Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Tautiškumo ir pilietiškumo santykis bei ES siekis sunaikinti tautiškumą

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Nacionalizmas (tautiškumas - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas) - istorija ir ideologija, atmainos ir srovės. Nacionalizmas ir kosmopolitizmas.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Tautiškumo ir pilietiškumo santykis bei ES siekis sunaikinti tautiškumą

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Tautiškumo ir pilietiškumo santykis bei ES siekis sunaikinti tautiškumą

Parašytas: 27 Lie 2011 17:08

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Kęstutis Jeskelevičius. Europos Sąjungos pavilioti

http://alkas.lt/2011/07/27/k-jeskelevic ... pavilioti/

Kęstutis Jaskelevičius, http://www.slaptai.lt
2011 07 27 11:48

Moksleivių pilietiškumo tyrimas, kuris buvo finansuojamas europinėmis lėšomis ir, beje, pasiūlytas ES institucijų, atskleidė keletą keistų dalykų.

Pirma, pilietiškumas, kurio tikrąją esmę vargu ar suvokė tiriamųjų moksleivių grupė, buvo visiškai atsietas nuo tautiškumo.

Šitaip moksleiviams peršama nuostata, kad tautinė priklausomybė yra tarsi antraeilis dalykas, nevertas kokio nors atskiro aptarimo ir dėl savo mažareikšmiškumo neturėsiantis esminės įtakos jaunuolių vertybinėms pozicijoms, ir antroji slapta tyrėjų mintis, sklandžiai išplaukiant iš peršamos pilietiškumo nuostatos, skelbė, kad sieti save su tautine valstybe yra nemodernu ir provincialu. Šiuolaikiška laikyti save Europos piliečiu.

Nutautėjančių piliečių karta

Ar reikia dar kokių komentarų? Ar vien šis tyrimas tarp moksleivių neatskleidžia kai kurių giluminių procesų ir jų tikslų? Ar panašaus pobūdžio tyrimai nėra savotiški kontroliniai patikrinimai? Patikrinimai, kaip sklandžiai vyksta nutautinimas mažesnėse valstybėse?

Pakeisti tautiniu pagrindu jau susiformavusią individų sąmonę yra beviltiška, o štai paveikti besistiebiančią kartą – gana perspektyvu.

Tereikia iš bręstančios sąmonės išlukštenti etninės tapatybės suvokimą, nukirsdinti tautiškumo šaknis, o susidariusią tuštumą užpildyti bedvasio pilietiškumo pelais. Šitaip per keletą kartų įmanoma suformuoti teritorijas, kuriose gyvens etninius genus prarandantys piliečiai – mutantai, pasirengę ištikimai tarnauti multikultūrinio liberalizmo idėjai.

Beje, neprošal būtų surasti atsakymą į vieną itin reikšmingą klausimą, kurį užduoda vis daugiau ir daugiau Europos gyventojų. Koks yra jų bendrystės matas, koks kultūrinis pagrindas sudaro jų tapatybę, kokios istorinės ir kitokios vertybinės nuostatos juos vienija?

Visus šiuos dalykus gana taikliai interpretuoja olandų rašytojas Leonas de Winteris.

Štai kelios jo mintys iš interviu Vokietijos savaitraščiui „Der Spiegel“:

„Aš netikiu, kad egzistuoja pakankamas bendras kultūrinis pagrindas, pateisinantis ES struktūrą. Ką žmonės nori pabrėžti, kai vadina save europiečiais ar tvirtina siekią europinės tapatybės? Man Europa tėra geografinis terminas, apibūdinantis grupę valstybių, įsikūrusių į Vakarus nuo Azijos. Keista, kad kai kurie šių valstybių piliečiai tiki, kad Europos kultūroje kažkas egzistuoja, kas galės suklestėti tuomet, kai bus panaikintos visos sienos. Šiuo pagrindu ES tikrai negali gyvuoti, kadangi, išskyrus Europos politinį elitą, tokios sąjungos nenori niekas, nes suvokia, kad Europa yra geografinė, o ne kultūrinė sąvoka“.

Ugdymo nesusipratimai

Vadinamojo pilietiškumo ugdymo pradmenimis reikėtų laikyti kažin ar atsitiktinai į mūsų šalį dar 1995 m. atklydusią knygą „Civitas“, kuri apibendrina JAV patirtį. Anuomet keli sociologai šiuos visais atžvilgiais tolimos šalies pilietinio ugdymo matmenis paslaugiai išvertė į lietuvių kalbą ir dideliu, 6000 egzempliorių, tiražu kaip rekomendaciją paskleidė tarp mokyklų.

Dabar jau vargu ar įmanoma atsekti, kieno iniciatyva imtasi amerikietiškojo ugdymo modelio populiarinimo. Tuometėje sumaištyje sklandė begalė idėjų, kaip visuomenę kuo greičiau išvaduoti iš totalitarinės sąmonės gniaužtų.

Todėl sprendimą rekomenduoti amerikietiškąjį “Civitas” mokykloms būtų galima laikyti savotišku provincialaus entuziazmo pagimdytu nesusipratimu.

Nesusipratimu jau vien todėl, kad Europos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, esmę didžiąja dalimi formuoja etniniai veiksniai, sudarę pamatą vėlesnėms demokratinėms sistemoms. Nors JAV raidoje etninės aplinkybės esminio vaidmens niekuomet nevaidino. Taigi, ir amerikietiškojo pilietiškumo prigimtį formavo ne tautiniai savitumai, o individualizmas bei būtinumas užtikrinti šeimos, giminės ar bendruomenės saugumą.

Tačiau nutinka neįtikėtinas dalykas. Po dešimtmečio proamerikietiškoji pilietinio ugdymo samprata ūmai gula į ilgalaikę pilietinio ir tautinio ugdymo mokyklinę programą, kurią, per daug nesigilindamas į jos esmę, patvirtina Seimas.

Ir nors šioje programoje pilietinis ir tautinis ugdymas vis dar atrodytų yra greta, vis dar tarsi papildo vienas kitą, tačiau pirmasis elementas visiškai užgožia antrąjį, nustumia jį į pakraštį, paverčia formalia ir nereikšminga ugdymo proceso dalimi. Tautiškumas tampa tik savotiška duokle senstelėjusių kartai, kad ši nebambėtų.

Vėlesni įvykiai atskleis, kad pilietiškumo ir tautiškumo prioritetai ilgalaikėje mokyklinio ugdymo programoje sukeisti vietomis toli gražu neatsitiktinai.

Tai vis dar vyraujanti globalinė multikultūrinė srovė, sulaukusi pastaraisiais metais ne tik kritikos, bet ir fizinių smūgių daugelyje ES valstybių.

Tačiau oficialioji, nors ir niekur neskelbiama, ES globalaus multikultūrizmo ideologija grindžiama esmine nuostata, kad Europos raidai valstybių etniškumas trukdo.

Mėginama įkalti į sąmonę, kad bet koks tautiškumas, kaip tam tikras žmonių bendrystės matas, yra mitas, išsigalvojimas, sąmonės vaizdinys. Taigi, ir lietuviškojo identiteto, ir jo filosofinės prasmės kadaise ieškoję Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina ir kiti patriarchai buvę beviltiški naivuoliai.

Beje, pastaraisiais metais ilgalaikės pilietinio ir tautinio ugdymo programos įgyvendinimas šalies mokyklose yra sustabdytas. Formalus pretekstas yra lėšų stygius. O gal kam nors Pilėnų dvasia apšvietė protą?..

ES prezidento atvirumas

Besibaigiant praėjusiems metams ES prezidentas Hermanas Van Rompejis (Herman Van Rompuy), rėždamas prakalbą Berlyno sienos griūties minėjimo iškilmėse, atvirai išdėstė, kad galutinis ES siekis yra nacionalinių valstybių išnykimas. Savarankiškų valstybių laikai, anot jo, jau praeitis.

Po šio atviro vieno aukščiausių ES pareigūno pareiškimo daug kas ima ryškėti. Štai kodėl buvo peršamas ilgametis augančios kartos ugdymo modelis, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas ne tautiškumo ugdymui, o aktyvaus piliečio, ilgainiui turinčio pamiršti savo etninę kilmę.

Todėl taip sunkiai kelią į mokymo programas skinasi etninės kultūros pamokos. Ir štai kodėl kultūrų kratinys, įvardijamas multikultūrizmu, tampa esminiu geopolitinių procesų dalyku.

ES prezidentas savo pamąstymais apie nacionalinių valstybių ir etninių kultūrų asimiliaciją tikrai nėra vienišas. Tai yra didžiojo kapitalo (ryklių), kuriems valstybių egzistavimas sukuria begalę papildomų problemų, atima laiko įvairiems derinimams ir prisitaikyti prie nacionalinių reikalavimų, noras ir siekis.

Todėl negailima pastangų ir investicijų į įvairių reguliacinių sistemų unifikavimą, o tolimesnėje perspektyvoje – į vadinamąją asimiliaciją.

Ar šiuo atveju Europos komisijos valdininkai, tarp jų ir ES prezidentas, nėra paklusnūs globalaus kapitalo užsakymų vykdytojai? Deja, tokia yra peršama ekonominės integracijos logika, kurią svarbu kuo anksčiau suvokti, kad būtų išsaugoti valstybių tautiniai kamienai.

Svarbu suvokti dar ir tai, kad ūkinė integracija (bendra prekių ir paslaugų rinka, nevaržomas darbo jėgos ir kapitalo judėjimas ir kt.) pirmiausia reikalinga ir naudinga stambiesiems bankams, o ne savo ekonomines sistemas reformuojančioms valstybėms. Net ir, atrodytų, dosni ES struktūrinė parama naujosioms valstybėms narėms daugeliu atveju tėra užslėptos subsidijos valstybių senbuvių gamintojams.

Tautiškumas – pilietiškumo kamienas

Mėginimas spartinti nacionalinių vertybių išnykimą, diegiant kokias nors deformuotas bręstančios kartos ugdymo programas, atspindi bent du Briuselio valdininkų mąstymo defektus.

Pirmiausia, tai nesugebėjimas įžvelgti ir tuo labiau suvaldyti besiplėtojančios konfrontacijos židinius daugelyje Vakarų Europos valstybių, kuriuos įžiebė trumparegiškas imigrantų etninės ir ypač religinės kultūros skirtumų ignoravimas.

Čia tereikėtų paminėti Vokietijos piliečio Tilo Zaracino (Thilo Sarrazin) pernai išleistą knygą pavadinimu “Vokietija naikina pati save”, kuri dėl kitokio požiūrio į kultūrų suartėjimą, sukėlė visuomenėje ypatingą susidomėjimą ir pliūpsnį diskusijų. Autorius šioje knygoje tesiekia vieno – įrodyti, kad Vokietija palengva virsta islamiškąja valstybe.

Beje, tas pats pasakytina apie Prancūziją, Olandiją, Daniją ir daugelį kitų valstybių. Kitaip tariant, vyksta ne kultūrų suartėjimas, o islamiškojo prado įsivyravimas. Keista, kad šį akivaizdų procesą stengiamasi ignoruoti.

Antrasis ES valdininkų ir ideologų mąstymo defektas, kurį, beje, gimdo klaidingai interpretuojama multikultūrizmo dogma, yra pilietiškumo sureikšminimas ir tautinės tapatybės nuvertinimas.

Pilietiškumas dažniausiai apibūdinamas kaip asmens įsipareigojimas visuomenei ir demokratinei valstybei, sugebėjimas naudotis savo teisėmis ir laisvėmis, jas ginti ir atsakingai dalyvauti viešajame gyvenime. O tautiškumą siekiama interpretuoti kaip sudėtinę pilietiškumo dalį.

Kokią klastą savyje slepia toks pilietiškumo aiškinimas?

Pirmiausia, skatinamas atsidavimas valdžiai, o ne tautai. Taigi, valdžią uzurpavusi partijų grupė (ir net ne partijų, o jas užvaldžiusių asmenų) gali tarnauti toli gražu ne tautos interesams.

Antra, per įsipareigojimus valstybei, o iš tiesų per ištikimybę valdžiai, priartėjama prie įsipareigojimų tarptautinei bendruomenei. Štai ir globalizmo ideologijos produktas – pasaulio žmogus, kupinas kosmopolitinių idėjų, pasirengęs gyventi ir kurti ten, kur aplinka jam gali suteikti daugiau fizinio komforto.

O toliau – dar giliau. Pasaulio žmogus kviečiamas svetimybes vertinti kaip tikrąsias vertybes, kaip naująją savastį bei džiaugtis kultūriniais mainais, kurie iš tikrųjų yra savosios tapatybės netektis.

Pasaulio žmogaus gimdytojai, menkindami etninę individo prigimtį ar jo religinę tapatybę, mano ugdantys toleranciją kultūrų įvairovei.

Nors pastarųjų metų etniniai konfliktai ne vienoje Vakarų Europos valstybėje ir net istoriškai susiklosčiusioje šimto tautų valstybėje Rusijoje liudija, kad būtent formalus kvietimas taikiai sugyventi gimdo priešiškumą ir net neapykantą kitą dievą išpažįstančiam ar kitokio gymio ne vienerius metus greta gyvenančiam kaimynui.

Taigi, toli gražu ne tolerancija, kuri savo esme yra ne kas kita, kaip abejingumas ir nesugebėjimas žavėtis tolimesniu kultūriniu reiškiniu, turėtų tapti skirtingas kultūras ir religijas vienijančia jėga.

Ta jėga galėtų būti didžiavimasis savo tapatybe, etnine ir religine bendryste, tvirtai įsitikinus, kad šis pasididžiavimas neįžeis kitų kultūrų atstovų. Pasitelkti šią jėgą, kuri pasitarnautų bendro gyvenimo kūrimui, manyčiau, nėra sudėtinga. Tereikia užmiršti apie aktyvų pasaulio žmogų, o tautiškumą įmūryti pilietiškumo pamatan.

Pilietis privalo būti atsidavęs savo tautai, o ne valstybei ir tuo labiau ne valdžiai. Šimtametė istorinė patirtis patvirtina, kad tik žmogus, suvokiantis savo etninę, o vėliau, jeigu taip lems pasaulėžiūros formavimosi aplinkybės, ir religinę tapatybę, gali būti aktyvus pilietis, savo valstybės ir tautos patriotas.

Priešingu atveju daugelis valstybių gali pavirsti sunkiai valdomu socialiniu mišiniu, kuriame bus ryškios trys grupės:

1) radikalūs etniniai nacionalistai, žūtbūt siekiantys išsaugoti savo tapatybę;

2) ateiviai ekstremistai, pasirengę išstumti savo žemes ir tapatybę ginančiuosius;

3) naujieji mutantai, vertinantys savo būtyje tik komfortą ir pinigus.

Ar negyvename šių konfliktų priešaušryje?

Susiję straipsniai:

J.Panka. Eurorealisto žvilgsniu: Lietuva Europos sąjungoje ir Austrijos akibrokštas
http://alkas.lt/2011/07/18/j-panka-euro ... ibrokstas/

V.Strikaitytė. Gegužės pirmoji – perpildyta minėjimų (video)
http://alkas.lt/2011/05/02/v-strikaityt ... imu-video/

K.Jaskelevičius. Lietuvos žemė ir čiabuvio sindromas
http://alkas.lt/2010/12/29/k-jaskelevic ... sindromas/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 02 Rgp 2011 20:51

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Mūsų šūkiai:

Už vieningą lietuvišką Valstybę!

Lietuva - lietuviams, lietuviai - Lietuvai!

NE Rytams ar Vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams!

Mums reikalinga Tautų Europa, o ne betautis kosmopolitinis Jievrosojuzas.

Mes - nacionalistai - sunaikinome sutręšusią Raudonojo Blogio imperiją - Sovietų sojuzą.

Lygiai taip pat sunaikinsime ir supuvusią Žydrojo Blogio imperiją - Jievrosojuzą.

O Rusijos imperija ir pati tuoj subyrės į gabalus, sukilus šios paskutinės Europos imperijos pavergtoms tautoms. Šiaurės Kaukazo tautų smūgiai jau dabar ją parklupdė ant kelių.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 08 Rgp 2011 20:31

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Pilietiškumas: nieko nebereiškianti sąvoka ar visuomenę sutelkiantis jausmas?

http://www.balsas.lt/News/print/549980

http://www.balsas.lt/naujiena/549980/pi ... smas-video

2011.08.08 16:05

Nesiliaujančios kalbos apie lietuvių tautos tarpusavio atšalimą, vis didėjančią emigraciją, kandūs juokeliai valdžios atžvilgiu – tik keli šiuolaikinių stereotipų pavyzdžiai. Ypač dažnai galima susidurti su nuomone, kad Lietuvoje nebeliko nieko gero, o naujoji karta neįvertina šalies, kurioje auga, praeities ar net nežino, kas yra pilietiškumas.

Tačiau ar galima vienareikšmiškai apibrėžti pilietiškumo sąvoką?

Žinoma, prisiminus kovas už Nepriklausomybę ir kitus svarbius Lietuvos istorijos momentus, būtų galima ironiškai teigti, jog šiais laikais mus sutelkia tik krepšinis ir jam skirtos dainos, pakeitusios Maironio ir liaudies kūrybą. Kita vertus, keičiantis šalies situacijai, keičiasi ir pilietiškumo suvokimas.

Nebelikus prasmės sekti Romo Kalantos pavyzdžiu, pilietiškumo atspindžiais tampa paprasčiausi žmogiški dalykai: pakantumas kitiems, elementarus mandagumas bei pagarba ne tik žmonėms, bet ir aplinkai, kurioje gyveni. Kiekvienais metais galima išvysti vis daugiau jaunų žmonių valstybinių švenčių metu rengiamuose renginiuose, pasipuošusių Lietuvos atributika, skanduojančių valstybės vardą ir rodančių pasauliui vidinį pasididžiavimą savo kilme.

Vis populiaresnis projektas „Misija Sibiras“ sutelkia jaunimą, ir ne tik, įsigilinti į skaudžius šalies praeities momentus, bandyti suprasti, ką teko išgyventi tremtiniams bei jų šeimoms, ugdo dvasinę žmonių pasaulėjautą. Taigi, pilietiškumo pavyzdžių šiomis dienomis galima rasti ne vieną ir ne du.

Tikriausiai galima daryti išvadą, kad pilietiškumas neateina iš niekur, pagrindus pastato šeima, mokykla prisideda prie jo ugdymo, na, o vėliau žmogus pats turi suprasti, ką jam reiškia pilietiškumo sąvoka, ir besistengiant gyventi pagal savo moralės principus perduoti pagarbos jausmą gimtajai šaliai ateities kartoms.

Visuomenės nuomonė ir mintys apie pilietiškumo svarbą šiuolaikinėje Lietuvoje - video reportaže:

http://video.balsas.lt/video/bd54af3e39 ... is-jausmas

Birutė Rutkauskaitė

Šaltinis: "Balsas.lt"

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/549980/ ... i-apacioje

Žygeivis
2011-08-08 20:24:00

Autorė akivaizdžiai painioja pilietiškumą su tautiškumu.

Lietuva - ne kosmopolitinė JAV.

Lietuvą sukūrė ir 20 amžiuje tris kartus atkūrė būtent Lietuvių Tauta, ir todėl mums esminis jungiantis valstybinis momentas yra lietuviškas tautiškumas - Lietuvybė.

Apie pilietiškumą galima kalbėti tik minint Lietuvoje gyvenančius kitų tautybių asmenis.

Deja, akivaizdu, kad nemaža dalis vadinamųjų "lenkų" ir "rusakalbių" save nesieja su Lietuvių Tautos sukurta Valstybe. Jiems tai tik teritorija, kurioje jie gyvena.

O "lenkams" tai apskritai yra dalis Lenkijos žemių - "kresas".

Visa tai pasekmė vadinamo "landsberginio" "nulinio" pilietybės įstatymo bei Lietuvą jau 20 metų valdančių kosmopolitų vykdytos antilietuviškos švietimo politikos.

To rezultatas akivaizdus - čia - Lietuvoje - gimę ir augę, netgi akivaizdžios lietuviškos kilmės, iki šiol nemoka normaliai lietuviškai kalbėti ir rašyti, o jų istorinės žinios pasisemtos iš Lietuvos Valstybės ir Lietuvių Tautos aršių priešų rašytų vadovėlių.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Tautiškumo ir pilietiškumo santykis bei ES siekis sunaikinti tautiškumą

Parašytas: 02 Bal 2013 16:51

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Kęstutis K. Girnius. Persipynę tautiškumai

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... umai/98133

2013-04-01
Kęstutis Girnius

Po Antrojo pasaulinio karo tapo madinga tautiškumą ar nacionalizmą skirstyti į dvi pagrindines rūšis – Vakarų Europoje išsivysčiusį pilietinį ar politinį tautiškumą ir Rytų Europai būdingą etninį ar kultūrinį tautiškumą.

Pagal pilietinio tautiškumo sampratą, tautą sudarantys lygiateisiai piliečiai, kurie gyvena vienoje valstybėje ir įsipareigoja palaikyti specifinius politikos principus bei vertybes.

Šie politiniai įsipareigojimai ir gyvenimas valstybės teritorijoje atlieka svarbiausią vaidmenį formuojant jų tautinę savimonę. Valstybė suteikia rėmus tautai, o tauta aprėpia visus valstybės gyventojus – jie visi laikomi piliečiais, taigi ir tautos nariais, nepaisant jų kilmės.

Narystę politinėje tautoje lemiantis laisvas asmens apsisprendimas, pritarimas šalies politinei santvarkai ir politinei kultūrai. Imigrantai ir visi turintys teisę nuolat gyventi gali tapti tautos nariais, žmones jungia bendras gyvenimas vienoje valstybėje, o ne bendra etninė kultūra. JAV ir Prancūzija laikomos šitokio tautiškumo paradigmomis.

Pagal etninio tautiškumo ar nacionalizmo sampratą tauta esanti natūralus žmonijos padalinys, kultūra ir etninė kilmė – tautos pagrindas, tad žmogus turįs įsipareigoti savo tautai kaip etninei kultūrinei bendruomenei, jos kultūros ir narių klestėjimui.

Žmogus nesirenkąs tautos, jam lemta jai priklausyti, ir tikimasi, kad žmogus savo lemtį pripažins ir padarys ją sava. Pasak šios nacionalizmo sampratos, kultūra ir kilmė, o ne pilietybė ar gyvenamoji vieta lemianti tautinę tapatybę, kuri yra bene svarbiausia žmogaus kolektyvinė tapatybė. Valstybė yra laikoma pagrindinės tautos namais, jos tėvyne.

Kadangi tautybė yra svaresnė už pilietybę, o valstybė įgyja savo legitimumą iš tautos, tai valstybė turi rūpintis pagrindinės tautos gerove ir kultūra. Skirtingai nuo sovietų peršamo depolitizuoto etnokultūrizmo, etninis nacionalizmas nėra apolitiškas.

Pilietinio ir etninio tautiškumo priešprieša yra suformuluota per griežtai. Nėra nei grynai pilietinio-politinio, nei gryno etnokultūrinio tautiškumo. Pilietinis tautiškumas neegzistuoja vakuume, jis neapsieina be etninio, kultūrinio momento.

Pilietinio ir etninio tautiškumo priešprieša yra suformuluota per griežtai. Nėra nei grynai pilietinio-politinio, nei gryno etnokultūrinio tautiškumo. Pilietinis tautiškumas neegzistuoja vakuume, jis neapsieina be etninio, kultūrinio momento. Svarbūs viešojo ir politinio gyvenimo aspektai – oficialioji kalba, valstybės šventės, simboliai ir himnas – yra paženklinti praeities ir susiję su pagrindinės tautos kultūra ir savimone.

JAV yra klasikinio pilietinio tautiškumo įkūnijimas, bet sekmadienis, o ne šabas ten yra pagrindinė nedarbo diena.

Galima visur statyti bažnyčias ir sinagogas, bet mečetėms dažnai priešinamasi, nes dar nepasitikima musulmonais.

Istorijos mokymas ir supratimas nėra neutralus: JAV istorija yra jos baltaodžių kolonistų istorija. Pagrindinis pasakojimas nagrinėja anglosaksų ir kitų krikščionių europiečių darbus ir laimėjimus, nors dabar randama vietos ir kitų rasių bei religijų pergyvenimams.

Esama pokyčių ir liberalėjimo, bet daug kas nepasikeis. Ispanų kalba yra antroji, neoficiali valstybės kalba, bet trečiai vietos neatsiras. Nebus atsisakoma įvairių etninių ir religinių atspalvių turinčių valstybės švenčių, jas pakeičiant kokia nors etniškai neutralia ir politiškai korektiška Pilietiškumo, Konstitucijos ar Tolerancijos diena.

JAV konstitucija ir politinė kultūra yra paženklintos specifinės istorijos ir patirties. Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės ten kitaip suprantamas ir įgyvendinamas negu Prancūzijoje, o žodžio laisvės samprata nedera su musulmonų šventvagystės samprata.

Teisė tyčiotis iš Mahometo, kaip ir iš Kristaus, bus ginama, jos nebus atsisakoma vien todėl, kad tai gali įskaudinti naujus musulmonus imigrantus.

Nėra grynai pilietinių valstybių.

Nors teritorinė pilietinės valstybės samprata priešpriešinama etniškos valstybės kilmės pabrėžimui, bendra teritorija, kaip ir bendra kultūra, vienus jungia, o kitus skiria dėl atsitiktinių priežasčių.

Be sienų ir istorinio tęstinumo nebūtų valstybės.

Ir politinėse, ir etninėse valstybėse gamtos loterija – kam ir kur gimei – turi didesnį vaidmenį nustatant pilietybę negu laisvas pasirinkimas. Šalies teritorijoje gimusiems suteikiamos įvairios privilegijos, iš kurių svarbiausioji yra pilietybė.

Paprastai piliečiu tampama gimstant, o ne kai subręstama ir sąmoningai nutariama pritarti šalies politinei santvarkai. JAV ar Prancūzijoje gimęs kūdikis automatiškai įgyja pilietybę, kitur gimę ją gaus sunkiai.

Gimti vienos šalies teritorijoje yra toks pat atsitiktinumas kaip gimti vienos tautybės tėvams.

Abiem atvejais lemtis, o ne laisvas pasirinkimas ar politinis/pilietinis įsipareigojimas lemia privilegijas ir išskirtinį statusą. Pilietybė nėra atimama, jei suaugęs žmogus tampa demokratiją niekinančiu fašistu, komunistu ar religiniu fundamentalistu.

Pilietybė nėra suteikiama kitur gimusiems vien todėl, kad jie puikiai žino ir itin brangina kurios nors pilietinės valstybės politinius principus ir Konstituciją. Kitaip ir negali būti. Visiems norintiems arba tinkamus principus išpažįstantiems negalima suteikti pilietybės ir teisės gyventi, nepaverčiant valstybės nebevaldomos.

Negalima valstybėje gimusiems provizoriškai suteikti pilietybę su galimybe ją atimti, paaiškėjus, kad žmogus nepritaria valstybę grindžiantiems principams. Tokia tvarka sukurtų sąlygas minties policijai, konformizmui, „kitatikių“ paieškoms.

Pilietybės atėmimo galimybė pasėtų nepasitikėjimą valstybe. Jei pilietybė būtų tik provizoriškai suteikta, tai įsipareigojimas valstybei irgi būtų sąlyginis, nes nebūsi tikras, ar tu, ar tavo palikuonys nebus išvaryti iš šalies.

Nėra grynai etninių valstybių.

Net jei valstybė manytų, jog jos svarbiausia užduotis yra puoselėti pagrindinės tautos kultūrą, teritorinės valdžios ir teisinės valstybės imperatyvai vis tiek verčia modernias valstybes panašiai traktuoti šalies gyventojus, net ir marginalizuotas mažumas.

Kaip etninėje, taip ir pilietinėje valstybėje pilietybė yra siejama su kilme ir praeitimi, nes ji, kaip ir turtas, yra paveldima iš tėvų.

Kilmė svarbi ir todėl, kad politinė bendruomenė, juolab valstybė, klestės tik tuo atveju, jei jos nariai sies savo likimą su ja, įsipareigos jai ir bendrapiliečiams. Reikia sukurti bendrapiliečius vienijančią savimonę ir tapatybę, kurios įkvepia bendriems į tolimą ateitį nukreiptiems darbams.

Suaugę su savo šalimi žmonės jaučiasi savo šalies vaikais, laiko valstybę sava ar „mūsų“. Tas savumas yra labai svarbus.

Amerikiečiai, ko gero, labiau brangina savo Konstituciją ne dėl joje reiškiamų principų, o dėl to, kad ji sava, savųjų protėvių darbas ir palikimas. Sava valstybė yra kuriama „kitų“ sąskaita, bet ne ta prasme, kad kiti yra demonizuojami ar vaizduojami priešais.

Tik maža žmonijos dalis yra bendrapiliečiai, visi kiti tokie nėra, ir tie „kiti“ negali pretenduoti į visas piliečių teises ir jiems teikiamas paslaugas.

Piliečiai turi atskirti piliečius nuo nepiliečių ir todėl, kad jie vieni kitiems turi įsipareigojimų, kurių neturi nepiliečiams.

Politinė bendruomenė nėra ad hoc komitetas ar darbo grupė, kurios nariai, atlikę savo užduotį, išsiskirsto ir eina savo keliais.

Valstybė nėra naujai kuriama kas dešimt metų. Kintant kartoms neatsiklausiama, ar dar norima gyventi kartu.

Norint užtikrinti ir palaikyti bendruomenės tęstinumą ir solidarumą būtina, kad gyventojai šalies istoriją paverstų savo istorija, įsirikiuotų į iš praeities besitęsiantį kartų srautą ir kaitą, jaustųsi istoriškai susiję su valstybe, kurią jie laiko sava, nes čia gimė, čia gyveno jų tėvai ir gyvens jų vaikai, taigi kad jie yra iš kartos į kartą pereinančios bendruomenės nariai.

Jei nebūtų šitokio vaizdavimosi ir jei žmonės nesietų savo likimo su valstybe, bet būtų pasiryžę ją palikti gyvenimui pasunkėjus, valstybė negalėtų imtis ilgalaikių įsipareigojimų ir veikiausiai jos pamatai pradėtų braškėti.

Į kartų srautą įsikomponuoja nauji piliečiai ir imigrantai. Jiems nelengva paversti svetimą istoriją sava, bet tai nėra neįmanoma užduotis. Sukūrę šeimą, sutuoktiniai iš dalies perima vienas kito šeimos istoriją, o jų vaikams abiejų šeimų istorijos yra lygiai savos.

Daugelis antros kartos imigrantų jaučiasi visateisiais bendruomenės nariais, beveik tokiais pat senbuviais kaip ir tie, kurių protėviai šimtmečius čia gyveno. Etninėse valstybėse šis procesas gal yra lėtesnis, bet ir ten jis vyksta.

Tik kraštutinis nacionalizmas sutapatina kilmę su biologiniu genetiniu pradu.

Etninis nacionalizmas dažniausiai kilmę supranta kaip kada nors praeityje įvykusį protėvių įsiliejimą į tautos gyvenimą ir jos kultūros įsisavinimą. Pilietinei valstybei irgi svarbu, kad jos nariai vaizduotųsi dalyvaujantys valstybės ir jos piliečių istorijos tėkmėje.

Realios arba įsivaizduojamos kilmės bei istorinio sąmoningumo svarba pilietinės valstybės klestėjimui nedera su laisvai pasirinktų pilietiškų ryšių mitu. Šį mitą silpnina ir supratimas, kad teritorinė valstybė, kaip ir etninė, išskiria ir pirmenybę teikia atitinkamos kilmės žmonėms, būtent piliečių vaikams.

Nėra ir grynai etninių valstybių. Nei jei valstybė manytų, jog jos svarbiausia užduotis yra puoselėti pagrindinės tautos kultūrą, o ne ginti teritoriškai ribotos bendruomenės interesus, teritorinės valdžios ir teisinės valstybės imperatyvai vis tiek verčia modernias valstybes panašiai traktuoti šalies gyventojus, net ir marginalizuotas mažumas.

Valdžia prisiima atsakomybę už jos teritorijoje vykstančius procesus, tad domisi visais gyventojais. Išskyrus apartheido paženklintas šalis, modernios valstybės neturi vienos teisinės sistemos pagrindinės tautos nariams, o kitos – kitiems gyventojams.

Nors dažnai pasitaiko teisinės diskriminacijos, moderni valstybė, skirtingai nuo Viduramžių ir Renesanso karalysčių, nelaiko luominių ir panašių skirtumų pagrindu diferencijuotam teisiniam traktavimui. Nuolatiniams šalies gyventojams ilgainiui suteikiama pilietybė ir su ja susietas teisių paketas. Šalis negali apsieiti be kitataučių įpilietinimo procedūrų ir taisyklių.

Tautiškai mišrios vedybos yra neišvengiamos.

Vyrauja aiški tendencija priimti kitatautį į nacionalinę bendruomenę, o ne iš jos išmesti su kitataučiu susituokusį narį. Kad ir koks būtų nepasitenkinimas dukros ar sūnaus pasirinkimu, nenorima skriausti savo vaikaičių, tad užtikrinamas lygiateisis jų traktavimas. Ateiviai po kiek laiko ima kalbėti vietos kalba, įsisavina tradicijas ir kultūrą, asimiliuojasi. Pagrindinės tautos gyventojai priima juos kaip savus, jei nėra ryškių skiriamųjų bruožų ir jei naujai atvykusieji siekia įsijungti į bendrą gyvenimą.

Naujasis židinys

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

bratka 2013-04-02 16:27

4-as Dievo įsakymas skelbia: "Gerbk savo tėvą ir motiną!"

Plačiąja prasme tai yra prievolė gerbti savo protėvių sukurtą valstybę, kultūrą, papročius, kalbą.

Gaila, kad autorius šiuo kontekstu nepasakė nė žodžio.

pedagogas_petras 2013-04-02 08:09

Pritariu, kuomet autorius pasisako už vieningą bendruomenę, tautos kultūrą atskiroje šalyje. Tačiau straipsnyje yra dviprasmybių.

Manau, kad tautinis patriotinis ugdymas yra ir šiandien labai reikalingas, kad nepakliūtume į globalizmo, kosmopolitizmo gniaužtus, išsaugotume savo šalies tapatybę.

Iš tikrųjų pilietinis ugdymas tam neprieštarauja, o išplečia ugdymo sritis link kitų tautų, gyvenančių toje šalyje, kad jų kultūrinį, tautinį, patriotinį potencialą apjungtų su visos šalies gyvenimu, kultūra, tokiu būdu apsaugo nuo skirtingų tautų bendrijų kultūrų susipriešinimo, konfliktų.

Nematau priežasčių bijotis tautinio, kultūrinio savo šalies identiteto puoselėjimo, ugdymo. Šalis per tautiškumą tampa įdomi, spalvinga kitų tautų ir valstybių tarpe. Svarbu, kad tautiškumas būtų atviras kitoms šalims.

Pasaulyje ryškiai spindi japonai, anglai, vokiečiai, skandinavai su savo tautine kultūra, tapatybe, kuri teikia peno visose žmogaus veiklos srityse.

To labiausiai bijo kosmopolitizmo ir globalizmo ideologijos, kurios pirmenybę teikia ne kūrybai, tapatumo grožiui, bet vartotojiškumui.

Kosmopolitai nori pasitenkinti tik pilietiniu ugdymu, kuris skirtas ne identiteto puoselėjimui, išvystymui, bet pagrindinai tik tautų bendrijų apjungimui.

Jei tautinis ir patriotinis ugdymas yra natūralios kilmės (pirminis), tai pilietinis - dirbtinis produktas (pagalbinis).

Jei tinkamai neįvertintume tautiškumo, tai pilietiškumą galima būtų diegti kiekvienoje šalyje principu "copy-paste" pagal šalies teritoriją. Tačiau aš matau jų suderinamumą ir vienas kito papildymą, kurių bendras tikslas būtų kurti darnią kūrybinę ir taikią visuomenę.

Manau, kad šalis, tauta, kuri sukūrė savo valstybę ir norint, kad šalis šiandien gyventų pilnavertį gyvenimą yra svarbūs, net būtinas tiek tautinis ir patriotinis ugdymas, tiek pilietinis ugdymas tos šalies mokyklose.

Liberalistinė kosmopolitizmo, globalizmo doktrina, iškreipdama situaciją, nori eliminuoti šalies tautinį ugdymą mokyklose, kaip kokį ugdymo nepakantumą kitokiems.

Gal būt toks kosmopolitinis ugdymas, akcentuojantis vien pilietybę, natūralus tokioje imigrantų šalyje kaip JAV, tačiau Europai jis pražūtingas, o ypač mažoms šalims.

Be tautiškumo, sureikšmintas pilietinis ugdymas veda prie tokios situacijos, kur, pavyzdžiui, valstybinė kalba tampa svarbia tik teisine prasme, bet nebesvarbu kokia ji - ar lietuvių, ar lenkų, ar rusų, ar dar kita.

Piliečiui kosmopolitui svarbiau yra patogumas, o ne kalbos grožis, šalies istorinė tapatybė ar jos tautos unikalumas.

Tai veda į skurdą įvairia šio žodžio prasme.

Šalims, tokioms kaip Lietuva, kelia klausimą apie Lietuvos lietuviškumo tapatybės, kultūros, kalbos išlikimą.

Manau, pasaulis turi išlikti įvairus, ne monotoniškas, pilkas, o spalvotas kaip įvairios žydinčios gėlės. Tokį Viešpats sukūrė. Saugokime jį tokį.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Tautiškumo ir pilietiškumo santykis bei ES siekis sunaikinti tautiškumą

Parašytas: 08 Bal 2013 14:12

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

A.Lašas. Liberalizmas – patriotizmo priešas?

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ala ... d=60969649

Ainius Lašas,
http://www.DELFI.lt
2013 m. balandžio 8 d. 09:07

Dažną kartą viešumoje pasirodantys tekstai apie liberalizmą ir jo keliantį pavojų mūsų tautos atminčiai bei vertybėms liudija kritikų nenorą ar tiesiog nesugebėjimą giliau pažvelgti į nagrinėjamą problematiką ir jos daugialypius aspektus.

Labiausiai neramina perlenkto ideologinio dogmatizmo sukurtos klišės, kurias tiesiog aklai atkartoja nauja tautininkų karta.

Savo pastabas noriu pradėti nuo to, jog liberalizmo pirminė vertybė nėra taip dažnai mūsų tautininkų keiksnojama tolerancija. Modernus liberalizmas visų pirma remiasi jautrumu kitam – kito patyrimams, kito istorijai, kito reikmėms. Ir „kitas“ čia gali būti suvokiamas ne tik kaip individas, bet kaip ir bendruomenė. Tolerancija tėra logiška jautrumo kitam pasekmė. Bet ji nėra nei automatiška, nei aklai proteguojama vertybė. Tolerancija bet kam yra labiau būdinga anarchizmui, o ne liberalizmui.

Iš kitos pusės, konservatizmas pasižymi jautrumu saviems – savo bendruomenės istorijai, tradicijoms bei vertybėms.

Nesusipratimai tarp dviejų ideologinių stovyklų dažnai atsiranda dėl perdėm siauro šių skirtingų akcentų traktavimo. Juk jautrumas kitam visiškai nereiškia, kad automatiškai nustumiama į užribį „sava“ dauguma. Tas pats galioja ir nuosaikiam konservatizmui.

Taip, liberalizmas turi tendenciją akcentuoti ar net susikoncentruoti ties mažumomis, bet tik todėl, kad jos dažnai yra labiausiai pažeidžiamos. Jų istorinė ar dabartinė patirtis lengvai pasimeta daugumos naratyve ir lieka tiesiog nepastebėta. Būtent todėl lengva susidaryti klaidingą įspūdį, jog liberalai siekia pakasinėti daugumos vertybes. Beje, liberali nuostata mažumų atžvilgiu visiškai atitinka Naujojo Testamento dvasią, kuriame nuolat raginama rūpintis šio pasaulio mažaisiais. Būtent požiūris į juos dažną kartą yra laikomas tikru dvasingumo bei tikėjimo vaisiumi.

Kad diskusija įgautų aiškesnę formą, panagrinėkime du pavyzdžius.

Pradėsiu nuo Lietuvos partizanų istorinės atminties. Modernaus liberalizmo šaukliai visiškai nesiekia sugriauti Lietuvos partizanų kaip mūsų tautos herojų įvaizdžio. Šis įvaizdis išliks ir išgyvens, nes tarp partizanų buvo gausus būrys žmonių, kurie aukojo savo gyvybes Lietuvos labui ir šviesesnei mūsų tautos ateičiai. Bet tuo pačiu, šalia šito naratyvo, liberalių pažiūrų istorikai nori atspindėti ir kitas mažiau heroiškas ar net tragiškas istorijas. Tokiu būdu siekiama ne sugriauti esamą naratyvą, o papildyti jį kitomis autentiškomis perspektyvomis, kurios priklauso tam pačiam istoriniam laikotarpiui.

Ar tai reiškia, kad bet kuris hipotetinis istorinis naratyvas turi teisę egzistuoti? Ne. Tikslas nėra kurti antisistemines pasakas kaip tam tikrą savaiminę vertybę, bet atskleisti pilnesnį ir tikroviškesnį tų dienų paveikslą. Jei kai kurie Lietuvos partizanų būriai piktavališkai terorizavo nekaltus vietos gyventojus ar užsiiminėjo antisemitine veikla, tų faktų sklaida nenuneigia kitų partizanų didvyriškumo. Kaip tik toks daugiasluoksnis istorijos pažinimas padeda aiškiau atskirti grūdus nuo pelų ir ilgainiui ugdo brandų, kritiškai mąstantį bei patriotišką pilietį.

Šiuo atveju patriotiškumą suponuoja ne prisirišimas prie vieno ar kito romantizuoto naratyvo, o sąmoningas pasirinkimas priimti visų savų naratyvų visumą, kokie malonūs ar skaudūs jie bebūtų. Jei tai skamba neįtikinamai, perkelkime šią analizę į giminės plotmę. Argi mano priklausomybė ir susitapatinimas su mano gimine priklauso tik nuo romantizuoto jos narių paveikslo? Argi sužinojęs, kad mano giminėje buvo vagių ar dar kokių niekšų, staiga pulsiu keisti savo pavardę? Ne. Iš esmės tos žinios tik dar labiau suartina mane su mano giminės istorija ir tapatumu.

Pripažįstu, jog čia liberalai kartais perlenkia lazdą. Pabrėžiant tam tikrus alternatyvius ar mažiau žinomus istorijos aspektus, kartais pamirštama adekvačiai išbalansuoti vienų ar kitų įvykių bei patyrimų mąstą bendresniame kontekste. Nėra neklystančių žmonių ir tie, kurie kažko imasi, klysta daugiau nei tie, kurie stovi nuošalyje ir stebi. Bet koks supaprastintas ir galutinis vertinimas tokiu atveju nėra pageidaujamas.

Paimkime dar vieną pavyzdį – Europos Sąjunga ir jos reikšmė Lietuvai.

Dažnai mūsų tautininkai mėgsta pabrėžti, jog ES suniveliuoja tautišką identitetą ir graso kiekvieną iš mūsų paversti tolerastišku europiečiu-mankurtu.

Bet pažiūrėkime iš kur atsirado ES ir jos idėja? Ji kyla iš Antrojo pasaulinio karo pelenų. Būtent iš šios tragedijos patyrimo gimsta siekis jungtis. Bet tai nėra siekis sunaikinti nacionalinį identitetą, o papildyti jį bendraeuropietiška dimensija. Tikslas nėra užgožti tautinį identitetą, bet sušvelninti aštriausius jo kampus. Mes, kurie skaudžiai nukentėjome nuo nacionalsocializmo, turėtume remti tokį principą, nes jis ilgainiui apsaugo mus ir mūsų tautą.

Tuo labiau kad kiekvienas iš mūsų savyje sėkmingai talpiname bent keletą socialinių tapatumų, pradedant religiniais ar politiniais įsitikinimais ir užbaigiant įvairiais regioniniais bei nacionaliniais deriniais. Taigi Lietuvoje gyvenantis žmogus gali būti katalikas, krikščionis, socialdemokratas, plungiškis, žemaitis, lietuvis, baltų kultūros atstovas ir rytų europietis tuo pačiu metu. Paneuropietiška dimensija čia nieko nesujaukia. Pagaliau nepamirškime ir to, jog narystė tokiose tarptautinėse organizacijose, kaip ES ir NATO, suteikia Lietuvai ir nacionalinio saugumo garantijas, kurių kitaip neturėtume. Ko jos vertos? Paklauskite kad ir moldavų.

Žinoma, su naryste ES kyla ir realūs iššūkiai, ypač susiję su emigracija. Juos spręsti reikia ne užsisklendžiant savyje, bet gerinant ekonomines ir socialines sąlygas savo šalies piliečiams. Kaip viename iš susitikimų su užsienio lietuviais yra taikliai pastebėjęs prof. Vytautas Landsbergis, mes nekovojome dėl nepriklausomybės tam, kad vėl visus uždarytume. Tuo labiau, kad skirtumai tarp mūsų, pasirinkusių europinės integracijos kryptį ir tarp, pavyzdžiui, Ukrainos, kuri dėl įvairių priežasčių užstrigo savoje erdvėje, daugeliu atveju patvirtina mūsų pasirinkto kelio pranašumą. Ar mes tai būtų korupcijos, ar ekonominio išsivystymo, ar su demokratizacija susiję kriterijai, Lietuva yra akivaizdžiai pasistūmėjusi į priekį.

Pabaigai tik noriu pabrėžti kritinio diskurso svarbą mūsų posttotalitarinei visuomenei. Juk tik įsiklausant į kitus ir savikritiškai įvertinant save, gimsta postūmis keistis ir bręsti. Tai visiškai nereiškia, jog nuo to kenčia patriotiškumas. Jis tiesiog transformuosi į platesnį, kuriame atsiranda vietos ir kitaip mąstantiems patriotams.

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ala ... &com=1&s=1

Iš šalies
2013-04-08 09:46

Lašai, teorija dažnai skiriasi nuo praktikos. Socializmo teorija irgi neblogai atrodo, bet prisiminkit, kas iš to išėjo. Tas pat ir su liberalizmu Lietuvoje.

Pavadinkit kokį Donskį ar Š.Liekį Lietuvos patriotu, gausit nuo jų į snukį. Ir dar būsite apšauktas nacionalistu. Tiesa, jau be sovietinio pažyminio "buržuazinis".

BANDO LIBERASTŲ KAILĮ ŠUKUOT
2013-04-08 10:04

Šiaip jau mūsų liberastai ne mažiau pavojingi Lietuvai, nei rusų finansuojami buvę komunistai - tai vieno medžio paukščiai - ideologizuoti kosmopolitai,
dergiantys mūsų patriotiškumą, tautiškumą, Lietuvos simbolius ir jos istoriją.

pastebėjimas
2013-04-08 10:33

Liberalizmas yra blogis vienareikšmiškai.

Visa liberalizmo teotija persismelkusi demagogijos, kurioje dalis teiginių, iš pirmo žvilgsnio, atrodo nekalti, tačiau pasigilinus paaiškėja, kad juose apstu tiesos iškraipymų, naudingų tiktai vienai socialinei grupei.

Liberalizmo ideologiją labai aktyviai skleidžia masonai, kad šios ideologijos dėka galėtų susidoroti su jiems nepalankias vertybes postuluojančiais institutais (visų pirma - Bažnyčia) ir pavergti visus, kurie nevaldo stambiojo kapitalo.

Kad prastuomenė nepriešgyniautų, liberalizmo ideologija pripudrina jiems smegenis apie "prigimtinę laisvę ir lygybę", nutylint, kad esant labai nelygiavertėms starto pozicijoms, tai ir toji "lygybė" bei "laisvė" labai nelygiavertė.

Liberalizmas "tolerantiškai" leidžia laužyti visuomeninės sanklodos normas, skatina moralinį palaidumą, tokiu būdu visuomenei duodamas "žaidimų", kad visuomenė pasinertų į trumpalaikius surogatinius malonumus, nematydama, kaip liberalai ją apvagia.

Tačiau tiems, kurie pabando oponuoti liberalų išaukštintai "tolerancijai" viskam, kas amoralu, jokio pakantumo anaiptol netaikoma.

Liberaliosios "tolerancijos" oponentai aršiai persekiojami kaip nusikaltėliai, pasitelkiant teisėtvarką ir lobistų papirktus politikus.

Masonai liberalizmo pagalba siekia, kad visuomenė degraduotų ir ją būtų galima valdyti kaip bedvasių galvijų bandą. Tuo tikslu liberalizmo skleidėjai su dideliu stropumu siekia sulaužyti visuomenės vertybinį stuburą.

Žygeivis
2013-04-08 14:05

Tokių straipsnių, kaip šis, pastovus gausėjimas netgi "juodai" tolerastiškame DELFYJE, akivaizdžiai rodo, jog liberastai klaikai bijo vis augančios nacionalistų (lietuviškai - tautininkų) įtakos.

Liberastai-kosmopolitai jautriais savo "galais" vis ryškiau jaučia, jog artėja neišvengiamas jų 20-mečio valdymo galas, ir Lietuvių Tauta greitai nusimes jų oligarchinį-liberastinį jungą.

Taip, kaip tai jau padarė Vengrų Tauta, o visas Jievrososjuzo "elitas" tiesiog pasiuto iš pykčio ir baimės.

Ir lygiai tokie pat procesai vyksta visoje Europoje - tiek Centrinėje, tiek ir Vakarų (ir netgi Rytų).

Ir tada visiems šiems Lietuvos ir jos žmonių turto "prichvatizatoriams" teks stoti prieš Tautos Teismą ir atsakyti už savo daugybę klaikių nusikaltimų prieš Lietuvių Tautą, Lietuvių Kalbą, Lietuvišką Šeimą, Nepriklausomą Lietuvos Valstybę ir apskritai Lietuvybę, kurią jie tiek metų aršiai naikino.

"Niekas nebus užmirštas, ir niekas nebus pamiršta".

Žygeivis
2013-04-08 14:25

Liberastija ir jo pasekmė - kosmopolitizmas - yra absoliutus blogis visoms pasaulio tautoms, kalboms ir kultūroms.

Ir absoliutus gėris pasaulyje įsigalėjusiems betaučiams kosmopolitams-oligarchams bei jiems tarnaujantiems išsigimėliams-mankurtams, praradusiems savo istorinę atmintį.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 20 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: