Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Marius Kundrotas. Ar tikrai tauta

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Nacionalizmas (tautiškumas - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas) - istorija ir ideologija, atmainos ir srovės. Nacionalizmas ir kosmopolitizmas.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Marius Kundrotas. Ar tikrai tauta – žmogiškumo veidrodis?

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Marius Kundrotas. Ar tikrai tauta – žmogiškumo veidrodis?

Parašytas: 18 Kov 2012 22:08

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

M.Kundrotas. Ar tikrai tauta – žmogiškumo veidrodis?

http://alkas.lt/2012/03/18/m-kundrotas- ... veidrodis/

http://www.alkas.lt
2012 03 18 00:58
Marius Kundrotas

Dar XIX a. istorikas ir tautiškumo ideologas Žiulis Mišlė (Jules Michelet) tautą įvardijo žmogiškumo veidrodžiu. Gyvoje bendruomenėje, santykyje su artimu atsiskleidžia – kas tu per žmogus. Taurūs bendruomenės pavyzdžiai žmogų įkvepia patį gyventi, mąstyti ir elgtis tauriau. Žinoma, šie principai galioja ne tik tautinei bendruomenei. Tauta – viena iš tokių.

Vinco Kudirkos sukurtame himne giedame apie didvyrių žemę, drąsinamės jų žygiais, siekiame semtis stiprybės iš garbingos tautos praeities. Augančiame tautiniame judėjime gausėja šūkių – „Didžiuojuosi, kad esu lietuvis!“, įgaunančių įvairias formas – nuo skelbimo („didžiuojuosi“) iki kvietimo („didžiuokis ir apgink“). Yra, kuo didžiuotis. Vis gi tapatinimasis su kitais žmonėmis – o juk tapatinamės su tautos didvyriais – yra lazda su dviem galais.

Jei pripažįstame kolektyvinę garbę, galbūt reiktų pripažinti ir kolektyvinę gėdą? Jei prisiimame kitų žmonių nuopelnus, gal reiktų prisiimti ir kitų žmonių atsakomybę? Vytautas Kavolis tautiškumą aiškino būtent šitaip: jei esi tautos dalis – visos jos savybės yra lyg ir tavo. Šiuo atveju reiktų tapatintis ne tik su didvyriais ir šviesuoliais, bet ir su niekšais, kvailiais, nusikaltėliais. Sunki dilema. Sprendžiama ji įvairiai.

Kolektyvinė atsakomybė praktikoje dažnai veda į siaubingus sprendimus. Dažnai girdime, kad lietuviai – žydšaudžių tauta. Šiuo atveju kolektyvinės atsakomybės prisiėmimas džiugintų mūsų kosmopolitus ir žydų šovinistus, bet ir vėl griebtumės lazdos su dviem galais. Juk šiuo atveju tektų pripažinti ne tik lietuvių tautos atsakomybę už savo žydšaudžius, bet ir žydų tautos atsakomybę už jų tautiečius, kurie išdavė juos priglaudusią Lietuvą, žudė ir kankino lietuvius… O jei taip, žydšaudžius apskritai tektų išteisinti: jie tik taikė kolektyvinę atsakomybę.

Priešingas sprendimas – tarti, jog niekšybė neturi tautybės. Daugelis demokratų, įskaitant demokratinius tautininkus, renkasi šį – individualistinį – kelią. Vis dėlto kas leistina liberaliam demokratui, sunkiai dera tautiniam. Jei niekšybė neturi tautybės, kodėl ją priskiriame dorybei? Liberaliam demokratui atsakyti į šį klausimą paprasčiau: anot jo, anapus individo išvis nieko nėra. Jis neprisiskiria sau nei kitų žmonių dorybių, nei niekšybių. Tautininkas atsiduria priešais dilemą: didvyriais norisi didžiuotis, o štai už šunsnukius atsakyti – visai nesinori…

Vilhelmas Storosta-Vydūnas tautiškumą pavadino keliu į žmogiškumą. O kas gi yra žmogiškumas? Ar jis vien teigiamas, ar gali būti ir neigiamas? Humanistinė ideologija, pradedant Žanu Žaku Ruso (Jean-Jacques Rousseau), žmogų nupiešė kaip savaime gerą. Iš tikrųjų žmogaus esatis – dvilypė: jame yra ir gėrio, ir blogio. Žmogiškumo sąvoka reiškia – tai, kas būdinga žmogui.

Romualdas Ozolas, nacionalizmą pavadindamas šių dienų humanizmu, užčiuopė esmę: tautiškumas – ne tiktai kelias į žmogiškumą, tai – žmogiškumo išraiška. Su visomis žmogiškomis savybėmis – geromis ir blogomis. Jau Antanas Smetona kalbėjo apie dorą ir nedorą tautiškumą, jam atitarė Juozas Girnius, sakydamas – svarbu mylėti savo tautą, bet ją reikia mylėti dorai.

Ar iš viso įmanoma nedora meilė? Ko gero – taip. Motina, dangstanti nusikaltėlį sūnų, elgiasi nedorai – ji ne tik trukdo įvykdyti teisingumą, bet ir sukelia grėsmę galimoms naujoms šio nusikaltėlio aukoms. Tarnautojas, grobstantis iš valstybės, peržengia ribą tarp geranoriško šeimos aprūpintojo ir visuomenės kenkėjo. Šovinistas, engiantis kitas tautas, savo elgesiu įteisina atitinkamą elgesį su jo tauta, o svarbiausia – iš esmės pažeidžia tautos vertės principą.

Tautos idealas ir tautos tikrovė gali skirtis ir praktiškai visada skiriasi. Tas pats pasakytina apie žmogaus idealą – koks turi būti žmogus ir žmogaus tikrovėje – koks jis yra. Tautoje visada bus gėrio ir blogio.

Idealo prasme tautą galime suvokti kaip išimtinai pozityvių žmonių bendruomenę, bet ir šis kelias – slidus. Nuosekliai žengiant juo, idealo neatitinkančius tautiečius tektų tiesiog atskirti nuo tautos – bent jau savo mintyse. Kai kada taip elgiamasi ir praktikoje, o tada vardan idealo – ir dar nebūtinai teisingo – aukojami realūs žmonės. O jei taip – kam iš tiesų pasišvenčiame: tautai ar tik savo svajonei, kitaip tariant – savo individualiam ego?

Atrodo, nei vienas šių kelių – nei absoliuti tautos kolektyvizacija, nei individualizacija, nei idealizacija – į tiesą neveda. Siekiant išspręsti dilemą, kur vienoje tautos pusėje – lietuvis Jonas Basanavičius, o kitoje – taip pat lietuvis Kazys Jonaitis, lieka dar dvi galimybės: pirma – pripažinti, jog viena kategorija pasaulio paaiškinti neįmanoma, antra – pakeisti akcentus ir konotacijas.

Tauta yra tik viena iš žmogiškumo kategorijų, savaime netapati nei gėriui, nei blogiui. Didžiuotis savo tauta nereiškia save laikyti kuriuo nors iš jos didvyrių – tai reiškia įsipareigoti jais sekti. Atsakomybė už savo tautą nereiškia kaltės prisiėmimo – už tai, ko nepadarei – tai taip pat reiškia įsipareigojimą – padaryti viską, jog įvykęs blogis nebesikartotų. Meilė savo tautai nereiškia pritarimo viskam, kas joje vyksta – tai reiškia įsipareigojimą ją tobulinti, pradedant nuo savęs.

Anot Klaivo Steplso Liuiso (Clive Staples Lewis), absoliuti meilė priims tave tokį, koks esi – luošą, purviną ar bjaurų, bet niekada nenorės, kad toks būtum. Ji pasitenkins mažu, bet sieks absoliučiai visko.

Grįžtant prie veidrodžio – jame galime įžvelgti kilniausius didvyrius ir paskutines padugnes. Bet ar verta kaltinti veidrodį, jei paties veidas – kreivas?

Komentarai
http://alkas.lt/2012/03/18/m-kundrotas- ... veidrodis/

Žygeivis:
2012 03 18 21:17

Kiekviena tauta sudaryta iš daugybės visokiausių, labai skirtingų, žmonių.

Ir esmė yra kaip kiekvienas konkretus Tautos narys pasielgs konkrečioje kritinėje situacijoje.

Nes yra visokie teoriniai tikrovės modeliai, ir yra labai konkreti bei aiški realybė, kada pasirinkimas konkrečiam žmogui dažnai būna tik iš dviejų variantų, be jokių tarpinių “atspalvių”….

Štai tada ir paaiškėja “kas yra kas” – arba tu Tautos gynėjas, arba išdavikas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 15 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: