Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Vacys Bagdonavičius. Nykstant tautiškumui, nyksta ir žmoniškumas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Nacionalizmas (tautiškumas - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas) - istorija ir ideologija, atmainos ir srovės. Nacionalizmas ir kosmopolitizmas.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Vacys Bagdonavičius. Nykstant tautiškumui, nyksta ir žmoniškumas

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Vacys Bagdonavičius. Nykstant tautiškumui, nyksta ir žmoniškumas

Parašytas: 05 Sau 2012 14:40

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27131
Miestas: Ignalina

Vacys Bagdonavičius. Nykstant tautiškumui, nyksta ir žmoniškumas

http://alkas.lt/2012/01/02/v-bagdonavic ... oniskumas/

Vacys Bagdonavičius,
http://www.tautininkusajunga.lt
2012 01 02 22:47

Tiek pas mus, tiek pasaulyje vis ryškiau pasigirsta blaivus balsas, įspėjantis apie galimas ne visai geras pasekmes pasauliui vis labiau globalėjant ir tautoms sparčiau niveliuojantis. Tautinė savastis dažniausiai iškeliama kaip saugotina ir brangintina vertybė. Tiesa, kai kada pasigirsta ir susierzinimo gaidų dėl to, kad pernelyg rūpinamasi tautiškumo globa, kad taip skatinamas uždarumas ir kenkiama integracijai. Tačiau neatrodo, kad šie pastarieji balsai mąstančiam pasauliui užduotų toną. Deja, realūs vyksmai dažnokai atrodo kaip vanduo, pilamas ant globalistų malūno.

Tą matome ir Lietuvoje, ir tai tikrai nedžiugina. „Europėjimas“, žmonių bėgimas iš Lietuvos, emigracijos procesai gal turi kai kurių ir pozityvių momentų, gal dalis toli nuo Tėvynės sukaupto kapitalo bus kada investuota sugrįžus namolio, bet praradimai jau dabar akivaizdūs ir dideli.

Tauta nėra sutelkta savikūrai, neveikia gilūs vidiniai motyvai puoselėti tautą, valstybę. Tada ir šnekėjimai apie tapatybę yra deklaratyvūs ir menką reikšmę teturi. Visose srityse, visais lygiais turėtų būti ieškoma galimybių ir sudaromos sąlygos tautiniam savitumui išlaikyti ir jį puoselėti. Nesimato valstybiškai angažuotų pastangų konsoliduoti tautą vardan Tėvynės, jos išlikimo.

Tėvynės sąvoka, atrodo, praranda savo vertybinį matmenį, emocinio paveikumo užtaisą. Ją apleisti nebėra išdavystė nei tiems, kurie išvažiuoja, nei valstybę valdantiesiems (tevažiuoja, mažiau bedarbių bus). Nesimato pastangų tvarkytis taip, kad mūsų žmonės būtų išsaugomi, gerbiami, kad norėtų dirbti Tėvynės labui, kad patys jaustųsi jos ir savo gerovės kūrėjai.

Beveik akivaizdu, kad masiškai išsivažinėjus Lietuvos žmonėms, kai ateityje iš ES „ateis“ didelės investicijos (tai neišvengiama), nebus kam jų įsisavinti, darbams reikės įsileisti svetimtaučius. Neatrodo, kad Lietuvos valdantieji apie tai galvotų. Manau, kad mūsų ekonominių išteklių, juos paskirsčius teisingiau, pakaktų tam, kad būtų sudarytos sąlygos, prielaidos net ir „krizę“ visiems išgyventi nors ir sunkokai, bet pakankamai oriai. Nėra strategijos į ateitį. Atrodo visi gyvena tik tuo, kaip „prastumti“ šią dieną.

Nors atsižadėti tėvų kalbos šiandien niekas atvirai nereikalauja, bet dėl „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“dūšią velniui pardavusių turime nemažai. Baisiausia, kai turtas atsiduria Dievo vietoje. Tautiškumas daugeliui visai neberūpi. O nykstant tautiškumui, kaip sako Vydūnas, nyksta ir žmoniškumas. Paradoksas: laisvėjęs gyvenant, nyksta abu. Toks užburtas ratas.

Būtų blogai, jei tautiškosios vertybės neigtų universaliąsias, bendražmogiškąsias. Betgi jos, tos tautiškosios vertybės, orientuotos, kaip ir, sakykim, krikščioniškosios, į kiekvieno žmogaus esmę sudarančio dvasingumo ugdymą. Nors, beje, ir krikščioniškąsias vertybes sunku įsivaizduoti kaip destiliuotas, apvalytas nuo tautiškos pasaulėjautos substrato. Kad tautiškumas yra labai svarbus žmogaus dvasingumo struktūros elementas, kažin ar reikia įrodinėti teoriškai, išprotauti ar kur nors perskaityti.

Tą priespaudos metais parodė gyvenimo realybė. Ji liudijo, kad laikymasis to,iš ko yra išaugusi protėvių pasaulėjauta, padeda išlaikyti svarbiausiąją vertybę – žmoniškumą. Pasaulis yra tam, kad žmogui sukeldamas būtinybę įveikti jo trauką, kartu sudarytų galimybes tobulėjant, įveikiant egocentrizmą dvasiškai laisvėti. Tokias galimybes ir suteikia tauta, kurios vertybėmis remdamasis ir pats jų aruodą papildydamas žmogus kyla Dievop.

Stiprindamas tautą, žmogus stiprina tą organizmą, kurio ląstelė jis pats yra.

Tautiškumas – viena iš aukštųjų žmoniškumo vertybių, kurias norint priimti reikia būti pasiekus tikros dvasinės brandos, įveikus hedonistinį vėjavaikiškumą. Žmogus tiesiog turi jausti, kad jo egzistencijos pamatai – tautoje. Nesu priklausantis viskam ir niekam, bet gimęs būtent tautoje, savo dvasią maitinąs jos kultūros paveldo syvais, su motinos pienu įkvėpęs jos pasaulėjautą.

Tokia jausena, deja, neugdoma, jai nebeteikiama reikšmės, nesudaromos galimybė reikštis, tarpti. Tarybiniais laikais turėjome tvirtus vidinės rezistencijos pamatus, atsiremiančius į tautinę savimonę, tradicijas, į tautos vertybių sanklodą, istorinę atmintį. Dabar, nors ir gausu vadovėlių bei literatūros etninės kultūros tema (tai, žinoma, puiku ir būtina), bet konkurencinėje erdvėje ji, deja, paskęsta, pasimeta, skurdžiai atrodo.

Knygynuose kalnai ryškiaspalvių liuksusinių knygų, kitokių leidinių, pasirinkimas didžiulis, galima čia rasti visko – puikiausių pasaulinės klasikos bei šiuolaikinės literatūros ar filosofijos veikalų, įstabių monografijų, albumų , bet ir daugybę niekalo, šlamšto, šarlatanizmo propagandos. Visko, kas reprezentuoja tikrąsias pasaulio vertybes ir jo šiukšles.

Tautos vertybės ne tik pasimeta tarp viso šito, bet ir imamas reikšti nepasitenkinimas ar netgi priešiškumas jų atžvilgiu. Todėl nenuostabu, kad atsiranda net ir vadintinų iškilių kultūros veikėjų, viešai teigiančių: „Kam reikalingas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas! Kam! Aptvarus čia mes kuriam, rezervatus!“

Tokį mąstymą sėja pirmiausia vartotojiškos rinkos idėjų skleidėjai, orientuojantys žmones anaiptol ne į pamatines, tarp jų ir etnines, vertybes, bet į didesnio pelno paieškas. Jie visu balsu rėkia, kad etninės kultūros puoselėtojai atsiriboja nuo pasaulio, nieko, be savęs, nenori matyti, aborigenai, siekiantys apsitverti sienomis ir apaugę pelėsiais trūnyti praėjusių šimtmečių bakūžėse.

O tai yra gryniausia demagogija, akiplėšiškas melas, kuriuo dar tvirtinama, kad etninės kultūros puoselėtojai esantys agresyvūs nacionalistai, viso, kas ne jų, nekentėjai. Bet juk yra atvirkščiai: etninės kultūros puoselėtojai savo tautą mato visada tarp kitų tautų, regi jų savitumus ir džiaugiasi jų laimėjimais.

Antra vertus, kitos tautos niekada nepasirūpins tavuoju savitumu, tavo tautos kultūros paveldo išlikimu. Šitai net ir neįmanoma. Tauta turi pati pasirūpinti savimi. Kitaip ji tikrai išnyks. Ir iš ES negalime laukti, tikėtis išskirtinio dėmesio, pagalbos (investicijomis ar kitu būdu) būtent etninei kultūrai ugdyti. Taip galėtų atsitikti, bet tik jei patys atkreipsime dėmesį, įrodysime, kad tautiškumas – nepakartojama vertybė ir mums, ir pasauliui, kad mes turime ką nepakartojamo duoti pasauliui.

Sunku suprasti nusiteikimą tautas, jų kultūrą, papročius, visą savastį laikyti savaiminiu blogiu. Juk ir bendrijos (tarkim, Europos Sąjungos) tuo stipresnės, kuo kiekvienas segmentas tvirtesnis, o ne savitumo išsižadėjęs. Lietuvoje girdime įvairių ideologinių išvedžiojimų, bet tiesa labai akivaizdi ir paprasta: jei norime būti visaverčiai pasaulyje, privalome būti savimi. Be to, tik suvokus savojo turtingumo vertę įmanoma suvokti, vertinti ir kito. Ir argi toks suvokimas reiškia išskirtinį savosios tautos iškėlimą virš kitų tautų, norą joms primesti savo valią? Juk paprasčiausiai norime būti ori tauta tarp kitų orių tautų, gerbiančių viena kitą.

Mūsų visuomenėje turėtų atsirasti jėga, generuojanti bendruomenės, tautos, nacijos, valstybės visapusiškai sveikos gyvensenos pagrindus. Tik tokiai jėgai energingai veikiant, įmanoma šviesios Lietuvos pergalė. O ja, tąja jėga, ir turėtų būti sustiprėjusi, konsoliduota, su tauta susikalbėti mokanti, jos lūkesčius pateisinti pasiryžusi Tautininkų sąjunga.

Komentarai
http://alkas.lt/2012/01/02/v-bagdonavic ... /#comments

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 25 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: