„Savaitės komentarai“: Virš naujojo reaktoriaus – Rusijos grėsmė?
2007 kovo mėn. 19 d., TV3, „Savaitės komentarai“
Besidžiaugiant ES milijonais, kartais užmirštame apie kitą medalio pusę – Ignalinos atominę elektrinę (IAE). Ją mes priversti uždaryti ES užgaidos dėka. Mūsų nelaimei, Ignalinoje sumontuoti tokio paties tipo reaktoriai, kokie buvo ir Černobylio elektrinėje – RBMK.
Išgirdus šių keturių raidžių trumpinį, statistiškai vidutinišką europietį nukrečia šiurpas. ES vadovai tą puikiai žino, todėl buvo priimtas politinis sprendimas. Mūsų atominės jėgaInės uždarymas tapo būtina įstojimo į ES sąlyga. Ir nė motais, kad oficialiame kandidatei į ES nares keliamų reikalavimų sąraše apie atomines elektrines nėra nė vieno žodžio.
Nesvarbu, kad investavus kelis šimtus milijonų eurų į papildomas saugumo priemones, Ignalinos elektrinė ekspertų nuomone tapo ko gero saugiausia pasaulio atomine elektrine, kurioje sumontuotas RBMK tipo reaktorius. Lietuva neturėjo kur trauktis.
O Ignalinos atominės elektrinės uždarymas mums kainuos labai brangiai.
Vien tik socialinės pasekmės – t.y. tai, kad iš esmės visas Visagino miestas akimoju neteks darbo – vertinamos 20 milijardų litų.
Bet blogiausia, kad trūkstamą elektros energiją perkant iš užsienio, už ją tektų mokėti keleriopai brangiau nei dabar.
Nei Lietuvos gyventojai, nei šalies ūkis tokios naštos nepakeltų. Todėl buvo priimtas logiškas sprendimas – statyti naują elektrinę. Iš pradžių mąsčiusi apie vieną reaktorių, Lietuva vis dėlto nusprendė statyti du, bet į talką pasikviesti ir kaimynus. Nes vieniems pastatyti tokį gigantą – ne mūsų jėgoms.
Didžiausio ir brangiausio projekto per visą Lietuvos istoriją piniginė vertė – 22 milijardai litų. Lygiai tokio paties dydžio šiuo metu yra mūsų nacionalinis biudžetas. Iš pradžių buvo planuota, kad naująją atominę elektrinę statys trys Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija. Po to Lietuva nusprendė pasikviesti ir Lenkiją. Toks sprendimas mūsų kaimynus gerokai nustebino.
„Tai, kad Lietuva kalbasi su Lenkija, žinoma senai. Bet bendrame Baltijos šalių memorandume nė vienam projekto dalyviui nebuvo suteikta įgaliojimų susitarti su papildomais dalyviais. Kiek žinau, Lietuvos ir Lenkijos premjerai nekalbėjo apie naujojo projekto akcijų perdalinimą. Galbūt tai spauda išsigalvojo“, - sako Latvijos premjeras Aigaras Kalvitis.
Deja, ši kartą spauda nieko neišsigalvojo. Varšuvoje Gediminas Kirkilas ir Jaroslavas Kačinskis sutarė, kad dar nepastatytos elektrinės akcijos bus paskirstytos taip – Lenkijai, Latvijai ir Estijai po 22 procentus, o sau Lietuva, kaip projekto šeimininkė, pasiliko 34 procentus.
Mūsų Vyriausybės nuomone, partneriai neturėtų tam prieštarauti, nes Lietuvai tenka didžiausia atsakomybė. Galų gale kur laidoti panaudotą branduolinį kurą taip pat bus mūsų rūpestis. Bet 34 proc. nuo 22 milijardų – tai daugiau nei 7 milijardai litų. Tiek pinigų Lietuva neturi. Žinoma, galima skolintis, bet tai irgi kainuoja. TV3 žiniomis, Vyriausybės kabinetuose rimtai svarstoma galimybė dalį akcijų parduoti. Patikimų šaltinių duomenimis, planuojama ant derybų stalo pakloti 49 proc. Lietuvos akcijų. Oficialiai premjeras tokius planus neigia.
„Ne, mes tokių galimybių kol kas nesvarstom. Kodėl mes jas turėtumėm parduoti? Mes turime sublokuoti savo pajėgumus tam, kad turėtumėm pagrindą skolintis pinigus pagal savo dalį, pagal pateiktą įstatymo projektą Seimui. Kaip žinote, Lietuva planuoja turėti 34 proc. akcijų, kitiems trims mūsų partneriams yra siūloma po 22 proc. Ateityje galbūt toks klausimas būtų svarstomas, šiuo metu tai nėra to klausimo darbotvarkėje“, - tikina Gediminas Kirkilas.
Ateityje ar dabar, bet jeigu Lietuva nuspręs parduoti dalį būsimosios atominės elektrinės akcijų, pirkėjų atsirastų greitai. Rusija už galimybę įkelti koją į tokį objektą turbūt sutiktų sumokėti ir daugiau nei rinkos kainą. Jeigu panašius planus puoselėja ir kiti projekto dalyviai – pavyzdžiui, Latvija – Rusijai atsiranda galimybė kontroliuoti didžiausią Baltijos šalyse energijos šaltinį. O tai – svarus įrankis didžiojoje politikoje. Nuo tokios įtakos mes saugomės net įstatymais. Tad jeigu Vyriausybė ir sugalvotų parduoti akcijas nepatikimam pirkėjui, tai būtų neteisėta.
„IAE yra strateginis objektas nacionalinio saugumo požiūriu ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas aiškiai reglamentuoja, todėl bet kuriuo atveju tai daryti gali būti tik įstatymo numatyta tvarka. Ir aš abejočiau ar tas laisvas pardavimas tuo labiau šalim, neatitinkančiom ES ir NATO integracijos kriterijų būtų galimas nacionalinio saugumo požiūriu“, - sako Alvydas Sadeckas, Seimo narys.
Deja, kaip žinia, neapeinamų įstatymų nėra. Panorėjęs hipotetinis atominės elektrinės akcijų pirkėjas galėtų nesunkiai nuslėpti tikrąją kapitalo kilmę – užtektų, kad motininė bendrovė būtų registruota vienoje iš vadinamųjų ofšorinių šalių. Buvęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas siūlo geriau netampyti likimo už ūsų, o pinigų stygiaus problemą sprendžiančiai Vyriausybei į atominės elektrinės savininkų gretas geriau įsileisti patikimą ir saugų privatų lietuvišką kapitalą.
„Aš manau, kad toks sprendimas būtų pakankamai logiškas, nes valstybei našta pakankamai didelė. Mes turime ir „Lietuvos energiją“, ir Rytų bei Vakarų skirstomuosius tinklus, kurie galėtų kartu su valstybės kapitalu dalyvauti IAE valdyme, būdami jos savininkais kartu su valstybe. Toks variantas yra ir matyt reikėtų pagalvoti apie tai“, - dėsto A.Sadeckas.
Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1
|
