Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Koks patriotiškumas reikalingas Lietuvai?

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Nacionalizmas (tautiškumas - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas) - istorija ir ideologija, atmainos ir srovės. Nacionalizmas ir kosmopolitizmas.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Koks patriotiškumas reikalingas Lietuvai?

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Koks patriotiškumas reikalingas Lietuvai?

Parašytas: 12 Kov 2012 21:54

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27131
Miestas: Ignalina

Koks patriotiškumas reikalingas Lietuvai?

http://alkas.lt/2012/03/13/jaunimas-pat ... uotraukos/

http://www.balsas.lt/naujiena/586414/ja ... du-diena/1

2012.03.12 12:17

Dalis patriotiško jaunimo Kovo 11-ąją paminėjo Vilniuje, Rašytojų klubo salėje vykusioje diskusijoje „Koks patriotiškumas reikalingas Lietuvai?“. Į renginį surinkusių žmonių gausa leido suprasti, kad šis klausimas daugeliui lietuvių dar ir šiandien yra aktualus. Patriotiško jaunimo sambūrio „Pro Patria“ organizuotoje diskusijoje taip pat dalyvavo ir Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarai, sąjūdininkai bei Seimo nariai.

„Patriotiškumas yra įsipareigojimas bendruomenei. Nors istoriškai bendruomenės forma kito, jau porą amžių vienintelė reali politinė bendruomenė yra tauta su jos kuriama valstybė. Atsiranda tuo abejojančių, siūlančių įsipareigoti kitokiems vienetams, tačiau kol kas naujo lojalumo objekto paieškos lieka bevaisės“, - diskusijos dalyvių dėmesį atkreipė VU politikos mokslų studentas Vytautas Sinica.

Anot jo, patriotiškumas, kaip įsipareigojimas tautai ir jos sukurtai valstybei, vargiai atsiejami. Patriotas pirmiausiai įsipareigoja būti neabejingu politinės bendruomenės reikalams ir dalyvauti juos sprendžiant. Tačiau toks įpareigojimas kelia pavojų patriotizmą sutapatinti su pilietiškumu, o tautą su vadinamąja pilietine visuomene.

„Vaikantis seną analogiją – sovietmečiu irgi galėjome būti pilietiški, dalyvaudami komunistų partijos veikloje ir paklusdami primestai tvarkai. Tačiau aišku, kad aktyviai domėtis viešaisiais reikalais – politika – nėra gana. Būtinas normatyvumas – atsakymas sau, kas ir kaip turi spręsti politinius klausimus", - pabrėžė V. Sinica.

Šiandien viešojoje erdvėje pasigirsta pasisakymų, kuriuose priešinama krikščioniška religija ir patriotiškumas. Šių teiginių problemiškumą diskusijos metu aptarė Ateitininkų federacijos ir studentų korporacijos „RePublica“ narys Audrius Makauskas, pabrėždamas, kad pasaulis matė daugybę liūdnų pavyzdžių, kai krikščionybės nepašvęstas patriotiškumas virsdavo zoologiniu reiškiniu.

„Patriotiškumas – pats būdamas dorybė – yra išvestinis iš teisingumo dorybės, liepiančios atiduoti kiekvienam tai, kas jam iš tikro priklauso. Taip ir tėvynei turime atiduoti savo pastangas ir darbą jos kultūriniam ir politiniam klestėjimui užtikrinti. Patriotiškumas yra ne antgamtinis, o prigimtinis dalykas. Bet su žmogaus prigimties ignoravimu, ar juolab bandymais ją išrauti, Bažnyčia nesutinka. Tai liečia ne tik tautos ir tautiškumo dalykus. Šiaip ar taip, tai ne katalikiškuose darželiuose berniukai nuo mažens pratinami vaikščioti su suknelėmis. Vis tik akivaizdu, kad geru patriotu gali būti ir nebūdamas krikščionimi – patriotiškumas yra ne apreikštojo tikėjimo, o prigimties dalykas. Bet štai jei nori būti geru krikščionimi, patriotiškumas jau nėra pasirinkimo dalykas: šią dorybę, kaip ir kiekvieną kitą, būdamas krikščionis, praktikuoti privalai“, - sakė A. Makauskas.

Diskusijos metu dėmesio sulaukė ir abi ta pačią dieną vykusios eitynės Vilniaus Gedimino prospektu. VU politikos mokslų studentas Vytautas Keršanskas teigė, kad Kovo 11-oji tapo paradų diena, kur tiek vieną, tiek kitą pusę atstovaujantys žygeiviai neša žinią, kad būtent jų patriotiškumas yra geriausias.

„Patriotiškumo samprata šiandien skaldoma, kas sukuria dar didesnį visuomenės susipriešinimą ir taip tautai sunkiu metu. Bet liūdniausia, kad šis deklaratyvus patriotiškumas apsiriboja tik šventiniu laikotarpiu, todėl už atrodytų tvirtų šarvų slypi apmaudi tuštuma. Tačiau juk valstybinės šventės negali tapti tik dienos, skirtos deklaruoti meilę tėvynei, o likusieji metai – meilei sau", - tvirtino V. Keršanskas.

Anot jo, šiandien kairieji Lietuvos intelektualai vis aršiau siekia įdiegti patriotiškumo, kaip įsipareigojimo respublikai ir jos institucijoms, o ne bendruomenei – tautai – sampratą. Pasak pranešėjo, šie intelektualai teigia, kad lietuviai neteisingai koncentruojasi į kultūros ir tapatybės išsaugojimą, vietoje politinių institucijų puoselėjimo ir naujos, paneuropinės, tapatybės kūrimo. Liberaliosios kairės požiūris, jog kiekvienas yra laisvas pasirinkti savo tapatybę, spjauna į visą iki šiol lietuvių kurtą, o šimtamečių okupacijų metu sunkiai saugotą kalbą, kultūrą ir istoriją.

Renginyje atkreiptas dėmesys ir į Europos Sąjungos problemas bei jų aktualumą šiandieninei Lietuvai. VU politikos mokslų studentas Linas Kojala, prisimindamas šiandieninę Graikijos situaciją, pastebėjo, kad ši šalis gali būti suvokiama kaip simbolinis Vakarų klestėjimo pradžios, o šiuo metu - visapusiško dekadanso taškas.

„Valstybė – vienintelė patvari politinės bendruomenės egzistavimo forma – Graikijos atveju jau praktiškai išnyko. Desperatiškai bandant ją išgelbėti laikomasi vienintelio principo: makiaveliškojo „tikslas pateisina priemones“. Demokratija jau paaukota ant aukuro savo pačios gimtinėje. Juk šalį valdo piliečių nerinktas, bet politiniams žaidimams neva atsparus technokratas, Atėnuose bus „dislokuoti“ veto teisę sprendimams turėsiantys finansų stebėtojai iš užsienio, o parlamento rinkimų datą svarstoma paprasčiausiai nukelti. Visa tai vainikuoja groteskas: politiniai lyderiai lyg užsikirtusi plokštelė pabrėžia demokratijos vertybę, nors patys stumia ją į paribius“, - teigė L. Kojala.

Diskusijos dalyvis kėlė klausimą, ar neatrodo, kad esame tolerantiški priimdami ir garbindami viską, išskyrus tai, kas sukūrė mus pačius? Anot jo, religiniai pamatai pradėti klibinti jau seniai, tačiau dabar atėjo laikas ir Romėnų teisei – kai kurie Vokietijos politikai jau drįsta siūlyti šariato teisę kaip ginčų sprendimo priemonę. „Apie tokio „progreso“ būtinybę kalba net Kenterberio arkivyskupas. Iš kitos pusės, ar tai turėtų stebinti, jei viskas, kas mums liko, yra hedonizmo ir ekonomizmo kriterijai?“, - klausė L. Kojala.

Diskusijos metu kalbėjęs signataras Algirdas Patackas akcentavo, kad į renginį susirinkę studentiško amžiaus žmonės yra pirmoji karta, kuri turės kurti Lietuvą laisvės sąlygomis. „Kelios iki jūsų gyvenusios kartos už laisvę nuolatos kovojo. Tačiau jūsų kartai tenka nemažesnė užduotis - turėsite kurti Lietuvą laisvės sąlygomis“, - sakė A. Patackas.

Renginio metu taip pat kalbėjo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Vytautas Radžvilas, signataras Zigmas Vaišvila, visuomenininkas Alvydas Medalinskas, seimo narys Naglis Puteikis ir kt.

Šaltinis: "Balsas.lt"

Komentarai
http://alkas.lt/2012/03/13/jaunimas-pat ... uotraukos/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Koks patriotiškumas reikalingas Lietuvai?

Parašytas: 14 Kov 2012 18:40

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27131
Miestas: Ignalina

Vytautas Sinica. Patriotizmas kaip įsipareigojimas bendruomenei

http://propatrialt.wordpress.com/2012/0 ... druomenei/

2012/03/14

Patriotizmas gali džiaugtis, jog jo nepalietė priešiškumas, pastaruoju metu užliejęs nacionalizmo sąvoką. Pastarąjį iš visų pusių kritikuojant, patriotizmas lieka nepaliestas. Priešingai, pasigirsta kalbos, jog nacionalistai diskredituoja „tikrus patriotus“ ir daro jiems gėdą. Taigi, patriotai vis dar gerieji, o nacionalistai blogieji, ir šios sąvokos vienaip ar kitaip atskirtos. Visgi ta skirtis po truputį virsta perdėta ir iškreipiančia paties patriotizmo, kurį stengiamasi atriboti nuo tautos, turinį.

Patriotizmas yra įsipareigojimas politinei bendruomenei. Nors istoriškai bendruomenės forma kito, jau porą amžių vienintelė reali politinė bendruomenė yra organizuota kaip valstybė. Atsiranda tuo abejojančių, siūlančių įsipareigoti kitokiems vienetams, tačiau kol kas naujo lojalumo objekto paieškos lieka bevaisės.

Smerkiantiems nacionalizmą, bet išteisinantiems patriotizmą verta priminti, kad tik nacionalizmas, kaip valstybių nepriklausomybės, integralumo ir tautų solidarumo siekiantis judėjimas įgalino modernųjį patriotizmą apskritai. Be pirmojo šiandien negalėtume praktikuoti antrojo.

Asmeninė pažintis su patriotizmu daugeliui, ko gero, prasideda nuo sampratos „meilė Tėvynei“. To moko ar bent turėtų mokyti tėvai ir pedagogai. Visgi ši samprata gerokai klaidinanti, nes taip suprantama meilė neįpareigoja nieko daryti dėl tos mylimos Tėvynės. Meilę galima reikšti šventėmis ir dainomis, kaip sovietmečiu netrukdė ir net skatino elgtis okupacinė valdžia. Dar blogiau, meilė Tėvynei kaip kraštui ar etnosui nereikalauja nepriklausomybės ir savivaldos. Vėlgi – sovietiniai kolaborantai galėjo tarnauti okupacinei valdžiai ir nejausti tame prieštaravimo Tėvynės meilei. Bet kokia valdžia juk tiesiog mylėti Tėvynę kaip kraštą netrukdo, o bendradarbiavimas su ja laiduoja didesnę gerovę bendruomenei nei pasipriešinimas.

Patriotizmui šiais laikais būtina tauta – savivaldos siekianti kultūrinė-politinė bendruomenė. Įsipareigojimas valstybei ir ją kuriančiai tautai vargiai atsiejami. Tautinis tapatybės aspektas nėra politinis, tačiau valstybė, kuriai įsipareigoja patriotas, neįmanoma be ją kuriančios tautos.

Ką įsipareigoja patriotas? Pirmiausiai, būti neabejingu politinės bendruomenės reikalams ir dalyvauti juos sprendžiant.

Toks įpareigojimas kelia pavojų patriotizmą sutapatinti su pilietiškumu, o tautą su vadinamąja pilietine visuomene. Toks tapatinimas būtų klaida, nes grynas pilietiškumas reikalauja būti neabejingu santvarkai, tačiau nenurodo, kieno ji turi būti. Vaikantis minėtą analogiją – sovietmečiu irgi galėjome būti pilietiški, dalyvaudami komunistų partijos veikloje ir paklūsdami primestai tvarkai.

Tačiau aišku, kad aktyviai domėtis viešaisiais reikalais – politika – nėra gana. Būtinas normatyvumas – atsakymas sau, kas ir kaip turi spręsti politinius klausimus. Į pirmąjį klausimą atsakymas yra tauta – šių laikų savivaldi politinė bendruomenė. Tik neabejingas laisvos tautos politiniam gyvenimui yra patriotas. Pilietinė visuomenė čia taip pat atkrinta, mat nurodo santvarką, kurioje visi gali ir aktyviai siekia savo egoistinių interesų valstybės mastu, tuo tarpu, patriotizmas, priešingai, akcentuoja pareigas, ne teises, ir valstybės gėrį, o ne dalinius grupių interesus.

Patriotizmas nėra sausas faktas. Tai dorovinė kategorija, siekiamybė kiekvienai valstybei ir jos piliečiams. Juozas Girnius sakė, jog vertybių negalima argumentuoti, dalykas vertinamas ir kartu pareiga jam jaučiama arba ne. Vertinama įsitikinimo, o ne argumentų dėka.

Tačiau nepriklausomai nuo to, ar žmogus jaučia pareigą valstybei (kas yra tik fakto klausimas), jam galioja pareiga būti patriotu (kas yra jau dorovės klausimas). Taigi argumentuojant moralę savaime klimstama į vidinį prieštaravimą. Vis dėlto patriotizmas yra pilietinė dorybė pirmiausiai kaip įsipareigojimas, kas savaime reiškia ir pergalę prieš egoizmą. Be to, įsipareigojimo objektas čia yra politinė bendruomenė, o bendruomenės arba viešasis gėris visais laikais laikytas aukštesniu už asmeninį. Pagaliau patriotizmas yra dvejopai žmogiškumą atskleidžianti dorybė.

Kultūrinėje plotmėje jis reikalauja kritiškai žvelgti į savo tautos gyvenimą ir stengtis kasdieniais darbais tobulinti jos kultūrą. Patriotas vertina tai, kas sava jo tautai, tačiau išlieka kritiškas šių dalykų atžvilgiu. Politiniame lygmenyje patriotas įpareigotas dalyvauti viešųjų reikalų sprendime, siekdamas gerovės savo tautai kaip politinei bendruomenei ir valstybei kaip jos santvarkos formai. Būtent kultūrinis ir politinis gyvenimas žmogų iškelia virš instinktų tenkinimo ir padaro žmogumi.

Gali kilti klausimas, kaip patriotizmo reikalavimus įgyvendinti tautinių mažumų atstovams. Jei patriotas įsipareigoja valstybei ir tautai, o žmogaus gyvenamą valstybę kuria ne jo tauta, atsiranda priešprieša. Visgi, nors tauta kuria valstybę, ji nėra tiesiogiai susijusi su individo politiniu tapatumu. Likdamas asmeniškai ištikimas savo tautai individas gali ir privalo būti savo valstybės patriotas, lojalus jai kaip politiniam dariniui ir suinteresuotas jos gerove.

Apibendrinant, siektinas patriotizmas turėtų atmesti banalios meilės sampratą ir tuo nepasitenkinti. Priešingai, tai įsipareigojimas. Jei vadinsime jį meile, tai tik griežtai krikščioniška prasme, tai yra kaip auką, savo interesus aukojant vardan valstybės ir ją kuriančios tautos. Ši auka privalo reikštis dvejopai. Kultūroje, stengiantis savo kasdieniais darbais kelti tautą į aukštesnį lygį. Politikoje kaip nuolatinis susidomėjimas politiniu gyvenimu, siekiant savosios valstybės, o ne konkrečios santvarkos gerovės.

Šis pranešimas skaitytas Kovo 11 d., patriotiško jaunimo sambūrio „Pro Patria“ surengtos diskusijos „Koks patriotiškumas reikalingas Lietuvai?“ metu.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Koks patriotiškumas reikalingas Lietuvai?

Parašytas: 26 Bal 2016 02:02

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27131
Miestas: Ignalina

(№139) Kęstutis Čeponis, Литва - Александр Гильман (№3)

http://imhoclub.lv/ru/material/kadirovi ... z46skboGba

Уважаемый Александр,

вы, как и абсолютное большинство москалеязычных, воспитанных в абсолютном повиновении властям и в духе великодержавности, как наивысшем идеале, просто путаете страну (в вашем понимании - государство) и власть государства.

Патриот - человек, который любит именно свою страну (но не обязательно государство, особенно если это империя, захватившая его страну) и как правило сильно критикует власть в стране.

Потому, что любую власть в любом государстве всегда надо критиковать (конечно, не просто так, а за конкретные ошибки и недоработки, которые всегда имеются) - иначе власть перестанет служить своему народу и возомнит, что она не слуга народа, а его хозяин.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 18 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: