Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Dabartinių lietuvių marksistų įvairūs požiūriai į nacionalizmą ir patriotizmą

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Nacionalizmas (tautiškumas - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas) - istorija ir ideologija, atmainos ir srovės. Nacionalizmas ir kosmopolitizmas.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabartinių lietuvių marksistų įvairūs požiūriai į nacionalizmą ir patriotizmą

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Dabartinių lietuvių marksistų įvairūs požiūriai į nacionalizmą ir patriotizmą

Parašytas: 06 Bal 2011 14:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

A.B., Žilvinas Butkus, Mefisto. Polemika: Apie nacionalizmą, patriotizmą ir marksizmą

Ši 4 straipsnių serija prieš beveik metus (2010 pavasarį) buvo publikuota tuomet vieninteliame marksistiniame interneto resurse lietuvių kalba - portale "Leftas". Autoriai diskutavo, kokios pozicijos nacionalizmo ir patriotizmo atžvilgiu turėtų laikytis marksistai.

A. B. ir Ž. B. teigė, jog protingiausia pozicija - palaikyti patriotizmą ir nacionalizmą, kadangi tai atitinka mūsų istorines sąlygas, tuo tarpu Mefisto bandė įrodyti, jog nacionalizmas jau Markso laikais po truputį prarado savo reikšmę, o šiandieną tai yra regresyvi ideologija. - Marksistai.lt

Visas tekstas

http://www.marksistai.lt/skaityti/a-b-z ... -marksizma

Komentarai
http://www.marksistai.lt/skaityti/a-b-z ... rksizma#52

Žygeivis
(2011-04-06 17:14:14)

Jūs, vyručiai, visai susipainiojote becituodami savo įvairius klasikus. Dar aršiau susipainiojote, nei anarchistai savųjų klasikų palikime. :)

Tačiau akivaizdus faktas tas, kad bet kuri teorija yra tik realaus gyvenimo tam tikras teorinis modelis - ir kaip taisyklė, tas modelis tinka tik esant stabilioms ilgalaikėms sąlygoms.

O kai tik situacija netikėtai pakinta (pvz., prasideda karas), tai ir naudotas modelis nebeatitinka realybės.

Sakau tai, kaip žmogus kūręs tokius modelius (matematinius-tikimybinius) ne vienerius metus.

Hitleris tuo ir "atsiliko" nuo Stalino, kad nesuprato šios elementarios tiesos - sąlygos pakito, o Hitleris vis dar tebebandė senąjį savo sukurtą teorinį modelį įdiegti gyvenime.

O Stalinas - atvirkščiai - parodė nemenką lankstumą, ir keitė pirminį modelį atsižvelgdamas į realią situaciją ir masių nuotaikas (ne tik SSSR, bet ir visame pasaulyje). Ir kaip tik todėl galų gale nugalėjo kare.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 06 Bal 2011 18:42

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Dominykas Cze. (R)evoliucija

http://www.anarchija.lt/politika/32624- ... mment32624

2011 04 04

Ištrauka:

George’as Orwellas, kritikuodamas totalitarinį Sovietų Sąjungos režimą, pabrėžė, jog galia nėra priemonė, ji visada yra tikslas. Jis pabrėžė, kad revoliucijos įvyksta tam, kad įtvirtintų diktatūrą, o diktatūros nekuriamos tam, kad palaikytų revoliuciją.

Matydamas revoliuciją kaip neginčytiną progreso išraišką, jis smerkė žmonių silpnumą pasiduodant pagundoms ir sugadinant šią idėją. G. Orwello kritika buvo nukreipta prieš kairiosios politinės minties revoliuciją, kuri sukūrė Sovietų Sąjungą, ir jis net negalėjo įsivaizduoti, kad tos pačios taisyklės galios po keliasdešimt metų, kada įvyks dešinuoliškos revoliucijos ir Sąjunga subyrės.

Ar galima padaryti revoliuciją dešine ranka? Į galvą ateina klausimas: „Ar tai, ką mes iš visų jėgų darome, veda į tai, ko mes iš visų jėgų siekiam?“.

Pirmiausia reikia išsiaiškint kelis terminus, tokius kaip „kairė“, „dešinė“, „ultradešinė“. Esminis skirtumas tarp dviejų politinių krypčių yra jų alkis progresui. Kairė visada pasisako už greitą ir stiprų progresą – net Karlas Marxas pastebėjo, kad neturintiems ko prarasti darbininkams revoliucija atveria galimybes laimėti visą pasaulį. Kai esi tokioje padėtyje, kyla akivaizdus klausimas, kodėl revoliuciją reikėtų daryti lėtai.

Dešinė nori lėto progreso, stabilumo, nes elitiniai visuomenės sluoksniai, kuriuos ir atstovauja ši kryptis, gali prarasti viską ir negauti nieko. Jeigu judame dar labiau į dešinę, ši politinė kryptis pradeda norėti tokio lėto progreso, kad palaipsniui virsta į norą regresuoti – atkurti tai, kas buvo anksčiau. Tai yra vadinama ultradešine arba reakciniais judėjimais, t.y. judėjimais, kurie, reaguodami į jiems nepriimtiną padėtį, nori atkurti kadaise buvusį pasaulį.

Ne atsitiktinai XIX amžiaus romantizmo – kultūrinio judėjimo, idealizavusio praėjusius didvyrių laikus, – dėka XX amžiaus pradžioje susikūrė ultradešiniosios reakcinės partijos, tokios kaip Vokietijos nacionalsocialistų partija, norėjusi atkurti mitinį priešistorinių laikų pusdievį, išvesti antžmogį – ariją.

Turėdami omenyje šituos politinių srovių principus ir vertybes, pažiūrėkime į šiuolaikinės Lietuvos santykį su revoliucijomis ir progresu. Pradėkime nuo to, kad antroji Lietuvos respublika pradeda savo egzistenciją būtent nuo revoliucijos. Tačiau kokia buvo ta revoliucija ir ką ji įtvirtino?

Esminiai pokyčiai buvo tarpukario Lietuvos ATkūrimas ir kapitalistinės sistemos ATstatymas. Šie faktai perša išvada apie reakcinę arba ultradešiniuolišką revoliuciją. Negana to, šita „revoliucija“ padėjo pamatus tolesnei politinei minčiai Lietuvoje. Atsispyrę nuo šios atkuriančios, o ne kuriančios revoliucijos, po šiai dienai mes svarstome, kaip atkurti kadaise – tarpukario Lietuvoje ar LDK laikotarpiu – turėtą mitinę gerovę. Vienas Sorbonos universiteto profesorius, besispecializuojantis Baltijos šalių politikoje, manęs netikėtai paklausė: „Kodėl jūs tokie apsėsti tuo, kas buvo, ir jums visai neįdomu, kas yra ar bus?“. Manau, dabar jau galėčiau jam atsakyti.

Tuo pačiu metu reakcinė revoliucija (kuria palaikė absoliuti populiacijos dauguma) padiktavo tam tikras politinio žaidimo taisykles. Ultradešinės jėgos negalėjo palaikyti jokio politinio dialogo su normalia kairuoliška opozicija, nes jos būtų paprasčiausiai nesusikalbėjusios. Tokiu būdu Lietuvos komunistų partija iš ultrakairės virto į nuosaikią dešinę, ką šiandien ir rodo jos vadovybėje esantis bei ją remiantis finansinis Lietuvos elitas.

Labai įdomu, jog net dešiniųjų pažiūrų Jeilio universiteto profesorius Tomas Venclova pažymi, kad tai, kas pas mus vadinama kaire, Europoje būtų dešinė, o tie, kuriuos mes vadiname dešine, Vakaruose būtų apšaukti bepročiais. Taigi matome, kad Lietuva užsidarė, politinėje erdvėje pasilikdama sau tik du politinius sprendimus: už regresą arba už labai lėtą progresą. O juk labiausiai reikėjo labai greitų pokyčių.

Komentarai

Žygeivis
2Antradienis, 05 Balandis 2011 15:25
Pastaba Dominykui

Kas yra "dešinieji", "kairieji" ir "ultradešinieji" Dominykas paaiškino (kaip jis tai supranta).

O štai, kas yra "ultrakairieji" kažkaip kukliai nutylėjo... :)

!?!
Antradienis, 05 Balandis 2011 17:31

o tai kas cia neaisku?

jei desne - pastovumas, kaire - kitimas. tai ultradesne - praeities atkurimas (regresyvumas/stagnacija), tai suprantama, kad ultakaire - revoliucingumas (progresas)

kita kryptimi pasuk ir tiek, cia eiliniam savarankiskam skaitytojui turetu buti aisku ir akivaizdu

Žygeivis
klaustukui su šauktuku
Trečiadienis, 06 Balandis 2011 13:06

"ultakaire - revoliucingumas (progresas)"
-------------------------------------------

Tai kad "galai nesueina". :)

Konkretus pvz. - bolševikų revoliucija Rusijoje, Mao Cze Duno komunistinė revoliucija Kinijoje ir jo "pasekėjo" Pol Poto revoliucija Kampučijoje (Kambodžoje).

Juk visi jie buvo be jokių abejonių "ultrakairieji" ("ultradešiniaisiais", manau, tikrai niekas jų nepavadins), tačiau visų jų atliktų "reformų" rezultatas - grįžimas į gilią žmonijos praeitį: vergovę ("gulagų" vergų darbas - ekonomikos pagrindas pramonėje) ir baudžiavinį feodalizmą (ypač kaime) (pvz., Sovietijoje kolūkiečiai ir sovchozų darbininkai net pasų neturėjo vos ne iki Perestroikos, kad negalėtų pabėgti iš kolchozo nuo savo feodalo - kolchozo pirmininko).

Apie padėtį Kinijos kaime, o tuo labiau Kampučijoje, tai net neverta aiškinti - čia buvo "grįžimas" į tokią gilią žmonijos "civilizacinę duobę", kad net sunku įsivaizduoti.

!?!
3Antradienis, 05 Balandis 2011 17:27

George Orwellas kovojo respublikonu puseje, buvo socialistines partijos narys...beje kritikavo partija, nes per silpnai veike.
todel "G. Orwello kritika buvo nukreipta prieš kairiosios politinės minties revoliuciją, kuri sukūrė Sovietų Sąjungą" drisciau teigti yra pacio autoriaus issigalvota. niekas neneigia, kad Orwellas parodijavo sovietus, bet jis pats buvo socialistas

Žygeivis
Klaustukui su šauktuku
Trečiadienis, 06 Balandis 2011 13:11

Na va - ir pats pastebi "neatitikimus" Dominyko "schemoje".

Orvelas, be abejo, buvo kairysis - pagal Dominyko "paaiškinimus".

Bet kas tada yra bolševikai?

O - iš kitos pusės - Hitlerio Vokietijos tautiniai socialistai darbininkai?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 14 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: