Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Dabartinė politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Ar Lietuva neturi įvaizdžio?

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Ar Lietuva neturi įvaizdžio?

Parašytas: 16 Vas 2007 16:48

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Ar Lietuva neturi įvaizdžio?

2007 vasario mėn. 14 d., Tomas Baranauskas, istorikas, „LT tapatybė“

Šiandien apie mūsų valstybės įvaizdį kalbama ir rašoma daug. Kuriami projektai, skiriamos lėšos. Bet ar Lietuva išties neturi įvaizdžio? Suprantama, neturime Lietuvos įvaizdžio ieškoti kur nors Ispanijoje ar Prancūzijoje. Žvelkime arčiau – į Lenkiją, Baltarusiją, Vokietiją. Nesunkiai pastebėsime, kad šias šalis itin domina mūsų istorija.

Savo trapios tautinės tapatybės baltarusiai ieško Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeityje, ją savinasi, skelbiasi esą tikrieji „lietuviai“ (litvinai), mūsų protėviams palikdami tik žemaičių („žmudzinų“) vaidmenį.

Taigi baltarusiška „lietuvybė“ dažnai yra antilietuviška: žavėjimasis savotiškai suprasta LDK istorija pinasi su panieka dabartinei Lietuvai.

Žinoma, Baltarusijoje vis dažniau bandoma racionaliau įvertinti mūsų bendrą praeitį. Neabejotina, kad atslūgus tautinės tapatybės formavimosi euforijai, racionalesnės interpretacijos įsivyraus. Akivaizdu ir tai, kad baltarusiai lietuviško istorinio paveldo niekada neatsisakys, nes LDK sudėtyje Baltarusija ir susiformavo į atskirą istorinį ir tautinį vienetą.

Be Lietuvos sunku įsivaizduoti ir Lenkijos istoriją. Bent jau Jogaila yra centrinė Lenkijos istorijos figūra (jo portretas, beje, vaizduojamas ant 100 Lenkijos zlotų banknoto). Jogailaičių valdymas –Lenkijos aukso amžius.

Lenkijos istorija neįsivaizduojama ir be Adomo Mickevičiaus, kurio poema „Ponas Tadas“ laikoma lenkų nacionaliniu epu. Pirmosios šios poemos eilutės skamba kaip himnas Lietuvai:

Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!
Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko Nūn tave vaizduoju
Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju.

Lietuvoje šios eilutės žinomos, bet pačia poemą mokyklose smulkiai nagrinėja ne Lietuvos, o Lenkijos moksleiviai, nes Lenkijoje ji – vienas iš svarbiausių kanoninių tekstų.

Daugybę istorijos veikėjų ir faktų (pergalių ir pralaimėjimų) mes dalinamės su lenkais. Gausesnė ir įtakingesnė lenkų istoriografija dažnai pasisavina tai, kas iš tiesų bent didesniąja dalimi priklauso Lietuvai, o mums tai, regis, dažnai ir nerūpi...

Po Antrojo pasaulinio karo Vokietiją „pastūmėjus“ gerokai į Vakarus, ji tapo gana tolima mūsų kaimyne, bet istoriniai artimos kaimynystės saitai išliko. Kaip ir kiti su Lietuvos paveldu susiję užsieniečiai, vokiečiai yra linkę šį paveldą savintis ir neigti jo ryšį su Lietuva.

Jų supratimu, Mažoji Lietuva buvusi integrali Vokietijos dalis, o lietuvninkai jau nuo seniausių laikų buvo apsisprendę tapti vokiečiais. Šios teorijos, tiesa, labiausiai, rūpi suvokietėjusiems išeiviams iš Mažosios Lietuvos – beje, apvokietintų populiarių lietuviškų pavardžių Vokietijos telefonų knygose yra net daugiau nei Lietuvoje.

Vis dėlto kiekvienas vokietis, ir ne tik vokietis, žino vieno garsiausių Europos filosofų Imanuelio Kanto vardą. Tik ne visi žino, kad jo senelis kilęs nuo Šilutės, jo pavardė – baltiška, o pats I. Kantas ryžtingai pasisakė prieš bandymus varžyti lietuvių kalbos teises ir nutautinti lietuvius...

Tad mūsų istorija ir yra didžiausias mūsų kapitalas, tik reikia mokėti jį išnaudoti.

XV a. ir XVI a. pradžioje lietuvių kilmės valdovai valdė ir kitas Vidurio Europos valstybes – Vengriją (jai priklausė ir dabartinės Slovakija bei Kroatija), Čekiją.

Jų istorijose Jogailaičiai gerai žinomi, tik masinėje sąmonėje labiau siejami su Lenkija. Jų įvaizdis gal ne visai toks, kokio mes norėtume, bet yra ką prisiminti ir aktualizuoti – Jogailaičių valdomų valstybių sandrauga XV–XVI a. sandūroje buvo didžiausias politinis blokas Europoje.

Atskirų istorinių sąsajų surastume ir su kitomis Europos tautomis, nes Lietuvos Didžioji kunigaikštystė buvo galinga valstybė, be kurios buvo neįsivaizduojamas didelės Europos dalies gyvenimas.

O kur dar XIII–XIV a. pagoniškoji Lietuvos imperija, prieš kurią suklupo visos Vakarų Europos remiami kryžiuočiai?

Mūsų istorijoje slypi daugybė ženklų, kurie būtų nesunkiai atpažinti eilinio europiečio sąmonėje, jei jie būtų priminti ir aktualizuoti. Iš tiesų šiuolaikinė mokslinė istoriografija dar tebeslegiama XIX a. stereotipų. XIX amžius – mokslinės istoriografijos gimimo amžius, bet to meto Europos žemėlapis buvo smarkiai deformuotas – visa ta didžiulė erdvė, kurioje vyko Lietuvos ir Lenkijos istorija, buvo padalinta tarp didžiųjų imperijų – Rusijos, Vokietijos ir Austrijos.

Į savas metropolijas orientuotos šių imperijų istorijos maskavo ir trynė iš istorinės atminties ištisą istorinį Europos regioną.

Jis iki šiol dar nėra deramai sugrąžintas į Europos istoriją. Ir šito niekas greitai nepadarys, jei tai nerūpės mums patiems.

Grąžinti Europai Vidurio Europos istoriją, kurioje neabejotinai reikšmingą vaidmenį vaidino Lietuva, turėtų būti mūsų strateginis tikslas.

Šalis su žinoma istorija tampa įdomesnė ir turistams, ir, žinoma, neišvengiamai įgyja tą dabar taip trokštamą įvaizdį. Į masinę sąmonę savo istorinį regioną galime įdiegti tik per populiarią literatūrą, o ypač – meninius bei dokumentinius filmus. Šioje srityje kai kas daroma, bet, deja, be aiškios valstybinės paramos, daugiau pavienių entuziastų pastangomis.

Pernai sukurtas įspūdingas dviejų dalių dokumentinis televizijos filmas „Saulės mūšis“ (scenarijaus autorius Gintaras Songaila, režisierius Saulius Bartkus), kuris turi tapti didelio dokumentinio serialo „Kita Europa“, pasakojančio apie Baltijos kryžiaus žygius, pradžia.

Šiuo serialu siekiama su Lietuvos ir Baltijos regiono istorija supažindinti užsienio žiūrovą (jį planuojama transliuoti Viasat History kanalu), bet kartu jis neabejotinai praturtins ir mus pačius.

Meninių filmų kūrimą kažkiek suaktyvino Lietuvos tūkstantmečiui skirtas konkursas. Dėl šio konkurso nugalėtojų laurų varžosi dvi kūrybinės grupės, kuriančios filmus „Margiris“ (scenarijaus autorius Marius Ivaškevičius, režisierius Šarūnas Bartas) ir „Geležinė diena. Griunvaldas“ (scenarijaus autorius Juozas Marcinkevičius, režisierius Raimundas Banionis). Tačiau nugalėtojo laukianti 2 milijonų litų valstybės parama, deja, sudarys tik nedidelę tokiam filmui reikalingų lėšų dalį, o ir jas gaus tik vienas iš šių projektų. O juk šie filmai reikalingi ne tik mūsų įvaizdžiui užsienyje, bet ir mūsų pačių savimonei stiprinti.

Ką gi, kol mūsų valstybės politikai nesuvoks, kad reikia išnaudoti tai, ką turime, o ne švaistyti pinigus įvaizdžio kūrimui tuščioje vietoje, matyt, tiesiog gyvensime taip, kaip ir gyvenome...

*************************************************************

Šis komentaras tęsia apdovanojimų „LT tapatybė“ diskusinių minčių ciklą. Visuomenėje žinomi savo sričių ekspertai atsakys į klausimą – kaip šiandien Lietuva turėtų prisistatyti pasaulyje.

Apdovanojimų „LT tapatybė 2006“ tikslas – ieškoti pasauliui suprantamų Lietuvos identiteto išraiškų ir skatinti aktyvų Lietuvos pristatymą pasauliui įvairiose veiklos srityse.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: