские ветераны.
------------------------------- -

       Эта сволочная совковая дивизия, созданная из "красных жидов", сбежавших от гнева Литовского народа, была такая же "литовская", как и придурок москаль, тут пишущий под ником Lietuva. :)

       Примерно 70% рядового состава в стрелковых полках в 16-ой "литовской" дивизии до 1944 года составляли евреи. Поэтому именно евреи (в том числе и в Израиле) написали большинство воспоминаний об этой дивизии.

       Как написано во многих воспоминаниях этих евреев, в 16 дивизии даже военные команды давали не на русском (а тем более на литовском), а на еврейском-идиш, который понимали практически все солдаты, сержанты и младшие офицеры.

       Вот вам литература о "литовской" дивизии:

       Арон Шнеер. 16-я Литовская дивизия

       Севела Эфраим. Моня Цацкес - знаменосец.

       Еще один известный автор воспоминаний об этой дивизии, "настоящий литовец" - Скопас Шалом Лейбович, дивизионный разведчик.

Žygeivis - "Lietuvai",
2011 12 09 14:25


       Лично тебе, "Lietuva", анекдот на литовском об этой жидовской 16 дивизии (надеюсь, литовский знаешь, если уж выбрал себе такой ник):

       Kai 1942 m. vasaros pabaigoje divizija pagaliau buvo suformuota, jos pavadinimas – „lietuviškoji“ – daugeliui jau tada kėlė ironišką šypsnį.

       Antrojo pasaulinio karo veteranas, raudonarmietis Avsejus G. Švarcbergas, pasakoja, kad fronte buvo paplitęs toks anekdotas apie 16-ąją Lietuviškąją diviziją:

– Kodėl divizija vadinasi 16-oji Lietuviškoji?
– Nes joje tėra 16 lietuvių, likusieji – žydai.

       Šitaip 16-oji divizija tapo pačiu žydiškiausiu kariniu daliniu visoje Raudonojoje armijoje.

       Teigiama, kad pagal žydų karių gausą ji užima antrą vietą ir tarp visų pasaulio antihitlerinės koalicijos dalinių, nusileidžia tik britų 1944-aisiais įkurtai vadinamajai Žydų brigadai.

Žygeivis,
2011 12 09 17:07


to žygeliui,
2011 12 09 16:09
Состав 16 литовской дивизии: 36,3 литовцы, 29 процентов русские, 29 евреи, 4,8 процентов другие национальности.
-----------------------------

       Ты бы еще и год напиши, когда был такой состав - летом 1944 г., когда совдепия опять оккупировала Литву и начала насильную мобилизацию в свою вшивую "Красную армию" голодных и нищих головорезов... :) :)

       А до 1944 г. "красные жиды" в этой "литовской" дивизии составляли от 70 до 40 процентов (40 процентов осталось после первых же боев, и их заменили сбродом со всей совдепии). :) :) :)

Žygeivis,
2011 12 09 17:28


      1943 m. šitoje "lietuviškoje" divizijoje iš Lietuvos buvo beveik vieni "raudonieji žydai" - komunistai ir komjaunuoliai, ir krūvelė Lietuvių Tautos išdavikų-bolševikų, pabėgusių nuo Lietuvių Tautos jiems parengto atpildo už jų įvykdytus nusikaltimus Lietuvos Valstybėje.

      Prie Aleksejevkos absoliuti dauguma šitų Lietuvos Valstybės ir Lietuvių Tautos priešų, išdavikų bei išgamų ir gavo tai, ką jie nusipelnė, 1939-1941 m. tarnaudami bolševikų budeliams, "sovietizuojant" ir naikinant Lietuvą.

Žygeivis - papildymas,
2011 12 09 17:33

Šaltinis - G. Kulikauskas: 16-oji lietuviškoji: skerdynės ties Aleksejevka

       Ištrauka:

       Žydiškiausia Raudonosios armijos divizija

       Kai 1941 m. gruodžio 18-ąją SSRS Valstybės gynimo komitetas nusprendė leisti suburti 11 tūkst. karių lietuviškąją diviziją, pačių lietuvių (iki 1942-ųjų vasario) teprisirinko apie 2 tūkst.

       Tačiau netrūko žydų – šie taip veržėsi tarnauti lietuviškame junginyje, jog netrukus imta būgštauti, kad divizija tapsianti per daug žydiška.

       Todėl jų priėmimą bandyta riboti ir, rašo 16-osios divizijos istoriją tyrinėjęs istorikas dr. Rimantas Zizas, dalis žydų galėjo būti užrašyti kaip lietuviai.

       Kad tokių „slaptų žydų“ divizijoje netrūko, liudija ir divizijos veteranas Šalomas Leibovičius Skopas:

       „Karininkas Ženia Barabašas buvo „slaptas žydas“, nes dokumentuose buvo užrašytas kaip ukrainietis. Mes kartkartėm iš jo pasijuokdavom – prieidavom ir kreipdavomės jidiš kalba. Barabašas baisiai sunkiai prisiversdavo nesureaguoti, apsimesdavo nesupratęs ir rusiškai perklausdavo: „Kas nutiko?“

       Matyt, nesurinkus pakankamai karių, kurių šaknys lietuviškos, buvo patikslinta, kad į dalinį priims visų tautybių buvusios Lietuvos SSR gyventojus – tereikia mokėti lietuvių kalbą.

       Kai ir to nepakako surinkti „pilnakraujei“ divizijai, į lietuviškumą galų gale numojo ranka – ir 16-ąją paprasčiausiai papildė rusai iš kitų Raudonosios armijos dalinių.

       Tad, kai 1942 m. vasaros pabaigoje divizija pagaliau buvo suformuota, jos pavadinimas – „lietuviškoji“ – daugeliui jau tada kėlė ironišką šypsnį.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 25 Lap 2012 16:25 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27008
Miestas: Ignalina
Č.Iškauskas. 16-oji lietuviškoji divizija: J.Stalinas nepasitikėjo lietuviais...


http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... d=60073631

Česlovas Iškauskas, http://www.iskauskas.lt,
http://www.DELFI.lt
2012 m. lapkričio 25 d. 09:51

Karas. Vis mažiau lieka tų, kurie yra patyrę jo baisumus. Dabartinė karta kai ką žino iš istorijos vadovėlių, iš senelių ar tėvų pasakojimų, iš internetinių nuogirdų.

Ir aš esu pokario vaikas. Teprisimenu tik tėvo pasakojimus, kad per gimtąjį miestelį frontas ėjo dvi savaites – vieną į Rytus, kitą – į Vakarus. Tuo metu visa šeima sėdėjo sode iškastame bunkeryje, o verdančiai valgį motinai karo vaizdas asocijavosi su paklydusios kulkos smigtelėjimu į krosnies „kaktą“...

Lietuviais nepasitikėjo...


Bet tai vienas juokas tiems, kurie tiesiogiai dalyvavo mūšiuose. Turiu galvoje vienintelę tautiniu pagrindu sukurtą (lietuvišką) formuotę vadinamame Didžiajame Tėvynės kare – 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją.

Apie ją išsamiai rašėme savaitraštyje „Atgimimas“ pernai, artėjant sovietinei Pergalės dienai ( http://www.atgimimas.lt/Aktualijos/2011 ... ar-smerkti ).

Dabar gi prisiminti jos kelią atėjo gera proga: sukanka 70 metų, kai prasidėjo Stalingrado mūšių baigiamasis II etapas. Jam baigiantis, vasario ir kovo mėnesiais, divizija gavo baisų krikštą: jį buvo pasiųsta mušti po Stalingrado kautynių besitraukiantį priešą ir pati buvo sumušta Oriolo srityje prie Aleksejevkos kaime.

Istorikas Gediminas Kulikauskas prieš keletą metų pateikė Antrojo pasaulinio karo veterano Jakovo Šeino atsiminimų apie mūšį prie Aleksejevkos nuotrupą: „Nenutrūkstančios kautynės, mes užmiršom, kada paskutinįsyk miegojom ar valgėm, o dėl nemigos ir žvėriško nuovargio į žūtį ar išgyvenimą žvelgėm visiškai abejingai. Užmuš, na ir velniop, kad tik greičiau baigtųsi toji kankynė šiam sniego pragare.“

Galima tvirtinti, kad matrosoviško ryžto pulti ant priešo ambrazūros šioje divizijoje buvo nedaug.

Istorikas pastebi, kad sovietinė Lietuvos vadovybė, pasitraukusi į Maskvą, demonstruodama norą kautis su naciais, veltui prašė Josifo Stalino ir jo parankinio Lavrentijaus Berijos sukurti specialų lietuvišką sovietinės armijos dalinį.

Latviai jau buvo sudarę bent dvi divizijas (nuo revoliucijos laikų latvių komunistais Maskva labiau pasitikėjo), estai taip pat pririnko porą divizijų, skubiai buvo suburtos armėnų, gruzinų, uzbekų, baškirų, kalmukų formuotės.

Sovietams labai jau norėjo pademonstruoti pasauliui, kad štai prieš agresorių sukilo visos „broliškos respublikos“. Tačiau lietuviais kažkodėl nebuvo pasitikima...

Politinis J.Stalino manevras


1940 m. vasarą sovietams okupavus Lietuvą, „buržuazinė kariuomenė“ buvo pertvarkyta į sovietinį 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. Jau pirmosiomis karo dienomis šis dalinys, kurio paskirtis buvo pridengti besitraukiančią sovietinę kariuomenę, tiesiog išsiskirstė.

Daug įtakos jo kariams turėjo ir garsusis Birželio sukilimas Kaune.

Dar ryžtingiau pasielgė 179-osios divizijos kariai: jiems iš Pabradės poligono teko trauktis kitų Raudonosios armijos dalinių apsuptyje. Lietuvių pėstininkai sukilo, pasipriešino sovietams, daug jų žuvo, kiti, negalėdami atitrūkti nuo sovietų, nusišovė. Dalis karių mūšyje Pskovo srityje tiesiog perėjo vokiečių pusėn...

Manoma, kad iš 18 tūkst. 29-ojo korpuso karių į SSRS gilumą tepasitraukė apie pusantro tūkstančio.

Tvirtinama, kad iš viso į Sovietų Sąjungą pasitraukė apie 15 tūkst. žmonių (latvių evakavosi 50 tūkst., nors čia jau gyveno jų apie 150 tūkst.).

Tik po ilgų Antano Sniečkaus, Justo Paleckio, Mečislovo Gedvilo prašymų 1941 m. gruodžio 18 d. SSRS gynybos komitetas nutarė 16-ąją diviziją suformuoti iš naujo kaip lietuvišką karinį vienetą.

Tai buvo ir politinis manevras: J.Stalinas norėjo pademonstruoti, kad lietuviai palaiko sovietų valdžią, kita vertus, taip buvo renkami ir ugdomi kadrai pokarinei socialistinei Lietuvai.

1943 m. pradžioje joje buvo 10 250 kareivių ir karininkų, iš kurių daugiau kaip 36 proc. sudarė lietuviai, 29 proc. rusai ir tiek pat – žydai. Kitaip sakant, tai buvo „žydiškiausia“ divizija visoje Raudonojoje armijoje.

Žydiškiausia divizija


G.Kulikauskas rašo, kad nuo nacių bėgę ir SSRS nuo seno gyvenę žydai veržėsi tarnauti lietuviškame junginyje, bet netrukus imta būgštauti, kad divizija tapsianti per daug žydiška. Todėl jų priėmimą bandyta riboti, ir, kaip pastebi 16-osios divizijos istoriją tyrinėjęs istorikas Rimantas Zizas, dalis žydų galėjo būti užrašyti kaip lietuviai.

Kad tokių „slaptų žydų“ divizijoje netrūko, liudijo ir divizijos veteranas Šalomas Leibovičius Skopas: „Karininkas Ženia Barabašas buvo „slaptas žydas“, nes dokumentuose buvo užrašytas kaip ukrainietis. Mes kartkartėm iš jo pasijuokdavom – prieidavom ir kreipdavomės jidiš kalba. Barabašas baisiai sunkiai prisiversdavo nesureaguoti, apsimesdavo nesupratęs ir rusiškai perklausdavo: „Kas nutiko?“

Matyt, nesurinkus pakankamai karių, kurių šaknys lietuviškos, buvo patikslinta, kad į dalinį priims visų tautybių buvusios Lietuvos SSR gyventojus – tereikia mokėti lietuvių kalbą. Kai ir to nepakako surinkti „pilnakraujei“ divizijai, į lietuviškumą galų gale numojo ranka: 16-ąją paprasčiausiai papildė rusai iš kitų Raudonosios armijos dalinių. Žinoma, oficiali kalba čia buvo rusų.

Kai 1942 m. vasaros pabaigoje divizija pagaliau buvo suformuota, jos pavadinimas – „lietuviškoji“ daugeliui kėlė ironišką šypsnį.

Antrojo pasaulinio karo veteranas, raudonarmietis Avsejus G. Švarcbergas pasakoja, kad fronte buvo paplitęs toks anekdotas apie 16-ąją lietuviškąją diviziją:

– Kodėl divizija vadinasi 16-oji Lietuviškoji?
– Nes joje tėra 16 lietuvių, likusieji – žydai.


Net oficialiais duomenimis, iš 10 374 karių apie 4 tūkst. žmonių tebuvo nurodyta lietuvių tautybė, likusieji – žydai ir rusai. Ypač daug žydų buvo tarp eilinių – jie sudarė daugiau kaip 40 procentų karių.

Taigi, 16-oji divizija tapo pačiu žydiškiausiu kariniu daliniu visoje Raudonojoje armijoje, tęsė R.Zizas. Teigiama, kad pagal žydų karių gausą ji užėmė antrą vietą ir tarp visų pasaulio antihitlerinės koalicijos dalinių ir nusileido tik britų 1944-ųjų rugsėjį įkurtai vadinamajai Žydų brigadai (beje, jai vadovavo Rusijos imperijai priklaususiame Punske gimęs litvakų kilmės garsus chemikas, sionistinio judėjimo pradininkas, pirmasis Izraelio prezidentas Chaimas Weizmannas).

Divizija įmesta į mėsmalę


16-oji lietuviškoji šaulių divizija nepateisino J.Stalino lūkesčių. Gal dėl to, kad jos kariai buvo laikomi nepatikimais, gal dėl jos tautinės sudėties, žmonės buvo tiesiog marinami badu ir neleidžiami į priešakines fronto linijas. Divizijoje tvyrojo nusivylimas, padaugėjo dezertyravimo atvejų.

Sovietų žvalgyba slaptuose pranešimuose akcentuodavo, kad daugiausiai kritikuojančių komunistų partiją ir Raudonąją armiją yra lietuvių.

Kai išmušė divizijos valanda – 1943 m. pradžioje jai buvo duotas įsakymas vykti į frontą Oriolo srityje, net ir pompastiškos palydos, kurioje dalyvavo pats A.Sniečkus, nenuteikė karių aukojimuisi už Sovietų Sąjungą.

Divizija ilgai nebuvo priskirta jokiai armijai. Iki paskirties punkto tekdavo žygiuoti 400 km per snieguotus laukus, mirtiname šaltyje. Aleksejevkos kaimą jie pasiekė vasario 18-ąją.

Vasario 23-osios – SSRS tuomet buvo minima Raudonosios armijos diena, ir kariuomenėje buvo priimta išgerti už pergalę – išvakarėse divizijai buvo įsakyta pulti. Per bevaises atakas „lietuviškoji“ divizija neteko 572 karių. Kitos šalia dislokuotos sovietinės divizijos į pagalbą neatskubėjo...

O čia dar vokiečių žvalgyba sužinojo, kad prieš juos stojo lietuviai, ir per pertraukas tarp mūšių per garsiakalbius užleisdavo Maironio „Nuo Raseinių prie Dubysos“...

Beprasmės kautynės truko iki kovo 21-osios, kai divizija buvo atitraukta į užnugarį. Šioje mėsmalėje divizija prarado apie 5000 karių.

Iš esmės ji buvo nušalinta nuo mūšių fronte. Tiesa, dar dalyvavo Kursko kautynėse, po kurių perkelta į I-ąjį Pabaltijo frontą.

1945 m. sausio 31 d. ji išvijo vokiečius iš Klaipėdos, už tai gavusi naują – Klaipėdos šaulių divizijos vardą. Nužygiavusi iki Kurliandijos (Kuržemės), divizija baigė savo kovų kelią. Jai nebuvo patikėta įžengti į Berlyną.

Iš Kuršo dalis jos karių pėsčiomis nužygiavo į Vilnių ir įsikūrė Šiaurės miestelyje. Ji visiškai buvo išformuota 1956 m. gegužę.

Tiesa, 1955 m. jos „lietuviškas“ vardas pasirodė Volgos – Uralo karinėje apygardoje, bet paskui galutinai išnyko. Kartu su veteranais į sovietinę Lietuvą grįžę jos ideologiniai vadovai ėmė kurti šviesų rytojų, visą laiką slėpę tikrąsias divizijos gyvavimo aplinkybes ir savo indėlį, rūpinantis gyvybes aukojančiais jos kariais.

Gerbkime tuos žilagalvius


Iš esmės „lietuviškosios“ sovietinės kariuomenės ženklu pažymėtos iniciatyvos save aiškiai sukompromitavo, rašė istorikas Mindaugas Pocius. „Išlaisvintoje“ Lietuvoje jaunimas bėgo nuo prievartinės šauktinių mobilizacijos, vengė sovietinės tarnybos, o iš sugaudytų dar buvo suformuota 50-oji lietuviškoji atsargos šaulių divizija, kuri buvo tarsi rezervas 16-ąjai divizijai. Tačiau moralinė dvasia joje buvo visai puolusi, tad jaunimas iš jos dažnai bėgdavo ir įsiliedavo į partizaninį judėjimą.

Visa ši „lietuviškųjų“ karinių junginių istorija Sovietų Sąjungoje visiškai neperša minties, kad tie kariai, kurie aukojo savo sveikatą ir gyvybę vardan svetimų užmačių, neverti pagarbos. Atiduokime pagarbą tiems galbūt dar išlikusiems žilagalviams, kurie dar gali ir dar turi ką prisiminti – gera ir bloga iš tų neramių laikų. Kaip esame atidus ir atlaidūs savo tėvams – nesvarbu, kaip jie tada suprato, už kokią Tėvynę kaunasi. To reikalauja paprasčiausias žmogiškumas.

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... &com=1&s=1

gintas
2012-11-25 10:20


Prie šiukšlių konteinerio radau knygą,,16-sios lietuviškosios divizijos žuvusiųjų karių ATMINTIS".Išleista leidyklos ,,Vilius", 1995 metais.

Parsinešiau, pavarčiau paskaičiau. Daug žydiškų ir rusiškų, ukrainietiškų žuvusiųjų pavardžių. Pratarmėje trafaretinis pasigyrimas arba pagyrimas. Yra ir grynai lietuviškų pavardžių.

Knyga 335 puslapių. Nuo 15 iki 335 puslapio vardai, pavardės, tėvų vardai arba tėvavardžiai.

Gal geriau tą knygą reikėjo pavadinti apgautųjų ir stalinizmo - sovietizmo ideologijos nužudytųjų žmonių Atmintis? Kaip Jums, Lietuvos piliečiai, atrodo?

Užjausti tai dar galėčiau...
2012-11-25 11:28


... bet gerbti už ką? Padorūs lietuviai su rusais nebėgo. Bėgo visokiausios sniečkinės prodažnos škūros, komsomolistai, Smetonos laikų lodoriai ir šiaip bolševikavę teisybės ieškotojaim, Lietuvoj per pirmąją okupaciją pasišikę stukačiai ir rusų prichvostniai, visokie Stalino saulės vežikai, salomėjosnerys ir petraicvirkai. Nu vienas kitas naivus ir durnas kaimo bernelis.

Ir vienas kitas, kas per prievartą pateko į rusų kariuomenę ir neturėjo kur dėtis, nespėjo išsisukti ir t.t.

Žydų procentas iškalbingas, Dušanskių buvo daug, bet tai atskira kalba.

O padorūs lietuviai pasiliko Lietuvoj, maskolius palydėdami kulkosvaidžių serijom iš bažnyčių bokštų.

Žodžiu, Stalinas nepasitikėjo ne be reikalo, ir aš laikau tai didele garbe. Pokariniai dešimtmečiai iki pat 1990 parodė, kad nepasitikėjo ne be reikalo.

Romualdas
2012-11-25 11:47


Mano senelis, Petras Eidukas, 16-osios lietuviškos divizijos žvalgas pasakojo:

1. Lietuvai tapus SSRS dalimi, Lietuvos kariuomenės dalinio (senelis tuo metu jau tarnavo kariuomenėje) vadas prieš rikiuotę paskelbė apie įvykusius pakitimus politinėje vadovybėje ir nurodė toliau laikytis karinės drausmės ir subordinacijos.

Daliniui nurodžius vykti į naują dislokacijos vietą SSRS, dalinys tvarkingai paliko kareivines ir pėsčiomis nužygiavo į naują paskirstymo punktą per Baltarusiją į Rusijos gilumą (deja, neatsimenu naujos dislokacijos vietos).

Minėjo, kad buvo bėgančių, bet šiaip karinės drausmės buvo laikomasi.

2. 16-oji divizija buvo suformuota iš lietuvių, litvakų, rusų. Ir labai daug rusakalbių su lietuviškomis pavardėmis iš, daugiausia, vakarinių Rusijos dalių (gal likę lietuviškų salų gyventojų palikuonys dar nuo LDK laikų).

3. Kursko kautynėse, ties Litovkos kaimu, 16-osios divizijos pėstininkai buvo varomi į mūšį be šautuvų, o turintieji šautuvus buvo gavę itin mažai šaudmenų. Kritus kariui su šautuvu, jį imdavo bėgantieji tuščiomis.

Duobes žuvusiesiems sprogdindavo granatomis, o krūvas lavonų sustumdydavo į jas tankais.

Taip pasakojo žmogus, apdovanotas už drąsą ir karinius nuopelnus. Jis nebuvo plepys ar pasakorius. Neturiu nė mažiausių abejonių jo žodžiais.

Viktorija
2012-11-26 15:31


Baikit savo niekus rašyti - jūsų tėvai 16 divizijoje netarnavo, žinot viską iš knygų.

O mano tėvas buvo 16 divizijoje, kariavo tose vietose, kur aprašo Iškauskas. Viskas yra straipsnyje teisingai parašyta.

Prisimenu, kai pasakojo tėvas ir jo draugai. Galima buvo net komandas duoti žydų kalba.

Teisingai kariavo - prieš fašizmą - tai buvo baisus reiškinys.I r dabar negalima to užmiršti - per kartas į kartą reikia pasakoti, kad atsimintų - kaip, kad to nepasikartotų. O jūs čia išvedžiojate, vienas kitą drabstote purvais.

Žygeivis - Viktorijai
2012-11-26 15:49


Viktorija
2012-11-26 15:31
Teisingai kariavo - prieš fašizmą - tai buvo baisus reiškinys.
-------------------------------------- --------------

Įdomu, kada galų gale išmirs visi tie "gomosovietikai", kuriuos taip galingai ir ilgam apdurnino sovietinė propaganda? :)

Įsidėmėk, Viktorija, tame kare kariavo komunistiniai rusiškai-žydiški bolševikų imperiniai "orkai" su tokiais pačiais komunistiniais, tik vokiškai-žydiškais imperiniais "orkais", pasivadinusiais nacionalsocialistais, o visai ne su italų fašistais.

Italų dalinių rytų fronte buvo "kot naplakal" - ir tie patys paprasčiausiai sušalo jau pirmą žiemą.

Čia tik Stalino propaganda pripaišė Vokietijos nacionalsocialistams ruseliams nesuprantamą ir baisų "fašistų" vardą - nes labai jau buvo panaši šį partija savo esme ir pavadinimu į pačių bolševikų partiją.

O mūsų - Lietuvių - svarbiausioji užduotis tame kare buvo kuo daugiau sunaikinti visokiausių Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės priešų - bet kokių pavadinimų, "spalvų" ir "atspalvių".

Ką labai sėkmingai ir padarėme. :)


_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 25 Lap 2012 20:22 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27008
Miestas: Ignalina
Источник: Шапиро Г., Авербух С. Л. Очерки еврейского героизма.

Источники:

Шапиро Г., Авербух С. Л. Очерки еврейского героизма.
Свердлов Ф. Д. Энциклопедия еврейского героизма.

Еврейская дивизия.

http://brest.co.il/2010/03/18/%D0%95%D0 ... %B8%D1%8F/

Евреи мужественно воевали во всех войсках антигитлеровской коалиции. Это уже общеизвестный факт. Но многие ли знают, что ни в одной армии, за исключением Еврейской бригады в Британии, не было такого высокого процента евреев, как в 16-й Литовской дивизии. Если в 1943 году в 200 советских пехотных дивизиях было 1,6% евреев, то в 16-й Литовской они составляли 34,2%.

Это была единственная дивизия Красной Армии, где большинство солдат и офицеров разговаривали на «мамен лошн», т.е. на идиш и на иврите. Бывали случаи, когда приказы и переклички шли только на идиш.

Перед выходом из Ясной Поляны в большом клубе на собрании солдат и офицеров 249-го стрелкового полка, за исключением начальника политотдела, все ораторы говорили на идиш.

В городе Балахны Горьковской области, где формировалась дивизия, когда маршировали бойцы полка, звучали еврейские песни.

Евреи-воины этой дивизии, беженцы из Литвы, соблюдали религиозные традиции. В Туле, где временно была дислоцирована дивизия, сержант-еврей по субботам строем водил религиозных солдат на молитвы в местную синагогу. Когда пришло время боев, на похоронах павших воинов зазвучал «Кадиш».

--------------------------------------------------------

Солдаты-евреи отличались не только боевыми качествами, а главное – благонадежностью. Все были уверены, что евреи, в отличие от других солдат, никогда к немцам не перебегут.

А то, что среди литовских солдат дивизии были и пронемецкие настроения, свидетельствуют не только единичные случаи перехода к немцам, но и факт перехода к немцам весной 1943 г. целого взвода пехотинцев во главе со своим командиром.

------------------------------------------------------------

“Еврейская дивизия” …

Впервые это выражение я услышал во время службы в рядах Советской Армии. Нас, солдат, в какой-то выходной повели в Дом Культуры Офицеров на концерт. Конечно же это не было выступление Аллы Пугачевой, а обычный плановый концерт областного симфонического оркестра. Я сидел довольно близко от сцены, а как раз передо мной сидели прапорщики.

И я и они хорошо видели музыкантов. “Ивановых” среди них не было, одни “Рабиновичи”.

И тогда один из прапорщиков со смехом сказал другому- “еврейская дивизия”. Очень меня тогда зацепило это выражение, уж как то слишком больно и обидно оно прозвучало.

Много лет спустя, когда я стал интересоваться не только древней историей своего народа, но и более современной, я узнал, что была такая дивизия. И свое название она носила с гордостью!

Если в 1943 году в 200 советских пехотных дивизиях было 1,6% евреев, то в 16-й Литовской они составляли 34,2%.

Это была единственная дивизия Красной Армии, где большинство солдат и офицеров разговаривали на «мамен лошн», т.е. на идиш и на иврите. Бывали случаи, когда приказы и переклички шли только на идиш.

16-я Литовская дивизия формировалась в соответствии с постановлением правительства СССР от 18 декабря 1941 года.

Она была образована в противовес литовским войсковым соединениям, поддерживающим фашистов.

Литовская полиция и даже значительная часть крестьян страны еще до прихода нацистских войск грабили и расстреливали евреев.

В дивизии было немало еврейских женщин, которые воевали наравне с мужчинами. Это были девушки из литовских местечек, они горели желанием отомстить врагу за гибель родителей, за братьев и сестер, которые оставались в Литве на растерзание оккупантов – 86 евреек добровольно пошли на фронт.

В медицинской службе дивизии были врачи разных национальностей, но большинство, свыше 80% были евреи. Руководителем и организатором медицинской службы дивизии был полковник Эдуард Кушнер.

После капитуляции нацистской Германии Клайпедской-Литовской было поручено разоружить 8 немецких дивизий и перевести пленных по назначению. Одним из руководителей этой операции был полковник Соломон Коэн Цадик.

После победы штаб дивизии был дислоцирован в Вильнюсе. В конце 1945 и в начале 1946 годов большинство участников боев демобилизовалось, и осталась только часть офицерского состава."

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 30 Gru 2015 21:30 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27008
Miestas: Ignalina
(№405) Kęstutis Čeponis, Литва - Владимир Хабаров (№396)

http://imhoclub.lv/ru/material/svoboda_ ... z3vpWj2clV

Этот 130-й "латышский" стрелковый полк был таким же латышским, как и 16-ая "литовская" дивизия, которую сами ее солдаты (да и все соседи по фронту) называли правильным ее именем - жидовской, так как основу дивизии составляли евреи из Литвы и Белоруссии. :)

Кроме того из всего Совка понасобирали всех, кто имел хоть какое то отношение к Литве - даже в пятом и шестом поколении, а также разных большевиков и комсомольцев, которые драпанули в Совок в июне 1941 г.

И "славно" руководил этой дивизией генерал "литовец" (на самом деле еврей) Балтушис-Жемайтис, который по литовски уже не знал ни бу, ни мя, так как был полностью русифицирован.... :)

Балтушис-Жемайтис, Феликс Рафаилович
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%91%D0 ... 0%B8%D1%87

(№406) Kęstutis Čeponis, Литва - Владимир Хабаров (№396)

http://imhoclub.lv/ru/material/svoboda_ ... z3vpoco5FJ

Источники:

Шапиро Г., Авербух С. Л. Очерки еврейского героизма.
Свердлов Ф. Д. Энциклопедия еврейского героизма.


Еврейская дивизия.

http://brest.co.il/2010/03/18/%D0%95%D0 ... %B8%D1%8F/

Евреи мужественно воевали во всех войсках антигитлеровской коалиции. Это уже общеизвестный факт.

Но многие ли знают, что ни в одной армии, за исключением Еврейской бригады в Британии, не было такого высокого процента евреев, как в 16-й Литовской дивизии.

Если в 1943 году в 200 советских пехотных дивизиях было 1,6% евреев, то в 16-й Литовской они составляли 34,2%.

Это была единственная дивизия Красной Армии, где большинство солдат и офицеров разговаривали на «мамен лошн», т.е. на идиш и на иврите.

Бывали случаи, когда приказы и переклички шли только на идиш.

Перед выходом из Ясной Поляны в большом клубе на собрании солдат и офицеров 249-го стрелкового полка, за исключением начальника политотдела, все ораторы говорили на идиш.

В городе Балахны Горьковской области, где формировалась дивизия, когда маршировали бойцы полка, звучали еврейские песни.

Евреи-воины этой дивизии, беженцы из Литвы, соблюдали религиозные традиции.

В Туле, где временно была дислоцирована дивизия, сержант-еврей по субботам строем водил религиозных солдат на молитвы в местную синагогу.

Когда пришло время боев, на похоронах павших воинов зазвучал «Кадиш».

--------------------------------------------------------

Солдаты-евреи отличались не только боевыми качествами, а главное – благонадежностью. Все были уверены, что евреи, в отличие от других солдат, никогда к немцам не перебегут.

А то, что среди литовских солдат дивизии были и пронемецкие настроения, свидетельствуют не только единичные случаи перехода к немцам, но и факт перехода к немцам весной 1943 г. целого взвода пехотинцев во главе со своим командиром.

------------------------------------------------------------

“Еврейская дивизия” …

Впервые это выражение я услышал во время службы в рядах Советской Армии. Нас, солдат, в какой-то выходной повели в Дом Культуры Офицеров на концерт. Конечно же это не было выступление Аллы Пугачевой, а обычный плановый концерт областного симфонического оркестра. Я сидел довольно близко от сцены, а как раз передо мной сидели прапорщики.

И я и они хорошо видели музыкантов. “Ивановых” среди них не было, одни “Рабиновичи”.

И тогда один из прапорщиков со смехом сказал другому - “еврейская дивизия”.

Очень меня тогда зацепило это выражение, уж как то слишком больно и обидно оно прозвучало.

Много лет спустя, когда я стал интересоваться не только древней историей своего народа, но и более современной, я узнал, что была такая дивизия. И свое название она носила с гордостью!

Если в 1943 году в 200 советских пехотных дивизиях было 1,6% евреев, то в 16-й Литовской они составляли 34,2%.

Это была единственная дивизия Красной Армии, где большинство солдат и офицеров разговаривали на «мамен лошн», т.е. на идиш и на иврите. Бывали случаи, когда приказы и переклички шли только на идиш.

(№410) Ян Вендровец - Kęstutis Čeponis (№406)

http://imhoclub.lv/ru/material/svoboda_ ... z3vpnrfBJZ

Правильная ссылка: Еврейская дивизия.
http://www.telaviv-tours.com/343

Еще цитата оттуда же:

"Евреи-бойцы 16-й Литовской дивизии отличались в боях. Это не могло не восхищать даже тех, кто традиционно не любил евреев.

Командир 249-го полка Федор Лысенко, офицер-казак, не скрывавший своих антисемитских взглядов, со временем стал восхищаться героизмом и мужеством евреев. Он лично рекомендовал присвоить высокое звание «Герой Советского Союза» своим подчиненным — командиру батальона Вульфу Виленскому и двум артиллеристам — Калману Шуру и Гиршу Ушполису.

17 февраля 1943 года дивизия была переброшена в район Алексеевки Орловской области. Этот переход был совершен на пределе человеческих возможностей. Отставали орудия крупного калибра, подводы с боеприпасами и продовольствием. Дивизия прибыла в район назначения Орловской области с обессиленными и голодными людьми.

Немецкая армия по тщательно подготовленной «Операции Цитадель» утром 5 июля 1943 года перешла в наступление, но встретила ожесточенное сопротивление.

23 июля в контрнаступление включилась и Литовская дивизия, которой удалось прорвать линию обороны фашистов и освободить 56 населенных пунктов, в том числе село Литва.

За мужество и героизм в этих боях были награждены орденами и медалями 1817 солдат и офицеров дивизии. Среди них было более 1000 евреев..."

(№415) Kęstutis Čeponis, Литва - Ян Вендровец (№410)

http://imhoclub.lv/ru/material/svoboda_ ... z3vpnQKlHP

Ссылка была хорошая, но умерла за то время, которое прошло с тех пор, как я ее скопировал.

Однако суть в том, что так называемая "литовская" дивизия, как и соответствующие "латышские" и "эстонские" полки и дивизии в Красной армии, были созданы или из предателей Родины, которые сбежали в Совок, опасаясь справедливого возмездия за свои преступления, или из мобилизованных жителей Совка.

И евреи составляли в этих частях очень значительное число.

Между прочим, почти все эти евреи из 16 дивизии погибли зимой в 1943 году - просто замерзли в открытом поле в снегу, так как им запретили рыть окопы. :)

(№420) Ян Вендровец - Kęstutis Čeponis (№415)

http://imhoclub.lv/ru/material/svoboda_ ... z3vq8NFH2e

Что ж, это только подтверждает Вашу версию — что тов. Сталину при всем провозглашенном им интернационализме и «братской дружбе народов» тоже мешал Коминтерн.

(№423) Kęstutis Čeponis, Литва - Ян Вендровец (№420)

http://imhoclub.lv/ru/material/svoboda_ ... z3vq8f1mfi

Сталин был абсолютный прагматик - и никакими идеологическими предрассудками не страдал.

Как, например, страдал Гитлер.

Поэтому Сталин терпел евреев до того времени, пока они ему были нужны.

А в 1943 году, когда понял, что победа над Германией уже обеспеченна, он быстро начал менять свою политику.

Сперва прикрыл Коминтерн, а затем и Еврейский комитет отправил "в расход" - особенно, когда этот комитет обнаглел и попросил предоставить евреям Крым. :)

Ну а за тем "сионистский заговор", "дело врачей-отравителей", и так далее...

В 1953 году намечалась полная депортация всех евреев в Биробиджан и Восточную Сибирь - там уже построили для евреев лагеря и бараки, а, например, в Вильнюс в ж.д. вокзал уже пригнали несколько особых составов для погрузки евреев.

В МГБ Литвы уже составляли списки всех евреев - в том числе и работавших в МГБ и НКВД.

И именно в этот момент Сталин неожиданно окочурился - очень даже вовремя... :)

(№416) Владимир Хабаров, Латвия - Kęstutis Čeponis (№405)

http://imhoclub.lv/ru/material/svoboda_ ... z3vq0yXEpA

Аха, так честь литовцев отмывали белорусы и еврейцы. Интересненько. - Значит болтические народности в советское время получали чужие дивиденды...

(№419) Kęstutis Čeponis, Литва - Владимир Хабаров (№416)

http://imhoclub.lv/ru/material/svoboda_ ... z3vq1rdLzS

Не смешите - какая же "честь" литовцам служить заклятому и вечному врагу Литвы? :)

Сейчас этих "служивых" у нас вылавливают и садят на нары... - за геноцид литовского народа и предательство Литовской Державы.

Только беда в том, что они в большинстве своем уже успели смыться в Израиль, Беларусь или РФ.

Правда парочку таких "заслуженных служивых" предателей Литовской Державы мы и в Беларуси сумели поймать и доставить в литовский суд - Лукашенко и моргнуть не успел... :)

(№426) Ян Вендровец - Kęstutis Čeponis (№423)

http://imhoclub.lv/ru/material/svoboda_ ... z3vqJJmSMl

То, что Сталин окочурился в 1953 году, спасло не только евреев.

А, кстати, не подскажете, сколько евреев было в Вильнюсе в 1953 году?

(№433) Kęstutis Čeponis, Литва - Ян Вендровец (№426)

http://imhoclub.lv/ru/material/svoboda_ ... z3vqJniUhf

С приходом совков Вильнюс был прямо забит евреями - даже не понятно из каких щелей они выползли.

Но основная масса приперла из Совка, особенно из Средней Азии, где они всю войну "прозимовали".

И, конечно, весь аппарат МГБ и НКВД тоже был из совковых евреев - местных коммуняг осталось мало, основная их часть еще в 1943 г. замерзла в снегах.

По переписи населения 1959 г., в Литве насчитывалось около 25 тыс. евреев (менее 1% всего населения), из них свыше 16 тыс. — в Вильнюсе, около пяти тысяч — в Каунасе.

Согласно переписи 1979 г. (после начала еврейской эмиграции из СССР) еврейское население Литвы составляло 15 тыс. человек (0,4% всего населения).

С начала 1970-х гг. тысячи литовских евреев репатриировались в Израиль.

В 1989 г. еврейское население Литвы составляло 12 400 человек.

Всего в 1989–2004 гг. из Литвы в Израиль приехали 7362 человека.

По переписи населения 2001 г. в Литве проживали 4000 евреев.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 29 Lap 2016 00:14 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27008
Miestas: Ignalina

http://imhoclub.by/ru/material/skazki_o ... z4RL9TF1dK

(№130) Юрий Васильевич Мартинович, Литва - Kęstutis Čeponis (№101)

Когда я искал брата своего соседа, который воевал в 16 Литовской стрелковой дивизии, пришлось ознакомиться со списками погибших на территории западных районов Литвы и районов Латвии, начиная с 1942 года, когда и начинается боевой путь дивизии из российской губинки, я видел просто громадное количество погибших литовцев, как говорит статистика до 35% от всего списочноо состава составляли литовцы, а евреи не более 10%. Конечно, врать, это ваша неотьемлемая часть общения и уже стала вашим национальным "достоянием".

(№179) Kęstutis Čeponis, Литва - Юрий Васильевич Мартинович (№130)

---пришлось ознакомиться со списками погибших на территории западных районов Литвы и районов Латвии, начиная с 1942 года----

Уважаемый, если уж пишите сказки, то лучше все таки не такие глупые. :)

О какой территории западных районов Литвы или Латвии может идти речь в 1942 году? :)

Если же вы пишите о 1944-1945 годах, то дело иное - тогда в 16-ую дивизию на совками захваченных и оккупированных литовских землях началась повальная насильная рекрутизация литовцев.

Их практически безоружных (совки боялись их серьезно вооружать - давали по винтовке и 3 патрона) гнали на немецкие укрепленные позиции и танки - и они гибли тысячами.


Многие литовцы пытались сбежать, поворачивали винтовки в сторону своих поработителей, и погибали от пуль заградотрядов НКВД, но некоторые все таки прорывались - и становились партизанами. Мой дядя, к примеру.

-----------------------------------------------------------

Про 1942-1943 года в 16 дивизии вы уж лучше почитайте воспоминания самих евреев, которые в этой дивизии воевали - таких воспоминаний полно, в том числе и в интерне.

К примеру:

Арон Шнеер. 16-я Литовская дивизия
http://www.jewniverse.ru/RED/Shneyer/gl ... 5B2%5D.htm

Согласно данным на 1-е января 1943 г., в дивизии было 10 250 солдат и офицеров.

В том числе 7 тыс. литовцев и жителей Литвы.

Национальный состав дивизии выглядел так: 36,3% литовцы, 29% – русские [7] , 29% – евреи, и 4,8% другие национальности [8] .

Это значит, что в дивизии было 3720 литовцев, 3064 русских, 2973 еврея, 492 представителя других национальностей.

В любом случае это наивысший показатель числа евреев, сражающихся в составе одного воинского соединения Красной Армии.

Евреи составляли самую крупную национальную группу – 34,2% в боевых частях пехоты.

----------------------------------------

По данным литовских историков, евреи в 16-ой дивизии составляли более 50 процентов, так как многие евреи скрывали свою истинную национальность - и записывали себя литовцами, белоруссами или русскими.

Об этом пишут и сами евреи в своих воспоминаниях:

Скопас Шалом Лейбович
http://www.iremember.ru/index.php?optio ... =2&lang=ru
http://www.iremember.ru/index.php?optio ... 9&Itemid=2

Севела Эфраим. Моня Цацкес - знаменосец.
http://www.lib.ru/INPROZ/SEVELA/monya.t ... tures.html

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 26 Sau 2019 19:40 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27008
Miestas: Ignalina
Robertas Cerskus
‎Lietuvos Istorijos Ieškotojų Klubas


Dar vienas ištrūkusio gudo liudijimas apie vadinamą "lietuviškąją" Raudonosios Armijos diviziją:

("Karys", 1944 m.birželio 17 d., Nr.24, 4 psl.)

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... ater&ifg=1

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 19 Lie 2019 16:16 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27008
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

Алексей Зинкевич

На момент пересечения границы 12 июля 1944 г. в Игналинском районе местечко Тверячус в 16-ой Литовской дивизии 80 процентов составляли жители Литвы.

Эта таблица солдат по национальнастям 16-ой Литовской стрелковой дивизии

Paveikslėlis

Artūras Vaitiekūnas

Да ну, 80 процентов!

А я думал, что Литовская 16-тая дивизия по тому, что в ней было 16 литовцев, а остальные - жиды, белорусь и русские. :)

Алексей Зинкевич

А есле быть поточнее - то 88 процентов!

Kęstutis Čeponis

Судя по числам в таблице в 1945 г. евреи неожиданно превратились в литовцев? :)

Алексей Зинкевич , намного интересней было бы увидеть статистику сколько этих литовцев умели говорить по литовски....

Особенно до того, как Совки Литву вторично оккупировали и под дула автоматов НКВД погнали литовцев в совковую армию.

P.S. На самом деле практически всех настоящих литовцев - несколько сотен комсомольцев и большевиков, которые до 1941 г. жили в Литве, из 16 дивизии перевели в спецшколы диверсантов - для их подготовки на заброску в Литву. Что и делали много раз.

А в 16 дивизию скребли всех, кто имел какие-то литовские корни и жил в России-Совке (часто еще с времен 19 века). На литовском языке почти никто из них не говорил.

Основную массу солдат и сержантов в 16 дивизии изначально составляли евреи, сбежавшие из Литвы в 1941 г.

Об этом имеется множество воспоминаний самих евреев, служивших в этой дивизии. Воспоминания изданы и в Израиле, и в РФ.

Литовцы же (те кто не смог сбежать во время восстания литовских частей 23 -24 июля, и потом попавшие в 16-ую дивизию), убегали к немцам целыми подразделениями, при этом перестреляв своих комиссаров и большевиков.

В воспоминаниях евреев из 16-ой дивизии об этом тоже не мало написано.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 12 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007