Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Marius Kundrotas. Tautiškumas vertybinėje plotmėje

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Nacionalizmas (tautiškumas - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas) - istorija ir ideologija, atmainos ir srovės. Nacionalizmas ir kosmopolitizmas.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Marius Kundrotas. Tautiškumas vertybinėje plotmėje

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Marius Kundrotas. Tautiškumas vertybinėje plotmėje

Parašytas: 23 Lie 2011 21:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas. Tautiškumas vertybinėje plotmėje

http://www.tautos-balsas.lt/index.php?o ... ticle&id=1

2011-02-14

Tautiškumo reikšmė žmogaus gyvenime grindžiama įvairiai. Vieniems tai – savasties išraiška, kitiems – objektyvus žmogiškosios būties dėsnis, tretiems – dorovinė kategorija ir ugdantysis veiksnys.

Iš tikro tauta turi visas šias savybes, kurios neatsiejamos viena nuo kitos. Tautoje objektyvi žmogiškoji būtis skleidžiasi per subjektyvią savastį, brandindama žmoguje atsakomybę visuomenei ir pasauliui.

Tautiškumas prasideda artimo meile. Vis dėlto jo vardu kartais vykdomi šiurpūs nusikaltimai, ne tiktai svetimų, bet ir savosios tautos atstovų atžvilgiu. Tad kaip nutinka, jog meilės idėja virsta neapykantos idėja? O gal šia idėja tiktai prisidengiama?

Prisiminę, kiek žmonių išžudyta, suluošinta, apiplėšta laisvės, lygybės, tikėjimo vardu, lengvai suprasime, jog ir tautiniai idealai gali būti panaudoti piktam. Bet kurią idėją galima iškreipti. Kita vertus, devalvuotos formos nepaneigia pirminės idealo vertės. Atvirkščiai – idant niekingi motyvai būtų dangstomi vienu arba kitu idealu, šis idealas turi būti kilnesnis už juos, kitaip nebūtų prasmės juo dangstytis. Anot žymaus lietuvių veikėjo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio, „pelų ir šiaudų niekas nefalsifikuoja. Falsifikuojamos tik didžios brangenybės“.

Tauta – tai savotiška žmogiškumo kalvė, žmogiškosios raidos ir sklaidos vieta. Tautiškumas – vienas pirminių socializuojančių veiksnių, kurių dėka atrandame save ir savo vietą pasaulyje. Tauta jungia atskirybę ir bendrybę: žmogaus atžvilgiu tai – bendrybė, žmonijos atžvilgiu – atskirybė. Šis tarpinis vaidmuo leidžia geriau suvokti abiejų pusių vertę. Pasaulyje, kuriame tėra viena atskirybė ar bendrybė, lengvai įsigali jų tarpusavio priešprieša, vedanti prie egocentrizmo arba totalitarizmo. Užtai atskirybių ir bendrybių įvairovė sudaro prevenciją abiems šiems kraštutinumams. Išskirtinumas ir visuotinumas atrandami vienas kitame.

Pagaliau tauta yra savotiška žmonijos laboratorija, kurioje sprendžiama visa jos istorija. Kiekviena tauta arba tautų grupė vystosi savoje perspektyvoje. Ko neatrastų vienas, atranda kitas. Įvairių tautų bendravimas ir konstruktyvios varžybos, dalijantis žiniomis ir patirtimi, užtikrina visos žmonijos raidą. Iškilus prancūzų antropologas Klodas Levi-Strosas (Claude Lévi-Strauss) tai vadina kultūrine koalicija. Šia prasme tautų sambūvis atitinka žmonių sambūvio principus.

Tautiškumas gali būti subjektyvus ir objektyvus, teigiantis ir neigiantis, uždaras ir atviras. Ar ne tie patys bruožai apibūdina individualumą? Esminis klausimas – ar savastis dera su kitų savasties pripažinimu: ar mylime artimą kaip save patį?

Suvokiant savaiminę tautos vertę, logika reikalauja pripažinti šią vertę kiekvienai tautai. Užtai subjektyvios tautiškumo sampratos, atmetančios kitų tautų vertę – savaime prieštaringos. Jei mylime savo šeimą, būtų kvaila dėl to nekęsti ar niekinti kitas šeimas, tas pats principas galioja tautoms. Be to, priešiškumas kitoms tautoms netrunka išvirsti priešiškumu ir kitoniškai mąstantiems ar gyvenantiems tautiečiams. Toks tautiškumas pakerta savo paties moralinius, filosofinius ir psichologinius pagrindus ir tokiu būdu pats save paneigia.

Subjektyviosios tautiškumo sampratos remiasi egoizmu, perkeltu į bendruomenės lygį. Atitinkamų pavyzdžių galima rasti daug – lytinis egoizmas, konfesinis egoizmas, pagaliau – žmogiškasis rūšinis egoizmas aplinkinio gamtos pasaulio atžvilgiu. Kolektyvinis egoizmas dengia ir išreiškia individualųjį – savo grupės kontekste siekiama iškelti patį save.

Susidaro lemtinga dilema – savanaudis iš principo negali būti nuoseklus tautininkas. Iškilus konfliktui tarp asmeninių ir tautinių interesų, jis renkasi asmeninius. Taigi, tautiškumas greičiau gali būti savanaudiškumo priedanga, nei pasekmė ar juo labiau – priežastis. Tautiškumas reikalauja atsidavimo. Instrumentinis požiūris į kitus žmones ir tautiniai idealai – nesuderinami.

Tautiškumas visų pirma yra moralinė kategorija. Žinoma, tai nereiškia, jog moralinis imperatyvas – vienintelis galimas impulsas tautiškumui. Tautiniai motyvai gali būti įvairūs – idealistiniai, pragmatiniai, mišrūs. Vis dėlto pirminė tautiškumo vertė – moralinė jo prigimtis. Politinė, ekonominė, kultūrinė tautiškumo sklaida įgyja prasmę tiktai išreikšdama šį pagrindinį motyvą. Tauta be moralės yra tauta be ateities. Moralinis ištižimas – tai pirminė tautos žlugimo priežastis, tai pakerta jos potencialą intelektualinėje ir kultūrinėje, socialinėje ir demografinėje, politinėje ir ekonominėje plotmėje. Tautinės tapatybės akcentai, pragmatiniai interesai ar kultūriniai sentimentai be moralinio idealo negali užtikrinti tautos perspektyvų. Suvešėjus vartotojiškumui, ištvirkimui, savanaudiškumui, tauta aptingsta, išglemba ir iškrinka, lengvai tapdama išorės jėgų grobiu arba tiesiog sunykdama iš vidaus.

Tautiškumą sudaro ne tik tapatumas, bet ir bendrabūvis. Tapatumas reikšmingas tuo, jog išreiškia vertybes. Nelikus vertybių, tapatumas praranda prasmę. Tautinės vertybės neegzistuoja tuštumoje, tai yra žmogiškųjų vertybių dalis. Tautiškumas gyvuoja bendroje vertybių sistemoje su dora ir išmintimi, tiesa ir meile, šeima ir draugyste. Šie būties principai skleidžiasi vienas per kitą. Apskritai būtis pagrįsta darna, o darną sąlygoja dora.

Anot žymaus lietuvių mąstytojo Algirdo Statkevičiaus, dora yra tas universalus idealas, be kurio kultūra tampa antikultūra, mokslas – antimokslu, politika – antipolitika. Jeigu taip, tautiškumas be doros būtų antitautiškumas. Lietuvių tautotyros atstovas Juozas Girnius pabrėžia: dora mylėti savo tautą, bet ją mylėti reikia dorai.

Doros ir savasties dilema dažna tiek būties, tiek buities lygmenyse. Motina, ginanti nusikaltėlį sūnų, elgiasi nedorai: šitaip ji ne tik trukdo įvykdyti teisingumą, bet ir sukelia grėsmę galimoms šio nusikaltėlio aukoms ateityje. Valdininkas, grobstantis iš valstybės, idant praturtintų šeimos gerovę, peržengia esminę ribą tarp mylinčio šeimos maitintojo ir ciniško visuomenės kenkėjo. Šovinistas, engiantis arba žudantis kitas tautas, objektyviai paneigia savo paties tautos teises, drauge provokuodamas kosmopolitizmą. Doros esmė – elgtis taip, jog tavo elgesio principas galėtų būti visuotiniu įstatymu. Dora negali būti selektyvi, tik universali. Priešingu atveju tai nebebus dora.

Vertybių hierarchija nereiškia vienos kurios nors vertybės monopolio. Ji reiškia tik jų išdėstymą pirmenybės tvarka. Dora yra pagrindinė vertybė, tautiškumas jos atžvilgiu – išvestinė.

Išsiaiškinus, jog tautiškumas neįmanomas be doros, galima klausti – ar įmanoma dora be tautiškumo? Anglų filosofas Gilbertas Keitas Čestertonas (Gilbert Keith Chesterton) įžvelgia, jog „visi geri žmonės yra internacionalistai. Beveik visi blogieji – kosmopolitai. Norint tapti internacionalistu, reikia pirmiausia būti nacionalistu“. Kas nemyli savo tautos, vargiai įstengs mylėti žmoniją. G. K. Čestertono įžvalgą apie doros ir tautiškumo sąsajas iliustruoja daugybė praktinių pavyzdžių, lyginant kosmopolitines metropolijas ir tautiškąsias provincijas. Aiškinti skirtingas moralines tendencijas vien gyvenimo pasirinkimų pasiūla būtų primityvu: juk metropolijos pasižymi gausesne pasiūla ne tiktai blogiui, bet ir gėriui.

Sunykus tautinėms vertybėms, sunyksta ir kitos – dora, šeima, artimo meilė. Kosmopolitizmas nėra pavienė, savarankiška tendencija, tai – tiesiog bendro nihilizmo išraiška tautinėje plotmėje. Kosmopolitas pirmiausiai yra nihilistas, o todėl – ir kosmopolitas. Dėsninga, jog daugeliui kosmopolitinių šalių būdinga atomizacija. Išnykus pirmapradėms jungtims, visuomenė paprasčiausiai subyra, iš jaukių ir saugių namų virsdama kovos arena.

Prasmingas gyvenimas ir saviraiška įmanomi tiktai ką nors reiškiančių dalykų kontekste: jiems praradus vertę, betikslė tampa ir pati žmogiškoji būtis. Auga depresija ir agresija, gilėja socialinė ir kultūrinė krizė, vis daugiau žmonių apskritai praranda motyvaciją egzistuoti.

Doros klausimas glaudžiai susijęs su prasmės klausimu, dažnai tai – beveik sinonimai. Šios dvi sąvokos atsako į du esminius klausimus: kas man svarbu ir ką aš turiu daryti?

Geras žmogus yra geras tiek, kiek jis kitiems geras, o blogas žmogus – tiek blogas, kiek jis blogas kitiems. Tai – amžina asmens ir jo aplinkos dialektika.

Asmenybė skleidžiasi palaipsniui: per šeimą ir draugus – į bendruomenę ir visuomenę, per jas – į žmoniją ir pasaulį. Santykiai su kitais užtikrina asmenybės tęstinumą laike ir erdvėje. Tauta čia – tik viena grandis, bet – išimkime vieną grandį, ir visos grandinės nebeliks.

Dėl fundamentalių tautiškumo funkcijų galima drąsiai teigti, jog tautiškumas – išliks. Jeigu išnyks vienos tautos, jų vietoje susikurs kitos. Todėl sau galime užduoti klausimą: ar išliksime mes?

Komentarai
http://www.tautos-balsas.lt/index.php?o ... ticle&id=1

Zinovijus, 2011-02-27 14:48

Nacija, Tauta, gentis, šeima - tai tik hierarchinės evoliucinės struktūros laipteliai.

Jei atsisakai būt struktūros dalimi, tampi pasaulio žmogumi aplamai, ... ir tu pasmerktas, išmestas iš evoliucijos, nežiūrint kiek kapitalo turėtum (na nebent jei tiek, kad savo gentį galėtum sukurti).

Mišrūnai - pasaulio piliečiai lieka tik knygose (ir tik, jei jie dar ką nors dora nuveikė).

Per savo gentį, tautą išsaugom save, savo praeitį genuose, pasakojimuose netgi kol neturėjom runų ar kitokio rašto.

Be savo terpės, Tautos - individas laikinas ir jo patirtis - virsta niekais.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 19 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: