Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - "Tradicines" ir "netradicines" valdžios partijas valdo interesai, o ne idėjos

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Nacionalizmas (tautiškumas - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas) - istorija ir ideologija, atmainos ir srovės. Nacionalizmas ir kosmopolitizmas.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

"Tradicines" ir "netradicines" valdžios partijas valdo interesai, o ne idėjos

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: "Tradicines" ir "netradicines" valdžios partijas valdo interesai, o ne idėjos

Parašytas: 15 Spa 2012 14:05

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Vytautas Sinica. Du konservatizmai: kiek Tėvynės liko Tėvynės Sąjungoje?

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vsi ... d=59719687

Vytautas Sinica, judėjimas „Dešinioji mintis“,
http://www.DELFI.lt
2012 m. spalio 15 d. 09:52

Artėjant rinkimams, nors ir tarp jų, neretai kalbama apie populistines ir tradicines ideologines partijas. Bandantis rimtai analizuoti pirmosios kategorijos partijų nuostatas tarsi savaime atsiduria kvailio vietoje, nes nėra jokio atskaitos taško jų nuoseklumui matuoti. Idėjomis, o ne interesais grįstam partijos vertinimui lieka tik vadinamosios tradicinės partijos, tačiau ir apie jas kalbėti, pasirodo, sunku.

Tradicinės partijos

Politinės kairės senbuviai LSDP apskritai nebekelia abejonių dėl to, jog visai nėra kairioji partija.

Per dvi kadencijas formuojant Vyriausybę ji niekuo neprisidėjo prie ekonominės lygybės skatinimo, išskyrus absurdiškas viešąsias išmokas (po 50 Lt/mėn. moksleiviams vainikavo viską) švaistant biudžetą krizės akivaizdoje, a.a. Algirdas Brazauskas savo laiku pareiškė, kad socialdemokratija tėra liberalizmas išplėstomis ribomis, o jį pakeitęs Audrius Butkevičius žurnalistams pripažįsta, kad negalėtų darbo žmonių vardu stoti prieš tokių monopolininkų kaip „Maxima“ interesus.

Taigi, kairiosios parlamentinės partijos Lietuvoje nėra ir žiūrint į tai, kaip atbulai vyksta LSDP kadrų kaita, greitu laiku ir neatsiras.

Kitoje politinio spektro pusėje per visą nepriklausomybės laikotarpį tvirčiausiai stovėjo Lietuvos konservatoriai. Gerą dešimtmetį jiems pralaimint sovietinių kolūkių ir gero ūkvedžio AMB vaidmenyje nostalgijai buvo daug kalbama apie politinės dešinės konsolidacijos būtinybę. Kai tai galiausiai įvyko susijungus su krikščionimis demokratais ir tautininkais, naujoji TS-LKD neabejotinai išlošė politinės įtakos prasme.

Tačiau susiliedama su iš pažiūros toliau dešinėje moralinėje dimensijoje esančiomis jėgomis Tėvynės Sąjunga (Lietuvos konservatoriai) paradoksaliai suliberalėjo iš vidaus.

Šiandieninė partija kaip ištisa visuma vargiai gali vadintis tiek konservatoriais, tiek Tėvynės Sąjunga. Tačiau kaip visumą ją vertinti ir nebūtų adekvatu, todėl verta pažvelgti, pirma, į konservatizmo doktrinos turinį, antra, į jo padėtį TS-LKD.

Konservatizmas kaip tuščias indas

Bet kokią modernių ideologijų analizę reikia pradėti nuo konstatavimo, jog giliausia funkcine prasme tarp jų nėra kokybinių skirtumų. Visos didžiosios moderno ideologijos yra visuma priemonių reaguoti į XVIII-XIX a. sandūroje Vakarų pasaulį ištikusius drastiškus pokyčius.

Konkrečiau - tai strategijos, skirtos suvaldyti nuo autoritetų ir dieviškos valdžios legitimacijos atitrūkusias visuomenes.

Liberalizmas pasiūlė tai padaryti per laisvės, socializmas – per lygybės, o konservatizmas – per tradicinės tvarkos idealą.

Tradicija, kurios iškėlimas gundo konservatizmą vertinti kaip iš esmės kitokią, nuo ikimodernios politinės teorijos neatitrūkusią ideologiją, iš tiesų tėra pasitelkiama instrumentiškai. Jos puoselėjimas nėra tikslas savaime, o naivių tradicinių organiškos bendruomenės atkūrimo vizijų nepuoselėjo joks didis konservatorių ideologas.

Dar prieš leidžiantis į ideologijų siūlomas visuomenių kontrolės priemones, konservatizmas ryškiai išsiskiria tuo, jog nesiūlo jokios universalios utopinės visuomenės ir net pasaulio reorganizavimo programos.

Marksas kalbėjo apie visų šalių proletarų vienijimąsi komunistinei revoliucijai, kurios sėkmingoje pabaigoje turėjo nelikti valstybių.

Kanto liberalioji utopija numatė visišką žmonių bendruomenių atomizaciją ir tobulą konkurenciją bei savęs išskleidimą pasaulinės pilietijos sąlygomis.

Abi šios vizijos, žinoma, žadėjo taiką pasaulyje ir laimingą, paternalistinės valstybės nevaržomą individą.

Konservatizmas nei žada išvaduoti nuo karo, nei yra užsiminęs apie valstybių naikinimą, nei apskritai turi kokią universalią utopiją. Konservatoriai turi puoselėjamų vertybių sąrašą ir kai kurie net bando juo vadovautis, tačiau tos vertybės nesudaro visiems vienodai pritaikomos vizijos.

Konservatizmas šia prasme yra kontekstualus. Kiekviena šalis, kiekviena tauta kaip politinė bendrija, mąstydama konservatyviai, turėtų pažvelgti į savo istoriją, natūraliai susiklosčiusius santykius, papročius ir tradicijas bei realizuoti šį paveldą gyvenamuoju laikotarpiu.

Konservatyvaus politiko užduotis yra patobulinti paveldą, pritaikyti jį šiandienai, o iš kitos pusės, kritiškai pažvelgti į natūraliai kylančias visuomenės gyvenimo kaitos iniciatyvas, įvertinant, kurios iš jų išties reikalingos valstybei ir žmogui.

Sekant M.Oakeshottu, konservatizmas grindžiamas ne dogmatiniu požiūriu į tradicijas. Jos neracionalios ir nuolat keičiasi, būdamos atviros kritikai.

Tačiau prieš leidžiant visuomenei kritikuoti bet kokias praktikas ir tradicijas konkrečios tautos konservatoriams reikia rasti atspirties tašką savo valstybės istorijoje.

Lietuvoje tai gana paprastas pasirinkimas. Modernios valstybės istorija, nepaisant ATR reminiscencijų, siekia tik XX a. pradžią ir per tą neilgą laikotarpį spėjo išgyventi tarpukario tautinės valstybės ir sovietmečio komunistinės respublikos laikotarpius.

Labai supaprastintai šnekant, klausimas šiandienos amžių sandūros konservatoriui yra toks: kurią tradiciją – tautinę Smetonos ar tarybinę Brazausko Lietuvos – norima „užkonservuoti“ ir pritaikyti amžiaus realijoms.

Abiem atvejais, pasirinkimo negalima tapatinti su režimo forma, apie kurios atkūrimą negali būti net spekuliacijų.

Tėvynės Sąjunga? Sąjūdžio tąsos vaizdinys

Sovietmečio pabaigoje gimęs Sąjūdis net nesitapatindamas su konservatyvia ideologija sau buvo nepaprastai aiškiai atsakęs į čia keliamą klausimą.

Iniciatyvinės grupės nariams Brazaičio Laikinoji Vyriausybė, partizanų pasipriešinimas, Lietuvos laisvės lyga, katalikų Bažnyčios rezistencinė veikla sudarė vientisą lietuviško valstybingumo gynėjų grandinę, nusitęsiančią iki pat šaknų – tarpukario Lietuvos tautinės valstybės.

Niekas nesitapatino su sovietiniu paveldu, o geriausiai tai simbolizavo iškart po nepriklausomybės atkūrimo skubiai grąžinta smetoniškoji Lietuvos Konstitucija.

Po Sąjūdžio pralaimėjimo 1992 m. Seimo rinkimuose susikūrusi Tėvynės Sąjunga akivaizdžiai pretendavo būti tiek visus valstybės patriotus bei rezistentus atstovaujančia, tiek Sąjūdžio idealus simboliškai ir praktinėje veikloje tęsiančia partine organizacija. Tokį vaizdinį tuo metu stiprino ir AT-AS vadovavęs pirmasis atkurtos valstybės vadovas, šiandieninis partijos garbės pirmininkas.

Vis dėlto jau tada nauja konservatorių partija tebuvo devintas vanduo nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) kisieliaus.

Jau Atkuriamajame Seime Sąjūdžio delegacijoje reikšmingą dalį sudarė išverstakailiai prisitaikėliai, užuodę pučiantį permainų vėją ir pirmieji nusekę iš paskos, kai LPS viduje kilo abejonių dėl iniciatyvinės grupės intelektualų noro dalyvauti rinkimuose ir dvejojančiųjų vietas užpildė žmonės, prieš kelis metus dar buvę kitoje tautinio išsivadavimo kovos barikadų pusėje.

Geriausiai tai iliustruoja rezistento Algirdo Patacko liudijimas, jog patekęs į Seimą su Sąjūdžio sąrašu tame pačiame sąraše netrukus pamatė pavardę žmogaus, dar ne taip seniai jį patį tardžiusio sovietinio režimo vardu.

Per du nepriklausomybės dešimtmečius praktiškai neliko ir paskutinių realių sąsajų tarp partijos politikos ir Sąjūdžio idealų, nurašytų į antrą planą. Net interneto naujienose galima perskaityti teiginius, jog Vytauto Landsbergio pažiūros, pareiškimai ir patarimai yra partijos ignoruojami.

Užtat stengiamasi išsaugoti Sąjūdžio tąsos regimybę, kartu su V.Landsbergio asmenybe, pelnančią partijai senųjų Lietuvos patriotų balsus – ištikimiausią valstybės istorijoje elektoratą.

Neokonservatizmas

Išdėstyta schema, pagal kurią konservatoriai adaptuoja dabarčiai savo tautos tradicijas, vis dėlto nėra universali.

Negalioja ji ir Lietuvos konservatorių dabartiniam intelektualiam elitui. Taip yra, nes TS-LKD plinta JAV užgimusio neokonservatizmo idėjos ir stiprėja jų įtaka.

Premjeras jau seniai neslepia, kad domisi šia srove ir skaito jos autorių knygas, tačiau jam galime tik padėkoti už suvaldytą krizę ir vertybinę dimensiją, kaip daro pats A.Kubilius, atidėti į šalį. Partijos vertybinės kaitos šaknys kitur.

Neokonservatizmo savitumas slypi atsiribojime nuo savosios tradicijos – laikomos universaliai geriausiomis vertybės ir dorybės yra pasiimamos iš bet kokio istorinio-kultūrinio konkteksto ir diegiamos valdomoje šalyje, kad taptų jos tradicija.

Tai paaiškina daug TS-LKD pozicijų, kurios iš pažiūros atrodo paradoksaliai (pasisakymai už homoseksualų partnerystę ir federacinę Europą). Savo ruožtu D.Britanijos premjeras Daavidas Cameronas yra pareiškęs, kad homoseksualų santuokas palaiko būtent todėl, kad yra konservatorius.

Paradoksas atsiskleidžia patikslinus sąvokas: neokonservatorius, sutikęs, jog homoseksualų santykiai yra vertingas ir saugotinas dalykas, visada dės pastangas tokią praktiką pirmiausiai įgyvendinti, o po to „užkonservuoti“ ir savo šalyje.

Taip neokonservatizmas įgyja absoliučiai neribotą turinį ir galiausiai sugeba paprieštarauti ir pirminiams pačios konservatyvios ideologijos postulatams – autoriteto ir religijos svarbai, valstybės vaidmens suvokimui, blogos žmogaus prigimties sampratai.

Du konservatizmai vienoje partijoje

Aptarus neokonservatizmo fenomeną, galima konstatuoti, kad TS-LKD egzistuoja tradicinis ir jį stumiantis neokonservatizmas, propaguojamas ir naujojo partijos intelektualinio centro, Kembridžo auklėtinio Manto Adomėno.

Pastarasis, savo laiku grįžęs į Lietuvą, nepasikuklino radijo laidoje pritarti jos vedėjui, kad būdamas didis žmogus sunkiai tilps provincialioje Lietuvoje (ne citata, o idėjos esmė), tačiau čia pasiliko ir ėmėsi darbų ir akademinėje, ir politinėje plotmėse.

Dar prieš ketverius metus turėjo rimtų planų apie partijos pirmininko postą, tačiau noromis ar ne nukėlė juos ateičiai. Pirmame plane iškyla jo indėlis į neoliberalią naujosios viešosios vadybos principais suregztą aukštojo mokslo reformą.

Nuolatinis palaikymas, agitacija, palankių reformai „ekspertų“ konferencijos, galiausiai atvira kova su Konstituciniu Teismu – visi šie darbai ginant beprecedentiškai studentus diskriminuojančią bei aukštąjį mokslą devalvuojančią reformą aiškiai paliudijo, kad su tradicinėmis Lietuvai krikščioniškomis vertybėmis neokonservatorių ideologui nepakeliui.

Apskritai pats mąstymas ekonominiais ir rinkos terminais yra liberalus pačiomis savo prielaidomis. Pats ekonomikos iškėlimas aukščiau kultūrinės gyvenimo plotmės taip pat nesuderinamas su konservatizmo principais, o būtent tai ir buvo padaryta, švietimo bei kultūros ministerijas atidavus liberalams ir po to aktyviai palaikius radikalų aukštojo mokslo sektoriaus stūmimą į laisvosios rinkos sferą bei paties mokslo pavertimą preke.

Tačiau, kaip minėta, šalia vadinamųjų neokonų Tėvynės Sąjungoje egzistuoja gal ne tokie matomi, tačiau daug daugiau ištikimo konservatorių rinkėjo dėmesio verti tradicines krikščioniškas ir tautines vertybes puoselėjantys politikai, pastaruoju metu vis dažniau dėl garsiai kalbančiųjų neišprusimo susilaukiantys fašistų ir panašių etikečių.

Čia gerbiamam Vladimirui Laučiui norisi priminti jo teiginį, jog konservatorių partija užima konservatizmo ideologijos monopolį ir visus, ją kritikuojančius nurašo kaip nebe konservatyvius.

Monopolis neįmanomas, nes nėra vertybinio-ideologinio sutarimo net partijos viduje. Šią skirtį tobulai simbolizavo 2011 m. pavasario partijos pirmininko rinkimai – morališkai liberalesnis bei ekonominį mąstymą siūlantis A.Kubilius ir tradicinius bei tautinius idealus ginanti Irena Degutienė sulaukė stebinančiai panašios partiečių paramos, net ir suvokiant, kad nemaža dalis balsavo ne už vienokią ar kitokią partijos raidą, o už visuomenės mėgstamą arba ne partijos veidą prieš rinkimus.

V.Laučiui nereikėtų stebėtis ir tuo, jog, kaip jis pats teigia, „tradicinę“ šeimą ginanti bei kitas postmodernias žmogaus teises kvestionuojanti partija trypia liberalios demokratijos – šakos, ant kurios sėdi – principus.

Tikrajam konservatizmui demokratija niekada per daug ir nerūpėjo kaip tikslas savaime. Junginyje „Lietuvos Respublika“ neokonservatoriai prireikus mieliau paaukotų „Lietuvą“, o konservatoriai – „Respubliką“. Skamba baisiai, tačiau baisi yra pati šio hipotetinio pasirinkimo sąlyga.

Į žodžius „Lietuva“ ir „Respublika“ šiandieniniame kontekste sudėję atitinkamai, pirma, patriotizmą, tautiškumą, tradicines vertybes ir krikščionišką moralę bei, antra, postmodernias laisves, piliečio teises, tolerancijos, ekonominio mąstymo ir tolesnės Europos integracijos idealus, galėsime sau užduoti klausimą, kurį žodį aukotume patys.

Žinia, partijai toks reikalingas senasis patriotas rinkėjas daug labiau vertina pirmąjį turinį. Laimei ar nelaimei, tą patį turinį renkasi ir didelė dalis patriotiško jaunimo, tampančio naujuoju elektoratu.

Neapykanta Sąjūdžio idealams ir Naujoji draugija

Ši dviejų kartų sintezė, tokia nepalanki M.Adomėno neokonservatyviam mąstymui, galimai provokuoja pastarojo viešus užsipuolimus tautinių vertybių puoselėtojų atžvilgiu.

Nebe pirmą kartą sąmokslo teoretikų ir radikalų lizdu jam atrodo judėjimas „Pro Patria“.

Simboliška ir po to, kas išdėstyta, visai nebe paradoksalu, jog naująją konservatizmo srovę siūlantis M.Adomėnas baisisi ir pašiepia judėjimą, kurio šerdį sudaro būtent Lietuvos Sąjūdžio branduolys – Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis, Vytautas Radžvilas, Algirdas Patackas, Bronius Leonavičius, Romas Pakalnis, Arvydas Juozaitis, Gintaras Songaila ir kiti – kone pusė likusių gyvų iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, nekalbant apie gausų būrį jai nepriklausiusių rezistentų, visuomenininkų ir jaunimo.

Būtent šie žmonės, kartu ar atskirai, šiandien dėl savo pažiūrų tampa M.Adomėno „kritikos“ objektais.

Naujasis partijos, kuri vis dar taikosi būti tremtinių, rezistentų ir didžiausių patriotų atstove, rinkimų štabo vadovas smerkia uždarą ir perdėtą išvardytų žmonių nacionalizmą bei „radžvilistinę katastrofizmo retoriką“, o vietoje jos su pasididžiavimu siūlo optimistinę globalios Lietuvos viziją.

Niūros globalizacijos ir antivalstybinio mąstymo poveikio Lietuvos suverenumui ir visuomenei konstatavimas „Pro Patria“ kreipimęsi jam atrodo ne kas kita, o tik sąmokslo teorija, lygintina su Algirdo Paleckio „savi šaudė į savus“.

Kas iš tiesų paradoksalu, tai ypatingas M.Adomėno ir „Naujosios Kairės 95“ ideologės Nidos Vasiliauskaitės santykio su Sąjūdžio lyderių idealais panašumas.

Abu jie, nors iš pažiūros yra priešingi politinio spektro poliai ir pila kritiką vienas kito atžvilgiu, abu ir neslepia pasibjaurėjimo atvirai tautine Sąjūdžio žmonių retorika.

Ir dabar, ir Sąjūdžio metais, kaip juos prisimena N.Vasiliauskaitė „Pirmuosius Sąjūdžio mitingus prisimenu su pasibaisėjimu, nuostaba (blogąja prasme) ir siaubu: iš kur šie rėksniai, šie prieštvaniniai fanatikai, šitos seilėmis besitaškančios tetos ir dėdės [...] visai nepanašūs į laisvus, juo labiau į mąstančius. Tokiems net ožkos nesinorėtų patikėti, ką jau kalbėti apie ėjimą ten, kur jie rodo...“.

Rodė jie, žinia, į nepriklausomybę. Tautinė, tradicijas puoselėjanti Lietuva ir kelias, kuriuo jai eiti rodė Sąjūdžio lyderiai, vienodai nepatinka ir N.Vasiliauskaitei, ir M.Adomėnui.

Tačiau ne pastarojo partijos rinkėjams, kuriuos švelnia pseudopatriotine retorika, jis mėgina išsaugoti. Partijoje, kurią naujasis Kembridžo veidas kreipia kosmopolitizmo ir užslėptų perversijų keliu, dar yra siūlančių eiti priešinga konservatizmo kryptimi. Svarbiausia, tarp jų daug jaunosios kartos atstovų.

TS-LKD pykdančių ir dešininį elektoratą skaldančių partijų, besipuikuojančių ir Sąjūdžio vardais, radimasis yra aiškus vidinio Tėvynės Sąjungos liberalėjimo ženklas.

Aptartos vidinės skirtys nereiškia, kad kas nors turėtų atsigręžti ar nusigręžti nuo Tėvynės Sąjungos. Tačiau matyti, kad pačiai partijai reikėtų pasirinkti, su kuria istorijos samprata, asmenybėmis bei vertybiniais pamatais ji tapatinasi. Ir kuo greičiau, tuo geriau.

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vsi ... &com=1&s=1

sutinku
2012-10-15 11:09

su autoriumi, kad konservatoriai savo esme tiesiog eilinė liberalų partija. o prisidengdami dviem visiškai priešingomis vėliavomis, t. tradicijų gynėjų bei liberalų, jie tiesiog laimi daugiau rinkėjų balsų.

Labiausiai apgauti be abejo lieka tie, kurie nori matyti konservatoriuose tradicijų bei valstybės puoselėtojus.

ėdrūs konservai
2012-10-15 12:48

yra dideli intrigų meistrai. Suskaldė ir suėdė visas mažesniąsias partijas, o ir didesniosios prieš jų klastą neatsispyrė - tautininkai, vėliau krikdemai. Tačiau kad jie taip mitriai suskaldys ir suvirškins ne mažiau plėšrius ir gudrius liberalus - čia tai tikra sensacija. :)

O šiaip - beširdžių, bejausmių cinikų partija, sugebanti atimti iš ubago ir lazdą, tačiau uoliai laižanti subinę oligarchams.

Demaskuoti
2012-10-15 13:17

konservatoriai, pagaliau. Iš esmės vykdo radikalaus liberalizmo politiką, bet per tokius klasikinio konservatizmo ruporus kaip Degutienė ir Landsbergis paperka ir nacionalistus, ir tikinčiuosius.

Ką jau bekalbėti apie visą politinių kalinių ir tremtinių bei jų palikuonių giminę, papirktą įvairiausiomis privilegijomis ir lengvatomis.

Lygiai toks pat šizofreniškai susidvejinęs ponas Uspaskichas: kliedi apie 1500 Lt min. atlyginimą, bet čia pat tikina sukursiąs palankias sąlygas verslui vystyti.

Gera pamokėlė ir liberalizmo klasikus per naktis atmintinai kalantiems liberalams - sakosi atstovaujantys viduriniajai klasei, bet čia pat aimanuoja, kad Lietuvoje jos dar nėra.

Verkti norisi pasižiūrėjus į Drąsos kelio sąrašą: protingas ir gabus žurnalistas atsidūrė bemokslės ir beraštės kirpėjos vadovaujamos "partijos" sąraše. Ir užsitikrino bent jau sočią, nors ir negarbingą, senatvę.

Apie kokias ideologijas galima diskutuoti tamsoje skendinčioje Lietuvoje?

Socdemai tiesiog tyčiojasi iš savo pavadinimo.

Pasižiūrėkit, kas jų sąraše: keli profsąjungų bosai (partinės profsąjungos, kaip jums tas patinka?), slopinantys savo organizacijų nepasitenkinimą ir tarnausiantys valdžiai.

Blinkevičiūtė, užmausianti kietą apynasrį socialinei apsaugai.

Balčytis, nesusidorojęs su valstybės finansais...

Bradauskas, socialistas milijonierius, panašus į sotų katiną rusiškame animaciniame filmuke "O mus ir čia sočiai šeria"). Gėda kaišiadoriškiams - pademonstravo vergišką lietuvio charakterį.

Ką gi, kokie esame, tokius ir išsirinkome.

Okulistas
2012-10-15 13:33

Kiek tikrinau konservatorių,pas visus vienas ir tas pats požymis - viename vyzdyje $, o kitoje € simboliai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: "Tradicines" partijas valdo interesai, o ne idėjos

Parašytas: 26 Lap 2012 16:14

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

A.Bielskis. Apie naują M. A. Pavilionienės, V. Uspaskicho ir P. Gražulio koaliciją

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/abi ... d=60066749

Andrius Bielskis, NK95,
http://www.DELFI.lt
2012 m. lapkričio 26 d. 09:42

Džiugu, kad šiandien Lietuvoje vyksta politiniai, taip pat galbūt ir idėjiniai pokyčiai. Įtampa tarp svarbiausių galios institucijų baigėsi, aukščiausioji respublikos valdžia pasielgė pagal Konstituciją ir ją 1998 metais išaiškinusį Konstitucinio teismo nutarimą, išrinktas naujasis ministras pirmininkas. Belieka viltis, kad naujoji valdžia, suformavusi Vyriausybę, iš tikrųjų stengsis kurti socialiai teisingesnę Lietuvos visuomenę.

Kad ir kaip būtų, galima sutikti su tais, kurie teigia, kad keturių partijų valdančioji koalicija nėra nei itin politiškai stabili, nei ideologiškai kairioji.

Žiniasklaidoje greitai prigiję terminai „kairioji“ arba „centro kairės koalicija“ nebuvo kritiškai įvertinti ar plačiau aptarti. Vietoje to kaip pasenusi plokštelė buvo kartojami tie patys klausimai apie Darbo partijos (DP) narių teisinę neliečiamybę.

O idėjinės bei programinės naujosios valdančiosios daugumos nuostatos aptartos per mažai.

Jei kairumu laikysime įsipareigojimą socialiniam teisingumui, nepasitikėjimą laisvoje rinkoje veikiančiu ir tik pelno maksimizavimu besivadovaujančiu verslu, pagarbą silpniausiems visuomenės nariams bei mažumų teises ginančią laikyseną, tuomet nei DP, nei „Tvarka ir teisingumas“ (TT), nei juo labiau Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) negali būti vadinamos kairiosiomis politinėmis jėgomis.

Pastaroji – tai nacionalistiškai nusiteikusi tautinės mažumos politinė partija (net jos politinė programa neišversta į lietuvių kalbą), kuri yra itin konservatyvi abortų, Katalikų bažnyčios, seksualinių mažumų klausimais (taigi šiuo požiūriu dešinesnė nei Vytautas Lansbergis ir Mantas Adomėnas kartu sudėjus), tačiau turi kelias centro kairės ekonominės politikos nuostatas, pavyzdžiui, yra už progresinius mokesčius ir už minimalios algos didinimą iki 1200 Lt.

DP iki šiol veikė kaip privati korporacija, kurios tikslas yra aukščiausi politiniai postai. Tai partija, kuri panašesnė į gerai organizuotą oligarchinį klaną, o ne į demokratinę politinę ar juo labiau kairiąją organizaciją (oligarchiją suprantant kaip Platonas ir Aristotelis ją suvokė, t. y. kaip nedidelės mažumos turtingųjų turto cenzu besivadovaujančią valdžią).

Panašiai neįmanoma pritarti kai kurių politologių vertinimams, kad TT šiandien laikytina kairiausia parlamentine partija. Greičiau yra priešingai: tiek, kiek TT svaičioja apie Trečiąją respubliką – apie respubliką, kurioje bus įsteigti tribunolai (!), mažinamas Seimo narių skaičius, didinama Prezidento institucijos galia (tvarka bus!) ir tiesioginės demokratijos vaidmuo (kuris visuomet buvo ir bus pažeidžiamas „garliavinės minios“ psichologinių perversijų; kaip tik dėl jų kultinių postmodernių komunistų Michaelo Hardto ir Antonio Negri daugybės (angl. „multitude“) idėja tokia neįtikinama), griežtinamos bausmės, – tiek ji turi fašistuojančios partijos, vadinasi, radikalios populistinės dešinės, bruožų.

Be abejo, TT skelbia ir politinei kairei būdingų ideologinių teiginių. Tačiau politinės kairės bruožų turėjo ir Benito Mussolini fašistai.

Kai kurie kairiausi TT teiginiai biurgeriškiems Lietuvos protams skamba kaip itin radikalūs. „Sieksime užtikrinti maksimalų darbuotojų dalyvavimą įmonių kapitale ir valdyme“ – tai demokratinio socializmo ir ekonominės demokratijos principas, apie kurį šiandien Lietuvoje, deja, niekas nekalba.

TT taip pat teigia garantuosianti „kiekvienam sąžiningai ir gerai dirbančiam žmogui teisingą, normalų, garbės ir orumo nežeminantį uždarbį“.

Bėda tik ta, kad apsisukusi tvirtina visiškai priešingai: „sumažinsime valstybės išlaidas ir subalansuosime valstybės finansus“, sieksime „pritraukti užsienio investuotojus“ ir sutvarkysime „teisinę bazę ir ekonomikos valdymo struktūrą taip, kad Lietuva patektų į laisviausių pasaulio ekonomikų dešimtuką“ (kursyvas mano).

Komentarų, manau, elementarų išprusimą turinčiam ir logiškai mąstančiam žmogui nereikia. Galbūt vertėtų pridurti tik tiek: naujasis švietimo ir mokslo ministras, kad ir kas juo taps, turėtų pasirūpinti, kad mokyklose būtų skiriama daugiau valandų filosofijos ir logikos pamokoms. Į jas specialiu prezidentės dekretu skubos tvarka reikėtų nusiųsti ne vieną valdžios postų siekiantį koalicijos partnerį.

Tiek tad apie TT „kairumą“.

Abi šios partijos – TT ir DP – tipiškos posovietinės populistinės organizacijos, kurios tokios yra pirmiausia dėl to, kad jų neįmanoma ideologiškai priskirti nei kairei, nei dešinei (beje, pagal šį apibrėžimą šalies vadovė taip pat pavojingai priartėja prie šių jėgų, tai ironiškai pastebėjo ir Vladimiras Laučius).

Jų programos – ne tik baisaus skonio ideologinė košė, bet ir logiškai vienas kitam prieštaraujančių teiginių kratiniai, reiškiantys tik viena. Bent kuri nors iš jų ilgainiui bus ištrinta iš parlamentinės politikos žemėlapio.

Pirmiausia, žinoma, sunyks TT.

Dėl sėkmingų politinių manipuliacijų ir savo finansinių pajėgumų DP galbūt išliks žymiai ilgiau, bet tik tuomet, jei eilinį kartą sausa išlips iš pinigų plovimo bylos ir jei galų gale iš tikrųjų ims atstovauti savo pasirinktai socialinei grupei – marginalizuotai miestų ir mažų miestelių darbininkijai. Kol kas DP tai negresia, nes Viktoro Uspaskicho pamėgtas liberalizmas (beje, kitaip nei kai kurie komentatoriai, aš manau, kad Uspaskichas yra autentiškiausias Lietuvos liberalas) kerta socialinį pagrindą, ant kurio DP sėdi.

Nuogąstavimas, kad LSDP nėra kairioji partija, seniai tapo nuvalkiota banalybe. Tai ypač pamėgę progresyviais save laikantys intelektualai. Kvailiausiu iš jų yra kaltinimas, jog LSDP gretose esą daugiausia milijonierių, lyg buvimas ar nebuvimas milijonieriumi būtų svarbiausias politinės tapatybės aspektas. Friedrichas Engelsas buvo fabrikantas (taigi ir „milijonierius“), tačiau, be kita ko, parašė „Darbininkų klasės padėtį Anglijoje“, o sykiu buvo vienas reikšmingiausių to meto tarptautinio darbo judėjimo politinių aktyvistų.

Lietuviškais standartais Terry Eagletonas, garsus britų literatūros ir ideologijos kritikas, turintis namą Dubline, Londone ir kur nors Kornvalyje ar Pietų Prancūzijoje, taip pat tikriausiai yra „milijonierius“, tačiau absurdiška teigti, kad dėl to nustoja buvęs marksistas ir kairysis (be to, jis savo materialinę gerovę sukūrė ne eksploatuodamas kitų žmonių darbą, bet rašydamas puikias knygas).

Nei vienas sąžiningas ir Friedricho Nietzsche’s ressentiment nemotyvuojamas kairysis neteigs, kad demokratinis socializmas yra grįstas privalomu skurdu visiems.

Ši pozicija, esą socializmo motyvas – pavydas, noras atimti, neva ilgainiui jis sukurs visuotinį skurdą, yra kritikos neatlaikantis posovietinės visuomenės ideologinis trombas.

Demokratinis socializmas nereiškia rinkos santykių panaikinimo. Kiekvienoje nors kiek sudėtingesnėje visuomenėje egzistavo „valdžios“ nevaržomi komerciniai santykiai. Tokie komerciniai santykiai, nereguliuojami autoritariškai primetamų dekretų, kaip, ką gaminti ir už kiek parduoti, ir yra rinka.

Tačiau taip suprasta rinka mažai ką bendra turi su rinkos kapitalizmu ir laisvos rinkos ideologija, kurią skleidžia neoliberalai.

Rinka yra mainų ir ekonominių gėrybių (verčių) paskirstymo visuomenėje principas, kapitalas atlieka nuosavybės, ekonominės kontrolės ir ekonominės, taip pat politinės galios koncentravimo funkciją.

Rinkos kapitalizmas šias funkcijas sujungia, demokratinis socializmas jas atskiria. Kitaip nei rinkos kapitalizmas, kuriame eilinis darbuotojas autokratiškai paverčiamas kelių savininkų kapitalo didinimo įrankiu, socializmas yra grįstas ekonominės demokratijos principu. Pagal jį nuosavybės teisė ir ekonomines vertes kuriančių įmonių kontrolė priklauso patiems darbuotojams. Jie, o ne saujelė akcininkų, demokratiškai turėtų spręsti svarbiausius strateginius įmonių klausimus.

Tikrai demokratiška galėtų būti laikoma tik tokia kooperatyvų arba, kitaip tariant, sindikatų visuomenė, o ne šiandien egzistuojanti liberali demokratija, kuri, nors ir vadintina geriausia iš blogiausių santvarkų, yra giliai oligarchiška.

Ar šiandien LSDP laiko save taip suprantamo demokratinio socializmo partija? Atsakymas paprastas: ne. Šia prasme LSDP nėra kairioji partija.

Tačiau ji – jokia išimtis Europoje. Tokia yra socialinė ir ekonominė realybė, kurią daugiau nei keturiasdešimt metų kūrė neoliberalūs šoko doktrinieriai ir jiems idėjiškai bei politiškai atsispirti nepajėgę politikai.

Čia slypi nūdienos dešiniųjų pergalė.

Socialinė, kultūrinė ir ekonominė realybė buvo taip transformuota, kad, net kairiesiems laimėjus rinkimus milžiniška persvara, galimybė vykdyti nors ir nuosaikią socialdemokratinę politiką tapo labai menka. Tą, beje, byloja ir situacija Lietuvoje, kurią, be kita ko, taip pat kausto neoliberalūs fiskalinės drausmės įstatymai.

Demokratinis socializmas yra ir turi būti kairiųjų idealas, utopija, kuriai pasiekti reikėtų revoliucijos.

Tai būtų ne mažos revoliucionierių grupelės karinis coup d'état, bet pirmiausia politinio ir etinio mąstymo revoliucija. Tai būtų antroji Apšvieta, kuri išvaduotų mus iš primityvios ideologijos laisvarinkininkų, pusę amžiaus mums kalusių, kad vieninteliai žmogaus kūrybos ir veiklos motyvai yra primityvus pelno maksimizavimas ir konkurencija. Sykiu tai būtų demokratiška struktūrinių pokyčių revoliucija, kuri palaipsniui keistų mus saistančius įstatymus ir institucijas.

Tokie struktūriniai pokyčiai neįmanomi be idėjiškai stiprios ir platų visuomenės palaikymą turinčios politinės kairės. Štai kodėl labai svarbu, kad būtų tiesiami tiltai tarp įvairių politinių ir visuomeninių susivienijimų: žmogaus teises, mažumas ginančių organizacijų, profesinių sąjungų ir kairiųjų politinių partijų.

O sykiu turi būti tiesiami keliai tarp politinių partijų, kurios atstovauja marginalizuotiems miestų ir miestelių darbininkams (jiems, deja, bet sykiu suprantamai, LGBT ir kitų mažumų teisės, švelniai tariant, rūpi per mažai), ir tų politinių jėgų, kurias remia gerai išsilavinusi, terry eagletonus, karlus marxus ir judith butler skaitanti samdoma miestų inteligentija.

Lietuvoje šie poliai, gaila, yra radikaliai vienas nuo kito nutolę.

Vienam politikų tipui atstovauja Viktoras Uspaskichas ir Petras Gražulis, o kitam – tokie LSDP nariai kaip Marija Aušrinė Pavilionienė, Vytenis Andriukaitis, Algirdas Sysas ir t. t.

Žinant, kad politika visų pirma yra mažiausio blogio menas, tai kur kas geriau nei „vaivorykštės“ koalicija su konservatoriais ir liberalais.

Ir ne tik dėl to, kad pastarieji toliau vykdytų visai visuomenei pragaištingą neoliberalią privatizacijos ir dereguliacijos politiką, bet pirmiausia todėl, kad „objektyvus“ kairiųjų interesas – atstovauti socialiai marginalizuotiems kaimų, miestų ir miestelių darbininkams, taip pat ir išsilavinusiai didmiesčių inteligentijai, kuri Europoje visuomet buvo, yra ir bus kairiųjų pažiūrų.

Priešingu atveju, jei socialdemokratai ir/ar kairiosios partijos nesugebės patraukti tiek marginalizuotų darbininkų, tiek ir miestų inteligentijos, nuskurdintus darbininkus suvilios fašistuojančios jėgos, tokios kaip „Golden Dawn“ Graikijoje.

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/abi ... &com=1&s=1

Žygeivis
2012-11-26 14:56

Kai kada ir Bielskis parašo tiesą, kurią kiti "politologai" "juodai" nutyli ....

Kaip sakoma, ir iš ožio galima išspausti lašą - jei ne pieno, tai bent ko nors kito.... :) :) :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 23 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: