Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Uoka

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Lietuvių tautinio judėjimo istorija, politinės partijos ir organizacijos, jų istorija ir dokumentai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Uoka

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Uoka

Parašytas: 22 Lie 2016 21:44

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27087
Miestas: Ignalina

Mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Uoka

http://alkas.lt/2016/07/16/mire-lietuvo ... eras-uoka/

(nuotraukos, audio, video)

http://www.alkas.lt

2016 07 16 22:13

Kazimieras Uoka (1951–2016) | N. Balčiūnienės nuotr.

Liepos 16 d. mirė Kovo 11-osios Akto signataras, žinomas Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, Tautininkų sąjungos narys Kazimieras Uoka.

K. Uoka gimė 1951 m. kovo 4 d. Kaune. 1969 m. baigė Kauno 4-ąją vidurinę mokyklą. 1969–1971 m. tarnavo sovietinėje armijoje.

1976 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Istorijos fakultetą.

Dirbti mokytoju neleido tuometinė valdžia dėl pogrindinės veiklos, todėl 1971–1988 m. dirbo Kauno statybos treste ekskavatorininku, buldozerininku, kūrė nepriklausomas profesines sąjungas.

Nuo 1988 m. birželio mėn. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, LPS Kauno tarybos narys, LPS Seimo narys, 1989–1991 m. LPS atsakingasis sekretorius.

K. Uoka 1988 m. įkūrė Lietuvos darbininkų sąjungą (LDS) ir iki 1991 m. sausio 12 d. buvo jos pirmininkas.

1989–1990 m. LDS pirmininkas

1989 m. balandžio mėn. Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) atkūrimo iniciatyvinės grupės, nuo 1989 m. rugpjūčio mėn. organizacinio komiteto narys, 1989–1990 m. LSDP tarybos narys.

Nuo 1989 m. Lietuvos žaliųjų judėjimo narys.

2001 m. Nacionaldemokratų partijos narys, 2001–2002 m. partijos pirmininkas.

2004–2008 m. Lietuvių tautininkų sąjungos narys, valdybos narys.

2005 m. Doros ir Tautos sąjungos narys.

2006 m. įkūrė ir dalyvauja Piliečių sąšaukoje, kovojančioje su homoseksualų kultūros platinimu Lietuvoje.

2008–2010 m. TS-LKD Tautininkų frakcijos narys.

2011 m., atkūrus Tautininkų sąjungą, tapo jos nariu ir vicepirmininku.

1989 m. SSRS AT deputatas, 1990–1992 m. Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.

1990 m. birželio mėn. – 1992 m. lapkričio mėn. pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos valstybės kontrolierius.

1992–1996 m. ir 2008–2012 m. kadencijų Seimo narys.

1992 m. apdovanotas JAV profesinių sąjungų AFL-CIO premija, yra šios organizacijos garbės narys.

2000 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Dėl K. Uokos mirties užuojautas pareiškė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius ir Tautininkų sąjungos pirmininkas, signataras Audrius Rudys.

„Amžinybėn iškeliavo šviesus, sąžiningas, Lietuvai atsidavęs žmogus. Signataras K. Uoka visą gyvenimą išliko ištikimas kovotojas už tiesą ir tautines vertybes. Dora ir tauta buvo svarbiausi jo veiklos prasmės orientyrai, tai jis brangino ir saugojo, negailėdamas nei laiko, nei jėgų“, – sakoma Seimo pirmininkės užuojautoje ir linkima stiprybės bei paguodos velionio artimiesiems ir visiems jį pažinojusiems.

A. Butkevičiaus užuojautoje rašoma:

„Netekome žmogaus, galvojusio apie Lietuvą ir dirbusio jos labui, Kovo 11-osios akto signataro, Seimo nario. Reiškiu nuoširdžią užuojautą artimiesiems, visiems, pažinojusiems velionį. Linkiu stiprybės šią netekties sunkią valandą“.

Tautininklų Sąjungos pirmininkas A. Rudys apie savo bendražygį sakė:

„Kazimieras buvo tikras tautininkas. Tautos stiprybė ir gerovė buvo neabejotinas jo gyvenimo ir politinės veiklos prioritetas. Net jau sunkiai sirgdamas jis bandė įkvėpti savo bendražygius Tautininkų sąjungoje naujiems darbams ir naujiems žygiams. Jo pasiūlymai dėl Tautininkų sąjungos veiklos yra mūsų darbotvarkėje ir mes pasistengsime juos iki galo įgyvendinti. Tai ką Kazimieras įnešė į mūsų pastangas sutvirtinti Lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę neprapuls. Šią sunkią netekties valandą reiškiu gilią užuojautą Kazimero artimiesiems, bendražygiams ir visiems kurie jį pažinojo“.

Nuoširdžią užuojautą Velionio šeimos nariams, giminėms, artimiesiems ir visiems bendražygiams pareiškė ir Vilniaus sąjūdininkai.

„K. Uoka buvo tautinių vertybių puoselėtojas, aktyvus kovotojas prieš žmonių skurdinimą, neteisėtas institucijų veikas, atominių elektrinių statybą Baltijos regione, Kazokiškių sąvartyno neteisėtą statybą. Jis ėjo tarnystės lietuvos žmonėms keliu. Aktyviai rėmė Baltarusijos ir Ukrainos laisvės kovotojus“, – rašoma Vilniaus sąjūdininkų užuojautoje.

Signataras, Tautininkų sąjungos narys Leonas Milčius apie savo bendražygį sakė:

„Kazimieras buvo bendražygis, kuriuo galėjai ne tik pasitikėti, bet ir atsiremti, pasitikrinti savo moralines, idėjines vertybes, ypač tautiškas. Juk 1992-1996 metų Seime jis buvo Lietuvių Tautininkų Sąjungos frakcijos narys. Dažnai tekdavo iš Vilniaus į Kauną ir atgal važiuoti kartu. Jis vis man sakydavo: „Leonai, tik neskubėk važiuoti, nemažink Lietuvos, pasižiūrėk, kokia ji graži“.

Kartu sodinom ąžuolus Dūkšte, Ožkabaliuose, Žalgirio Pergalės parke prie Cinkiškių. Rytoj ten teks būti, tada jau tik vienas galėsiu pastovėti prie kartu pasodintų ąžuolų. Ateityje Signatarų klubas jo atminimui išleis knygą, bet į jokia knygą nesutalpinti tos meilės ir ištikimybės, kurią jis skyrė Lietuvai, jos laisvei. Jis neišėjo, jis lieka artimųjų ir bendražygių atmintyje, širdyse. Jis lieka Lietuvoje, jos gražiausiuose istorijos puslapiuose“.

Komentarai
http://alkas.lt/2016/07/16/mire-lietuvo ... s#comments

Nijolė:
2016 07 16 23:01 | IP adresas: 86.100.255.201

Labai skaudu, kad Kazimieras per anksti paliko mus, gyvuosius.

Jo dora, sąžiningumas, vertybių gynimas, atsidavimas Lietuvos laisvei, valstybės stiprėjimui nebus pamiršti.

Jis, kartu su a.a. Algirdu Patacku Kauno karo muziejaus bokšte pirmą kartą laisvoj Lietuvoj iškėlė Trispalvę.

Šie du iškilūs Lietuvos sūnūs, drąsiai stovėjo greta, o apačioje tūkstančiai kauniečių skandavo “Lietuva”.

Tautininkų Sąjunga neteko bičiulio iš kurio mokėsi jaunoji karta. Jo nepadarytus darbus, išsakytas mintis įgyvendins gyvieji, Kazimieras nebus pamirštas jį pažinojusių širdyse.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Uoka

Parašytas: 22 Lie 2016 22:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27087
Miestas: Ignalina

Nori konsoliduoti tautinės krypties politinį sparną

http://alkas.lt/2016/07/18/nori-konsoli ... ni-sparna/

Vidmantas Valiušaitis, „Draugas“,
2002 m. lapkričio 15 d., www.alkas.lt
2016 07 18 03:01,

Šviesiam Kazimiero Uokos (1951–2016) atminimui

Pagerbdami liepos 16 d. Anapilin iškeliavusio Kovo 11-osios akto signataro Kazimiero Uokos šviesų atminimą, skelbiame Vidmanto Valiušaičio pasikalbėjimą su Kazimieru Uoka, kuris buvo atspausdintas „Draugo“ dienraštyje 2002 m. lapkričio 15 d., iškart po to, kai K. Uoka, nesurinkęs 20 tūkst. reikalingų parašų turėjo pasitraukti iš kovos dėl prezidento posto.

Šiame pokalbyje aptariami klausimai daugeliu atvejų tebėra svarbūs ir šiandien.

Pasikalbėjimas su pasitraukusiu iš prezidentinės kovos Kazimieru Uoka.

Kazimieras Uoka, vienas iš Kauno Sąjūdžio kūrėjų, Lietuvos darbininkų sąjungos organizatorių, Kovo 11-tosios akto signataras ir ankstesnių kadencijų Seimo narys, dabar – vienas iš Nacionaldemokratų partijos vadovų, įsiregistravęs kandidatu Prezidento rinkimuose, pritrūko rėmėjų parašų ir iki nustatyto termino nesugebėjo pristatyti privalomo 20-ties tūkstančių parašų skaičiaus.

Jis prarado galimybę kandidatuoti Prezidento rinkimuose ir sumokėtą rinkimų užstatą – daugiau kaip 5,5 tūkst. litų.

Kazimieras Uoka atsakė į „Draugo“ dienraščio apžvalgininko klausimus.

Vidmantas Valiušaitis:

– Kodėl reikalingo skaičiaus parašų surinkti Jums nepavyko?

Kazimieras Uoka:

– Mes surinkom 17 tūkstančių parašų, pritrūko 3 tūkstančių. Jei būtume turėję kelis tūkstančius atliekamų litų – parašus būtume surinkę. Skirtingai nuo kitų pretendentų, parašus mes rinkom tik iš idėjos, pinigų už tai nemokėdami.

Kadangi vadovaujamės tautinėmis idėjomis, matome didžiulį pavojų lietuvybei ateityje. Tyrėme rinkėjus, kiek jie tuos pavojus šiandien suvokia, kiek jiems tos problemos rūpi. Nes akivaizdu, kad Lietuvoje bus parduodama žemė užsieniečiams: Vilniaus krašte – lenkams, Klaipėdos krašte – vokiečiams, nesnaus kinai, kiti. Atsiras labai daug emigrantų, kaip Gioteborge ir kitur. Norėjome skelbti, kad verta tuo susirūpinti, kol dar taip neatsitiko. Deja, pasirodė, kad toms idėjoms Lietuvoje dar per anksti, žmonės pavojų dar nesuvokia.

– Na, turbūt nei vienas kandidatas neprisipažintų, kad parašus pirko. Visi sako, kad rinko iš idėjos“…

– Turėjau galvoje – mokėjo parašų rinkėjams, ne pasirašantiesiems. Bet tai yra normalu, nemanau, kad tai nuodėmė. Ir mes būtume pasamdę parašų rinkėjų, bet neturėjome pinigų.

– Jūs turite politinės ir visuomeninės veiklos patirties. Negi rimtai galvojote konkuruoti su tais kandidatais, kurie, kaip matyti iš rinkimų kampanijos eigos, rinkimams meta apvalias sumas? O Jūs sakote, kad net parašų rinkėjams neturėjote už ką sumokėti…

– Mes norėjome gauti eterį, paaiškinti Lietuvos žmonėms problemas, kurių pavojaus masto dalis tautos nesuvokia. Tai žemės pardavimo užsieniečiams, emigracijos, imigracijos ir panašūs klausimai.

– Kandidatavote nesitikėdami rinkimų laimėti?..

– Taip, norėjom laimėti pirmiausiai eterį.

– Prezidento kampanija nepasisekė, iš tolesnės kovos iškritote, savo idėjų plačiau paskleisti nepavyko. Kas toliau, kokias matote partijos, savo paties politines perspektyvas?

– Mūsų partija įsikūrė 1999 metais, taigi, dar jauna partija. Ši rinkimų kampanija mums yra pirmoji. Planuojame turėti bent po 1-2 savo atstovus pagrindiniuose šalies miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje. (Alytuje jau turime pora miesto tarybos narių ir dabartinės kadencijos taryboje.) Aš pats kandidatuoju į Kauno miesto tarybą. Jeigu savivaldybių rinkimai mums pavyks, tai bus pakopėlė, nuo kurios startuosim toliau. Šiuo metu tiek turime resursų.

– Ar dar mažai Lietuvoje partijų? Ir turite ką pasakyti žmonėms, ko neįstengia kitos?

– Skirtingai nuo kairiųjų ir skirtingai nuo dešiniųjų partijų, politinį kairumą ir dešinumą mes traktuojam kaip priemonę tautai išgyventi. Pirmoje vietoje mums yra tautiškumas. O visa kita tėra priemonės.

Sakysim, šiuo metu, dėl Lietuvos žmonių vargo, išsikerojusios korupcijos reikia labai griežtų valstybių priemonių. Ne socialistinių, bet valstybinio reguliavimo priemonių. Jeigu Lietuvos gerbūvis būtų artimas Šveicarijos gyvenimo kokybei, aš mielai būčiau liberalių sprendimų šalininkas.

Tačiau norėčiau priminti, kad XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai Amerika buvo paliesta panašios ekonominės krizės, kokoje dabar yra Lietuva, prezidentas Roosveltas be jokių skrupulų ėmėsi valstybinio reguliavimo priemonių ir pasiekė tikslą – išvedė Ameriką iš krizės. Mes esam šiandien panašioje padėtyje, privalome veikti adekvačiai.

– Koks jūsų partijos požiūris į Bažnyčią?

– Vyrauja tolerancija. Mūsų partijoje yra ir pagonių judėjimo šalininkų, yra ir katalikų. Mes nemanome, kad reikėtų griauti kokį nors autoritetą. Lietuvoje jau tiek prigriauta autoritetų, kad bet koks, kad ir Katalikų bažnyčios autoriteto ardymas, padidintų tik dvasinės dykumos plotus.

– Kuo jūsų idėjos skiriasi nuo kitų dešiniųjų, sakysim, konservatorių, krikščionių demokratų, kurie, kaip atrodo, taip pat rūpinasi tautos išlikimo, tradicinėmis vertybėmis?

– Esame vienintelė partija, kuri pasisako prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Ir tai mus skiria nuo kitų. Kaip žinoma, iš 141 Seimo nario už žemės pardavimą užsieniečiams balsavo 121.

– Bet juk Europoje yra ne viena maža valstybė, kuriose žemė taip pat parduodama (Danija, Airija, etc.) ir ten niekas kažkaip labai nepuola ir tos žemės neišperka…

– Sutinku. Bet žemės hektaras, pavyzdžiui, Danijoje kainuoja 140 tūkstančių litų. Pas mus kainuoja 1 tūkstantį litų. Praktiškai, Danijos bedarbis (duok Dieve, kad būtų bent Danijos, bet bus tikrai ne Danijos) gali nupirkti šimtus hektarų, ištisus Lietuvos teritorijos plotus. O užsieniečiai, kaip žinome, jau turi teisę balsuoti savivaldos rinkimuose, būti išrinktais, taip pat ir merais. Tad kas gali paneigti, kad sakysim, kokie olandai, vokiečiai ar švedai supirks, tarkim, visą derlingąjį Pakruojo rajoną, o mūsų žmonės, pataikaujantys užsieniečiams, išsirinks svetimšalį merą.

Skandinavą kokį – tai dar duok Dieve. Bet kas bus kai Šalčininkų meru taps lenkas nuo Varšuvos, o Šilutėje – prūsų vokietis? Jau kinai turi įsisteigę fazendų palei Marijampolę. Ir labai brangina kiekvieną užsikabinimo tašką Lietuvos žemėje. Labai aktyvūs žydai sugražinti turtą žydams ne Lietuvos piliečiams. Rengiamasi gražinti 700 objektų. Tai akivaizdus Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų pažeidimas.

– Na gerai, bet atsigręžkime į istoriją. Tarkim, Kauno magistrato knygos viduramžiais 300 metų buvo vedamos vokiečių ir lotynų kalbomis. Daugelį kadencijų Kauno burmistrais buvo vokiečiai. Rotušė, kuria didžiuojamės ir šiandien, prieš keturis su puse šimto metų buvo pastatydinta burmistru esant vokiečiui Heinrich Schulz. Tai ar taip jau labai baisu būtų, jeigu kurio miesto meru būtų išrinktas ir ne lietuvis, mokantis galbūt geriau tvarkytis už kitąsyk nelabai pareigingus ar sąžiningus lietuvius? Ar dabartinis valstybės nerangumas, tiek ūkio reformų, tiek socialinių pertvarkymų prasme, nėra tam tikras stabdis visavertiškam krašto įsijungimui į šiuolaikinio pasaulio tėkmę?

– Tas nerangumas tam tikra prasme mus ir gelbėja. Jūsų minėti atvejai, kai užsieniečiai valdė ar tam tikras institucijas, ar ištisus miestus, jie buvo naudingi, bet tik epizodiškai, kol priešinga politinė jėga iš išorės primesdavo savo tvarką. Ar vokiečius nustumdavo rusus, ar rusai – švedus, lenkus ir pan. Bet anuomet visada buvo rezervas – Lietuvos valstietija. Ji visada gelbėjo tautą. Šiandien šito rezervo mes jau nebeturime, kaimas visiškai sužlugdytas.

Paskutinė lietuvybės užtvara šiandien teliko lietuvių pilietinis tautinis sąmoningumas. Bet jis trupa akyse. Emigracija po 1990-ųjų – pusė milijono. Dar pusė milijono piliečių paversti neveiksniais dėl skurdo. Nomenklatūra veržiasi į Briuselį šiltų vietų ir pinigų skirstymo. Be atodairos stumia ten gimines. Lietuviška Briuselio valdininkija formuojama ne demokratišku būdu, skirtingai nuo estų.

Ir kas bus? Palūšim. Ir palūšim galutinai. Taip kaip palūžo prūsai. Jeigu prūsų kunigaikščiai nebūtų susižavėję dalinamais dvarais ir privilegijomis – būtų išsilaikę. Vokiečiai faktiškai skatino prūsų nelygybę ir tie paaukštintieji išdavė eilinius prūsus. Lygiai tas pats vyksta dabar Lietuvoje.

– Lietuvos konstitucijoje įrašyta visų piliečių teisė į lygybę prieš įstatymą, ne į turtinę lygybę…

– Lietuvos konstitucija, už kurią visa tauta balsavo ir priėmė 1992 metais, gina tautos interesus. Mes iš esmės nieko kito ir nedarom, tik ginam tuo metu konstitucijoje įtvirtintą teiginį: neparduoti žemės užsieniečiams. Trečias Konstitucijos punktas įpareigoja kiekvieną pilietį priešintis Lietuvos valstybės ardymui ir teritorijos išparceliavimui. Vadinasi, pačios Lietuvos konstitucijos aš esu įgaliojamas net eiti į mišką ir su ginklu rankoje ginti Lietuvos valstybės integralumą. Mes ir atitinkamą įspėjimą nusiuntėme kiekvienam Seimo nariui. Lietuvos konstitucija yra pakankamai tautiška, tik reikia apginti tuos punktus, kurie įgalina tautą vykdyti savo teises.

– Ar jūsų partija turi ir kitų receptų, šalia aktyvios rezistencijos, kaip šalinti Jūsų minėtas negeroves?

– Mūsų receptas yra toks. Į NATO – būtina stoti. (Tik duok Dieve, kad KGB tinklai to nesutrukdytų, aš čia matau didelių pavojų.) O į Europos Sąjungą – stoti ne dabar ir ne tokiom sąlygom. Ir Europos Sąjunga neužpyktų, jeigu pasakytume, kad kaip sąjungininkai dar nesame pasirengę, dar turim dešimtmetį bręsti. Tas pats žemės hektaras pabrangtų, mūsų ūkininkas taptų pajėgesnis. Po kokių dešimties metų (matysim kokia bus ta Europos Sąjunga), prašom – stojam. Mūsų toks receptas.

– Paminėjote pavojus dėl NATO. Kokių pavojų čia įžvelgiate?

– Pavojai panašūs, kaip ir su Mažeikiais. Kai pardavinėjo “Mažeikių naftą”, kiek galėdamas aiškinau asmenims, turėjusiems lemiamos įtakos derybininkams, kad pasiliktume 51 % akcijų valstybei. Siūliau tokią dalį valstybės žinioje išlaikyti dešimtmetį. Kad nebūtų atsitiktinumų su kontroliniu paketu. O paskui – parduokim kam norim, jeigu atsiras patikimas savininkas.

Deja, pardavė viską. Ir pasitvirtino pati blogiausia nuojauta. Įmonė, duodanti 25 % biudžeto pajamų, atsidūrė svetimose rankose, blaškoma kaip nori ir kur nori, be mūsų valios. O mes dvejus metus negaunam ne tik po 1,7 mlrd Lt mokesčiais, bet ir visų kitų pajamų. Iš viso tai sudaro apie 4 mlrd Lt, beveik pusę metinio biudžeto. Tai tragedija.

Panašiai gali atsitikti su NATO. Visos partijos sutartinai balsavo už tai, kad mūsų kariai būtų siunčiami į Afganistaną. Tuo tarpu prorusiška Lietuvos politikų grupė renka parašus surengti referendumui, kuriuo būtų priešinamasi stojimui į NATO. Referendumas pats savyje nėra blogas dalykas, tai numato Konstitucija. Manau, kad NATO šalininkai laimėtų prieš jų priešininkus. Spėčiau, kad 55-60 % lietuvių yra NATO šalininkai. Bet persvara, manyčiau, nėra didelė, galbūt 10-12 %.

Bet jeigu tuo laiku lietuvių karių grupė bus pasiųsta į Afganistaną ir rusų struktūros pasirūpins, kad balsavimo laikui iš Afganistano į Lietuvą cinkuotuose karstuose sugrįžtų bent 10 žuvusiųjų, kaip tik tų 10 % ir pritruks. Manau, kad toks planas gali būti vykdomas.

Visa bėda, kad Lietuvos politinis procesas aplipęs egoistinėmis grupėmis, kurios naikina pačią nepriklausomybės ir valstybingumo esmę.

– Sakote „aplipę egoistinėmis grupėmis“. Tai jeigu „egoistinės“ arba, vedant paralelę su prūsais, „papirktos“ grupės sudaro mūsų politinį bei ekonominį elitą, atitrūkusį nuo tautos tai kur tada mūsų tautos potencialas? Ar dar yra lietuvių tautoje jėgų, kurios galėtų atsispirti prūsus ištikusiam likimui?

– Visada tos tautos, kurių visos grupės sugeba savo egoizmą apvaldyti, priekin iškeldamos tautinius, socialinius interesus. Taip susitvarkė švedai, vokiečiai, lenkai, iš dalies rusai. O mes visada parsidavinėjom kokiai nors jėgai, kokiam nors okupantui. Tarsi lenktyniautume kas geriau parsiduos. Todėl ir atsilikom, ir suskurdom.

Geriausias pavyzdys – europinės vėžės geležinkelio iki Kauno projektas. Buvo pasiryžęs ateiti į Lietuvą galingas, solidus vokiečių „Krupp“ koncernas, numatęs investuoti į šį projektą dešimtis milijardų markių. Mūsų vietiniai valdininkėliai pradėjo kraipyti geležinkelio vėžę, norėdami priderinti traukinių euroliniją prie savo „dvarelių“ reikmių Marijampolėje, Kazlų Rūdoje ir kitur. Vokiečiai nusispjovė ir išėjo. Kaunas, kaip potencialus europinės reikšmės geležinkelio mazgas, žlugo.

– Tautinius interesus dabar deklaruoja daugelis partijų, net ir kairiosios. Tačiau jūsų partijos tautiškumas eina labai toli. Kaip Jūs aiškinate savo partijos aiškiai fašistinę simboliką mėgdžiojančią stilistiką: raudona vėliava, baltas skritulys, juodas, hagenkroicą primenantis ženklas, uniformuotas partijos lyderis, sargybiniai prie partijos pirmininko rašomojo stalo ir t.t.? Ką tai turi bendra su šiuolaikine demokratine visuomene ir XXI amžiaus Europos žmonių mentalitetu?

– Sutinku, mes esam procese. Lietuvoje egzistuoja penkios tautinės partijos, visos jos smulkios. Panaši situacija yra ir daugelyje kitų Europos valstybių – tiek rytuose, tiek vakaruose. Manau, kad veikiant globalizacijos nutautinantiems elementams neišvengiamai prasidės konsolidacijos procesas.

Mes neatmetame visos globalizacijos. Globalizacija iš esmės yra pozityvus procesas, kuris neišvengiamai plėtosis. Bet atskiros stambaus kapitalo grupės stengiasi juo pasinaudoti, kad galėtų po pasaulį stumdyti kapitalo mases. Jų interesas – kad paskui tas kapitalo mases keliautų ir tautos. Tai priešinga mažoms tautos, tarp jų ir mums, lietuviams.

Nacionalistai, deja, išsklidę įvairiose šalyse. Bet manau, kad visuomenės reakcija į stambaus kapitalo piktnaudžiavimą globalizacijos reiškiniais, didės visose tautose. Ženklų jau buvo matyti Prancūzijos rinkimuose, taip pat Austrijos, Danijos rinkimuose, tai neseniai atsitiko ir Turkijoje. Ateityje Europa formuosis kaip nacionalumų sąjunga. Dabar ji formuojama kosmopolitiniu pagrindu, bet ateis laikas, kai Europa bus tikra nacionalinių etnosų sąjunga.

– Bet Jūs neatsakėte į mano klausimą: ar jūsų partijai imponuoja kas nors iš tos fašistinės simbolikos, iš jų praeities…

– Man asmeniškai neimponuoja. Po Antrojo pasaulinio karo, priešingoje politinio spektro pusėje (komunizmo pusėje) atsirado gausių judėjimų, kurie buvo kraštutiniai ir numirė. O kiti buvo gana solidūs, respektabilūs, davė daug naudos tautoms. Sakysim, švedų socialdemokratai arba Italijos kairieji.

Tuo tarpu kita pusė, fašistinės orientacijos judėjimai, numirė be pėdsako. Tarsi tie reiškiniai Italijoje ir Vokietijoje būtų buvę atsitiktiniai, be giluminių visuomeninės raidos priežasčių. Netiesa. Taip nebūna, kad kas nors istorijoje atsiradęs be pėdsakų išnyktų. Numarinta buvo dirbtinai, kažkieno pastangomis.

Iš to tautinio, nacionalinio flango turėjo likti ištisas spektras judėjimų. Kraštutinumai turėjo numirti, o socialinį pagrindą turintis vidurys – susiformuoti. Sekdamas Europos nacionalistų kalbas ir jų spaudą matau, kad po truputį tas flangas jau formuojasi. Prancūzų ir vokiečių nacionalistai jau draugauja, nesipyksta. Lenkų nacionalistai puikiausiai kalbasi su mumis. Mes neblogai susikalbame su rusų nacionalistais. Tautų internacionalas bus. Tik kada, kaip ir kiek prie to prisidėsim mes – nežinau.

– Bet nacizmas buvo nulaužtas sąmoningai ir dėl to, kad buvo susijęs su siaubingais nusikaltimais prieš žmoniškumą…

– Ką darysi, ir komunistė pusė turi siaubingų nusikaltimų, aukų skaičiumi pranokstančių fašistų piktadarybes. Bet dėl to socialdemokratų partijos Europoje nėra uždraustos. Lygiai taip pat ir aš, jau po karo gimęs žmogus, negaliu būti atsakingas už nacių siautėjimą. M. Murzos judėjimo vėliava, kai kurios jo kalbos man ne visai priimtinos. Kiek galiu, aš stengiuosi jį įtakoti. Ir jis, tarp kitko, jaunas žmogus, labai puikiai priima argumentus, jis keičiasi.

Bet atsiminkim, kad Lietuvoje veikia Tautininkų partiją, su kuria mes puikiausiai bendraujam. Vilniuje, kituose miestuose, kartu einam į savivaldybių rinkimus. Ateityje galbūt sudarysim koalicija. Turim Buškevičiaus judėjimą „Jaunoji Lietuva“, turim Politinius kalinius ir tremtinius, kurie ne visi pritaria konservatoriams. Tai štai pagrindas iš kurio formuosis tautinis flangas Lietuvoje. Mano svajonė, kad atsirastų stipri tautinė partija Lietuvoje.

Lenkijoje tai jau atsitiko. Ten tautinės pakraipos žmonės – tiek katalikai, tiek ne katalikai – turi trečdalį Seimo mandatų.

– Ar jų vėliava yra Leperis?

– Viena vertus, – Leperis, antra vertus, – eurorealistinis, atsargus Katalikų bažnyčios sparnas.

– Kokio masto jūsų tarptautiniai ryšiai?

– Palaikome ryšius ir su latviais, ir su estais, taip pat su danais, ir su Lepeno partija Prancūzijoje. Bendraujam kompiuteriu, keičiamės informacija, žinutėmis. Jeigu turėtume nors truputį pinigų – nedelsiant Vilniuje kurtume Europos tautinio judėjimo centrą. To negali padaryti vokiečiai, dėl tam tikrų priežasčių. To negali padaryti prancūzai, lenkai, rusai. O mes, kaip maža tauta, gana neblogai sugyvenantys su kaimynais, puikiausiai Vilnių galėtume padaryti Europos tautų internacionalo centru. Deja, neturim pinigų.

– Gal tai ženklas, kad tokių idėjų visuomenė nelabai remia?

– Ką padarysi. Bet žiūrėkime kas darosi. Kas buvo Lepenas prieš 20 metų? Šiandien jis tapo jėga, prieš kurią vienijasi kairieji ir dešinieji. Kas anksčiau girdėjo apie Heiderį, kol austrai jo neišrinko valstybės vadovu? Kas buvo Plėtros ir gerovės partija Turkijoje? Šiandien ji valdo daugiau kaip pusę parlamento. Laikas daug ką keičia.

„Draugas“, 2002 m. lapkričio 15 d.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Uoka

Parašytas: 23 Lie 2016 01:16

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27087
Miestas: Ignalina

L. Palmaitis. Kazimieras Uoka, kurį pažinojau

http://alkas.lt/wp-content/uploads/2016 ... vicius.jpg

Letas Palmaitis,
www.tiesos.lt
2016 07 22 12:09

Kazimieras Uoka Kovo 11-osios eitynėse Vilniuje 2013 m. kovo 11 d. | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

In memoriam

Atsisveikinimo salvės tarytum nudraskė nuo gyvenimo dar vieną gabalą, tuo pačiu primindamos ir tašką, kurį vieną kartą reikės padėti šioje galbūt jau per ilgai užsitęsusioje kelionėje.

Kalbėdamas prie kapo, Gintaras Songaila išreiškė mintį, kad Kazimieras liko neįvertintas taip, kaip derėjo. Tarsi pateisindamas Velionį, minėjo tai vieną, tai kitą neva kritikuojamą bruožą, kuris iš tikrųjų neva buvo ne toks, bet kitoks. Tačiau visiems neįtiksi ir klaidų neišvengsi. Juk įvertinamieji, dažnai visai ne pagal tikrus nuopelnus, irgi daugeliui neįtinka ir padaro klaidų.

Žmonių vertinimai priklauso nuo laikmečio. Tokios asmenybės, kaip Kazimieras, yra neįkainojamos, kada gyvenama pagal tradicinį aukštos dorovės etaloną. Dorovinių vertybių devalvacijos laikais žodžiui ištikimas ir aiškius principus turintis asmuo tik trukdo aplinkiniams, o jei ima dar ir daryti kam nors įtaką, jau ne tik kad ignoruojamas ar išjuokiamas, bet tiesiog darosi nepakenčiamas – koks čia dar gali būti įvertinimas!

Energingai pradėjęs valstybės kontrolieriaus pareigas, Kazimieras daugeliui užkliuvo, tačiau kitaip ir negalėjo būti. Jei iš visų jo atskleistų vos ne daugiau kaip 170 įstatymo pažeidimų vos pora sulaukė rimto teismo, tai liudija, kad valstybės kontrolierius iš tikrųjų ir nebuvo reikalingas. Dabartis rodo, kad reikalingi būtent valstybės griovėjai.

Susipažinome per Kazimiero jautrumą tautiškumui bei baltų vienybei. Sužinojęs, kad tyrinėju prūsų kalbą ir dedu pastangas ją gaivinti, jis pats rado mane ir įstojo į tuo metu tik pradėjusį veiklą „Pūsos“ klubą. Gerai žinojo situaciją Karaliaučiaus srityje, kaip ir aš, tikėjosi, kad toje žemėje galima pažadinti susidomėjimą baltiška praeitimi, kartu bendravome su jau einančiais tuo keliu kaliningradiečiais.

Apie Kazimierą, kaip politiką, nedrįstu kalbėti, nes mūsų politinės pažiūros nesutapo nei iš pat pradžių, nei pabaigoje. Jis tvirtino esąs populistas, bet matydamas jį, supratau, kad populistas tai ne visada blogai. Bendraminčių atradimas atskleidžiant daugeliui patrauklius, bet teigiamus dalykus ir smerkiant akivaizdžiai neigiamus, daugeliui matomus, yra geras kelias. Tokiu keliu jis ėjo rinkdamas balsus referendumui dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo, o aš įsitraukiau jam į pagalbą vien iš draugystės.

Tačiau politiniais bendraminčiais netapome. Sąjūdžio laikais, kaip daugelis, tikėjau Vakarų demokratija siedamas ją su laisve, todėl pasirinkau liberalų sąjūdį, o Kazimieras visada buvo liberalizmo priešas, mano pasirinkimas jam nepatiko. Tačiau kai po įvykių Čečėnijoje ir Vakarų išdavystės pasukau šalin nuo demokratijos, o atradęs islame gyvą teokratinę idėją, ėmiau ieškoti analogiško katalikiško fundamentalizmo, Kazimieras ėmė iš manęs juoktis vadindamas tipišku inteligentuku, kuris mėtosi iš vienos kraštutinybės į kitą. Juo toliau, juo mažiau matėmės būdami skirtinguose miestuose, o užimtumas neleisdavo ilgai diskutuoti. Apsisprendei ir dirbk savo darbą.

Tačiau ir jam, ir kitiems visada paaiškinčiau, kad nesu atsisakęs nuo liberalaus požiūrio į ekonominius dalykus, nes be ekonominio liberalizmo pats kapitalizmas neįmanomas, o kas geriau – kapitalizmas ar net komunizmas, tai priklauso būtent nuo žmogaus dorovės. Nepamirškime, kad pirmoji krikščioniška bendruomenė buvo būtent komunistinė, tačiau nieko nevertė aukotis vardan materialių interesų. Būtent ekonominė prievarta bei ją lydinti politinė ideologinė prievarta ir padaro komunizmą nusikalstamą.

Panašiai ir su liberalizmu. Islamiška teokratija neneigia laisvos konkurencijos, į kurią valstybė nesikiš, kaip to ir nori liberalai. Tačiau esant demokratiniam parlamentarizmui jau patys liberalai kišasi į valstybę ir pajungia ją savo interesams. Teokratijos sąlygomis konkuruojantieji gamintojai neturi jokios galimybės uzurpuoti valstybės savo naudai, nes nėra parlamentarizmo ir nėra kaip manipuliuoti rinkimais bei pirkti pačių įstatymų. Belieka kovoti tarp savęs siekiant pelno per gamybos kokybę ir prekių kainas, o tokia konkurencija tik į naudą visuomenei.

Teokratija remiasi tikinčiųjų tikėjimu tiesa, kuri užtikrina tiek amžiną, tiek žemišką laimę, todėl islamo valstybėje kiekvienam musulmonui nustatomas jo finansines galimybes atitinkantis vienas religinis mokestis, palaikantis tiek sakrališkai suvokiamas valstybės reikmes, tiek sakrališkai suvokiamą būtiną tvarką. Krikščionybės atveju toks darbas tektų Bažnyčiai, kuri iš esmės sutaptų su visa visuomene, kunigų ir pasauliečių. Todėl tikintiesiems tektų pareiga savanoriškai palaikyti ligonius, senus žmones bei dėl vienos ar kitos priežasties nuskurdusius asmenis tiek materialiai, tiek padedant jiems rasti optimalią vietą bendroje gyvenimo struktūroje, kuri, kaip ir islame, bet jau pagal krikščionišką tikėjimą, suvokiama sakraliai.

Kaip minėjau, mano posūkis nuo demokratinio parlamentarizmo į religinį fundamentalizmą buvo susijęs su įvykiais Kaukaze, kada atkūrę savo valstybę čečėnai tapo kelis amžius juos naikinančio monstro agresijos auka. Šiai čečėnų kovai už laisvę Kazimieras niekad nebuvo abejingas. Būtent jis supažindino mane su Ičkerijos Respublikos atstove Aminat Saijeva, kuri turėjo tvirtą diplomatinį statusą, nes Lietuva tada dar nepataikavo Vakarams ir nebuvo išdavusi kovojančių čečėnų.

Minėtoje kalboje Gintaras Songaila nepamiršo ir Kazimiero pomėgio keliauti, kurį turėjau progų patirti ir aš. Malonu prisiminti mūsų išvykas į Pakaunę, pasivaikščiojimus per mišką, poilsį laukymėje, kada per žiūroną tyrinėjome mėnulį aptarinėdami, ar tikrai amerikonai vaikščiojo jo paviršiumi, ar tai buvo tik suvaidinta apgaulė. Šiaip Kazimieras buvo prisiskaitęs įdomiausių istorijų ir hipotezių tiek gamtos mokslo, tiek istorijos srityse. Pasakojo ir apie save. Man ypač patiko pasakojimas, kaip sovietmečiu svajojo pagaminti raketukes, kurios paleistos virš Laisvės alėjos barstytų antitarybinius lapelius. Mūsų jaunystės svajonės pasirodė panašios!

Kai buvo dar gyva mama, buvo jai tikra atrama, rūpinosi kiek galėjo. Bet padarė žiaurią nuodėmę, kurią pats lyg ir be susijaudinimo papasakojo, nors spėju, išgyvendamas. Mama turėjo mylimą katiną Juršėną, tačiau Juršėnas puldavo vištas – jokios bausmės nepadėdavo. Kai žiemą sudraskė dar vieną vištą, neapkentęs Kazimieras uždarė Juršėną lauke po apvožtu kibiru ir pamiršo. Žuvo vargšelis, ir mamai tai buvo smūgis.

Prisimenu Kazimierą įvairiose situacijose, jo charakteris buvo ūmus, bet ir pats ne visada matė reikalą susilaikyti. Į Lietuvos istoriją, ir ne tik, įėjo jo frazė, mesta M. Gorbačiovui per Aukščiausiosios Tarybos posėdį: „Jūs meluojate, Michailai Sergejevičiau!“. Supykęs galėjo būti šiurkštus, bet mokėjo parodyti ir švelnumą. Švelnus būdavo su vaikais.

Mano šeimoje visada buvo laukiamas, nors deja, retas svečias. Dukros atsimena jį nuo pat vaikystės.

Nors tikėjimo atžvilgiu Kazimieras nebuvo ryškiai vienoje ar kitoje pusėje, sielos išlikimu neabejojo. Kartą man sakė: nemanyk, kad ten bus šio gyvenimo tąsa. Patirsi tai, kas nepasiekiama dabar, tačiau išėjęs iš savo dabartinių ribų.

Koks bebūtų buvęs jo požiūrius į dvasinius dalykus, svarbiausia yra tai, kad dorovė nebuvo jam reliatyvi – jis tikėjo Tiesa ir Jos siekė.

Kai gyvenimas baigtas, lieka ilgesys ir gailestis, kad mažai bendrauta.

Prisimenu vyskupo žodžius apie mirusius: jie niekur nedingo, jie yra.

Buvo paprastas autentiškas žmogus, mirė baisioje kančioje, neduok, Viešpatie, niekam tokios! Bet juk Pats Viešpats kentėjo už kiekvieną jo nusižengimą. Būk mums, Viešpatie, gailestingas, leisk vėl susitikti Amžinojoje Tavo Karalystėje!

Mes turime Viltį.

Kovo 11-osios Akto signatarai Kovo 11-osios eitynėse Vilniuje, 2013 m. kovo 11 d. | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Uoka

Parašytas: 23 Lie 2016 21:35

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27087
Miestas: Ignalina

M. Kundrotas. Mylėjęs Tiesą ir savo artimą

http://alkas.lt/2016/07/23/m-kundrotas- ... s#comments

Marius Kundrotas, http://www.alkas.lt
2016 07 23 16:00

Kazimieras Uoka Tautininkų sąjungos suvažiavime 2013-12-15 | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Signataras Kazimieras Uoka

Susipažinome apie 2001-uosius. Kazimieras tuo metu jau buvo žinomas, stambaus kalibro politikas, Nepriklausomybės akto signataras, dviejų Seimų narys, buvęs Valstybės kontrolierius. Aš – geltonsnapis, politikos pradinukas, dar tik žengiantis pirmuosius viešojo gyvenimo žingsnius.

Sujungė jo kuriamas Lietuvos piliečių judėjimas.

Tikslas numeris 1 buvo užkirsti kelią žemės pardavimui užsieniečiams, bet po kiek laiko gimė kur kas fundamentalesnė ir platesnė programa, su užmoju pakeisti visą Lietuvos politinę sistemą.

Kazimieras svajojo sutelkti visas sveikąsias tautines jėgas, įjungiant tiek politines partijas, tiek visuomenines organizacijas, grupes, pavienius patriotus. Deja, viena tautinė partija tapo siaura vieno lyderio komanda, kita ėjo link to, trečia sėmė pinigus iš lietuvių išeivijos, bijodama ką nors prileisti prie šios sočios lesyklėlės.

Piliečių judėjime susibūrė visiškai skirtingi žmonės – nuo tautininkų iki anarchistų, juos vienijo tiktai priešiškumas valdančiai sistemai, be teigiamo jungiančio prado, užtai skilimas buvo užprogramuotas. Surengęs keletą skambių mitingų šis judėjimas susitraukė iki kelių žmonių grupelės. Judėjimas žlugo, bet bendravimas su Kazimieru tiktai prasidėjo.

Kai susipažinome, jis vadovavo Nacionaldemokratų partijai. Po kiek laiko ją perėmė Mindaugas Murza (dabar – Gervaldas), tuo metu laikęsis autoritarinių ir ksenofobinių pažiūrų. Šios pažiūros išskyrė Kazimierą su Mindaugu, tad po kiek laiko gana lengvai prikalbinau signatarą jungtis į atgimstančią Lietuvių tautininkų sąjungą (LTS).

Kazimieras buvo įsitikinęs tautininkas – pats save vadino kairiuoju tautininku, vengdamas įprastesnio žodžio „nacionalsocializmas“, kuris jam kvepėjo totalitariniais principais.

Jam tautiškumas glaudžiai derėjo su visuomenės solidarumu, brolybe, teisingesniu viešojo gėrio skirstymu, kiekvieno piliečio atsakomybe už savo šalį ir savo artimą.

Jis buvo demokratas – netgi savotiškas demokratijos pirmeivis, nes ligšiolinė politinė santvarka jo požiūriu stokojo demokratiškumo. Jis siekė tiesioginės demokratijos plėtros, kad kiekvienas pilietis galėtų pats spręsti svarbiausius savo ir valstybės gyvenimo klausimus. Tai jis perdavė man, o galiausiai šis principas tapo visos Tautininkų sąjungos programos koncepcija.

Signataras buvo be galo plataus ir gilaus mąstymo asmenybė. Jis gebėjo vienodai laisvai bendrauti tiek su akademikais, tiek su pačiu paprasčiausiu žmogumi nuo žagrės ar nuo staklių. Didžiausias jo autoritetas tarp filosofų buvo Georgas Hėgelis, bet gana gerai orientavosi filosofijoje iš esmės. Nevengdavo pripažinti savo trūkumų, iš kurių vienas buvo daugeliui mąstytojų būdingas išsiblaškymas. Kai kėlėme jį kandidatu į Lietuvos prezidentus, ištiko linksmas kuriozas. Susirinko rinkimų štabas, o kandidato – nėra. Skambinu jam telefonu, o kandidatas klausia: kaip – argi šiandien?

Nestokojo kritikos ir kitiems, bet ji būdavo rimta, draugiška, motyvuota. Man dažnokai kliūdavo už atotrūkį nuo paprastos liaudies, taip pat – už kategoriškumą, solidarumo stygių. Vienąsyk įsiutęs ant kolegų parašiau straipsnį į dienraštį, išdėdamas juos į šuns dienas. Kazimieras man tarė: „Žiūrėk žemyn, į taką – štai dvi skruzdėlės. Įsivaizduok – jos susipyksta. O tu imi ir parašai danguje, didžiulėmis raidėmis – „šiknius“. Apie vieną iš tų skruzdėlių. Kaip atrodytų? Kam taip sureikšminti?“

Tekdavo išgirsti ir gražių pavyzdžių, kaip mąsto paprastas žmogus. Kartą citavo tokį posakį: teisybė pabėgo į krūmus. Koks filosofas sugalvotų taip paprastai ir koncentruotai pasakyti? O sykį, man prabilus apie liaudies tamsumą, tik numojo ranka – kiek tu pažįsti tą savo tautą? Jis pažino. Bendravo su daugeliu.

Jis mylėjo žmones, bet taip pat ir gamtą. Dažnai pasidžiaugdavo kokiu pavyzdžiu, kaip pasiėmė ant delno varlę, o ji sėdi sau patenkinta, užuot bėgusi šalin. Jautė darną su visa kūrinija ir ją brangino.

Dažnai kalbėdavomės apie religiją. Kazimieras buvo romuvietis, aš – krikščionis, evangelikas. Vis dėlto buvo kažkas, kas veikiau jungė, nei skyrė. Abu siekėme objektyvios Tiesos, nors iš skirtingų prieigų. Sykį sukritikavau pagonybę, kad joje nėra absoliutaus Gėrio nei absoliutaus Blogio. Jis išsyk patvirtino – taip, pagonių dievai ne visada geri, kaip ir velniai – ne visada blogi. Ir išsyk perklausė: ar toks požiūris nėra objektyvesnis? Žinoma, aš likau su savo nuomone apie tai, kaip žmonės kuria dievus ir velnius pagal save, dėl ko jie tampa žmogiški, mišrūs Gėrio ir Blogio savybių rinkiniai. Bet kalbėtis būdavo įdomu, nes bet kokį teiginį jis gebėdavo argumentuoti.

Išpažindamas baltų tikėjimą – pats save vadindamas gamtmeldžiu – puikiai sutardavo tiek su katalikais, tiek su protestantais, tiek su laisvamaniais. Jam buvo svetimas dogmatizmas, jis mėgavosi pasaulio ir žmonių įvairove, o kai žmonės stokodavo meilės šiai įvairovei, jam būdavo skaudu. Mylėjo savo tautą, bet ir visas kitas tautas. Gal kiek aštriau žiūrėjo į žydus, bet tik dėl to, kad daugelis jų atstovų savo tautą per amžius keldavo aukščiau kitų. Kartais kokią tautą pavadindavo imperine – rusus, lenkus, vengrus, bet be juodos antipatijos, tiesiog konstatuodamas istorines tendencijas. O štai pavergtoms ar žeminamoms tautoms jautė gilią simpatiją – viena jo iniciatyvų buvo paremti Kazanės totorius, iš kurių Maskvos valdžia siekė atimti raštą. Kazimierui tai priminė Michailo Muravjovo politiką Lietuvoje.

Drauge su juo įsijungėme į Piliečių sąšauką už dorą ir tautą.

Pirminis motyvas vėlgi buvo vienas – kova prieš homoseksualizmo propagandą, bet ir čia jis turėjo savo nuomonę, daug nuosaikesnę už jam priskirtą įvaizdį. Homoseksualizmą jis laikė iškrypimu, bet buvo linkęs palikti teisę homoseksualistams gyventi savo privatų gyvenimą. Jiems jis sakė: kol jūs sėdite savo namuose ar klubuose – nei jūs mums draugai, nei priešai. Bet kai išeisite į gatves, propaguodami tai kitiems – tapsite priešais.

Kazimierui trečiąsyk tapus Seimo nariu šiek tiek atitrūkome, veikiausiai – dėl abipusio užimtumo, bet atsikuriant Tautininkų sąjungai vėl susibendravome.

Viena pastarųjų Kazimiero iniciatyvų buvo užmegzti glaudesnius santykius su baltarusių ir ukrainiečių tautininkais.

Paskutinysis jo projektas buvo pradėti keliones per Lietuvą, organizuotai bendraujant su kiekvienu tautiškai mąstančiu žmogumi, kurį tik pažįsta vienas ar kitas tautininkas. Taip tikėtasi ne tik išplėsti LTS struktūrą. Kur kas svarbesnis tikslas jam buvo pradėti visiškai naują gyvenimo būdą, užmegzti ryšius su jo pamiltu paprastu žmogumi, galiausiai – sukurti naują bendruomenę, kad jos pagrindu būtų galima kurti naują Lietuvą. Nuolatinis kontaktas, artimas ryšys tarp žmonių buvo jo politikos ir jo gyvenimo pagrindas.

Mūsų atmintyje Kazimieras lieka vienu ryškiausių mokytojų – šalia Viliaus Bražėno ir Alfonso Svarinsko, šalia Algirdo Patacko ir Romualdo Ozolo.

Skaudu, kai mokytojai išeina. Jie dar daug galėtų perduoti mums – jauniems ir karštiems geltonsnapiams. Be jų politinio gyvenimo našta atrodo ypač sunki. O vis dėlto – jie taip pat pradėjo savo kovos ir kūrybos kelią jauni. Jų pavyzdys mums šviečia ir švies. Pratęskime jų siekius ir darbus, kad po mūsų tai galėtų tęsti kiti.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: